Search

SSRS totalitarinė sistema aktyviai kontroliavo meną ir kultūrą, tačiau aiškių kultūros raidos gairių pagrindiniuose SSRS ir LSSR teisės aktuose beveik nebuvo. Nei Konstitucijoje, nei kituose teisės aktuose beveik nebuvo skirta dėmesio kultūros ir meno reglamentavimui. Be kelių išimčių jokia kultūrinė veikla nebuvo draudžiama ar ribojama. Dar daugiau, kultūros politikos strateginės raidos kryptys mažai reglamentuotos. Kas yra saugoma ir kas draudžiama kultūros srityje apibrėžta tik keliuose pagrindiniuose Komunistų partijos dokumentuose (programose, statutuose ar pareiškimuose), bet net partijos ideologai labiau rūpinosi ekonominiais ar užsienio politikos klausimais nei sovietinės kultūros vystymu. Dėl aiškių kultūros politikos nuostatų trūkumo SSRS ir Komunistų partijos dokumentuose, visos sovietinės kultūros sritys turėjo laikytis socialistinio realizmo teorijos ir metodo, griežtai prižiūrint Komunistų partijai, KGB ir valstybės kontroliuojamoms menininkų sąjungoms. Didžiausia problema buvo ta, kad vadinamasis socialistinio realizmo metodas buvo keistas heroizmo, ideologinių bei liaudies ar nacionalinės kultūros idėjų mišinys. Bet kuris to laikotarpio meno kūrinys galėjo būti paskelbtas atitinkantis socialistinio realizmo metodo sampratą arba ne. Realiai SSRS kultūros politikos strategija priklausė tik nuo aukščiausios grandies nomenklatūros vadovų geranoriškumo ir skonio. Siekdami savanaudiškų tikslų išlikti valdžioje, jie ne tik vykdė totalitarinę kontrolę ir represijas, bet ir manipuliavo sovietine kultūra. The totalitarian system of the USSR kept close control of arts and cultures in general, but there were almost no limitations or regulations for art creators in the laws of the USSR and the LSSR. The constitutions and legal codes paid almost no attention to culture and art regulation. With few exceptions almost no cultural activity was forbidden or suppressed. Even more, very little was done by Soviet state institutions in defining the state's cultural policy strategy. What is protected and what is suppressed in the field of culture administration was described only in some basic Communist Party documents (programs, statutes, or declarations), but even party ideologues were more concerned with economical issues or foreign affairs than with the development of Soviet culture. Because of the lack of clear cultural policy ideas in USSR state laws or in Communist Party documents, all spheres of Soviet culture were supposed to obey the theory and method of socialist realism under the strict supervision of the Communist Party, the KGB, and state-controlled artist unions. The major problem was that the method of so-called socialist realism was no method at all but rather some strange mix of ideas about heroism, ideology, and peoples' or national culture. Any work of art from any historical period could be declared fit or unfit for the label of socialist realism. In reality, the strategy of USSR cultural policy depended only on the goodwill and tastes of the highest level nomenclatura leaders. They were concerned only with the use of art for the selfserving purpose of staying in power not only by means of totalitarian control and repression but through manipulating Soviet culture.

Straipsnyje aptariamos sovietinės kultūros formavimosi ištakos bei jos diegimą ir pri(si)taikymą prie lietuviškos kultūrinės terpės formos ir variantai. Daugiausia orientuojamasi į semantinę komunikacinę analizę, t. y. kokias reikšmes įgijo ar galėjo įgyti oficialieji pranešimai, ypač tie, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai naudojosi praeities kultūros idėjomis bei vizualinėmis formomis, kokiais kanalais vyko jų perdavimas viešojoje erdvėje? Aptariamas laikotarpis - Stalino epocha, kurioje susiformavo klasikiniai sovietinės mitologijos bruožai bei pavidalai. Sovietinė kultūra išsikristalizavo palaipsniui, sukurdama originalias bei autentiškas raiškos formas, kaip praeities estetinių ir vertybinių normų selekcijos rezultatas. Į pastarojo reikalavimų katalogą pateko tokie kriterijai kaip prieinamumas (liaudiškumas, heroizmas), romantika, monumentalumas, realizmas, klasika ir t.t. Šiais esminiais principais grįstas socrealistinis menas turėjo tarnauti propagandai ir ilgainiui neatskiriamai susipynė su ja. Jį reikėtų laikyti "ypatingu" realizmu, atspindinčiu ne paties gyvenimo formas, bet estetizuotą totalitarinę mitologiją, kuria savo kūryboje aktyviai naudojosi rašytojai, dailininkai, teatralai, kinematografininkai, istorikai, filosofai ir t. t. Išskiriami keturi pagrindiniai sovietinės kultūros istoriniai šaltiniai: antikinė (ypač imperinės Romos) kultūra ir estetika, krikščioniškosios dogmatikos ir liturgikos mimesys, selektyvus liaudies kultūros ir tautodailės naudojimas kuriant masinį tapatumą ir nacionalizmo simbolių bei ženklų adaptacija ir perinterpretavimas The paper examines origins and introduction of the Soviet culture and the forms and variants of its adaptation in the Lithuanian cultural environment. The author mainly focuses on the semantic-communicative methodology analysis, i.e. which meanings official reports, especially those, which directly or indirectly used ideas and visual forms of the culture of the past, obtained or could obtain, and which channels were used to transfer these meanings. The discussed period is the epoch of Stalin, when classical features and forms of the Soviet mythology were shaped. Soviet culture developed gradually creating original and authentic forms of expression, which resulted from the selection of aesthetic norms and values. It had to match the criteria of accessibility (folk and heroic), romanticism, monumentality, realism and classicism. Social-realistic art based on these principal criteria had to serve for purposes of propaganda and gradually intermingled with it. It could be referred to as “peculiar” realism, which does not reveal forms of life, but aestheticizes totalitarian mythology, which writers, artists, theatrical figures, cinematographers, historians, philosophers, etc. actively use in their work. Soviet culture used four main historical sources: antique culture and aesthetics (especially that of the Roman Empire), mimesis of Christian liturgy and dogmatism, selected folk culture and arts aimed to create mass identity, as well as adaptation and re-interpretation of national signs and symbols.

Straipsnyje atskleidžiama sovietinė kultūrinių ryšių su Vakarais kontrolės sistema. Nagrinėjami svarbiausi šios sistemos aspektai: Vakarų meninės kūrybos prieinamumo varžymas, tiesioginio humanitarinės inteligentijos bendravimo kontrolė, Vakarų kultūros vaizdo formavimas viešajame diskurse. Pagrindinis straipsnio tikslas – atskleisti sovietinės kultūrinių ryšių su Vakarais kontrolės sistemos veikimą Lietuvoje, jos kaitą ir veiksmingumą. Siekiant šio tikslo nagrinėjami svarbiausi pavidalai, kuriais reiškėsi Vakarų kultūros sklaidos kontrolė. Pirmiausia aptariamas Vakarų meninės kūrybos prieinamumo varžymas. Nemažai dėmesio skiriama Vakarų kino sklaidos kontrolei atskleisti. Dar vienas lygmuo – humanitarinės inteligentijos tiesioginio bendravimo su Vakarų kolegomis priežiūra. Išskirtinis vaidmuo šioje srityje priklausė KGB. Tyrimas atskleidė prieštaringas sovietų režimo politikos kultūrinių ryšių su Vakarais atžvilgiu tendencijas. Viena vertus, nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje Vakarų kultūros recepcijos galimybių pamažu daugėjo. Kita vertus, prie naujų sąlygų operatyviai buvo priderinta ideologinės kontrolės sistema, leidžianti gana veiksmingai kontroliuoti Vakarų kultūros sklaidą. Skrupulinga vykstančių į Vakarų šalis ir iš ten atvykstančių asmenų atrankos tvarka, nustatyta aštuntajame dešimtmetyje, leido režimui smarkiai sumažinti galimus neigiamus tiesioginių ryšių padarinius. KGB padalinys Lietuvoje gana sėkmingai manipuliavo užsienio ryšiais valdžios interesų labui. The paper reveals the Soviet control system of cultural relations with the West. The key aspects of the system are analysed: restriction of Western artistic creation, control of direct communication of humanitarian intelligentsia, and the formation of the Western cultural image in the public discourse. The main aim of the paper is to reveal the functioning of the Soviet control system of cultural relations with the West in Lithuania, its change and efficiency. In order to achieve this aim, the most important forms, in which the control of Western culture dissemination was expressed, are examined. The restriction of accessibility of Western artistic creation is firstly discussed. Considerable attention is paid to reveal the control of the spread of Western cinema. Another level was the supervision of direct communication of humanitarian intelligentsia with Western colleagues. KGB played an exceptional role in this area. The research revealed the contradictory tendencies of the Soviet regime policy with regard to cultural relations with the West. On the one hand, the number of opportunities of reception of Western culture in Lithuania during the given period has been gradually increasing. On the other hand, the ideological control system, which enabled a rather efficient control of Western culture dissemination, was operatively adapted to the new conditions. The scrupulous procedure of the selection of persons going to and arriving from Western countries, established in the 1970s, allowed the regime to considerably reduce the potential negative consequences of direct relations. The KGB unit in Lithuania rather successfully manipulated international relations for the sake of the interests of the government.

Tikrasis sovietinio režimo kontrolės ir deformacijų mastas Lietuvos teatre tyrinėtas nedaug, dažniausiai deformacijos suvokiamos kaip cenzūros pasekmė. Vis dėlto institucinė cenzūra, kaip viešo idėjų reiškimo apribojimas, buvo tik vienas būdas, kurį naudojo komunistų partija. Greta institucinių kontrolės būdų naudoti ir netiesioginiai bei nedokumentuoti būdai. Straipsnyje apžvelgiamos įvairios suvaržymų, ideologinio spaudimo ir kontrolės mechanizmų formos vėlyvuoju sovietmečiu, Brežnevo laikotarpiu, bandoma apibrėžti galimą kontrolės paliktų deformacijų Lietuvos teatro praktikose mastą. Skirtingos aplinkybės (izoliacija, centralizavimas, ir institucionalizavimas) gali būti suvokiamos kaip papildančios institucinę politinę cenzūrą. Visos šios totalitarinės strategijos formuoja visaapimančios cenzūros arba pancenzūros efektą, kuris ir apibūdina tikrąją kultūros totalitarinėje valstybėje būklę. Tiesioginės ir slaptos kultūros kontrolės formos vėlyvuoju sovietiniu laikotarpiu atitiko bendrą vidinę tariamos liberalizacijos politiką vadinamą „brandžiuoju totalitarizmu“ arba „post-totalitarizmu“. There have been a few attempts to recognize the real degree of regime control and deformations in the Soviet Lithuanian theatre and they mostly represented the deformations as the result of censorship. It is true, yet censorship as an institutional censorship, i.e. as a restraint of public expression of ideas, was just one medium of the overall machinery of control employed by the communist party, during the soviet period. Along­side the institutional forms, other less straight and less documented forms of control can be observed as crucial to functioning of art in the totalitarian society. The article deals with different forms of restraint, ideological pressure, and control machinery during the late soviet period, the Brezhnev years, trying to outline the damage and the deformations it brought to Lithuanian stage practices. Different circumstances, such as isolation, centralism and highly institutionalized order can be seen as parallel to institutional political censorship and all of these totalitarian strategics amalgamate forming the overall effect of all-censorship (or pancensorship) - the true condition of culture under the totalitarian regime. The indirect and hidden ways of exercising control over different phenomena of culture, during the late soviet period corresponded to the general internal policy of ostensible liberalization, undertaken by the party after Stalin's death and often referred to as "mature totalitarianism", or "posttotalitarianism".

Įžanga: Darbo tikslas; Darbo metodai -- Avangardizmo samprata: Kai kurių tyrimų apžvalga; Tekstų atrankos principai -- Avangardizmo modelio susidarymas lietuvių poezijoje: Avangardizmas Europoje ir Rusijoje; Ekspresionizmas; Dadaizmas; Futurizmas; Konstruktyvizmas; Siurrealizmas; Avangardizmo modelio formavimasis lietuvių poezijoje; Lietuvių avangardizmo modelis -- Avangardizmo recepcija išeivijos poezijoje: Išeivijos kultūros santykis su tradicija ir naujovėmis; XX amžiaus antrosios pusės JAV kultūra; Avangardizmo recepcija žemininkų poezijoje; Avangardizmas Henriko Radausko poezijoje; Avangardizmas bežemių poezijoje; Avangardizmas Jono Meko, Tomo Venclovos, Albino Baranausko, Rimo Vėžio poezijoje; Avangardizmo recepcija išeivijos poezijoje: apibendrinimas -- Avangardizmo recepcija sovietinės Lietuvos poezijoje: Sovietinės kultūros samprata; Avangardizmas Vytauto Montvilos poezijoje; Avangardizmas Eduardo Mieželaičio poezijoje; Avangardizmas Juditos Vaičiūnaitės kūryboje; Avangardizmas Vytauto Bložės, Marcelijaus Martinaičio poezijoje; Avangardizmo recepcija Sigito Gedos, Gintaro Patacko poezijoje; Avangardizmo recepcija sovietinės Lietuvos poezijoje: apibendrinimas -- Išvados: Avangardizmo modelio susiformavimas; Avangardizmo recepcija išeivijos poezijoje; Avangardizmo recepcija sovietinės Lietuvos poezijoje -- Literatūra -- Zusammenfassung. Knygoje „Avangardizmas XX amžiaus lietuvių poezijoje“ aptariamas avangardizmo modelio susidarymas XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių poezijoje ir jo recepcija pokario lietuvių išeivijos bei sovietinės Lietuvos poezijoje. Knygoje tai pat ieškoma interpretuojamų XX a. lietuvių poezijos reiškinių ryšių su nelietuviškais kultūros reiškiniais, tradiciškai priskiriamais avangardizmo ar avangardo meno kryptims. Keturiose knygos dalyse apžvelgiama avangardizmo samprata, kai kurie moksliniai tyrimai ir tekstų atrankos principai; avangardizmo modelio susidarymas lietuvių poezijoje ir avangardinės literatūros kryptys (ekspresionizmas, dadaizmas, futurizmas, konstruktyvizmas, siurrealizmas); avangardizmo recepcija išeivijos poezijoje – Henriko Radausko, bežemių, Jono Meko, Tomo Venclovos, Albino Baranausko, Rimo Vėžio poezijoje; avangardizmo recepcija sovietinės Lietuvos poezijoje – Vytauto Montvilos, Eduardo Mieželaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Vytauto Bložės, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Gintaro Patacko kūryboje. Kiekviena dalis užbaigiama apibendrinamojo pobūdžio skyriumi, kurio pagrindinės tezės pakartojamos ir Išvadose. Apibendrintai teigiama, kad lietuvių avangardizmas skirstytinas į du laikotarpius: formavimosi (keturvėjininkai) ir krizės (trečiafrontininkai). Susiformavusi lietuvių avangardizmo estetika dėl susiklosčiusių istorinių ir kultūrinių aplinkybių nesulaukė natūralios tąsos: išeivijoje lietuviškosios kultūros kontekstą pakeitė pokario Amerikos kultūra, o sovietinėje Lietuvoje autentišką savos kultūros patirtį smarkiai veikė hibridiška sovietinė kultūra. The book “Avangardizmas XX amžiaus lietuvių poezijoje” [Avant-gardism in the 20th century Lithuanian Poetry] covers the formation of the model of avant-gardism in the Lithuanian poetry in the first decades of the 20th century and its reception by the Lithuanian post-war exodus as well as in the Soviet Lithuanian poetry. The book also looks for relation between the interpreted expressions of the 20th century Lithuanian poetry with non-Lithuanian cultural expressions, as a tradition contributed to the avant-gardism or avant-garde art trends. Four parts of the book review the concept of avant-gardism, particular scholarly works and principles of selection of texts; the formation of the avant-gardism model in the Lithuanian poetry and avant-garde literature trends (Expressionism, Dadaism, Futurism, Constructivism, Surrealism); the reception of avant-gardism in the exodus poetry, namely, in the poetry of Henrikas Radauskas, the landless, Jonas Mekas, Tomas Venclova, Albinas Baranauskas, Rimas Vėžys; the reception of avant-gardism in the Soviet Lithuanian poetry, namely in the works of Vytautas Montvila, Eduardas Mieželaitis, Judita Vaičiūnaitė, Vytautas Bložė, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Gintaras Patackas. Each part ends with the summarising chapter with main theses which are reiterated in the Conclusions. It is concluded that the Lithuanian avant-gardism can be divided into two periods: formation (the “Four Winds” movement) and crisis (the “Third Front” movement). Due to historical and cultural circumstances the formed Lithuanian avant-gardism aesthetics was not subject to a natural continuation: the Lithuanian cultural context was replaced by the post-war American culture in the exodus, while in the Soviet Lithuania, an authentic cultural experience was considerably influenced by the hybrid Soviet culture.

Straipsnio tikslas – patyrinėti, ar XX amžiaus antrajame ir trečiajame dešimtmetyje susiformavęs lietuviškas avangardizmas pokario sovietinės Lietuvos poezijoje buvo suvokiamas kaip sektina tradicija, į kokias tradicijas – Lietuvos, Vakarų Europos ar Rusijos – orientavosi „naujo“, avangardinio poetinio žodžio kūrėjai sovietinėje Lietuvoje. Be to, straipsnyje ieškoma galimybės avangardinius sovietinės Lietuvos poezijos ieškojimus palyginti su chronologiškai paraleliais pokario Vakarų kultūros reiškiniais, priskiriamais avangardui ar postmodernizmui. Avangardas sovietinės Lietuvos poezijoje nebuvo lietuviškojo tarpukario avangardizmo tradicijos tąsa. Nors keturvėjininkiško ir trečiafrontiško avangardizmo genetika išliko (pavyzdžiui, natūralumo prioritetas prieš dirbtinumą Mieželaičio kūryboje), tai buvo eklektiškas fenomenas, sugėręs daug „klasikiniam“ Vakarų Europos, Rusijos avangardizmui, pokario Vakarų ir sovietinei kultūroms būdingų bruožų. Toks avangardinių ieškojimų eklektiškumas ryškiausiai matyti Mieželaičio poezijoje. Kitoks, galima sakyti, kontekstinis, avangardiškumas matomas Vaičiūnaitės poezijoje – neavangardistiniai jos eilėraščiai sovietinės kultūros kontekste yra avangardiški dėl uždarų, subjektyvių erdvių ieškojimo, prieštaraujančio sovietinės kultūros kolektyvizmo nuostatai. Koliažas iš sovietinės masinės kultūros fragmentų – aktualijų, būtinų avangardiškai raiškai, - ryškiausias Bložės eilėraščiuose. Paradoksalu, tačiau lengviausiai su vakarietiškuoju postmodernu galėtų būti gretinama tautosakiškoji Martinaičio poezija. The article aims to examine whether Lithuanian avant-gardism that formed in postwar Soviet Lithuania’s poetry in 1910s–20s was perceived as a tradition to follow, and what traditions – Lithuanian, Western European or Russian – creators of a “new” avant-garde poetic word in Soviet Lithuania oriented towards. Moreover, the article tries to compare avant-garde searches of Soviet Lithuania’s poetry with chronologically parallel phenomena of postwar Western culture, attributed to avant-garde or postmodernism. Avant-garde in Soviet Lithuania’s poetry was not a continuation of the tradition of interwar Lithuanian avant-gardism. Although the genetics of avant-gardism of the Four Winds and the Third Front remained (for example, priority of naturalness over artificiality in Mieželaitis’ creative work), this was an eclectic phenomenon that absorbed many features typical of “classical” Western European and Russian avant-gardism and postwar Western and Soviet cultures. Such eclecticism of avant-garde searches is the most conspicuous in Mieželaitis’ poetry. A different, contextual, avant-gardism is visible in Vaičiūnaitė’s poetry – her nonavant-garde poems are avant-garde in the Soviet cultural context because of the search for enclosed subjective spaces, which contradicts the attitude of Soviet culture collectivism. The collage of fragments of Soviet mass culture – relevant issues necessary for avant-garde expression – is the most vivid in Bložė’s poems. Paradoxically, Martinaitis’ folklore poetry is the easiest to compare to Western postmodernism.

Straipsnyje nagrinėjami pokarinės Klaipėdos gyvenimo aspektai, aptariami socialiniai, kultūriniai, administraciniai Klaipėdos gyvenimo bruožai 1945–1982 metais. Kultūriniai ir švietimo procesai mieste atspindėjo praktiškai visas viešojo gyvenimo sritis užvaldžiusius sovietizacijos simptomus. Klaipėda tapo kultūrine Lietuvos periferija. Pagrindinėmis meno sritimis Klaipėdoje buvo teatras ir kinas, muziejų ir dailės galerijų tinklas kūrėsi lėtai. Reikšmingiausias buvo 8-asis dešimtmetis, per kurį sukurta didžioji ir dabartinės miesto kultūrinės infrastruktūros dalis. 1945–1982 metais Klaipėda vystėsi kaip pramoninis-techninis Lietuvos centras. Baigiantis karo veiksmams, miestą paliko beveik visi jo gyventojai. Vokiečius pakeitė iš Lietuvos ir kitų TSRS respublikų vykę žmonės. Nuo 6-ojo dešimtmečio ryškėjo lietuviškėjimo tendencijos, sparčiai augo miesto gyventojų skaičius. Be minėtų tautų, didesnes miesto etnines grupes išlaikė baltarusiai, ukrainiečiai, tačiau žydų beveik nebuvo. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėda transformavosi į lietuviškos dvasios miestą. Religijos ir tarybinės sistemos institucijų santykiai 1945–1982 metais buvo komplikuoti. Tikėjimo išpažinimas buvo nesuderinamas su ateistiniu pasaulėvaizdžio suvokimu. Po 1945 m. Klaipėda keitė savo urbanistinį veidą. Tai lėmė ūkinės, paslaugų infrastruktūros, gyvenamojo fondo plėtimą, formavusį naują miesto įvaizdį, tačiau daugelis pagal tipinius projektus vykdytų tarybinių statybų niveliavo urbanistinės plėtros raidą, suteikė jai monotoniškumo, tapusio pagrindiniu naujųjų Klaipėdos rajonų bruožu. The article analyses aspects of post-war life in Klaipėda, discusses the social, cultural, and administrative aspects of life in Klaipėda from 1945 to 1982. Cultural and educational processes in the city practically reflected all the areas of public life that were taken by the symptoms of sovietisation. Klaipėda became the cultural periphery of Lithuania. The main art areas in Klaipėda were theatre and cinema, the network of museums and art galleries developed slowly. The most significant time were the eighties, when the major part of the current cultural infrastructure of the city was created. In 1945-1982 Klaipeda developed as an industrial-technical centre of Lithuania. By the end of hostilities, almost all its inhabitants left the city. The Germans have been replaced by people from Lithuania and other republics of the USSR. Since the sixties, Lithuanian traditions have emerged and the city's population started growing rapidly. In addition to the above-mentioned nations, the larger ethnic groups of the city remained Belarusians, Ukrainians, but almost no Jews. At the end of the eighties, Klaipėda became a city of Lithuanian spirit. Relations between the institutions of religion and the Soviet system in 1945-1982 were complicated. Confession of faith was incompatible with the atheistic perception of the worldview. After 1945, Klaipėda changed its urban appearance. This led to the economy, service infrastructure, residential fund expansion which shaped the new image of the city, but many of the Soviet-style construction projects levelled out the development of urban development, gave it a monotony, which became the main feature of the new Klaipėda districts.