Search

The author of the review appreciates much the courage and innovativeness to use the qualitative methodology in the study of embodied experience in women during pregnancy and the postpartum year. The biopsychosocial approach here is enriched with the cultural aspects which could be more elaborated, however. The detailed description of 6 women’s experience has been achieved by skillful application of the Interpretative Phenomenological Analysis. The bodily experience in pregnancy occurred to be dynamic, complex and firmly embedded in women’s life-world. Although the structure of the dissertation is not very traditional, it looks reasonable and matches the requirements of the method applied. The results of the research are valuable and promising. The study provides insights into the lived experience that may be useful in psychological theory and in practice when working with women at this important transitional life stage.

Straipsnyje nagrinėjami vieno iš labai sparčiai paskutinius dešimtmečius plintančių fenomenų - savitarpio pagalbos/savipagalbos grupių - psichosocialiniai aspektai ir šių grupių teigiama įtaka sergančių vėžiu pacientų adaptacijai. Mokslinėje literatūroje tebesitęsia diskusija apie savitarpio pagalbos grupių prigimtį, vaidmenį ir reikšmę, ypač sveikatos priežiūros srityje - ar tai „kitokia gydymo forma“, ar „dalis naujo socialinio judėjimo“. Vis dar nėra vieningo savitarpio pagalbos grupės apibrėžimo. įvairiose šalyse atliekami tyrimai rodo, kad nuo 20 iki 70 proc. onkologinėmis ligomis sergančių ligonių gydymo eigoje patiria emocinius sunkumus. Vėžys, kaip gyvybei grėsminga diagnozė, ypač stipriai paveikia asmens fizinį ir psichinį funkcionavimą. Todėl, šalia medicininių gydymo priemonių, yra ne mažiau svarbu rasti efektyvius būdus, padedančius sumažinti psichologines pacientų problemas, pagerinti jų prisitaikymo galimybes. The article covers a very rapidly spreading phenomenon in the past decades - psychosocial aspects and positive influence of self-help groups on adjustment to cancer. There is a continuing discussion in scientific literature about the nature, role and significance of self-help groups, especially in a health care setting-either it is a "different form of treatment" or a "part of new social movement". Still, there Is no a unified definition of a self-help group. The studies conducted in different countries show that from 20 to 70 percent of patients with cancer disease experience emotional difficulties in the course of treatment. Cancer, as a life threatening diagnosis, highly influences a person's physical and mental functioning. Therefore, it is important to find effective ways of helping the patients to reduce psychological problems and improve their adjustment, alongside medical means of treatment. The aim of this article is to review scientific literature on characteristics, effectiveness and application of self-help groups in order to improve cancer patients’ coping with disease, psychosocial adjustment and quality of life.

Tyrimo tikslas — išsiaiškinti, kaip sportininkai suvokia skausmą bei kokie skausmo suvokimo ir skausmo įveikos strategijų naudojimo dažnumo ryšiai. Straipsnyje nagrinėjamas raumenų, gyjančios traumos ir įsisenėjusio skausmo suvokimas bei įveika. Buvo apklausta 50 sportininkų (lengvaatlečių, irkluotojų, dviratininkų ir plaukikų). Jie pildė anketas, sudarytas pagal vizualaus atitikmens skales (Huskisson, 1974), semantinio diferencialo metodikos (Suslavičius, 1988) ir PMS-I (Kleinert, 2002) klausimyną. Rezultatai parodė, kad raumenų skausmo intensyvumas vertinamas vidutiniškai 42,64 balo, gyjančios traumos — 60,51 balo, o įsisenėjęs — 57,81 balo. Raumenų skausmas įvertintas kaip silpnesnis nei gyjančios traumos ar įsisenėjęs (abiem atvejais p < 0,01). Pagal semantinio diferencialo skales skausmas nepriklausomai nuo jo tipo suvokiamas kaip blogas, bjaurus, stiprus, sunkus, ūmus, įtempiantis, silpnėjantis ir varginantis. Raumenų skausmas suvokiamas kaip naudingas, o gyjančios traumos ir įsisenėjęs — kaip žalingas. Taip pat buvo nustatyti skausmo intensyvumo įverčių, skausmo suvokimo pagal semantinio diferencialo skales ir skausmo įveikos strategijų naudojimo dažnumo ryšiai, ir jie priklausė nuo skausmo tipo bei įveikos strategijų. The goal of this research was to clarify how athletes perceive pain and what are the correlations between pain perception and the frequency of the use of pain coping strategies. Three types of pain, namely muscle pain, healing injury pain and far-gone pain were taken into consideration. 50 athletes representing athletics, rowing, cycling and swimming participated in the research and filled in the questionnaires, comprised of Visual Analogue Scales (Huskisson, 1974), Semantic Differential Scale (Suslavičius, 1988) and PMS-I (Kleinert, 2002) questionnaire. The results revealed that the mean evaluation of muscle pain intensity was 42.64, the mean intensity of healing injury pain — 60.51 and the mean intensity of far-gone pain — 57.81. The rating of muscle pain was significantly lower than the rating of healing injury and far-gone pain (in both cases p < 0.01). According to Semantic Differential Scales, pain was perceived as bad, awful, intense, heavy, acute, tensing, decreasing and tiring, however muscle pain was perceived as useful while healing injury pain and far-gone pain were perceived as harmful. The results also confirmed relationships between pain perception and the frequency of the use of pain coping strategies, however specific associations depend on the type of pain and coping strategies that are taken into account.

Tyrimo tikslas — išsiaiškinti, kaip sportininkai suvokia skausmą bei kokie skausmo suvokimo ir skausmo įveikos strategijų naudojimo dažnumo ryšiai. Straipsnyje nagrinėjamas raumenų, gyjančios traumos ir įsisenėjusio skausmo suvokimas bei įveika. Buvo apklausta 50 sportininkų (lengvaatlečių, irkluotojų, dviratininkų ir plaukikų). Jie pildė anketas, sudarytas pagal vizualaus atitikmens skales (Huskisson, 1974), semantinio diferencialo metodikos (Suslavičius, 1988) ir PMS-I (Kleinert, 2002) klausimyną. Rezultatai parodė, kad raumenų skausmo intensyvumas vertinamas vidutiniškai 42,64 balo, gyjančios traumos — 60,51 balo, o įsisenėjęs — 57,81 balo. Raumenų skausmas įvertintas kaip silpnesnis nei gyjančios traumos ar įsisenėjęs (abiem atvejais p

Nors susirgus išsėtine skleroze (IS) 40–70% žmonių sutrinka kognityvinis funkcionavimas, o depresija taip pat dažnai lydi IS (nustatoma 27–54% sergančiųjų), duomenys apie jų sąryšį gana prieštaringi. Straipsnyje analizuojamas kognityvinio funkcionavimo ir depresiškumo ryšys sergant išsėtine skleroze ir Trumpo daugiakarčio neuropsichologinių testų rinkinio (BRBNT) taikymo galimybės. Tyrime dalyvavo 41 žmogus, sergantis IS, ir 52 sveiki asmenys. Kognityvinėms funkcijoms vertinti buvo išversta ir naudojama BRBNT B versija (Rao and Peyser, 1986). Depresiškumui vertinti buvo taikomas Becko depresijos inventarijus (BDI-II). Gauti rezultatai rodo, jog sergančiųjų IS verbalinis išmokimas yra neigiamai susijęs su depresiškumu: depresiškumas statistiškai reikšmingai koreliuoja su pastovaus ilgalaikio atgaminimo rodikliais ir su ilgalaikiu atgaminimu po tam tikro uždelsimo laikotarpio, tačiau hipotezė, jog egzistuoja ryšys tarp informacijos apdorojimo greičio ir depresiškumo, nepasitvirtino. Klasifikuojant tiriamuosius į sveikus ir sergančius IS, gautas 100% BRBNT jautrumas, taip pat 100% specifiškumas. Pagrindiniai žodžiai: išsėtinė sklerozė, kognityvinis funkcionavimas, depresiškumas. THE RELATIONSHIP BETWEEN COGNITIVE FUNCTION AND DEPRESSION SEVERITY IN MULTIPLE SCLEROSIS PATIENTS: APPLICATION OF THE BRIEF REPEATABLE BATTERY OF NEUROPSYCHOLOGICAL TESTS (BRBNT) IN LITHUANIA Ramunė Grambaitė, Rūta Sargautytė Summary Multiple sclerosis (MS) is an inflammatory and neurodegenerative disorder that affects primarily the cerebral white matter, thereby causing both physical and psychological disability. The purpose of this study was to investigate the possible relationship between cognitive function and depression severity in MS patients, as well as sensitivity and specificity characteristics of the BRBNT (The Brief Repeatable Battery of Neuropsychological Tests). We investigated 41 MS patients and 52 healthy people. Forty-one controls were selected from fifty-two healthy subjects and were individually matched with MS subjects for age, gender and education. BRBNT (Rao and Peyser, 1986) was designed for measuring verbal learning, visuospatial learning, sustained attention and concentration, information processing speed and verbal fluency cognitive functions. The B version of the BRBNT was translated and used in our study. Beck Depression Inventory-Second Edition (BDI-II) (Beck, 1996) was used for the evaluation of depression severity. Results of our study confirmed that depression severity was associated with verbal learning: Consistent Long Term Retrieval and the Delayed Recall significantly negatively related to depression severity. The relationship between information processing speed and depression severity was also negative, but not statistically significant. The five individual BRBNT tests separately did not significantly discriminate healthy controls from MS patients; however, when all the five BRBNT tests put together we found 100% sensitivity of and 100% specificity. Our findings lead to the conclusion that neuropsychological testing is important in organizing help strategies for MS patients. BRBNT is a sensitive measure of cognitive function in MS, and may assist with differential diagnosis. Similarly, BRBNT could well be applied to other groups of patients, whose illness results in physical and/or cognitive functional limitations. Keywords: multiple sclerosis, cognitive function, depression severity.

Aptariamos svarbios įžvalgos bei probleminio mokymosi sistemos pritaikymo būdai, remiantis vasaros kursų Mastrichto universitete dalyvio patirtimi. Probleminio mokymosi sistema yra palyginti nauja mokymo forma, turinti ilgą intelektinę istoriją. Šis požiūris išryškėjo kartu su kognityvine revoliucija psichologijoje. Mastrichto universitetas rėmėsi šia netradicine mokymo sistema nuo pat savo įkūrimo pradžios 1976 metais. Pagrindiniai probleminio mokymo principai yra: ankstesnių žinių aktyvavimas ir plėtojimas, pasitelkiant problemų analizę mažose grupėse; į problemą orientuotų semantinių ryšių kūrimas; ir episteminio smalsumo puoselėjimas. Keletas tyrimų, kurie empiriškai pagrindžia probleminio mokymosi sistemos prielaidas. Neskaitant profesinių žinių ir įgūdžių, grupinės diskusijos įgūdžius, reikalingus laisvesnei komunikacijai.

Savižudybių skaičius Lietuvoje auga, todėl itin svarbu įvertinti savižudybės priežastis tikslinėje grupėje. Tyrimo tikslas buvo įvertinti socialinę aplinką, lėtines ligas ir kai kuriuos demografinius kintamuosius, kaip suicidinės rizikos faktorius tarp senyvo amžiaus žmonių. Suicidinė rizika buvo matuojama Gyvenimo tikslo testu, Becko beviltiškumo skale, Lėtinių ligų sunkumų klausimynu ir pusiau struktūruotu interviu. Tyrime dalyvavo 60 tiriamųjų, kurių amžius buvo nuo 60 iki 80 metų, 30 jų gyveno vieni ar su šeima, o kiti 30 – visuomeniniuose senyvo amžiaus žmonių slaugos namuose. Senyvo amžiaus žmonių grupėje suicidinė rizika buvo įvertinta kaip aukšta. Įvairios lėtinės ligos kėlė sunkumus kasdienėje ir socialinėje veikloje, trukdė bendravimui su artimaisiais ir draugais. Reikšmingai mažesnis gyvenimo tikslo jausmas, aukštesnis beviltiškumo lygis ir gilesnės psichosocialinės problemos pastebėtos tarp gyvenančių pensionatuose. Vienišumas, vaikų ir/ar anūkų nebuvimas kenkė psichologinei gerovei ir didino suicidinę riziką senyvo amžiaus žmonėms, ypač gyvenantiems pensionatuose.

The numerous psychological attributes have been investigated in relation to the athletes‘ emotional response to injury. However the association between emotional response to injury and mental skills in sport is not so clear. The purpose of this study was to investigate the relationship between injured athletes‘ emotional response to injury and mental skills in sport and also to compare emotional response of injured athletes versus non-injured athletes. Abbreviated Profile of Mood States (Grove & Prapavessis, 1992) and Sport Mental Skills Training Questionnaire (Behnke et al., 2017) were used to measure the investigated constructs. Injured athletes group (n=51) which consisted of athletes from various individual and team sports completed abbreviated POMS and SMSTQ while control group of various non-injured athletes (n=50) completed only abrreviated POMS. Significant differences were found when injured athletes‘ scores of negative emotions, positive emotions and total mood disturbance were compared with the scores of the control group. Injured athletes had significantly lower levels of positive emotions, higher levels of negative emotions and total mood disturbance. Other results indicated that mental skills in sport had no significant relationship with negative emotional response while interpersonal skills and foundation skills were significantly correlated with positive emotions scores.

Neringa Adomaitytė : "Religious communities member's health locus control and spiritual expression links. Undergraduate Theses in Psychology. Research Advisor Dr.docent Rūta Sargautytė. Vilnius University, Faculty of general psychology. The aim of this survey is to compare the relation between spiritual experience links with the control of health locus of Roman Catholic and Krishna’s Consciousness society members. In order to evaluate the spirituality of participants The Daily Spiritual Experience Scale(DSES) created by Lynn G. Unerwood and Jeanne A. Teresi (2002) was used. To determinate different point of view for each participant towards the problems related to general health, the Multidimensional Health Locus Of Control(MHLC) was used. Introduced by K. Wallston in 1978, this method consists of three control units of health locus: Internal, Chance and Powerful Others. Statistical analysis methods used: Cronbach alpha coefficient, Descriptive Statistics, Quality variables, frequency, percentages, column diagrams, averages of quantity variables, standard deviation, median, highest and lowest values, the coefficient of asymmetry and its standard deviations. Also Kolmogorov-Smirnov and Shapiro-Wilk test of normality in frequentist statistics, Mann-Whitney nonparametric test, analysis of variance (ANOVA), Kruskal-Wallis nonparametric and one way ANOVA test, correlation coefficient from Pearson, Kendall and Spearman and multiple linear regression. The survey revealed that the higher Roman Catholics’ education is the stronger beliefs individuals have of their own general health being more dependent on other people’s, such as specialists and doctors influence, but not on God himself. In Roman Catholic group the average values of DSES stay more or less equal between the men and women. Meanwhile, in Krishna’s Consciousness society we can see a significant difference. The men felt much more spiritual compared to the women p=0.35. Also, Krishna’s group participants seem to have a stronger Internal locus of control but Powerful Others is stronger in Roman Catholic group. It seems that believing in God in both groups is directly related to Internal locus of control. Stronger Internal locus of control in Roman Catholics means more faith while weaker Internal locus of control in Krishna’s means the same (more faith).

Darbo tikslas – išsiaiškinti Savivaldos Programos kursų poveikį reumatoidiniu artritu sergančiųjų gyvenimo kokybei. Tyrime dalyvavo 72 sergantieji reumatoidiniu artritu. Pirmosios grupės 24 tiriamieji išklausė Artrito Savivaldos programos kursus. Antrąją grupę sudarė 24 RA sergantieji, kurie gydėsi reumatologijos skyriuje; trečiajai, 24 asmenų RA grupei, poveikis nebuvo darytas. Tyrime dalyvavo 58 moterys ir 14 vyrų,- jų amžiaus vidurkis atitinkamai buvo: 60,03 ir 64,28 metų. Pradžioje tyrimo respondentams išdalintos demografinės anketos bei gyvenimo kokybei tirti „SF – 36“ klausimynas. Po 6 mėnesių pakartotinai visų grupių tiriamieji užpildė klausimyną „SF – 36“. Išanalizavus gautus rezultatus, padarytos išvados: didžiausią išliekamąjį pokyčių efektą po pusės metų davė Artrito savivaldos programos kursai. Susidoroti su fizinėmis problemomis, ribojančiomis veiklą; sumažinti skausmą ir jį kontroliuoti; tiriamųjų energingumą bei gyvybingumą kelti bei palaikyti Artrito savivaldos kursai respondentams padėjo labiausiai. Socialinius ryšius sergantieji RA efektyviausiai sustiprino, dalyvaudami Artrito savivaldos programoje, be to, jų bendras sveikatos įvertinimas po pusės metų buvo aukščiausias. Lyginant tiriamųjų grupės, neturėjusios poveikio; sergančiųjų RA po stacionarinio gydymo bei Savivaldos programos dalyvių rezultatus,- nustatyta, jog efektyviausiai emocines būkles, ribojančias veiklą, stabilizavo Artrito Savivaldos programos klausytojai. Po šešių mėnesių Artrito Savivaldos... [toliau žr. visą tekstą] The aim of the research: to examine the impact of Quality of Life (QoL) of patients with RA after Arthritis Self – Management program. There where 72 persons of participants with RA: 58 women & 14 men. Their mean age was: 60,03 and 64,28 years. The first group (24 participants) attended Arthritis Self – Management program; the second group of 24 RA patients had treatment at hospital, and the third group of 24 respondents were without impact. In the analysis were used methodics: demographic questionnaire and Questionnaire SF-36 for Quality of Life. First the participants were asked to complete the questionnaires before research. The second stage took place after six months: the participants completed Questionnaire SF-36. Conclusions: the moust of changes after six months where in scores by participants after Arthritis Self – Management program. The scores of physycal function; role-physical; general health; vitality; social function; role-emotion and mental health were highiest by participants of Arthritis Self – Management program. Bodily pain was moust decreased by attenders of Arthritis Self – Management program. It is obvious that participating Arthritis Self – Management program increase controle of RA symptoms and affects health - related physical, psychological and social spheres.

Gydytojai – ypatingai su skausmu susijusi žmonių grupė. Jie ne tik kasdien kaip specialistai susiduria su kitų žmonių skausmu, bet ir patys gali karts nuo karto patirti didesnį ar mažesnį skausmą. Tai, kaip jie supranta šį potyrį, įtakoja ir jų pačių skausmo įveikos būdus, ir tai, kaip jie reaguoja į pacientų nusiskundimus. Tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, kaip skausmą supranta skirtingų kartų ir skirtingo išsimokslinimo medicinos studentai bei jau dirbantys gydytojai. Tikrinama hipotezė, kad studijų pakopa, teorinės žinios bei darbo su pacientais patirtis gali įtakoti skausmui priskiriamą reikšmę. Hipotezėms tikrinti buvo pasirinkta Q metodologija. 44 pirmojo ir 36 penktojo VU Medicinos fakulteto medicinos specialybės studentai bei 32 dirbantys įvairių specializacijų gydytojai užpildė „Skausmo reikšmės klausimyną“, kurį sudaro 92 teiginiai – įvairūs skausmo apibūdinimai. Šie teiginiai turėtų atspindėti lietuviškos kultūros suformuotą skausmo reikšmę, nes buvo surinkti remiantis tokiais šaltiniais: lietuviškos literatūros apie skausmą analize, interviu su 9-iais asmenimis, 3-jų fokus grupių medžiaga. Taip pat, siekiant įtraukti kuo įvairesnes nuomones apie skausmą, keletas teiginių buvo paimta iš S. Aldrich ir C. Eccleston naudoto klausimyno „Making sense of everyday pain“ (2000). Statistiškai apdorojant rezultatus, buvo atliekama faktorinė analizė. Kiekvienai imčiai išskirta po 9 faktorius. Nustatyta, kad subjektyvi skausmo reikšmė, kurią turi sukūrę medicinos... [toliau žr. visą tekstą] Physicians have particular relations to pain. They not only as specialists encounter other‘s pain every day, but also can suffer their own pain on some occasions. How they understand this phenomenon is related to their own ways of pain coping and to their reaction to the patients. In our research we tried to estimate how medical students and employed physicians, belonging to different generations and having different educational experience understand pain. The hypothesis was raised, saying that age, theoretical knowledge and working with patients experience can influence the meaning of pain. To test hypothesis Q methodology was used. 44 first year, 35 fifth year medical students and 32 placticizing physicians took part in our investigation and filled in “The Meaning of Pain Questionnaire”, which consisted of 92 different statements – variuos pain descriptions. These statements should reflect the meaning of pain created by Lithuanian culture, because they were collected using such sources: analysis of the Lithuanian literature about pain, individual interviews with 9 persons and material of 3 focus groups. Some statements from Aldrich and Eccleston (2000) questionnaire „Making sense of everyday pain“ were included as well. Statistical analysis was based on factor discrimination. 9 factors (accounts) were discriminated from the answers of participants in each group. It was inferred, that the subjective meaning of pain, which was constructed by medical students and employed... [to full text]

Šio tyrimo tikslas nustatyti onkologinių pacientų prisitaikymo prie progresuojančios onkologinės ligos ypatumus bei nustatyti prisitaikymo būdų ryšius su kognityvinėmis schemomis, gyvenimo kokybe, psichopatologine simptomatika, ligos ir skausmo įveika. Kėlėme hipoteze, kad onkologinių pacientų prisitaikymo prie progresuojančios onkologinės ligos bei lėtinio skausmo būdai bus skirtingi, tarp jų bus ir progresuojančios onkologinės ligos priėmimas. Taip pat tikėjomės, kad yra ryšys tarp adaptyvių kognityvinių schemų bei aukštesnės gyvenimo kokybės, aktyvių ligos ir skausmo įveikos būdų. Ištyrėme 38 onkologinius pacientus, besigydančius VUL Onkologijos Institute Radioterapijos ir Chemoterapijos skyriuose, VUL Santariškių Klinikų Hematologijos ir Onkologijos Centre. Tyrime naudojome pusiau struktūruoto interviu metodiką, Prielaidų apie pasaulį klausimyną (Janoff–Bulman, 1989), Potrauminio augimo įvertinimo metodiką (Tedeschi, Calhoun, 1996), Prasmės priskyrimo skalę (Fife, 1994), Gyvenimo kokybės klausimyną EORTC QLQ-C30 (Fayers ir kt. 2001), Įvykio poveikio skalę – revizuota (IES-R) (Kazlauskas ir kt., 2006), Beck depresijos inventorių (Beck, 1996), Psichologinio prisitaikymo prie vėžio skalę (Watson, Greer 1986), Įveikos strategijų klausimyną (Rosenstiel, Keefe, 1983), Lėtinio skausmo priėmimo klausimyną (McCracken ir kt., 2004). Nustatėme, kad onkologiniai pacientai skirtingai prisitaiko prie progresuojančios onkologinės ligos: 23,7 proc. pacientų yra priėmę onkologinės ligos... [toliau žr. visą tekstą] The aim of this research was to explore the particular aspects of patients’ adjustment to advanced cancer disease and to determine the relations between the ways of adjustment, cognitive schemata, life quality, psychopathology and the strategies of cancer and pain coping. We hypothesized that the ways cancer patients adjust to advanced cancer disease and chronic pain would be different and would include the acceptance of advanced cancer disease; we expected to determine the relations between adaptive cognitive schemata, better life quality and the active strategies of cancer and pain coping as well. We have investigated 38 cancer patients hospitalized at the Department of Radiotherapy and Chemotherapy of Vilnius University Oncology Hospital and at the Department of Hematology and Oncology of Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos. The approach of the half-structured interview, Word Assumption Scale (Janoff–Bulman, 1989), Posttraumatic Growth Inventory (Tedeschi, Calhoun, 1996), Meaning Constructed Scale (Fife, 1994), European Organization for Research and Treatment of Cancer Quality of Life Questionnaire Core 30 (EORTC QLQ-C30, Fayers et all., 2001), Impact of the Event Scale – Revised (IES-R) (Kazlauskas ir kt., 2006), Beck Depression Inventory (Beck, 1996), Mental Adjustment to Cancer Scale (Watson, Greer 1986), The Coping Strategies Questionnaire (Rosenstiel, Keefe, 1983), Chronic Pain Acceptance Questionnaire (McCracken et all., 2004) have been applied in the... [to full text]

Osteoartritas – labai paplitusi sąnarių liga, kurios vienas pagrindinių simptomų – lėtinis skausmas. Psichologinis prisitaikymas prie šios ligos gali būti apibrėžiamas per gyvenimo kokybės sampratą. Kadangi gyvenimo kokybės gerinimas yra svarbus gydymo uždavinys, svarbu išsiaiškinti, kokie veiksniai susiję su sergančiųjų osteoartritu gyvenimo kokybe. Šio darbo tikslas buvo nustatyti osteoartritu sergančių pacientų gyvenimo kokybę ir išanalizuoti jos ryšius su patiriamo skausmo charakteristikomis bei skausmo įveikos būdais. Buvo apklausti 43 asmenys, sergantys osteoartritu, besigydantys ambulatorinėse sveikatos priežiūros įstaigose ir reabilitacijos centruose. Gyvenimo kokybės įvertinimui naudotas gyvenimo kokybės klausimynas SF-36 (Medical Outcomes Study Short Form -36). Skausmo intensyvumui matuoti naudota vizualinio atitikmens skalė (VAS), skausmo kokybei – Sąnarių skausmo klausimynas, ir skausmo įveikai – Įveikos strategijų klausimynas (Coping Strategies Questionaire – CSQ). Tyrimo metu nustatyta, kad sergantys osteoartritu asmenys patiria vidutinio stiprumo skausmą (VAS – 57,33), jį apibūdina kaip varginantį, neleidžiantį užmigti, maudžiantį, geliantį. Gyvenimo kokybė žemesnė, nei sveikų žmonių ir panaši, kaip sergančių kitomis reumatinėmis ligomis (reumatoidiniu artritu ir sistemine raudonąja vilklige). Žemiausiai įvertintos gyvenimo kokybės sritys – veiklos apribojimas dėl fizinių problemų, skausmas ir bendras sveikatos vertinimas. Didesnis skausmo intensyvumas susijęs... [toliau žr. visą tekstą] Osteoarthritis is a very common joint disease. Main symptom of osteoarthritis is chronic pain. Psychological adaptation to this disease can be defined in terms of life quality. Development of quality of life is an essential task in treatment process, that is why it is important to find out what factors are related to the life quality of patients with osteoarthritis. The aim of this research was to estimate life quality of patients with osteoarthritis and analyze how it relates to characteristics of pain and methods patients engage in order to cope with it. 43 patients suffering from osteoarthritis took part in this research. Participants were from various health centres and sanatoriums [čia tipo taip reabilitacija vadinama.. bet gal galima rehabilitation centres, manau..]. To measure life quality, Medical Outcomes Study Short Form – 36 was used. In order to find out the intensity of pain Visual Analog Scales (VAS) were used. The quality of pain was measured with Joint Pain Questionnaire and in order to find out how patients cope with pain we used Coping Strategies Questionaire CSQ. Research shows that patients with osteoarthritis experience medium level of pain (VAS – 57,33) and they assess it as pesky, keeping out from sleep, nagging, stinging. Life quality is lower than of healthy people and similar to life quality of patients suffering from other rheumatoidic diseases (rheumatoid arthritis, systemic lupus). Fields of life quality whitch got lowest ratings were – decreased... [to full text]

Šiame darbe tiriamas skausmo, patiriamo sergant reumatoidiniu artritu, fenomenas. Įvadinėje dalyje buvo apžvelgtas skausmo fenomenas, bandyta atskleisti jo daugiabriauniškumą ir sudėtingumą. Aptartas biopsichosocialinis skausmo modelis bei skausmo vertinimo problemos. Skausmo fenomenas apžvelgtas ir kaip savarankiškas potyris, ir sąveikoje su reumatoidiniu artritu. Darbe siekiama išsiaiškinti, kaip mūsų tiriamas fenomenas patiriamas konkrečių žmonių kasdieniame gyvenime. Didelis dėmesys buvo skiriamas tiek bendriems visiems tyrimo dalyviams, tiek unikaliems patyrimo aspektams. Tyrime dalyvavo dešimt vyrų. Gauti duomenys buvo analizuojami pagal A.Giorgi pasiūlytą fenomenologinės analizės metodą. Sudaryti dešimt unikalių situacinių skausmo išgyvenimo apibrėžimų, kuriais remiantis suformuluotas bendras galutinis fenomeno apibrėžimas. Tyrimo rezultatai rodo, kad skausmo išgyvenimas sergant reumatoidiniu artritu yra gyvenimą keičianti patirtis. Jis daro labai didelę įtaka mobilumui, darbingumui, kontaktų su išoriniu pasauliu susiaurėjimui. Skausmo pasekoje patiriami įvairūs, skirtingo intensyvumo jausmai: nežinomybė, pyktis, baimė, vienišumas, nepasitikėjimas, pavydas, neviltis, nerimas, gėda, apleistumas, nereikalingumas, liūdesys, gailestis, kaltė, nepasitenkinimas. Gauti rezultatai taip pat rodo, kad skausmas tiesiogiai veikia santykius. Buvo pastebėta, kad skausmo išgyvenimas atneša ne tik neigiamus potyrius: žmonės susimąsto ir pradeda giliau suvokti pasaulį bei žmogų... [toliau žr. visą tekstą] Research of pain phenomena for patients with rheumatoid arthritis (RA) was done in this study. The introductory part of the study is dedicated to the review of pain phenomena. The attempt was made to reveal it‘s complexity. Biopsychosocial model of pain and problems of pain evaluation were discussed. Pain was reviewed both as independent experience and in relation with rheumatoid arthritis. Attempt was made to clearify how pain is experienced by concrete persons in their everyday life. Attention was paid to aspects of pain experience both common for all participants and unique. Group of ten male chronic pain patients participated in the research. Collected data was analysed using method suggested by A. Giorgi for phenomenological analysis of interview data. Preparation of ten unique situational definitions and final common combined definition of phenomena were done. Results of the study show that pain is life changing experience for patients with rheumatoid arthritis. It greatly affects mobility, efficiency and substantially reduces contacts with outer world. It was found that pain provokes different feelings and emotions of various intensity: uncertainty, anger, fear, loneliness, lack of self-confidence, envy, despair, anxiety, shame, sorrow, regret, blame, desolation, discontent. Results of the study also show how pain directly affects relations with other people. It was revealed that pain provokes not only negative experiences: people began to reconsider and to realize... [to full text]

Gender of a client is often considered an important factor in psychotherapy process and in the development of the therapeutic relationship, however, there has been little scientific research into this area and the results of the existing studies are contradictory. There is also evidence that psychological gender-related characteristics, or the depth gender identity, of the participants of such studies, should be taken into account. This study aimed to identify the therapeutic and hindering factors as seen by male and female clients of analytical psychotherapy, and to relate these factors to the depth gender identity of the participants. 4 women and 4 men, aged 25-44, were interviewed between sessions 4 - 8 and 18 – 22. The interviews were analyzed using inductive thematic analysis and case study, taking analytical psychology as a theoretical basis for data interpretation. The results showed that while some factors identified by the study were significant for both genders, there were also some factors typical only of psychotherapy process of women or of men: therapeutic factors related to the empathic function of the therapeutic relationship were most helpful for women, and factors related to the analytical function were most helpful for men. These gender-related tendencies grew stronger as psychotherapy proceeded. Also, both the therapeutic and hindering factors turned out to be related to the type of depth gender identity of the participants of the study. Tiek psichoterapeutų praktikų, tiek mokslo darbuose galima aptikti prielaidų, kad kliento lytis lemia tam tikrus psichoterapijos proceso ir terapinio santykio ypatumus, tačiau būtent šiai problemai skirtų mokslo tyrimų yra labai mažai ir jų duomenys kol kas prieštaringi. Šiuolaikinės žinios apie lyties psichologiją rodo, kad, atliekant tokius tyrimus, svarbu atsižvelgti ir į psichologines su lytimi susijusias tyrimo dalyvių savybes, arba gelminį lyties tapatumą. Šio tyrimo tikslas - atskleisti moterų ir vyrų analitinės psichoterapijos procesuose veikiančius terapinius bei keistis trukdančius veiksnius ir juos susieti su tyrimo dalyvių gelminio lyties tapatumo pobūdžiu. Tyrime dalyvavo 4 vyrai ir 4 moterys, kurių amžius – nuo 25 iki 44 metų. Buvo atlikta po du pusiau struktūruotus interviu – po 4 - 8 ir po 18 – 22 psichoterapijos sesijų. Interviu tekstas buvo analizuojamas taikant indukcinę teminę analizę ir atvejų analizę bei interpretuojamas remiantis analitinės psichologijos teorija. Nors dalis tyrimo metu išskirtų veiksnių buvo bendri abiem lytims, išryškėjo ir moterų bei vyrų psichoterapiniam procesui specifiniai veiksniai: moteris psichoterapijos procese keistis stipriausiai skatino empatiškas terapinis santykis, o vyrus – analitiškas terapinis santykis, ir, psichoterapijai tęsiantis, su lytimi susiję dėsningumai stiprėjo. Taip pat pastebėta, kad ir terapiniai, ir keistis trukdantys veiksniai yra susiję su gelminio juos išskiriančių klientų lyties tapatumo pobūdžiu.

Lately scientists highlight the necessity of better understanding the subjective side of psychotherapeutic process. The aim of this research was to reveal subjectively important psychotherapeutic changes, significant therapeutic factors, and the transformation of anger expression in psychotherapy. Seven female clients, who had accomplished their long-term therapy course and finished it in 1 – 3-year period, participated in the study. Data were collected using the method of psychotherapeutic story. Participants were asked to tell their psychotherapy story, mentioning what was most important in the process of their psychotherapy. The processing of data was based on the principles of thematic analysis (Braun, Clarke, 2006). The analysis of psychotherapeutic stories revealed a dynamic and miscellaneous picture of the respondents’ therapeutic change, encompassing their direct therapeutic experience, its prehistory, and after-therapy processes. Emotional experiences, the development of interpersonal relationship, awareness of the motivational sphere of needs are mentioned as subjectively important therapeutic changes. Psychotherapeutic stories revealed the importance of change of anger expression in subjective psychotherapeutic experience. Respondents relate psychotherapeutic changes to their own active involvement, the quality of therapeutic relationship, and the dynamics of inner processes. Pastaraisiais dešimtmečiais pabrėžiama būtinybė tyrinėti psichoterapijos pokyčius bei veiksnius pasitelkiant kokybinius tyrimo metodus, pažvelgti į psichoterapijos procesą per kliento prizmę. Šiame darbe siekiama atskleisti subjektyviai išgyvenamus psichoterapinius pokyčius, su jais siejamus terapinius veiksnius ir pykčio kaitą psichoterapiniame procese. Tyrime dalyvavo septynios moterys, per pastarųjų 1-3 metų laikotarpį baigusios ilgalaikę psichoterapiją. Tyrime buvo pritaikyta nauja interviu struktūruojanti forma – psichoterapinės istorijos pasakojimas. Tiriamųjų buvo prašoma papasakoti savo psichoterapijos istoriją įvardijant tai, kas joms buvo svarbiausia terapijoje. Tyrimo rezultatai buvo analizuojami remiantis teminės analizės metodu (Braun, Clarke, 2006). Psichoterapinių istorijų analizė atskleidė dinamišką ir daugialypį terapinių pokyčių vaizdą, apimantį tiek tiriamųjų tiesioginę terapinę patirtį, tiek jos priešistorę bei po terapijos vykstančius procesus. Subjektyviai išgyvenami terapiniai pokyčiai apima emocinius išgyvenimus, tarpasmeninių santykių kaitą, motyvacinės poreikių srities įsisąmoninimą. Pykčio raiškos kaita subjektyviai patiriama kaip svarbus terapinis pokytis. Kalbėdamos apie terapinius veiksnius, tiriamosios akcentuoja savo aktyvaus indėlio į terapiją svarbą, kalba apie terapinių santykių kokybę, vidinių procesų dinamiką.

Pastaraisiais dešimtmečiais pabrėžiama būtinybė tyrinėti psichoterapijos pokyčius bei veiksnius pasitelkiant kokybinius tyrimo metodus, pažvelgti į psichoterapijos procesą per kliento prizmę. Šiame darbe siekiama atskleisti subjektyviai išgyvenamus psichoterapinius pokyčius, su jais siejamus terapinius veiksnius ir pykčio kaitą psichoterapiniame procese. Tyrime dalyvavo septynios moterys, per pastarųjų 1-3 metų laikotarpį baigusios ilgalaikę psichoterapiją. Tyrime buvo pritaikyta nauja interviu struktūruojanti forma – psichoterapinės istorijos pasakojimas. Tiriamųjų buvo prašoma papasakoti savo psichoterapijos istoriją įvardijant tai, kas joms buvo svarbiausia terapijoje. Tyrimo rezultatai buvo analizuojami remiantis teminės analizės metodu (Braun, Clarke, 2006). Psichoterapinių istorijų analizė atskleidė dinamišką ir daugialypį terapinių pokyčių vaizdą, apimantį tiek tiriamųjų tiesioginę terapinę patirtį, tiek jos priešistorę bei po terapijos vykstančius procesus. Subjektyviai išgyvenami terapiniai pokyčiai apima emocinius išgyvenimus, tarpasmeninių santykių kaitą, motyvacinės poreikių srities įsisąmoninimą. Pykčio raiškos kaita subjektyviai patiriama kaip svarbus terapinis pokytis. Kalbėdamos apie terapinius veiksnius, tiriamosios akcentuoja savo aktyvaus indėlio į terapiją svarbą, kalba apie terapinių santykių kokybę, vidinių procesų dinamiką. Lately scientists highlight the necessity of better understanding the subjective side of psychotherapeutic process. The aim of this research was to reveal subjectively important psychotherapeutic changes, significant therapeutic factors, and the transformation of anger expression in psychotherapy. Seven female clients, who had accomplished their long-term therapy course and finished it in 1 – 3-year period, participated in the study. Data were collected using the method of psychotherapeutic story. Participants were asked to tell their psychotherapy story, mentioning what was most important in the process of their psychotherapy. The processing of data was based on the principles of thematic analysis (Braun, Clarke, 2006). The analysis of psychotherapeutic stories revealed a dynamic and miscellaneous picture of the respondents’ therapeutic change, encompassing their direct therapeutic experience, its prehistory, and after-therapy processes. Emotional experiences, the development of interpersonal relationship, awareness of the motivational sphere of needs are mentioned as subjectively important therapeutic changes. Psychotherapeutic stories revealed the importance of change of anger expression in subjective psychotherapeutic experience. Respondents relate psychotherapeutic changes to their own active involvement, the quality of therapeutic relationship, and the dynamics of inner processes.

The aims of the dissertation were to assess: the psychological peculiarities of Lithuanian Afghanistan war veterans; the risk factors and the intensity of risk factors relations with posttraumatic reactions. A sample of 268 Lithuanian men who served in the Soviet Army in 1979–1989 was investigated on the average 17 years after the service: 174 men – study group and 94 – comparison group. The questionnaire was completed focusing on life-threatening experience, posttraumatic stress reactions, and mediating variables – social support, adaptation, sense of coherence, consumption of alcohol and drugs (HTQ, TSC-35, CSS, SOC13, structured and open questions). Lithuanian Afghanistan war veterans have more long-term psychological after-effects than the comparison group. Lithuanian Afghanistan war veterans experienced significantly more service-related and non-service-related traumatic events and conditions. Their adaptation after the service and nowadays were poorer and alcohol consumption is far more hazardous than in the comparison. Sense of coherence, adaptation after the service, violent assault, loss of the family member and alcohol consumption nowadays predict PTSD. The model of Afghanistan war veterans’ psychological after-effects is presented and discussed. Tyrimo tikslai buvo nustatyti: 1) kokie psichologiniai ypatumai būdingi Lietuvos Afganistano karo veteranams; 2) veiksnius, susijusius su vyrų dalyvavusių Afganistano kare potrauminės simptomatikos išreikštumu ir įvertinti tų veiksnių sąsajų su potraumine simptomatika stiprumą. Tyrimo dalyviai – 268 Lietuvos vyrai atlikę privalomąją karo tarnybą Sovietų armijoje 1979-1989 metais. Tiriamoji grupė – 174 vyrai tranavę Afganistano-Sovietų Sąjungos kare, palyginamoji grupė – 94 vyrai tarnavę SSRS teritorijoje, kur karo veiksmų nebuvo. Jie buvo apklausti vidutiniškai 17 metų po sugrįžimo iš tarnybos. Klausimyną sudarė Harvardo traumos klausimynas, Traumos simptomų klausimynas, Paramos krizėje skalė, Vidinės darnos skalė ir struktūruoti bei atviri klausimai apie trauminį patyrimą, potraumines pasekmes bei tarpinius kintamuosius – prisitaikymą, socialinę paramą, vidinę darną bei alkoholio ir narkotikų vartojimą. Lietuvos Afganistano karo veteranų ilgalaikiai potrauminiai padariniai yra sunkesni, nei palyginamosios grupės. Lietuvos Afganistano karo veteranų traumininė patirtis, susijusi su tarnyba ir viso gyvenimo yra sunkesnė, adaptacija iš karto po tarnybos ir dabartiniu metu prastene bei jiems labiau būdingas žalingas alkoholio vartojimas dabartiniu metu, nei palyginamosios grupės vyrams. Potrauminio streso sutrikimo pasireiškimą geriausiai prognozavo vidinė darna, prisitaikymas po tarnybos, patirtas smurtinis užpuolimas, šeimos nario netektis ir alkoholio vartojimas dabartiniu... [toliau žr. visą tekstą]

The dissertation is based on the theoretical perspective of developmental psychopathology and focuses on emotional problems and their change in adolescents with learning disabilities at ages 12 to 15. The aim of the dissertation is to identify the importance of learning disability as a risk factor and other individual and interpersonal factors for emotional problems in adolescence. The study assessed 95 adolescents with learning disabilities and 93 peers without learning disabilities, thereby evaluating their emotional problems, self-perceptions, friendships, perceived social support from peers, parents and teachers as well as bullying experience. It was found that adolescents with learning disabilities had more emotional problems compared with their peers, but only at age 12-13, not at age 14-15. The main predictor of emotional problems after two years was bullying experience, although the results indicate that the same level of bullying was experienced by both groups. Learning disability as a risk factor contributes to emotional problems but only in combination with other interpersonal factors, namely the number of good friends and bullying experience; learning disability enhances vulnerability for emotional problems. The results of the dissertation call for recognition of the relevance of interpersonal factors, bullying experience in particular, for the emotional well-being of adolescents with learning disabilities. Disertacijoje, remiantis raidos psichopatologijos teorine perspektyva, analizuojami 12–15 metų paauglių, turinčių mokymosi sutrikimų, emociniai sunkumai ir jų kaita per dvejus metus; keliamas tikslas nustatyti emocinių sunkumų individualius ir tarpasmeninius veiksnius. Tyrime dalyvavo 95 paaugliai, turintys mokymosi sutrikimų, ir 93 jų bendraamžiai, neturintys mokymosi sutrikimų; įvertinti jų emociniai sunkumai, savęs vertinimas, draugystės aspektai, bendraamžių socialinė parama bei patyčios, tėvų ir mokytojų socialinė parama. Nustatyta, kad mokymosi sutrikimų turintys paaugliai turėjo daugiau emocinių sunkumų, ypač užsisklendimo, bet tik būdami 12–13 metų. Po dvejų metų emocinių sunkumų lygis grupėse nesiskyrė. Taip pat nesiskyrė patyčių patirtis grupėse, tačiau mokymosi sutrikimų turinčių paauglių grupei patyčių patirtis prognozuoja emocinius sunkumus po dvejų metų, o palyginamojoje grupėje – bendraamžių paramos stoka. Mokymosi sutrikimas kaip rizikos veiksnys yra reikšmingas emocinių sunkumų prognozei, bet tik kartu su kitais tarpasmeniniais veiksniais: draugų skaičiumi, patyčių patirtimi. Galima teigti, kad mokymosi sutrikimas didina paauglių pažeidžiamumą emociniams sunkumams. Disertacijos rezultatai įgalina pripažinti tarpasmeninių veiksnių, ypač patyčių patirties, reikšmę mokymosi sutrikimų turinčių paauglių emociniams sunkumams.

Psychological research into women’s embodied experience in pregnancy and the first year after birth is contradictory and mainly quantitative in nature. In response to these inconsistencies and the paucity of qualitative research in this area, this study investigated the embodied experience of women during pregnancy and the postpartum year. The study was conducted in Lithuania and the UK, using semi-structured interviews and drawings; the data were analysed using the qualitative methodology of Interpretative Phenomenological Analysis. Six women participated, all primigravidae, aged 26-35. Each woman was seen five times; thrice during pregnancy and twice after her baby was born. A rich description of the women’s embodied experience emerged from the accounts, supporting the notion of bodily experience in pregnancy being dynamic, complex and firmly embedded in their life-world. Due to limitations of size with regard to the PhD thesis, only the results of one consecutive case and four superordinate themes which emerged from the interviews with all of the women in the second trimester of pregnancy viz: the uncontrollable body, the body as my teacher, uncertainty about inner and outer boundaries and embodied identity in the making, were presented and discussed. The study provides insights into this lived experience that may be useful in psychological theory and in practice when working with women at this important transitional life stage. Psichologijoje įkūnytas moterų patyrimas nėštumo metu ir pirmaisiais metais po gimdymo vis dar retai tyrinėjamas, o esantys tyrimai yra dažniausiai kiekybiniai, atskleidžiantys prieštaraujančius rezultatus. Šiame tyrime buvo siekiama identifikuoti, aprašyti ir struktūruoti tai, kaip savo įkūnytą nėštumo ir pogimdyminio periodo patyrimą supranta ir įprasmina pačios pirmą kartą besilaukiančios moterys. Tyrimas atliktas Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje, taikant giluminius pusiau struktūruotus interviu ir piešinius. Tekstai analizuoti naudojant kokybinį interpretacinės fenomenologinės analizės metodą. Tyrime dalyvavo šešios 26–35 metų amžiaus moterys. Su kiekviena moterimi buvo susitikta penkis kartus: tris kartus joms besilaukiant ir du kartus jau gimus vaikui. Gautas labai turtingas moterų įkūnyto patyrimo aprašymas, leidžiantis galvoti apie kūno patyrimą nėštumo metu kaip apie dinamišką, sudėtingą ir stipriai jų gyvenime įsišaknijusį fenomeną. Disertacijoje išsamiai pristatomas ir aptariamas vienas nuoseklus motinystės atvejis ir keturios metatemos (besilaukiančio kūno nekontroliuojamumas, kūnas – mano mokytojas, kūno vidinių ir išorinių ribų neaiškumas, besiformuojantis kūniškas identitetas), kurios buvo suformuluotos atlikus visų moterų interviu analizes antrajame jų nėštumo trimestre. Tyrimas suteikia galimybę pamatyti, kaip kasdienybėje yra patiriamas šis fenomenas, praturtindamas teorinę ir praktinę šio reiškinio sampratą.

Psichologijoje įkūnytas moterų patyrimas nėštumo metu ir pirmaisiais metais po gimdymo vis dar retai tyrinėjamas, o esantys tyrimai yra dažniausiai kiekybiniai, atskleidžiantys prieštaraujančius rezultatus. Šiame tyrime buvo siekiama identifikuoti, aprašyti ir struktūruoti tai, kaip savo įkūnytą nėštumo ir pogimdyminio periodo patyrimą supranta ir įprasmina pačios pirmą kartą besilaukiančios moterys. Tyrimas atliktas Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje, taikant giluminius pusiau struktūruotus interviu ir piešinius. Tekstai analizuoti naudojant kokybinį interpretacinės fenomenologinės analizės metodą. Tyrime dalyvavo šešios 26–35 metų amžiaus moterys. Su kiekviena moterimi buvo susitikta penkis kartus: tris kartus joms besilaukiant ir du kartus jau gimus vaikui. Gautas labai turtingas moterų įkūnyto patyrimo aprašymas, leidžiantis galvoti apie kūno patyrimą nėštumo metu kaip apie dinamišką, sudėtingą ir stipriai jų gyvenime įsišaknijusį fenomeną. Disertacijoje išsamiai pristatomas ir aptariamas vienas nuoseklus motinystės atvejis ir keturios metatemos (besilaukiančio kūno nekontroliuojamumas, kūnas – mano mokytojas, kūno vidinių ir išorinių ribų neaiškumas, besiformuojantis kūniškas identitetas), kurios buvo suformuluotos atlikus visų moterų interviu analizes antrajame jų nėštumo trimestre. Tyrimas suteikia galimybę pamatyti, kaip kasdienybėje yra patiriamas šis fenomenas, praturtindamas teorinę ir praktinę šio reiškinio sampratą. Psychological research into women’s embodied experience in pregnancy and the first year after birth is contradictory and mainly quantitative in nature. In response to these inconsistencies and the paucity of qualitative research in this area, this study investigated the embodied experience of women during pregnancy and the postpartum year. The study was conducted in Lithuania and the UK, using semi-structured interviews and drawings; the data were analysed using the qualitative methodology of Interpretative Phenomenological Analysis. Six women participated, all primigravidae, aged 26-35. Each woman was seen five times; thrice during pregnancy and twice after her baby was born. A rich description of the women’s embodied experience emerged from the accounts, supporting the notion of bodily experience in pregnancy being dynamic, complex and firmly embedded in their life-world. Due to limitations of size with regard to the PhD thesis, only the results of one consecutive case and four superordinate themes which emerged from the interviews with all of the women in the second trimester of pregnancy viz: the uncontrollable body, the body as my teacher, uncertainty about inner and outer boundaries and embodied identity in the making, were presented and discussed. The study provides insights into this lived experience that may be useful in psychological theory and in practice when working with women at this important transitional life stage.

Daugybė tyrimų aiškinasi, kodėl nedarbas tarp žmonių su nugaros smegenų pažeidimais toks aukštas, mažai kas besidomi, kaip neįgalūs žmonės susidoroja su išoriniais ir vidiniais veiksniais sprendžiant įsidarbinimo problemas. Profesinė reabilitacija, o po to ir grįžimas į darbo rinką, tai procesas, kurį įtakoja įvairūs veiksniai. Šiame darbe didžiausias dėmesys skiriamas savo negalios priėmimui, Aš-efektyvumo įvertinimui, bei vidiniams ir išoriniams motyvuojantiems veiksniams. Žmogaus su judėjimo negalia integracija į visuomenę priklauso ne tik nuo aplinkinių nuomonės, bet pirmiausiai nuo pačio žmogaus savęs vertinimo: nuo savo negalios priėmimo, savęs, kaip galinčio savimi pasirūpinti ir efektyviai dirbti. O ypač svarbu, kad noras vėl „grįžti į gyvenimą“ gimtų žmogaus viduje. Šio darbo tikslas – nustatyti sunkią judėjimo negalią turinčių žmonių pasirengimo profesinei reabilitacijai psichologinius veiksnius Tyrime naudojamos metodikos: pradinis interviu (renkami demografiniai duomenys apie tiriamuosius), motyvacijos langas (tai schema, kurios pagalba galima nustatyti žmogaus ketinimus ir motyvaciją keistis. Tai yra, kokie vidiniai ir išoriniai veiksniai motyvuoja profesinei reabilitacijai), noras ar viltis bei įsitikinimas, jog pavyks įsidarbinti metų bėgyje, Aš-efektyvumo klausimynas specialiai sukurtas žmonėms su nugaros smegenų pažeidimais, negalios priėmimo klausimynas (tiriama žmogaus nuostata į negalią, ko nors netekus (mobilumo, galūnių ir pan.), vertinamas pozityvus... [toliau žr. visą tekstą] Lots of researches are devoted to investigate why unemployment rate among people with spinal cord injury is so high. Not enough attention is paid to the issue of how disabled people cope with external and internal factors when facing employment problems. Vocational rehabilitation and re-entry to labor market are processes influenced by many factors. The most attention in this paper is devoted to acceptance of own disability, evaluation of self-efficacy as well as to internal and external motivating factors. The integration of people with motion disability into society depends not only on society opinion, first of all it depends on person‘s self-evaluation: acceptance of own disability, self, as able to take care of him/herself and work effectively. Particularly important is that the wish to „come back to life“ came from person‘s inside. The aim of this paper is to determine the psychological factors for vocational rehabilitation of people with deep motion disability. The following research methods were used: initial interview (demographic data was gathered about the target group), motivation window (a scheme which is used to set person‘s intentions and motivation to change, i.e. which internal and external factors promote vocational rehabilitation), wish or hope and conviction that they will get employed in the course of one year, Self-Efficacy, specially developed for people with spinal cord injury, questionnaire of disability acceptance (person‘s attitude to disability... [to full text]

SANTRAUKA Patirdami skausmą žmonės išgyvena nemalonų sensorinį bei emocinį patyrimą, susijusį su esamu ar potencialiu audinio pažeidimu. Negydomas ar neefektyviai gydomas ūmus skausmas pereina į lėtinio skausmo, besitęsiančio 3 ir daugiau mėnesių stadiją, kuomet jis tampa neadaptyviu ir jo įveikai reikalinga didesnė psichologinė intervencija. Bandant įvertinti ir mažinti skausmą, svarbu žinoti kaip žmogus suvokia skausmą (kognityvinis veiksnys - skausmo samprata), nes šis subjektyvus vertinimas susijęs su pasirenkamais pagalbos metodais. Lėtinio skausmo gydymo metodai yra dvejopi: tradiciniai ir netradiciniai, tačiau vieningos nuomonės kaip jie yra pasirenkami nėra. Tad šiame darbe ir buvo siekiama išsiaiškinti pacientų lėtinio skausmo sampratą, bei patikrinti skausmo sampratos ryšį su pasirenkamais skausmo gydymo metodais. Tyrime naudota įvertinimo medžiaga: įsitikinimų apie skausmo kontrolę klausimynas; skausmo gydymo metodų sąrašas; pusiau struktūruotas interviu skausmo sampratai išsiaiškinti. Duomenys analizuoti remiantis turinio analize bei SPSS statistikos paketu. Žmonių įsitikinimai yra svarbūs interpretuojant gydymo rezultatus, svarstant galimą (-as) skausmo priežastį (-is), pasirenkant priimtinas skausmo įveikos strategijas, skausmo kontrolės poziciją ar tiesiog kiekvieną dieną gyvenant su skausmu. Lėtinio skausmo pacientų skausmo samprata yra reikšminga, renkantis skausmo gydymo metodus, t.y. jų pasirinkimas yra tiesiogiai susijęs su įsitikinimu apie skausmo... [toliau žr. visą tekstą] SUMMARY Suffering the pain, people feel an unpleasant sensory and emotional experience, associated with actual or potential tissue damage. When the pain is untreated or treated inefficiently, the acute pain progress into the chronic pain which lasts for three or more months and becomes non adaptive, requiring for major psychological intervention. Trying to evaluate or alleviate the pain it is necessary to know how people understand the pain (cognitive factor – pain conception), as this subjective opinion is related with the selection of pain relief methods. There are two methods how to treat the chronic pain and they are as follows: traditional or conventional ones and alternative, but there is no common agreement how they are chosen, selected. So the aim of this paper was to clarify the pain conception of the chronic pain patients and to evaluate the relationship between the existing pain conception and chosen pain treatment methods. Used measures are: Beliefs about Pain Control Questionnaire, List of pain treatment methods, semi-structured interview to evaluate the pain conception. Data are analysed following the content analysis and on the basis of SPPS. The research results show, that people beliefs are important in analysing the treatment results, considering the potential pain reason (s), choosing the acceptable pain strategies and pain control position or being everyday with their pain. The pain conception of chronic pain patients is highly related with the chosen pain... [to full text]

Pagrindinis šio darbo tikslas nustatyti fizinio aktyvumo ir skausmo intensyvumo sąryšio reabilitacijoje psichologinius veiksnius, t.y. išsiaiškinti reabilitacijos eigoje kintančio pacientų fizinio aktyvumo ir skausmo intensyvumo tarpusavio ryšį, įvertinti pacientų naudojamas skausmo įveikos strategijas ir kinezifobijos lygį bei visų šių veiksnių įtaką reabilitacijos eigai. Kadangi tyrėme pacientus, po klubo endoprotezavimo operacijos, kėlėme hipotezę, kad yra ryšys tarp pacientų skausmo intensyvumo ir fizinio aktyvumo kitimo reabilitacijoje. Taip pat tikėjomės, kad pacientų naudojamos skausmo įveikos strategijos bei kinezifobijos stiprumas irgi bus susiję su jų skausmo intensyvumu ir fiziniu aktyvumu gydymo metu reabilitacijoje. Tyrimui atlikti buvo naudojamas skausmo intensyvumo dienoraštis, fizinio aktyvumo dienoraštis, Įveikos strategijų klausimynas SCQ (Rosental, Keefe, 1983) ir Tampa kinezifobijos skalė TSK (Miller et al., 1991). Gavus reabilitacijos centrų administracijos sutikimą, tyrimas buvo atliekamas viso pacientų gydymo reabilitacijos įstaigoje metu. Tyrime taip pat dalyvavo pacientų kineziterapeutai, kurie stebėjo pacientų fizinį aktyvumą ir pildė jų fizinio aktyvumo dienoraščius. Iš viso tyrime dalyvavo 41 reabilitacijos pacientas po klubo endoprotezavimo operacijos iš Valakupių reabilitacijos centro, Gerontologijos ir reabilitacijos centro ir sanatorijos „Pušyno kelias“. Iš visų tiriamųjų buvo 10 vyrų (24,4%) ir 31 moteris (75,6%). Tiriamųjų amžius svyravo tarp... [toliau žr. visą tekstą] The main goal of the study was to examine the psychological factors of the connection between pain intensity and physical performance in rehabilitation patients. With this study had we explored changes in patients’ pain intensity and physical activity over time, evaluated their kinesiophobia level and pain coping strategies they were using in rehabilitation. Moreover we were trying to find out the relations among those variables. We had hypothesized there is a connection between pain intensity and physical performance in patients after hip replacement. Also we expected that pain coping strategies and kinesiophobia would interfere with pain intensity patients were experiencing and their physical activity in rehabilitation. The survey began after given permission to execute the research. The permission was given by administration of Vilnius Valakupiai rehabilitation center, Vilnius center of gerontology and rehabilitation, and sanatorium Pusyno kelias. The study was based on 41 patients in rehabilitation after hip replacement, comprising a total of 10 (24,4%) men and 31 (75,6%) women, age between 34–78 years (average age 62,9 years). Patients were investigated during their whole treatment period. Pain intensity and physical activity diaries were used to accomplish the research. The Coping Strategies Questionaire (Rosental, Keefe, 1983) and Tampa scale for kinesiophobia (Miller et al., 1991) were also applied in this investigation. As it was needed to evaluate the physical... [to full text]

The aim of the research: to examine the impact of Quality of Life (QoL) of patients with RA after Arthritis Self – Management program. There where 72 persons of participants with RA: 58 women & 14 men. Their mean age was: 60,03 and 64,28 years. The first group (24 participants) attended Arthritis Self – Management program; the second group of 24 RA patients had treatment at hospital, and the third group of 24 respondents were without impact. In the analysis were used methodics: demographic questionnaire and Questionnaire SF-36 for Quality of Life. First the participants were asked to complete the questionnaires before research. The second stage took place after six months: the participants completed Questionnaire SF-36. Conclusions: the moust of changes after six months where in scores by participants after Arthritis Self – Management program. The scores of physycal function; role-physical; general health; vitality; social function; role-emotion and mental health were highiest by participants of Arthritis Self – Management program. Bodily pain was moust decreased by attenders of Arthritis Self – Management program. It is obvious that participating Arthritis Self – Management program increase controle of RA symptoms and affects health - related physical, psychological and social spheres.

While malignant illnesses became the second death cause by frequency in Lithuania, there are more and more people giving care to their close ones that suffer from malignant illness. These changed circumstances affect their professional careers, raise social, financial and, of course, psychological issues. Notwithstanding the hardships, it has been noted that some caregivers being psychologically resilient, are able to successfully adapt to the changed situation. The objective of this study is to disclose and describe the criteria of psychological resilience, that have been named as significant and those that assist in adapting when giving care to an oncological patient. For this purpose 26 main informal caregivers have been inquired, who have been giving care to a patient for not less than a year. They have been given a Caregiver Strain Index. Those participants that have achieved less than 7 scores (which indicates low strain) have been invited to take part in a phenomenological interview, which has been conducted under Giorgi method. 10 participants took part in this phase. After the general phenomenon has been described, it has been determined that in an inter-personal context the participants of the study had related their psychological resilience with the inter-relationship empathy with other people. It can be experienced together with other people that ended up in a similar situation or with other relatives, colleagues or completely unknown people. In the interpersonal context the participants relate their psychological resilience with the experience of the insight and the putting of meaning to the illness and their own caregiving. Sometimes this process takes place by consciously putting aside the troubling information. New understanding of the situation gives new hope, which is a very important psychological resilience aspect. Psychological resilience is also being related to a newly discovered exceptional relationship with the patient: this includes close communication, active participation in the healing process; however sometimes this is also a possibly dangerous intersection of personal borders when the patient is considered as a continuation of the caregiver‘s identity. On the other hand, psychological resilience is also being related with the need to experience autonomy from the caregiving situation. The personal initiative and openness to the new experience of the caregiver also becomes a subjectively important part of the caregiving process whereby new support sources are being sought. These particular psychological resilience criteria can be useful to professionals who are working both with caregivers of malignant and other slow-effect diseases, by disclosing the sources of their support and help. Furthermore, the results of the study demonstrate possibly dangerous sides of some psychological resilience criteria. This aspect is no less important when dealing with the caregiver.

Physicians have particular relations to pain. They not only as specialists encounter other‘s pain every day, but also can suffer their own pain on some occasions. How they understand this phenomenon is related to their own ways of pain coping and to their reaction to the patients. In our research we tried to estimate how medical students and employed physicians, belonging to different generations and having different educational experience understand pain. The hypothesis was raised, saying that age, theoretical knowledge and working with patients experience can influence the meaning of pain. To test hypothesis Q methodology was used. 44 first year, 35 fifth year medical students and 32 placticizing physicians took part in our investigation and filled in “The Meaning of Pain Questionnaire”, which consisted of 92 different statements – variuos pain descriptions. These statements should reflect the meaning of pain created by Lithuanian culture, because they were collected using such sources: analysis of the Lithuanian literature about pain, individual interviews with 9 persons and material of 3 focus groups. Some statements from Aldrich and Eccleston (2000) questionnaire „Making sense of everyday pain“ were included as well. Statistical analysis was based on factor discrimination. 9 factors (accounts) were discriminated from the answers of participants in each group. It was inferred, that the subjective meaning of pain, which was constructed by medical students and employed physicians, is related to academival stage, education and experience of working with patients. Features of biomedical model are the most prominent at fifth’s year students’ descriptions of pain, a little bit less – at working physicians’, and much less – at first’s year students’ descriptions of pain. The most prevalent meanings of the pain are accounts such as “Pain as a natural, useful and educational sensation” and “Pain as an inseparable part of life”. Discriminated meanings of pain could promote better communication between specialists and patients, besides they create the basis fot trhe inference, that academical programs designed for medical students should include much deeper coverage of the biopsychosocial model of pain.

The aim of this research was to explore the particular aspects of patients’ adjustment to advanced cancer disease and to determine the relations between the ways of adjustment, cognitive schemata, life quality, psychopathology and the strategies of cancer and pain coping. We hypothesized that the ways cancer patients adjust to advanced cancer disease and chronic pain would be different and would include the acceptance of advanced cancer disease; we expected to determine the relations between adaptive cognitive schemata, better life quality and the active strategies of cancer and pain coping as well. We have investigated 38 cancer patients hospitalized at the Department of Radiotherapy and Chemotherapy of Vilnius University Oncology Hospital and at the Department of Hematology and Oncology of Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos. The approach of the half-structured interview, Word Assumption Scale (Janoff–Bulman, 1989), Posttraumatic Growth Inventory (Tedeschi, Calhoun, 1996), Meaning Constructed Scale (Fife, 1994), European Organization for Research and Treatment of Cancer Quality of Life Questionnaire Core 30 (EORTC QLQ-C30, Fayers et all., 2001), Impact of the Event Scale – Revised (IES-R) (Kazlauskas ir kt., 2006), Beck Depression Inventory (Beck, 1996), Mental Adjustment to Cancer Scale (Watson, Greer 1986), The Coping Strategies Questionnaire (Rosenstiel, Keefe, 1983), Chronic Pain Acceptance Questionnaire (McCracken et all., 2004) have been applied in the investigation work. We found that the ways the cancer patients adjusted to advanced cancer disease were different: 23.7 % of patients, the group Living “Here and Now”, had accepted cancer disease progression; 18.4 % of patients, the group of “Negotiators”, were convinced that their disease could be controlled; 18.4 % of patients, the group “Waiting for Recovery”, believed that their disease could be treatable; 7.9 % of patients, the group “Waiting for a Miracle”, perceived their disease as threatening but believed in a miracle and recovery; 31.6 % of patients, the group “Waiting for Death”, believed that their disease indicated a painful and imminent death. The patients who were Living “Here and Now” and had accepted cancer disease progression were living day after day; had plans related to their present situation; did not raise questions why they had fallen ill, maintained coherence with self, God and other people, tended to spare themselves both physically and psychologically. The group characteristics were posttraumatic growth and world benevolence, while the passive strategies of cancer and pain coping were less characteristic. The data of the research have confirmed that non-adaptive adjustment to an oncologic disease (the group “Waiting for Death”) could be related to psychopathology, lower self-esteem, lower life quality and the passive strategies of cancer and pain coping.

Osteoarthritis is a very common joint disease. Main symptom of osteoarthritis is chronic pain. Psychological adaptation to this disease can be defined in terms of life quality. Development of quality of life is an essential task in treatment process, that is why it is important to find out what factors are related to the life quality of patients with osteoarthritis. The aim of this research was to estimate life quality of patients with osteoarthritis and analyze how it relates to characteristics of pain and methods patients engage in order to cope with it. 43 patients suffering from osteoarthritis took part in this research. Participants were from various health centres and sanatoriums [čia tipo taip reabilitacija vadinama.. bet gal galima rehabilitation centres, manau..]. To measure life quality, Medical Outcomes Study Short Form – 36 was used. In order to find out the intensity of pain Visual Analog Scales (VAS) were used. The quality of pain was measured with Joint Pain Questionnaire and in order to find out how patients cope with pain we used Coping Strategies Questionaire CSQ. Research shows that patients with osteoarthritis experience medium level of pain (VAS – 57,33) and they assess it as pesky, keeping out from sleep, nagging, stinging. Life quality is lower than of healthy people and similar to life quality of patients suffering from other rheumatoidic diseases (rheumatoid arthritis, systemic lupus). Fields of life quality whitch got lowest ratings were – decreased behavioral activities due to physical problems, pain and evaluation of health overall. Higher intensity of pain is related to lower ratings of physical life quality. Use of adaptive coping strategies (increased behavioral activities, ignoring sensations) is related to higher life quality and lower intensity of pain. Use of nonadaptive coping strategy (catastrophising) has positive correlation with lower psychical life quality and emotional status.

Research of pain phenomena for patients with rheumatoid arthritis (RA) was done in this study. The introductory part of the study is dedicated to the review of pain phenomena. The attempt was made to reveal it‘s complexity. Biopsychosocial model of pain and problems of pain evaluation were discussed. Pain was reviewed both as independent experience and in relation with rheumatoid arthritis. Attempt was made to clearify how pain is experienced by concrete persons in their everyday life. Attention was paid to aspects of pain experience both common for all participants and unique. Group of ten male chronic pain patients participated in the research. Collected data was analysed using method suggested by A. Giorgi for phenomenological analysis of interview data. Preparation of ten unique situational definitions and final common combined definition of phenomena were done. Results of the study show that pain is life changing experience for patients with rheumatoid arthritis. It greatly affects mobility, efficiency and substantially reduces contacts with outer world. It was found that pain provokes different feelings and emotions of various intensity: uncertainty, anger, fear, loneliness, lack of self-confidence, envy, despair, anxiety, shame, sorrow, regret, blame, desolation, discontent. Results of the study also show how pain directly affects relations with other people. It was revealed that pain provokes not only negative experiences: people began to reconsider and to realize life and personal values more deeply, change their attitude concerning healthy living, become more responsive to the sufferings of others and more willing to share their experiences and realizations.