Search

The article discusses the importance of fostering national identity in preschoolers living abroad and difficulties related to it, also, there is disclosed national identity’s expression of Lithuanian children living in foreign countries. Moreover, the article seeks to substantiate the problem of national identity formation in emigration with reference to research carried out abroad. The aim of this research is to expose the peculiarities of preschool children’s formation of national identity in emigration. The objectives of the research are the following: to ascertain ethnic consciousness of emigrants’ preschool age children; to explore aspects of identification with Lithuanians nation; to learn about the attitude of the parents growing up preschool age children towards Lithuanian identity’s nurturance in emigration. In 2010 there was carried out research which proved that children and their parents quite positively think about possibilities of ethnic identity formation in emigration. The research carried out in 2012 highlighted pretty skeptic attitude of emigrant parents towards Lithuania and Lithuanian identity considering the formation of their children’s ethnic identity. Keywords: national identity, identity, preschool, emigration, formation.

Šiuo straipsniu pristatomi ugdymo mokslo sistemos pradmenys Lietuvoje, pasitelkiant pavienių ugdymo problemų, kaip mokslo disciplinų, sprendimo pavyzdžius. Analizuojami ugdymo mokslo sistemos reikalavimus perteikiantys M. Mačernio, A. Šerkšno, A. Gučo, A. Maceinos veikalai, juose pateiktas nuoseklus ir sistemiškas problemos nagrinėjimas, apimantis specialiuosius tikslus ir uždavinius, žinių turinį, jo dėstymo nuoseklumą, būdus, kt. Detaliau pristatoma žymaus pedagogo J. Laužiko teoriniu ir praktiniu lygmeniu sprendžiama mokinių savivaldos problema. Išryškinamas analizuojamų veikalų mokslinis pobūdis ir vieta besikuriančioje XX a. pirmosios pusės ugdymo mokslo sistemoje. In order to disclose the process of development of Lithuanian pedagogic works of the first half of 20th century towards scientific education discipline and its maturity, this article presents the examples of scientific research of a separate educational problems. In order to strict systematically expressed views on problems of education, there are analysed M. Mačernis, A. Šerkšnas, A. Gučas, A. Maceina pedagogic writings. Special emphasis is put on the book of J. Laužikas - by one of the top Lithuanian educationalists - in which the problem of schoolchildren's self-administration is dealt with for the first time on theoretical and practical levels. The theoretical works of thease educationalists are important to the Lithuanian education science by them integral and systematic features. They shows, that a certain part of Lithuanian authors who analysed problems of education had based them on certain methodological principles and adhered to scientific criteria.

Šiandienei bendrajai mokslo politikai vis dar turi įtakos XX a. Vakarų akademinėje visuomenėje vyravusi scientistinė ideologija. Atkreipiamas dėmesys į šiandienę mokslo politiką, kuri nėra vienareikšmė gamtos ir socialinių mokslų, kurių sričiai priklauso ir edukologija, atžvilgiu. Tokia nuostata, be abejo, yra susijusi su ugdymo mokslo vystymosi galimybėmis Lietuvoje. Straipsnyje atskleidžiamos ugdymo tyrimų raidos tendencijos, problema išryškinama ugdymo mokslinių tyrimų paradigmų atsiradimo, formavimosi ir plėtotės istorijos kontekstu. Siekiant paneigti edukologijai primetamus kaltinimus, straipsnyje pristatomi bendrieji moksliškumo kriterijai, kriterijų taikymo galimybės bei ypatumai ugdymo moksle. Išryškinamas bei pažeidžiamas daugiausiai diskusijų keliantis kriterijus – specifiniai ugdymo tikrovės tyrimo metodai, jų taikymo ypatumai. Tokiu būdu patvirtinama, jog edukologija, iš esmės patyrusi tam tikrų kokybinių lūžių, yra visavertė akademinė disciplina šalia tiksliųjų mokslų. Determining the present status and perspective of science it is important to take into consideration its evolution. The article reveals the developmental tendencies of educational science and the problem is highlighted within the frame of origin, formation and historic development of scientific research paradigms. The attention is paid to the present general policy of science, which is directly connected with development possibilities of science of education in Lithuania. In order to show the roots of this problem, this article maintains the influence of a classical paradigm of research. In order to deny the forced incriminations to the science of education, the general criteria of scientific character are presented in this present article. The following truth is justified that the science of education, having its independent subject of investigation, its own object and particular scientific method functions in its full capacity and executes all functions meeting the science.

Straipsnyje siekiama parodyti, kaip profesorės Magdalenos Karčiauskienės darbuose atsiskleidžia klasikinės mokytojo sampratos raida Lietuvoje. Apžvelgiamas šios sampratos formavimosi problemiškumas ir ištakos XIX a. antrojoje pusėje, analizuojamas klasikinis jos pobūdis XX a. pirmojoje pusėje, pabrėžiamas šios sampratos aktualumas. XX a. pirmojoje pusėje profesinė mokytojo pareiga suprasta kaip pilietinė priedermė, visuomeninis užsakymas, kuris šiuo atveju buvo labai aiškus – atkurti tautinę mokyklą. Ieškant atsakymo į klausimą, koks mokytojas galėjo, turėjo atlikti šias priedermes, gelbsti prof. M. Karčiauskienės mokslinių straipsnių analizė, profesionalios įžvalgos ir nuorodos į studijuotiną literatūrą. Analizuoti šaltiniai išryškina brandžios kultūros, vientisos dvasios ir dorovės, pilietinės sąmonės, inteligencijos, aukšto pedagoginio pasirengimo mokytojo sampratą. T he article aims to show how the works by professor Magdalena Karčiauskienė reveal the development of classical conception of a teacher in Lithuania. The origins of this conception and the problems that occurred during its formation in the second half of the 19th century are discussed, the classical nature of this conception in the first half of the 20th century is analysed and the relevance of it is emphasised. In the first half of the 20th century the professional duty of a teacher was perceived as a civic obligation or public order which was particularly obvious: to restore the national school. The answer to the question what kind of teacher was capable of and had to fulfil these obligations is found through the analysis of the research papers by prof. M. Karčiauskienė and in her professional insights and references to the studied literature sources. The analysed studies highlight the conception of a teacher who demonstrates mature culture, civic awareness, integrity between spirit and moral, who is of high intelligence and has undergone high quality professional training.

Nagrinėjant pedagoginį bendravimą kaip edukacinę problemą, būtina atkreipti dėmesį į J. Vabalo-Gudaičio darbuose analizuotą ugdymo kategoriją - pedagoginę sąveiką. Straipsnyje siekiama pagilinti pedagoginio bendravimo sampratą, išryškinant J. Vabalo-Gudaičio (1881-1955) idėją apie tai, kad pedagoginėje konstrukcinėje sąveikoje dalyvauja bręstantysis ir subrendęs. Atskleidžiant sąveikos esmę J. Vabalo-Gudaičio darbuose, nagrinėjama konstrukcinė sąveika šeimoje, vaikų darželyje ir mokykloje. Atlikta analizė leidžia teigti, kad Lietuvos pedagoginės minties istorijoje J. Vabalas-Gudaitis pirmasis pritaikė sąveikos principą pedagogikoje ir sukūrė originalią konstrukcinės sąveikos teoriją. Pedagoginis procesas vyksta pagal bendrus dėsningumus, kurių vienas svarbiausių yra sąveika. Pedagogo ir ugdytinio bendravimas, kaip subrendusios ir bręstančios asmenybių sąveika, keitimasis informacija bei tarpusavio supratimas, sąlygoja ugdymo proceso vyksmą ir jo efektyvumą. Demokratiškas pedagoginis bendravimas besimokančiajam sudaro galimybę tapti ugdymo veiklos subjektu ir patekti į ugdymo proceso centrą šalia pedagogo. Taip tarp ugdytojo ir ugdytinio atsiranda kokybiškai nauja "subjekto-subjekto" sąveika, žymiai efektyvesnė už buvusį jų "subjekto-objekto" ryšį. Konstrukcinė sąveika, grindžiama santykių abipusiškumu, lygybe, lygiavertiškumu, aktyvumu, veiklumu ir kitais principais, garantuoja ne tik ugdymo proceso kokybę, bet ir sėkmingą asmenybės brendimą. Tuo tarpu ugdytojas, nesugebantis ar nenorintis sukurti konstrukcinės sąveikos, negali atlikti pedagogo pareigų. The pedagogical process develops in compliance with the general laws the most important of which is the law of interaction. The success of education in its board sense depends upon the character of communication between the educator and the pupil. The education is deemed successful if the interaction between the educator and the pupil acquires the form of communication, if it is based on partnership and equality, on mutual respect and trust. This problem have already been mentioned by J. Vabalas-Gudaitis, the famous Lithuanian educator of the pre-war period. In his pedagogical and psychological articles, J. Vabalas-Gudaitis emphasised the importance of democratic communication as a precondition for education of an independent, initiative, active, responsible, respectful and respectable person. Analysing pedagogical communication as educational problem, the attention should be paid on such education category as pedagogical interaction, analysed in works of J. Vabalas-Gudaitis. The article aims to deepen the concept of pedagogical communication and highlight the idea of J. Vabalas-Gudaitis (1881-1955) that pedagogical constructive interaction involves two personalities: matured and maturing. Analysing the essence of such interaction in J. Vabalas-Gudaitis works, constructive interactions in family, kindergarten, and school are researched. The analysis allows maintaining that J. Vabalas-Gudaitis was the first one in Lithuania who applied the principle of interaction in pedagogy, and created original constructive interaction theory. Pedagogical process goes under general laws where the interaction is one of the most important ones. The communication between a pedagogue and a person nurtured, as the interaction of matured and maturing personalities, information exchange, and mutual understanding, conditions the education process and its efficiency. Democratic pedagogic communication enables the personality nurtured becoming s subject of the education process and getting into the centre of the education process, next to the pedagogue. In addition, qualitatively new interaction between the pedagogue and a person nurtured of “subject-subject” type forms; and it is much more efficient that previous “subject-object” relations. Constructive interactions, based on mutual relationship, equality, parity, activity, and other principles ensures not the quality of the education process, but also successful maturity of personality. While the educator, who is not willing and able to create constructive interaction, can not perform duties of a pedagogue.