Search

Straipsnyje nagrinėjami pokarinės Klaipėdos gyvenimo aspektai, aptariami socialiniai, kultūriniai, administraciniai Klaipėdos gyvenimo bruožai 1945–1982 metais. Kultūriniai ir švietimo procesai mieste atspindėjo praktiškai visas viešojo gyvenimo sritis užvaldžiusius sovietizacijos simptomus. Klaipėda tapo kultūrine Lietuvos periferija. Pagrindinėmis meno sritimis Klaipėdoje buvo teatras ir kinas, muziejų ir dailės galerijų tinklas kūrėsi lėtai. Reikšmingiausias buvo 8-asis dešimtmetis, per kurį sukurta didžioji ir dabartinės miesto kultūrinės infrastruktūros dalis. 1945–1982 metais Klaipėda vystėsi kaip pramoninis-techninis Lietuvos centras. Baigiantis karo veiksmams, miestą paliko beveik visi jo gyventojai. Vokiečius pakeitė iš Lietuvos ir kitų TSRS respublikų vykę žmonės. Nuo 6-ojo dešimtmečio ryškėjo lietuviškėjimo tendencijos, sparčiai augo miesto gyventojų skaičius. Be minėtų tautų, didesnes miesto etnines grupes išlaikė baltarusiai, ukrainiečiai, tačiau žydų beveik nebuvo. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėda transformavosi į lietuviškos dvasios miestą. Religijos ir tarybinės sistemos institucijų santykiai 1945–1982 metais buvo komplikuoti. Tikėjimo išpažinimas buvo nesuderinamas su ateistiniu pasaulėvaizdžio suvokimu. Po 1945 m. Klaipėda keitė savo urbanistinį veidą. Tai lėmė ūkinės, paslaugų infrastruktūros, gyvenamojo fondo plėtimą, formavusį naują miesto įvaizdį, tačiau daugelis pagal tipinius projektus vykdytų tarybinių statybų niveliavo urbanistinės plėtros raidą, suteikė jai monotoniškumo, tapusio pagrindiniu naujųjų Klaipėdos rajonų bruožu. The article analyses aspects of post-war life in Klaipėda, discusses the social, cultural, and administrative aspects of life in Klaipėda from 1945 to 1982. Cultural and educational processes in the city practically reflected all the areas of public life that were taken by the symptoms of sovietisation. Klaipėda became the cultural periphery of Lithuania. The main art areas in Klaipėda were theatre and cinema, the network of museums and art galleries developed slowly. The most significant time were the eighties, when the major part of the current cultural infrastructure of the city was created. In 1945-1982 Klaipeda developed as an industrial-technical centre of Lithuania. By the end of hostilities, almost all its inhabitants left the city. The Germans have been replaced by people from Lithuania and other republics of the USSR. Since the sixties, Lithuanian traditions have emerged and the city's population started growing rapidly. In addition to the above-mentioned nations, the larger ethnic groups of the city remained Belarusians, Ukrainians, but almost no Jews. At the end of the eighties, Klaipėda became a city of Lithuanian spirit. Relations between the institutions of religion and the Soviet system in 1945-1982 were complicated. Confession of faith was incompatible with the atheistic perception of the worldview. After 1945, Klaipėda changed its urban appearance. This led to the economy, service infrastructure, residential fund expansion which shaped the new image of the city, but many of the Soviet-style construction projects levelled out the development of urban development, gave it a monotony, which became the main feature of the new Klaipėda districts.