Search

Populiariąją kultūrą analizuojantys mokslininkai kalba apie įvairias jos apraiškas – kultūros industriją, masinę kultūrą, pramogų ar liaudies kultūrą, tačiau sutaria dėl vieno jai būdingo bruožo: populiarioji kultūra turi būti suvokiama kaip formuojamas, kuriamas ir interpretuojamas fenomenas, t. y. kaip procesas, spektaklis, teatras, o ne stabiliai egzistuojanti duotybė. Pasak kultūrologo Nestoro Garcia Canclinio, trys faktoriai „teatralizuoja“ populiariąją kultūrą: folkloras, kultūros industrijos ir politinis populizmas. Plačiai suvokiamas „spektaklis“ dalyvauja visose trijose srityse, todėl mokslininkams svarbu atskleisti, kaip konkretus vaidinimas ar teatro spektaklis interpretuoja populiariąja kultūrą: ar palaiko ir daugina jos vaizdinius, pasakojimus, siūlomas tapatybės formas, o gal kaip tik kritikuoja ar dekonstruoja populiariosios kultūros vaizdiniją ir jos veikimo mechanizmus. Populiariąją kultūrą galima interpretuoti kaip įsivaizduojamą socialinės elgsenos repeticiją, tam tikrų socialinių reikšmių repertuarą, kurį teatras gali perteikti subversyviai, atverdamas ar net perkeisdamas jo prasmes, o gali tiesiog mėgdžioti, taip priartėdamas prie populiariųjų tikrovės vaizdavimo ir suvokimo formų. Šiuolaikinio Lietuvos teatro spektakliai taip pat atskleidžia savitą požiūrį į populiariąją kultūrą ir formuoja jos sampratas. Galima teigti, kad teatro spektakliai savaip išreiškia įvairias teorines populiariosios kultūros apibrėžtis: nuo komercializuotos kultūros kritikos iki šiuolaikinės visuomenės veidrodžio. Režisūrinės taktikos, kurias renkasi kūrėjai, susidūrę su masinės kultūros ženklais, yra skirtingos ir priklauso nuo paties režisieriaus santykio su populiariąja kultūra. Šiame darbe, pasitelkiant konkrečius atvejus, nagrinėjamos Lietuvos teatro scenoje vyraujančios populiariosios kultūros interpretavimo strategijos: iliustracija, rekontekstualizacija, ironija ir kritinis tyrimas. Straipsnyje analizuojami režisierių Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno ir Agniaus Jankevičiaus darbai. There has been a proliferation of studies on popular culture (or vacillating terms such as mass culture, culture for the masses, culture industry, media culture) that interpret/investigate the popular as cultural construction – something "staged" rather than "natural" or "given". According to Nestor Garcia Canclini, three currents play the major role in this "theatricalization" of the popular: folklore (as invented traditions), the culture industry, and political populism. Performance can play an important part in all three spheres; however, the main question is how it deals with the popular – by reconstructing and multiplying its images, narratives and identities, by appropriating or by challenging and deconstructing them. If we understand various forms of popular culture as "imaginary stagings of the social," theatre which forms a tense, interrogative relationship with the popular can become the platform for investigation of the means by which our perception of reality is constructed and new models of identification are produced. Furthermore, there are quite a number of examples in contemporary Lithuanian theatre where combining and contrasting the elements of popular culture / dramatic discourse / personal narratives produce a multiple network of representations that accurately reveal the hidden power struggles of contemporary society as well as various mechanisms of manipulation. On the other hand, contemporary theatre can very easily become part of the popular culture by choosing to mirror its language and to comply with the rules of popularity. In this paper, the author examines the ways in which the popular culture has been represented on the stage of post-Soviet Lithuanian theatre [...]

Teatro komunikacijos procesus tyrinėjantys analitikai kiekvienas savaip apibrėžia suvokėjo vaidmenį ir svarbą. Tradicinė teatro formulė „A vaidina B stebint C“, reiškianti, kad aktorius (A) įkūnija Kitą (personažą, B) žiūrovo (C) akivaizdoje, suvokėją prilygina stebėtojui, vujaristui, reginčiam persikūnijimo stebuklą ir apžavėtam kismo magijos. Tyrinėjantys šiuolaikinį teatrą teigia, kad XX a. pradžioje modernaus teatro erdvėje prasidėję ir iki šiol vis dar vykstantys radikalūs bandymai perrašyti šią formulę žymi „paradigminį“ scenos meno pokytį – perėjimą nuo spektaklio kaip tikrovės (dramos) interpretacijos, kuriame žiūrovas dažniausiai ignoruojamas, prie spektaklio kaip komunikatyvaus veiksmo, kuriame suvokėjas ir jo potyriai ima dominuoti. Vadinasi, tradicinė teatro meną išreiškianti formulė šiuolaikinių praktikų kontekste gali būti įvairiai perrašoma: „A pasakoja apie save stebint C“, „A ir C veikia kartu“ arba tiesiog „C veikia“.

Pratarmė -- Įvadas / Gintautas Mažeikis, Kristina Juraitė -- Kūrybinė klasė ir industrijos kritinės teorijos požiūriu / Gintautas Mažeikis -- Atvirojo kodo kultūra ir dalyvaujamasis posūkis: šiuolaikinės kultūros komunikacijos probleminė analizė / Edgaras Klivis -- Kultūros politika ir jos įgyvendinimo patirtys / Ina Pukelytė -- Komunikacija kaip auditorijų plėtros priemonė: Lietuvos teatrų praktikos / Jurgita Staniškytė -- Būti muziejaus dalimi: Lietuvos muziejų komunikacija su visuomene / Linara Dovydaitytė -- Auditorijų plėtra meno institucijų lauke. Lietuvos meno galerijų atvejai / Daiva Citvarienė -- Kultūros komunikacijos dinamika: procesai ir naratyvai / Kristina Juraitė, Rimgailė Dikšaitė, Agnė Pinigienė, Silvija Čižaitė-Rudokienė -- (Pa)naudos link: Lietuvos meno ir kultūros organizacijų interneto svetainių tyrimas / Jūratė Tutlytė -- Kultūros paveldo skaitmenizacijos procesai ir patirtys Lietuvoje / Viltė Migonytė -- Edukacija Lietuvos teatruose ir muziejuose / Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė, Neringa Stoškutė -- Pabaigos žodis -- Literatūra -- Summary -- Apie autorius. Skaitytojams ir tyrėjams pristatoma kolektyvinė monografija „Komunikuoti kultūrą: institucijos, strategijos, auditorijos“ parašyta remiantis Vytauto Didžiojo universiteto 2012–2015 m. vykdytu mokslo tyrimų projektu „Kultūros institucijų komunikacinių kompetencijų plėtra žinių ir kūrybos visuomenės kontekste“, kurio duomenys apima 2008–2013 m. Kauno, Šiaulių, Klaipėdos miestuose ir rajonuose veikiančias kultūros įstaigas. Tyrimą sudaro teorinės studijos ir kritinė jų plėtra, atvejų analizė, kiekybiniai ir kokybiniai duomenys. Monografijos autoriai siekia atskleisti komunikacijos veiksmo ir kultūros bei kūrybinių industrijų teorines sąsajas, parodyti jų prieštaravimus ir konfliktus bei, remdamiesi atliktu tyrimu, kritiškai apibūdinti kultūros institucijų komunikacinių kompetencijų raidą Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus. Monografijoje aptariamas komunikacijos veiksmo, komunikacinio proto ir komunikacinio lauko santykis su modernia kūrybinių industrijų raida, aiškinami kūrybinės klasės formavimosi prieštaravimai ir jų santykis su organizacijų komunikacija, nagrinėjami ir lyginami kultūros institucijų ir su jomis susijusių struktūrų komunikacijos ir vartojamos reikšmės bei simbolių laukas politiniu ir instituciniu požiūriu, kritiškai aptariama komunikacijos kultūros organizacijose specifika, funkcijos, formos, komunikacinės kompetencijos, taip pat polemiškai diskutuojama apie virtualios erdvės ir naujųjų medijų išnaudojimo aktyvumą kultūros institucijų komunikacinėje veikloje. The book "Communicating Culture: Institutions, Strategies, Audiences" is an outcome of the research project “The Development of Communicative Competence of Cultural Institutions in the Context of Knowledge and Creative Society” conducted between 2012 and 2015 by researchers of Vytautas Magnus University. The data were collected from cultural organisations, project participants, in Kaunas, Šiauliai and Klaipėda between 2008 and 2013. The project had encompassed theoretical studies and their critical development, case studies and qualitative and qualitative data analysis. Central in the project was estimating to what extent the organisations were perceptive to the influences of creative and cultural industries (CCI) communication processes. The monograph aims to discuss processes, concepts, ideas and reasons why the above-mentioned traditional Lithuanian cultural institutions only partly implement CCI experiences and competences. A related goal is to consider how the efficacy of such institutions can be increased by adopting best practices pulled from CCI experiences in Lithuania and abroad and by implementing possibilities provided by new media. In the book, the essays revolve around the objective to show theoretical links between communicative action and CCI and to reveal their incongruities and points of tension. This is discussed in view of the data obtained within the framework of the above-mentioned research project. The data serve as a background for critical assessment of the dynamics of communicative competences in the researched cultural institutions over the past five years. The latter aspect is an integral part of the objective to discuss the relationship between communicative action, communicative reason and communicative space in regards to modern CCI developments. In this connection, the book also discusses contradictions arising in the formation of the creative class and examines how these contradictions stand in relation to organisational communication. Another objective of research presented in the book is to analyse and to compare communication among cultural institutions and structures related with these institutions. In particular, applied meanings and signs employed in communication are analysed from political and institutional perspectives. To this end, the study provides analysis and critical assessment of the specificity of communication in CCI organisations; probes into its functions and forms; looks at the existing and the necessary competences from the communicative point of view; describes and polemicises whether virtual space and new media are effectively used in communicative practices of cultural institutions.

In the guidelines of the EU cultural policies, institutional frameworks and missions of cultural organizations, cultural communication, and art marketing theories the concept of “audience development” indicates not only the integrated approach towards the cultivation of the demand for the arts, but also the shift in the understanding of the notion of the recipients of art as well as the audience. On the conceptual level the prioritizing of audience development (public engagement with arts) in the agendas of cultural policy makers signals the acknowledgment of art audiences as the equal participant of the aesthetic communication and legitimation of the equation of the process of art perception to that of art creation. The focus on the demands of the audience and its development is embedded in the guidelines of Lithuanian cultural policy, criteria of project funding on the national and municipal level as well as the missions and documents of the Lithuanian theatre institutions. However, the detailed analysis demonstrates that the declarative attention to the building of theatre audiences is only partly reflected in the “real politics” of theatre institutions or their practical activities. Empirical research indicates that in case of particular theatre institution theoretically justified synergy among marketing communication, education and programming in practice means sharing of the influence and responsibilities of different departments, which is often neither easily achieved nor effective. Moreover, costly time and work consuming and unpredictable projects for the attracting of the new audiences do not always seem beneficial or financially sustainable for theatre organizations. The purpose of this paper is to analyse the theoretical concept of the “audience development” and the problems of its practical application in the Lithuanian theatre institutions as well as to compare the factors that influence more active engagement with arts and good practices of audience building as defined by the European researchers with strategies of Lithuanian theatres.

The main focus of this scientific cluster is the research of intercultural and transnational dimensions of artistic practices in Central and Eastern Europe. The reconstruction and analysis of historical developments of intercultural communication and transnational exchange of arts, their ideological premises, contemporary issues as well as challenges of the future frame the scope of this research. The main tasks of this research are the following: to determine the global aspects of cultural interdependence and cultural diversity, to evaluate their influence on national cultures and art forms, to analyse the developments of fine arts, performing arts, literature, photography and popular culture in the region, to mark the transformations in the notions of artistic practices together with its cultural, historical, geographic and sociopolitical context as well as to trace the interdependence of art and politics, culture and social reality, creative practices and economy. The thematic framework of the cluster also includes the methodological and theoretical research of intercultural communication in arts of Eastern and Central Europe, the formation of the theoretical models of cultural dialogue, the dealing with the problematic aspects of applying contemporary cultural theories to the studies of Lithuanian art. At the moment the researchers from the fields of art research, philology and philosophy are associated with this interdisciplinary scientific cluster, which actively... [to full text]

The article analyses different ways of interpreting and presenting social realities on contemporary Lithuanian theatre stage. While analysing Lithuanian performances of the last two decades one might state that the increasing number of works deal with the problems of contemporary social reality, new identities and sociocultural phenomenons. However there is a substancial difference between performances produced during the first decade of the Independence and the ones produced during the second one. During the first decade Lithuanian theatre directors tried to contemplate about emerging realities and social problems with the help of contemporary drama texts, whereas during the second decade the new modes of reflection of relevant societal topics began to take shape: personal stories, unmediated presence of actors, deconstruction of canonic texts or images. With the help of two case studies – performance of Mark Ravenhill’s Shoping and Fucking (1999, OKT) and Oedipus the King (2002, OKT) by Sophocles, both directed by Oskaras Koršunovas the analysis of different possibilities of reflecting contemporary realities on stage is performed. At the same time article raised more general questions about the notions and strategies of social / political theatre in post-soviet Lithuania.

Mokslo klasteryje „Tarpkultūrinių meninių mainų tyrimai Rytų ir Vidurio Europoje: globalūs kontekstai ir vietinės praktikos“ atliekami tarpkultūrinių meninių mainų Rytų ir Vidurio Europoje tyrimai, rekonstruojama ir analizuojama istorinė jų raida, ideologinės prielaidos, šiandienė problematika ir numatomi ateities tarpkultūrinio bendradarbiavimo iššūkiai. Taip pat siekiama ištirti įvairius globalios tarpusavio priklausomybės ir kultūrinės įvairovės aspektus bei jų įtaką nacionalinės kultūros ir meno formoms; nagrinėjamos dailės, teatro, judesio meno, kino, fotografijos, literatūros ir kitos meninės formos, jų kaita bei tarpusavio sąveikos, taip pat pačios meninės praktikos sampratos ir jos vietos bei funkcijų visuomenėje kaita, analizuojamos ir sprendžiamos problemos, susijusios su šiuolaikinių kultūros ir menotyros teorijų taikymu Lietuvos meninių procesų analizei. The main focus of this scientific cluster is the research of intercultural and transnational dimensions of artistic practices in Central and Eastern Europe. The reconstruction and analysis of historical developments of intercultural communication and transnational exchange of arts, their ideological premises, contemporary issues as well as challenges of the future frame the scope of this research. The main tasks of this research are the following: to determine the global aspects of cultural interdependence and cultural diversity, to evaluate their influence on national cultures and art forms, to analyse the developments of fine arts, performing arts, literature, photography and popular culture in the region, to mark the transformations in the notions of artistic practices together with its cultural, historical, geographic and sociopolitical context as well as to trace the interdependence of art and politics, culture and social reality, creative practices and economy. The thematic framework of the cluster also includes the methodological and theoretical research of intercultural communication in arts of Eastern and Central Europe, the formation of the theoretical models of cultural dialogue, the dealing with the problematic aspects of applying contemporary cultural theories to the studies of Lithuanian art. At the moment the researchers from the fields of art research, philology and philosophy are associated with this interdisciplinary scientific cluster, which actively... [to full text]

Pasirinkus konkretų postmodernios reprezentacijos principą - daugybingumą, daugelio teoretikų įvardijamą pagrindine postmodernybės sąvoka, šiame straipsnyje analizuojama, kokias menines formas įgyja šis principas šiuolaikiniame Lietuvos teatre, kokias tikrovės interpretavimo strategijas išprovokuoja ir kaip sąveikauja su modernia teatro tradicija. The article examines new forms of representation in the contemporary Lithuanian theatre as well as their correlation with the modern representation. One of the themes of analysis is different character of the relations with the past in a modern and postmodern artistic framework. Quite often the creators of the post-soviet Lithuanian theatre use pre-existing cultural templates - myths, narratives, frames of traditional historiography, together with different texts and forms from the history of the theatre, and thus produce the effect of continuation rather than a radical break with the tradition. The article focuses on the theatrical strategies that open up to the postmodern notion of plurality: intertextual representation, interscmiosis, citation, pastiche, rewriting, deconstruction. With the help of three different case studies the article demonstrates, what kind of aesthetic forms the principle of plurality acquires in Lithuanian theatre; how the past (tradition, canon, history) reappears in these performances and how their perception differs from the modern tradition.

Straipsnyje analizuojama, kaip patiriama ir vaizduojama tikrovė šiuolaikiniame teatre, aptariama, kuo skiriasi tradicinės modernaus teatro realistinio vaizdavimo formos nuo avangardinio teatro „autentiškumo“ ideologijos, siekiama apibrėžti, kokie yra postmodernaus bei postdraminio teatro santykiai su tikrove. Atskleidžiama, kaip keitėsi požiūris į žiūrovo vaidmenį kuriant realybės efektus natūralistiniame, avangardiniame ir postmoderniame teatre, apibrėžiamos naujos realybės perteikimo / kūrimo strategijos, kurias naudoja šiuolaikinis teatras, įvertindamas modernaus scenos meno patirtis bei suvokdamas „neįmanomos tikrovės“ būseną. The paper deals with the strategies of manipulating / playing with the notions of authenticity / reality in contemporary theatre. These tendencies are closely linked with the transformation of the notions of representation, body and perception in the contemporary cultural mindscape as well as with revision of the historical heritage of modern and avantgarde theatre, namely the realist notions of representation and mimesis. The main area where the confrontation of the modernist and postmodernist notions of authenticity occurs in Lithuanian theatre is the identity and body of the actor as well as his / her attitude towards the role: playing with the autobiographic material (real identity), the exposure of material body (real body) onstage, use of non-acting techniques, casting of non-professional actors. With the help of concrete examples and case studies, the author analyses how the changing notions of representation affect the process of perception and what critical questions about the nature of theatre itself or, on a larger scale, the nature of presence in theater they raise.

Visuomenės ar bendruomenės savo požiūrį į istoriją ir praeitį įprasmina bei įkūnija įvairiais kultūros vaidinimais arba viešaisiais ritualais: proginiais minėjimais, jubiliejais, suvažiavimais, paradais. Jeigu autoritariniams režimams būdingus viešuosius ritualus galima nagrinėti remiantis tradicinėmis teatro formomis, tai šiuolaikinėse demokratinėse visuomenėse vykstantys minėjimai ar pilietiniai ritualai gali būti interpretuojami kaip modernaus ar avangardinio teatro žanrai: partizaninis teatras, gatvės teatras (R. Schechner), nematomas teatras (A. Boal). Šiame straipsnyje analizuojama, kaip proginis istorinio įvykio minėjimas (2009-08-14 Palangoje vykusi Berlyno sienos griūties rekonstrukcija) gali būti naudojamas naujų transnacionalinių tapatybių bei bendruomenių kūrimui ir propagavimui. Straipsnyje taip pat nagrinėjama, kokie inscenizacijos modeliai bei teatro poveikio priemonės pasitelkiamos formuojant tam tikras žiūrovo pozicijas, atsparos taškus, reguliuojančius šventinio įvykio/istorijos įvykio interpretaciją bei kuriant bendros istorinės praeities efektą Societies or communities express their attitudes towards history and demonstrate them through various cultural performances or public rituals: solemn commemorations, anniversaries, summits and parades. Whereas public rituals characteristic to totalitarian regimes can be analysed based on traditional forms of theatre, markings and civil rituals in modern societies can be interpreted as genres of modern or avant-garde theatre: partisan theatre, street theatre (R. Schechner), invisible theatre (A. Boal). This article analyses the way a solemn marking of a historical event (reconstruction of the demolishion of the Berlin Wall, which took place in Palanga on 14 August 2009) can be used for creation and promotion of new transnational identities and communities. The article also analyses the staging models and means of theatrical impact used when forming certain viewers’ attitudes regulating the interpretation of a solemn event/history event and when creating the effect of a common historic past.

This volume of the journal Art History & Criticism is focused upon an important issue for contemporary society – that of interpreting the past and writing history. The structure of the volume and the articles included in it are mostly based on the proceedings of the international conference The Past is Still to Change: Performing History from 1945 to the Present, organized by the Faculty of Arts and the Faculty of Humanities at Vytautas Magnus University, Kaunas, Lithuania in October 2009.

Visuomenės ar bendruomenės savo požiūrį į istoriją ir praeitį įprasmina bei įkūnija įvairiais kultūros vaidinimais arba viešaisiais ritualais: proginiais minėjimais, jubiliejais, suvažiavimais, paradais. Jeigu autoritariniams režimams būdingus viešuosius ritualus galima nagrinėti remiantis tradicinėmis teatro formomis, tai šiuolaikinėse demokratinėse visuomenėse vykstantys minėjimai ar pilietiniai ritualai gali būti interpretuojami kaip modernaus ar avangardinio teatro žanrai: partizaninis teatras, gatvės teatras (R. Schechner), nematomas teatras (A. Boal). Šiame straipsnyje analizuojama, kaip proginis istorinio įvykio minėjimas (2009 08 14 Palangoje vykusi Berlyno sienos griūties rekonstrukcija) gali būti naudojamas naujų transnacionalinių tapatybių bei bendruomenių kūrimui ir propagavimui. Straipsnyje taip pat nagrinėjama, kokie inscenizacijos modeliai bei teatro poveikio priemonės pasitelkiamos formuojant tam tikras žiūrovo pozicijas, atsparos taškus, reguliuojančius šventinio įvykio / istorijos įvykio interpretaciją bei kuriant bendros istorinės praeities efektą. On a hot day in August of 2009 in one of the busiest streets in the Lithuanian town Palanga a wall made of foam rubber and guarded by two young men wearing Russian soldiers uniforms appeared. Palanga is a Lithuanian seaside resort and August is the peak of the holiday season, so at this time of year J. Basanavičius Street, named after one of the founding fathers of the Lithuanian nation state, is always full of people rushing to and from the beach. Palanga in August is a place where you go to forget, where holidays and oblivion rule. This was exactly the place chosen to serve as a site for the performative commemoration titled 20 Years Without Borders, meant to celebrate the 48th anniversary of the construction and the 20th anniversary of the fall of the Berlin Wall, sponsored by the Delegation of the European Commission in Lithuania and the German Embassy and organized by the private agency Happyendless. However, in order to awaken the desired “warm” effect of feeling towards the common experience, the event itself had to be entertaining and popular. The community was being called into being following the formulas of commercialized mass entertainment rather than the logic of the critical public sphere. To rephrase Zygmund Bauman – history in Palanga was presented as a giant theme park, where the tasks of preaching, entertaining and selling were all intertwined. It demonstrated that collective understanding of the past must be absorbed by all senses, and worked upon in the... [to full text]

Nepriklausomybės laikotarpis Lietuvos teatre buvo paženklintas diskusijomis apie teatro vietą besikeičiančioje visuomenėje ir sociopolitinio scenos meno lygmens nykimą. Lietuvos teatro posūkis vizualaus teatrališkumo link paskutiniame XX a. dešimtmetyje turėjo didelę įtaką šiandien vis gilėjančiam atotrūkiui tarp teatro ir socialinio konteksto, tarp scenos ir realybės. Galima pateikti nemažai šiuolaikinio Lietuvos teatro apolitiškumo priežasčių, tačiau viena svarbiausių - pakitusi politiškumo, o kartu ir politinio teatro samprata. Jeigu modernioje epochoje politinio teatro funkcija buvo kritikuoti esamas socialines formacijas ir atskleisti sociopolitines alternatyvas, tai postmodernusis realybės teatrališkumas reikalauja iš teatro kūrėjų gerokai subtilesnės strategijos. Politiškai angažuotas postmodernus teatras skiriasi nuo istorinio avangardo ar modernaus politiškumo, nes nesipriešina kokiai nors ideologijai, nesiūlo jokių socialinių alternatyvų ir neskatina maišto, o tiesiog dekonstruoja reprezentacijos mechanizmus bei juos kontroliuojančius procesus, destabilizuoja ir ardo vaizdinius bei tekstus, kuriais save įtvirtina įvairios galios formos. Šiame straipsnyje nagrinėjamos dvi postmodernaus politinio teatro strategijos, analizuojančios galios, ideologijos mechanizmus, slypinčius po estetiniais kodais: antikanoninės vaizdavimo formos ir suvokimo politika. Atpažinti tokią kritiką neretai nėra lengva, šis naujasis politiškumas yra gerokai ambivalentiškesnis, prieštaringesnis... [toliau žr. visą tekstą] Theatre by its definition is a communal and social institution, representing as well as establishing certain socio-political functions. However, at the end of the 20th century there was a real sense, that “political theatre” as a form was thought to be dying (not to mention the notorious nature of the term political theatre in post-soviet space), and the ambition of theatre as cultural practise that inspires social change or at least some kind of active reflection was corrupt. As contemporary culture aspires to the condition of theatre and “society of spectacle,” a lot of differences, especially those between theatre and reality, entertainment or social action, are constantly blurred, the meanings and locations of political need to be retraced and redrawn. When the real live dramas are staged on a daily basis it ofen seems irrelevant, even disrespectful or impossible to engage in the luxury of making theatre. If we agree, however, that personal is the political, we must note that quite a number of theatre artists declare that to engage with theatre today means to take a position which is inherently oppositional or political and doesn’t need any further articulation. There is anger and sense of unarticulated frustration underlying many Lithuanian theatre productions, and that it can be read as a statement about the context in which politics and theatre might be currently played out. Therefore, the notion of political should not be so easily rejected as outdated or obsolete... [to full text]

Nepriklausomybės laikotarpis Lietuvos teatre buvo paženklintas diskusijomis apie teatro vietą besikeičiančioje visuomenėje ir sociopolitinio scenos meno lygmens nykimą. Jo posūkis vizualaus teatrališkumo link paskutiniame XX a. dešimtmetyje turėjo didelę įtaką šiandien vis gilėjančiam atotrūkiui tarp teatro ir socialinio konteksto, tarp scenos ir realybės. Galima pateikti nemažai šiuolaikinio Lietuvos teatro apolitiškumo priežasčių, tačiau viena svarbiausių – pakitusi politiškumo, o kartu ir politinio teatro samprata. Jeigu modernioje epochoje politinio teatro funkcija buvo kritikuoti esamas socialines formacijas ir atskleisti sociopolitines alternatyvas, tai postmodernusis realybės teatrališkumas reikalauja iš teatro kūrėjų gerokai subtilesnės strategijos. Politiškai angažuotas postmodernus teatras skiriasi nuo istorinio avangardo ar modernaus politiškumo, nes nesipriešina kokiai nors ideologijai, nesiūlo jokių socialinių alternatyvų, o tiesiog dekonstruoja reprezentacijos mechanizmus bei juos kontroliuojančius procesus, destabilizuoja ir ardo vaizdinius bei tekstus, kuriais save įtvirtina įvairios galios formos. Šiame straipsnyje nagrinėjamos dvi postmodernaus politinio teatro strategijos, analizuojančios galios, ideologijos mechanizmus, slypinčius po estetiniais kodais: antikanoninės vaizdavimo formos ir suvokimo politika. Atpažinti tokią kritiką nėra lengva, šis naujasis politiškumas yra gerokai ambivalentiškesnis, prieštaringesnis negu modernus, jis tuo pat metu siekia ir nuversti, ir įtvirtinti ideologiją, veikia ir kaip bendrininkas, ir kaip kritikas. The independence period in Lithuanian theatre was marked by discussions about the place of theatre in the changing society and the vanishing of the socio-political art. Its transformation into visual theatre art in the last decade of the 20th century had a significant impact on the gap between theatre and the social context, the scene and reality, which is still increasing. One could provide a number of reasons for Lithuanian theatre being politically indifferent, however, one of the key reasons is the transformed concept of politics and political theatre. Whereas the function of political theatre of the modern epoch was to criticise existing social formations and reveal socio-political alternatives, the theatrical art of the postmodern reality requires theatre artists to choose subtler strategies. Politically engaged postmodern theatre differs from historical avant-garde or modern politics, since it does not oppose to an ideology and offers no social guarantees. It merely deconstructs representation mechanisms and processes controlling thereof, destabilises and distorts images and texts for the purpose of consolidating various forms of power. The article analyses two strategies of postmodern political theatre focused on power and ideology mechanisms disguised as aesthetical codes: anti-canonical forms of visualisation and the policy of perception. It is not easy to recognise such critics. This new political attitude is more ambivalent and controversial than the modern one. It seeks to overthrow and consolidate an ideology at the same time, and it acts as a partner and a critic at the same time.

Straipsnyje analizuojama identiteto sampratos kaita šiuolaikiniame Lietuvos teatre, pereinant nuo modernios prie postmodernios teatrinės estetikos. Tyrimo uždavinys yra atskleisti, kokį poveikį besikeičianti identiteto sąvoka padarė labiausiai su ja susijusiam scenos meno elementui - aktoriui ir vaidmens kūrimo principams, kartu atskleisti, kokias naujas menines strategijas šie pokyčiai išprovokavo. Postmodernistinio diskurso erdvėje viena iš esminių tampa subjekto tapatybės ir kūno problema. Postmodernistinę pasaulėžiūrą vienija pakitusios kalbos, žinojimo (suvokimo) ir vaizdavimo (kūno, reprezentacijos) sampratos. Šie mąstymo pokyčiai lėmė kitokį požiūrį į aktoriaus kūną ir identitetą, skatino teatro kūrėjus ieškoti naujų aktorinės raiškos galimybių. Šiuolaikinis teatras iš naujo ėmė reflektuoti autentiškos tapatybės ir kūno, kūno ir kalbos santykį. Aktoriaus kūno ir identiteto sampratos kaitai šiuolaikiniame teatre turi įtakos keletas poststruktūralistinių kategorijų: poststruktūralistinė vientiso ir sau tapataus subjekto kritika ir J. Derrida esaties metafizikos kritika. Šiame straipsnyje nagrinėjamos vaidmens konstravimo principų transformacijos, susijusios su postmodernia kūno ir identiteto samprata, siekiama nužymėti aktoriaus identiteto sąvokos raidą ir esminius skirtumus tarp modernios ir postmodernios aktoriaus kūno / identiteto / personažo / teksto santykių dinamikos. The article analyzes the development of the concept of identity in the modern Lithuanian theatre when transiting from the modern to the postmodern theatre aesthetics. The aim of the study is to reveal the influence the changing concept of identity made on the most closely related element of the scenic art, i. e. the actor and the principles of creation of a role and the new artistic strategies, provoked by such changes. In the space of the postmodern discourse the problem of identity and body of the subject becomes one of the most essential ones. The postmodern worldview is united by the concepts of the changed language, knowledge (perception) and imaging (representation of the body). The said changes in thinking determined another view of the body and identity of the actor and encouraged the theatre artists to search for new possibilities for artistic expression. The modern theatre started to reflect the relation between the authentic identity and the body, the body and the language. The development of the concept of the body and the identity of the actor in the modern theatre is influenced by several post-structuralist categories, i. e. the post-structuralist criticism of the integral subject, identical to itself and the J. Derrida’s criticism of the metaphysics of presence. The article examines the transformations of the principles of structuring of the role, related with the postmodern concept of the body and identity and attempts to outline the development of the concept of the identity of an actor and the essential differences between the modern and postmodern dynamics of the relations between the actor’s body / identity / character / text.

Straipsnyje aptariamos savirefleksyvumo sklaidos šiuolaikiniame teatre formos ir teorinės prielaidos, siekiama nužymėti, kuo skiriasi moderniame teatre egzistavęs teatro teatre principas ir postmoderniame teatre įsigalinti savianalizė, kai spektaklių objektu tampa patys vaizdavimo ir suvokimo mechanizmai. Savirefleksyvumo kategorija postmoderniame teatre egzistuoja kaip elementas, leidžiantis išlaikyti ne tik paties teatro kritinį požiūrį į save, bet ir gyvą sąveiką tarp spektaklio, žiūrovo ir kultūrinės terpės. The report discusses the forms and theoretical assumptions associated with the scatter of self-reflection in contemporary Lithuanian theatre. The aim is to define the differences between the "theater in the theater" principle found in modern theatre and the self-analysis that has established itself in postmodern theatre, when the visual and cognitive mechanisms themselves become the object of the play. The category of self-reflection in postmodern theatre takes on the role of an element that allows theatre to maintain not only a critical theatric view of itself, but also a live interaction between the play, the audience, and the cultural medium. This strategy is found at all levels of theatric structure - in direction, stage design, music, acting, as well as in the text of the drama. The report analyzes the causes that promote the selfreflexive tone of Lithuanian theatre. Different levels of self-reflection and examples from specific plays are discussed. Attention is also paid to the investigation of the critical potential, the content of the ideological self-reflective attitude.

Teatrinis modernizmas, istorinis avangardas ir postmodernizmas yra glaudžiai susiję, kadangi nemaža dalis postmodernaus teatro darbų plėtoja modernizmo ir istorinio avangardo tradicijas ir bando spręsti dar moderniame teatre iškeltas problemas. Esminiai pokyčiai vyksta ne tiek stilistinių bruožų, kiek jų ideologinių implikacijų bei kultūrinių prielaidų lygmenyje. Lietuvos teatre egzistuoja ne „grynasis“ ar vakarietiškas postmodernizmas, o tam tikri postmodernios paradigmos sąlygoti pokyčiai, glaudžiai sąveikaujantys su esama kultūrine ir teatrine tradicija. Vienos postmodernistinės estetikos tendencijos (vizualumas, savirefleksyvumas, intertekstualumas) labiau prigijo Lietuvos teatro erdvėje, o kitos (kūno, technologijų refleksija) nesurado palankios dirvos ir yra silpnai reprezentuojamos šiuolaikiniame Lietuvos teatre. Lietuvoje sparčiau vyksta tie postmodernus pokyčiai, kurie susiję su režisieriaus institucija, tuo tarpu aktorinės ar dramaturginės transformacijos yra retesnės ir atsitiktinės. Jungiantis vakarietiško postmodernizmo sandams ir Lietuvos teatrinei bei kultūrinei tradicijai, atsiranda būdingų lokalaus postmodernizmo ypatumų: spektakliuose dekonstruojama masinė kultūra inkorporuoja pseudosocrealistinę meninę raišką; dekonstruojami nacionalinės kultūros tradicijos tekstai ar įvaizdžiai; Lietuvoje pastebima mažesnė poststruktūralistinės teorijos įtaka teatro meninei praktikai. Įsigalint kultūros teatrališkumo idėjoms, plečiantis spektaklio sampratai, teatras priverstas iš naujo permąstyti ir konstruoti savo reprezentacinės sistemos pagrindus. Theatre modernism, historical avant-garde and postmodernism are closely interrelated, because many postmodern theatre works develop the traditions of modernism and avant-garde and try to solve the problems pointed out already in modern theatre. Essential changes take place on the level of ideological implications and cultural prerequisites of stylistic features rather than on the level of stylistic features themselves. Certain changes determined by a postmodern paradigm, which closely interact with the current cultural and theatrical tradition, rather than “pure” or Western postmodernism exist in Lithuanian theatre. Some postmodern aesthetical tendencies (visualness, self-reflection, intertextuality) better established in the space of Lithuanian theatre, whereas others (body, technology reflection) have not found a favourable environment and are poorly represented in modern Lithuanian theatre. Postmodern changes related to the institute of an artistic director more rapidly take place in Lithuania, while actor or dramaturgy transformations are rarer and accidental. With the elements of Western postmodernism and Lithuanian theatre and cultural tradition connecting, there appear typical peculiarities of local postmodernism: mass culture deconstructed in performances incorporates a pseudo-social-realistic artistic expression; national culture tradition texts or images are deconstructed; a smaller influence of the poststructuralist theory on the artistic practice of theatre is observed in Lithuania. With the ideas of theatricality of culture establishing and the concept of performance widening, theatre has to reconsider and reconstruct the foundations of its representation system.

The article analyses the concepts of Lithuanian theatre theorist of beginning of the XXth century A. Sutkus in the context of modern theater theory. The main task is to delineate and to evaluate the influxes, which played significant role in the formation of A. Sutkus theatre theory. The short overview of modernist ideas and aesthetic notions is given with particular attention to the theories of G. Craig, Fuchs, N. Evreinov, F. Komisarzevski as well as diverse currents of artistic practises is analysed. The main features of modem theatre history, such as autonomy of theatrical performance, innovations in theory, non-mimetic representation, synthetical nature of theatre, signed to accomplish spiritual and symbolic renewal by revealing hidden meaning of objects is explored in the article. The basic problems and issues of A. Sutkus theatre theory, which are closely linked with European modem theatre tradition are investigated. His notions of theatre history, acting, directing, stage design along with ideas on communication in theatre, spiritual development of actor and spectator, psychological aspects of performance constitute the main part of the article. Consequently the issue of practical realisation of A. Sutkus theory is targeted. A. Sutkus was one of the first Lithuanian theatre directors, who followed the modem, innovative path of theatre aesthetics, whereas other Lithuanian directors such as J. Vaičkus, K. Glinskis maintained conservative naturalistic style. A. Sutkus strove to preserve the theatricality, to distinguish the specific features, means of expression that were exceptionally theatrical in their essence. His ideas about actor as the main element of theatre structure and performativity as essence of theatre as well as negation of logocentristic tradition are closely connected to modem concepts of theatre. The article traces the main paths by which modem theatre ideas reached Lithuania and analyses the role of A. Sutkus in these developments.

Darbe analizuojamas teatro ir vartotojiškos visuomenės santykis. Suformuluojami vartotojiškos visuomenės bruožai, kurių atpažinimas bei išskirtinumas yra būtinas norint įvardinti bei apžvelgti skirtingą požiūrį teatre į vartotojų visuomenę. Atsižvelgiama į pavėluotą vartotojiškumo paplitimą Lietuvoje dėl vyravusios politinės situacijos – sovietinės okupacijos. Todėl aptariama situacija nuo 1990 metų, kuomet atkūrus nepriklausomybę Lietuvą pasiekė vakarietiškos tendencijos. Siekiant atskleisti nevienareikšmiška teatro santykį su vartotojiška kultūra, remiantis antropologijos mokslininkų įžvalgomis, aptariamas teatro ir visuomenės santykis bei vienas kitam daroma įtaka. Tokiu būdu atskleidžiamas modernistinis santykis su vartotoju visuomene, kuris pasireiškia jos neigiamų bruožų demonstravimu, kritika ir skatinimu keistis. Aptariami scenos meno pavyzdžiai iliustruojantys teatro ir vartotojiškos visuomenės santykį. Vis dėlto, po 1990 metų Lietuvą pasiekė postmodernizmo idėjos, kurios taip pat turėjo įtakos formuluojant požiūrį į vartotojišką visuomenę. Remiantis naujojo realizmo pavyzdžiais, atskleidžiamas postmodernizmui būdingas savirefleksijos principas, kuomet nesiekiami nuneigti vartotojiškos visuomenės principai kaip tarpstanti neigiamybė sociume, tačiau apsvarstoma egzistencija tokioje visuomenėje. Darbe aptariamas vartotojiškumo įsigalėjimas teatro kūryboje. Apžvelgiama pakitusi geismo samprata ir jo svarba vartotojų poreikiams. Tokiu būdu pastebima, kad scenos meno... [toliau žr. visą tekstą] The thesis presents relations between theatre and consumer society. First of all the aim of paper is to describe the features of consumer society. Also, it is important to show the late formation of consumer society in Lithuania because of soviet occupation. This occupation is the main reason of late western tendencies in Lithuania’s culture including consumerism. Also it is important to understand relations between theatre and society because it helps to show and discover different approaches to consumer’s society in Lithuania’s theatre. There is shown in the paper modern critic of consumer society then consumerism is shown like a wrong decision which must be changed. There are examples in the paper illustrating this tendency. But after 90’s postmodern tendencies comes to Lithuanian culture. Which is still important talking about consumerism and it’s reflection in theatre. Postmodern relations with consumer society are based on self reflection and self critic. Also there is third manner between theatre and consumer society which is based on consumerism influence to theatre production. There are important to create a lust to spectators and performance becomes one of consumed products to consumer join.

Augustas Strindbergas (1849-1912) – švedų dramaturgas, moderniojo teatro pradininkas, pirmasis literatūroje panaudojęs siurrealistinę stilistiką. Dramaturgo domėjimasis sapnais, pasąmone, mitologija, religija, ezoterika atsispindėjo vėlyvajame kūrybos laikotarpyje parašytose sąlygiškosiose pjesėse – „Kelias į Damaską” (1898-1904), „Sapnas” (1902) ir „Šmėklų sonata“ (1907). A. Strindbergas šioje trilogijoje atvėrė kolektyvinėje pasąmonėje slypinčius herojaus ir motinos archetipus. Herojaus archetipas išreiškia žmogaus dvasios įkalinimą materialiojoje realybėje – Žemės Motinos karalystėje. Darbe siekiama pažvelgti į tai, kaip šie archetipiniai įvaizdžiai yra atskleidžiami rašytojo sąlygiškosiose pjesėse ir pagal jas pastatytuose lietuvių režisierių darbuose. Darbe analizuojami šie spektakliai: G. Padegimo „Kelyje į Damaską” (1986, KVDT), „Šmėklų sonata” (1998, KVDT), S. Varno „Sapnas” (1994, PDT), J. Vaitkaus „Sapnas” (1995, LVADT) ir O. Koršunovo „Kelias į Damaską” (2007, KDT). Atlikus dramų analizę, nustatyta, jog A. Strindbergo pjesėse tamsiosios Žemės Motinos archetipas perteikiamas per gyvenimo-sapno metaforą, kuomet materialioji realybė vaizduojama kaip iliuzinis, netikras, sapniškas pasaulis, sudarytas iš prieštaringų gėrio ir blogio polių. Herojaus archetipinį įvaizdį dramose įkūnija pagrindiniai veikėjai, o antraeiliai personažai dramaturgo vaizduojami kaip tam tikri skirtingi pagrindinių veikėjų vidiniai aspektai. Ištyrinėjus spektaklius, prieita prie išvados, jog G... [toliau žr. visą tekstą] August Strindberg (1849-1912) – Swedish playwright, the first who used surrealist stylistics in literature, the father of modern theatre. He was studying dreams, unconscious, mythology, religion, occultism, gnosticism – he used these knowledge in conventional dramas, written in his late period of his creation: To Damascus (1898-1904), A Dream Play (1902) and The Ghost Sonata (1907). In this trilogy A. Strindberg opened archetypes of collective unconscious – the mother and the hero. The archetype of hero means imprisonment of human soul in the material reality – the kingdom of Terrible Mother. This work is dedicated to look how these These archetypal images are represented by writer and in the performances of Lithuanian directors: To Damascus (1986, KVDT) and The Ghost Sonata (1998, KVDT) of G. Padegimas, A Dream Play (1994, PDT) of S. Varnas and To Damascus (2007, KDT) of O. Koršunovas. The results of analysis of plays showed that the archetype of Terrible Mother in A. Strindberg‘s plays is conveyed through life-dream metaphor, when the material reality portrayed as a illusory dream world, consists of the contradictory poles of good and evil. The main actors in dramas embody an archetypal image of the hero, and secondary characters are portrayed as a number of different aspects of the hero’s inner world. Explored performances led to the conclusion, that G. Padegimas and O. Koršunovas use the spiritual journey archetype, S. Varnas and J. Vaitkus – the Terrible Mother... [to full text]

Dissertation thesis analyses the ideological processes of art discourse in the last decade of the 20th century – the formation and decline of different value related and ideological orientations, and their correlation, which makes an influence upon the changing conception of art and artist. These processes are analyzed referring to the reviews of the exhibitions of the discussed period, the exhibitions themselves, the declarations by the artists, who actively participated on the art scene, and their works, which were shaping the public art life. A separate attention is devoted to various layers of the artistic field – to the sociopolitical context, the works of art, the institutional exhibitions, and to the texts in cultural periodicals. The main aim of the thesis is to make a thorough analysis of the ideological and value related changes, which took place in the Lithuanian art discourse in the 1990s, and by underlining the artistic, institutional and sociopolitical contexts to reveal the changing content of symbolic constructions and their influence on the struggles for legitimization in the artistic field. The tasks of the research are: to define the role of the postsoviet intellectual (artist) in the Lithuanian art processes during the Rebirth period and in the years of independence; to explore the forms of politics of memory, which were established in the public discourse; to define the specificity of the concept of ideology in the postsoviet society; to analyze the... [to full text] Disertacijoje analizuojami XX a. paskutiniojo dešimtmečio meno diskurso ideologiniai procesai: skirtingų vertybinių, ideologinių orientacijų formavimasis, nykimas ir jų koreliacija, daranti įtaką meno ir menininko sampratos kaitai. Šie procesai analizuojami remiantis aptariamo laikotarpio parodų recenzijomis, pačiomis parodomis, aktyviai meno scenoje veikusių menininkų pasisakymais, jų kūriniais, formavusiais viešąjį dailės gyvenimą. Atskiras dėmesys skiriamas įvairiems meno lauko pjūviams – sociopolitiniam kontekstui, meno kūriniams, institucinėms parodoms ir tekstams kultūros savaitraščiuose. Ideologijų ir vertybių pokyčiai, vykę Lietuvos meno diskurse XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, darbe tyrinėjami akcentuojant meninius, institucinius ir sociopolitinius kontekstus, atskleidžiant kintantį simbolinių konstrukcijų turinį bei jų poveikį meno lauko kovoms už legitimaciją. Disertacijoje keliami šie uždaviniai: apibrėžti posovietinio intelektualo (menininko) vaidmenį atgimimo ir nepriklausomybės metų Lietuvos meno procesuose; ištirti viešajame diskurse įtvirtintas atminties politikos formas; apibrėžti ideologijos sampratos specifiškumą posovietinėje visuomenėje, analizuoti ideologinį modernistinio meno pobūdį; apibrėžti pagrindinių meno institucijų ideologines nuostatas, atskleisti institucijų ideologinių susidūrimų pobūdį ir priežastis; išanalizuoti reikšmingiausias parodas ir atskleisti jų konstruotų naratyvų ideologines potekstes; atskleisti svarbiausius šio laikotarpio... [toliau žr. visą tekstą]