Search

Straipsnis yra iš ciklo „Faustiška kultūros politika“, jame svarstoma faustiškos sutarties tema. Trumpai apibūdinama, kas laikoma kultūros politika – vieša kova dėl prasmių ir vertybių. Kitos ciklo dalys – faustiška transgresija ir faustiška politika. Straipsnio tikslas – aptarti ikireflektyviąją intensiją, sąmoningą sutartį ir jos tesėjimą arba bandymus išvengti sutarties pasekmių. Terminas „faustiška kultūros politika“ ir ją atitinkanti sutartis yra siejama tiek su asmeniniu, tiek su socialinių grupių ar net valstybių sprendimais ir iš jų plaukiančiomis pasekmėmis. Faustiška sutartimi yra laikomas tariamai lygiavertis susitarimas, kuris sudaromas tarp galingos ir gerokai silpnesnės pusės, taip atsirado galimybė naudotis silpnesniojo naivumu bei priklausomumu. Nors faustiška tipologija yra kildinama iš J. W. Goethe’ės ir O. Spenglerio tekstų, bet aptariami ir Ch. Marlowe, K. Manno, T. Manno ir E. Jüngerio literatūriniai kūriniai, taip pat A. Speero ir P. Cvirkos susitarimai su totalitarinėmis valdžiomis. Straipsnyje lyginami Vakarų kultūros odisėjiškas ir faustiškas tipai, aptariama siuzereno ir vasalo dialektika, faustiškos dvasios artumas lošimams bei lažyboms ir kokia asmens drama baigiasi tokie sandėriai. Kalbant apie būdus, kaip galima įveikti sutarties pasekmes, išskiriamas moralinis apsisprendimas ir lošimo meistrystė. Vis dėlto tik moralinis apsisprendimas yra laikomas realiu išsilaisvinimo būdu, o makiavelizmas ir realpolitik doktrina ar F. Nietzsche’ės Übermensch sprendimas kritikuotini. The article deals with one of the topics of the cycle “Faustian Cultural Policy,” namely “The Faustian Bargain,” which briefly describes what is considered cultural policy: the social struggle for meanings and values. Other parts of the cycle are “Faustian Transgression” and “Faustian Politics.” The purpose of this article is to discuss the intentionality of pre-reflection, the conscious contract, and its continuation or attempts to avoid the consequences of the bargain. The concept “Faustian Cultural Policy” and the corresponding bargain are associated with both personal and social or even state decisions and their consequences. The Faustian Bargain is considered presumably equivalent to an agreement to the contract between the stronger and the much weaker parties for exclusive privileges for the weaker, deferring payment for an indefinite future and thus gaining access to the naiveté of the weaker, thereby making him dependent. The Faustian typology is borrowed from the texts of Johann Wolfgang von Goethe and Oswald Spengler, although the literary works of Christopher Marlowe, Klaus Mann, Thomas Mann and Ernst Jünger as well as the agreements of Albert Speer and Petras Cvirka with totalitarian authorities are also discussed. The article compares the Odysseyan and the Faustian types of Western culture; discusses the dialectics of suzerain and vassal; the proximity of the Faustian spirit to gambling and betting; and the personal drama that completes such transactions. As for the ways to overcome the consequences of the bargain, there is a distinction between moral self-determination and mastery of the game. However, only moral self-determination in the presence of other people is considered as a real way of liberation, while at the same time both Machiavellianism and the doctrine of Realpolitik or the conception of Nietzsche’s Übermensch are worthy of criticism.

Apie sovietinių viešųjų monumentų arba paminklų šalinimą Lietuvoje. Po įvairių svarstymų, kurie priešokiais vyko ištisus dešimtmečius, pastaruoju metu dėmesio centre vėl atsidūrė Vilniuje esantis paminklas Petrui Cvirkai. Tam tikroms politinėms grupėms Cvirkos paminklo nukėlimas – tiesiog puiki proga pademonstruoti ištikimybę nepriklausomybės idealams. O už gražaus ideologijos ir viešosios politikos fasado veikiausiai slypi pragmatiški verslo interesai – pasiglemžti šiuo metu gerokai apleistą viešąją erdvę arba „įsisavinti“ lėšas, kurių neišvengiamai bus skirta rekonstrukcijai, nukeldinus Cvirką nuo pjedestalo. Many monuments – symbols of Soviet monuments were demolished immediately after the and even before the reestablishment of independence and the reasons are quite understandable – society aimed to get rid of the symbols of colonial regime and occupation. The process of demolition of monument eventually slowed down but occasionally it gets accelerated. The author, analyzing the reasons behind renewed attempts to remove monument to Soviet Lithuanian writer Petras Cvirka who actively collaborated with the Soviet establishment presents a somewhat more complex case: these days attempts to remove monuments go beyond the practice peculiar to the “age of innocence”. Now these actions are manipulated by various political groups that have their own individual goals and reasons.

Apie mokslininko Pranciškaus Baltraus Šivickio dokumentinius filmus, šifruojant aptiktus Kauno centre, K. Donelaičio g. 13 namus. Advokatas, politikas, dukart ministras pirmininkas, buvęs dar ir užsienio reikalų bei teisingumo ministras Mykolas Sleževičius kartu su žmona stomatologe, visuomenės veikėja Doma (Domicėle) dviaukštį namą pasistatė 1932 m. (architektas Leonas Ritas). Sleževičių vilos kieme filmavimas vyko 1934 m. Ant laiptų pozavo M. Sleževičius, jo žmona, uošvė Pavalkienė, įdukra Marytė Sleževičiūtė-Mackevičienė, žentas Mečys Mackevičius, nuomininkas – rašytojas Petras Cvirka, o brolis Kazys Sleževičius, VDU profesorius, atrodo, buvo užsukęs tik į svečius. Rašoma, kaip išvardintų nufilmuotų asmenų likimas klostėsi vėlesniais laikais. A history of a well-known house in Kaunas. The author claims that a lot have been hidden for different reasons about this object.

Straipsnyje siekiama išskirti ir aprašyti pastorališkus Petro Cvirkos kūrybos elementus. Šiuo tikslu pasirinkti tie rašytojo apsakymai ir romanas, kurie išversti į rusų kalbą. Straipsnio autorės nuomone, peizažas, pastorališkas chronotopas, bukoliškas vaizdingumas, muzikalumas – visa tai sukuria Cvirkos apsakymų ir jo romano „Žemė maitintoja“ prasmes. Minėti pastorališki elementai ne tik sąlygoja meninį Cvirkos prozos vaizdingumą, bet ir demonstruoja Europos ir kitų nacionalinių tradicijų aktualumą ir pastovumą istorinių lūžių situacijose, ir, savo ruožtu, perkelia lietuvių rašytojo kūrybą iš tendencingų, jo epochai aktualių idėjų plokštumos į bendražmogiškas ontologinių prasmių erdves. The article is devoted to the exposure and description of indications of pastoral figurativeness in Petras Cvirka’s literary works. In the author’s of this article opinion, the landscape description, pastoral chronotop, bucolic image, musical component have the character of semantic factors in some writer’s stories and the novel. These indications of pastorality not only organize the artistic world of Cvirka’s prose, but also demonstrate the stability and actuality of European pastoral traditions at the turning-point of history and convert his literary works from the tendentious field of urgent for his time ideas in the sphere of common to all mankind ontological meanings.

Straipsnis skirtas svarbiai tarpukario Lietuvos estetinės minties temai – dailės proceso ir ideologijos ryšiui. Nagrinėjama marksistine meno klasinės prigimties teorija besivadovavusių meno kritikų meno socialinio determinuotumo samprata, siekiama atskleisti jos, kaip dailės kritikos metodologinio atspirties taško, vaidmenį. Išryškinami realizmo / modernizmo priešstatos padariniai vertinant lietuvių dailės procesą ir raidos kryptį. The topic of the article is the interconnection between processes of the fine arts and the ideologies. This issue was of great importance to the aesthetic thought of the interwar Lithuania. The author analyses the views on the social determination of arts that have been declared by art critics, who represented the political left, and derived their outlooks from the Marxian theory of a class-based nature of the arts. The article is an attempt to reveal the role, which the art criticism, based on the methodological approach of social determination, played in the process of valuation of the Lithuanian fine arts. The author concludes that while the social criticism called for the engagement of the fine arts, this requirement supposed contraposition of realism to modernism. Keeping in mind the context of the young generation of Lithuanian artists – representatives of lyrical expressionism – that succeeded in their aspirations to create national art, this contraposition is a clear evidence of methodological weakness of leftist art criticism.

Straipsnyje analizuojama senatvės samprata rašytojo Petro Cvirkos kūryboje. Parodoma, kad senatvę jis vaizduoja kaip priešpriešą vaikystei, senatvę laikydamas ramybės, susitaikymo, gyvenimo išminties tarpsniu. P. Cvirka pastebi ir vaizduoja seno žmogaus charakteringus bruožus: neišsenkančią kantrybę bendrauti su smalsiais vaikais, autentišką atmintį, prisirišimą prie savo šaknų, namų bei pagarbą amžinosioms vertybėms. Pažymima, kad senatvė rašytojo požiūriu, itin asmeniškas, net intymus žmogaus laikas - susikaupimui, apmąstymams. Didelis dėmesys skiriamas romano „Meisteris ir sūnūs" analizei, atskleidžiant, kad jame P. Cvirka papasakoja nepaprastų kaimo senolių istoriją, kuria parodo, kad senatvė būna ir visavertė. Pažymima rašytojo nuostata, kad senas žmogus nebūtinai turi patirti nereikalingumo jausmą, jei yra vertinamas kaip nepakeičiamas savo amato specialistas, žodžio meistras, įdomus žmogus. Romane išskirtinis yra senolių apsiskaitymas, socialumas, mokėjimas džiaugtis gyvenimu. Tačiau autorė atkreipia dėmesį ir į tuos P. Cvirkos tekstus, kurie įprasmina pamiršto, žeminamo, nereikalingu tapusio seno žmogaus dvasinę būseną, nepaprastai tylų, kantrų susitaikymą su apgailėtinu gyvenimu, laukiant artėjančios mirties. Daroma išvada, kad senų žmonių vaizdavimo priemonėmis P. Cvirka iš esmės nenutolsta nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tačiau jo kūriniuose unikalu tai, kad apie likimo siunčiamus išbandymus: skurdą, karą, artimųjų netektį - dažnai prabyla vaikas, kurio akimis, pojūčiais aktualizuojamas seno žmogaus gyvenimo dramatizmas. The article analyses the concept of old age in the works of Petras Cvirka. It is shown how he portrays old age as opposed to childhood, considering old age as the stage of peace, reconciliation, and wisdom of life stage. Cvirka observes and depicts characteristic features of an old man: inexhaustible patience in communicating with curious children, authentic memory, attachment to his roots and home, and respect to the eternal values. It is noted that old age, from the writer’s point of view, is highly personal, even intimate time of human life – the time concentration and contemplation. Great attention is paid to the analysis of the novel “Meisteris ir sūnūs” (“The Artisan and His Sons”) "Meister & Sons', revealing that there Cvirka tells a story of unusual village elders, which shows that old age can also be full-fledged. It is noted that according to the writer’s stance, an old man does not necessarily have to experience the feeling of needlessness if he is valued as an irreplaceable professional of his craft, word painter, and interesting man. The novel highlights the erudition, sociability, and ability to enjoy life of old people. However, the author of the article also pays attention to those Cvirka’s texts which actualise the spiritual condition of a forgotten, humiliated old man who has become needless, his extremely quiet, patient reconciliation with the miserable life in waiting for imminent death. It is concluded that by his means of portraying old people, Cvirka basically keeps close to the Lithuanian literary tradition. However, the unique feature of his works is that challenges sent by the fate: poverty, war, loss of loved ones – are often spoken of by a child, by whose eyes and feelings the dramatis of an old man’s life is brought into focus.

Straipsnyje analizuojamas M. Tamošaičio monografijoje „Didysis apakimas: lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje“ pateiktas požiūris į lietuvių rašytojų pozicijos kaitos Sovietų Sąjungos atžvilgiu rūpimu laikotarpiu problemą, kurios negalima nagrinėti, neįsigilinus į politikos teoriją. Praktinis, teorinis ir meninis požiūris į politiką skiriasi, nes nevienodas praktikų, teoretikų, menininkų politikos supratimas. Politiniam gyvenimui būtinas nuolatinis praktikų, teoretikų, menininkų įtakos sferų subalansuotas pasidalijimas. Bet koks išsibalansavimas šioje srityje gresia politinėmis pertrubacijomis, kas atsitiko Lietuvoje XX a. 4-ajame dešimtmetyje. B. Vaškelio suformuluota termino kairėjimas samprata atribojo nuo pirmosios Lietuvos Respublikos partinės sistemos socialdemokratus. P. Cvirkos, V. Krėvės-Mickevičiaus, S. Nėries ir kitų žymių lietuvių rašytojų atsiradimo sovietų stovykloje negalima tapatinti. Čia pasitaikė daug panašumų, bet egzistavo ir skirtumų. In the 4th decade of the 20th century the increase of the Soviet Union's influence was noticeably felt in Western Europe. However, while estimating complicated geopolitical changes of that period it would be erroneous to assume that the countries of the world, considering Nazism as their formidable enemy, adopted a more lenient position towards communism. The stance of Paris and London towards Moscow in the 4th decade of the 20th century was not consistent. It changed depending upon transformations of the geopolitical situation in Europe. During this period, a part of Western intelligentsia also felt some sympathy towards the Soviets, and this was conditioned, to some extent, by the seeming pacifistic policy of the Soviet Union (only in the first half of the 4th decade) and Moscow's active propaganda of "a social way of life". However, there were deeper causes which lay in the very nature of artistic intelligentsia and its attitude towards politics. In order to investigate how Lithuanian writers' attitude towards the Soviet Union changed during this period, we should take a closer look at the theory of politics. Practical, theoretical and artistic attitude towards politics differs just as differs the understanding of politics by practitioners, theoreticians and artists. Balanced distribution of the spheres of influence by the above mentioned groups of people is relevant for political life. Any imbalance in political life may lead to political perturbations; this is what happened in Lithuania in the 4th decade of the 20th century. Some literary people who analysed the change in Lithuanian writers' political orientation, also lacked a proper understanding of the theory of politics. Therefore, the conception of the term "turning left" (i.e. becoming more radical), coined by B. Vaškelis, dissociated social democrats from the party system of the Republic of Lithuania. P. Cvirka's, V. Krėvė-Mickevičius', S. Nėris' and other famous Lithuanian writers' appearance in the Soviet camp should not be treated in the same way. Next to many similarities, there existed differences.

Manyti, kad tapusi Europos Sąjungos ir NATO nare Lietuva išsivadavo iš savo praeities - didelė klaida. Išsivadavimą lemia patirties įsisąmoninimas, gebėjimas suvokti, kokie politiniai, socialiniai, psichologiniai procesai vyko XX a. Lietuvoje, apsisprendimas XXI amžiuje nebepasiduoti jiems. Kodėl pirmoji Lietuvos Respublika (1918-1940) gyvavo taip trumpai? Kas lėmė, kad Lietuvoje įleido šaknis ir sėkmingai plėtojosi marksistinė pasaulėžiūra? Iš kurių pilietinės elgsenos stereotipų atpažįstami mūsų pasąmonėje slypintys nuolankumo ir prisitaikymo daigai, galintys iš naujo pasireikšti Lietuvos Respublikos suvereniteto atsisakymu, tautos laisvės išdavyste, nepriimtinu lietuviškos kultūros ir identiteto modifikavimu? Į šiuos klausimus straipsnio autoriui padeda atsakyti rašytojo Petro Cvirkos biografija. 1940 metų vasarą šis rašytojas buvo aktyvus sovietiniam Rusijos imperializmui tarnavusios Lietuvos komunistų partijos rėmėjas ir talkininkas. Prikeliant atmintyje Cvirkos asmenybės bruožus ir sąlygas, lėmusias jo gyvenimo kelio kryptį, darosi lengviau suprasti, kokios šaknys maitino Lietuvoje marksistinius įsitikinimus, kodėl dalis piliečių nevertino šalies laisvės, kuo virto lūkesčiai, kai Sovietų Sąjunga 1940-ųjų vasarą aneksavo Baltijos valstybes. Sovietinį konformizmą išugdė lietuviškos pilietinės sąmonės nebrandumas, pasitikėjimo savo jėgomis, tikėjimo savo tautos dvasinėmis galiomis ir vertybėmis stoka, iliuzija, kad skurdas įveikiamas socialistine revoliucija, o ne socialinio teisingumo sąlygojama gerovės pažanga. To think that after Lithuania had become the member of the European Union and NATO liberated itself from its past is a big mistake. The liberation is determined by the awareness of experience, ability to understand what political, social and psychological processes took place in Lithuania in the twentieth century, and not to surrender to them in the twenty-first century. Why did the first Lithuanian Republic (1918-1940) last so briefly? What was it that decided the Marxist world outlook to root and successfully develop in Lithuania? Which civil behavior stereotypes show the humility and adaptability seeds that can re-occur in the refusal of the sovereignty of the Republic of Lithuania, betrayal of the nation freedom, inadmissibility of modification of Lithuanian culture and identity, underlying in our subconscious? The biography of the writer Petras Cvirka helps the author to answer these questions. In the summer of 1940, this writer was an active supporter and helper of Lithuanian Communist Party which served the Soviet Russian imperialism. Having raised the traits of Cvirka’ personality and conditions that determined the direction of his life path in memory, it becomes easier to understand what roots fed Marxist beliefs in Lithuania, why part of citizens did not value the liberty of country, wherewith the expectations became when the Soviet Union annexed the Baltic states in the summer of 1940. Soviet conformism was raised by the immaturity of Lithuanian civil consciousness, lack of self-confidence, faith in spiritual powers of own nation and values, illusion that poverty may be overcome by the socialist revolution rather than the progress of welfare conditioned by social justice.

Išlikusi dokumentinė medžiaga Petrą Cvirką leidžia priskirti prie kraštutinių kairiųjų, į komunizmą linkusių, tačiau dar vis tebesančių ideologinio apsisprendimo kryžkelėje trečiafrontininkų. Dėl nesilaikymo ideologinių nuostatų reikalavimų, bendradarbiavimo vadinamojoje "buržuazinėje" spaudoje Lietuvos komunistų partijos vadovybė Cvirką laikė "pavojingu" ir nepatikimu asmeniu. Todėl 1932–1933 m. jam nepavyko tapti komunistinės spaudos bendradarbiu, o galbūt net ir šios pogrindinės partijos nariu. Nuo 4–ojo dešimtmečio vidurio, ypač po pirmosios kelis mėnesius trukusios viešnagės Sovietų Sąjungoje, Cvirka ne tik virto dideliu sovietų simpatiku, bet ir šios šalies reklamuotoju bei pozicijų gynėju Lietuvos visuomenėje. Cvirkos naivumas ir iliuzijos Sovietų Sąjungos atžvilgiu dar labiau sustiprėjo okupacijos išvakarėse. Nėra pagrindo abejoti dėl Cvirkos ryžtingo apsisprendimo 1940 m. birželį tarnauti naujajai santvarkai. Dėl aklo pasitikėjimo Sovietų Sąjunga okupacijos pradžioje Cvirka virto uoliu sovietų talkininku. The article further discusses Petras Cvirka's ideas of the 1930s. The less known activity details of this author after the closing of the Third Front have been highlighted basing on the archival materials kept mostly in the Lithuanian Central State Archives, as well as on the published documents, the media of that time, reminiscences of his contemporaries and the research of literary critics.