Tomas Venclova savo esė „Vilnius: padalijimo mitas, sąsajų mitas“, parašytoje lenkų kalba, Lietuvos sostinę vadina miestu-palimpsestu, kurio architektūra, kalba ir kultūra sudarytos iš daugybės per šimtmečius susikaupusių sluoksnių – skirtingų, bet vienas su kitu susipinančių. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad Vilnius, pasienio miestas, patirdamas nuolatinius kultūros ir kalbos pokyčius, primetamus režimų, net ir sovietmečiu išlaikė savo įvairovę, jis, panašiai kaip Talinas ar Tbilisis, buvo vartai, per kuriuos į SSRS sklisdavo Vakarų vėjai. Paremdamas šį teiginį, Venclova vardija tuometinius kultūros laimėjimus, kurių sąrašą pradeda tokiu tvirtinimu: „Geriausias (SSRS) džiazas buvo iš Vilniaus – Viačeslavo Ganelino trio.“ [...] The theme of the essay is the development of jazz in Lithuania, from its beginnings in the interwar period to modern times. Nearly a centurylong history of Lithuanian jazz creates a mosaic of various cultural layers, which is most vividly represented by the Ganelin Trio – the most acclaimed jazz band from Lithuania. Lithuanian jazz, despite its peripheral character in relation to the jazz centers, has a surprisingly individual feature – it is rich stylistically and pioneering when it comes to avantgarde trends (compared to the rest of the USSR), European, and definitely “Eastern,” which can be associated with the baroque architecture of Vilnius.