Search

The article begins with a socio-political evaluation of nature, development and the role of national identity. The focus is put on the features of change and social deformations. The baseline for the developed theoretical construction is a concept of “crisis personality”, defined by Kavolis. The author of the article develops it further, makes it more specific by extracting the subtypes of the said personality that are present in the Lithuanian reality. These include the following: a traditionalist (ethnocollectivist); a modernist(utilitarianist); an outcast; a simuliacr; a person of an “outside class”. Social portraits of these subtypes are defined. Exceptional attention is drawn to the determination of these subtypes and the conditions of their development. Straipsnis pradedamas bendra sociopolitologine nūdienos visuomenės charakteristika, telkiant dėmesį į jos „šešėlinius palydovus“. Suformuluojama „krizės asmenybės“ samprata ir pagrindiniai jos bruožai. Išeities pozicijoms imama V. Kavolio samprata. Straipsnio autorius ją išplėtoja išskirdamas ir pagrįsdamas lietuviškoje realybėje besireiškiančius „krizės asmenybės“ potipius. Tai: tradicionalistas (etnokolektyvistas), pragmatikas (utilitaras), „simuliakras“ (simuliantas), marginalas ir „užribio klasės“ atstovas. Apžvelgiama minėtų potipių raiškos socialinė determinacija. Straipsnio pabaigoje žvilgsnis metamas į įsivaizduojamą normatyvine elgsena išsiskiriančią asmenybę.

A case study of Sweden and Lithuania aims at analysing the important question of inclusion and exclusion when it comes to the media literacy and the digital divide. Analysis of country-level factors, such as social-stratification, technological infrastructure, educational system, cultural values is provided with the goal to identify the keen factors widening the digital divide of certain population groups in both countries. The study has revealed that in regard to media literacy, age matters the most in case of Lithuania. On the contrary, in Sweden the digital divide between different age groups is diminishing but the media literacy of socio-economically marginalized groups (immigrants in particular) is much lower as compared to the general trends in population. The digital generation – children and teenagers – have got much more in common in both countries as opposed to the senior adult populations., Švedijos ir Lietuvos tarpkultūrinio atvejo tyrimo tikslas – išanalizuoti visuomenės medijų raštingumo lygmenį atskirose socialinėse grupėse. Siekdami atskleisti pagrindinius veiksnius, lemiančius gyventojų grupių skaitmeninę atskirtį, atsižvelgėme į socialinės stratifikacijos ypatumus, technologijų infrastruktūros, švietimo sistemos ir kultūrinių vertybių prioritetų skirtumus abiejose šalyse. Atliktas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje amžius yra pagrindinis veiksnys, lemiantis medijų raštingumo lygmenį. Tačiau Švedijoje medijų raštingu mo gebėjimai įvairiose amžiaus grupėse vienodėja, nors į skaitmeninę atskirtį patenka imigrantų grupės, daugiausia dėl socialinių ir ekonominių priežasčių. Skaitmeninė karta – vaikai ir paaugliai – abiejose šalyse turi panašius skaitmeninius gebėjimus, todėl skaitmeninė atskirtis aktualesnė vyresniojo amžiaus gyventojų grupėse.

Pasitelkiant sovietinio laikotarpio architektūrinį paveldą kaip atvejo studiją, straipsnyje aptariamos paveldo ir virtualiosios aplinkos sąveikos. Apžvelgus XX a. architektūros bei sovietinės architektūros įpaveldinimo patirtis, tekste daroma prielaida, kad šio laikmečio palikimas, liudijantis reikšmingą šalies istorijos etapą, dėl savo specifiškumo, lyginant su kitomis epochomis, reikalauja originalaus ir kūrybiško požiūrio į paveldosaugos procesus. Virtualusis paveldo įprasminimas tekste pateikiamas kaip vienas iš galimų novatoriškos prieigos būdų. Aptarus šiandieninės Lietuvos skaitmeninimo politiką argumentuojama, kad požiūrio kaita būtina ne tik paveldosaugos sistemoje, tačiau ir Lietuvos skaitmeninimo politikoje. The junction of the twentieth and twenty-first centuries, in addition to the other changes, brought digitalisation to the sphere of culture – an entirely new form of image and data generation, storage and distribution. The amount of information obtained online increases with every day and the process constantly amplifies the field of cultural knowledge. This has brought not only a huge flow of information but also new forms of communication and content creation techniques, which inevitably touches various aspects of the cultural life of humanity. Thus, the article analyses how these processes are reflected in a specific area – the inheritance of Soviet architecture legacy. Although the twentieth century gave us an enormous scale of urbanised areas and undoubtedly remains one of the most important signs of human civilization, it is likely that the majority of this legacy will disappear because of quantitative overload, functional and technological reasons and, ultimately, because of aesthetic preferences. It is obvious that in order to keep the memory for future generations about this exceptional testimony, we have to go beyond the usual practices of heritage conservation and find unconventional, innovative and creative approaches. Digital substitution as a documentary source instead of preserved material forms, virtual heritage communities which constantly create and interpret the content, attractive educational methods, new forms of communication, and in the end, completely new forms of content interpretations open up hitherto unused possibilities of heritage practice. In this way, digital technologies could contribute to the successful heritage processes of Soviet legacy, and at the same time provide the impetus for adjusting the traditional processes of heritage examination, where attention is concentrated more towards ideas and their cultural interpretation, than the preservation of the physical form. However, after a brief review of key Lithuanian documents and financial mechanisms related to the digitalisation of cultural heritage, it might be noticed that the process is more concerned with the mechanical reproduction of digital images but not with the active interpretation and content. This function is reserved for enthusiasts and the interpretation of cultural heritage is still in the professional field associated with traditional forms such as books, lectures etc.

Straipsnio objektas – kultūros paveldo skaitmeninimo strateginis valdymas Lietuvoje. Nagrinėjama, kaip Lietuvoje 2005–2013 metų programavimo laikotarpiu formavosi konceptualus požiūris į skaitmeninto kultūros paveldo vientiso turinio kūrimą, pristatomas besikeičiantis socialinis kontekstas, nauja Lietuvos kultūros paveldo teisinės bazės paradigma ir jos finansavimo klausimai. Straipsnis taip pat supažindina su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto ekspertų patirtimi ir šių institucijų bei kitų dvidešimties reikšmingiausių šalies kultūros institucijų veikla plėtojant kultūros ir informacinės visuomenės politiką, kultūros paveldo skaitmeninimo strateginį valdymą ir šios veiklos iniciatyvas 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu. The article focuses on the strategic management of digitization in Lithuania. It elaborates on the development process of a conceptual approach to the creation of seamless content of the digital cultural heritage and presents the changing social context and a new paradigm of the legislation on the cultural heritage as well as its financing issues. The period of 2005–2009 should be considered a turning point in the cultural policy of Lithuania as the approval of the Concept for the Digitization of the Lithuanian Cultural Heritage and the Strategy for the Digitization of the Lithuanian Cultural Heritage, Digital Content Preservation and Access and its Implementation Framework in 2009–2013 by the Lithuanian government, which resulted in a new paradigm for the consolidation of memory institutions, oriented to cross-sectoral collaboration in digitizing Lithuania’s cultural heritage. These documents also provided more possibilities to receive financial support from the State budget and the EU Structural Funds for the digitization of the national cultural heritage and its long-term preservation and access. The major unsolved problems of the previous period have evolved from the inappropriate interpretation of strategic documents within the institutional environment. When interpreting these documents, conservative non-compatible institutional models were applied for strategic managing. Therefore, digitization was carried out without fully evaluating the social context and consolidating resources, thus resulting in poor quality digitization products, which were unrelated and satisfied the needs of institutions rather than of the users. The environment of the strategic management in the new programming period of 2014–2020 is shaped by the development of the network society, as it is defined by social sciences, the experience of the previous strategic period, and the highest level strategic documents defining the new period. The article also introduces the experience of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania and Vilnius University’s Faculty of Communication, activities by these and other twenty main cultural institutions of Lithuania in the development of the cultural and information society policy and the strategic management of cultural heritage digitization, and initiatives within these activities for the 2014–2020 programming period.

Straipsnyje analizuojami valstybių plėtros ilgalaikės (didžiosios) strategijos pokyčiai globalizacijos kontekste. Pažymima, kad šiuolaikinės valstybės, siekdamos konkurencingumo, viešojo sektoriaus strateginio valdymo veiklose turėtų remtis holistine strateginio valdymo paradigma, atliepiančia globalizacijos procesų logiką. Klasikinė, sistemine (linijine, sektorine) strateginio valdymo paradigma pagrįsta didžioji strategija ir tradiciniai jos projektavimo metodai globalizacijos sąlygomis nebesukuria prielaidų ilgalaikei ir tvariai valstybės plėtrai. XXI a. valstybių didžiosiose strategijose tradicinę valstybės strateginės plėtros, pagrįstos materialių resursų valdymu, sąvoką keičia darnios plėtros bei valstybės „įsitinklinimo“ globaliose erdvėse koncepcija. Teigiama, jog vienas iš būdų siekti valstybės strateginės plėtros globalizacijos sąlygomis – „įtinklinti“ valstybių visuomenes lokaliuose ir globaliuose politikos, ekonomikos, socialiniuose, kultūros tinkluose, o valstybines tapatybes – globaliose medijose. Article focuses on the paradigmatic change of national long-term development strategies (Great Strategies) in the context of globalisation. Globalisation has created conditions for the development of transcontinental political, business, social and cultural flows, networks and their interactions, which transformed traditional settings of the national Grand Strategy. It is noted that Grand Strategies based on the so-called systemic (linear, sectoral) strategic management paradigm and material resource management no longer give prerequisites for the long-term sustainable development of a state. The theoretical novelty of this publication is related to the fact that it is based on a holistic scientific and strategic management concept. The Grand Strategy is considered as an integral part of the management system and its subsystems, operating in complex local and global political, economic, social and cultural contexts. In order to achieve strategic development, a state has to participate in the local and global political, economic, social and cultural networks and strive to embed its national identities into a global media culture. Contemporary Grand Strategies are developed and implemented in the context of changed parameters of time and space. The traditional linear time has transformed itself into the cross/fragmented time, while the territory of the state, previously a traditional space for the implementation of the Grand Strategy, is now more and more complemented by global virtual spaces and global media platforms. To achieve strategic development, governments should devote more attention to the following aspects of the Grand Strategy: intellectualism, uniqueness and innovativeness. There is also a tendency of increasing focus on non-traditional, post-material issues (cyber and ecological security, smart technologies, alternative energy sources etc.), intangible (intellectual) strategic resources (information, knowledge, ideas, images, identities, public relations and effective communication). The conclusion is made in the article that the importance of national Grand Strategies and national development goals in the conditions of globalisation is not diminishing. Complexity of the environment in which states operate creates new opportunities for the spread of unique and innovative national identities on the global scale and for the creation of sustainable synergies on different geographical and institutional levels for the implementation of national goals.

Andragogo veikloje tinklaveika kaip reiškinys sukuria didžiulę pridėtinę vertę ne tik andragoginio proceso organizavimo aspektu, bet visose penkiose mokslininkų išskirtose andragogo veiklos srityse: konceptualizavimo, realizavimo, vertinimo, paramos ir pagalbos, vadybos (Jatkauskienė ir kt., 2010). Straipsnyje nagrinėjamas andragogų požiūris į tinklaveiką paramos / pagalbos suaugusiam besimokančiajam aspektu, siekiant nustatyti, kokios tinklaveikos charakteristikos laiduoja profesionalią paramą / pagalbą besimokančiajam. Analizė plėtojama, atskleidžiant tinklaveikos parametrus andragogikos mokslo kontekste, pagrindžiant ją kaip veiksmingą priemonę tiek andragogų profesiniam tobulėjimui, tiek mokymosi aplinkos gerinimui. Parengta metodika, tyrimo rezultatai galėtų padėti andragogų veiklos tinkle charakteristikų svarbai įsivertinti. In the article there is highlighted andragogues’ attitude towards the networking in the aspect of help / assistance for adult learner. Due of this, there were defined the networking characteristics that guarantee professional help / assistance to adult learner. The analysis has been proceeded in order to reveal the networking parameters in the andragogy context, justifying it as an effective tool both for the andragogue’s professional development and learning environment improvement. The research methods, results are to be utilised to assess the importance of the andragogue’s networking characteristics. The object of the article – networking and andragogue’s professional help / assistance to adult learner. The aim – to analyse theoretically and prove empirically the networking characteristics in the sphere of andragogue’s help / assistance to adult learner activity. The empirical method used: diagnostical research-questioning. Statistical method used – analysis of questionnaires, using SPSS software for data processing. The methodological approach: networking has been regarded as social capital, emphasizing ties among network participants and that has been described by the Social Exchange Theory; the theory of Social Learning that reveal learning as social participation concerning andragogues’ professional group. The article consists of three chapters defining mainly: 1) the theoretical basis of the research, 2) the research proceeding, 3) results of investigation and its interpretation.

Straipsnio pirmoje dalyje gvildenamos interneto kaip viešosios erdvės teorinės prieigos. Antra dalis skirta empiriniam „The New York Times“ interneto svetainės tyrimui, pasitelkiant vokiečių sociologo Jurgeno Habermaso apibrėžtą idealios viešosios erdvės teoriją, t. y. „The New York Times“ interneto svetainė pasirinkta viešosios erdvės teorijai patikrinti praktiškai. Lietuvos žiniasklaidai šis tyrimas galėtų būti aktualus, nes dauguma žiniasklaidos priemonių stengiasi labiau skatinti interaktyvumą savo interneto svetainėse. Beveik visose Lietuvos dienraščių interneto svetainėse skaitytojams sudaromos galimybės ir sąlygos diskutuoti įvairiomis dienraščių svetainėse publikuojamomis temomis. Mūsų šalies dienraščių interneto svetainėse paprastai galima perskaityti publikacijų ir pareikšti savo nuomonę komentaruose be jokių papildomų apribojimų. Todėl empirinis „The New York Times“ interneto svetainės kaip viešosios erdvės tyrimas gali būti svarbus ir naudingas plečiant Lietuvos dienraščių interneto svetaines, nes tyrimas atskleidžia tendencijas, kaip lyderiaujančio pasaulyje dienraščio interneto svetainėje užtikrinama ir kuriama teoriniuose darbuose aprašyta viešoji erdvė, kurioje skaitytojai išreiškia savo nuomonę. Nors skirtingi pasaulio mokslininkai nevienodai apibrėžia ir traktuoja viešosios erdvės sąvoką, kaip pagrindinė ašis straipsnyje pasirinkta vokiečių sociologo Jürgeno Habermaso viešosios erdvės teorija. Šiam mokslininkui viešoji erdvė yra pagrindinis praktiškas principas demokratinėje visuomenėje, kuris remiasi idealia demokratine komunikacija. Habermaso supratimu, ideali viešoji erdvė yra apibrėžiama remiantis šiais principais: prisijungimas prie viešų diskusijų yra laisvas ir atviras kiekvienam; visi viešos diskusijos dalyviai yra laikomi lygūs; nėra temų, kurios galėtų būti išbrauktos iš diskusijų kaip netinkamos; viešų svarstymų rezultatai yra vertinami, atsižvelgiant tik į išsakytus geriausius argumentus; diskusijų tikslas yra konsensusas ir bendrumas. Šie esminiai J. Habermaso viešosios erdvės teorijos aspektai buvo pasirinkti, siekiant atlikti empirinį tyrimą. Bandoma išsiaiškinti, kaip viešosios erdvės teorija veikia praktiškai viename iš geriausiai žinomų ir respektabiliausių pasaulyje „The New York Times“ dienraščio interneto svetainėje (prieiga internete www.nytimes.com ir www.nyt.com). Tyrimu siekta atsakyti į klausimą, ar „The New York Times“ dienraščio interneto svetainė yra tapusi „viešąja erdve“. Atliekant tyrimą siekta šių tikslų: išnagrinėti, ar prisijungimas prie viešų diskusijų „The New York Times“ dienraščio interneto svetainėje yra laisvas ir atviras kiekvienam; ištirti, ar visi viešos diskusijos dalyviai „The New York Times“ dienraščio interneto svetainėje yra laikomi lygūs; išanalizuoti, ar nėra temų, kurios iš „The New York Times“ dienraščio interneto svetainėje galimų vykti diskusijų galėtų būti išbrauktos kaip netinkamos. [...] Paper considers the theory of the Internet becoming part of the "public sphere". The first part of the paper looks at how the concept of the public sphere was used by different scholars and how they defined the theory of the “public sphere”. The second part of the paper analyses how the theory about the public sphere defined by different scholars works on the practical level.