Search

Straipsnis yra skirtas naujausioms nihilizmo teorinėms perspektyvoms aptarti. Laikomasi nuomonės, kad nihilizmo kaip siuolaikinio pasaulio issūkio analizė neįmanoma neįvertinus naujausių teorinių požiūrių į patį nihilizmo fenomeną, nepermąscius nihilizmo „koncepcijos“. Tokį impulsą siuolaikiniame teoriniame kontekste kaip tik suteikia palyginti nauja, taciau jau labai įtakinga filosofinė „kryptis“ – vadinamasis spekuliatyvusis realizmas. Straipsnyje kertiniu polemikos su spekuliatyviuoju realizmu tasku laikoma ne vien „naujai“ siūloma nihilizmo „samprata“, bet ypac – is to isplaukiantis nihilizmo ir tikrovės santykio aptarimas, taip pat su tuo susijes pacios tikrovės / realybės „koncepto“ suprobleminimas. Akivaizdu, kad nihilizmas „turi kažką bendra“, „yra susijes“ su tikrovės problema. Taciau apie kokią tikrove kalbama? Vietoje „koreliacijos“ su tikrove / realybe principo, iskeldamas realybės principą, spekuliatyvusis realizmas ir Nieką – Nihil – mato kaip nesusaistytą (unbound) Nieką. Nihilizmas tad ima isreiksti ne mūsų (mąstymo) santykį su tikrove (būtimi), o atstovauti steriliai mąstymo galimybei. Nesusaistytas Niekas demonstruoja principinį mąstymo sterilumą tikrovės atžvilgiu, paverciant ją realybe. Taciau sykiu isnyksta, tampa banali ir pati nihilizmo problema – radikaliai is tikrovės „isjungtas“ Niekas – nesusaistytas Niekas – tampa tusciu mąstymo principu. Si spekuliatyvųjį realizmą „demaskuojanti“ isvada sykiu yra nuoroda į nihilizmo problemos principinį „turiningumą“ ir „tikroviskumą“. Pagrindiniai žodžiai: nihilizmas, tikrovė, realybė, spekuliatyvusis realizmas. Nihilism and Truth: Speculative Realism – Banalisation of Nihilism? Rita Serpytytė Summary The article deals with the newest perspectives in the theory of nihilism. The analysis of nihilism as the challenge of contemporary world is impossible without an assessment of recent theoretical approaches to the same phenomenon of nihilism, without rethinking its “concept”. In the given context, a relatively new, but already a very influential philosophical movement, socalled Speculative Realism can stipulate very strong theoretical impulses. The main point of controversy, according to the author, is not only the “novelty” of the concept of nihilism, but reassessment of the relationship between nihilism and reality. It is clear that nihilism has something “in common” with reality, is associated with the problem of reality. However, what kind of reality? Rejecting the principle of “correlation” with reality, Speculative Realism proposes the principle of the reality itself: Nihil or Nothingness is considered as Nihil Unbound. In this perspective Nihilism does not express one’s relationship with reality, but becomes representative of the sterile possibility of thinking itself. The sterility of thinking, making the True into reality, at the same time turns the problem of Nihilism into banality: Nihil Unbound represents an empty mind principle. This conclusion, unmasking the speculative realism, also refers to the “truth” and “realism” pertinent to the problem of nihilism. Key words: nihilism, truth, reality, Speculative Realism.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas spekuliatyviojo realizmo ir meno santykis. Teigiama, kad nors naujasis judėjimas išpopuliarėjo kuratorių ir menininkų kontekstuose, vieno jo pradininkų Quentino Meillassoux knygoje „Po baigtinybės“ siūloma pozicija nepalieka galimybių paties meno legitimavimui. Spekuliatyvieji realistai stengiasi įveikti koreliacionizmo prieigą, pagal kurią tarp mąstymo ir būties egzistuoja būtinas ryšys. Kartu tokia pozicija nenumato galimybės meninėms praktikoms pasiekti realybės sferą – sukurdamas ką nors nauja, menininkas nuolatos pažeidžia absoliutaus pasaulio autonomiją. Tačiau atmetus spekuliatyvųjį realizmą grindžiantį reduktyvų racionalizmą, Meillassoux postuluojamas „kontingencijos būtinybės“ principas gali tapti meninės prieigos orientyru. Kūrybinėse praktikose įgyvendinamas kontingencijų radikalizavimas gali pasiūlyti nespekuliatyvią akistatą su Hiper-Chaosu, virtualybės plotmėje aktualizuodamas „virsmo kitu“ perspektyvą.Pagrindiniai žodžiai: spekuliatyvusis realizmas, menas, kontingencija, virtualumas. Quentin Meillassoux and Radical (Im)possibility of ArtKristupas Sabolius AbstractThis paper addresses the problematic relationship between Speculative Realism and art. Although the newly-born movement became popular among curators and artists, one finds no space left for legitimization of creative practices in Quentin Meillassoux’s “After Finitude”. By criticizing the so-called correlationism which privileges the necessary binding between being and thinking, Speculative Realism would not grant art a possibility of the access to the reality of things-in-themselves. By creating something new, artistic practices constantly violate the absolute autonomy of the world. On the other hand, if rejected the reductive rationalism of speculation, the principle of “the necessity of contingency”, as postulated by Meillassoux, could provide some guidelines for artistic take on the issue of reality. Through the radicalization of contingency in creative practices and the restitution of the value of the virtual, one could perform the transformation into Otherness and not-speculative confrontation with the realm of Hyper-Chaos.Keywords: speculative realism, art, contingency, virtuality.