Search

Placeboeffekte sind mehr als nur ungewöhnliche Heilungsprozesse oder als Störung abgetane Nebenfolgen ärztlicher Behandlungen. Sie ermöglichen vielmehr neue Perspektiven auf die grundlegenden Aspekte der menschlichen Existenz. Uwe Heyll zeigt auf, dass hinter den Placeboeffekten Funktionen des Erkennens stehen, die Geist und Körper zu einer untrennbaren Einheit verschmelzen lassen: Sie erzeugen ein Erleben, in dem sich das menschliche Selbst als Ausdruck der eigenen Persönlichkeit ausbildet. Auf dem Weg zur wissenschaftlichen Medizin wurden diese Funktionen jedoch schrittweise ausgesondert, so dass Placeboeffekte die Erscheinung einer wissenschaftlichen Anomalie angenommen haben.

International audience; This study is based on the self-reporting by circus artists' concerning their injuries. We refer to the theoretical framework of emersiology and argue that circus artists may be able to soothe their distress and pain by learning through their body. We will draw further on the comparison between our therapeutic approach and the techniques of self-care introduced by Michel Foucault in his History of Sexuality.

International audience; Body ecology is a micro-ecology. It is a discipline derived from philosophical naturism, deep ecology and holistic body-mind practices developed since 1850 in the corporeal experience of body recreation, outdoor living, and body awakening techniques using emersiology. It is because we transform the practices of individuals that ecology is transformed. This paper seeks to explain the new discipline of body ecology, and its focus on the significance of micro-situations and micro-experiences.

This article is about the fruitful dialogue between the philosophy of the body of the french philosopher Maurice Merleau-Ponty and the hermeneutics of the german philosopher Hans-Georg Gadamer, respecting Nature according to both authors. The two traditions remark the way in which each author understands the problem of an original experience, a meeting or approximation with the environment. For his side, Merleau-Ponty speaks to us about Nature from the point of view of a theory that favors the field of body and present sensitivity, whereas Gadamer speaks to us about Nature from the point of view of a theory of interpretation that emphasize the linguistic, historical and traditional character. Our interest in reading both authors from an ecological horizon resides in seeing, in their studies, philosophical antecedents to think about the access, always complex, to the topic “Nature” in Latin America. Certainly, this is an aspect concerning which multifarious Latin-American authors have declared their conceptions, conceptions that we pretend to remark in our paper. Este artículo se centra en destacar el diálogo fructífero entre la filosofía del cuerpo del filósofo francés Maurice Merleau- Ponty y la hermenéutica del filósofo alemán Hans-Georg Gadamer acerca del tema de la Naturaleza. Ambas tradiciones marcan la manera en que cada uno comprende el problema de una experiencia originaria, un encuentro con lo natural o aproximación a este. Por su parte, Merleau-Ponty nos habla de la Naturaleza desde una teoría que privilegia el campo de la corporalidad y la sensibilidad presentes, mientras que Gadamer nos habla de la Naturaleza desde una teoría de la interpretación que hace énfasis en el carácter lingüístico, histórico y tradicional. Nuestro interés de leer a ambos autores desde un horizonte ecológico reside en ver, en sus propuestas, antecedentes filosóficos claves para reflexionar sobre el acceso siempre complejo al tema “Naturaleza” en América Latina. Por cierto, un aspecto sobre el cual se han pronunciado diversos autores latinoamericanos y pretendemos destacar a lo largo del escrito.

Straipsnyje, remiantis Merleau-Ponty kūno filosofija, analizuojamas intersubjektyvus gyvenamasis pasaulis ir kūno išgyvenamas laikas. Filosofija kūnu susidomėjo antikoje ir visais istoriniais periodais yra siūlomos įvairios interpretacijos. Psichologijoje išskiriamas žmogaus ego (vidinių patirčių visuma) ir kūnas, priklausantis išoriniam pasauliui. Fenomenologai analizuoja Aš ir Kito arba savo ir svetimo santykį. Dualistinę žmogaus koncepciją Naujaisiais amžiais įtvirtino prancūzų filosofas, matematikas ir fizikas René Descartes’as, nubrėžęs gaires moderniam subjektyvizmui. Jis išskyrė dvi substancijų rūšis: materialias (kūniškas) ir nematerialias (dvasines), kurios randasi žmoguje. Apibūdindamas save kaip mąstantį daiktą, Descartes teigia substancinę žmogaus kūno ir sielos vienovę. Žmogaus substancinė kūno ir sielos vienovė nereiškia jų tapatumo, nes siela daro jį tuo, kuo jis yra. Mąstymas yra sielos esmė, įtvirtina subjekto prioritetą pažinimo procese ir suteikia jam viršenybę nuosavo kūno atžvilgiu. Descartes antropologija vertinama įvairiai. Dėl dualistinio požiūrio Descartes susilaukė kritikos iš Martino Buberio, Jeano-Paulio Sartre'o, Maurice Merleau-Ponty ir kt. Straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas Merleau- Ponty kūno filosofijai, nes jis atvėrė visiškai naujas kūno egzistavimo erdves. Merleau-Ponty žmogaus kūną tiria iš fenomenologinės perspektyvos, t.y. kūnas randasi gyvenamajame pasaulyje. Jis teigia, kad ne sąmonė, o žmogaus „nuosavas kūnas“ apsprendžia egzistenciją t.y. jo būties buvimo būdą pasaulyje. Būtis traktuojama kaip konkreti, gyva, kūniška arba, kitaip tariant, ne mąstanti, o įsikūnijusi sąmonė. Fenomenologijos pagalba Merleau-Ponty parodo sąmonės įsikūnijimą, t. y. atskleidžia kūno sąmoningumą. Pasak G. Šmitienės, Merleau-Ponty įvykdė juslinio suvokimo perversmą filosofijoje, atskleisdamas kad jusliniame suvokime veikia įkūnyta sąmonė arba sąmoningas kūnas, kad juslinis suvokimas – tai sintezės, neatskiriamos nuo atminties, vaizduotės ir daugybės kitų sąmonės procesų. Gyvenamasis kūnas yra bendravimo instrumentas, kurio pagalba ne tik pažįstame gamtą ir kūnus, bet taip pat įgyjame galimybę susitikti ir bendrauti su kitais. Žmogus yra kūnas, kuris įtraukiamas į santykius su kitais kūnais ir šių santykių dėka žmogus įvaldo kūną ir pažįsta ne tik gamtinę, bet ir socialinę aplinką. Atsisakęs tradicinės subjekto ir objekto perskyros, Merleau-Ponty teigia, kad intersubjektyvūs santykiai skleidžiasi įvairių realijų susipynusioje terpėje, kurioje dingsta atskiri pasaulio dalykai, kadangi žmogus ir pasaulis yra vieno kūno nariai. Tirdamas žmonių komunikaciją, Merleau-Ponty jos vyksme įžvelgė žmonių gebėjimą artikuliuoti pasaulį. Komunikacija su pasauliu vyksta nenutrūkstamai, nes pasaulis yra gyvas, kuriame esantys daiktai nuolat atsiveria nauju egzistencijos geismu, įtraukdami mąstantį Ego į gyvenimo įvykį. Intersubjektyvūs santykiai suponuoja kūno dvilypumą: tuo pat metu kūnas patiria kitą ir save. Subjekto sąveika su pasauliu, pasak Merleau-Ponty, gimdo laiką. Laiko analizė – tai patekimas į konkrečią subjektyvybės, reprezentuojančios subjektą, struktūrą. Laikas priskiriamas intencionalumų tinklui. Intencionalumas – tai sąmonės nukreiptumas į objektą, t. y. jos būsenos arba išgyvenimai. Laikas turi pereinamąjį judėjimo pobūdį per praeities ir ateities skirtumą dabartyje. Merleau-Ponty kūno filosofija atskleidžia subjektiškumo sritį, kurioje reiškiasi tarpasmeniniai santykiai, jausmai, mąstymas, juslinės funkcijos, kalba, ir kt. Visa tai yra egzistencijos pagrindas, atsiveriantis žmogui gyvame kūniškame pasaulyje. On the basis of Merleau-Ponty’s philosophy of body, the article analyses the intersubjective life-world and the time experienced by a body. The consciousness and duality of a body are revealed: a body simultaneously experiences the other and itself. The article discusses a unity of a physical body and an incarnate consciousness, which reveals itself in certain lifelike situation at each point in time, a sensual perception of which each time provides new knowledge and further opens up the world. The article shows that Merleau-Ponty brought a revolution of sensual perception in philosophy. He revealed that sensual perception consisted of various processes of consciousness associated with memory, imagination, feelings and other areas. It is assumed that the reason of the origin of time is the interaction of a subject with things. Analysis of time is a possibility to access to a concrete structure of subjectivity that represents a subject. Time has a transitional nature of movement through the difference between the past and the future in the present.