Search

Straipsnyje nagrinėjama sovietmečio Lietuvos filosofijos publicistinių ir mokslo populiarinimo straipsnių srauto periodiniuose leidiniuose specifika, tematika, raidos kiekybiniai dėsningumai. Remiantis atlikta šio tekstų srauto bibliometrine analize parodomas tekstų pasiskirstymas pagal temas, autorius, leidinius, nustatomas šio srauto augimo tempas. Atskleidžiama gana glaudi sąsaja tarp Lietuvos filosofijos akademinių ir publicistinių-populiarinamųjų tekstų srautų tematikos, produktyviausių autorių bei eksponentinio augimo. Glaustai aptariamos periodikos žanrų ypatybės, jų ir akademinių tekstų skirtumai. Atskiriami marksistiniai ir nemarksistiniai straipsniai, pirmieji dar apibūdinami pagal jų ideologinę paskirtį, nulemtą ne tik tekstų turinio, bet ir publicistinio žanro ypatybių (siekio įtikinti skaitytoją, formuoti jo nuostatas). In the article there were analyzed the specifications, themes, qualitative development indicators of publicistics and popular science texts of the flow of Soviet Lithuanian philosophy in periodic press. Referring to the achieved bibliometric analysis of the flow of the texts according to the previous points, the flows growth rate ascertained. A fairly significant coherence between the flows of themes, the most productive authors and the exponential growth of academic Lithuanian philosophy and popular science writings was revealed. The differences between periodical genre characteristics and academic writings were concisely discussed. Marxist and non-Marxist publications were discerned. Additionaly, the Marxists ones are described according to their ideological purpose, which was determined by content as well as by journalistic genre characteristics (seeking to persuade a reader, to form one’s views).

Straipsnyje apžvelgiami Josepho Conrado kūrinių vertimai į lietuvių kalbą sovietmečiu ir bandoma atsakyti į klausimą, kodėl tarp jų nėra svarbių angliškajam J. Conrado kanonui priklausančių kūrinių. Lietuviški vertimai aptariami platesniame J. Conrado vertimų į rusų kalbą kontekste; atskleidžiama, kiek šie procesai buvo paraleliniai ir kiek skyrėsi. Remiantis sovietmečio literatūros kritika ir viešais informaciniais leidiniais, nagrinėjama, kaip keitėsi J. Conrado kūrybos recepcija sovietmečiu, koks buvo formuojamas rašytojo įvaizdis, kaip jo kūriniai pristatomi paratekstuose. Daroma išvada, kad būtent dėl cenzūros, kuri reiškėsi per selektyvią kūrinių atranką ir rašytojo įspraudimą į siaurą žanrinę nišą, iš lietuviško vertimų lauko, o taip pat ir iš sovietinio klasikinės anglų literatūros kanono buvo eliminuoti J. Conrado socialiniai-politiniai romanai, tiesiogiai arba netiesiogiai susiję su Rusija ar politinėmis temomis; plačiau aptariamas romanas 'Slaptasis agentas'. J. Conrado vertimų sovietmečiu atvejis buvo mažiau akivaizdžios, nematomos cenzūros pavyzdys, kai autorius nebuvo draudžiamas, tačiau vertimui parenkami kūriniai kūrė vienpusišką autoriaus ir jo kūrybos paveikslą. Pagrindiniai žodžiai: sovietinis anglų literatūros kanonas, Josephas Conradas, vertimai į lietuvių kalbą, 'Slaptasis agentas', vertimų cenzūra sovietmečiu, nematoma cenzūra. The article gives an overview of translations of Joseph Conrad’s works into Lithuanian during the Soviet period (1940–1990), in an attempt to answer the question why some important titles belonging to the English Conradian canon had not been translated. Conrad’s Lithuanian translations are discussed in the broader context of translations into Russian in the former USSR, comparing to what extent the processes were similar and where they differed. On the basis of Soviet literary criticism, official publications in Russian and in Lithuanian, and paratexts in published translations, the article traces how the image of Conrad and his works was constructed for the Soviet readership. The article concludes that Conrad’s case was a form of less obvious (invisible) censorship when the writer is not banned, but through a careful selection of works for translation relegated to a narrow genre niche and ousted to the periphery of the Soviet canon of translated classical English literature. His sociopolitical novels (Secret Agent among them) were eliminated from translation into Lithuanian precisely because of their direct or indirect references either to Russia or to political themes. The comparison of Conrad’s bibliographies in translation reveals that Conrad’s presence in Lithuanian translations and literary research is markedly smaller than in Russian, which suggests that Conrad’s works were deemed more undesirable and access to them more restricted in one of the Western republics of the Soviet state than in its centre. Keywords: Soviet English literature canon, Joseph Conrad, translations into Lithuanian, The Secret Agent, Soviet censorship and translation, invisible censorship.

Straipsnyje bibliometrijos priemonėmis tiriamas sovietinio laikotarpio Lietuvos filosofijos disertacijų srautas: suregistruotos visos šiuo laikotarpiu apgintos disertacijos, jos suklasifikuotos pagal gynimo metus, autorius, mokslo institucijas, filosofijos kryptis ir disciplinas, mokslinius vadovus, parašymo kalbą. Teigiama, kad disertacijų srauto kiekybinio augimo dinamika neatitinka bendrojo Lietuvos filosofinio diskurso eksponentinio augimo, tačiau iš esmės atitinka šio diskurso probleminę struktūrą. Filosofijos disertacijų rengimo svarbiausia institucija buvo Vilniaus universitetas; maždaug trečdalis disertacijų parengta Sovietų Sąjungos mokslo centruose, daugiausia Maskvos M. L omonosovo universitete. Identifikuojamos mokytojo–mokinių ryšių grupės, jos interpretuojamos mokslinių mokyklų koncepcijų požiūriu. Atskleidžiama, kad Eugenijaus Meškausko grupė yra gausiausia mokytojo–mokinio ryšių konsteliacija, sudaryta iš paties E. Meškausko mokinių bei jų pačių mokinių, šiai grupei būdingi esminiai mokslinės mokyklos bruožai. The article applies bibliometrics to analyze the flow of philosophy dissertations in Lithuania during the Soviet period. All philosophy dissertations defended during this period were registered and classified by date of defense, authors, scientific institutions, philosophical trends and disciplines, scientific supervisors. Research shows that the flow of dissertations does not correllate to the growth of Lithuanian philosophical discourse. Rather, the flow correlates with the folowing. First, the article reveals the institutional structure of the flow of dissertations. The most significant scientific institution was Vilnius University. Approximately a third of the dissertations were defended in Moscow and Leningrad. Second, from the point of view of scientific schools, the article identifies and explains the master–pupil groups. It concludes that the group of Eugenijus Meškauskas was the most numerous constellation of master–pupil ties in Lithuanian philosophy. This group can be considered as the only scientific school in Lithuanian philosophy.

Remiantis Lietuvos marksistinės filosofijos tekstų srauto bibliometrine analize, pateikiamas šios filosofijos apimties, raidos, nagrinėtų problemų panoraminis vaizdas. Glaustai rekonstruojamas sovietinio marksizmo „oficialusis provaizdis“, t. y. oficiali vadovėlinė marksistinės filosofijos struktūra, supažindinama su svarbiausiais jos elementais. Ji lyginama su realiu šios filosofijos Lietuvoje tekstų srautu: parodoma Lietuvos marksizmo struktūra suskirstant jos tekstus pagal marksistinę disciplinų nomenklatūrą, ši detalizuojama pagal konkrečias problemas, įvardijamos vyraujančios ir periferinės problemos. Sinchroninis panoraminis Lietuvos marksizmo vaizdas papildomas diachroniniu pjūviu – atskleidžiama marksizmo kiekybinė ir probleminė dinamika. Šios raidos ryškesnes ypatybes bandoma identifikuoti remiantis sovietologų darbuose aptartąja sovietinio marksizmo specializacijos (skaidymosi į savarankiškas disciplinas) tendencija. On the basis of bibliometric analysis of the flow of Lithuanian Marxist philosophy texts, the article presents panoramic view of the scope, development and examined problems of this philosophy. Lithuanian Marxism structure of problematics is displayed by classifying the texts in accordance with Marxist philosophy nomenclature, also specified by particular problems. Official construct of Soviet Marxist philosophy, which is similar to textbook-like limitations, is concisely reconstructed. It is detailed according to specific problems, the predominant and peripheral problems are identified. Marxism synchronous panoramic outlook of Lithuania is supplemented by diachronic section – quantity and problematic dynamics are shown, also attempts to identify development tendencies are made. The process of specialisation in Marxist philosophy (fragmentation into separate disciplines) has been analysed.

Straipsnyje glaustai aptariami Karlo Marxo susvetimėjimo koncepcijos esminiai bruožai, analitiškai apžvelgiami sovietinio laikotarpio Lietuvos filosofų marksistų susvetimėjimo problemos tyrimai. Jie skirstomi pagal tikslus bei samprotavimų kontekstus, siekiama atskleisti jų tam tikrą savitumą. Nagrinėjami darbai apima paties K. M arxo susvetimėjimo koncepcijos analizes; susvetimėjimo aptarimus kitų temų (humanizmo, etikos, antropologijos) kontekste; nemarksistinių susvetimėjimo sampratų kritiką remiantis marksistine metodologija; filosofinius sociologinius realių susvetimėjimo apraiškų tuometinėje socialistinėje visuomenėje svarstymus. Konstatuojami filosofų marksistų polemikos su kitomis filosofijos kryptimis trūkumai, atskleidžiama tam tikra požiūrių įvairovė Lietuvos marksistinėje filosofijoje. The article analyzes different solutions of the problem of alienation made in Marxist philosophy in Lithuania during Soviet period. These analyses of alienation are divided into: philosophical theories, investigating different aspects of the theories of alienation – all and every author did that; practical sociological analyses with an object to reflect on the specific social reality (socialist society) through the aspect of alienation (J. Repšys, J. Minkevičius). Specifying theoretically the works could be grouped into: those of Marx himself, his analyzes of the concept of alienation, with an emphasis on historical (E. Krakauskas) or ideological (J. Karosas, A. Lozuraitis) traits; consideration of the alienation within the context of the other themes, namely, of humanism (J. Morkūnienė), ethics (D. Kapačiauskienė), anthropology (J. Minkevičius); application of marxist methodology in the critique of concepts of alienation in other philosophical trends.

This article attempts to briefly present the most important research in the historiography of philosophy in Lithuania during the Soviet period, to explicate their methodological structure displaying the applied elements of philosophical historical explanations. The Marxist methodology In Lithuania structures the field of inquiry by means of vertical and horizontal reductions. The first one is founded on the causal relations between the basis and the superstructure, the second – on the application of the Marxist categories. Alongside the Marxism-based methodological principles considered compulsory for the investigations, there were some instances of using non-Marxist methodology. R. Plečkaitis’s works will be treated in terms of the applied methodological approach to the history of problems. The most important element of his research is the historical reconstruction of a problematic situation as a constellation of theoretical elements motivating the creation of a new theory.

The topic addresses the very “essence” of what comprises a human being. While there are many answers employing various categorical and even cultural definitions, our quest is philosophical, leading to a distinction of a “species” called “homo sapiens” into “natural slaves” and “free beings”. The distinction is based not on species similarities, but on activity. Societies, living under the premise of pure power relationships – autocratic, theocratic, dictatorial – where causal explanations of action are prevalent, cannot invoke such notions as freedom, responsibility, rights, truthfulness, honor, dignity, since such designations have no meaning in such societies. One such society, the Soviet empire, invaded and destroyed Lithuanian Political Society. The latter is premised on open public space in which all issues are discussed rationally, with every citizen having a right, duty and responsibility to maintain the free arena of public dialogue and thus the citizens’ upholding of his / her autonomy, equality, responsibility and honor. This means that political society, founded by classical Greeks is one where human beings can exercise what slaves cannot: their human essence, in contrast to the sub-human societies living only in power relationships. The slave Soviet empire was joined by many Lithuanians who also became servants and slaves of that empire. Others chose to forfeit all their possessions and even lives – the partisans – in order to remain free, responsible, and thus human. Their self-understanding: it is better to die on one’s feet than to live on one’s knees.

The director and founder of the Lithuanian Folklore Theatre, Povilas Mataitis (b. 1933), corrects some misunderstandings concerning the foundation of this unique group of artists and the early years of their activities. He reminds us that the first public performance by the Lithuanian Folklore Theatre (then called the Ethnographic Ensemble) took place on 13 April 1968 in the Great Hall of the LSSR State Conservatory (now the Lithuanian Academy of Music and Theatre). The artists of this theatre, wearing costumes by Dalia Mataitienė, performed for the first time on 11 January 1971, in the Great Hall of the Lithuanian National Philharmonic Society.

Ką gali ir ko negali, kopdamas į savo darbų ir idėjų kalną, pasirinkti kūrėjas likimo žvaigždės jam paskirtu gyventi tik tokiu, o ne kitokiu laiku ir tik tokiomis, o ne kitokiomis aplinkybėmis? Apie tai - literatūros kritikas Valentinas Sventickas jį jaudinančia poeto Justino Marcinkevičiaus (1930-2011) kūrybos „vertintojų“ tema. One can choose one’s form of language the article by the literary critic Valentinas Sventickas was born out of a talk he gave at the confer ence ‘the time cannot be chosen’, dedicated to the 85th anniversary of the birth of the poet Justinas Marcinkevičius (1930–2011), which took place in prienai on 27 november 2015. The article discusses the historic al understanding of creation, and the critical analysis of art cr eated in lithuania in Soviet times.

Pristatoma Birutė Kasperavičienė – viena pirmųjų Lietuvos urbanisčių. Straipsnyje pateikiami įgyvendinti urbanistės projektai, tarybų valdžios įvertinti garbės raštais ir premijomis. Nagrinėjami autorės kurtų urbanistinių struktūrų savitumai. Atskleidžiama urbanistės kūryba tarybiniu laikotarpiu vyravusių architektūros ir miestų planavimo tendencijų kontekste. Keliamas klausimas, ar šiandien, vykstant sovietinio palikimo išsaugojimo diskusijoms, galime identifikuoti autorės kūrybą kaip miesto urbanistinės struktūros vertingąją savybę? The article presents Birutė Palukaitytė-Kasperavičienė, one of the first urban planners in Lithuania. The article discloses the implemented projects by the urban planner, which received the letters of honor and different awards by the Soviet government. The peculiarities of urban structures created by this author are examined. The works by the urban planner are disclosed in the context of architecture and urban planning trends that prevailed in the Soviet period. A question is raised whether today, when discussions on the Soviet heritage conservation take place, we can identify the author’s work as a valuable feature of urban structure?

Straipsnyje remiantis sovietinio laikotarpio periodika ir kitomis publikacijomis, nagrinėjama užklasinio ugdymo vieta, jos tikslai ir mokymo organizavimas Lietuvoje 1940-1990 metais. Socialistinės švietimo koncepcijos pagrindinis tikslas buvo sukurti tobulą švietimo sistemą, kuri užtikrintų aukštos kvalifikacijos ir visapusiškų komunistinės visuomenės statytojų ugdymą. Norint pasiekti šį tikslą, vien mokyklos pamokų nepakako Buvo nustatyta, kad siekiant patenkinti visus mokinių socialinius, politinius ir kultūrinius poreikius turi būti sukurta pastovi įvairių veiklų sistema, kuri buvo įvardinta kaip užklasinė veikla. Atkuriant mokyklas pokario metais užklasinis darbas organizuojamas kaip viso mokyklos darbo dalis. Mokyklose pradeda kurtis įvairūs būreliai literatūros, meno saviveiklos, sporto, o taip pat ir jaunųjų gamtininkų būreliai. Stiprėjant mokyklų techninei-materialinei bazei, plito jaunųjų technikų, fizikų, aviamodelistų būreliai. Politechnizuojant mokyklą daugelio būrelių darbe imta daugiau dėmesio skirti mokinių praktinių įgūdžių ugdymui ir dalyvavimui visuomenei naudingame darbe. Miestų mokyklose buvo jaunųjų mechanikų, jaunųjų vairuotojų, jaunųjų modeliuotojų-konstruktorių, meniniai-techniniai, moksliniai-techniniai ir kt. Jie skatino moksleivius įsigyti technines specialybes Ypač aktyviai mokiniai dalyvavo meninės saviveiklos kolektyvuose. Mokyklų chorai, šokių rateliai, dramos būreliai, instrumentiniai ansambliai, orkestrai, fotografijos, dailės ir kt. būreliai traukė moksleivius įvairiapuse veikla. Moksleivių meno kolektyvai buvo aktyvūs dainų švenčių, festivalių, koncertų dalyviai rajonuose ir miestuose. Labai svarbiu užklasinio darbo baru buvo mokiniu fizinės kultūros ir sporto vystymasis. Mokyklose taip pat vyko tam tikras užklasinis auklėjamasis darbas: organizuojami įvairūs masiniai renginiai visiems privalomos šventės, grupiniai, kolektyviniai darbai, kurie tiek savo turiniu tiek ir organizavimo metodika skyrėsi nuo mokomųjų užsiėmimų ir dažniausiai turėjo politinį atspalvį. Platų auklėjamąjį darbą atliko įvairūs moksleivių klubai: internacionalinis, įdomiųjų susitikimų, diskusijų, linksmųjų ir išradingųjų, jaunųjų ateistų būreliai. Organizuojama visuomenei naudinga moksleivių veikla – šefavimas, aplinkos tvarkymas, talkos, makulatūros, metalo laužo rinkimas ir kt. Mokiniai į šią veiklą būdavo įtraukiami per aktyviai veikusias pionierių ir komjaunuolių organizacijas Taip pat labai aktyviai buvo plėtojama mokinių veikla užmokyklinėse įstaigose. Pagrindinis šių įstaigų uždavinys buvo teikti visapusišką pagalbą mokyklai, komjaunimo ir pionierių organizacijoms auklėjant vaikus aktyviais komunistinės visuomenės kūrėjais. Užmokyklinės įstaigos siekė padėti mokyklai įtvirtinti ir pagilinti mokinių žinias, kurias jie įgijo pamokose, išplėsti vaikų akiratį ir išvystyti jų kūrybinius gabumus bei interesus įgyvendinant politechninį mokymą, ugdyti vaikų fizinio ir visuomeninio darbo įgūdžius. Šią veiklą organizavo specialaus lavinimo bei auklėjimo įstaigos ir visuomeninės organizacijos, kurios veikė nepriklausomai nuo mokyklos, tačiau savo veiklą derino su ja. [...] The student participates in these activities voluntarily, one's mental and physical work is combined and it is aimed to match one's activities, needs and interests. By being more open to this environment, the student takes over easier and quicker the values which are being. Extracurricular activities were well developed and actively promoted during soviet period. Although these activities were very politicized, strictly regulated by the Communist party and local goverment authorities, it was available to all pupils and helped them to spend their leisure time in a meaningful way. Location of extracurricular education, objectives thereof and organization of teaching in Lithuania in 1940-1990 are analyzed in the article on the basis of periodicals and other publications of the Soviet era. Informal education of children is a component of the educational system and is an integral part of formal education. Educational values are being developed especially effectively by these activities.

Straipsnyje analizuojama anglakalbė (britų ir amerikiečių) kanoninė literatūra ir jos vertimai į lietuvių kalba, lietuviško anglakalbės literatūros kanono formavimo(si) bruožai, atsiradę sovietmečiu. Kadangi Lietuvoje verstinės užsienio, ypač Vakarų, literatūros sklaidą stipriausiai formavo sovietmetis, straipsnyje analizuojamas šis laikotarpis, nes būtent tada ir vyko didžiausia anglakalbės literatūros priimtis. Siekiama atsakyti į klausimą, kokį anglakalbės literatūros kanoną laikmečio sąlygos suformavo Lietuvoje ir kokia buvo to kanono apimtis. Kanoninių autorių skaičiaus atžvilgiu lietuviškas anglakalbės literatūros kanonas į vakarietišką savo originalą labiausiai panašus 19-ojo amžiaus antrosios pusės – 21-ojo amžiaus pradžios laikotarpiu. Nors kanono apimtis įspūdinga, svarbūs ir šios literatūros verstinių leidimų bruožai. Tyrime analizuojami klasikiniai britų ir amerikiečių (Dreiserio, Fitzgeraldo, Thackerayʼaus, Joyceʼo, Woolf ir kt.) kūriniai, aptariamos jų vertimo aplinkybės. Konstatuojama, kad dalis populiarios, plačiai tebeskaitomos anglų literatūros į lietuvių kalbą išversta iš rusų kalbos. Straipsnyje taip pat diskutuojama apie sovietmečiu išleistų knygų išorės (viršelio, šrifto ir iliustracijų) kokybę ir keliamas asociacijas. Daroma išvada, kad sovietmečiu kūriniai paprastai praeidavę leidybinės atrankos filtrą ir būdavę versti iš neautoritetingo šaltinio, nutolusio nuo originalo, o kai kurie jų dar kartą buvo išleisti jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tai suponuoja, kad Lietuvoje, kaip ir kitose laisvę atgavusiose šalyse, kartojamos kolonizatorių primestos kultūrinės struktūros, šiuo atveju, sovietiškai reorganizuotas kanonas.

Georgian-Lithuanian literary relationships, which became especially strong in the Soviet period, are an extremely interesting phenomenon. Due to the obvious reasons, they were strongly affected by the ideology of the time with the works of dubious literary quality being promoted and those of genuine value, concealed. However, Soviet writers and translators managed to break the shackles of censure and export real aesthetic values. Despite territorial distance, the Georgians and Lithuanians have much in common in terms of spirituality. Therefore, these relationships are to be viewed as a highly positive cultural phenomenon and be further enhanced and deepened in the light of the twenty-first century artistic and aesthetic thought.

Straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas kūryboje regimoms pastangoms suvokti savo santykį su religine tradicija ir religinių vaizdinių pagalba permąstyti ir įpavidalinti esamą socioistorinę situaciją. Nagrinėjami autoriai – poetas Kornelijus Platelis ir prozininkas Saulius Tomas Kondrotas principingai reprezentuoja skirtingus žanrus; abu yra gimę 6-ojo dešimtmečio pradžioje, vadinasi, kaip asmenybės ir rašytojai susiformavę tarybinėje epochoje, neturėdami tiesioginio sąlyčio su nepriklausomos Lietuvos kultūra. Religinei problematikai Platelio ir Kondroto veikaluose tenka svarbi vieta. Abiejų autorių tekstai yra vertingi ne tik kaip literatūros kūriniai, bet ir kaip tarybinės bei potarybinės epochos mentaliteto liudijimai. Kondrotiškas ir plateliškas religinio diskurso tipai yra tam tikroje mūsų visuomenės dalyje labiausiai paplitę santykio su religija modeliai. Kondroto atveju teigiama, kad jis nesieja savęs su krikščionybe, tačiau moralinėje ir estetinėje plotmėje pripažįsta ypatingą jos vertę; Platelio – krikščionybė atmetama dėl jos ideologiškumo ir dogmatizmo, o simpatizuojama tebeegzistuojantiems archajiško tikėjimo likučiams ir (arba) neapibrėžtai sinkretinei pagonybei. Religinės vaizdinijos kaitos atveju nebegalima kalbėti vien apie alegorinę intenciją. Istorinės pervartos neaplenkia ir šios srities, kuri paprastai laikoma stabilumo viešpatija. Tačiau naujos religinės vaizduotės formos, artikuliuotos Kondroto ir Platelio kūryboje, nėra vien tik tų patyrimų atspindys ar ezopinis jų šifras, o simbolinės konsteliacijos, pranokstančios jų istorinį kontekstą. In this study I analyze religious ideas and imagery in the works of two prominent postmodern Lithuanian writers, Saulius Tomas Kondrotas and Kornelijus Platelis. Both writers oppose traditional agrarian ethics, religion, and mythology to Soviet totalitarian modernity. At the same time they use religious images in order to represent its disintegration: Kondrotas emphasizes the inevitability of sin and perdition in the modern world; while Platelis stresses the creeping entrenchment of one-sided, dogmatic rationality. Elucidating types of usage of religious material (in the case of Kondrotas it is a Biblical-Christian paradigm, reminiscent of Calvinist theology; in the case of Platelis it is a predilection for Lithuanian paganism and ancient Gnosticism), I raise the question of whether these models of dealing with the religious tradition are not also the most important ones in present-day, post-Communist Lithuanian culture.

Straipsnyje aprašoma Dominyko Urbos biografija, akcentuojant jo muziejinę ir tautotyrinę veiklą. 1923 m. Urba įstojo į Panevėžio berniukų gimnaziją, 1926– 1929 m. mokslus tęsė Panevėžio mokytojų seminarijoje, vėliau – Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Didžiausias dėmesys skiriamas reikšmingiausiam Urbos muziejinės veiklos etapui – vadovavimui Panevėžio muziejui. Svarbiausias uždavinys buvo įrengti ekspozicijų sales, kad muziejus galėtų atverti duris lankytojams. Reikėjo pasigaminti ekspozicijų stendus, iš visos gausybės kruopščiai atrinkti eksponatus, prie jų pateikti metriką. Sunkiomis karo sąlygomis trūko ir medžiagų, ir darbo rankų. Didžiausia direktoriaus svajonė buvusi pakartoti liaudies pirkios įrengimą ir apstatymą. Muziejaus lankytojai galėjo susipažinti su buities aplinka, namų apyvokos daiktais ir rakandais, drabužiais, muzikos instrumentais, amatininkų įrankiais, žemdirbystės padargais, net žvejybos ar rūkymo reikmenimis. Atskiroje patalpoje įrengti rašytojams, visuomenės veikėjams skirti kampeliai. 1944 metų pradžioje muziejus buvo iškraustytas iš patalpų, eksponatai išblaškyti. 1945 metų vasarį grįžęs į tarnybą, Urbas muziejų rado nesugriautą ir nesudegintą, tačiau patalpose įsikūrusi karo lauko ligoninė muziejaus turtą suniokojo. 1945 m. birželio 25 d. Urbas buvo suimtas. Jam, kaip ir daugeliui inteligentų, pareikšti kaltinimai antitarybine veikla. Straipsnyje aprašomi Urbos patirti išgyvenimai baisioje represijų mašinoje, iš kurios, žmonos Amelijos Urbienės atkaklumo ir aukštų pareigūnų užtarimo dėka, jam pavyko ištrūkti. The article describes the biography of Dominykas Urbas, emphasizing his museum and folklore activities. Urba entered the Panevėžys Boys' Gymnasium in 1923, from 1926 to 1929 he continued his studies at Panevėžys Teachers' Seminary, later he continued at the Faculty of Humanities at the University of Lithuania. The main attention is paid to the most significant stage of Urbas’ museum activity, which was the leadership of the Panevėžys Museum. The most important challenge was to create halls for expositions that the museum could be open to visitors. There was a need to prepare expositions stands, carefully select exhibits, provide the metrics. There was a lack of materials and labour during the difficult war conditions. The biggest dream for the former manager was to repeat the equipment and furnishings of an old cottage. Museum visitors could familiarize themselves with the home environment, household items and tools, clothes, musical instruments, craft tools, agricultural, fishing or even smoking items. A separate room was created for writers, public figures. At the beginning of 1944, the museum moved out from the premises, the exhibits were scattered in different places. Urbas returned to service in 1945 and saw that the museum was not destroyed or burned, but a war field hospital was built on the premises and the assets were ruined. Urbas has been arrested on the 25th of June in 1945. He, like many other intellectuals, has been accused of anti-Soviet activity. The article describes Urbas' suffering during the repression, from which he escaped with the help of his persistent wife Amelija Urbienė and high rank officers, who pleaded for him.

Straipsnyje nagrinėjama kaip lietuviškuose mokykliniuose istorijos vadovėliuose tarybiniu laikotarpiu buvo vaizduojamas Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl Vilniaus tarpukario laikotarpiu. Vaizduodami šį konfliktą lietuvių autoriai atskleidė nepalankią Lietuvai Vakarų valstybių poziciją ir akcentavo, kad Lietuva 1920 m. atgavo Vilnių tik Tarybų Rusijos, o 1939 m. – tik TSRS dėka. Be to, Lietuva, būdama sąjunginės respublikos teisėmis TSRS sudėtyje, pirmą kartą savo istorijoje sujungė į vieną valstybę Vilnių ir Klaipėdą (nuo 1945 m.). Toks požiūris, traktuojantis Tarybų Lietuvą kaip pagrindinių lietuviškų žemių sujungimo įgyvendinimą, aiškiausiai buvo išreikštas Juozo Jurginio parašytame ir leistame vadovėlyje „Lietuvos TSR istorija“ (5 leidimai 1957-1961 m.). Vėlesniuose kitų autorių vadovėliuose nacionalinis akcentas silpnėjo, užleisdamas vietą perdėtam klasiniam požiūriui į Lietuvos istoriją ir komunistinės ideologijos stiprinimui. „Lietuvos TSR istorijos“ vadovėlyje, leistame 1981-1988 m., apskritai neliko sakinio apie Vilniaus ir Klaipėdos sujungimą Tarybų Lietuvos sudėtyje. Tačiau net ir šiame paskutiniame, labiausiai ideologizuotame tarybiniame lietuviškame vadovėlyje, konfliktas dėl Vilniaus ir jo tarybinis išsprendimas buvo toliau naudojamas kaip palanki tema istoriškai pagrindžiant Lietuvos „įstojimą“ į Tarybų Sąjungą. Vilniaus klausimo interpretavimas vadovėliuose buvo esminis komponentas bendrosios istorinės koncepcijos, kuri turėjo lietuvių jaunimui atskleisti Tarybų valdžios Lietuvoje ypatingą prasmingumą The article analyses how Lithuanian school textbooks in history in the Soviet times depicted the conflict of Lithuania and Poland regarding Vilnius during the interwar period. Picturing this conflict, Lithuanian authors revealed the unfavourable attitude of Western countries to Lithuania and emphasised that in 1920 Lithuania regained Vilnius only due to the Soviet Russia, and in 1939 – only due to the USSR. Also, Lithuania as a part of the USSR and a Union republic for the first time in its history united Vilnius and Klaipėda in one country (from 1945). Such an attitude treating the Soviet Lithuania as implementation of unification of the main Lithuanian lands was very prominent in the textbook written and published by Juozas Jurginis History of the Lithuanian SSR (5 editions, 1957-1961). In later textbooks by other authors the national focus was getting weaker giving way to the exaggerated class approach to the Lithuanian history and strengthening of the Communist ideology. In the textbook History of the Lithuanian SSR published in 1981-1988 the sentence about unification of Vilnius and Klaipėda within the Soviet Lithuania was omitted. Still even in this last most ideologised Soviet Lithuanian textbook, the conflict for Vilnius and its Soviet resolution were further used as a favourable topic for historical justification of the “accession” of Lithuania in the Soviet Union. Interpretation of the Vilnius issue in textbooks was an essential component of the historical concept which had to reveal the special meaning of the Soviet power in Lithuania to the Lithuanian youth.

Sovietinis folkloras išlieka beveik nenaudojamu šaltiniu praeities tyrimams, nors jis ir teikia neįkainojamos informacijos apie kadaise egzistavusią visuomenę. Juo labiau kad pastaruoju metu nusistovėjo aiškios sovietinės praeities vertinimo tendencijos; vyrauja pasipriešinimui skirti tyrimai. Tai yra savaime suprantama ir sveikintina - nagrinėti ilgus dešimtmečius draustą temą, stengtis nušviesti daugeliui mūsų skaudžios ir tragiškos praeities momentus. Beje, pastaruoju metu tyliai prasiveržė nauja „srovė" - vis dažniau dienos šviesą išvystantys valdžioje ar aplink ją besisukinėjusiųjų atsiminimai (kuriuos sąlyginai būtų galima pavadinti serija „Viskas buvo visai neblogai“ arba „Kaip aš aukojau pilvą Tėvynės labui“ plepalais). Kasdienio gyvenimo fragmentai aižėja ir nyksta; sovietinio Lietuvos istorijos periodo mozaika trupa, užgožiama batalinių vaizdų ar vis įžūliau viešumon besibraunančių panegirinių rašliavų. Kas išliks dar po dešimt ar dvidešimt metų? Dar vienas netikslus vaizdinių rinkinys, beviltiškai neatitinkantis to, ką kol kas atsimena gyvi liudytojai?

Žymaus lietuvių literatūros klasiko V. Krėvės-Mickevičiaus 1940 m. politinė veikla prosovietinėje Liaudies Vyriausybėje istoriografijoje vertinama nevienareikšmiškai. Nuo tragiškųjų įvykių praėjo daugiau kaip šeši dešimtmečiai, tačiau diskusijos šioje byloje nerimsta ir nematyti aiškumo. Panaši situacija egzistavo jau po Antrojo pasaulinio karo JAV lietuvių spaudoje. Pats Krėvė tuomet buvo gyvas ir galėjo atremti oponentų priekaištus. Tačiau apie šią temą istoriografijoje užsimenama paviršutiniškai. Šiame straipsnyje aptariami V. Krėvės-Mickevičiaus politinės veiklos vertinimai JAV lietuvių spaudoje ir rašytojo reakcija į šiuos vertinimus 1945–1954 m. laikotarpiu. Mėginama išsiaiškinti, kodėl Krėvė gyvenimo saulėlydyje nevienodai elgėsi savo oponentų atžvilgiu, atsakyti į klausimą – nuo ko tai priklausė? Krėvės dalyvavimas 1940 m. Liaudies Vyriausybėje JAV lietuvių bendruomenėje buvo vertinamas nuolaidžiai. Daug kas ragino jį rašyti atsiminimus, jie turėjo sustiprinti Krėvės pozicijas. Vilkindamas memuarų rašymo darbus, Krėvė suvokė atsiminimų reikšmę. Neatsitiktinai visi politiniai atsiminimai apie bolševikų veiksmus 1940 m. laikomi svarbiu dokumentu, pateiktu Kersteno komitetui. Parašyti atsiminimai įgavo tarptautinį svorį. Todėl Krėvė dėl savo 1940 m. veiklos prieš mirtį galėjo būti ramus. Selektyvūs atsakymai į kritiką JAV spaudoje turėjo išsklaidyti tam tikras abejones ir įtarimus. Iki gyvenimo pabaigos Krėvei tai pavyko padaryti. The political activity of a famous classical Lithuanian author Vincas Krėvė-Mickevičius performed in 1940 in the pro-Soviet People's Government receives mixed responses in historiography. More than six decades have passed since the tragic events, but the discussions regarding this case are still ongoing and there is a definite lack of clarity. A similar situation existed after World War II in the Lithuanian press of the United States. Krėvė himself was alive at that time and was able to address the criticism from his opponents. However, this topic is only briefly mentioned in historiography. This article discusses how the political activity of Vincas Krėvė-Mickevičius was evaluated in the Lithuanian press of the United States and the writer's reaction to these assessments in the period of 1945-1954. The article tries to find out why Krėvė behaved differently in regards to his opponents in the sunset of his life and to answer the question - what did his behaviour depend on? The Lithuanian community in the United States were not too negative about Krėvė's participation in the People's Government. Many encouraged him to write memoirs as they had to strengthen Krėvė's positions. By delaying the process of writing the memoirs, Krėvė understood the meaning of memories. It is not by chance that all political memories of the actions of the Bolsheviks in 1940 are considered an important document submitted to the Kersten Committee. Written memories have gained an international weight. Therefore, Krėvė could have been calm before his death, despite his activity in 1940. Selective responses to criticism in the US press had to remove certain doubts and suspicions. By the end of his life, Krėvė succeeded in doing it.

Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į stiprėjančią išorinę kritiką, išsakomą Lietuvos edukologijos mokslo bei jo atributų – daktaro disertacijų – atžvilgiu. Pabrėžiama dabartinės kriticizmo bangos aliuzija į vadinamuosius „pozityvizmo ginčus“, kurie vakarietiškoje socialinių mokslų tradicijoje vyko apie 1960–1970 m. Siekiama parodyti, jog kritika edukologijos atžvilgiu prasminga tuomet, kai ji nusitaiko į tokius metodologinius parametrus, kurie priklauso nuo edukologų bendruomenės arba pavienio tyrinėtojo valios. Kritika, nusitaikanti į edukologijos mokslo sunkumus, objektyviai kylančius iš sudėtingos ir virtualios ugdymo reiškinių ontologinės specifikos, apibrėžiama kaip nekonstruktyvi, diskriminacinė. Parodoma, jog tiek buvusioje SSRS, tiek Vakaruose egzistavo mokslotyrinė kryptis, kuri sistemingai nagrinėjo ugdymo mokslo kvalifikacinius darbus, tuo prisidėdama prie edukacinių tyrimų efektyvinimo. Straipsnio autorius, prisijungdamas prie minimos tyrimų krypties ir panaudodamas empirinės mokslotyros priemones, bando palyginti buvusių sovietinių pedagogikos kandidato ir dabartinių lietuviškų edukologijos daktaro disertacijų metodologinę kokybę. Tyrime remiamasi disertacijų tekstų kontent-analizės metodu, plačiai panaudojami daugiamačiai statistiniai metodai: faktorinė, klasterinė, diskriminantinė analizė, parametriniai ir neparametriniai metodai. Konstatavus patenkinamą šiuolaikinių edukologijos disertacijų metodologinės kultūros lygį, ryškėjančias modernizacijos tendencijas, atskleidžiami ir kai kurie specifiniai trūkumai The attention is focused upon external critisism which is getting stronger and stronger and is being expressed towards the Lithuanian educational science and its attributes – doctoral dissertations. The allusion of current critisism wave to so-called "posityvism arguments", which took place approximately in I960–1970 under the Western tradition of social sciences, is emphasised. One seeks to show that critisism in regards to educational science is meaningful only when it aims at such methodological parameters that depend on the will of community of reserachers in education or one researcher. The critisism aiming at the difficulties of educational science objectively rising out of complex and virtual onthological specifics of educational phenomena is defined as non-constructive, discriminative. It is shown that both in ex-USSR and Western countries the trend of science exploration which systematically analysed qualification works in educational science existed, in this way contributing to efficiency of educational research. The author joining the above-mentioned research direction and using means of empirical science exploration tries to compare methodological quality of Soviet dissertations for a degree of candidate in pedagogy and modem Lithuanian ones for a doctor degree in educational science. The research is based on content-analysis method of dissertation texts, a wide application of measurement statistical methods factor, cluster discriminative analysis, parameter and non-parameter methods. Having stated on the whole satisfactory level of methodological culture of dissertations in educational science, modernisation tendencies becoming appearent, some specific drawbacks are revealed. The research facts witness that modern Lithuanian dissertations in educational science are nonhomogeneous in the aspect of their quality: one can find both very powerful, and somewhat weak works. Recently empirical culture of research being performed in Lithuanian dissertations has increased, but they relatively miss in the field of research theoretical substantiation