Search

The paper is focused on a few ideas of two contemporary philosophers – Bernard Stiegler and Odo Marquard. Stiegler was a critic of contemporary techniques, while Marquard offered some well-aimed ideas about contemporary society in the age of technical progress. Contemporary techniques, at the top of which is artificial intelligence, indicate the well-being of contemporary society. But this well-being perhaps should be written with a negative sign. The loss of the innate technical abilities that make up the essence of an individual means the loss of a technical individual. Technology as memory in the broadest sense is no longer the property of man, but industrial memory. Continuous learning throughout life, aimed at overcoming the backwardness of our consciousness from industrial technology and artificial intelligence, leads to a complete loss of human experience., Straipsnio pagrindinė ašis sukoncentruota ties šiuolaikinių filosofų – Bernardo Stieglerio ir Odo Marquardo – idėjomis. Stiegleris buvo šiuolaikinės technikos poveikio kritikas, o Marquardas pasiūlė keletą įdomių kritinių idėjų apie visuomenę techninės pažangos epochoje. Šiuolaikinė technika, kurios viršūnėje yra dirbtinis intelektas, nurodo į visuomenės gerovę. Tačiau ši gerovė galbūt turėtų būti vertinama neigiamai. Prigimtinių techninių gebėjimų, kurie sudaro žmogaus esmę, netekimas reiškia techninio individo netektį. Technika kaip atmintis plačiausia prasme daugiau nebėra žmogaus nuosavybė, bet industrializuota atmintis. Nuolatinis mokymasis visą gyvenimą, kad įveiktume mūsų sąmonės atsilikimą nuo industrinės technikos ir dirbtinio intelekto, veda į absoliutų žmogiškos patirties praradimą.

The aim of my essay is to demonstrate that Karl Jaspers approached the ideas of existentialism independently through activities of psychopathology and psychology. The seminal work Allgemeine psychopathologie is one of the best examples of understanding particular conditions of mental illness in theoretical (or philosophical) psychiatry, where the analysis of causal relations plays the minor role. The contribution circles on the ambiguity between the rational and non-rational and Jasper’s critical attitude to philosophers’ efforts to change the non-rational into a form of reason. Special focus is led on the similarity between Jaspers’ description of limit situations (Grenzsituationen) and phenomenological description of psychosis and paranoia. To understand the specificity of being in a limit situation, it seems to be useful to pay attention at Émile Benveniste’s interpretation of Aristotle’s table of categories. The confrontation between activity and passivity appears as the feature of the limit situation and the encounter with Being.

Baigiantis 2017 metams prestižinėje Routledge leidykloje pasirodė filosofo Andriaus Bielskio (MRU ir KTU) monografija intriguojančiu pavadinimu Existence, Meaning, Excellence. Aristotelian Reflections on the Meaning of Life. Tai nėra pirmoji šio autoriaus knyga, išleista užsienyje. Dar 2005 metais kita ne mažiau prestižinė leidykla (Palgrave-Macmillan) išleido jo monografiją Towards a Post-Modern Understanding of the Political: From Genealogy to Hermeneutics. Tad galima teigti, kad mokslo tarptautiškumo srityje A. Bielskis yra vienas iš pirmaujančių Lietuvos filosofų.

Straipsnyje egzistencijos metafora nagrinėjama kaip filosofinis kalbėjimo būdas apie gyvenimą. Metaforologiją į filosofinį ir kultūrologinį diskursą įvedė vienas garsiausių ir inovatyviausių XX amžiaus mąstytojų Hansas Blumenbergas (1920–1996). Jo darbus galima paslėpti po bendra metaforos hermeneutikos kategorija. Tai metaforos, simbolio ir mito visumos analizė, kuri pakeičia tradicinę sąvokų ir doktrinų istoriją. Galima teigti, kad H. Blumenbergo mintis sudaryta iš dviejų pagrindinių elementų: nekonceptualumo teorijos, kaip esminės filosofijai, ir kultūros interpretacijų, kurios suprantamos kaip žmonijos pastangos išsivaduoti iš tikrovės absoliutizmo. Metaforos atlieka svarbų vaidmenį filosofinėje kalboje: jos nėra tik kliuvinys aiškiam mąstymui ir aiškiai ekspresijai, greičiau jos yra vaizdai, ikoninės konstantos, kurias vartoja filosofai. Metaforos geba geriau pajausti tikrovę, nei tai pajėgia padaryti filosofinės sąvokos. Pasak filosofo, metaforos yra savotiški tikrovės modeliai, žmogiškosios vaizduotės darbas. Vienas iš tokių modelių yra kelionės jūra (navigacijos) metafora ir straipsnyje pristatomos šios metaforos aktualizacijos H. Blumenbergo filosofijoje. The paper focuses on the metaphor of existence as a way of philosophical talking about life. Metaphorology was introduced by Hans Blumenberg (1920–1996), one of the most important and innovative thinkers of the 20th century. The works of Blumenberg fall generally within the category of the hermeneutics of metaphor. It is, for him, the question of substituting the study of the more hidden work of metaphors, symbols, and myths for the traditional history of concepts and doctrines. One can say there are two inextricable elements of Blumenberg’s thought: (1) a theory of nonceptuality as essential to philosophizing and (2) an exploration of culture understood as humanity’s unceasing attempts to relieve itself of the weight of the absolutism of reality. Metaphors play an important role in the philosophical language: they are not impediments to clear thinking and clear expression, but rather they are images, iconic constants used by philosophers. Metaphors are able to grasp the reality better than philosophical concepts. According to Blumenberg, metaphors are a kind of reality models, the work of human imagination. One of such models is the metaphor of seafaring/shipwreck and the present article focuses on multiple actualisations of the metaphor in Blumenberg’s philosophy.

Straipsnyje interpretuojamas Jacques’o Derrida santykis su religija bei jo sukurto metodo dekonstrukcijos ir komunikacinių medijų sąveika. Derrida postulavo romietiškumo, Romos bažnyčios, „lotynizacijos“, kurią jis tapatino su šiuolaikinėmis komunikacinėmis medijomis, pabaigą. Lotynizacija tiesiogine prasme ilgą laiką Vakarų Europos kultūroje atliko homogenizuojantį ir kartu kontroliuojantį veiksmą. Ši kalba buvo rašto ir spaudos „produktas“, o ne šnekamoji kalba. Garso ir vaizdo išsiskyrimas mokyklinėje lotynų kalboje atspindi dekonstrukcijos metodo, kurio paradigminis pavyzdys yra Derrida veikalas „Glas“, veikimą. Tipografinė lotynų kalba ir iš jos išaugęs grynas tekstualumas leidžia kontroliuoti žodį. Spaudos technologija paskatina sekuliarizaciją, o sykiu ir gyvo žodžio nyksmą. Gyvas žodis visuomet žymėjo religinę sferą, o sykiu ir laisvą verba volant judesį. Pasitelkus S. Fruedo išskirtas vaiko raidos psichoseksualines pakopas, interpretuojamas Derrida religingumas, kuris galiausiai atveria ir jo filosofinę nuostatą bei jos raidą nuo teksto prie gyvo žodžio audiovizualinėje medijoje. Toks antrinio oralumo kontekste egzistuojantis santykis pasirodo ne kaip gyvumo patyrimo jausmas, bet tarpinė būtis tarp tikrovės ir netikrovės. Vietoje tikrojo religingumo išgyvenimo atsiduriama vaiduokliškoje būsenoje. Article deals with Jacques Derrida’s relationship with religion and faith through the perspective of orality, literacy and printing technology. Deconstruction is applicable only for the printed word, so all Derrida’s thought depends on printing technology. According to psychosexual stages of development (oral, anal, phallic) which were described by Sigmund Freud, a parallel can be seen with three-communication technology – oral word, writing, and the printing press. The printed word always commands and controls, in contrast with the oral word. For a long time Learned Latin was such paradigm of control in Western Europe. One might say that Learned Latin as the language of the Father is the crucial factor of control. This paradigm of control is the framework of Derrida’s thought and a part of his deconstruction method. Derrida discovered the philosophical potentialities of cinema at the end of his life. Ghosts appearing in the cinema (which according to Sigmund Freud is nothing else but the parents), and allowed Derrida to understand his own philosophical position. In addition, the ghost, i.e. voice, can be interpreted as the return of orality. Secondary orality is the sign of contemporary audiovisual technologies. Long live ghosts as Derrida’s "motto" expresses not only his own reconciliation with the phantasm but at the same time refers to a certain moment of secularity. Under the presure of writing, religion was gradually transformed and the printing technology eventually led to the secularization.

Žmonija visada stengėsi suprasti pasaulį ir save per vaizdus. Rašytojai, kaip ir tapytojai, fotografai, kino kūrėjai susiduria su vizualiuoju pasauliu. Straipsnyje analizuojama dažnai vartojama sąvoka „vizualinis raštingumas“, kuri paprastai vartojama šiandienos vizualinei kultūrai apibūdinti. Šią sąvoką galima suprasti dvejopai – kaip metaforą ir kaip oksimoroną. Autorės nuomone, sąvokoje yra nepagrįstai suplakami skirtingi sąmonės intencionalumai. Tokio neatidumo ir kartu pirmenybės raštui šaknys glūdi kultūros istorijoje: pradedant Aristotelio, Horacijaus veikalais ir baigiant šiuolaikinėmis literatūrinėmis teorijomis, pritaikytomis skaityti vaizdus. Kaip atsvara tokiam vaizdo skaitymui pristatoma fenomenologinė vaizdo patirtis, kurią akcentuoja straipsnyje pristatomi autoriai (J. W. Goethe, V. Šklovskis, S. Sontag, G. Didi-Hubermanas ir kt.). Human beings have always looked at and seen the world around them and have made sense of themselves and others through their understanding of what they saw. Writers, too, have always dealt with the visual world. From the ancient Greek philosophers, through the art writers of the Renaissance and the aestheticists of the early Enlightenment, to the art historians, film critics and media theorists of the nineteenth and twentieth centuries, humanity studied visual forms and their meanings. In this article we distinguish the tacit understandings people have of the visual domain from what we call visual literacies. The problem of the concept of "visual literacy" relates to the "pictorial turn" situation in Western culture. Some analogies can be traced to compulsory primary education in the second half of 19th century which spread literacy over Western and Eastern Europe. Is, then, "visual literacy" the appropriate concept? As a notion "literacy" metaphorically means the ability to catch any sense from a picture, text etc. Also, the concept "visual literacy" is probably an oxymoron? A phenomenological experience of "visuality" and "literacy" shows that in both cases we are dealing with different intentionalities. On the one hand, it is a reading of image (Aristotle, Horatius, various contemporary theories of literature etc.), and on the other hand, it is the phenomenological experience of visuality (J. W. Goethe, V. Shklovsky, S. Sontag, G. Didi-Huberman etc.).

Straipsnyje, remiantis W. Benjamino, R. Bartheso, B. Stieglerio įžvalgomis, analizuojamas barokinis elementorius (Komenijaus Orbis pictus) bei fotografijų albumai kaip tam tikri vizualumo „vadovėliai“. Elementoriuje susipina vaizdas ir žodis (raštas), o fotografijoje glūdi kiek kitokio pobūdžio „informacija“ – grynai vizualinė. Neatsitiktinai čia iškyla pedagoginė, didaktinė tema, kuri glaudžiai siejasi su Benjamino „revizuota“ ir savaip papildyta S. Freudo psichoanalizės teorija. „Traumines“ patirtis elementoriaus skaitytojai, kaip ir fotografijos „vartotojai“, įveikia per kartojimo veiksmą – pamatinę edukacinę priemonę iki mūsų dienų. Tačiau skiriasi traumos kontekstas. Barokinio elementoriaus skaitytojas – vaikas – išgyvena daugiakalbystės, žodžio ir daikto neatitikimo patirtį. Fotografijos atveju turime bauginančią mirusiųjų sugrįžimo patirtį. On the basis of insights of W. Benjamin, R. Barthes, and B. Stiegler, the paper analyzes a Baroque primer (Comenius’s Orbis pictus) and photo albums, as a kind of visual "textbook". ABC interlaced images and printed words, while in the photography we find a different kind of "information" – it is purely visual. There appears a pedagogical, didactic theme. This theme is closely linked to Freud’s psychoanalytic theory, which was revised and added to by Benjamin. Using an educational reference tool popular to this day, readers of the primer and observers of the album have a repetition of traumatic experiences. However, differences exist between the traumatic contexts. The Baroque primer reader is a child who is going through the experience of a multilingual, word and object mismatch. In case of photography album the viewer has the intimidating experience of the dead returning.

Oralinėje tradicijoje žmogaus sensorika yra orientuota kitaip, nei vizualinėje kultūroje. Pirmenybė yra teikiama balsui, akustinėms, ritminėms audialinės juslės savybėms. Ši sensorinė kombinacija veikia visose srityse, nes tokia yra būtinybė. Religijoje balsas taip pat atlieka lemiamą vaidmenį. Dievas kreipiasi į žmogų, kaip ir žmogus kreipiasi į Dievą. Tačiau ši kadaise pamatinė audialinė religinė patirtis buvo išstumta rašto kultūros. Straipsnyje keliamas religijotyroje plačiai vartojamos sąvokos „hierofanija“ adekvatumo įvardijant religinės patirties specifiką klausimas. Human sensorial system in oral society and tradition is oriented differently than in visual culture. Priority is given to voice and to the rhythmical property of the auratic organ of sense. Such sensorial combination is necessary in all areas of oral society and its culture. Voice plays one of the most important roles in religion. God addresses the human, and the human appeals to God. Yet this basic auratic religious experience was displaced by written culture. Thus, the main question of this paper is the suitability of term “hierophany” (which is widely used in religious studies) for naming the specificity of religious experience.

Paprastai modernios vizualumo epochos pradžia siejama su fotografijos atsiradimu XIX amžiuje. Tačiau yra pagrindo manyti, kad „vizualinis posūkis“ Vakarų kultūroje prasideda gerokai anksčiau. Vienas svarbesnių tokios transformacijos komponentų yra teatras. Antikinis teatras, iš esmės, visuomet išlaikė savo pirmapradį sakralumo aspektą. Tuo tarpu Baroko teatre stebimas ryškus desakralizacijos momentas, kurį pirmiausia žymi tragedijos žanro pokyčiai (transcendencijos nykimas, pasaulietinės istorijos tematika, teatro repertuaras kaip reprodukavimo technika). Straipsnyje lyginamos antikinės tragedijos ir W.Benjamino barokinės „Trauerspiel“ sampratos, bei jų santykis su modernybėje nykstančia sakralumo dimensija. Modernity, as domination of visuality, normally is signified by invention of photography and cinema in 19th century. However, "visual turn" in Western Europe began much earlier. One of the most important components of such transformation is theatre. Greek and Roman Theatre, essentially, allways maintained primordial aspect of sacredness. But in Baroque Theatre is observed strong moment of desacralization which indicates transformations in the form of tragedy (disappearance of transcendence, themes of secular history, theatre‘s repertoire as reproduction). The article compares Ancient Tragedy and Baroque Trauerspiel , and their relationship with endangered the sacred dimension of modernity.

Šiame straipsnyje aptariama Walterio Benjamino alegorijos samprata, kuri gali būti suprantama ir kaip jo taikomas filosofinis alegorinis metodas. Šis metodas traktuojamas kaip būdas kalbėti apie kitybę. Alegorija, kuri reprezentuoja barokinį „Trauerspiel“ (tai savarankiškas žanras, o ne antikinės tragedijos tąsa), pasižymi tam tikru pertrūkiu tarp formos ir turinio, arba tarp reikšmės ir išraiškos. Benjaminas siekia reabilituoti alegoriją – romantikai buvo pradėję ją nuvertinti. Čia pasirodo svarbi Benjamino kalbos samprata, o tiksliau – nuopuolio situacija, kuri atsispindi ir kalboje. Alegorija pasirodo kaip vienintelė įmanoma tokioje situacijoje. Alegorijos fragmentiškumas, konvencijos ir išraiškos dialektika, priklausomybė nuo reikšmę suteikiančio autoriteto, kilmė iš liūdinčio / gedinčio žvilgsnio, kuriam pasaulis suskyla į atskirybes, formali giminystė tokiems turiniams kaip irimas (Verfall) ir mirtis, kilmė iš „kalbos dvasios nuopuolio“ („Sündenfall des Sprachgeistes“), kurį alegorija ir išreiškia, alegorijos sąsaja su kita nei žmogiška būtimi yra pagrindinės filosofinio alegorinio metodo ypatybės. This article deals with German philosopher’s Walter Benjamin philosophical concept of allegory. The concept of allegory is aplied as method in the main works of Benjamin. This method is concidered as a way of speaking about the Other. Allegory represents Baroque "Trauerspiel" (it is an autonomous genre rather than continuation of Anciet Tragedy) and have interruption between form and content, meaning and expression. Benjamin seaks the rehabilitation of allegory from its humiliation since Romanticism. Benjamin’s notion of language after the Fall is one of the most important issues for using allegory, or indirect speech. Allegory is nearly the one way of expression in such historical (not mythological) situation. Allegory’s fragmentation, its dialectics of convention and expression, its origin from mourning gaze, formal kinship to such contents as decay and death, its origin from “the Fall of language spirit” etc. are the main characteristics of such philosophical method.

Straipsnyje analizuojama Czesławo Miłoszo Vakarų kultūros krizės refleksija. Galima teigti, kad Miłoszo kūryboje ji pasireiškė kaip „katastrofizmas“. Ši krizės patirtis turėtų būti siejama ne tik su politine situacija prieš Antrąjį pasaulinį karą, bet ir su socialiniais pokyčiais (kurie palietė ir literatūrą). Miłoszo požiūris artimas ispanų filosofo Ortegos y Gasseto, kuris „masių sukilimą“ suvokė kaip kultūros krizę, požiūriui. Tačiau Miłoszas atmeta Ortegos idėją apie „meno dehumanizavimą“, nes šiuolaikiniai menininkai, atsisakę realizmo principų, tampa menininkais vidutinybėmis, t. y. ta pačia mase. Cz. Miłoszo knyga Pavergtas protas analizuoja Lenkijos rašytojų politinę poziciją Antrojo pasaulinio karo ir gyvenimo LLR metu. Šioje knygoje poetas mėgina rasti tam tikrą pateisinimą jų prisitaikėliškai politikai pavartodamas „ketmano“ sąvoką. Straipsnyje parodoma, kad ir pats Miłoszas, gyvendamas Vakaruose, praktikavo „ketmaną“., The article deals with the reflection of Western cultural crisis in Czesław Miłosz’s creativity expressed as “catastrophism”. The experience of crisis must be linked with the political situation between the two World Wars, but Miłosz perceives it as a crisis of culture and first of all a crisis in the changed social sphere. His view is close to the opinion of the Spanish philosopher Ortega y Gasset: “the rebellion of the mass” is one of the signs of cultural crisis. Miłosz rejects Ortega’s idea of “dehumanization of art” because, according to Miłosz, a contemporary artist reflecting himself as a single individual and seeking to avoid the man of mass in fact is part of that mass. “The Captive mind” is the analysis of Polish writers’ timeserving policy after World War II. In this book, Miłosz tried to find some kind of justification of writers’ position and introduced a concept of “ketman”. Miłosz practiced “ketman” himself when he worked in diplomatic service of the Polish People’s Republic and later in West emigration.

Straipsnyje analizuojama Czesławo Miłoszo Vakarų kultūros krizės refleksija. Galima teigti, kad Miłoszo kūryboje ji pasireiškė kaip „katastrofizmas“. Ši krizės patirtis turėtų būti siejama ne tik su politine situacija prieš Antrąjį pasaulinį karą, bet ir su socialiniais pokyčiais (kurie palietė ir literatūrą). Miłoszo požiūris artimas ispanų filosofo Ortegos y Gasseto, kuris „masių sukilimą“ suvokė kaip kultūros krizę, požiūriui. Tačiau Miłoszas atmeta Ortegos idėją apie „meno dehumanizavimą“, nes šiuolaikiniai menininkai, atsisakę realizmo principų, tampa menininkais vidutinybėmis, t. y. ta pačia mase. Cz. Miłoszo knyga Pavergtas protas analizuoja Lenkijos rašytojų politinę poziciją Antrojo pasaulinio karo ir gyvenimo LLR metu. Šioje knygoje poetas mėgina rasti tam tikrą pateisinimą jų prisitaikėliškai politikai pavartodamas „ketmano“ sąvoką. Straipsnyje parodoma, kad ir pats Miłoszas, gyvendamas Vakaruose, praktikavo „ketmaną“. The article deals with the reflection of Western cultural crisis in Czesław Miłosz’s creativity expressed as “catastrophism”. The experience of crisis must be linked with the political situation between the two World Wars, but Miłosz perceives it as a crisis of culture and first of all a crisis in the changed social sphere. His view is close to the opinion of the Spanish philosopher Ortega y Gasset: “the rebellion of the mass” is one of the signs of cultural crisis. Miłosz rejects Ortega’s idea of “dehumanization of art” because, according to Miłosz, a contemporary artist reflecting himself as a single individual and seeking to avoid the man of mass in fact is part of that mass. “The Captive mind” is the analysis of Polish writers’ timeserving policy after World War II. In this book, Miłosz tried to find some kind of justification of writers’ position and introduced a concept of “ketman”. Miłosz practiced “ketman” himself when he worked in diplomatic service of the Polish People’s Republic and later in West emigration.

Publikacijoje tyrinėjamas tikrovės paieškos leitmotyvas Czeslawo Miloszo kūryboje. Darbe analizuojamas kalbos santykis su tikrove. Pastebima, kad kalbos ir nuolat kintančios tikrovės atitikimo (ar neatitikimo) problemą suvokė jau ikisokratikai. Miloszo poezija atskleidžia, kad poetui rūpėjo tikrovės ir kalbos neadekvatumas. Miloszo poetika yra daiktų (t. y. tikrovės) poetika, kuri veda į fenomenologiją. Fenomenologinė filosofija moko stebėti, pamatyti stebuklus ten, kur kiti mato tik atsitiktinumą ir banalybes. Fenomenologinė žiūra nuo įprasto žiūrėjimo skiriasi tuo, kad chaotiškoje daiktų sankaupoje padaro vietos daiktui. Miloszas, panašiai kaip Husserlis, kviečia grįžti prie pačių daiktų. Miloszui tikrovė yra neabejotinybė, savaime suprantamybė, kuri virsta svarbiu estetinio išgyvenimo momentu. Kitaip pažvelgti į pasaulį kūryboje padeda metafora, tačiau Miloszui būdingas nemetaforinis rašymo stilius, kurį įkvėpė Karlas Linėjus. Vengdamas plačių metaforizuotų tikrovės aprašymų, poetas naudojo Linėjaus metodą. Miloszas pritarė minčiai, kad daugumą poetų įkvepia puolusios gamtos Mūzos – Mnemozinės dukros, kurias niekino poetai-regėtojai. Kalbant apie tikrovės ir kalbos santykį Miloszo kūryboje, svarbu ir tai, kad jis – Biblijos vertėjas. Vertimas jam padėjo įveikti savivaliaujantį kalbos ritmą. Tik tada jo žodis tapo tikras savo buvimu. Tai rodo, kad Miloszas ieškojo tikrosios kalbos, kuriai, pasak Orfėjo mito, paklusdavę ir žvėrys, ir akmenys. The article deals with probably the main problem in Czesław Miłosz' writing - the problem of reality. The two main points one can see clearly - the unmetaphorical style of writing and attention to the individual, concrete thing. Miłosz give priority to reality, but not to speech (even poetic speech) while most poets give priority to speech. Therefore, his world-view can be characterized as more phenomenological than hermeneutic. Miłosz holds an aristotelian-thomistic tradition and gives preference to substance but not to metaphor.

Straipsnyje siekiama išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jonušo Radvilos strategiją bei taktiką karo su kazokais ir Maskva metu XVII a. viduryje. Aptariama pilių gynybos sistema, mūšių schemos, kariuomenės karinis potencialas ir karo pobūdis. Karų su kazokais strateginis planas – tai nuostata veikti tik LDK ribose. Vengta žygiuoti tolyn už Dnepro. Šiame kare etmonas kariavo kartu su sukilimo bangos apimtomis vaivadijomis ir pavietais, vietine bajorija. Etmonas nenorėjo veikti kartu su Lenkijos kariuomene. Per visą karų su kazokais laikotarpį įvyko tik vienas jungtinis mūšis. Kariaudamas su Maskva, kunigaikštis traukėsi, stengdamasis išvengti didelių mūšių. This article deals with the strategy and tactics of Grand Hetman of the Grand Duchy of Lithuania, Jonušas Radvila, in the war with Cossacks and Moscow in the middle of the 17th century. Here the castles defense system is discussed, the scene of war, the military potential of armies and the nature of war. The strategic plan was to fight against the Cossacks only at the borders of the Grand Duchy of Lithuania. Jonušas Radvila avoided moving over the Dnepr. In this war Hetman fought with the voivodes, districts were involved in this rebellion, forces of the local gentry. Jonušas Radvila didn't plan to co-operate with the Polish Army. During the Cossack war there was only one united battle. In the war with Moscow the Duke always retreated trying to escape the general battle.

Šio darbo tema yra susijusi su žmogaus ir technikos evoliucija. Mokslinio darbo pradžoje buvo iškelti du tikslai. Pirmas, išanalizuoti biologinės, kultūrinės ir techninės evoliucijos teorijas, jų vystymąsi ir įtaką viena kitai. Bei antras paanalizuoti, ar žmogaus ir technikos simbiozė gali sukurti jungtinę žmogaus ir technikos gyvybės formą bei pabandyti prognozuoti, kokie potencialūs jųdviejų glaudaus santykio scenarijai. Problema ir aktualumas yra susiję su šių dienų mus, žmones, supančia technine aplinka. Technikos moksliniuose tyrimuose, straipsniuose dažnėja idėjų apie galimą technikos autonomiškumą bei savarankiškumą, tad kyla poreikis apsvarstyti kiek ir kokią įtaką technika lemia žmogaus evoliucijai. Remiantis Čarlzo Darvino (Charles Darwin) 1859 m. veikale „Rūšių kilmė“ pateikta teorija, kad visos rūšys yra kilusios iš bendro protėvio, galime svarstyti, kad žmogus nėra galutinis evoliucijos tikslas, o žmogaus ir technikos simbiozė turi potencialo sukurti naują gyvybės rūšį – kyborgą. Šiame darbe įtraukti simbiozės tyrimai tarp žmogaus ir technikos, kai į žmogaus kūną yra implantuojamas techninis įrenginys, skirtas papildyti turimus ar pridėti naujus pojūčius. Vienos iš tokių, pojūčius praplečiančių, organizacijų šūkis yra „Suprojektuok savo evoliuciją“ (angl. Design Your Evolution – Cyrborg Nest), tarsi kelia suvokimą, kad galime valdyti pačią evoliuciją. Tačiau negalime pamiršti, kad tokia nauja rūšis sudaryta iš dviejų simbiozės dalyvių: tiek iš gyvos būtybės – žmogaus, tiek iš techninės – įrenginio. Vadinasi, evoliucija nebus vykdoma visiškai žmogaus, bet ir antrojo, kuriamų santykių dalyvio – techninio objekto., This thesis is concerned with human evolution and technology evolution. There were two objectives set out at the beginning of scientific work. Firstly, to analyze the biological, cultural and technological evolution theories, their development and influence on each other. And secondly, to analyze whether the human and technical symbiosis can create the unit of human and technical form of life. The problem and relevance of this topic is related to today’s technical environment that surrounds peoples. The ideas of possibility of technical autonomy and independence are becoming more frequent in the technical researches and articles. So, there is a need to consider the extent and impact of technology to human evolution. According to Charles Darwin and his theory in the “Origin of Species” (1859), all species are descended from a common ancestor, we may consider that a man is not the ultimate goal of evolution and the human and technology symbiosis has the potential to create a new type of life form – a cyborg. This thesis includes the research of symbiosis between human and technic, when technical facility is implanted in the human body to design a being with extended or added new sensations. One of the organizations called Cyborg Nest that motivates the creation of new functionality of the senses motto is “Design your evolution”. This possess a perception that we can manage our own evolution. But we must not forget that the new unity is made of two symbiosis participants, both the living being – human and the technical beings. Thus, the evolution will not be carries out fully of human power, but also with the relationship with second participant – technical object.

Į medijų ir medialumo problematiką humanitariniuose bei socialiniuose moksluose, filosofijoje, žvelgiama iš įvairių teorinių perspektyvų. Šie fenomenai tiriami medijų ir komunikacijos teorijų, medijų studijų, medijų filosofijos, mediologijos atstovų. Nuo medijų tyrinėjimų pradžios iki šių dienų susiformavo netgi atskiros teorinės mokyklos, pavyzdžiui, Toronto komunikacijos, vokiečių medijų teorija (neretai sinonimiškai įvardijama medijų filosofija), rusų medijų filosofija. Įvairūs teoretikai yra kalbėję apie medijų savybes, tipologiją, poveikį visuomenei ir pan., neretai orientuojantis į kokios nors konkrečios medijos aptarimą, o pats medialumas kaip toks bei medijos veikimas didžiąja dalimi lieka už minėtų tyrimų lauko. Tačiau būtent medijų teorijoje ir filosofijoje žvilgsnis nuo medijų įtakos visuomenei, kultūrai, jų reprezentuojamos reikšmės, perkeliamas prie apskritai medijos, kaip reikšmės reprezentuotojo, reprezentavimo sąlygos, kultūrinių praktikų ir netgi mąstymo pamato, tyrimo. Taip pat nuo klausimo, kas yra medija, arba, ką galima vadinti medija, bei nuo gilinimosi į kurios nors vienos medijos specifiką, pereinama prie klausimo apie tai, kaip būva ir veikia medija. Tiriami ne medijų turiniai, bet pačios medijos, jų savybės, veikimo pobūdis – plėtojamos medijos sampratos, kuriose kaip bendras tendencijas galima išskirti medijos tyrimus generatyvumo, materialumo ir performatyvumo aspektais. Darbu siekiama atlikti tam tikrą įvairių medijų teoretikų ir filosofų medijų tyrinėjimų rezultatų apžvalgą, tiek jungiant pavieniams medijų sąvokos aspektams dėmesį skiriančiuose darbuose aptinkamas skirtingas įžvalgas, tiek mėginant pagal pasirinktus charakteringiausius tris aspektus struktūruotai pristatyti kompleksiškesnių teorijų pateikiamas medijos sampratas. Nors išskirti ir atskirai aptariami trys medijos aspektai, jie sumišę tarpusavyje, glaudžiai susiję vienas su kitu. Apmąstant vieno aspekto pastebimą reiškimąsi, šalia pasirodo ir kiti: apmąstant materialų medijos pobūdį prieinama ir prie medijos generatyvumo konstatavimo, kita vertus, gilinantis į medijos generatyvumą, suvokiama, jog visgi medija yra ir materiali terpė. Abu šie aspektai lygiagrečiai pasirodo ir kalbant apie medijas kaip praktikas, pabrėžiant performatyvųjį jų aspektą. Darbo objektas – medijos samprata, medijos generatyvumo, materialumo ir performatyvumo aspektai. Darbo tikslas – ištirti generatyvumo, materialumo ir performatyvumo aspektais grindžiamas medijos sampratas. Darbo uždaviniai: – kritiškai išanalizuoti generatyvųjį medijos ir medijos kaip transcendentalinės galimybės sąlygos aspektus bei šiame kontekste pasirodantį technologinį determinizmą; – išnagrinėti Sybilles Krämer medijos kaip tarpininko ir pasiuntinio sampratą, pristatyti medialumo problemą; – išsiaiškinti medijos sąvokos kilmę, siejant ją su Aristotelio tò metaxú bei išgryninti medijos kaip materialios terpės sampratos ir skaidrumo jai reikalavimo, jos savineutralizacijos principus; – paaiškinti Dietterio Merscho plėtojamą medijos veikimo modelį, remiantis graikiškų priešdėlių meta ir dia specifika bei išanalizuoti metaforiško medijos veikimo ir jos performatyvumo sampratą. Darbo metodai: medijų teorijos ir medijų filosofijos literatūros probleminė ir lyginamoji analizė, hermeneutinė interpretacija, medijos fenomenologinė analizė. Darbą sudaro trys skyriai, kurių kiekvienas turi įžangas ir yra suskirstyti į poskyrius. Pirmasis skyrius skirtas aptarti medijos generatyvumą. Pradedant medialinio posūkio filosofijoje, bei įvairiose kitose humanitarinių ar socialinių mokslų disciplinose, atsiradimo ir esmės pristatymu, pirmajame poskyryje aiškinamasi medijos kaip pranešimo samprata bei su ja susijusi deterministinė pozicija, priskirianti medijai transcendentalinio ir techniškojo a priori, galimybės sąlygos statusą, taip pat aptariama technologinio determinizmo oponentų išsakoma kritika. Antrajame poskyryje gilinamasi į medijos kaip vidurio, terpės ir jos tarpininkavimo vaidmenį medijų praktikose, nagrinėjama komunikacinė medijos kaip pasiuntinio samprata, aiškinamasi paties medialumo problema. Antrajame skyriuje pereinama prie materialiojo medijos aspekto tyrimo. Pirmajame poskyryje ieškoma medijos sąvokos ištakų, atsigręžiama į Aristotelio tò metaxú, kaip medijos sąvokos pirmtaką, aptariamas jo pasirodymo kontekstas bei reikšmė vėlesnėms medijos sampratoms, ypač materialumo savybės medijoms kaip terpėms akcentavimas. Antrasis poskyris skirtas praplėsti medijai, traktuojamai kaip terpei, būdingo materialumo bei reikiamo skaidrumo aiškinimą bei analizuoti medijos nematomumo, savineutralizacijos savybę. Trečiajame skyriuje gilinamasi į performatyvųjį medijos aspektą. Pirmajame poskyryje nagrinėjamas Dietterio Merscho siūlymas į medialumą, medijų veikimą žvelgti pasitelkus graikų kalbos priešdėlių meta ir dia teikiamas prasmines konotacijas, atkreipiamas dėmesys į kalbėjimo apie medijas metaforiškumą. Paskutiniajame darbo poskyryje, remiantis ankstesniuose skyriuose aptartomis medijos sampratomis ir įžvalgomis apie medijai esmingas savybes, atlikus šių įžvalgų sintezę, kalbama apie metaforą, kaip tam tikrą teorinį įrankį mąstyti apie mediacijos proceso performatyvumą ir materialumą. Darbe remiamasi Dietterio Merscho, Sybilles Krämer, Friedricho Kittlerio, Niallo Flynno ir kitų autorių tekstais., This Master thesis “The Conception of Medium: Generative, Material and Performative Aspects” analyses various conceptions and interpretations of medium which have been or are developed by different media theoretics and philosophers. At the end of the XXth century a medial turn in social sciences, humanities, and philosophy as well developed, and as a result the phenomenon of medium became an important object of investigation. However, the concept of medium as such, and consequently the conception of medium is quite ambiguous and has various interpretations. These different treatments of medium can be theoretically classified by main three aspects named in the title of this thesis. If compared with other philosophical problems, the question of medium and mediality is relatively new and is still discussed. That’s why it is important and substantive to analyse and summarize what was already done by preceding and contemporary media researchers. The aim of this thesis is to explore the conceptions of medium which are grounded on its generative, material and performative aspects. The object of this work is a conception of medium in its generativity, materiality and performativity aspects. The aim of the thesis is achieved by using the methods of problematic and comparative analysis, hermeneutic interpretation, and phenomenological analysis of medium. This aim is achieved through four tasks. The first task is to discuss the generative role of medium in the construction of the messages, to present a treatment of medium as a transcendental condition of possibility or a priori, and the essence of technological determinism, its critique. The second task is to scrutinize the conception of medium as a messenger, proposed by Sybille Krämer, and to present the problem of mediality. The third task is to elucidate the origin of the concept of medium in relation to Aristotle‘s tò metaxú, and to clarify the principles of transparency, aesthetic self-neutralization, and the material basis of a medium. And the fourth task is to explain the Dieter Mersch model of how the medium works in association with the specifics of two greek prefixes, meta and dia, to analyze the metaphorical workings of medium and the conception of its performativity. After having fulfilled these four set tasks, and as a result of this work, a generalization of various media conceptions is presented accordingly to discerned their three main aspects. This helps to get acquainted with, and to better understand some currents of media explorations such as media theory and media philosophy, and to comprehend the specificities of a phenomena of medium more clearly. This master thesis is composed of three chapters, each of them are subdivided into two sections. The first chapter concentrates on the generative aspect of the medium, and explains the medial turn, also it focuses on Marshall McLuhan‘s meaningful expression “The medium is the message”, which, and also Friedrich Kittler‘s works, is presenting the position of technological determinism, and the treatment of the medium as a condition of possibility. The second part of this chapter will present the question of mediality and mediation, and the interpretation of medium as a messenger or mediator. Second chapter examines the materiality of the medium, turning back to the origins of the concept “medium” which is found in two of Aristotle’s works. One of them accentuates the material character of the medium. The predecessor of the concept of medium is Aristotle’s tò metaxú, meaning “in between”. Also in this chapter is a research of a specific and indispensable invisibility of medium which ensures a fluent fulfillment of medium’s function. The last chapter explores the approaches of today’s media theorists and philosophers, who suggest treating medium as a performative practice. According to this position, medium works like a metaphor. Dieter Mersch proposes to think about the essence of medium as in a case of two greek prefixes meta and dia. The latter showing more of a material character and move of media practices. Media thus appear as performative practices, which need material medium or something in-between. The thesis deals with works of Dieter Mersch, Sybille Krämer, Friedrich Kittler, Niall Flynn, and other authors.

Etiketas, maisto kultūros, plačiaja prasme, išgyvena pokyčius, nes yra stipriai veikiami šiuolaikinių technologijų. Patiekalų gaminimo ir jų vartojimo vizualizacija ir viešinimas socialiniuose tinkluose dažnausiai rodo apie visuomenės transformacijas. Nors su etiketu susiduriame ne taip ir dažnai. Tačiau būtent jis yra etalonas, kuriuo vadovaudamiesi atskiriame geras manieras nuo blogų. Etiketo atsiradimas sudaro maisto kultūros pagrindą. Maisto kultūra bei stalo etiketas yra kasdienybės fenomenai, kurie šiandien „persikelia“ į vizualines medijas. Taigi šis magistro darbas yra mėginimas suprasti ir paaiškinti šiuolaikines maisto kultūros transformacijas., Etiquette and food culture, in a broad sense, are experiencing changes as they are being strongly influenced by the modern technology. Visualisation and publicity of food preparation and consumption in social networks usually indicates transformations of the society. Even though we seldom deal with etiquette, it is the very standard, based on which we separate good manners from the bad ones. The emergence of etiquette forms the background of food culture. Food culture and table etiquette are the phenomena of our daily routine, which are now “moving” to the visual media. Consequently, this Master’s thesis is an attempt to understand and explain contemporary transformations of food culture.

Šiame magistro baigiamąjame darbe yra analizuojamos trys problematikos: pirmoji - technikos filosofijos samprata, antroji – Edmundo Husserlio fenomenologinės sąmonės samprata bei trečoji – Bernardo Stieglerio kino sąmonės samprata. Remiantis pagrindiniais autorių veikalais: Technika ir laikas 1: Epimetėjo kaltė, Technika ir laikas 3: Kino laikas ir negalavimo klausimas, taip pat Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai, Fenomenologinė filosofija ir jos šešėlis siekiama išanalizuoti fenomenologinės sąmonės bei kino sąmonės problematiką. Technikos filosofijos keliami klausimai atveria kelią technikos poveikio mūsų sąmonei problematikai. Atsiradus technologijoms ir iki šiol tobulėjant technikai, Stieglerio analizuojama kino sąmonė tapo Husserlio fenomenologinės sąmonės sampratos papildiniu. Tad darbe pateikiama kaip Husserlio analizuojama fenomenologinė sąmonė, akcentuojant jos individualumą, Stieglerio teorijoje tampa sinchronizuota ir kolektyvine sąmone., In this master thesis three topics are analyzed: first one is the conception of technic‘s philosophy, second conception is Edmund Husserl‘s phenomenologicaly based consciousness and third is the conception of cinematic consciousness in Bernard Stiegler‘s theory. Reffering to major works such as: Technics and Time 1: The Fault of Epimetheus, Technics and Time 3: Cinematic Time and the Question of Malaise, and as well to Experience and the Reflection: the Horizon of Phenomenological Philosophy, Phenomenological Philosophy and it‘s Shadow it is pursued to analyze the phenomonological consciousness and cinematic consciousness topics. Questions concerning philosophy of technic‘s opens the path to the topic of the technic‘s influence to our consciousness. When technologies emerged and technics improves until nowadays, Stiegler‘s analyzsis of cinematic consciousness became a complement of Husserl‘s phenomenological consciousness. Thus Husserl‘s phenomenological consciousness emphasizing its individuality becomes a synchronized and collective consciousness.