Search

The pandemic spread of the COVID-19 virus significantly affected daily life, but the highest pressure was piled on the health care system. Our aim was to evaluate an impact of COVID-19 pandemic management measures on cancer services at the National Cancer Institute (NCI) of Lithuania. We assessed the time period from 1 February 2020 to 31 December 2020 and compared it to the same period of 2019. Data for our analysis were extracted from the NCI Hospital Information System (HIS) and the National Health Insurance Fund (NHIF). Contingency table analysis and ANOVA were performed. The COVID-19 pandemic negatively affected the cancer services provided by NCI. Reductions in diagnostic radiology (−16%) and endoscopy (−29%) procedures were accompanied by a decreased number of patients with ongoing medical (−30%), radiation (−6%) or surgical (−10%) treatment. The changes in the number of newly diagnosed cancer patients were dependent on tumor type and disease stage, showing a rise in advanced disease at diagnosis already during the early period of the first lockdown. The extent of out-patient consultations (−14%) and disease follow-up visits (−16%) was also affected by the pandemic, and only referrals to psychological/psychiatric counselling were increased. Additionally, the COVID-19 pandemic had an impact on the structure of cancer services by fostering the application of modified systemic anticancer therapy or hypofractionated radiotherapy. The most dramatic drop occurred in the number of patients participating in cancer prevention programs; the loss was 25% for colon cancer and 62% for breast cancer screening. Marked restriction in access to preventive cancer screening and overall reduction of the whole spectrum of cancer services may negatively affect cancer survival measures in the nearest future.

Įvadas. Stemplės vėžys (SV) yra aštunta pagal dažnumą onkologinė liga ir šešta mirties dėl vėžio priežastis pasaulyje. Nepaisant pažangos šią ligą diagnozuojant ir gydant, bendrasis 5-erių metų reliatyvus išgyvenamumas siekia 15–25 proc. Straipsnio tikslas – apžvelgti 2008–2017 m. Nacionaliniame vėžio institute (NVI) gydyto SV atvejų gydymo patirtį, įvertinti operacinio, konservatyvaus ir paliatyvaus gydymo rezultatus, nustatyti ligonių išgyvenamumą. Tyrimo metodika. 2008–2017 m. NVI gydėsi 512 pacientų, sergančių SV. Ligoniams taikytas operacinis, paliatyvus operacinis, chemospindulinis, spindulinis, chemoterapinis ar simptominis gydymas. Statistinė analizė atlikta naudojant STATA 11 statistinę programinę įrangą. Rezultatai. Tirtų pacientų amžiaus vidurkis – 61,8 metai. Iš 512 tiriamųjų 63 buvo moterys (12,3 %), 449 – vyrai (87,7 %). I stadijos vėžiu sirgo 25 (4,9 %), II stadijos vėžiu – 74 (14,4 %), III stadijos vėžiu – 258 (50,4 %), IV stadijos vėžiu – 155 (30,3 %) pacientai. Dažniausia morfologija – plokščialąstelinė karcinoma (445 atvejai, 86,9 %), adenokarcinoma – 48 atvejai (9,4 %). Operuoti radikaliai – 75 (14,6 %), paliatyviai – 271 ligonis. Chemospindulinis gydymas taikytas 97 (19,0 %) ligoniams, spindulinis – 81 (15,8 %), chemoterapinis – 111 (21,7 %), simptominis – 148 (28,9 %). Po radikalių operacijų komplikacijų dažnis – 46,17 proc., mirtingumas – 10,67 proc. Dažniausia komplikacija – fistulė. Bendrasis reliatyvus išgyvenamumas: vienus metus – 33,91 proc., penkerius metus – 9,0 proc. Atsižvelgiant į gydymo rūšį, reliatyvusis 5-erių metų išgyvenamumas po radikalių operacijų siekė 26,53 proc., po chemospindulinio gydymo – 17,95 proc., po radioterapinio gydymo – 5,36 proc., po chemoterapinio gydymo – 1,92 proc., po simptominio gydymo – 1,92 proc. Išvados: Po radikalaus SV operacinio gydymo pooperacinių komplikacijų dažnis siekė 46,17 proc., mirtingumas – 10,67 proc. Po paliatyvaus operacinio gydymo komplikacijų dažnis siekė 4,5 proc., mirtingumas – 0,7 proc. NVI gydytų SV sergančiųjų bendrasis 5-erių metų reliatyvus išgyvenamumas – 9,0 proc. Reikšmingos įtakos išgyvenamumui turėjo taikytas gydymas, diagnozuotos ligos stadija ir pirminio naviko dydis.

Įvadas Gerybiniai kvėpavimo takų fibroepiteliniai polipai yra labai reti. Klinikinis atvejis Keturiasdešimt dvejų metų vyras atvyko į ligoninę skųsdamasis kosuliu ir dusuliu. Atlikus kompiuterinę krūtinės ląstos tomografiją, nustatytas apvalus, lygus navikas vidurinėje trachėjos dalyje. Navikas sėkmingai pašalintas endoskopiškai, naudojant elektrokoaguliacijos kilpą. Pooperacinis laikotarpis buvo sklandus, ligonio būklė puiki. Histologinio tyrimo išvada – fibroepitelinis polipas – reta gerybinė trachėjos liga. Išvados Endobronchinė elektrochirurgija yra saugus ir veiksmingas gydymo metodas. Gydytojai visada turėtų įtarti tracheobronchinio naviko galimybę.

Didėjant sergamumui plaučių vėžiu Lietuvoje ir pasaulyje išlieka aktualus gydymo efektyvumo gerinimas. Plaučių vėžys dažniausiai diagnozuojamas vyresniame amžiuje. Nesmulkialąstelis plaučių vėžys sudaro apie 85 %, o smulkialąstelis plaučių vėžys – 15 % visų diagnozuotų plaučio vėžio atvejų. Apie 25 % naujai diagnozuotų nesmulkialąstelio plaučio vėžio atvejų būna I–II stadijos, kitais atvejais, deja, nustatomas vietiškai ar atokiai išplitęs plaučių vėžys, kai chirurginis gydymas negalimas. Ankstyvų stadijų nesmulkialąstelio plaučių vėžio gydymas pradedamas nuo radikalios rezekcinės operacijos, jeigu leidžia ligonio būklė. Po operacijos taikoma adjuvantinė chemoterapija platinos preparatais kartu su etopozidu. Nagrinėti 82 IB–IIIA stadijos nesmulkialąsteliu plaučių vėžių sergantys ligoniai, kuriems atlikta radikali rezekcinė operacija ir paskesnė adjuvantinė chemoterapija. Pooperaciniu 1–2 metų laikotarpiu liga progresavo 22 ligoniams (27 %), o 60-iai ligonių (73 %) buvo ligos remisija. Atsižvelgus į šiuos duomenis būtini papildomi DNR tyrimai, kurie leistų individualizuoti gydymą bei pagerinti jo rezultatus.

Neurilemoma – periferinių nervų dangalų auglys. Jis auga lėtai ir pradžia dažniausiai būna besimptomė. Pasiekęs kritinį dydį auglys, priklausomai nuo atsiradimo vietos, pasireiškia spaudimo į aplinkinius organus klinika. Neurilemomos dažniausiai atsiranda galūnėse 30–50 gyvenimo metais nepriklausomai nuo lyties. Klajoklio nervo neurilemoma yra nedažna patologija, o krūtininės klajoklio nervo dalies neurilemoma pasitaiko itin retai. Diagnozuojant svarbiausi yra radiologiniai tyrimo metodai. Gydymas – chirurginis auglio pašalinimas. Pateikiame krūtininės klajoklio nervo dalies neurilemomos, nustatytos 39 metų moteriai, klinikinį atvejį. Auglys aptiktas radiologiniais tyrimais (krūtinės rentgeno, kompiuterinės tomografijos ir tarpuplaučio magnetinio branduolių rezonanso), pašalintas naudojant vaizdo torakoskopinę (VATS) metodiką. Diagnozė galutinai patvirtinta histologiniu tyrimu. Aštuntą parą po operacijos ligonė išrašyta į namus. Reikšminiai žodžiai: neurilemoma, klajoklis nervas, operacija Neurilemoma of intrathoracal vagal nerve: clinical case Renatas Aškinis, Arnoldas Krasauskas, Sigitas Zaremba, Saulius Cicėnas Neurilemoma is a tumour of peripleurical nervous tissues. It grows slowly and has an asymptomatic manifestation. During tumour enlargement, depending on localisation, clinical symptoms appear because of the tumour pressure to the surrounding tissues. Mostly neurilemomas appear in extremities of patients aged 30–50 years. N. vagus neurilemoma is a very rare disease. The diagnosis is made using radiology. The treatment is surgical removal. We present a clinical case of intrathoracal n. vagus neurilemoma in a 39-year-old woman. The diagnosis was made using radiological findings (chest X-ray, chest CT, and the MRI of the mediastinum). The removal of the tumour was made by VATS. The diagnosis was proved morphologically. After 8 days, the patient was discharged from the hospital. Key words: neurilemoma, vagal nerve, operation

Background. The study objective is to evaluate the efficacy of pump operations in locally advanced IIIB (T4N0-1M0) lung cancer and other thoracic malignancies and the results of treatment. Materials and methods. In the period 2003–2011, 6 patients (pts) with locally advanced thoracic malignancies underwent surgery in the Center of Cardiac Surgery of Vilnius University Hospital Santariskiu Clinics (VUH SC). Patients’ characteristics and stage: lung cancer – 3 pts (50.0%), stage IIIB (T4N0-1M0), sarcoma of mediastinum – 2 pts (33.3%), fibrous tumour of mediastinum – 1 pt (16.7%). Patients according to morphology: squamous cell carcinoma – 3 pts (50.0%), neuroangiosarcoma – 1 pt (16.7%), neurosarcoma – 1 pt (16.7%), solitary fibrous tumour – 1 pt (16.7%). After surgery patients received adjuvant treatment: 3 pts with lung cancer received 4 cycles of chemotherapy Gemcitabine with cisplatinum, 2 pts with angiosarcoma received radiation therapy 66 Gy and 6 cycles of chemotherapy Ifosfamide. Results. We performed pneumonectomy with left atrium resection – 2 pts (33.3%), left pneumonectomy with aorta resection – 1 pt (16.7%), left atrium resection with left upper lobectomy – 1 pt (16.7%), mediastinum resection with chest wall reconstruction – 1 pt (16.7%), left pneumonectomy – 1 pt (16.7%). We had no complications after pump operations. Median survival of patients with lung cancer was 2.5 ± 0.5 years, with angiosarcoma 3.5 ± 1.0 years. Five-year survival was 25%. Conclusions. 1. Pump operations are safe and possible in locally advanced thoracic malignancies. 2. Pump operations and adjuvant treatment may prolong median survival in IIIB (T4N0-1M0) lung cancer patients by 2.5 ± 0.5 years and in angiosarcoma patients by 3.5 ± 1.0 years.

Following a successful treatment of the first oncological disease, the second malignancy can develop. This retrospective study was designed to evaluate the efficacy of surgical treatment results for patients with the second primary lung cancer (2PLC) depending on the site of the first primary tumor (1PT). Materials and methods. From 2005 to 2009, 88 patients (pts) were treated in the Subdivision of Thoracic Surgery and Oncology, Institute of Oncology, Vilnius University, with lung cancer as the second primary malignancy. 29 patients (33%) underwent surgery: 17 pts (58.6%) – lobectomies, 2 pts (6.9%) – pneumonectomies, 9 pts (31%) – anatomical segmentectomies and 1 pt (3.5%) – bilobectomy. All lung resections were performed with lymph nodes dissection. We had neither major complications nor mortality 30 days after surgery. Stages of 2PLC were as follows: IA-B stage (st.) – 19 pts (65.5%), IIA-B st. – 7 pts (24.1%), and IIIA-IV st. – 3 pts (10.3%). Lung cancer morphology was the following: squamous cell – 11 pts (37.9%), adenocarcinoma – 13 pts (44.8%), large cell carcinoma – 4 pts (13.8%), small cell lung cancer – 1 pt (3.5%). First primaries of the patients were as follows: larynx – 6 pts (207%), lung – 2 pts (6.9%), stomach – 3 pts (10.3%), colon and rectum – 4 pts (13.8%), kidney – 4 pts (13.8%), prostate – 4 pts (13.8%), breast – 2 pts (6.9%), gynecology – 2 pts (6.9%) and haematologic malignancies – 2 pts (6.9%). According to 1PT localization patients were divided into 4 groups: airways, gastrointestinal, urology and other malignancies. Results. 1- and 3-year survival was 69% and 27.6% (60.9% and 30.4% for males; 27.6% and 16.7% for females). 3-year survival for the first primary cancer was 37.5% in urological cancers, 14.3% in gastrointestinal, 37.5% in airway cancers and 16.7% in other cancer cases. Survival by stage of 2PLC was as follows: IA-B st. – 33.3%, IIA-B st. – 28.6%, respectively. No patients survived for 3 years with IIIA-IV st. of 2 PLC. By morphology of 2 PLC there were adenocarcinoma cases in 14.3%, squamous cell carcinoma in 50.0%. One patient with small cell 2 PLC has lived so far. Conclusions. 1. The site of the first primary tumor is not a significant prognostic factor for surgical outcomes of the second primary lung cancer (p > 0.5). 2. Statistically significant survival rates did not differ by gender and histological type of 2PLC. 3. A statistically significant survival difference was obtained only between the patients with IA-IIB st. and IIIA-IV st. of 2PLC (p = 0.0013).

Neurilemoma – periferinių nervų dangalų auglys, kuris auga lėtai ir jo pradžia dažniausiai būna besimptomė. Pasiekę kritinį dydį augliai, priklausomai nuo atsiradimo vietos, pasireiškia spaudimo į aplinkinius organus klinika. Neurilemomos dažniausiai atsiranda galūnėse 30–50-ais gyvenimo metais ir nuo lyties nepriklauso. Klajoklio nervo neurilemoma yra nedažna patologija, o krūtininės klajoklio nervo dalies neurilemoma pasitaiko itin retai. Diagnostikai svarbiausi yra radiologiniai tyrimo metodai. Gydymas – chirurginis auglio šalinimas. Pateikiame krūtininės klajoklio nervo dalies neurilemomos, nustatytos 39 metų moteriai, klinikinį atvejį. Auglys aptiktas radiologiniais tyrimais (krūtinės rentgeniniu, kompiuterinės tomografijos ir tarpuplaučio magnetinio branduolių rezonanso), pašalintas naudojant vaizdo torakoskopinę metodiką. Diagnozė galutinai patvirtinta histologiniu tyrimu. Aštuntą parą po operacijos ligonė išrašyta į namus. Reikšminiai žodžiai: neurilemoma, klajoklis nervas, operacija. Neurilemoma of intrathoracal vagal nerve: case report Neurilemoma is a tumour of peripleurical nervous tissues. It grows slowly and has an asymptomatic manifestation. During tumour enlargement, depending on its localization, clinical symptoms appear due to the tumour pressure to surrounding tissues. Neurilemomas mostly appear in the extremities of patients aged 30–50 years. N. vagus neurilemoma is a very rare disease. The diagnosis is made using radiology. Its treatment is surgical removal. We present a clinical case of intrathoracal nervus vagus neurilemoma in a 39-y woman. The diagnosis was based on radiological findings (chest X-ray, chest CT, and mediastinum MRI). The removal of the tumour was made by the VATS method. The diagnosis was proven morphologically. After 8 days the patient was discharged from the hospital. Key words: neurilemoma, vagal nerve, operation.

Renatas Aškinis1, Saulius Cicėnas1,2, Valdas Puodžiūnas1, Arnoldas Krasauskas1, Sigitas Zaremba1 1 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyrius, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius El. paštas: torakalinis@gmail.com 2 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, sporto medicinos ir slaugos institutas Tikslas: Įvertinti endobronchinių intervencijų svarbą ir galimybes susiaurėjusiam trachėjos ir stambiųjų bronchų spindžiui gydyti. Ligoniai ir metodai: Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriuje 2005–2009 metais buvo atliktos 68 endobronchinės trachėjos ir stambiųjų bronchų intervencijos ligoniams, kurių kvėpavimo takų spindis susiaurėjęs: 28 (41 %) atliktas kvėpavimo takų protezavimas, 3 (4,4 %) – kvėpavimo takų tamponavimas dėl ūminio kraujavimo ir gresiančio pavojaus gyvybei, 35 (51 %) – endobronchinė naviko rezekcija ir kvėpavimo takų rekanalizacija, 2 (3,6 %) – pašalintas svetimkūnis iš kvėpavimo takų. Pacientų amžiaus vidurkis buvo apie 63 metus. Gydyta 50 (73,5 %) vyrų ir 18 (26,5 %) moterų, 33 (48,5 %) iš jų sirgo plaučių vėžiu. Rezultatai: Stambiųjų bronchų ir trachėjos spindis buvo susiaurėjęs dėl kelių priežasčių: 33 (48,5 %) ligoniams – dėl plaučių vėžio, 23 (33,8 %) – dėl kitų piktybinių ligų (sėklidžių vėžio, limfomos, inksto vėžio, krūties vėžio) metastazių ar gretimų organų naviko (skydliaukės vėžio, trachėjos vėžio, gerklų vėžio, stemplės vėžio, limfomos) įaugimo, 12 (17,7 %) – dėl nepiktybinių ligų (nepiktybinės trachėjos ligos, tuberkuliozės, nepiktybinės plaučių ligos, nepiktybinės tarpuplaučio ligos, dėl svetimkūnio). Atliekant endobronchinę naviko rezekciją, 35 ligoniams atnaujintas kvėpavimo takų spindis: 3 (8,6 %) – trachėjos, 32 (91,4 %) – stambiųjų bronchų. Dvidešimt aštuoniems ligoniams atlikta endobronchinė naviko rezekcija ir protezuoti kvėpavimo takai: 8 (28,5 %) – bronchų, 8 (28,5 %) – trachėjos, 12 (43 %) naudojant „Y“ protezą atlikta tracheobronchinė jungtis. Trisdešimt trims (48,5%) ligoniams endobronchinė intervencija atlikta dėl plaučių vėžio. Navikus rezekavus, 12 (37 %) ligonių nustatyta plokščialąstelinė karcinoma, 2 (6 %) ligoniams – nesmulkialąstelinė karcinoma, 5 (15 %) – adenokarcinoma, 4 (12 %) – smulkialąstelinė karcinoma, 4 (12 %) – atipinis karcinoidas, 6 (18 %) – tiriant rezekuotus audinius naviko diagnozė morfologiškai nepatvirtinta dėl naviko nekrozės ir storo fibrino sluoksnio. Trys (4,4 %) ligoniai po intervencijos mirė. 65 (95,6 %) ligoniams atlikus intervenciją pagerėjo gyvenimo kokybė, išnyko dusulys ir švokštimas alsuojant. Ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu 25 (37 %) ligoniams atsirado nepageidaujamų reiškinių, dėl kurių reikėjo papildomų intervencijų: 2 – koreguoti protezą, 23 – siurbti sekretą iš kvėpavimo takų. Išvada: Endobronchinė intervencija dėl susiaurėjusio apatinių kvėpavimo takų spindžio yra saugus ir patikimas paliatyviojo gydymo būdas, kai radikalusis gydymas negalimas dėl sunkios bendrosios būklės, gretutinių ligų ar senyvo amžiaus. Reikšminiai žodžiai: endobronchinė intervencija, kvėpavimo takų protezavimas, kvėpavimo takų naviko rezekcija. Treatment of stenosis of trachea and large bronchi Renatas Aškinis1, Saulius Cicėnas1,2, Valdas Puodžiūnas1, Arnoldas Krasauskas1, Sigitas Zaremba1 1 Vilnius University, Institute of Oncology, Department of Thoracic sSurgery and Oncology, Santariškių str. 1,LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: torakalinis@gmail.com 2 Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Rehabilitation, Sport Medicine and nursing Objective: To evaluate the role and possibilities of endobronchial procedures during the treatment of stenosis of trachea and large bronchi. Patients and methods: At the Department of Thoracic Surgery and Oncology, Institute of Vilnius university, from 2005 to 2009 there were performed 68 endobronchial procedures of trachea and large bronchi for patients suffering from airway stenosis: 28 (41 %) airway stenting, 3 (4.4 %) airway tamponade because of sudden bleeding and life threatening risk, 35 (51 %) endobronchial tumour resection and recanalisation of lumen, 2 (3.6 %) foreign body removed from the airway. The mean of age patients was 63 years. There were 50 (73.5 %) males and 18 (26.5 %) females. 33 (48.5 %) patients had lung cancer. Results: Stenosis of large bronchi and trachea lumen was due to several reasons: in 33 (48.5 %) patients it was lung cancer, in 23 (33.8 %) patients – metastases from other malignant diseases or penetration from adjacent organs (testicular cancer, thyroid cancer, lymphoma, renal cancer, tracheal cancer, laryngeal cancer, esophageal cancer, breast cancer), in 12 (17.7 %) patients – for non- malignant reasons (benign tracheal disease, tuberculosis, benign lung disease, benign mediastinal disease, foreign body). For 35 patients, airway recanalisation was achieved by endobronchial tumour resection: 3 (8.6 %) patients – trachea, 32 (91.4 %) patients – large bronchi. For 28 patients, endobronchial turmour resection and airway stenting were performed: for 8 (28.5 %) patients a stent was placed in large bronchi, 8 (28.5 %) patients in the trachea, and 12 (43 %) patients were treated by placing “Y” stent at the tracheobronchial junction. For 33 (48.5 %) patients, endobronchial interventions were performed due to lung cancer. After tumour resection, in 12 (37 %) patients squamous cell carcinoma, in 2 (6 %) patients non-small cell lung cancer, in 5 (15 %) patients adenocarcinoma, in 4 (12 %) patients small cell carcinoma, in 4 (12 %) patients atypic carcinoid were diagnosed, in 6 (18%) patients the morphologic diagnosis was not confirmed because of tumour necrosis and a large fibrin layer. 3 (4.4 %) patients died after the intervention. After interventions, 65 (95.6 %) patients felt improvement of the quality of life, shortness of breath and stridor disappeared. 25 (37 %) patients during the early postoperative period needed additional interventions: for 2 patients correction of the stent position was perfomed, 23 patients required further bronchoscopies to evacuate secretion. Conclusion: Endobronchial intervention due to inferior airway stenosis is a safe and reliable method of palliative treatment when radical treatment is not possible because of poor condition, comorbidity or advanced age. Keywords: endobronchial intervention, airway stenting, airway tumour resection and recanalisation.