Search

XIX a. lietuvių raštijoje labai ryškų pėdsaką paliko žemaičių krašto žmonės. Tuo metu tam tikras kultūrinis sujudimas vyko ir kituose Lietuvos regionuose. Rytų Aukštaitijos žemėse suintensyvėjo sunkų religinės netolerancijos amžių išgyvenusių Kalvino pasekėjų veikla. Reikšmingiausi XIX a. veikėjai, susiję su lietuvių raštija, – Mykolas Cerauskas ir trys tėvų bei sūnų poros: Kazimieras Kristupas bei Edvardas Jokūbas Daukšos, Samuelis bei Karolis Nerlichai, Aleksandras Rapolas bei Albertas Konstantinas Močiulskiai. Tiesa, dalies reikšmingų darbų nepavyko publikuoti – neišspausdintos mokytojo Kazimiero Kristupo Daukšos ir jo sūnaus Edvardo Jokūbo Daukšos lietuvių kalbos gramatikos bei žodynas, to paties sūnaus Edvardo poezijos bandymai; neišliko rankraštinė Karolio Nerlicho gramatika; kai kurių veikalų leidyba smarkiai vėlavo: 1819 m. Samuelio Nerlicho parengtas giesmynas išspausdintas tik 1845 m. Be pakartotinai perspausdintų parankinių reformatų tekstų – Naujojo Testamento, giesmyno, katekizmo, postilės, XIX a. pasirodė religinės didaktikos leidinių. Originalią tokio žanro knygelę (pamokslą) parengė Mykolas Cerauskas (Kozonis padekawonies, 1803), o 1863 m. pasirodė keturi taip pat nedidelės apimties leidinukai – tikėjimo tiesų apmąstymai bei vaizdeliai jaunuomenei, kuriuos, mūsų bibliografų, istorikų teigimu, parengė Žemaitijos superintendentas Aleksandras Rapolas Močiulskis: "Atsiminimas da geroje adijnoje" (toliau – Atsiminimas, A); "Nusidawimas biedna Joniuka" (Nusidawimas, N); "Prisiwertimas grieszna żmogaus ing DIewą" (Prisiwertimas, Pr); "Wartojmas arba meginimas patis sawę" (Wartojmas, W). Jokūbo Kregždės manymu, šie veikalėliai, kaip ir 1865 m. išspausdintas "Gromata Naszłaitela ing sawa mieła Iszganitoja" (toliau – Gromata, Gr), buvo parengti norint atsverti katalikiškas, antiprotestantiškas Motiejaus Valančiaus knygeles prastuomenei. Tiesa, žymiausios Valančiaus knygelės vaikams ar suaugusiems radosi po 1863 m., iki tų metų buvo išleisti jo katalikų katechezei skirti ar kitokio tipo leidinėliai. Taigi minėtos reformatų knygelės galėjo būti inspiruotos ne konkurencijos, o pačios Lietuvos kalvinistų bažnyčios atsigręžimo į žemiausią, vargingiausią visuomenės sluoksnį; kaip rodo ir Arūno Baublio tyrimai, būtent taip krypo jos švietimo politika, būtent čia ji matė galimybę išlikti. Šio straipsnio tikslas – remiantis rašybos bei kalbos ypatumais persvarstyti minėtų 1863 ir 1865 m. parengtų veikalėlių autorystės ir lietuviškų šaltinių klausimą. [...] The article looks into five books on religious didactics published by the Calvinists in Eisleben in 1863–1865: "Atsiminimas da geroje adijnoje", "Nusidawimas biedna Joniuka", "Prisiwertimas grieszna żmogaus ing Diewą", "Wartojmas arba meginimas patis sawę" and "Gromata Naszłaitela ing sawa mieła Iszganitoja", which bibliographers and historians claim to have been written by Alexander Raphael Moczulski. A textological analysis has revealed "Prisiwertimas" not to have been drafted by Moczulski. This is evidenced in the differences in the spelling and the language of the texts covered by the analysis, the mismatched hypernormalisms, and the specific characteristics of the edits made to Biblical quotes and hymns. Certain qualities of the language in "Prisiwertimas" demonstrate that, unlike Moczulski, the editor of this text was under the influence of both the subdialect of Biržai and the subdialects of the northern Panevėžys region further to the west. Furthermore, "Prisiwertimas" features a much larger number of unique morphological forms not recorded elsewhere, which indirectly reflect the typical truncation of the ending of the Panevėžys subdialect and the resultant uncertainty on the editor’s part with regard to how certain parts of the text were to be written. The spelling and the language of the rest of the tracts covered by the analysis have a lot in common: without a shadow of doubt, they were drafted by the same person, as likely as not Moczulski. The hypercorrections that are present in the books edited by Moczulski suggest that, just like many Calvinists of the period, he was inclined to support the norms of the traditional Kėdainiai variant, even though by then the hub of Reformer activity had relocated to Biržai. Most efforts were focused on dropping the nasal reflexes of the East Aukštaitians. It is probable that all five publications covered by the analysis are not original tracts, but rather translations from German or Polish, even though no specific sources have yet been discovered (some references could be evident in the illustrations to the texts, particularly those that have a caption in Polish or German). The ample Biblical quotations in the books have been found to have been adopted from Bt¹ (or Bt²) and from the Lithuania Minor translation of the OT of the Bible that had been in circulation since 1735 (at least some of the tracts in question relied on the original 1735 edition). The research has allowed for the sources of the hymns featured in the books to be updated. The hymns were not original: one of them was a new translation of Friedrich von Lehr’s Spruch von der Bibel, others were adaptations of earlier Lithuanian tracts, such as the 1845 Calvinist hymnal, and several Lithuania Minor publications (in particular the official Lutheran hymnal). One hymn featured in "Prisiwertimas" has a very unique source: a rhymed text of a prayer from a translation of "Rojaus Darželis" (The Garden of Eden), a pietistic prayer book by Johann Arndt (its 1845 edition, in all likelihood), which had been supplied by Lithuania Minor worshippers at home. The rather intense use of Lithuania Minor Lutheran hymns in tracts by Lithuanian Reformers was yet another sign of vigorous collaboration between the two Protestant branches. The need for this collaboration was admitted by the Calvinist synod of 1862. It was critical for the continued existence of the Lithuanian Reformer Church.

Straipsnyje analizuojamas rengimasis Santuokos sakramentui kaip sužadėtinių pasaulėžiūros nuostatų kaitos veiksnys. Remiamasi Bažnyčios dokumentais, statistiniais duomenimis apie santuokų ir ištuokų kaitą Lietuvoje 1993–2021 m., bažnytinei santuokai besiruošiančių sužadėtinių patirtimis. Buvo atliktas tyrimas, skirtas nustatyti, kaip keitėsi pasirengimo santuokai kursus lankiusių sužadėtinių požiūris į šeimą, santuoką, lytiškumą ir tikėjimą kursų bei papildomų programų (savaitgalio rekolekcijų, katechezių, seminarų) metu. Tyrimas atskleidė, kad sužadėtinių požiūrio minėtais klausimais kaitą, taip pat jų santykio su tikėjimu ir Bažnyčia bei religinės praktikos pokyčius sąlygoja rengimosi bažnytinei santuokai kursuose gauta informacija, juose vykusios diskusijos su kursų vedėjais ir kviestiniais svečiais (medikais, dvasininkais, natūralaus šeimos planavimo mokytojais, sutuoktinių poromis), girdėti liudijimai, gilesnis Bažnyčios mokymo pažinimas, papildomos sužadėtiniams skirtos programos – savaitgalio rekolekcijos, katechezės, seminarai ir kt. Raktažodžiai: Santuokos sakramentas, rengimasis Santuokos sakramentui, bažnytinė santuoka, pasaulėžiūros nuostatų kaita. The article analyses the preparation for the Sacrament of Matrimony as a factor of change in the worldview of fiancés. It is based on Church documents (an overview of the importance given to marriage and preparation for it in the Church’s teaching), statistical data (an analysis of the dynamics of marriages and divorces in Lithuania between 1993 and 2021), and the experiences of fiancés who are preparing for a Church marriage. The paper presents the results of a study which sought to find out the changes in young people’s attitudes towards family, marriage, sexuality and faith during engagement courses and additional programmes (weekend retreats, catechesis, seminars). The study revealed that the changes in young people’s attitudes towards marriage, sexuality and family planning, as well as in their relationship with their faith and the Church, and in their religious practices, are influenced by the information they receive in the marriage preparation courses, the discussions with the course leaders and invited guests (medical doctors, clergy, teachers of natural family planning, married couples), as well as the additional programmes for engaged couples, such as weekend retreats, catecheses, seminars, etc. Keywords: Sacrament of Matrimony, preparation for the Sacrament of Matrimony, Church marriage, change in worldviews.

In this article, I used autoethnography to describe and analyze my experience of being bereaved by suicide and researching spirituality during suicide bereavement. The culture silenced my grief, and this is congruent with the experiences of my research participants. The religious community, in my case, did not help me and added to my spiritual and psychological pain. The silenced parts of my loss started to make sounds, such as psychological disturbances, but also as unconscious and conscious choices, which led to immersing myself in the research of spirituality during suicide bereavement. Research on the topic goes hand in hand with my search for spirituality during suicide bereavement and reviewing my loss. My story suggests that despite the negative experiences with Catholic priests, spirituality during suicide bereavement can become a vital resource to find meaning for the loss and the pain of grief and can take many different and even unexpected forms. Keywords: spirituality; suicide bereavement; silent grief; trauma; autoethnography.

Straipsnyje analizuojamas bažnyčių ir kitų religinių organizacijų konstitucinis statusas Lietuvoje. Pirmoje dalyje autorius nagrinėja bažnyčių ir kitų religinių organizacijų konstitucinę sampratą bei valstybės ir bažnyčios tarpusavio santykių konstitucinį modelį, kurį įvardina kaip bendradarbiavimo modelį. Antroje dalyje autorius analizuoja Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir Lietuvos konstitucinės teisės mokslo nuomonę valstybės ir bažnyčios konstitucinių santykių klausimu. Išvadose autorius teigia, jog Konstitucinio Teismo vartojama valstybės ir bažnyčios atskirumo sąvoka turėtų būti suprantama bendradarbiavimo modelio sampratos kontekste. Taip pat čia apibendrinami argumentai, kodėl Konstitucijos 43 straipsnyje yra nurodytos dvi, o ne trys bažnyčių ir kitų religinių organizacijų teisinio statuso formos. The article analyzes the constitutional status of churches and other religious organizations in Lithuania. In the first part, the author examines the constitutional concept of churches and other religious organizations as wellasand the constitutional model of cooperation between the state and the church. In the second part, the author analyzes the jurisprudence of the Constitutional Court and the scientific findings of Lithuanian constitutional law on the issue of the constitutional relations between the state and the church. In the conclusions, the author states that the concept of separation of state and church used by the Constitutional Court should be understood in the context of the said model of cooperation. It also summarizes the arguments for why Article 43 of the Constitution lists two rather than three forms of legal status for churches and other religious organizations.

Research into the community customs in the second half of the 20th century and the early 21st century in villages, towns, and cities near Vilnius allowed to distinguish two types of neighbourhoods: distant (official) and close (informal) ones. The first one was determined by territorial proximity, the second is revealed in more than just territory. The former is exposed also as a group formed around common interests, people, who are free to choose to spend leisure time or celebrate special occasions together. The festive communication results in sort of a ritual year of the neighbours, covering the common neighbours’ celebrations of life cycle as well as calendric cycle festivals and holidays. A close neighbourhood based on spending leisure time and celebrating together in some cases determines certain differences between neighbours of different religions. I’ll look at this process analyzing different types of settlements, showing the development of neighbourhood relations during the last 60 years.

Šiame straipsnyje tiriama paukščio vaizdinio sklaida ir simbolinės prasmės kraitinių skrynių puošyboje, remiantis Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriaus fondų eksponatais. Nagrinėjama paukščio vaizdinio struktūrinė sklaida kraitinių skrynių dekore, dažniausios kompozicinės schemos ir šio vaizdinio simbolinė raiška, pasitelkiant Baltų religijos ir mitologijos šaltinių medžiagą bei etnologų tyrinėjimus. Pagrindiniai žodžiai: vaizdinys, simbolika, kraitinė skrynia, kuparas, kraitkubilis, paukščių simbolika, polichrominė tapyba, Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriaus fondai, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Of the 138 chests of drawers in the collection of the National Museum of Lithuania’s Department of Ethnic Culture and Anthropology, 35% bear the motif of a bird (25 chests and two coppers). The assumption that most of the chests of drawers are from Samogitia and Aukštaitija is confirmed. The hypothesis is put that birds on Samogitian chests of drawers are often part of the composition, mostly plants, usually in the same colours as the plant or the flower, and in this case it is quite difficult to recognise the birds and their species. This is confirmed by the artefacts in the National Museum of Lithuania’s ethnographic drawings, with some exceptions (30 ethnographic drawings with a bird image out of 1,000). Meanwhile, the slightly more contrasting decoration (brighter, with more expressive colours) of chests of drawers usually identifies the species of bird: usually a composition of chickens, roosters and hens, on both sides of a plant, often complemented by a pair of storks. Chickens, especially roosters, are associated with abundance and wealth in the decoration of chests of drawers, and the stork is also associated with abundance and fertility. Unfortunately, neither the National Museum of Lithuania nor the LIMIS system was able to detect the bird motif in chests of drawers from Suvalkija, Dzūkija and Lithuania Minor. Of course, it is not the final conclusion that there were no chests of drawers with a bird motif in Suvalkija, Dzūkija or Lithuania Minor. That will be confirmed or denied by visits to the collections of other Lithuanian museums. Keywords: image, symbolism, dowry chest, copper, dowry, bird symbolism, polychrome painting, Department of Ethnic Culture and Anthropology of the National Museum of Lithuania, sources of Baltic religion and mythology

Daugelį metų folkloro tyrinėtojai skirtingose šalyse laužo galvas, ar užkalbėjimai ir maldos yra vienas, ar du atskiri sakytiniai žanrai. Lietuvoje šis klausimas buvo keliamas kiek siauresniu mastu, apsiribojant užkalbėjimų ir lietuvių senosios religijos maldų į dievus (Žemyną, Gabiją, Jauną Mėnesį ir kt.) palyginimu. Šio straipsnio tikslas – išsiaiškinti, kokie bruožai leidžia ieškoti bendrumo tarp užkalbėjimų ir maldų į dievus ir ką tai byloja apie šių žanrų ryšį. Aptarus terminologinę problematiką XX a. lietuvių folkloristų darbuose, straipsnyje gilinamasi į tokius užkalbėjimus, kurie, panašiai kaip ir maldos, turi tiesioginį adresatą, su kuriuo komunikuojama pasitelkiant švelniąją galią bei susitarimu grįstą veikimo strategiją. Šie užkalbėjimai straipsnyje vadinami švelniaisiais. Tyrimas atskleidė, kad daugelis švelniųjų užkalbėjimų bruožų būdingi ir lietuvių maldoms į dievus: nagrinėjant tekstus komunikaciniu aspektu, išryškėja tokie bendri dėmenys kaip tiesioginis kreipimasis, išaukštinimas, kvietimo ir aukojimo formulės, pagalbos prašymas. Nors kai kurie bruožai užkalbėjimuose išreikšti silpniau nei maldose, nekyla abejonių, kad švelnieji užkalbėjimai ir maldos į dievus sudaro bendrą tekstų korpusą. Skirties tarp šių žanrų verta ieškoti nebent performatyvumo lygmeniu, t. y. nagrinėjant užkalbėjimų ir maldų sakymo būdą ir aplinkybes. Raktažodžiai: užkalbėjimai, maldos, baltų religija, magija, etnomedicina. For a long time, folklore researchers from various countries struggled to determine if charms and prayers belonged to the same folklore genre, or two different ones. In Lithuania, this question used to be discussed in somewhat smaller extent, mainly concentrating on the comparison between charms and prayers addressed to the deities of the ancient Lithuanian religion (Žemyna, Gabija, the New Moon, etc.). The goal of this article is clarifying the features that enable establishing affinity between charms and prayers to gods, and what this says regarding the interconnection between these genres. Having discussed the problematic terminology in the 20th century Lithuanian folklore research, the author goes on to analyze the charms that are characterized by direct addressee and peculiar form of communication akin to prayers, namely employing the soft power, i. e. the action strategy based on mutual agreement. Such kind of charms in the article are defined as soft. According to the author’s research, soft charms display numerous features characteristic to the prayers addressed to gods; in terms of communication, such common components as direct address, exaltation, formulaic invitations and offerings, and requests for help can be discerned. Although some of these features are less pronounced in charms than in prayers, it still seems obvious that the soft charms and prayers constitute the same corpus of texts. Distinction between these genres could perhaps be sought only on the performative level, i. e. by analyzing the way and circumstances of uttering charms and prayers. Keywords: charms, prayers, Baltic religion, magic, ethnomedicine.

Šio tyrimo tikslas yra išsamiai atskleisti ir kritiškai išanalizuoti britų teisės mokslininko Normano Doe formuluojamą bažnyčios ir valstybės sąveikos tipologiją, įvertinti jos pritaikymą lyginamosios konstitucinės teisės mokslui. Straipsnio autorius siekia atkreipti dėmesį į šios paplitusios trijų pakopų bažnyčios ir valstybės sąveikos tipologijos trūkumus, vertinant juos iš kai kurių Europos Sąjungos valstybių konstitucijų perspektyvos. Tyrime atskleidžiama, kad analizuotų valstybių konstitucijose atsispindinti bažnyčios ir valstybės sąveika iš dalies atitinka bent kelių nagrinėjamų tipų bruožus. Taip yra dėl kelių priežasčių. Pirma, bažnyčios ir valstybės sąveikos tipologijos, kurioje yra išskiriami bažnyčios ir valstybės griežto atskyrimo, bendradarbiavimo ir valstybinės bažnyčios tipai, tam tikrų tipų elementai yra nepakankamai konstituciškai pagrįsti ir atskirti. Antra, tokią atitiktį keliems nagrinėtos tipologijos tipams toje pačioje valstybėje lemia skirtingas bažnyčių ir religinių organizacijų konstitucinis statusas valstybinės bažnyčios ir bendradarbiavimo tipo valstybėse. Siekiant tobulinti aptariamus teorinius tipus straipsnyje siūloma atsižvelgti į tai, kad iš ES valstybių narių konstitucinės teisės perspektyvos: a) bažnyčių ir religinių organizacijų finansinis palaikymas gali būti visų trijų tipų valstybių bruožas, o ne išskirtinis valstybinės bažnyčios tipo elementas; b) atskiros teologinės nuorodos Konstitucijos tekste nebūtinai įtvirtintos tų valstybių, kurios yra priskiriamos valstybinių religijų tipui, konstituciniuose aktuose, bet gali pasitaikyti ir kitiems dviem tipams priskiriamų valstybių konstitucijose; c) konstitucinis bažnyčios ir valstybės atskyrimo principas yra eksplicitiškai įtvirtintas tik tų valstybių, kuriose bažnyčia ir valstybė bendradarbiauja, konstitucijose ir gali būti pagrįstai siejamas su šių subjektų instituciniu atskirumu. Galiausiai daroma išvada, kad straipsnyje nagrinėta bažnyčios ir valstybės sąveikos tipologija lyginamuosiuose konstitucinės teisės mokslo tyrimuose gali būti naudojama tik analizuojant ir (ar) atskleidžiant bei apibendrinant atskirų bažnyčių teisinę padėtį konkrečiose valstybėse, nes dėl šiame straipsnyje atskleistų trūkumų ji neatspindi visų konkrečioje valstybėje veikiančių bažnyčių ir religinių organizacijų teisinės padėties. The aim of this research is to reveal and critically analyse the typology of church-state interaction formulated by the British legal scholar Norman Doe, and to assess its applicability to comparative constitutional law. The author seeks to highlight the shortcomings of this common three-tier typology of church-state interaction from the perspective of the constitutions of European Union countries. The study reveals that the church-state interaction reflected in the constitutions of the countries analysed corresponds to the features of at least several of the types under consideration. This is for a number of reasons. Firstly, the elements of the different types of church-state interaction are not sufficiently constitutionally grounded and differentiated in the typology of church-state interaction, which distinguishes between the strict separation of church and state, the cooperative type, and the state church type. Secondly, this correspondence between several types of the typology under consideration in the same state is due to the different constitutional status of churches and religious organisations in the states of the state church and cooperation type. In order to develop the theoretical types in question, the article proposes to take into account the fact that from the perspective of the constitutional law of EU Member States: (a) the financial support of churches and religious organisations may be a feature of all three types of states, rather than an exclusive element of the state church type; (b) separate theological references in the text of the constitution may not necessarily be found in the constitutional acts of those states that are classified as state religions, but may also be found in the constitutions of the other two types; (c) the constitutional principle of the separation of the church and state is only explicitly enshrined in the constitutions of those States in which the church and the state cooperate, and can reasonably be linked to the institutional separateness of these entities. Finally, it is concluded that the typology of church-state interaction examined in this article can only be used in comparative constitutional law studies to analyse and/or reveal and summarise the legal situation of individual churches in specific states, since, due to the shortcomings revealed in this article, it does not reflect the legal situation of all the churches and religious organisations operating in a given state.

Straipsnis skirtas specifinei imaginacinės eschatologijos koncepcijai Suhravardžio filosofijoje – 'ʿālamu l-mithāl', kuri Vakaruose geriau žinoma prancūzų mokslininko Henrio Corbino išpopuliarintu pavadinimu 'mundus imaginalis'. Imaginacinis, nuo įprastos vaizduotės besiskiriančios 'imaginatio vera' sugeneruotas pasaulis, esantis tarp žemiškojo bei dangiškojo, gali būti pasiektas miegant, medituojant arba po mirties. Straipsnyje aptariama terminologinė ir semantinė pavadinimo problematika, siekiant išsiaiškinti ir pasiūlant galimai tiksliausią lietuvišką atitikmenį. Žinant sinkretinę sufizmo kilmę, gręžiamasi į senovės Egipto, platonizmo ir neoplatonikų filosofines tradicijas, iš kurių tikriausiai kilusi islamo aukso amžiuje išplėtota 'ʿālamu l-mithāl' koncepcija. Pasitelkiamos konceptualiai artimiausios ankstesnių civilizacijų paradigmos: egiptiečių Nendrių laukai, Platono „tikroji žemė“, idėjų teorija ir Plotino sielos hipostazė. Preziumuojama, kad idėjinės suhravardiškojo 'ʿālamu l-mithāl' ištakos glūdi būtent šiose tradicijose. Savitai transformuotos ir integruotos į pagal Dievo Žodį (Koraną) surikiuotą ankstyvąjį islamo filosofijos pasaulį, Suhravardžio filosofijoje jos galutinai performuojamos į sufiškąją ʿālamu l-mithāl koncepciją ir tampa viena iš pagrindinių jo nušvitimo filosofijos konstantų. Remdamasi originaliu Suhravardžio veikalu 'Ḥikmatu l-išrāq' („Nušvitimo filosofija“), parodysiu, jog, diegdamas epistemologines inovacijas, Suhravardis pirmasis 'ʿālamu l-mithāl' suteikia atskirą ontologinį lygmenį: greta intelekto, sielos ir materijos pasaulių atsiranda ketvirtasis – 'imaginalijų' pasaulis, taip išsprendžiant ilgai trukusį religinį ir filosofinį pomirtinio pasaulio antagonizmą. Esminiai žodžiai: arabų-islamiškoji nlosonja, Suhravardis, komparatyvistinė kultūrologija ir nlosonja, imaginacinė eschatologija, imaginacinis pasaulis, 'mundus imaginalis', 'ʿālamu l-mithāl'. The article focuses on a specific concept of imaginative eschatology in Suhrawardi’ philosophy - 'ʿālamu l-mithāl', better known in the West under the name 'mundus imaginalis', popularized by the French scholar Henry Corbin. The imaginal world, generated by the 'imaginatio vera', which is different from the ordinary imagination and lies between the earthly and the heavenly, can be reached during sleep, meditation or after death. The article discusses the terminological and semantic problems of 'ʿālamu l-mithāl' in order to clarify and propose the most accurate Lithuanian equivalent. Knowing the syncretic origins of Sufism, the philosophical traditions of ancient Egypt, Platonism and the Neoplatonists are considered as possible sources of the concept of 'ʿālamu l-mithāl', developed in the Islamic Golden Age. The conceptually closest paradigms of earlier civilizations are used: the Egypttian Fields of Reed, Plato’s “true earth”, the Theory of Forms and Plotinus’ Hypostasis of the Soul. The ideological origins of the Suhrawardic 'ʿālamu l-mithāl' are presumed to lie in these traditions. Specifically transformed and integrated into the early world of Islamic philosophy based on the Word of God (the Qur’ān), in Suhrawardi’s philosophy they are finally transformed into the Sufi concept of 'ʿālamu l-mithāl' and become one of the main constants of 'Išrāqi' philosophy. Drawing on Suhrawardi’s original work 'Ḥikmatu l-išrāq' (The Philosophy of Illumination), I will show that by introducing epistemological innovations, Suhrawardi is the first to give 'ʿālamu l-mithāl' a separate ontological level: a fourth world, that of Image, appears in addition to the worlds of the Intellect, the Soul, and the Matter, thus resolving the long-standing religious and philosophical antagonism concerning the Afterworld. Keywords: Arab-Islamic philosophy, Suhrawardi, Comparative Cultural Studies and Philosophy, Imaginative Eschatology, Imaginal World, 'mundus imaginalis', 'ʿālamu l-mithāl'.

The article aims to reconsider the historical role, peculiarities, significance, and meaning of water in traditional Islamic culture and society. The emergence of long-lasting systems of water supply in the territories that eventually gave rise to Islamic culture resulted in elaborate aesthetics of water most commonly associated with the phenomenon of the Islamic garden. In a piece of what might be described as a generalist’s interest, the author of the article examines this phenomenon and aesthetics of Islamic garden from the point of view of the history of ideas and attempts to grasp its universal features, which contributed to the dissemination of the cultural phenomenon beyond the Islamic realm and hadan impetus on the development of water culture in post-medieval Western Europe, especially during the Renaissance and Baroque eras when encounters with some of the Islamic cultural phenomena became more common and lasting. It is suggested that it was specifically the water culture of Islam that had an impact upon Western imagination and cultural practices from the dawn of the modern era. The author claims that the legacy of Islamic culture in the field of water aesthetics can be applied and used today in various regions even if symbolism of water has largely given ways to other concerns, among them about the future of the environment. Keywords: water, Islamic garden, Persian gardens, aesthetics of water, well-being.

Religious assistance is an effective tool in helping the victims of violence, but so far, it has not been investigated that what promotes the persons aggrieved in the workplace to seek such assistance. Therefore, this study aimed to identify the motives of persons who have experienced destructive relationships, which inspire the search for spiritual assistance in religious organizations, seeking to develop the provision of such service. After the analysis of the scientific literature, a questionnaire “Motives of Persons Aggrieved at Work for Seeking Spiritual Assistance (MP-SSA-40)” was developed and validated. In this study, a survey was conducted on 463 persons working in Lithuanian organizations using the questionnaire survey method. The correlation and regression analyses were performed. The study has shown that the religiosity of the victim is not the only condition for seeking spiritual assistance. Significant factors are the congruence of values borne by the person and the religious organization, the motives arising from the relation with the person providing assistance, and the motives determined by circumstances that create an important contextual background. The established trends show that by solving work related problems and problems of interpersonal relationships of assistance providers, obstacles hindering the implementation of intrinsic motives of the victim to apply for spiritual assistance to the religious organization, providing it can be removed. The value of the article is demonstrated by the fact that it fills the existing gaps of knowledge about the motives of victims of destructive relationships at work, seeking religious spiritual assistance. In addition, a new and reliable instrument to measure such motives is proposed. Keywords: spiritual assistance, motives, religious organizations, victim, destructive relations between employees.

The article discusses the problem of prevention of radicalisation in religious schools in Europe. In this publication the authors of the publication aim to present a systematic analysis of the legal framework of religious education and its relationship and limitations in the aim to prevent radicalization. In order to achieve the aim of the research the following tasks will be carried out: revealing of the essence of the freedom of right of thought, religion and conscience and their relation to religious education; analysing documents, strategies and policies addressing the prevention of radicalization in Europe; evaluating the intersection of right to religious education and the need to prevent radicalisation. The question is relevant due to the ever-increasing number of terrorist acts performed by persons who have been born in European states (so called home-grown terrorists). The publication discusses the right to religion and the right to religious education and its limitations. The development of EU policy in the field of counter-terrorism and counter-radicalisation is extensively discussed. Finally, the guidelines are drawn for the conciliation of the freedom to religion and beliefs and the pressing need to prevent persons from radicalisation.

Background: A loved one’s loss due to suicide can be a traumatic experience and trigger a complex grief process. Although spirituality, defined as a search for the Sacred in a broad sense, can be a resource and an obstacle in coping with the suicide bereavement process, there is a gap in scientific understanding of the role spirituality plays during the process. Methods: To explore the role of spirituality in people bereaved by suicide, we recruited 11 women who lost a life partner due to suicide. We conducted semi-structured interviews and analyzed the data using reflexive thematic analysis. Results: We identified the following three themes: spirituality is a supportive resource that can be reached for or achieved without conscious involvement; spirituality provides helpful ways to cope with grief; spirituality makes the grief process more difficult. Conclusions: Spirituality, if personally meaningful and supported by others, can function as a resource after a loved one’s suicide and even add to post-traumatic growth after the loss. On the contrary, spirituality-related issues, such as stigmatization and a lack of personally meaningful traditions, can distress the bereaved. Difficult spiritual experiences and questions can become an intricate part of the grief process. Keywords: postvention; suicide bereavement; spirituality; religion; religious coping; spiritual coping.

Although there is ample literature on violence in the workplace, the opportunities for religious organizations to participate in providing assistance to victims remain little investigated. Therefore, in this article, we analyse the circumstances that promote the search for religious spiritual assistance and how this corresponds to the expectations of victims of violence in the workplace. Based on the results of the empirical study, we demonstrate that despite secularization trends, a sufficient value-based foundation still remains, which makes assistance provided by religious organizations potentially acceptable to victims. Contrary to what could have been expected, men reported being victims of violence more often, and the differences between individual age groups were statistically insignificant. The age variable was important only for obtaining information on this type of assistance. Women, meanwhile, emphasized the importance of religious values more than men did, but at the same time, they also showed greater sensitivity to the contextual circumstances on which the decision to seek religious assistance depended. This article presents only part of the results of a broader scientific study, one that is exclusively related to victims’ gender and age.

For pilgrims, 2021 is a Year of Saint James. This happens every few years (the last was in 2010 and the next will be in 2027), i.e. when July 25, the Day of St. James, is on Sunday. Pilgrims have been travelling to the tomb of St. James for centuries. The Way of St. James (Camino de Santiago) to Santiago de Compostela in Spain became a special spiritual asset of European cultural heritage following the Declaration of the Camino de Santiago by the Council of Europe on 23 October 1987, and official branches of the way have been drawn across Europe. In order to actualise the pilgrimage along the Way of St. James, the features of the life of St. James the Greater and his activities which led to the rise and formation of the Camino de Santiago are discussed in this article. While the origins and development of the pilgrimage walk of St. James are presented, the article discusses the distinctiveness of St. James’s activities among the apostles. The paper reviews his apostolic activities after the Resurrection and Ascension of Jesus Christ, it presents the history of his tomb and the beginning of his holy cult in Spain. Key Words: St. James the Apostle, the Way of St. James, the Camino de Santiago, pilgrim.

This paper analyzes the phenomenon of anticlericalism in contemporary Lithuania, applying a sociohistorical approach. It starts with a discussion on the problem of criticism of religion and anticlericalism in contemporary societies, and particularly Lithuania. The empirical part of the paper provides a statistical data analysis of two surveys, conducted in 2012 and 2018. The secondary data analysis showed that age and place of residence of Roman Catholics in Lithuania were statistically meaningful factors for the formation of anticlerical stances. Younger respondents expressed more critical stances towards the clergy, while respondents living in large cities of the country had more relaxed stances towards clergy than those living in small towns and rural areas. Living in a proximity to a Roman Catholic church in rural areas determined the prevalent anticlerical attitudes among the Lithuanian population.

Straipsnyje pagrindinis dėmesys sutelkiamas į žydų civilizacijos, ilgai gyvavusios be savo valstybės ir teritorijos, neįtikėtino tvarumo gelminių priežasčių aiškinimąsi. Analizuojami ne tik žydų civilizacijos genezės, sklaidos aspektai, bet ir jos santykiai su anksčiau greta gyvavusiomis kitomis civilizacijomis bei tautomis. Tekste glaustai lyginamuoju aspektu aptariami judaizmo religijos specifiniai bruožai, jos santykiai su kitomis abraomiškomis religijomis – krikščionybe ir islamu – bei persiškuoju judaizmu. Autorių taip pat domina įvairūs judaizmo religijos poveikio skirtingiems žydų mentaliteto bei kūrybinės raiškos aspektams skirti klausimai. Ypatingas dėmesys tekste skiriamas tūkstantmečiais kultivuojamai judaistinei išsilavinimo ir asmenybės kūrybingumą skatinančiai sistemai, kuri buvo ne tik veiksminga žydų kultūros ir religijos tradicijų saugotoja, bet ir patikima priemonė ugdyti išsilavinusius žmones ir kūrybingus intelektualus. The article deals with the in-depth reasons behind incredible stability of Jewish civilization that has long lived without its statehood or territory. It provides an analysis of not only the most specific aspects of Jewish civilizational genesis and development, but also its relationships with earlier neighbouring civilizations and nations. The article discusses the most peculiar features of Judaism and compares it with other Abrahamic faiths, Christianity and Islam, as well as Persian Judaism. The author is also interested in the impact of Judaism to various aspects of Jewish mentality and creativity. Particular attention is given to the centuries-long Judaist system of education and personal creativity support that has provided effective and reliable means for preservation of Jewish cultural and religious traditions as well as preparation of educated people and creative intellectuals.

Straipsnyje lyginamuoju aspektu aptariama viena seniausių Mesopotamijos regione po šumerų suklestėjimo iškilusi Babilono civilizacija. Autorių domina ne tik specifiniai jos genezės aspektai, santykiai su anksčiau čia gyvavusiomis ir lygiagrečiai besiskleidžiančiomis kitomis civilizacijomis bei tautomis. Daugiausia dėmesio skiriama Babilono civilizacijos religinės sistemos, kultūrinio fondo, valstybės valdymo aparato, socialinės organizacijos aptarimui. Taip pat daug dėmesio skiriama laimėjimams astronomijos, matematikos, medicinos, teisės, architektūros, vaizduojamosios dailės ir literatūros srityse. The article provides a comparative discourse on the ancient Babylonian civilization which emerged in Mesopotamia during the decline of Sumerian civilization. The author is especially interested in its genesis and complex relations with neighboring cultures and nations. He focuses on Babylonian religion, culture, administration and social institutions. Much attention is also paid to the Babylonian achievements in astronomy, mathematics, medicine, law, architecture, visual arts and literature.

The Lithuanian Ministry of Education adopted the sexual education and preparation for a family life policy in 2016. Policy formulation stage became the centreof the conflict between secular reproductive health and sex education activists and religious civil society organizations as well as Lithuanian Catholic Church which exerts its informal political power and utilizes institutional opportunity structures in various stages of policy-making. These groups clashed not only in the chambers of the Lithuanian Parliament but also in the media. Competing discourses were created and maintained in various public spaces. Non-governmental human rights organizations have tried to counter the discourse of oppositional conservative and religious political actors and actively participated in policy formulation. However,these attempts did not prevent the Ministry of Education from adopting a family and abstinence-oriented sex education,which favours specificreligious values. This paper seeks to understand religious influence in sexual education policy formation in Lithuania. I utilize news media articles and anonymous in-depth interviews with various relevant actors involved.This case study also enriches theoretical literature on informal institutions,and institutional opportunity structures concerningreligious actors influence morality policy-making., 2016 m. Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija priėmė ilgai lauktą sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programą. Šios programos formavimo procesą galima pavadinti „mūšio lauku“, kuriame susidūrė pasaulietiškos, mokslu grįstu lytinio švietimo aktyvistų pilietinės organizacijos ir katalikiškos pakraipos pilietinės organizacijos bei Lietuvos Katalikų bažnyčios atstovai, kurie pasinaudojo neformalia įtaka bei institucinėmis galimybėmis įvairiose politikos formavimo stadijose. Darbo grupėje, skirtoje šios programos kūrimui, retai sekėsi pasiekti kompromisą. Nors nevyriausybinės žmogaus teisių ir lytinio švietimo advokacijos organizacijos aktyviai dalyvavo tiek darbo grupės veikloje, tiek kuriant diskursą žiniasklaidoje, Švietimo ministerija priėmėkatalikiškoms vertybėms palankią lytiškumo ugdymo programą. Šio straipsnio tikslas –pasitelkiant anonimiškus kokybinius interviu su tiesiogiai susijusiais asmenimis, atskleisti Katalikų bažnyčios įtaką lytiškumo programos kūrimo procese. Pranešimai žiniasklaidoje šia tema naudojami, siekiant papildyti ir validuoti interviu duomenis. Ši atvejo analizė taip pat papildo neformalios politinės kultūros ir institucinių galimybių moralės politikos formavimo procesuose literatūrą.

Straipsnyje susitelkiama į religijos ir šiuolaikinio meno santykį, kurio konfigūracijos aptariamos iš dviejų skirtingų – sekuliarizacijos ir postsekuliaraus būvio – perspektyvų. Teigiama, kad sekuliarizacijos požiūriu religijos ir meno sritys matomos kaip autonomiškos ir nesusisiekiančios, o slinktis link postsekuliaraus diskurso implikuoja principinę autonomijos (tiek religijos, tiek meno srityse) sąlygos destrukciją, šiuo būdu atverdama galimybę grįžti prie religijos ir meno laukų persiklojimo. Pažymima, kad postsekuliarybės kontekste religijos ir šiuolaikinio meno santykis tampa įmanomas tik priimant šiuolaikiniam menui būdingą tiesioginės reprezentacijos principo atsisakymą, o tai reikštų, kad religinės implikacijos tampa atpažįstamos ne kaip religinių turinių reprezentacijos, bet veikiau kaip religiškumo pėdsakas, neretai įgaunantis profanacijos ir refleksijos apie sekuliarizacijos patirtį formas. The article deals with the relationship between religion and contemporary art, discussing their configurations from two different perspectives – the one of secularization and the postsecular one. The author mantains that in the perspective of secularization the fields of religion and art are treated as autonomous and separate, therefore the passage to postsecular condition implicates the destruction of principle law of autonomy, by this opening the possibility of the interlaying of the contexts of religion and art. The article comes to the conclusion that postsecular approach supposes that the relationship between religion and contemporary art becomes possible only by accepting the refusal of the direct representation and this means that religious implications can be recognised not as the representations of religious contents, but rather as the track of them, which can assume the forms of profanation or reflection on the experience of secularization.

The article presents views of Eastern Judaism, especially in Lithuania, in the Jewish press around the Great War. It is based on a close research of journals, newspapers and book-publications written in the German language. It evidences the global implications of the Great War due, among others, to forced and voluntary migrations that involved cultural encounters, confrontations and challenges. The Other, signifying a collective excluded from the social whole, in those days perceived in the Eastern Jew, meant an embarrassment to the Western Jews (Albanis: 30) and served the function of constructing self-identity, involving them in conflicts or making them develop a dual allegiance (Moshe Gresser; Albanis). Should Jews, if they were to become proper Europeans, not decisively shed their Asian being and carriage and thus de-orientalize themselves? The paper also demonstrates that this historical phase of Jewish history, as it deeply involves the problem of secularization, is connected to intricate problems of identity. It can also illustrate a certain openness and fluidity of identitarian possibilities. The issues involved have a clear relevance for contemporary societies, centred around the question if modernity requires minorities to surrender their particularism, or if is there a suble dialectic between universalism and particularism. Implicitly the core issue also raises the question of a common history of Islam and Judaism and the current problem if antisemitism as targeted at the Eastern Jews is comparable to contemporary Islamophobia.

Straipsnyje nagrinėjamos XXI a. krikščioniškų liaudies pamaldumo vietų Lietuvoje, Trakų krašto apylinkėse esančios Angelų kalvos, bei Latvijoje, Agluonos apylinkėse esančio Kristaus Karaliaus kalno, kilmė. Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimus: kas yra bendra ir skirtinga tarp Angelų kalvos ir Kristaus Karaliaus kalno? Tyrimo rezultatais pagrįstas darbo pradžioje išsikeltas teiginys, kad Angelų kalvos Trakuose ir Kristaus Karaliaus kalno Agluonoje ištakos yra XXI a. vietos žmonių kultūrinės religinės iniciatyvos, turinčios daugiau panašumų nei skirtumų. The article analyzes the origin of Christian folk piety locations in Lithuania (The Hill of Angels in the Trakai neighbourhood [parish]) and in Latvia (The King’s Hill of Christ in Aglona neighbourhood [parish]) in XXI century. It seeks to answer the questions about what is common and different between The Hill of Angels and The King’s Hill of Christ. The research indicates that in XXI century the story of The Hill of Angels and The King’s Hill of Christ and their religious cultural expression are the initiative of local people.

Tarpukario Lietuva religiniu ideologiniu požiūriu traktuojama nevienareikšmiškai. Bažnyčios bei Valstybės santykiai labai gerai atsispindi vertinant Bažnyčios veikimo galimybes mokykloje. Bažnyčios veikimas tarpukario nepriklausomos Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose laikytas aktualiu ir svarbiu, tikybos dėstymas buvo įtvirtintas Konstitucijoje, švietimo institucijose veikė Katalikiškoji Akcija. Tikybos mokymas ir dorinis ugdymas grįstas Šventuoju Raštu, Katekizmu ir Bažnyčios istorija. Profesionaliai parengta šios disciplinos programa ir mokymo metodika siekta ugdyti bendražmogiškąsias savybes, solidarumą, patriotizmą, formuoti sąžinę. Tikybą galėjo dėstyti tik pagal Konkordato reikalavimus paskirti asmenys. Interwar Lithuania is viewed in religious ideological terms as ambiguous. The relationship between the Church and the State is very well reflected in the assessment of the Church's potential for school activities. The fact that teaching religion is enshrined in the Constitution and in the Catholic Campaign’s educational institutions demonstrates that the Church's ability to participate in regular schools in interwar independent Lithuania was relevant and important. Religious teaching and moral education were based on Scripture, Catechism, and Church History. The professionally developed curriculum and teaching methodology of this discipline aimed to fulfil its goals: the development of common human qualities, conscience-building, solidarity, and patriotism. Religion could only be taught by persons who were appointed in accordance with the requirements of the Concordat.

Pirmasis pasaulinis karas, vėlesni tarptautiniai politiniai įvykiai, pakeitę Lietuvos teritorijos ribas, sujaukė ir bažnytinę administracinę situaciją. Tokia padėtis netenkino nei Lietuvos valstybės, nei pačios Katalikų Bažnyčios. Spręsti susidariusią situaciją popiežius Pijus XI pasiuntė į Lietuvą arkivyskupą Jurgį Matulaitį, suteikęs jam Apaštalinio Vizitatoriaus titulą ir įgaliojimus. Jis tapo pagrindiniu 1926 m. apaštalinės konstitucijos Lituanorum gente projekto rengėju, Bažnyčios pozicijos ir valstybės interesų derintoju. Arkivyskupo asmeninės savybės, puikus situacijos suvokimas ir gebėjimas derinti Bažnyčios ir valstybės interesus, diplomatinis meistriškumas padėjo gana sklandžiai parengti naujos bažnytinės provincijos projektą. Šio projekto įgyvendinimo istorija yra gerų valstybės ir Bažnyčios santykių, o pats Jurgis Matulaitis – puikaus diplomato pavyzdys. First World War, the subsequent international political events, changed the boundaries of the Lithuanian territory and changed the ecclesiastical administrative situation. Such a situation did not satisfy neither the Lithuanian state nor the Catholic Church itself. To solve such a situation, Pope Pius XI sent, by the title and authority Apostolic Visitor, Archbishop George Matulaitis. He became the principal creator of the 1926 Apostolic Constitution Lituanorum gente, the conciliator of opinions between the position of the Church and the State. Because of the archbishop‘s personal qualities, a good understanding of the situation and the ability to reconcile the interests of the Church and the State, also because of his advantages in diplomatic activity, the new Church Province project was drafted quite smoothly. The history of this project has remained a good example of relations between the State and the Church, and JurgisMatulaitis himself can be considered an example of diplomatic activity.

Straipsnyje analizuojama, ar Vilniaus Gaonui egzistavo etikos šaltinis už Toros ir halakhos ribų. Svarstant R. Aharono Lichtensteino keltą klausimą, „Ar judaizme egzistuoja etika anapus halakhos?“, straipsnyje argumentuojama, kad sąvokos lifnim mišurat ha-din ir derekh erec, kurios ne vieno šiuolaikinio judaikos tyrinėtojo siejamos su etiniu impulsu, gal ir galimu kildinti iš kitų šaltinių, Vilniaus Gaono atveju lieka įsišaknijusios Toroje ir halakhoje. Remiamasi tiek legendiniu Vilniaus Gaono įvaizdžiu, tiek jam priskirtomis agados interpretacijomis, per kuriuos išryškėja Vilniaus Gaono besąlygiškas atsidavimas Toros studijavimui, jį iškeliant virš visų kitų galimų vertybinių pasirinkimų, ir jo pamaldumo papročiai, dažnai pranokstantys tai, ko reikalauja halakha, tačiau neturintys nieko bendra su etika ar socialiniu rūpesčiu. Straipsnyje atskirai nagrinėjama gyvūnų tema, kurią kaip argumentą, kad žydų tradicijoje galima rasti pozityvų santykį su etikos šaltiniu už Toros ar halakhos ribų (tarkime, imant pavyzdį iš katės, gaidžio ar skruzdėlės, kaip mokė kai kurie Talmudo išminčiai), pateikia Lichtensteinas. Straipsnyje atskleidžiama, kad gyvūnų pavyzdžiai, kalbant apie deramo elgesio pavyzdžius, yra pernelyg prieštaringi, jei turėsime omenyje platesnį Toros ir Talmudo kontekstą: pirma, jau pačioje Toroje kai kurie gyvūnų pavyzdžiai nurodyti kaip sektini ir todėl neišeina už Toros ribų, antra, tiek Toroje, tiek Talmude santykis su tais gyvūnais (ypač katėmis, taip pat šunimis) gana prieštaringas, trečia, kalbant apie Vilniaus Gaoną, jam gyvūnai buvo tik įvaizdžiai, leidę pabrėžti tam tikras būdo savybes ir elgesio orientyrus, būtinus studijuojant ir praktikuojant Torą, o ne etiniam elgesiui. The problem analyzed in this article can be formulated as a question: do ethics, for the Gaon of Vilna, exist outside the Torah and Halakha? This question particularizes and analyzes the more general question posed by R. Aharon Lichtenstein in one of his articles, particularly Does Jewish Tradition Recognize an Ethic Independent of Halakha?, and presents arguments that the traditional Jewish notions lifnim mišurat ha-din and derekh erec, which a number of contemporary scholars of Jewish studies associate to an ethical impulse possibly coming from outside, remain rooted in the Torah and Halakha in the case of the Gaon of Vilna. It is based on both the legendary image of the Gaon of Vilna and the interpretations of agada attributed to him as well as derived from his customs. Through these aspects, an unconditional devotion of the Vilnius Gaon to the study of the Torah, superseding all other possible choices of virtue, can be highlighted. Concerning his customs, which often outweigh the demands of the Halakha, it would be quite problematic to find in them any ethical or social concern. While discussing the theme of animals, which was presented as an argument by R. A. Lichtenstein in finding a positive attitude to an ethical source outside the Torah or Halacha in the Jewish tradition (such as taking an example of proper behavior from a cat, rooster, or ants, as has been taught by some sages of the Talmud), it is argued that the images of animals, as far as examples for proper behavior, are too contradictory in the broader context of the Torah and Talmud: first, in the Torah, some examples of animals are referred to as possible examples; such reference thus do not go beyond the Torah. Second, in the Torah and Talmud, the images of and attitudes toward those animals (especially cats, but also dogs) are quite contradictory. Third, with regard to the Gaon of Vilnius, the animals were only images tha

Ateizmas Lietuvoje -- Ateistinės pakraipos literatūra sovietmečiu -- Chruščiovo atlydžio antireliginis laikotarpis -- Leonido Brežnevo ir vėlesnieji laikai. [...] Sovietmečiu Lietuvoje ateizmo veikla plėtojosi pagal modelius, kurie buvo išbandyti TSRS, nors su nemažais skirtumais 355. Katalikų bažnyčia ir kitos konfesijos Lietuvoje po karo dar turėjo pereiti "tramdymo" laikotarpį, kurį stačiatikiai išgyveno 3-iuoju ir 4-uoju dešimtmečiais 356. Nuo pat pirmosios okupacijos (1940-1941) buvo siekiama represijomis - kunigų kalinimu 357 ir žudymu, bažnyčių uždarinėjimu, religinės spaudos sunaikinimu - ir kitomis priemonėmis (verbavimu, skaldymu, šmeižimu) suduoti mirtiną smūgį Lietuvos katalikų bažnyčiai. Karo su Vokietija metais Katalikų bažnyčios santykiai su nacių okupacine valdžia Lietuvoje nebuvo sklandus, išskyrus bendrą priešiškumą komunizmui - vėliau šis vienintelis sąlyčio taškas sovietinių propagandistų naudotas kaip svarbiausias bažnyčios "demaskavimo" ginklas ir priešiškumo liaudžiai įrodymas. Pokariu tikslai ir metodai išliko tie patys, kaip ir pirmosios sovietų okupacijos metais, tačiau dažnai būdavo nukreipiami į slaptą ardomąjį darbą iš vidaus, o ne institucinių religinio gyvenimo formų naikinimą (LKP vadai tai ne visada rėmė ir susilaukdavo centro priekaištų). [...]

Tai trečiasis ir paskutinis straipsnių ciklo apie Wittgensteino psichologijos filosofiją straipsnis. Čia tęsiamos ankstesniuose straipsniuose aptariamos mokslinės psichologijos kritikos, aspekto pastebėjimo, tiesioginės reikšmės pagavos temos, šįkart kreipiant dėmesį į jų praktinę ar „kultūrinę“ reikšmę. Wittgensteino pastabos apie psichologiją perkeliamos į jo mąstymo apie religingumą ir kultūrą kontekstą. Asmeninio bei kultūrinio „aklumo reikšmei“ kontekste interpretuojami ir pagrindiniai šiuolaikinio filosofinio mąstymo tikslai. Teigiama, jog tiesioginis save rodančios Sprachspiele logikos patyrimas nurodo ir praktinį pokytį tiek bendresniame kultūriniame, tiek siauresniame asmeniniame kontekste. This is the third and last of a series of articles on Wittgenstein’s philosophy of psychology. It continues the discussion of the previous topics: the critique of scientific psychology; of seeing aspects of experiencing meaning directly. The article does this now with respect to their practical or "cultural" significance. Wittgenstein’s remarks on psychology are placed in the context of his thought on religiosity and culture. The major ends of current philosophical thought are also interpreted within the context of personal and cultural "meaning-blindness". The article suggests that a direct experience of the logic of Sprachspiele indicates also a practical change both in the broader cultural context and the narrower personal one.

Straipsnyje keliamas Lietuvos šventviečių tyrimų metodologijos klausimas. Norima parodyti, kaip keičiantis šventvietės suvokimui gali atsirasti naujos metodologinės kryptys joms tyrinėti. Pirmą kartą reiškiamas kitoks požiūris į šventvietes: atsisakius istorinės perspektyvos, chronologija ir datavimas netenka prasmės, o šventviečių tyrimo būdai siūlomi ne archeologiniai ar istoriniai, bet paremti religijotyros ir filosofijos metodologijomis. Siūlomoji nauja prieiga remiasi dviejų skirtingų metodologijų - fenomenologijos ir religijos sociologijos - jungtimi. Jos esmė - fenomenologinis pažinimas per patirtis. Taip šventvietė atsiskleidžia nebe vien kaip senosios religijos objektas, bet ir kaip lietuviškos prigimtinės kultūros reiškinys In this article author proposes a new theoretical perspective for studying ancient sacred places. Instead of focusing mainly on historical and archaeological data, we could try to adapt ways of philosophy and religious studies. The author picks phenomenology as the main methodological instrument to study sacred places and combine it with sociology of religion. This merging of two completely different schools of religious studies unfolds in the works of J. C. Bleeker (1898-1983). He proposed a phenomenological approach of three steps: 1) "Theoria" - a phenomenological inquiry of human experience; 2) "logos" - an effort to take religious phenomena to the social perspective; and 3) "entelecheia" - the same phenomena put back in historical context. In this case we can encompass a wide range of information about sacred places. Suddenly, the scholar is not limited to pre-historic times. The main source of data becomes human experience through folklore, stories and memories. This approach shows how sacred places in Lithuania are something more than simply a religious object. Following the works of S. N. Balagangadhara, the term "religion" itself originated in western tradition and is more suitable to describe monotheistic religions (Judaism, Christianity and Islam). He suggests that we should use a word "worldview" instead, while talking about so-called indigenous religions (like the ancient Baltic religion) or the East (Hinduism, Buddhism, etc.). In this article the author proposes to view sacred place as a part of indigenous Lithuanian culture (which includes xoorldview), better than a cult object of ancient religion.

Straipsnyje siekiama suprobleminti Roberto Esposito pasiūlytą Augusto Del Noce’ės ir Gianni Vattimo požiūrių į sekuliarizaciją ir nihilizmą analizę ir pateikti alternatyvią jų santykio interpretaciją. Tuo tikslu lyginami Del Noce’ės ir Vattimo modernybės ir ateizmo apmąstymai ir jais paremtos skirtingos sekuliarizacijos bei nihilizmo fenomenų interpretacijos. Teigiama, kad Esposito neadekvačiai įvertina tarp Del Noce’ės ir Vattimo filosofijų kylantį prieštaravimą. Del Noce’ės moderniojo ateizmo interpretacija turėtų būti vertinama ne kaip „ištirpstanti“ Vattimo silpnajame mąstyme, o kaip svarbus šiuolaikinės italų filosofijos idėjinio pliuralumo tyrinėjant sekuliarizacijos ir nihilizmo fenomenus ženklas. Straipsnyje siekiama suprobleminti Roberto Esposito pasiūlytą Augusto Del Noce’ės ir Gianni Vattimo požiūrių į sekuliarizaciją ir nihilizmą analizę ir pateikti alternatyvią jų santykio interpretaciją. Tuo tikslu lyginami Del Noce’ės ir Vattimo modernybės ir ateizmo apmąstymai ir jais paremtos skirtingos sekuliarizacijos bei nihilizmo fenomenų interpretacijos. Teigiama, kad Esposito neadekvačiai įvertina tarp Del Noce’ės ir Vattimo filosofijų kylantį prieštaravimą. Del Noce’ės moderniojo ateizmo interpretacija turėtų būti vertinama ne kaip „ištirpstanti“ Vattimo silpnajame mąstyme, o kaip svarbus šiuolaikinės italų filosofijos idėjinio pliuralumo tyrinėjant sekuliarizacijos ir nihilizmo fenomenus ženklas.

The article analyses Inter-Confessional Dialogue in post-secular society. Interreligious dialogue helps to control the situation and reduce religious confrontation during inter-confessional disagreements, acts of terrorism, war in Syria and Libya, Iraq and Yemen, as well as Islamist terrorist attacks. The article draws attention to the Paris Statement A Europe We Can Believe In signed by the European intellectuals in Paris, the purpose of which is to help people understand a political and religious situation in post-secular society intellectually and spiritually. Another important aspect of analysing cultural changes in the world is related to internal destructive processes that destroy the cultural tradition. The secularization process has affected not only the West, but also the Islamic cultural sphere where there is a fight between the fanatical absolutism and a tolerant rationality, the cultural spheres of Hinduism and Buddhism, which in their fight against Western rationality and the Christian faith try to preserve their own identity. In postmodern society, religion becomes a form of dealing with various public affairs, and not of enabling a doctrinal content, therefore, we cannot forget the important place of Christian values in the construction of Europe. The article also discusses the importance of the interreligious dialogue between Islam and Christianity and highlights the relevance of the Document on Human Fraternity, which was signed by Pope Francis and the Grand Imam of Al-Azhar Ahmed el-Tayeb at the Interreligious Meeting held in Abu Dhabi, in maintaining peaceful coexistence in the world.

Research conducted in different parts of the world shows that mobbing is a relevant organizational and social problem, which can be also addressed by religious organizations. Inspirations of Christian values, combined with organisational management, become the outcome of potentially significant decisions. However, the analysis of scientific publications using keywords “religious organizations”, “Christian organizations”, “Christianity”, “mobbing”, “assistance”, “values”, “value congruence” shows that there is a lack of such type of research both in Lithuania and abroad, which underpins the novelty, originality and demand for the research not only in Lithuania’s but also in the international context. Therefore, the aim of this research is to investigate the potential exploited by Lithuanian Christian organizations, providing assistance to persons suffering from mobbing. To achieve this aim, three objectives were formulated: (1) to analyze religious organizations’ possibilities to recognize workplace mobbing; (2) to discuss the circumstances determining value congruence/incongruity in religious organizations; (3) to identify strengths and weaknesses of organizations, which can help or hinder assistance provision to the victims of mobbing. The study involved 9 persons working in Christian organizations. The survey was conducted using the semi structured interview method. The research results demonstrate that religious organizations perform spiritual assistance, counselling, and charitable activities but lack knowledge of the phenomenon of workplace mobbing and the possibilities of helping the victims. Poor efforts of the religious organizations in staff training, narrow activity specialisations and value incongruity not only limit the possibilities to help the victims of mobbing but also reduce the initiative of employees themselves. Keywords: religious organizations, Christian organizations, Christianity, workplace mobbing, assistance, values, value congruence, Lithuania.

The Mournful lamentations songs are sung only in Lithuania, Latvia and Poland. Following songs are one’s of the nations devotions practices of the Catholic Church. The Mournful lamentations nations’ devotion practice author is Polish monks. They are in XV age originator the genre lamento - “lament”. In Lithuania this religious songs are singings in the Lenten’s time before Mass or after theirs in the church, in the churchyard, near the crosses, Iurds and at the homes. The Mournful lamentations are made for six songs. The question is - whether it’s local о non-local tradition? Purpose of the research: investigate music of the Mournful lamentations songs in Lithuania. Tasks of the research are: firstly, to present the historical genesis of the Mournful lamentations devotional practice; secondly, to present the Mournful lamentations music various examples; thirdly, representations Lithuanian, Latvian and Poland melodies together to compare; fourthly, to afford conclusions. Results of conducted research allow drawing these conclusions: firstly, the beginning of the Mournful lamentations national devotional practice and their music is in Poland; secondly, the research revelation, those three songs melodies of the Mournful lamentations in Lithuania are Polish genesis with Lithuanian colour and three songs melodies are from Lithuania origin. The conclusions validate the hypothesis that the Mournful lamentations music in Lithuania is non-local, but brought with Lithuanian colour.

Šiame religijos geografijos straipsnyje nagrinėjami Lietuvos objektai ir vietos, susijusios su šventųjų kultu. Keturiuose straipsnio skyriuose aptariami skirtingi šventųjų kulto aspektai: šventųjų relikvijos, vietovardžiai, šventųjų paminklai, koplytstulpiai, koplytėlės ar stogastulpiai ir gyvų, šventais laikomų žmonių, arba dvasinių autoritetų aplankymo vietos. Aptariamos su Lietuva susijusių šventųjų relikvijų, palaimintųjų ir Dievo tarnų palaidojimo vietos. Taip pat domimasi bažnyčių pavadinimais (titulais), šventųjų vardais pavadintomis gatvėmis. Straipsnyje analizuojami šventųjų atvaizdai heraldikoje, jiems pastatyti paminklai, koplytėlės ir koplytstulpiai. Išskiriami populiariausi Lietuvoje šventieji, apžvelgiami jų atributai. Galiausiai aptariamos dvasinių autoritetų ir gyvų šventųjų lankymas. This article of religious geography presents objects and places associated with the cult of saints in Lithuania. Different aspects of the cult of saints are analysed in the four chapters of the article: saint’s relics, place names, sacred monuments, chapels or roofed chapels, also places related with living saints or spiritual authorities. The burial places of blessed persons and of God’s servants and locations of relics are analysed. The article also focuses on Churches and streets having saints’ names. The article discusses saint images in heraldry, and analyses monuments, chapels and other images dedicated to saints. The most popular saints of Lithuania are distinguished, and their attributes are presented. Finally, the question of the visitation of living saints and of spiritual authorities is discussed.

Straipsnyje, remiantis pastaruoju metu gausiai leidžiamu memuarinės literatūros segmentu, apžvelgiama, kaip Klaipėdos krašto gyventojai - lietuvininkai ir vokiečiai - suvokia tautiškumą bei religiją, kokiais kriterijais vadovaujantis save priskiria vienai ar kitai tautinei ir konfesinei grupei. Apžvelgiami nauji šaltiniai ir esami istoriografijos darbai, akcentuojami ekonominiai, kultūriniai, religiniai skirtumai, kurie XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje lėmė lietuviškosios savivokos sampratos skirtumus Didžiojoje ir Prūsų Lietuvoje. Tiriama, kaip tautiškumo suvokimas priklauso nuo kultūrinio ir religinio konteksto. Nustatyta, kad net ir tos pačios tautos, gyvenusios skirtingomis politinėmis bei religinėmis aplinkybėmis, atstovai, siekdami bendro tikslo, būdus tam tikslui pasiekti gali rinktis visiškai skirtingus.

The article focuses on the analysis of leaving and return processes of religion to philosophical and cultural discourse. Different philosophers and theologists have expressed different opinions on such definitions as crisis of religion, secularization and post-secularization or religious pluralism, that are very important and filled with meaning nowadays. Because of the mass migration and religious conflicts, religion and religious pluralism are mostly being studied in the context of such tendencies as the growth of the fundamentalism and the multicultural or multi-religious communities. The article concentrates on the evolution of theories, concepts and approaches of such famous researchers on religion as Karen Armstrong, Zygmunt Bauman, Peter Berger, Harvey Cox, John D. Caputo, David Harvey, Paul Heelas and others. The new image of secularization and religious pluralism in the global world, the post-secular age tendency, the sense and marks of religion deconstruction provide us with the answer to the question whether such processes as leaving and return of religion to philosophical and cultural discourse really exist. The article is only the introduction to the issue that will be followed by the analyses of such important subject matters as language of religion as tool for philosophy and theology communication and a new image of religious borders today.

Pagal prasmę kai kurie žymaus Lietuvos dailininko Šarūno Saukos darbai gali turėti du sluoksnius: viršutinį jutiminio vaizdo ir giluminį dvasinės (kultūrinės) dimensijos. Viršutinysis atstumiantis, kadangi būna natūralistinis, drastiškas, yra nemažai aptartas įvairių autorių. Menkiau įvertinta kultūrinė, su religija susijusi, Saukos paveikslų prasmė. Tirdama kultūrinius Saukos simbolius straipsnio autorė istorikė kreipia dėmesį į sovietinį laikotarpį, tėvų šeimos metą, kada formavosi ir pirmuosius iškilius tapybos darbus sukūrė dailininkas. Atskleidžiami jo kultūriniai interesai, ypač poveikį padariusi perskaityta literatūra.

This paper examines the urban ritual year, where it is possible to look the most clearly at the religious, ethnic, and ideological features and the changes in them over the course of time, focusing on four periods: Imperial Russia, independent Lithuania (1918-1940), the Soviet and German Nacional Socialist occupations (1940-1990), and the restored Lithuanian Republic. Greater attention is directed towards the contemporary situation in an attempt to compare the situation of Lithuania with those of the neighbouring states. The conclusion can be drawn that even in contemporary society, to a certain degree, we live in accordance with the religious calendar. Injected into it are secular state holidays that form the official ritual year, which has a national character and has close ties to ideology. The ritual year structure does not depend greatly on the religion predominant in the country. As was shown by a comparative investigation of several Eastern European countries, history and tradition have a greater impact on the character of the ritual year than the religious environment does.

Senosios Klaipėdos krašto šventvietės yra turtingų, dažnai puošniomis įkapėmis garsėjančių laidojimo paminklų šešėlyje. Šventas protėvių girias, kalvas, akmenis ir šaltinius iki šiol saugo paslapties skraistė, tačiau čia atgyja mūsų jausmai ir vaizduotė. Šiandien nėra kito, geresnio ir patikimesnio, būdo šventvietėms tirti, kaip tik analizuoti ir tarpusavyje derinti pranešimus apie archeologinius radinius, istorijos dokumentų, kalbos ir tautosakos duomenis. Nors visapusiški Klaipėdos krašto tyrinėjimai prasidėjo anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje, XX a. 5-ajame dešimtmetyje pasikeitus gyventojams, jie ilgam apmirė. Iš esmės nutrūko ir įprastas savaiminis sakytinės istorijos žinių, vietų vardų, pasakojamosios tautosakos perdavimas. Tarp XIX a. - XX a. pirmosios pusės rašytinių liudijimų ir šiuolaikinių krašto tyrėjų atsivėrė praraja, kurią įveikti galima tik kruopščiu darbu su kartografine medžiaga ir rašytine istorija. [...] The ancient sacred places in the Klaipėda Region stay in the shadow of rich burial sites, frequently famous for their splendid grave goods. Sacred woods, hills, stones, and springs have hitherto been protected by a veil of mistery, however, in such places, our feelings and imagination come back to life. Presently, there is no better or more reliable way to investigate sacred places than to analyse and organise the information about the archaeological finds and the data of historical documents, language, and folklore. Even though comprehensive studies of the Klaipėda Region started much earlier than in the remaining parts of Lithuania, after its population had changed in the 40s of the 20th century, they stopped for a long time.The usual spontaneous transfer of oral history, place names, and folk narratives also ceased. Between the written records of the 19th through the first half of the 20th century and the contemporary explorers of the region, a gap opened up, which can be overcome merely by means of thorough work with cartographic materials and written history. [...]

Archival materials about individual Tatars or Tatar families, such as register records or last wills, are essential not only for research into the history of Tatars in the Polish-Lithuanian Commonwealth but also into their culture. They are an important complementary material for the content of religious manuscripts and epigraphic sources. The collection of notes analysed in this study is a unique example of this type of material created for home use. The notes were written around 1865 in the circle of the Baranowski family, important to the history of the Tatar community, but whose fate since the first half of the 19th century is very poorly known to historians and genealogists. Mostly, the notes were written by the great-granddaughter of General Mustafa Baranowski (died in 1800), Rozalia Januszewska née Baranowska. The most important part of the set is the list of deceased relatives, on behalf of whom Surah 36 Yasin of the Quran was read. This practice was an important component of Tatar religious ritual associated with the worship of ancestors and family ties. This list, together with the rest of the analysed set of notes, in combination with hitherto unknown tomb inscriptions and published genealogical materials, makes it possible to determine the composition and part of the basic information about the three generations of the Baranowski family, previously unknown to historians (including that it probably explains the identity of Maciej Tuhan-Baranowski, the author of the so-called Notes about Lithuanian Muslims [tzw. noty „O muślimach litewskich”] (edited by Antoni Kruman and published in print in 1896), which had a great impact on historical literature on Tatars in the first half of the 20th century. An in-depth analysis of the discussed materials reveals a number of elements of the image of the now non-existent social group of Tartar landowners in the mid-19th century. Its ethnic and religious identity was gradually replaced by identifi cation with the intellectual and landowning class of Polish (or Russian) society. The next stage of this assimilation process was the conversion to Catholicism or Orthodoxy and increasingly numerous mixed marriages. They contributed to the disappearance of a number of the most important historical families from the Tartar diaspora in the 20th century.

Atliktas tyrimas pristato Agluonos ir Vilniaus krašto religinės piligrimystės objektų sąlyčius. Tyrimo rezultatai pagrindė darbo pradžioje išsikeltą hipotezę, kad Agluonoje ir Vilniaus krašte (Trakuose) esantys religinės piligrimystės objektai (Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, mažųjų kalvarijų Kryžiaus kelias, arba 14-os stočių Kryžiaus kelias, ir viena iš jo stočių – Trijų Kryžių monumentas (kalnas), taip pat šventieji šaltiniai, lankomi per Sekminių ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventes) liudija pamaldumo praktikų sąsajas, pristato tarptautinį religinio turizmo dialogą. All three Baltic States are Christian, but only Lithuania and Latvia have their own Catholic culture. Their ethnic religious heritage consists of sacral objects and folk devotion practices. There are many unique sacral sites that are visited by pilgrims from all over the world, such as the Hill of Crosses near Šiauliai in Lithuania or Agluona shrine in Latvia. Long-standing personal practice has led to one of these phenomena becoming a research object – religious pilgrimage objects of Agluona and Vilnius region. The aim of the research is to reveal the relation of religious pilgrimage objects of Agluona and Vilnius region. Tasks of the research are: firstly, to present briefly aspects of historic origins of religious pilgrimage in Agluona and Vilnius region; secondly, to investigate reasons for relations between religious pilgrimage objects and devotional practices of Agluona and Vilnius region. Results of conducted research allow drawing these conclusions: firstly, historic origins of visiting sacral sites in Agluona and Vilnius region are identical, i.e. visiting of the painting Madonna with Child (both copy and original), completing little calvaries or 14-station Way of the Cross, visiting of springs that have healing and grace giving features, celebration of Triduum of Pentecost and the Assumption of the Blessed Virgin Mary. Secondly, the origins of these relations lie in the culture of Dominican friars. Thirdly, reasons of the origins of sacred sites and their devotional practices in Agluona and Vilnius region are geopolitical. The conclusions validate the hypothesis and the proposition that religious pilgrimage objects in Agluona and Vilnius region (in Trakai) (painting Madonna with Child, the Way of the Cross of little calvaries or 14-station Way of the Cross and one of its stations – the monument of Three Crosses (the hill), also sacred springs attended during Pentecost or the Assumption of the Blessed Virgin Mary) indicate relations of devotional practices and present the dialogue of international religious tourism. This research could help to reveal and present religious pilgrimage objects, encourage similar international and cross-border research of devotional practices.

Žvilgsnis į senovės Egipto civilizacijos istoriją -- Religijos ir mitologijos pasaulis -- Hieroglifinio rašto vaidmuo -- Valstybė, socialinė struktūra ir ūkininkavimo formos -- Kultūra, etika ir mokslas -- Estetika ir grožio samprata -- Meno formų savitumas -- Egipto civilizacijos laimėjimai. Greta seniausios šumerų vos jaunesnė egiptietiškoji civilizacija yra vienas svarbiausių pirmapradžių motininių Senojo pasaulio civilizacijos židinių. Jame išryškėjusios valstybingumo, socialinės organizacijos formos, sukurtas kultūros vertybių ir simbolių fondas, mokslo laimėjimai turi milžinišką įtaką vėlesnei pasaulinės civilizacijos istorijai. Daugelis lengva ranka senovės graikams ir romėnams priskiriamų kultūros laimėjimų iš tikrųjų formavosi dviejuose pagrindiniuose pietvakarinės Senojo pasaulio, t. y. Afro-Eurazijinės, civilizacinės erdvės židiniuose Šumere ir Egipte. Čia užgimusios civilizuoto gyvenimo formos, perėjusios per antikinės kultūros filtrus, tapo vėliau išsiskleidusių bizantinės, Vakarų Europos, islamiškos civilizacijų valstybingumo, religijos, socialinės visuomenės organizacijos, gyvenimo būdo, kultūros, mokslo, architektūros, meno formų ir daugybės kitų žmogaus būties aspektų pagrindu. Egiptietiškoji civilizacija savo gyvavimo tūkstantmečiais nuėjo ilgą ir duobėtą istorinės raidos kelią, kuriame buvo svaigių pakilimų, stagnacijos, nuosmukių ir gaivališkų kultūros pakilimo tarpsnių. Šios civilizacijos pavadinimas daugumoje Europos kalbų kilo iš senosios šalies sostinės Memfio antrojo graikiško pavadinimo "Aigyptos" (gr. Αἴγυπτος), o islamiški kraštai perėmė kitą asirietišką Egipto pavadinimą "Musur", iš kurio kilo dabartinis Egipto (Misr) pavadinimas musulmoniškose valstybėse. Sėkmingai egiptietiškos civilizacijos raidai neabejotiną poveikį turėjo patogi, izoliuota nuo išorinio pasaulio geografinė padėtis.

Religion played a key role in the normative systems of early modern societies. This article is an introduction to a more extensive project, in which we will conduct a historical analysis of the role of religion in economic, demographic, and civilizational growth. We believe that the sources that have survived from the early modern period provide ample data to allow for quantitative studies on this subject. The Polish-Lithuanian Commonwealth appears to be an excellent laboratory because of its unique religious diversity, which allowed for the relatively peaceful coexistence of many religions on its territory. In this paper we analyse censuses from the second half of the eighteenth century which registered the mixed denomination/religious populations of villages (the Zabartowo parish), a small town (Kępno) and a big city (Warsaw). We try to show that these censuses can be used not only in typical demographic studies on family structures, but can also be successfully used in research on human capital in religiously diversifi ed societies.

Straipsnio tikslas – identifikuoti pagrindinius globalizacijos sąlygomis religijoms kylančius uždavinius bei jų analizei būtiną konceptualią prieigą. Pasirinkta teorinė perspektyva – religiją ir kultūrą vienijanti „žmogaus sielos įdirbio“ koncepcija. Kultūra nagrinėjama per socialinės komunikacijos ir individualaus įasmeninimo sąvokų prizmę, o religija – per santykio su absoliutu arba begalybe konceptą, pabrėžiant ir jų tarpusavio autonomiją, ir persidengimą. Ir kultūrinio, ir religinio gyvenimo sąlygos mūsų laikais yra radikaliai transformuojamos globalizacijos proceso. Straipsnyje globalizacija yra apibrėžiama kaip visuomenių tarpusavio priklausomybės didėjimas pasauliniu mastu, varomas technologijų. Išskiriamas šio proceso paradoksalumas: iš vienos pusės, jis kelia grėsmę pačiai kultūrinei ir religinei žmogaus tapatybei, iš kitos – sukuria sąlygas intensyvesnei kultūrų ir religijų tarpusavio jungčiai ir naujam jų tapatybių brendimo (gilinimo) etapui. Šiame kontekste yra formuluojami pagrindiniai uždaviniai, kylantys iš būtinybės artikuliuoti globalizacijos sąlygomis pakitusius santykio su absoliutu modalumus ir naujo pobūdžio dvasinius judėjimus: technologijų įprasminimas, naujos autoriteto sampratos įsisavinimas, religijos ir politikos santykių transformacija, visuotinis ekumenizmas, tiesos sąvokos permąstymas, universalios kalbos paieškos, mistinės laikysenos gaivinimas. The aim of the article is to identify the main objectives that arise for religions under conditions of globalisation, as well as the conceptual approach that is necessary for their analysis. The theoretical perspective that has been selected is the concept of “work that has been advanced by soul” that unifies religion and culture. Culture is analysed through the prism of the concepts of social communication and individual personification; meanwhile, religion is approached through the concept of the relationship with the absolute or infinity by highlighting both their mutual autonomy and their overlap. Nowadays, the conditions for both cultural life and religious life are undergoing radical transformations because of the process of globalisation. In this article, globalisation is defined as the increasing global interdependence of societies that is being driven by technology. The paradoxical nature of this process is noted: on the one hand, it poses a threat to the very cultural and religious identity of a person, but on the other hand, it creates conditions for a more intense interconnectedness of cultures and religions, and a new stage for the maturity (deepening) of this identity. In this context, the main objectives are being reformulated; these objectives arise out of the necessity to articulate changed modalities of the relationship with the absolute and spiritual movements of new types under conditions of globalisation: making sense of technology, obtaining a new concept of authority, transformation of the relationships between religion and politics, universal ecumenism, rethinking the concept of truth, the search for a universal language, and the revival of a mystical stance.

Mesopotamijos gamtinių sąlygų ypatumai ir šumerų civilizacijos ištakos -- Šumerologijos ištakos -- Šumerų kilmės problema -- Žemdirbystės savitumas -- Miestietiškos civilizacijos tapsmas -- Mitologija ir religija -- Rašto išradimas -- Socialinis ir politinis valdymo modelis -- Akadiečių užkariavimas -- Šumerų civilizacijos laimėjimai -- Šumerų meninės kultūros formos.

Straipsnyje nagrinėjami katalikiškojo religingumo raiškos liaudiškojo pamaldumo praktikų kontekste paradigminiai aspektai. Siekiama apibrėžti katalikiškojo religingumo sampratą, išgryninant apibrėžtį, struktūrą, raiškos požymius; apibūdinti liaudiškojo pamaldumo, jo praktikų sampratas; liaudiškojo pamaldumo praktikų kontekste aptarti katalikiškojo religingumo raiškos ypatumus. Čia religingumas suprantamas kaip asmeninis, unikalus, savanoriškas ir teigiamas žmogaus santykis su Dievu, išreiškiamas ir realizuojamas: religiniu sąmoningumu, religiniais jausmais, religiniais sprendimais (psichinė sritis); ryšiu su katalikiškąja tikinčiųjų bendruomene, religine praktika, religine morale (socialinė-kultūrinė sritis); religine patirtimi, tikėjimo išpažinimo formomis (specifinė religinė sritis). Liaudiškojo pamaldumo praktikos - asmens katalikiškojo religingumo raiškos dimensija. Tai įvairios privataus ar bendruomeninio pobūdžio politurginės religinio kulto apraiškos, kurios katalikiškojo tikėjimo kontekste reiškiasi ne liturgijos (nors glaudžiai su ja susietos), bet savitais tautos ar paskiros jos etninės grupės kultūros aspektais.

Straipsnyje kritiškai diskutuojama ir analizuojama vydūnistikoje įsivyravusi samprata, kad Vydūnas buvęs neovedantizmo atstovas. Šią Vydūno religinės tapatybės interpretaciją išpopuliarino produktyviausias Vydūno tyrinėtojas Vacys Bagdonavičius. Analizuojant V. Bagdonavičiaus metodologines prieigas bei remiantis hermeneutiniu žvilgsniu į Vydūno religinės raiškos fenomeną parodoma, kad Vydūno religinės tapatybės formavimuisi didžiausią įtaką padarė tuo metu Vokietijoje dominavusios liberaliosios protestantiškos teologijos ir vietinės, konservatyvios surinkimininkų tradicijos sandūra ir jų tarpusavio įtampa, pastūmėjusi Vydūną į universalistinį, konfesiškai neutralų ir sinkretišką domėjimąsi religijomis. Straipsnyje keliama hipotezė, kad visa Vydūno kūrybinė-religinė raiška adekvačiausiai gali būti suvokiama kaip esminių liberalaus protestantiško tikėjimo principų plėtotė ir pritaikymas konkrečiai istorinei-kultūrinei bei politinei Rytų Prūsijos lietuvių ir Rusijos lietuvių situacijai, siekiant išvengti šių skirtingų religinių tradicijų konfrontacijos politiškai vienijant tautą. This article critically discuss and analize the predominant conception of Vydūnas as a representative of neovedantism. This predominant interpretation of Vydūnas religious identity was popularized by the most productive researcher of Vydūnas Vacys Bagdonavičius. Analysing methodological approach of V. B agdonavičius and basing on hermeneutical view to fenomena of Vydūnas religious expression, it is indicated that the prime influence to Vydūnas religious identity formation was made by the junction and tension between Germanish liberal protestant theology and local, conservative "gathering crowd" tradition, which impel Vydūnas to universal, confessionally neutral and sincretic interest for religions. Article reveals hypothesis, that Vydūnas creative-religious espression could be perceived as a development of basic liberal protestantic belief principles and its adaptation to concrete historical-cultural also political East Prussia lithuanians situation, in order to avoid confrontation between this two different religious traditions and politically consolidate nation.

In every historical period, religion invigorates human faith, morality and dignity; for "God has not called us to immorality but to holiness" (1 Tues 4, 7). The majority of the contemporary participants of public philosophical discourses, including Jurgen Habermas in his Glauben und Wissen, compare the tragedy of September 11, 2001 with Biblical events; for the perpetrators of the atrocity acted in a name of God. This fact, according to Habermas, increased vibration of the string of religion in the secularized society: people rushed to synagogues, churches and mosques to pray. But, on the other hand, Habermas observes that "In spite of its religious language, fundamentalism is an exclusively modern phenomenon and, therefore, not only a problem of others". He believes that one of the most important causes of fundamentalism is swift cultural modernization of Muslim countries, perceived by their population as an assault on human nature, religious and national identity. Habermas thinks that humiliation of human dignity, which changes human mentality and requires separation of state and religion, plays the leading role in the formation of fundamentalism. Therefore, according to him, it is necessary to understand what secularization means in our postsecular societies. Pursuing this end, Habermas reinterprets the problem of faith and knowledge, paying attention to Immanuel Kant's (1724-1804) attempt of transferring the radical evil from Biblical text into the limits of reason alone. Kant claims: "for a religion that unhesitatingly declares war on reason will not persevere against it in the long run". But this Kantian approach does not persuade Habermas. He thinks: "The unrestrained way in which this biblical heritage is once more dealt with today shows that we still lack an adequate concept for the semantic difference between what is morally wrong and what is profoundly evil"4 • He says that devil does not exist but, nevertheless, "the fallen archangel stil wreaks havoc - in the perverted good of the monstrous deed, but also in the unrestrained urge for retaliation that promptly follows". The secularized modern languages frequently distort real meaning of the past events and cause misunderstanding between generations. For instance, sin, treated as guilt, takes away something important from God's commandments, and is treated as transgression of human law. The neglecting of natural law causes contradictory assessments and subjective feelings.