Straipsnyje nagrinėjamos modulinės meninės formos, kurios šiuolaikinėje architektūroje skverbiasi į įvairių mastelių struktūras – nuo miesto urbanistinio audinio kompozicijos, pastatų konfigūracijos iki detalių. Modulis, kaip proporcijų matas, architektūroje taikytas nuo antikos laikų, o dar didesnę reikšmę įgavo XX–XXI a., didėjant inovatyvių statybų mastui ir tobulėjant informacinėms technologijoms. Įprastinė modulio, kaip statinio fiksuotojo dydžio, samprata pasipildė kintamų, prisitaikančių modulinių dydžių, tokių, kaip antai: fraktalas, parametras, algoritmas, – sąvokomis. Įvairios modulių išraiškos ir tendencijos atsiskleidžia ir nūdienos Lietuvos architektūros pavyzdžiuose, kuriuose modulines menines formas sudaro pasikartojantys erdviniai bei plokštuminiai elementai. Erdviniai moduliai, tokie kaip sekcija-butas / patalpa, ir plokštuminiai moduliniai sienos elementai tampa būdinga, tik vis dinamiškesnės ir plastiškesnės išraiškos šiuolaikinės architektūros forma. The article analyses modular artistic forms that emerge in all scale structures of contemporary architecture. Module, as a standard unit of measure has been in use since antiquity. It gained even more significance amid innovative building and computing technologies of the 20th and 21st centuries. Static and fixed perceptions of a module were supplemented with concepts of dynamic and adaptable modular units, such as fractals, parameters and algorithms. Various expressions and trends of modular design appear in contemporary architecture of Lithuania, where modular forms consist of repetitive spatial and planar elements. Spatial modules as blocks or flats and planar modular wall elements are a characteristic expression of the contemporary architecture in Lithuania.