Search

The article’s main focus is the impact of esoteric trends on Čiurlionis’ worldview and fine arts. It analyses the overall early 20th century spiritual atmosphere associated with historio–sophical motives as well as the growing influence of various Theosophical and occult trends in the Western artistic consciousness. It then moves to a concise critical literature review of foreign studies about Čiurlionis focused on the relationship that his painting had with various esoteric trends. Based on an interpretation of exact symbols and metaphors, the research looks for manifestations of Theosophical ideas in Čiurlionis’ early stage of “literary psychological symbolism”, when he interacted with his closest tutor Stabrauskas (Stabrowski) at the Warsaw School of Fine Arts, and provides a comparative analysis of their ideational connections and similarities of artistic style. The study of Čiurlionis’ later painting evolution reveals that after the second stage of search for formal means of artistic expression, Theosofical ideas, symbols and metaphors revived in a more sophisticated form in his subsequent works of “sonatic” and “metaphysical” painting. A detailed analysis of the traces of Theosophical and occult influence in his various paintings and cycles shows a gradually increasing predominance of images pertaining to the domains of plants and animals, enigmatic geometric signs, encrypted messages, symbols, metaphors, and archetypical images that are all characteristic of esoterics. The article argues that Čiurlionis’ late aesthetics and painting define a clear boundary between internal subjective and external objective reality, subtle esoteric and vulgar mass–focused truth, and also serve as a search for harmonious anti–world created by his visions to counteract the real one, also being consistent with Theosophical worldview. The analysis brings to the main conclusion that the attention to esoteric trends has not only greatly influenced Čiurlionis’ painting style and the system of predominant artistic symbols and metaphors, but also helped him to take a unique view at the complexity of the global history of culture, Lithuanian popular folklore and archaic mythological layers, and to create a musical, generalized style of painting that has no equivalent in the fine arts worldwide.

Straipsnis skirtas pirmiausia antrajame Čiurlionio tapybinės evoliucijos etape išryškėjusių sąsajų su įvairiomis modernistinio meno srovėmis tyrinėjimui ir jų abstrakcijos kryptimi evoliucionuojančių lyderių – Hilmos af Klint, Vasilijaus Kandinskio, Kazimiro Malevičiaus, Františeko Kupkos, Pauliaus Klee, Pieto Mondriano ir Luigi Russolo – tapybos lyginamajai analizei. Ypatingas dėmesys tyrime sutelkiamas į neklasikinės meno filosofijos, teosofijos bei didžiulį populiarumą įgavusių orientalistinių idėjų poveikiui Čiurlionio ir minėtų dailininkų kūrybai. Detaliai aptariamos jiems būdingos glaudesnių tapybos ir muzikos sąsajų paieškos, kurios tiesiogiai siejosi su nutolimu nuo realistinio pasaulio atspindėjimo ir meninės kalbos abstraktėjimu. Tyrime prieinama išvados, kad, ieškojęs naujų meninės išraiškos priemonių, Čiurlionis iš tikrųjų buvo vienas iš pirmųjų Vakarų tradicijos dailininkų, kuris kelyje į savo „muzikalios tapybos“ koncepcijos sukūrimą eksperimentuodamas atskleidė abstrakcionizmo, poetinio siurrealizmo ir metafizinės tapybos galimybes. Tačiau Čiurlioniui būdingas universalizmas, nepaisant akivaizdaus sąlyčio su minėtomis kryptimis, objektyviai neatitiko tuometines magistralinės modernistinio meno skaidymosi į įvairias sroves tendencijos. Ir galiausiai, netrukus po aptarto intensyvių modernistinių ieškojimų tarpsnio, Čiurlionio kūrybą stipriai paveikė priešinga internacionaliniam modernizmo stiliui suartėjimo su lietuvių liaudies meno tradicijomis tendencija, kuri jam iškėlė kitus tiesiogiai su tautinio atgimimo ideologija susijusius kūrybos uždavinius. Esminiai žodžiai: Čiurlionis, modernizmas, abstrakcionizmas, teosouja, orientalizmas, tapybos ir muzikos sąveika, Hilma af Klint, Vasilijus Kandinskis, Kazimieras Malevičius, Františekas Kupka, Paulas Klee, Pietas Mondrianas, Luigi Russolo. The article is devoted primarily to the study of the connections with various currents of modern art that emerged in the second stage of Čiurlionis’ pictorial evolution and to the comparative analysis of the paintings of Hilma af Klint, Wassily Kandinsky, Kazimir Malevich, František Kupka, Paul Klee, Piet Mondrian and Luigi Russolo, the leaders evolving in the direction of the abstract art. The research is especially focused on the influence of non-classical philosophy of art, theosophy and the highly popular Orientalist ideas on the work of Čiurlionis and the above-mentioned artists. In detail are discussed their characteristic quests for closer connections between painting and music, which was directly related to the distancing from the realistic reflection of the world and the increasing abstraction of artistic language. In the course of the research, it should be concluded that Čiurlionis, in his search for new means of artistic expression, was indeed one of the first artists in the Western tradition who, while experimenting on the way to the creation of his concept of “musical painting”, revealed the possibilities of abstractionism, poetic surrealism and metaphysical painting. However, the universalism inherent to Čiurlionis, despite the obvious contact with the above-mentioned movements, did not objectively correspond to the actual tendency of modern art to split into different currents. Finally, shortly afer the discussed period of intensive modern art quests, Čiurlionis’ work was strongly influenced by the tendency of converging with the Lithuanian folk art traditions, contrary to the international style of modernism, which posed other tasks of his work directly related to the ideology of national revival. Keywords: Čiurlionis, Modernism, Abstract art, theosophy, Orientalism, interaction between painting and music, Klint, Kandinsky, Malevich, Kupka, Klee, Mondrian, Russolo.

Straipsnis skirtas išryškinti prancūzų astronomijos populiarintojo Flammariono veikalų ir graviūrų poveikį Čiurlionio estetikos ir tapybinių vaizdinių pasaulio savitumui. Jo pradžioje glaustai aptariamas Flammariono kūrybinės veiklos laukas, jo teorijų sąsajos su ezoteriniais teosofijos ir okultizmo mokymais. Toliau aptariamas Čiurlionio susidomėjimas Flammariono idėjomis ir įvairiais astronomijos, kosmografijos, civilizacijos istorijos, religijos ir meno istorijos kompendiumais. Analizuojant Čiurlionio estetinius interesus ir tapybinį palikimą, daugiausia dėmesio sutelkiama į kosminės temos plėtotę įvairiais jo tapybinės evoliucijos tarpsniais. Detaliai lyginamuoju aspektu aptariamos Flammariono ir Čiurlionio Visatos sandaros, Saulės sistemos, Marso bei kitų planetų nežemiškų civilizacijų gyvybės formų vizijos, jų idėjų bei meninių vaizdinių sistemų panašumai. Itin daug dėmesio skiriama ezoterinių teosofinių ir okultinių idėjų sklaidos analizei Flammariono knygose ir Čiurlionio vėlyvuosiuose, greta „sonatinio“ periodo išsiskleidusiuose vadinamosios „metafizinės tapybos“ kūriniuose, kuriuose į pirmą vietą iškyla ezoterinių mokymų paveikti egzotiškų civilizacijų vaizdiniai. The article is dedicated to the impact of the literary works and engravings of the French populariser of astronomy, Camille Flammarion, on the peculiarities of Čiurlionis’ world of aesthetical and pictorial images. It starts with a concise discussion about Flammarion’s area of creative activity, namely, the relationship of his theories with Theosophical and occult doctrines. The focus then follows to Čiurlionis’ interest in Flammarion’s ideas and various compendia of astronomy, cosmography, histories of civilization, religion and art. The article’s main attention is to the development of the outer spatial theme in the various stages of his artistic evolution. A comparative discussion of Flammarion’s and Čiurlionis’ visions of the structure of the universe, the Solar system, extra-terrestrial civilizations and forms of life in Mars and other planets reveals obvious similarities between their ideas and artistic imageries. Particular focus is given to the comparative analysis of the development of esoteric Theosophical and occult ideas in Flammarion’s books and Čiurlionis’ mature works of art. These mature works contain the “metaphysical painting” that developed along with his “Sonatic” period and were dominated by images of exotic civilizations influenced by esoteric teachings.

Straipsnis skirtas atskleisti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaizduojamosios dailės simbolių ir metaforų pasaulio ištakoms bei savitumui. Jo pradžioje trumpai aptariami simbolio sąvokos santykiai su kitomis giminiškomis kategorijomis: meniniu vaizdiniu, ženklu, metafora, alegorija. Vėliau, dėmesį perkėlus į čiurlioniškojo simbolių pasaulio ištakų tyrinėjimą, glaustai papunkčiui aptariamas pagal vieningus klasifikacijos principus išskirtas pagrindinių dailininko paveiksluose įsivyravusių metafizinių, kosminių, archetipinių, augalijos, gyvūnijos, geometrinių ir su teosofiniu spalvų kanonu susijusių simbolių pasaulis. Ypatingas dėmesys tekste skiriamas atskleisti Čiurlionio pamėgtų simbolių žodyno semantinėms prasmėms. Jo pagrindą autoriaus įsitikinimu sudaro iš archajinių lietuvių liaudies sakmių, legendų, Rytų tautų mitologijos ir įvairių ezoterinių doktrinų išplaukiantys simboliai: paukštis, šventasis žaltys, pasaulio medis, žvaigždės, Paukščių Takas, saulė. Atliekant tyrimą, iškyla asmenybės tobulėjimą, dvasinius ieškojimus, skirtumus tarp skirtingų pasaulių pabrėžiančių simbolių – aukštų kalnų, pilių, bokštų, tvirtovių, piramidžių, aukurų, laiptų, bekraščių vandens platybių, laivų, sienų, vartų, durų, langų, angelų, demonų – svarba. Visą šį skirtingų funkcijų čiurlioniškųjų simbolių pasaulį vainikuoja didžios simbolinės prasmės kupina galingo visatos valdovo Rex figūra. Esminiai žodžiai: Čiurlionis, Lietuvos dailė, simbolis, metafora, estetika, teosofija, Blavatskaja, Flammarionas, Stabrauskas, menas, spalva, simbolizmas. The article is dedicated to revelation of the origins behind and specifics of Čiurlionis’ fine arts universe composed of symbols and metaphors. It begins with a concise discussion of the relationship between the concept of symbol and other related categories: artistic image, sign, metaphor, allegory. Later moving attention to the study of origins behind Čiurlionis’ symbolic universe, there follows a succinct discussion based on common classificatory principles of the principal symbols pertaining to the cannons of metaphysical, cosmic, archetypical, animalistic, floral, geometric and Theosophical colouring cannons that were predominant in the great artist’s painting. Special attention is dedicated to revelation of symbolic vocabulary and semantic meanings that were dear to Čiurlionis. The author argues that the basis of this complex vocabulary derives from archaic Lithuanian sagas and legends, mythology of Asian peoples and various esoteric doctrines, and is associated with the following symbols: a bird, a holy grass-snake, the world tree, stars, the Milky Way, the sun. Throughout the research, particular importance of symbols that hint at personal development, spiritual search and differences between various universes is emphasized, namely those of high mountains, castles, towers, fortresses, pyramids, altars, stairs, unlimited expanse of water, ships, walls, gates, doors, windows, angels, demons. All of this multifunctional universe of Čiurlionis’ symbols is crowned by a highly symbolic figure of powerful universal ruler, the Rex. Keywords: Čiurlionis, Lithuanian fine arts, symbol, metaphor, aesthetics, Theosophy, Blavatsky, Flammarion, Stabrauskas (Stabrowsky), art, colour, symbolism.

Žmogaus esmė, jo sąmoningumas, kuriamoji galia, vitališkumas – tai egzistencinės filosofijos temos, kurios domina Vydūną. Susipažinęs su Vakarų filosofija, Rytų religijomis ir teosofų idėjomis, jis bando atsakyti į klausimą, kas yra žmogus, koks jo santykis su pasauliu. Spręsdamas šias problemas, Vydūnas analizuoja dvasinės būties prigimtį, sąmonę ir jos galias, kultūros apraiškas. Straipsnyje aptariamas Hegelio požiūris į Rytų filosofiją, atskleidžiama indų filosofijos recepcija Schopenhauerio filosofijoje, išryškinama teosofų veikla XIX a. Vokietijoje, parodoma, kas darė įtaką Vydūno pasaulėžiūros formavimuisi. Human nature, consciousness, creative power and vitality are the topics of existential philosophy that attracts Vydunas’s attention. Considering those topics, he combines Western philosophy, Eastern mysticism, theosophy, and tries to answer the questions: what is human being and what is his relation to the world? At the same time he plumbs the nature and powers of consciousness and its manifestations in culture. The article discusses Hegel’s approach to Eastern philosophy, reveals the reception of Indian philosophy in Schopenhauer’s teaching, highlights the activities of the 19th century theosophists in Germany and shows their influence on Vydūnas’s thinking.

Straipsnyje analizuojama Vydūno metafizinė dvasinės būties samprata, nesąmoningumo ir sąmoningumo sąveika, asmens vertė ir moraliniai principai. Atskleidžiama vokiškojo idealizmo ir Rytų filosofijos įtaka Vydūno pasaulėžiūros formavimuisi. Blyškinama Vydūno idėja, kad visata yra visuotinės sąmonės reiškimosi sfera, kurioje vyksta nuolatinis visų esinių, tame tarpe ir žmogaus, tobulėjimas. Vydūnas pabrėžė asmens dorovinio tobulėjimo svarbą, tvirtindamas, kad žmogaus esmė, jo orumas glūdi sąmoningume. The article analyzes Vydūnas’ metaphysical concept of spiritual existence, interaction between consciousness and unconsciousness, personal value and moral principles; exhibits the influence of German idealism and Eastern philosophy on the development of Vydūnas’ Weltanschauung; highlights his idea of the universe as the manifestation of universal consciousness within which the permanent perfecting of all beings, including humans, goes. Vydūnas underlined the importance of personal moral development and maintained that human nature and dignity rests in her/his awareness.

Straipsnyje nagrinėjamos Vydūno religinės pažiūros, jo santykiai su Prūsijos lietuvninkais, Rytprūsiais ir Prūsijos unijine bažnyčia. Pažymima, kad tik nedaugelis Vydūno gyvenimo ir veiklos tyrinėtojų akcentuoja jo protestantiškąsias šaknis. Autoriaus manymu, Vydūno mintys apie pasaulinį krikščionybės plėtros fenomeną parodo, kiek giliai ir netradiciškai jis suvokė krikščionybės prigimtį. Atskleidžiama, kad Vydūno religingumas ir požiūris į krikščionybę dėl jo sąlyčio su teosofija daugeliui jo amžininkų buvo nepriimtinas, sietinas pirmiausia su Rytų religijomis, ezoterinis bei atrodė tolimas nuo krikščionybės, ypač tokios jos formos, kokia buvo paplitusi Prūsų lietuvninkų tarpe - surinkimininkų tradicijos, kilusios iš vokiško pietizmo. Pabrėžiama, kad Vydūno domėjimasis pagonybe, Rytų religijų postulatais jį atskyrė nuo laikmečio religinio gyvenimo vyravusių tendencijų. Parodoma, kad kuo daugiau ir giliau Prūsijos unijinė bažnyčia suaugo su valstybe, tuo labiau Vydūnas kaip tautinės mažumos atstovas tolo nuo nuo jos institucinio konfesionalizmo ir prūsiškojo patriotizmo. Daroma išvada, kad religine prasme Vydūnas tapo mediatoriumi tarp dar labai stipriai savo tradicijas ir pasaulėjautą puoselėjančio jo laikmečio religinio pasaulio, kuris jautėsi esąs vienintelis teisus ir savo teisumą tvirtino kolonializmu, prievartine kitų tautų krikščionizacija, ir gimstančio naujo, globalizacijos era paženklinto pasaulio, kuriame pasaulio religijų ir kultūrų įvairovė suvokiama kaip savaime suprantamas ir kasdieninis reiškinys. The article deals with Vydūnas religious attitudes, its relation with the Prussian Lithuanians, the Eastern Prussia and the Prussian Uniate Church. It is noted that only a few Vydūnas' life and activity explorers emphasize his Protestant roots. According to the author, Vydūnas' thoughts about the global phenomenon of Christian development reveal how deeply and unconventionally he perceived the nature of Christianity. It is revealed that Vydūnas' religiousness and attitude toward Christianity was unacceptable for many of his contemporaries due to his contact with theosophy, which is primarily related to Eastern religions, isocratic, and seemed distant from Christianity, especially in its form, which was common among the Prussian Lithuanians - the collector traditions derived from German subjection. It is emphasized that Vydūnas' interest in paganism, the postulates of Eastern religions, separated him from the tendencies prevailing in the era of religious life. It is shown that as more and deeper the Prussian Uniate Church has grown up with the state, the more Vydūnas as a representative of a national minority ran away from its institutional confessionalism and prussian patriotism. It is concluded that Vydūnas became a mediator between the religious world of his time and his world, who believed to be the only righteousness, and his own righteousness, claimed to be colonialism, forced Christianization of other peoples, and the emerging world of a new era of globalization, in which the world religion and cultural diversity is perceived as a self-evident and everyday phenomenon.

Lietuvai atsivėrus pasauliui ir integruojantis į Europos Sąjungą vis aktualesnė multikultūrinė ir po- likonfesinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau - LDK) patirtis, kuri gali būti puikus taikaus įvairių tautų, religijų ir kultūros tradicijų sugyvenimo pavyzdys. Tarp tautų, tvirtai susiejusių savo likimą su Lietuvos valstybe, išskirtinis vaidmuo priklausė žydų tautai, kurios atstovai šimtmečiais - nuo Vytauto Didžiojo laikų - vaidino svarbų vaidmenį LDK ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Lyginant su kitais Vakarų Europos kraštais, LDK kultūrinėje erdvėje buvo daug tolerantiškesnis skirtingų tautų ir religijų bendrabūvis, įteisintas Lietuvos Statutų teisinėmis normomis ir įvairiomis valdovų privilegijomis, neturinčiomis analogų Europoje. Panašios tolerancijos kitataučių tikybai tuomet nebuvo jokioje kitoje Europos valstybėje. Todėl antisemitizmo recidyvų Vakarų Europoje persekiojami žydai (iš Anglijos žydai buvo ištremti 1290-aisiais, iš Prancūzijos - 1394-aisiais, iš Ispanijos - 1492-aisiais metais) sėkmingai įleido šaknis LDK ir priėmė Lietuvą kaip antrąją savo tėvynę, kurioje sparčiai gausėjančios žydų bendruomenės galėjo plėtoti savo kultūros ir religijos tradicijas.

Straipsnyje pristatytas archyvinis Vakarų Europos modernizmo dailės šaltinis – Lily Klee laiškai, rašyti Pirmojo pasaulinio karo metais dailininkei Marianai Veriovkinai į Šveicariją ir saugomi Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. Laiškuose atsispindi Miuncheno gyvenimas karo metais, visuomenės nuotaikų kaita: nuo patriotinės euforijos iki skaudžių karo pergyvenimų, desperacijos ir noro pabėgti nuo karo tikrovės. Nagrinėjami meno ir karo santykių temos apsektai: meninis gyvenimas karo metu, dailininkų požiūris į karą, jo įtaka jų kūrybai ir meninei veiklai. Miuncheno meninis gyvenimas, apmiręs karo pradžioje, vėl atsigavo apie 1916 m. – rengtos parodos, koncertai, spektakliai. Laiškų dėmesio centre – žymiausios prieškarinės vokiečių ekspresionizmo grupės „Mėlynojo raitelio“ dailininkai ir jų likimai. Išryškinamas eskapistinis „Mėlynojo raitelio“ rato kūrėjų požiūris į karo ir pokario tikrovę, atsiribojimas nuo jos ir atsigręžimas į kūrybą, dvasinį pasaulį, teosofiją, susiformavęs dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Parodoma modernizmo klasiko tapytojo Pauliaus Klee aktyvi kūrybinė veikla karo metais, jo iškilimas ir pripažinimas. This article presents an archival source on Western European modern art – letters written by Lily Klee in the years of World War I to the artist Marianne Werefkin to Switzerland, which are currently stored at the Martynas Mažvydas National Library in Vilnius. The letters reflect the life in Munich under war conditions and the shifts in the public mood from patriotic euphoria to painful experiences, desperation and the wish to escape the war reality. The author analyses the following aspects of the relationship of art to war: artistic life during the war, the attitude of artists to war, and its effect on their creative work and artistic activity. Torpid as it was at the beginning of the war, Munich’s artistic life revived around 1916 when exhibitions were held and concerts and performances given again. Attention in the letters is focused on the artists belonging to the famous pre-war German expressionist group Der Blaue Reiter and on their destinies. The author highlights the escapist attitude of the Der Blaue Reiter artists to war and post-war reality, dissociation from it and turning towards creation, the spiritual world, and theosophy – the views that formed before World War I. The article reveals the active participation of the modern art master Paul Klee in creative activity in the years of the war, his rise and recognition.