Search

Pažaislio kamaldulių vienuolyne įvairūs želdiniai auginti nuo pat tada, kai 1664 metais įsteigtas eremas. Vienuolyno šiaurinėje ir pietinėje pusėse įveisti gana erdvūs sodai, medžiais ir krūmais apsodinta ir eremitoriumo teritorija. Iš pradžių vaismedžiais apsodinti ir nedideli sodeliai prie vienuolių gyvenamųjų namelių, vėliau tie pakeisti buksmedžiais ir gėlynais. XVIII a. pab.–XIX a. pr. vienuolyno teritorijoje augo apie 300 derančių vaismedžių, tarp kurių vyravo kriaušės, obuoliai, slyvos ir vyšnios. XVIII a. viduryje minimi ir retesni Pažaislio soduose auginami augalai – vynuogės ir graikinis riešutmedis. In the Pažaislis Camaldolese monastery, horticulture was practiced from the establishment of the hermitage in 1664. Sources testify that at the time of its endowment, the monastery’s estate had gardens, in which hops were cultivated. The Camaldolese monks themselves started to grow individual fruit trees in the hermitage at the monks’ cabins. Later, these trees were transferred to undeveloped areas, and gardens began to be formed on the northern and southern sides of the monastery, while trees and shrubs were planted in the territory of the hermitage as well. The monks planted common box shrubs and flowers in the courtyards of their cabins. In the late 18th and early 19th century, approximately 300 fertile fruit trees, mainly pear, apple, plum and cherry, grew in the monastery’s territory. In the middle of the 18th century, more exotic plants cultivated in the Pažaislis gardens – grapes and Circassian walnut, lilies and peonies – are mentioned. The Pažaislis Camaldolese monks appointed one of their brothers to act as a garden supervisor, and he usually delivered fresh fruits from the garden to each cell. If needed, the monks would organize collective works in the garden. In the second half of the 18th century, persons from the outside were already hired to work and oversee the garden in Pažaislis; their duties also included protecting the harvest from thieves. In the early 19th century, the newly grafted hop garden in Pažaislis is mentioned. Travellers who visited Pažaislis and tasted the hops praised their flavour. The fruits were consumed by the monks, and the surplus was put out for sale. After the closure of the Camaldolese monastery, Eastern Orthodox monks abandoned the former gardens and began to cultivate their own plants.

In 1754, Camaldolese Father Tiburtius visited the Polish-Lithuanian Commonwealth. The purpose of his visit and the reasons behind it are unusual, to say the least: he was a visitator to the monasteries of the Camaldolese order in the province of Poland and Lithuania appointed by Pope Benedict XIV. The situation in the province, the transgressions and disagreements were so glaring that the leadership of the Camaldolese congregation of Monte Corona resolved to plead for an intervention of the Holy See. For this reason the king of the Polish-Lithuanian Commonwealth, the spiritual leaders, and the papal nuncio were informed about the visit. From 13 July to 29 October 1754, visitator Father Tiburtius visited all seven active Camaldolese hermitages (in Cracow, Pažaislis, Rytwiany, Warsaw, Bieniszew, Wigry, and Szaniec), interviewed the monks, and on 15 November submitted the act of visitation to nuncio Niccolò Serra, the Apostolic representative in the Polish-Lithuanian Commonwealth residing in Warsaw. The surviving documents of the visitation – the act of the visitation, the minutes of the interviews, the monks’ testimonies, and correspondence allow not only a fairly detailed reconstruction of the process of the visitation, but also an understanding of the situation that the visitator found in the province. Some of the transgressions (the failure to invite capitulum culparum, violation of the vows of silence, poor attendance of the choir, and frequent departures from the hermitage) were symptomatic of all the hermitages. A group of influential monks led by Father Florian who, as vicar general, held the highest position in the province, not only disregarded others, often violated the rules prescribed by the Camaldolese Constitution, but even interfered with election results. The visitation interviews show which hermitages had the poorest administration and which monks committed the grossest transgressions. At the end of the visitation, the visitator re-assigned twenty seniors of the province, dismissed those with the grossest transgressions, and redistributed the monks across the hermitages. The documents of the visitation are specific: they mostly refer to transgressions and errors, and hardly ever mention praise or examples of proper behaviour. For this reason the information they provide is one-sided. Nonetheless, these documents, and especially the monks’ interviews, offer a better understanding of the daily life in Camaldolese hermitages of the mid-eighteenth century, and shed some light on the individual traits of some of the monks.

In the Camaldolese Order, as in many religious other orders, upon entrance to the novitiate, a person customarily received a new name, which signified a new beginning in the monastic life. The monks assumed a new monastic name, and from that time on the old one was practically never used. This is the reason why we often know little about the persons under their original names. Monastic names of fathers and brothers were selected in such a way as not to create more than one father and one brother under the care of the same patron saint. Only after the monk’s death his name was given to a new novice. In the Camaldolese provinces there was usually one novitiate, where the candidates had a time to familiarise with the order’s rule and grow deeper into the community life, then to study and finally take eternal vows. The first Camaldolese novitiate in the Polish and Lithuanian lands was established in Bielany near Cracow, but later on, on the demand of the founedr of Pažaislis (Polish: Pożajście) monastery near Kaunas in Lithuania, such a novitiate was organised also at Pažaislis. In this way it was possible to enter the Camaldolese Order in the Polish-Lithuanian province through the two novitiates. Throughout the whole span of the 17th and 18th centuries in Cracow novitiate ca. the vows were taken by ca. three hundred fathers and little over one hundred brothers. At Pažaislis, between 1671 and 1799 almost one hundred fathers and over fifty brothers were professed. After looking at the names of the Camaldolites in the Polish-Lithuanian province in the 17th and 18th century, a number of points can be highlighted. There were, of course, some names wich were common to the whole Catholic Church throughout the world (names of the apostles, Evangelists, archangels etc.) and it would be difficult to see any specificity here. But there were some names characteristic of the Camaldolese community. It is obvious to say that the name was given with an individual patron saint in mind, and this makes it possible to see the popularity of the cults of different saints. There were, in the Polish-Lithuanian province, names popular in the whole Camaldolese Order of the Congregation of Monte Corona. Those included the first holy hermits, whose example was followed by St Benedict and St Romulad; thus, it was quite often that the monks were called Anthony, Macarius, Onuphrius, Paul, Simon, Abraham, Jerome, Pachomius, Hilary. Also later saints were popular among the Camaldolites, those who rejected high offices and went to live in seclusion, as Leonard, St Silvestre Gozzolini or Gniezno archbishop BL Bogumił. There were among Camaldolese names not only those of the most popular and venerated founders of the order and the rule (St Benedict, St Romuald, St Paul Giustiniani), but also their disciples (St Placidus, St Maurus, St Peter Damian, St Pietro Orseolo, St John Gualbert). A bit less popular were the names of other saint Camaldolese and Benedictine monks, also of those who initially belonged to the Benedictines but later established their own orders (St Wilhelm, St Robert, St Alberic, St Bernard). But there were also saints’ names which were characteristic of the Polish and Lithuanian lands. This group includes the most popular saints in the country: St Florian, St Wojciech (Adalbert), St Jacek (Hyacinth), St Stanisław (Stanislaus), St Wacław (Vaclav or Wenceslas) and others, whose names were given to novices. Quite popular were the names of the saints who preached St Romuald’s teachings before the foundation of the Camaldolese Order in Poland, such as St Brunon of Querfurt; highly popular were also names of the Five Martyred Polish Brothers (John, Benedict, Isaac, Mathew, Christian), and others saints associated with them (Barnaba, Andrew, Justin). This clearly evidences the local character of Camaldolites’ names in the Polish-Lithuanian province.

The oldest known visitation of the Bonifrater monastery in Vilnius is being published. This is also the oldest known visitation of a GDL Bonifrater monastery in general. The known historical sources of the Vilnius Bonifraters are various (foundations, inventories, minutes of meetings, lists of patients, income and expenses books), but they are far from exhaustive, and are rather fragmented. The act of the visitation of the Vilnius monastery carried out on 29 July – 6 August 1720 informs about several basic things. Attention was drawn to the three main issues – the status of the monastery (buildings, churches, and other facilities), the internal life of the monks and the activities of the Prior and the financial condition. The visitation presents the fathers and brothers living in the monastery. Comparing the monastic families, the situation in Vilnius (2 fathers and 5 brothers) was comparable with the Bonifrater monasteries in Krakow and Lviv. The monks were interviewed, their responses fixed in the visitation, which allows one to obtain information about the internal life of the monastery. The Holy Cross Church and monastery are described in the visitation. Although the comments are not broad and detailed, they should really be valuable to art and architecture historians. The monastery acquired the current artistic look later, after the 1749 fire in Vilnius the church and monastery were repaired and re-decorated. This visitation provides information about the state of the monastery and the carried out repairs. In the Bonifrater monasteries patients were received and treated, they would leave donations, ask for Masses, the monks would purchase medicines for their treatment, would hire doctors, correspond with relatives and so on. Therefore, attention and care were needed to capture all of this financial “movement”. Therefore, considerable attention and thoroughness were needed to fix this financial “movement”. Therefore, in the visitation important attention was paid to the fact of whether the financial accounting was properly conducted in the monastery. In the publication the abbreviations of sources are provided for the convenience of the reader, leaving in brackets only those places that are not very clear or obvious. Several unknown or doubtful areas are marked by question marks and atypical spellings by exclamation points.

Count Eustachy Tyszkiewicz is famous for his wide and productive activity, which has already received considerable research attention. His works on archaeology have been widely analysed, and attention was drawn to his pioneering works on systemising the archaeological material. Tyszkiewicz's contribution to the creation of the first public museum in Vilnius is beyond doubt. We would like to point out another field of his activity, which has not received much discussion until today - the research of convents. It is known that Tyszkiewicz made a significant contribution to the collection of archival church documents in the Vilnius Museum of Antiquities. Besides, he was the first to begin their study and publication. It would not be ethical to call Tyszkiewicz the first researcher of convents with regard to other scholars who had produced some publications earlier or collected material about convents. However, in this field Tyszkiewicz also manifested himself as an innovator, as he was one of the first to prepare a wide and systematically concise study Wiadomosc historyczna o zgromadzeniach ifundacyach męzkich i ženskich rzymsko-katolickich klasztorow w Dyecezyi Wilenskiej ("Historical Information about the Roman Catholic Mens and Women's Convents and Endowments in the Vilnius Diocese"). In 1857 this study appeared in the periodical publication Teka Wilenska ("Vilnius Folder"), a year later came out as a separate booklet, and became probably the first separate publication on Lithuanian convents. In this paper, the author will analyse which convents Tyszkiewicz chose for reviewing their history, what sources he used, how reliable his information is, and if later researchers found it useful. Hopefully, a wider acquaintance with Tyszkiewicz's works will serve for a better understanding of the historiography of Lithuania of the middle of the 19th century.

Knygoje pirmą kartą taip išsamiai pristatoma Pažaislio kamaldulių vienuolyno statybos istorija XVIIa. paskutiniame trečdalyje - XVIIIa. pradžioje. Knygoje aptariama kamaldulių vienuolija, jos vienuolynai Lenkijos-Lietuvos kamaldulių provincijoje, mecenatų indėlis j statybas Pažaislyj e, menininkų vykdyti darbai. Ypač didelis dėmesys skiriamas maždaug du dešimtmečius vykdytai puošybai marmuru, kuris buvo plukdomas į Pažaislį vandens keliu nuo marmuro laužyklų prie Krokuvos. Taip pat knygoje pateikiami įvairūs su statybomis susiję rašytiniai šaltiniai 1667-1712 m., kurie pateikiami originalo kalbomis (lotyniškai, itališkai ir lenkiškai), kartu pateikiant trumpus aprašymus lietuvių kalba.

XVII a. pirmojoje pusėje pastatyta koplyčia žavi marmuro puošyba, malonėmis garsėjančiu Šv. Kazimiero paveikslu, XVII a. pabaigoje sukurta stiuko lipdyba ir freskomis. Taip pat koplyčioje yra nemažai vertingų įvairiais laikotarpiais pagamintų sidabrinių ir auksuotų dirbinių. Tačiau iki šiol mažai žinoma apie nišose įtaisytas aštuonias valdovus vaizduojančias skulptūras. Istoriniuose šaltiniuose informacija apie jas gana miglota, skulptūrų istorija apaugusi įvairiais nepagrįstais teiginiais ir versijomis. Labiausiai pagrįsta nuomonė, kad skulptūros vaizduoja Lenkijos ir Lietuvos valdovus. Straipsnyje svarstoma, kada ir kaip XIX a. atsiranda ši skulptūrų įvardijimo versija, kuo ji grindžiama ir argumentuojama. Istoriografijoje galima rasti dar keletą skulptūrų įvardijimo versijų, tačiau dažniausiai tai nepagrįstos legendos ir mitai. Ar esama ir daugiau versijų? Reikia pripažinti, kad skulptūrų įvardijimas iki šiol yra tik spėliojimai. Straipsnyje, remiantis įvairia ikonografine medžiaga ir XVI-XVIII a. tekstais apie Šv. Kazimiero biografiją bei Šv. Kazimierui skirtuose pamoksluose minima informacija, bandoma suprasti, kokią Šv. Kazimiero aplinką įsivaizdavo XVII-XVIII a. koplyčios lankytojas. Ar galima įsivaizduoti, kad skulptūros vaizduoja šventuosius, su kuriais siejamas ir Šv. Kazimieras? Ar galėjo skulptūros vaizduoti artimiausius giminaičius Jogailaičius? Ne karalius, o didžiuosius kunigaikščius? Tarp aštuonių skulptūrų išsiskiria dvi raižytos skulptūras su imperatoriškomis karūnomis. Manoma, kad viena iš jų vaizduoja Šv. Kazimiero senelį, imperatoriumi laikytą Vokietijos karalių Albertą. Antroji skulptūra galėjo būti skirta imperatoriui Frydrichui III, kuris tęsė Šv. Kazimiero senelio darbus ir globojo Šv. Kazimiero motiną. Straipsnyje liko daug neatsakytų klausimų. Tačiau suformulavus klausimą, galima greičiau tikėtis rasti atsakymą. The chapel constructed in the first half of the 17th c. fascinates with its marble interior, St. Casimir's picture, famous for its graces, and stucco mouldings and frescoes created in the end of the 17th c. It also contains unique goldsmithing artworks of various ages. However, little is known about the eight rulers' sculptures in the niches of the chapel. Historic sources vaguely mention them, and a few contradictory tales and legends survive. The most grounded opinion states that the sculptures depict Kings of Poland and Grand Dukes of Lithuania. The article analyses when and how this version of naming the sculptures appears in the 19th c, its grounding and arguments for it. In historiography, there are several different versions associated with these sculptures; however, they might be just unfounded legends and myths. Are there other interpretations of identifying the sculptures? It should be stated that identifying sculptures is still limited to guesswork. In the article it is attempted to imagine how a 17-18th century visitor to the chapel would imagine St. Casimir's surroundings, basing these attempts on iconographic material, the texts on St. Casimir's biography from the 16-18th c. and sermons dedicated to St. Casimir. Is it possible the sculptures depict certain Saints, amidst whom St. Casimir was accepted? Could the sculptures have portrayed his closest relatives the jagiellonians? Could these sculptures be Grand Dukes and not Kings? Two carved sculptures of rulers with emperor crowns stand out between the eight sculptures. It is thought that one of them depicts St. Casimir's grandfather, Albert of Germany, at that time titled as emperor. The second sculpture might depict the emperor Friedrich III who continued St. Casimirs grandfather's work and protected St. Casimir's mother. There are a lot of questions left unanswered in the article. However, a vocalised question has more chances of being answered than a silent one.

Straipsnyje pasakojama apie XVII a. pabaigoje kilusią idėją įamžinti Pažaislio fundatoriaus Kristupo Zigmanto Paco ir jo žmonos Klaros Izabelės atminimą dviem marmuriniais sarkofagais. Šie sarkofagai Kazimiero Mykolo Paco užsakymu pagal architekto Pietro Puttini brėžinius turėjo būti atlikti prie Krokuvos esančių marmuro laužyklų meistrų, atgabenti į Pažaislį ir pastatyti fundatorių kriptoje bažnyčioje po prieangiu. Išlikę P. Puttini brėžiniai ir kamaldulių bei M. K. Paco korespondencija leidžia neblogai pažinti marmuro dirbinių užsakymų specifiką, užsakovo ir architekto meninius siekius. The basic decorative works of Pažaislis Camaldolese church were carried out in the 1620s. In that period the church was decorated with stucco mouldings, frescoes and marble. The decorative marble works survived the longest - almost two decades. While ordering the marble works the Camaldolese of Pažaislis were given serious assistance by the Camaldolese from the Bielany monastery in Krakow, who lived in a neighbourhood of marble breakers. After the death of Pažaislis, the founder the Great Chancellor Krzysztof Zygmunt Рас of Grand Duchy of Lithuania (1684), the decision was made to install two marble sarcophagi to commemorate him and his wife Klara Isabelle. These two sarcophagi were to be made by masters who lived in the vicinity of Krakow's marble breakers under the commission of Kazimierz Michał Рас and following the schemes by the architect Pietro Puttini The sarcophagi were then to be brought to Pažaislis and placed under the church's porch - the crypt of the founders. The bodies of the founders were subsequently to be placed in wooden coffins inside the sarcophagi. The surviving schemes of P. Puttini and the correspondence between the Camaldolese monks and K. M. Рас allow us to become fairly well acquainted with the specifics of marble work commissions and the artistic aims of both the commissioner and architect. Unfortunately, for К. М. Рас, the then patron of Pažaislis, the price of this commission proved to be too high and the idea was never implemented.

Straipsnyje aptariamas vyskupo Tiškevičiaus Vilniaus Antakalnio parapijinei bažnyčiai padovanotas Švč. Mergelės Marijos Maloningosios paveikslas. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje esantis ir malonėmis garsus paveikslas – vienas seniausių šios šventovės paminklų, 1653 m. įneštas į jau anksčiau čia stovėjusią medinę bažnyčią. Dabartinėje bažnyčioje Švč. Mergelės Marijos Maloningosios altorius įrengtas kairėje transepto pusėje, o visas šios pusės dekoras skirtas Dievo Motinos išaukštinimui. Vyskupo Tiškevičiaus dovanotas paveikslas – tai Faencos (Italija) katedroje esančio Švč. Mergelės Marijos Maloningosios paveikslo kopija. Ikonografinis tipas lengvai atpažįstamas iš Marijos rankose laikomų sulaužytų strėlių. Nėra tiksliai žinoma, kada vyskupas Tiškevičius įsigijo šį paveikslą. Manoma, kad jis pirktas arba gautas dovanų Tiškevičiui 1639–1641 m. būnant Romoje. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į Antakalnio paveikslo ir Varšuvos pijorų bažnyčiai XVII a. viduryje dovanoto Švč. Mergelės Marijos Maloningosios paveikslų panašumą. Tikriausiai Tiškevičiaus įsigytas paveikslas buvo sukurtas tarp 1650–1653 m., o paskata jį įsigyti tapo susidūrimas su Faencos Dievo Motinos kultu ir žinia apie Apaštališkojo Sosto dovaną Varšuvos pijorams. Straipsnyje aptariamas atvaizdo ikonografijos savitumas ir paveikslo istorija. Pažymima, kad XVIII a. pabaigoje paveikslas buvo atnaujintas. Išlikę dabartinio paveikslo aptaisai sukurti XVIII a., tačiau Dievo Motiną vainikuojanti karūna datuojama XVII a. antra puse. Spėjamas, kad XIX a. antroje pusėje paveikslas pertapytas. The paper discusses the painting of Blessed Virgin Mary of Mercy given as a gift to the Antakalnis parish church in Vilnius by Bishop Tiškevičius. The painting, known for its mercy, kept at the Church of Saints Peter and Paul, is one of the oldest monuments of this shrine, brought into a wooden church in 1653. The altar of Blessed Virgin Mary of Mercy is arranged on the left side of the transept of the present church, and the entire decoration of this side is designated to the exaltation of the Mother of God. The painting presented by Bishop Tiškevičius is a copy of the painting of Blessed Virgin Mary of Mercy kept in the cathedral of Faenza (Italy). The iconographic type is easily recognised from the broken arrows in Mary’s hands. The date when Bishop Tiškevičius acquired this painting is not known. It is supposed to have been bought or received as a present while Tiškevičius stayed in Rome in 1639–1641. The paper notes similarity of the painting of Antakalnis and the painting of Blessed Virgin Mary of Mercy presented to the Church of Piarists in Warsaw in the mid-17th c. Most probably the painting acquired by Tiškevičius was created between 1650 and 1653, and the bishop could have been induced to acquire it having faced the cult of the Faenza Mother of God and found out about the gift of the Holy See to the piarists of Warsaw. The paper discusses the distinct iconographic character of the image and the history of the painting. It notes that at the end of the 18th c. the painting was restored. The remaining casing of the present painting was created in the 18th c.; however, the crown of the Mother of God dates back to the second half of the 17th c. The painting is supposed to have been repainted in the second half of the 19th c.

Bažnyčios istorija yra tarpdalykiška, jos objektai būna patys įvairiausi. Jais gali būti ne tik pati Bažnyčios institucija, bet ir dailė, literatūra, architektūra, ūkis. Susidomėjimas įvairiais Bažnyčios istorijos aspektais per pastaruosius kelis dešimtmečius smarkiai išaugo. Vis gausėjantis tyrimų ratas skatina įsigilinti į pasiektus rezultatus. Šioje apžvalgoje aptariami naujausi, 2009–2010 m. Katalikų Bažnyčios istorijos tyrinėjimai Lietuvoje. Per šiuos metus monografijų sulaukė Vilniaus Bernardinų ir Žemaičių Kalvarijos dominikonų vienuolynų istorija, keli kankinystės atvejai, XIX a. Seinų katalikų seminarijos edukacinė programa, įvairūs XX a. Bažnyčios istorijos aspektai. Ypatingą vietą tarp Bažnyčios istorijai skirtų darbų užima dvasininkijos tyrimai. Iš jų išskirti galima autorių kolektyvo parengtą XIV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) katalikų dvasininkų žinyną ir įvairiems vyskupams skirtas monografijas. Pastaruoju metu išaugus susidomėjimui šventųjų gerbimo tradicijomis, atsirado nemažai naujų Šv. Kazimiero gerbimo tyrinėjimų. Pavieniai Bažnyčios istorijos aspektai sulaukia ne tik monografijų, bet ir straipsnių rinktinių. Prie tyrimų spartos prisideda naujos šaltinių publikacijos, kuriose galima aptikti unikalių, pirmą kartą publikuojamų dokumentų. Su Bažnyčios istorija visuomenė supažindinama ne tik leidiniais, bet ir įvairių institucijų rengiamomis parodomis bei konferencijomis. Tokiems renginiams progų 2009–2010 m. buvo ne viena. Ypatingo įvertinimo nusipelno meno istorikės Marijos Matušakaitės indėlis į LDK bažnytinio paveldo objektų tyrimus. The history of the Church is interdisciplinary, its objects are very diverse. They can be not only the institution of the Church itself, but also art, literature, architecture, and economy. Interest in the various aspects of the history of the Church has increased significantly over the past several decades. The circle of research is becoming even bigger and it promotes a deeper understanding of the achieved results. This overview discusses the most recent 2009-2010 research of the history of the Catholic Church in Lithuania. During these years, monographs were made for the history of the Vilnius Bernadine and Samogitian Kalvarija Dominican monasteries, a few cases of martyrdom, for the XIX century Sejny Catholic seminary educational program, a variety of historical aspects of the Church. Clerical studies have a special place among the works dedicated to the history of the Church. The XIV-XVI Guide to the Catholic Clergy of the Grand Duchy of Lithuania and monographs for various bishops that were made by the collective of authors can be highlighted. Recently, because of a growing interest in the tradition of respecting saints, many new researches about St. Kazimieras are made. Individual aspects of the history of the Church receive not only monographs but also collections of articles. Contributions to research speeds are made by new sources of publications that can detect unique, first-published documents. The society is taught about the history of the Church not only through publications, but also by the various institutions, exhibitions and conferences. There were many occasions for such events in 2009-2010. The contribution of art historian Marija Matušakaitė to the study of the objects of the Church of the Grand Duchy of Lithuania deserves special recognition.

Šioje knygoje pirmą kartą pristatoma Lietuvos XVI-XVIII a. dailės ir architektūros istorija, pateikiant 40-ies svarbiausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje dirbusių architektų, tapytojų, skulptorių ir raižytojų gyvenimo bei kūrybos aprašymus. Svarbiausi knygos veikėjai - ne žanrai, technikos arba stiliai, o patys menininkai. Jų biografijos pristatomos tiksliai, siekiant neiškraipyti informacijos, tačiau populiariuoju stiliumi, orientuojantis ne į detales, atskirus smulkius meninius reiškinius, o į bendrą kontekstą, epochos savitumą. Aptariant menininkus stengtasi išryškinti kūrėjo specifiką, tik jam būdingus bruožus. Leidinyje apžvelgiami įvairūs aspektai - tiek atskirų menininkų įvestos meninės arba technologinės naujovės, tiek ir socialiniai, santykių su užsakovais klausimai. Kiekviena biografija iliustruota menininkų atliktų kūrinių nuotraukomis. Kai kurie meno kūriniai iliustracijų aprašymuose detaliau komentuojami ir aprašomi, atskleidžiant menininko savitumą, jo kūrinio naujumą arba originalumą. This book for the first time presents the history of Lithuanian art and architecture of the 16th–18th c. and describes the life and work of 40 most prominent architects, painters, sculptors and carvers who worked in the Grand Duchy of Lithuania. The most important characters of the book are artists, rather than genres, techniques or styles. Their biographies are presented accurately, seeking not to distort information, yet a popular style is used, orientating not to details and individual minor artistic phenomena, but to the general context and distinction of the epoch. The artists are described by highlighting the creator’s characteristic features. The publication overviews various aspects: both the artistic or technological novelties introduced by individual artists and social issues of relations with clients. Every biography is illustrated with pictures of the artists’ works. Some works are commented and described in greater detail, revealing the artists’ distinction and the novelty and originality of their works.

Pažaislio kamaldulių vienuolyno bažnyčioje ištapytas freskų ciklas, kiek žinoma, pats plačiausias dailėje atpasakojantis šv. Brunono misiją ir kankinystę. Visos šv. Brunono istoriją pasakojančios freskos sukurtos florentiečio tapytojo Michelangelo Palloni (1637 – tarp 1711-1713). Sienine tapyba pagrindines bažnyčios patalpas jis dekoravo 1678-1685 metais. Iš viso pietiniame koridoriuje ištapyta 11 freskų: aštuonios iš jų, pasakojančios Šv. Brunono istoriją, išdėstytos aukštai sienose prie pat skliauto, o lubose trijose scenose tradiciškai vaizduojamos šventųjų apoteozės. Pirmoje freskoje vaizduojamas popiežiaus Silvestro II arkivyskupu įšventinamas šv. Brunonas, antroje – šv. Brunono išvykimas į misiją. Sekančios trys freskos vaizduoja sėkmingą šv. Brunono misiją – pamokslavimą pagonims, šv. Brunono išbandymą ugnimi ir pagonių karaliaus krikštą. Trys paskutinės freskos vaizduoja Šv. Brunono kankinystę ir pagerbimą po mirties – šv. Brunono nukirsdinimą, stebuklą prie šventojo palaikų ir virš jo kapo statomą bažnyčią. Pažaislio šv. Brunono istoriją vaizduojantis freskų ciklas unikalus ikonografiniu požiūriu. Savarankiškai buvo atrinkti svarbiausi jo gyvenimo ir kankinystės momentai, kurie turėjo reprezentuoti šventąjį. Dėl uždaros kamaldulių vienuolijos, šis ciklas taip ir netapo ikonografiniu pavyzdžiu dailėje. The cycle of frescoes painted in the church of Pažaislis Camaldolese Monastery, so far as it is known, is the most extensive in art retelling mission and martyrdom of St. Bruno. All the frescoes telling the story of St. Bruno were created by Michelangelo Palloni, the painter from Florence (1637 - in about 1711-1713). He decorated main rooms of the church using wall painting techniques in 1678-1685. In total, 11 frescoes are painted in the southern corridor: eight of them which tell the story of St. Bruno are set high on the walls close to the dome, and the apotheosis of saints in three scenes is traditionally depicted on the ceiling. The first frescoes depict the ordination of St. Bruno into Archbishop of Pope Silvestro II, and the second - departure of St. Bruno on mission. The next three frescoes depict a successful mission of St. Bruno - preachment to pagans, test of St. Bruno with fire and baptism of the pagan king. Three of the last frescoes depict martyrdom of St. Bruno and honor after his death - beheading of St. Bruno, the miracle at the saint's remains and the church under construction over his grave. The cycle of frescoes in Pažaislis depicting the story of St. Bruno is unique iconographically. The most important moments of his life and martyrdom which had to represent the saint were selected independently. Due to a closed Camaldolese monkhood, this cycle did not become as an example of iconographic art.

Straipsnis skirtas šv. Brunono Kverfurtiečio freskų Pažaislio kamaldulių vienuolyne analizei. Darbe teigiama, kad Šv. Brunonas čia pasirodo kaip vienas pirmųjų kamaldulių pirmtakų, sektinas pavyzdys, kurį vienuoliams visuomet turėjo priminti nutapytas freskų ciklas. Autorius nurodo, jog freskos išdėstytos kaip nuoseklus pasakojimas, kuriame kruopščiai atrinkti svarbiausi Šv. Brunono gyvenimo, kankinystės ir garbinimo momentai. Akcentuojama, kad vienodai puiki yra ir tapytojo M. Palloni'o darbo technika, ir tapybinio pasakojimo „scenarijaus“ parinkimas. Nors freskos nutapytos sekant P. Damianio pasakojimu apie Šv. Brunono kelionę pas pagonių rusų karalių, straipsnyje autorius mano, jog neteisinga teigti, kad Šv. Brunono istorija nutapyta Pažaislio freskose dėl to, jog tai buvo pirmasis misionierius Lietuvos paribyje – Kvedlinburgo analų šaltiniai, paminintys Lietuvos vardą, buvo paskelbti vėliau nei tapytos Pažaislio freskos. Todėl kamalduliai, mecenatas K. Z. Pacas ar tapytojas M. Palloni nė neįsivaizdavo, kad jo istorijos aprašyme galėjo nuskambėti Lietuvos vardas. Iš to autorius daro išvadą, kad neverta tikėtis, jog aptariamame XVII a. tapybiniame Pažaislio vienuolyno cikle stengtąsi parodyti pirmąją būtent lietuvių krašte vykusią misiją. Straipsnyje teigiama, kad Šv. Brunonas visų pirma vertintinas kaip vienas pirmųjų misionierių, Šv. Romualdo mokinys ir sekėjas, pavyzdys Lenkijos ir Lietuvos kamaldulių provincijoje XVII a. gyvenantiems vienuoliams. The article is dedicated to the analysis of frescoes of St Bruno of Querfurt in the Camaldulian Monastery in Pažaislis. The author claims that St Bruno of Querfurt is depicted here as one of the first predecessors of Camaldulian monks, an example to follow, which this cycle of frescos should always remind of. The author indicates that frescos are arranged as a coherent narrative depicting the key moments of life, martyrdom and worshiping of St Bruno of Querfurt. The author also highlights that the technique used by painter M. Palloni and the selection of a narrative in paintings are equally perfect. Although frescoes were painted following the narrative by P. Domiani about the journey of St Bruno of Querfurt to the pagan Russian king, the author of the article believes that it would be wrong to claim that the story of St Bruno of Querfurt was depicted in Pažaislis frescoes because he was the first missionary in the periphery of Lithuania. Therefore, Camaldulian monks, the patron K. Z. Pac or the painter M. Palloni could not even imagine that the name of Lithuania could be mentioned in the description of his history. Therefore, the author concludes that it is not worth hoping that the discussed cycle of Pažaislis frescos of the 17th c. was aimed at depicting the first mission in Lithuania. The author claims that St Bruno of Querfurt was primarily regarded as one of the first missionaries, St. Romuald's student and follower, an example for Camaldulian monks living in Camaldulian provinces in Poland and Lithuania in the 17th c.

Pratarmė -- Santrumpos -- Lietuvos katalikų dvasininkai XIV-XVI a. -- Abraomas -- Adomas -- Adrijonas -- Albertas -- Aleksandras -- Aleksiejus -- Ambraziejus -- Anastazas -- Andriejus -- Antanas -- Arnoldas -- Augustinas -- Avinijonas -- Baltazaras -- Baltramiejus -- Bazilijus -- Benediktas -- Bernardas -- Bervoldas -- Biruta -- Blažiejus -- Boguslovas -- Bonaventūra -- Borislovas -- Brikcijus -- Danielius -- Daugirdas -- Dobeslavas -- Dominykas -- Dovydas -- Elijas -- Erazmas -- Eustachijus -- Fabijonas -- Falislovas -- Feliksas -- Florijonas -- Fridrikas -- Gabrielius -- Galas -- Gnievošas -- Gaina -- Gotardas -- Grigalius -- Hiacintas -- Izaijas -- Izaokas -- Jeronimas -- Jokūbas -- Jonas -- Jonušas -- Juozapas -- Jurgis -- Kalikstas -- Kasparas -- Kilijonas -- Kiprijonas -- Klemensas -- Konradas -- Kristinas -- Kristupas -- Laraungas -- Laurynas -- Leonardas -- Leonas -- Liudvikas -- Lukas -- Marcelijus -- Martynas -- Matas -- Merkelis -- Mikalojus -- Mykolas -- Morkus -- Motiejus -- Mozė -- Nikodemas -- Paulius -- Petras -- Pilypas -- Pranciškus -- Rapolas -- Romanas -- Ruslanas -- Saliamonas -- Sebastijonas -- Serafinas -- Severinas -- Silvanas -- Silvestras -- Simonas -- Stanislovas -- Steponas -- Sventoslavas -- Teodorikas -- Teofilis -- Tiberijus -- Tomas -- Trojanas -- Ulrikas -- Urbonas -- Vaclovas -- Valentinas -- Valerijonas -- Vielislavas -- Viktoras -- Viktorinas -- Vincentas -- Vitalijus -- Vitas -- Zacharijas -- Zigmantas -- Lietuvos katalikų vyskupai, 1388-1600 -- Asmenvardžių rodyklė -- Geografinė bažnytinių pareigybių rodyklė -- Annotation. Prozopografinė studija skirta svarbiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės socialinei grupei - katalikų dvasininkų luomui. Iki šiol istoriografijoje dėmesys buvo atkreiptas vien j aukštesnįjį klerą - vyskupus ir kapitulų narius, o gausi parapinė dvasininkija nuodugnesnių tyrinėjimų nesulaukė. Platesniems apibendrinimams trukdė tai, kad duomenys apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasininkus buvo išsklaidyti įvairiose istorijos šaltinių saugyklose ir publikacijose. Šis leidinys pateikia susistemintas preliminarias žinias apie Lietuvos dvasininkijos visumą. Knygoje aprašyti visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasininkai, šaltiniuose minimi nuo XIV a. iki 1600 m., LDK katalikų dvasininkais čia laikomi visi šiam luomui priklausę asmenys, turėję LDK beneficijų, joje dirbę arba, turėdami dvasininko šventimus, čia reiškęsi kaip apaštališkieji notarai. Jei esama žinių apie dvasininko gyvenimą po aptariamo laikotarpio pabaigos, tos žinios taip pat pateikiamos, tačiau nurodant tik svarbiausias pareigas bei įvykius. Į knygą įtraukti vien dieceziniai dvasininkai; išimtis daroma beneficijas turėjusiems ar vyskupų pareigas ėjusiems vienuolijų nariams, o taip pat regulinių atgailos kanauninkų vienuoliams, nes parapinė sielovada priklausė jų misijai. Bažnytinių teritorijų atžvilgiu sąrašas apima Lietuvos ir Žemaičių krikšto metu įsteigtas Vilniaus (1388) ir Žemaičių (1417) vyskupijas, taip pat jau anksčiau įkurtas, tačiau tik XV a. pradžioje į Lietuvos valdovų įtakos sferą patekusias, lig tol faktiškai titulines Lucko ir Kijevo vyskupijas (į sąrašą neįtraukti pirmieji šių vyskupijų ganytojai, veikę kaip pakankamai savarankiški misionieriai, atvykstantys iš Lenkijos). This book contains a prosopographic presentation of the more than two and a half thousand clergymen who worked in the Catholic dioceses of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) in the 14th-16th centuries (until 1600). The heading of the entries gives the name of the clergyman, the first and last dates he is mentioned as a clergyman, and the abbreviation of his diocese (Vilnius - Vn, Žemaičiai [Samogitian] - Žm, Luck - Lck, and Kiev - K). The entries contain: a. all the forms of the name found in sources, place of origin, estate, descent, dates of birth and death; b. area of studies; c. ordinations; d. church posts held in the GDL ; e. church posts held beyond the borders of the GDL ; f. lay posts held; g. activities as a notary; h. written works, information about his personal library; i. miscellanea, varia; k. scholarly controversies. The persons are listed in alphabetical order by their Christian name. Persons with the same name are listed in chronological order according to the date of their first mention as a clergyman.

Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kokie šventieji buvo populiariausi Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose XV–XVII a. Dėl rašytinių šaltinių – liturginių kalendorių, litanijų, krikšto metrikų – stokos paplitusių šventųjų vardynas rekonstruojamas pagal bažnyčių ir altarijų titulus. Aptariami tokio metodo privalumai ir trūkumai, duomenų patikimumo problema. Analizuojant šaltinius autoriui pavyko nustatyti 189 Vilniaus vyskupijos bažnyčių (veikusių nuo XIV a. pabaigos iki 1620 m.) ir 34 Žemaičių vyskupijos bažnyčių (veikusių nuo XV a. pabaigos iki 1620 m.), titulus. Konstatuojama, kad šventųjų titulai buvo duoti dvejiems trečdaliams bažnyčių ir altarijų, Žemaitijoje netgi daugiau. Pasitelkus diagramas, lenteles, sudarytas populiariausių šventųjų sąrašas (pradedamas šv. Mikalojaus, šv. Jono Krikštytojo, šv. Jurgio, šv. Stanislovo, šv. Onos vardais). Jis lyginamas su situacija Lenkijoje, kitose LDK vyskupijose. Atskirai tiriamas klausimas, kaip dažnai populiariais šventųjų vardais krikštyti gyventojų vaikai. Tam pasitelktas XV–XVI a. Vilniaus vaivadijos valdininkų ir Žemaitijos bajorų vardynas. Duomenys lyginami su tendencijomis to meto Lenkijos vyskupijose, pastebint, kad pastarosiose itin populiarūs vardai Žemaitijoje sutinkami retai. The paper refers to the research, conducted in Poland for some time, into the popularity of the cult of saints in specific dioceses, or to the cult of particular saints, as for instance of Adalbert (Wojciech, Vojtëch), Stanislaus, Florian. In Lithuanian dioceses there were no such research. The Author presents his investigations into the cult of saints in the Vilnius and Samogitia dioceses from the fifteenth to the early seventeenth century. Because in these dioceses there were no liturgical calendars or litanies to the saints nor baptism register books, which formed the main body of the sources used by the Polish researchers in the cult of saints; the author based his examinations on patrocinia (patronages), since in his opinion neither names, nor synodal decrees could be regarded as an equal source. The article presents popularity of saints in Lithuania in the fifteenth-seventeenth centuries on the basis of churches dedications and altar foundations.

Straipsnyje apžvelgiama Pakražančio Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnyčios istorija, architektūra, meno vertybės. Ji ilgai buvo Kražių parapijos filija, tik 1921 m. Pakražantyje įsteigta atskira parapija. Bažnyčią 1767 m. balandžio 18 d. fundavo Bonaventūras ir Kievnarskytė Jasevičiai-Košučiai. Tuo metu bažnyčia buvo neseniai pastatyta, vidus dar nebaigtas įrengti. Kiti šaltiniai nurodo, kad ji pastatyta ir didysis altorius pašventintas dar prieš suteikiant nuolatinę fundaciją - 1765 m. liepos 10 d. Bažnyčia buvo centrinio plano, aštuoniakampė, su prieangiu, dviem zakristijomis, stogas buvo dengtas malksnomis, virš stogo kilo kupolo formos bokštelis ir du bokšteliai. Viduje buvo penki altoriai su iliuziškai tapytais retabulais. 1767 m. įsteigta Šv. Marijos Magdalenos brolija. 1844 m. tarp iškilmingai minimų švenčių įvardytos trys - Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo, šv. Antano Paduviečio ir šv. Marijos Magdalenos. Šių titulų altoriai išliko ir dabartinėje bažnyčioje. Medinė, sienų tapyba gausiai puošta bažnyčia 1879 m. sudegė. 1881 m. pastatyta nauja, be didesnių pakeitimų išlikusi iki šių dienų. Ji akmenų ir raudonų plytų mūro, istoristinio stiliaus. Pastato planas atkartoja Žemaitijoje populiarių medinių bažnyčių architektūrą. Altoriai sukurti greičiausiai pačioje XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje. Tuomet tapyti ir altorių paveikslai, nepasižymintys profesionalumu. Vertingiausi tapybos darbai - 14 Kryžiaus kelio stočių paveikslų, nutapytų 1879 m. Prie bažnyčios nėra atskirai statytos varpinės, varpai kabo pagrindinio fasado bokšte. The article provides an overview of the history, architecture of and the pieces of art in the Church of Annunciation of Pakražantis. For a long period of time the church was an affiliate of the Kražiai parish and only in 1921 a separate parish was founded in Pakražantis. On 18 April, 1767 the church was funded by Bonaventūras and Kievnarskytė Jasevičiai-Košučiai. The church was freshly rebuilt at the time and its interior was not fully equipped. Other sources state that the church was built and the big altar was consecrated already before the granting of the permanent foundation, i. e. on 10 July, 1765. The church was of a central plan, octagonal with an entryway, two sacristies, the roof was shingle covered and a dome and two small towers rose above the roof. Inside there were five altars. In 1767 the brotherhood of St. Mary Magdalene was founded. In 1844 three solemnities were named, i. e. celebrations of the Annunciation, St. Anthony of Padua and St. Mary Magdalene. The altars of the said titles also remain in the present-day church. The wooden church, decorated by wall painting burned down in 1879. In 1881 a new church was built, which, without any significant changes, has survived to the present day. The church is made of stone and red brick, the style is historicist. The plan of the building is reminiscent of the architecture of the wooden churches, popular in Samogitia. The altars were most likely created at the very end of the 19th – beginning of the 20th century, when also the altar paintings, not outstanding with mastership were painted. The most valuable paintings are the fourteen paintings of the stops along the path of the cross, painted in 1879. There is no separate belfry by the church, the bells hang in the tower of the main façade.

Pirmąją bažnyčią Užventyje pastatė ir įrengė XVII a. pačioje pradžioje ar net XVI a. pabaigoje LDK iždininkas ir Užvenčio žemių laikytojas Matas Vaina. Nuolatinę fundaciją 1609 m. vasario 5 d. patvirtino valdovas Zigmantas Vaza, tuometinės valdovo žemių laikytojos Elzbietos Goslavskos Vainienės prašymu. Kaip atrodė pirmoji bažnyčia - nežinoma. XVII a. viduryje jau minima, kad senoji bažnyčia 1637 m. buvo perstatyta, konsekruota Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Mato titulu, o papildomai fundaciją dar paskyręs buvęs Žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius. Tuo metu neseniai buvo pastatyta ir nauja klebonija. 1827 m. Užvenčio klebono pareigas perėmė Jurgis Tvarijonavičius, kuris ėmėsi remontuoti tuo metu jau apgailėtinos būklės bažnyčią. Parapijiečių ir bažnyčios koliatorių lėšomis 1835 m. bažnyčia iš pagrindų remontuota, perkaltos sienos, sutvirtintas ir perdengtas stogas, virš presbiterijos iškeltas bokštas ir dar trys nedideli bokšteliai kampuose. 1839 m. bažnyčioje buvo dviejų tarpsnių didysis altorius, kuriame kabojo bažnyčios titulo šv. Marijos Magdalenos paveikslas. Stogo konstrukcija pasirodė nepatikima ir 1863 m. jis vėl remontuotas. Galbūt tuo metu kupolo pavidalo bokštas, buvęs virš presbiterijos, perkeltas virš prieangio. 1882 m. naujai apkaltos ir bažnyčios sienos. Dabartinė Užvenčio bažnyčia liudija įvairaus laikotarpio perstatymus. Išlikęs XVIII a. pradžioje statytos bažnyčios planas, tačiau sienos ir stogo konstrukcijos pakeistos jau XIX a. The first church in Užventis was constructed and equipped at the very beginning of the 17th century or even at the end of the 16th century by Matas Vainas, the treasurer of the Grand Duchy of Lithuania and the owner of the Užventis lands. The permanent foundation was confirmed by the ruler Sigismund III Vasa on 5 February, 1609 at the request of the holder of the ruler’s lands Elzbieta Goslawska Vainienė. It is not known what the first church looked like. In the middle of the 17th century it is already mentioned that the old church was reconstructed in 1637, consecrated as the church of the Assumption and St. Matthew and an additional foundation was granted by the former Samogitian elder Jeronimas Valavičius. The new presbytery was also constructed at the time. In 1827 the position of the priest of Užventis was taken over by Jurgis Tvarijonavičius, who commenced repairs of the church, which was in a pitiable state at the time. By the funds, contributed by the congregation and collaters of the church, in 1835 the church underwent essential repairs, its walls and roof were reinforced, a tower was placed above the presbytery and three more small towers were placed at the corners. In 1839 a two-level big altar with a painting of St. Mary Magdalene was installed. The roof construction appeared unreliable and in 1863 the roof was repeatedly repaired and the dome tower, which was previously above the presbytery, was moved above the entryway. In 1882 the walls of the church were sheathed. The present-day Užventis church evidences restorations, which happened in different periods. The plan of the church, constructed at the beginning of the 18th century was retained however the walls and roof constructions were replaced already in the 19th century.

Žalpiai minimi XVII a., tačiau bažnyčios istorija prasidėjo tik XIX a. pradžioje. 1760 m. Jonas Pluščavskis pasistatė čia dvarą. Bažnyčios arti nebuvo, todėl 1814 m. buvo pastatyta koplyčia, tuo metu kaip filija paskirta Viduklės bažnyčiai. 1815 m. įrengti vargonai. Nauja bažnyčia buvo pastatyta kun. Izidoriaus Gudavičiaus dėka, konsekruota 1929 m. sausio 20 d. Šv. Benedikto titulu. Panašiu metu pastatyta ir nedidelė varpinė šventoriuje. Bažnyčia nedidelė, vienanavė, stačiakampio plano. Presbiterijoje įrengti trys altoriai. Didysis pastatytas iš karto pastačius bažnyčią, kiti greičiausiai įrengti perdažant dabartinę bažnyčią XX a. antrojoje pusėje. Altorius statytas žinomo XX a. pirmosios pusės vargonų meistro Jono Garalevičiaus (1871-1943) lėšomis. Meistras pagamino daugiau nei šimtą vargonų dabartinėje Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. Bažnyčioje buvo itin vertinga XVII a. vidurio Dievo Motinos su Kūdikiu (Žalpių Madona) skulptūrėlė (šiuo metu privati nuosavybė). Kiti įdomūs paminklai: Kryžiaus kelio stotys, naujai bažnyčiai sukurtos panaudojant italų tapytojo Luigi Morgari (1857-1935) tapybos darbų reprodukcijas, zakristijoje stovinti liaudiškai tapyta skrynia sukurta ir dekoruota XIX a., paminėtina XX a. viduryje sukurta liturginė taurė, dovanota greičiausiai lietuvių emigrantų. XX a. viduryje, karo metu, Žalpių dvaras buvo išplėštas, apgriautas, tačiau tarpukariu statyta bažnyčia, išlaikiusi sukurtą aplinką, saugo vertingus meno paminklus. Nuo 1932 m. joje vyksta Švč. Mergelės Marijos atlaidai. Žalpiai is mentioned in the 17th century however the history of the church began only at the beginning of the 19th century. In 1760 Jonas Pluščavskis built a manor there. There was no school in the vicinity therefore in 1814 a chapel was constructed and the affiliate was attributed to the church of Viduklė. In 1815 the organ was installed. The new church was constructed at the initiative of priest Izidorius Gudavičius and consecrated on 20 January, 1929 as the church of St. Benedict. The small belfry in the churchyard was constructed at the same time. The church is small, one-nave and of a rectangular plan. Three altars are installed in the presbytery. The big altar was installed outright upon the construction of the church, the others most likely were installed when repainting the existing church in the second half of the 20th century. The altar was funded by Jonas Garalevičius, a well-known organ master of the first half of the 20th century (1871-1943), who made more than one hundred organs in Lithuania, Latvia, Poland and Byelorussia. The church had an especially valuable small sculpture of the Mother of God (the Žalpiai Madonna) of the middle of the 17th century (at present it is private property). Other interesting monuments: the stops along the path of the Cross, created for the new church by using reproductions of the paintings by the Italian painter Luigi Morgari (1857-1935), the chest, standing in the sacristy, created and decorated in the folk style in the 19th century, the liturgical cup, created in the middle of the 20th century, given by the Lithuanian expatriates. In the middle of the 20th century, during the war, the manor of Žalpiai was expanded and to a certain extent, tumbled down however the church, built in the interwar times, retained its environment and the valuable monuments of art. Since 1932 the feasts of the Blessed Virgin Mary have been conducted in the church.

Pratarmė -- Įvadas: Mirties reiškinio ir tyrimo apibūdinimas; Istoriografija, tyrinėtos temos; Šaltinių grupės -- Mirčiai artinantis: jausmai ir suvokimas -- Mirties supratimo pokyčiai Viduramžių pabaigoje -- Gerosios mirties vadovėliai -- Gyvenimas su gerosios mirties vadovėliu rankose -- Mirties nuojauta -- Mirties baimė -- Elgsena besiruošiant mirčiai ir pavyzdingos mirtys -- Ligonių patepimas -- Testamentai -- Fundacijų reikšmė -- Pirmos valandos ir dienos po mirties -- Panieka kūnui -- Sielvartas ir paguoda -- Laidotuvės. Kartu su mirusiuoju – šarvojimas, gedėjimas -- Laidotuvės. Mirusiojo palydos – iškilmių organizavimas, procesijos -- Laidojimo vieta – bažnyčia, šventorius, kapinės -- Mirties priežastys ir būdai -- Epidemijos -- Ligos ir jų gydymas -- Vaikų ir gimdyvių mirštamumas -- Netikėtų mirčių priežastys -- Mirties bausmė ir nusikalstamumas -- Savižudybės -- Špitolių istorija, prieglauda ir gydymas -- Pripratimas prie mirties -- Pomirtinio pasaulio vizija: mirusiųjų ir gyvųjų bendravimas -- Pomirtinio pasaulio vizija: pragaras, skaistykla ir Dangus -- Mirties atvaizdas -- Laidotuvių kalbos -- Antkapiai ir epitafijos -- Kitos atminimo formos -- Vaikų įamžinimas -- Galerijos kaip atminimo forma -- Mirties simboliai -- Pabaiga -- Rodyklės. Studijoje siekiama aptarti įvairiapusę mirties suvokimo kaitą Europoje ir Lietuvoje XVI–XVIII amžiuje. Nagrinėjama, kaip per kelis šimtmečius keičiasi žmonių pasiruošimas mirčiai, kokia paties mirštančiojo ir artimųjų elgsena mirties akivaizdoje, kaip planuojamas gyvenimas po mirties. Nuo XVII amžiaus egzistavo „gerosios mirties“ vadovėliai, padedantys pasiruošti pavyzdingai sutikti mirtį. Iš viso XVII–XVIII amžiais LDK buvo išleista keliolika tokių leidinių, tarp jų keletas lietuvių kalba, kas rodo vadovėlių naudojimą įvairiuose sluoksniuose. Per visą LDK laikotarpį akivaizdžių pokyčių patiria ir artimųjų santykis su mirštančiu žmogumi, laidotuvių apeigos, atminimo išsaugojimo formos. Skirtingi jausmai deklaruojami mirštant artimam ir svetimam žmogui. Baroko epochoje atsiranda nusižeminimas, kuklių laidojimų prašymas, tačiau būtent šiuo metu išpopuliarėja ištaigingiausios „pompa funebris“ laidotuvių tradicijos. Mirties samprata stipriausiai ima keistis jau XVIII amžiaus pabaigoje. Apskritai mirties samprata LDK laikotarpiu artimesnė Viduramžių suvokimui negu šiandieniniam. Dažnas LDK gyventojas kur kas daugiau laiko skirdavo tiek savo sąžinės ataskaitoms ir gyvenimo apmąstymams, tiek mintims ir pokalbiams apie mirtį. Šiandieniniam žmogui mirtis neturi trukdyti gyventi, o anuometinis vadovavosi principu „Gyvenk taip, kad tinkamai pasiruoštum mirčiai“. Studijoje daugiausia dėmesio skirta katalikų apeigoms ir papročiams. The study is aimed at discussing a comprehensive change in the perception of death in Europe and Lithuania in the 16th–18th centuries. It is analysed how people’s preparation for death changed over several centuries, what the conduct of a dying person and his family was in the face of death, how life after death was planned. Studybooks about a “proper death” existed from the 17th century. They helped to prepare for meeting death properly. In total, several dozens of such publications were published in GDL in the 17th–18th centuries, including several in Lithuanian. This shows the use of studybooks in different social classes. Obvious changes also take place in the relations between a dying person and his/her family, funeral ceremonies, forms of commemoration of the deceased throughout the entire GDL period. Different feelings were declared when a close person and a stranger died. In the Baroque epoch, humbleness, requests for modest funerals appeared, however pompous funeral traditions “pompa funebris” became popular namely at that time. The perception of death changed most at the end of the 18th century. In general, the perception of death in GDL was closer to the Medieval rather than modern perception. Most of GDL residents dedicated much more time to the reviews of their consciousness and contemplations about life, as well as thoughts and conversations about death. Death should not prevent a modern person from living, yet people of that time followed the principle “live the way which prepares you for death properly”. Catholic ceremonies and customs are the major focus of the study.

Straipsnyje apžvelgiama Vaiguvos šv. Jono Krikštytojo bažnyčios XVIII-XX a. istorija, architektūra, meno vertybės. Pirmoji Vaiguvos bažnyčia buvo pastatyta apie 1719 m., tačiau koplyčia čia galėjo egzistuoti ir anksčiau. 1748 m. ji minima kaip Kražių filija, išsilaikanti iš altarijai skirtos fundacijos. 1776 m. ji tapo parapine. Nauja Vaiguvos bažnyčia pastatyta 1803 m., kitais metais konsekruota Šv. Jono Krikštytojo titulu. Penki jos altoriai buvo įrengti skirtingu metu, meniniu požiūriu nesisiejo. Įdomu, kad XIX a. bažnyčioje buvo ne tik iliuziškai tapyti altorių retabulai, bet ir iliuziškai ištapyta sakykla (neišlikusi). Nors atskiros fundacijos mokytojui išlaikyti nebuvo, prie klebonijos XIX a. nuolat veikė mokykla, mokytoją išlaikė klebonas iš bendros bažnyčios fundacijos. Prie klebonijos 1835 m. pastatyta nauja špitolė, kurioje visą laiką glaudėsi keliolika vargšų. Dar XIX a. viduryje parapijoje iškilmingiausiai buvo minimos šventės - Šv. Jono Krikštytojo, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Dievo Apvaizdos. Kaip tik jos nulėmė ir naujai įrengtos bažnyčios altorių ikonografiją. 1877 m. senoji bažnyčia buvo rekonstruota . išplėsta ir padidinta. Bažnyčioje yra XIX a. pirmojoje pusėje sukurti devynių balsų vargonai, nemažai atskirų paminklų, liudijančių aktyvią parapijiečių ir bažnyčios administratorių veiklą puošiant bažnyčią. The article overviews the history, architecture and artistic values of the church of St. John the Baptist in Vaiguva in the 18th – 20th century. The first church of Vaiguva was erected approximately in 1719 however a chapel could have existed there even earlier. In 1748 it is mentioned as an affiliate of Kražiai, supporting itself from the foundation, dedicated to the altary. In 1776 the chapel became a parish church. The new church of Vaiguva was constructed in 1803 and the following year it was consecrated as the church of St. John the Baptist. The five altars of the church were installed in different time periods and were not matching in the artistic sense. Interestingly enough the church of the 19th century contained not only illusorily painted altar retabulas but also an illusorily painted pulpit (it did not survive). Although there was not any separate foundation for keeping a teacher, a school was permanently functioning by the presbytery in the 19th century, the teacher was supported by the priest from the common foundation of the church. A new hospital was constructed by the presbytery in 1835. The hospital was always occupied by more than ten poor people. Already in the middle of the 19th century the holidays of the Assumption, the Providence and the day of St. John the Baptist were most solemnly celebrated in the parish. The said celebrations determined the iconography of the altars of the newly equipped church. In 1877 the old church was reconstructed, extended and expanded. The church has a nine-tone organ, installed in the first half of the 19th century and a significant number of individual monuments, evidencing the active activities of the congregation and the administrators of the church when decorating it.

Liolių bažnyčios fundacija Žemaitijoje pakankamai sena, suteikta XVI a. pradžioje, kuomet pirmąją Šv. Mikalojaus titulo bažnyčią pastatė ir 1517 m. jai žemes dovanojo broliai Martynas ir Lukas Vielavičiai. XVI a. II-ojoje pusėje Lioliai atiteko aktyviems evangelikams reformatams Vnučkoms, kurie katalikų bažnyčios pastatą ir fundaciją perdavė savo konfesijos dvasininkui. 1628 m. teismo sprendimu Šv. Mikalojaus bažnyčia ir jos fundacija grąžintos katalikams. XVII a. pabaigoje ar pačioje XVIII a. pradžioje bažnyčia buvo naujai perstatyta, ji imta vadinti Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo titulu. 1727 m. bažnyčioje buvo įsteigta Švč. Mergelės Marijos Belaisvių Vaduotojos brolija. Dabartinė bažnyčia buvo pastatyta 1768 m. Statybų darbus daugiausiai parėmė Adomas Ivanovičius su savo šeima, nemažai prisidėjo ir veiklus klebonas Mykolas Pabrėža. Liolių parapinė bažnyčia - vienas geriausiai išlikęs seniausios medinės bažnyčių architektūros pavyzdys Žemaitijoje. Bažnyčia trinavė, su dviem kryžmą suformuojančiomis šoninėmis koplyčiomis, primena lotyniško kryžiaus formą. Vidurinė nava gerokai platesnė ir aukštesnė už šonines. Bažnyčią dengia vientisas stogas, abipus jo kiek žemiau yra vienšlaičiai navų stogeliai ir dvišlaičiai koplyčių stogai. Kryžmoje kyla aukštas aštuonkampis bokštas, pastatytas 1851 m. Bažnyčia išsiskiria puošniu interjeru, kuriame gausu autentiškų XVIII-XIX a. paminklų. Šventoriuje išlikusi 1875 m. statyta vertingos architektūros varpinė. The foundation of the church of Lioliai in Samogitia is quite old, it was granted at the beginning of the 16th century, when the first St. Nicholas’s Church was built and the land for the church was given in 1517 by the brothers Martynas and Lukas Vielavičius. In the second half of the 16th century Lioliai were taken by the active Evangelist reformats Vnučkas, who gave the building and foundation of the Catholic Church to the priest of their confession. In 1628, by a court decision, St. Nicholas’s Church and its foundation were returned back to the Catholics. At the end of the 17th century or at the very beginning of the 18th century the church was reconstructed and was named the Church of the Annunciation. In 1727 the Brotherhood of the Redeemers of the Church of the Annunciation was formed. The present-day church was constructed in 1768. The construction works were mostly sponsored by Adomas Ivanovičius and his family, the active priest Mykolas Pabrėža also made a significant contribution. The parish church of Lioliai is one of the best surviving examples of the oldest wooden church architecture in Samogitia. The church is a three-nave one, it has two side chapels, which form a shape of the Latin cross. The middle nave is significantly wider and higher than the side ones. The church is covered by a solid roof, on both sides of which there are one-slope nave roofs and two-slope chapel roofs. At the cross there is a high octagonal tower, constructed in 1851. The church stands out with its luxurious interior, plentiful with authentic monuments of the 18th – 19th century. A belfry of valuable architecture, constructed in 1875 has survived in the churchyard.

Kolainiuose Jonas Adamkavičius su žmona Ona apie 1740 m. pastatė nedidelę mūrinę koplyčią, užrašė fundaciją. Netrukus prie koplyčios įsikūrė vienuoliai karmelitai. XIX a. pradžioje mūrinė koplyčia buvo gero stovio, su trimis drožinėtais altoriais. Kolainiuose karmelitai 1817-1831 m. vadovavo šešiaklasei viešajai mokyklai. Didėjant bendruomenei senoji koplyčia pradėjo darytis ankšta, todėl netrukus 1827 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, panaudojant senosios koplyčios ir vienuolyno fragmentus. Tačiau po 1863 m. sukilimo bažnyčia buvo atimta iš katalikų ir rekonstruota į cerkvę. Bažnyčia katalikams vėl buvo grąžinta 1922 m., buvusio vienuolyno patalpose įsikūrė šv. Benedikto vienuolijos seserys. Tačiau sovietmečiu bažnyčia buvo ne tik atimta, bet ir gerokai nuniokota. Neseniai 1997 m. atstatyta ir naujai konsekruota bažnyčia pradeda skaičiuoti naują savo istorijos etapą. Dabar bažnyčia stovi ant kalnelio, jai grąžintas istorinis vaizdas, nors apačioje stovėjusio medinio vienuolyno jau nėra likę nė ženklo. Pagal išlikusius fragmentus, suformuotas istorinis šventoriaus planas, atkurti buvę vartai. Bažnyčios viduje planas nebuvo keistas. Palikta vienanavė erdvė. Viduje atidengti senos XIX a. I-osios pusės sienų tapybos fragmentai. Didžiajame altoriuje įstatyta Prisikėlusio Kristaus skulptūra, 1997 m. sukurta skulptoriaus Stanislovo Kuzmos. The story of the Church of Kolainiai is very unsettled. Circa 1740, Jonas Adamkavičius with his wife Ona built the stone chapel and invited Carmelite monks to settle there. Soon afterwards they built a not inconsiderable monastery which became an important centre for Lithuanian Carmelites in the province. In 1817, a sixth class school was opened in Kolainiai in order to at least partially compensate for the closed college of Kražiai. In 1827, a new stone church was built using the fragments of the old chapel and monastery. The new buildings of the monastery were built soon after that. However, after the rebellion of 1863, the church was taken away from Catholics and converted into an Orthodox church. The church was given back to the Catholics in 1922, but during the Soviet period it was taken away once again and devastated. The buildings of the monastery were demolished as well. In 1997, the church was given back to the congregation and consecrated. During the renovation of the church, efforts were made to re-create its original architecture. Upon the high altar a sculpture of the resurrected Christ standing upon clouds was placed. This sculpture was made by the sculptor Stanislovas Kuzma in 1997. The same artist created the sculpture of the Blessed Virgin Mary for the altar at the side. Returning to the second half of the 19th century, after the Catholic Church was closed, the organ from Kolainiai Church was taken to Užventis, where it has been used until today.

Pastaruoju metu Vilniaus miesto istorijos tyrimai žymiai pasistūmėjo į priekį. Tyrinėtojų dėmesį traukia ne tik šventovės, vienuolynai, rūmai, pagrindinės gatvės, tačiau mokslininkų tyrimų objektais tampa kasdienybės ir miestiečių gyvenimo ypatumai. Šiems klausimams nagrinėti daugiausiai informacijos suteikia XVIII–XIX a. šaltiniai. XVII a. pirmoji pusė buvo labai svarbi Vilniaus miesto istorijoje. Po 1610 m. įvykusio didžiojo gaisro Vilnius naujai sužydėjo barokiniu stiliumi, rekonstruotais valdovų ir didikų rūmais bei patricijų namais. Vis dėlto straipsnyje teigiama, kad nedaug žinoma apie patį miestą dėl ikonografinės medžiagos trūkumo, ir dėl prasiautusio gaisro pasikeitusios infrastruktūros Vilniuje. Tuo metu buvo sunaikinta ir beveik visa magistrato dokumentacija. 1636 m. įvykęs surašymas atskleidžia, kokie ir kiek buvo Vilniuje pastatų, aprašomos gatvės, paminimi miestiečiai, amatininkai ir kt. Straipsnyje analizuojamas žydų klausimas. Lyginant 1636 m. surašymą su panašaus pobūdžio šaltiniais, sudarytais 1632 m. ir 1649 m. Krokuvoje bei 1659 m. ir 1669 m. Varšuvoje, Vilniuje atliktas surašymas yra išsamiausias. Nors šio darbo tikslas nėra aprašyti Vilniaus miestiečių kasdienybę, mieste veikusių įstaigų funkcionavimą ar urbanizacijos istoriją, tačiau minimas 1636 m. šaltinis suteikia puikios informacijos norint pamatyti Vilniaus miesto sociotopografinį paveikslą, kurį autorius piešia šiame straipsnyje. The research of Vilnius city history has lately taken a huge step forward. Not only shrines, monasteries, palaces and the main streets, but also the peculiarities of everyday citizens’ life become an object of research. The sources dating back to the 18th–19th c. provide most information for the exploration of the latter issues. The first half of the 17th c. was very important in the history of Vilnius city. After a large fire in 1610 Vilnius burst into blossom anew in Baroque style, reconstructed sovereigns’ and noblemen’s palaces and patrician houses. The paper however claims that not much is known about the city itself due to lack of iconographic material and the infrastructure changed due to the fire in Vilnius. The fire destroyed almost all magistrate’s documents. The 1636 census gives the number and description of buildings in Vilnius, describes the streets, mentions citizen, craftsmen, etc. The paper touches upon the issue of Jews. If comparing the 1636 census with similar sources compiled in 1632 and 1649 in Krakow and in 1659 and 1669 in Warsaw, the census of Vilnius seems to be most detailed. Although the aim of this paper is not to describe the daily life of Vilnius residents, the functioning of institutions or urbanisation history, the mentioned source of 1636 provides valuable information which allows drawing a sociotopographic picture of the city of Vilnius in this paper.

Recenzijoje aptariama Antano Rimvydo Čaplinsko knyga „Vilniaus gatvių istorija: Pilies gatvė“ (Vilnius, 2005). Recenzuojama knyga – knygų ciklo apie Vilniaus senamiesčio gatves dalis; visos studijos deda tarpusavyje ir pradeda kitokios Vilniaus istorijos rašymo tradiciją. Knygoje nėra rašoma apie tokius dalykus kaip sienų storis, pamatai, langų skaičius, o pristatomas gatvėje viręs gyvenimas, pastatų rekonstrukcijos ir besikeičiantys jų savininkai. Tyrinėjama Pilies gatvė turi gausybę savo istoriją liudijančių šaltinių; įvairaus pobūdžio medžiaga nekontrastuoja ir viena kitą sėkmingai papildo. Lanksti kalba ir geras dėstymo stilius įtraukia skaitytoją ir supažindina jį su gatvės pastatais, institucijomis, žymiais gyventojais. Tyrimas apima platų laikotarpį (XVI-XX a.) ir puikiai atskleidžia Pilies gatvės kasdienybę. Trūkstant istorinių šaltinių, gana sėkmingai identifikuojami skirtingi Pilies gatvės pastatai, tačiau šią užduotį būtų palengvinę autoriaus nepanaudoti Vilniaus istorijos šaltiniai (pvz. 1775 m. namų surašymas). Pažymima, jog kai kurių terminų ir asmenvardžių rašyba yra abejotina, kai kada kaip pavardės atitikmuo naudojama asmens profesija, kartais pavardės yra sulietuvinamos, kartais – ne, kartais dėl komplikuotos pavardžių rašybos sumaišomi knygoje aprašomi asmenys. Ne visai teisingai įvardinamos ir gan plačiai nagrinėtos bažnyčios bei cerkvės. Daroma išvada, jog knyga – solidus darbas, praplečiantis žinias apie Vilniaus istoriją.

In the wider sense, patronage is the support of cultural activities in various areas – church foundations, funding for education, as well as commission of the works of literature and art. The earliest manifestation of art patronage and the earliest structure for supporting art is closely related to support for the Church. Already in the 15th-16th centuries noblemen not only funded new churches and monasteries but also decorated them as well. During the baroque period, the founder’s obligations were expanded with new aesthetic categories. Noblemen sought to decorate not only their residences but also the churches under their protection. Often the most lavishly decorated churches were those in which the founders planned their inhumation. The patrons of the Grand Duchy of Lithuania often lacked comprehensive understanding of art and their tastes reflected the imitation of the items seen on their journeys abroad. In the 16th-early 17th century, local noblemen were significantly influenced by the artistic taste of the sovereign – they followed the works of art and architecture created in the sovereign’s palaces. Patrons could influence commissions in two ways chiefly: by choosing masters or by exercising control over the performance of works. Only the richest noblemen in the 16th-17th centuries could afford to invite brilliant foreign masters. In the 18th century, patrons began offering opportunities for their painters to obtain wider and better education by sending them to study abroad or by inviting an excellent painter to train his court masters.

Vilniuje pirmi akmens skulptorių darbai – antkapiai – žinomi iš XVI a. vidurio. Taip pat XVI a. viduryje žinomi pirmieji akmentašiai, vykstantys dirbti į valdovo rūmus Vilniuje. Akmentašiai pagal savo darbo specifiką artimiausi buvo mūrininkams, su kuriais neretai bendrai priklausydavo vienam cechui. Tiesa, Vilniuje akmentašių skaičius niekuomet nebuvo didelis, dažniausiai jie dirbdavo vykdydami konkrečius didikų ar valdovo užsakymus. Tarp Vilniuje iki XVII a. vidurio įrengtų ir išvardytų 63 antkapių ar epitafijų 6,3% tenka XVI a. pirmai pusei, 14,3% – XVI a. antrai pusei, 23,8% XVII a. pirmam ketvirčiui ir net 55,6% XVII a. antrame ketvirtyje mirusiems asmenims. Tai irgi akivaizdžiai liudija akmentašių darbo paklausos didėjimą XVII a. I-ojoje pusėje. Šiuo metu išpopuliarėję akmentašių darbai neabejotinai siejasi su gausiais marmuro ir smiltainio darbais dekoruojant Šv. Kazimiero koplyčią prie Vilniaus katedros. Yra žinoma, kad bent keturi iš į koplyčios statybas atvykusių šešių skulptorių vėliau dirbo Vilniuje ir atliko įvairius užsakymus. Būtent Vilniuje tuo metu prasidėjo žymaus valdovo meistro Constante Tencala karjera, kurią vėliau jis sėkmingai tęsė Lenkijoje. Apmaudu tik, kad apie išlikusių to laikotarpio darbų autorystę galime numanyti dažnai vien hipotetiškai, o darbai, kurių sutartys žinomos, deja, neišliko. Todėl darbų atribucijos vienam ar kitam skulptoriui klausimai dar lieka ateičiai. The first works of stonemasons – tombstones – in Vilnius are known from the middle of the 16th century. Also, the first stonemasons going to work to the Ruler’s palace in The first works of stone sculptors – tombstones – are known in Vilnius from the middle of the 16th century. Also, the first stonemasons who went to work in the Ruler’s palace in Vilnius are known from the middle of the 16th century. By the specificity of their work stonemasons were closest to bricklayers with whom they often belonged to the same workshop. It is true, the number of stonemasons in Vilnius was never large, most often they carried out special commissions of the noblemen of the Ruler. Among 63 tombstones or epitaphs made and erected in Vilnius until the middle of the 17th century 6.3% is from the first half of the 16th century, 14.3% - the second half of the 16th century, 23.8% – the first quarter of the 17th century and as much as 55.6% were made to the persons who died in the second quarter of the 17th century. This clearly testifies to an increase in the demand for stonemasons’ work in the first half of the 17th century. The works of stonemasons, which became popular at the present time, are undoubtedly related to numerous marble and sandstone works when decorating St Catherine Chapel at Vilnius Cathedral. It is known that at least four out of six stonemasons who came to build the chapel later worked in Vilnius and carried out different commissions. It was in Vilnius that the career of the famous master Constante Tencala started at that time and later he continued it in Poland. It is a pity that we can only hypothetically understand the authorship of the works that have survived from that period, and the works whose contracts are known, unfortunately have not survived. Therefore attributing the works to one or another sculptor is an issue of the future.

Siekiant nustatyti Kazimiero vardo populiarumą skirtingu laikotarpiu pasirinktas įvairių parapinių bažnyčių metrikinių knygų tyrimas. Straipsnyje apibendrinti statistiniai duomenys iš Šiaulėnų parapijos XVII a., Leipalingio parapijos XVII a. II-ojoje pusėje, Merkinės parapijos XVII a. I-ojoje pusėje ir XVIII a., Žaludko parapijos XVII a. II-ojoje pusėje ir XVIII a., Vilniaus Misionierių parapijos XVII a. I-oje pusėje ir XVIII a. Statistinė medžiaga pateikiama straipsnio prieduose. XVII a. Kazimiero vardas tose parapijose, kurios buvo įtrauktos į šį tyrimą, populiarumu nusileido tik Jono vardui. Tuo tarpu XVIII a. padėtis gerokai keitėsi. Populiariausiu vardu visą XVII–XVIII a. laikotarpį išliko Jonas, nedaug svyravo Jurgio vardo populiarumas. Jei XVII a. populiaresni buvo Kazimiero, Baltramiejaus, Kristupo, Petro, Simono vardai, tai XVIII a. kur kas dažniau krikštyta Juozapu, Jurgiu, Mykolu, Motiejumi, Tomu. Vykdant tolimesnius tyrinėjimus įdomu būtų pasekti, kaip Kazimiero vardo populiarumas kito XIX a. ir XX a. pradžioje, kuomet vardo parinkimas ne tik atspindėjo religinį ir tautinį angažavimąsi, bet ir sąmoningesnį santykį su savo kraštu carinės priespaudos sąlygomis. Kazimiero vardą vėliau išpopuliarino XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje susiformavę ir šventojo vardą neretai pasirinkę visuomeniniai judėjimai ir apskritai vėl sustiprėjęs jo kultas. Registers of births of various parish churches were studied in an effort to determine the popularity of Casimir's name in different periods. The article summarises statistical data from the Šiaulėnai parish in the 17th century, the Leipalingis parish in the second half of the 17th century, the Merkinė parish in the first half of the 17th century and in the 18th century, the Žaludko parish in the second half of the 17th century and in the 18th century, the Vilnius Missionary parish in the first half of the 17th century and in the 18th century. Statistical data are provided in supplements to the article. In terms of popularity, Casimir's name was lagging behind only John's name in the studied parishes in the 17th century. The situation changed considerably in the 18th century. John remained the most popular name in the 17th-18th century. George was a popular name as well. The names of Casimir, Bartholomew, Christopher, Peter and Simon were more popular in the 17th century, while the names of Joseph, George, Michael, Matthew and Thomas gained popularity in the 18th century. In further research, it would be interesting to study changes in the popularity of Casimir's name in the 19th century and at the start of the 20th century, when selection of names reflected not only religious and national engagement but also ties with one's country under tsarist oppression. Public movements named after Casimir that formed at the end of the 19th century and at the beginning of the 20th century and his cult in general boosted the popularity of Casimir's name.

Straipsnyje aptariama nagrinėjamo regiono katalikų bažnyčių raida ir religinė praktika XV-XVIII a. Nagrinėjami pirmieji steigėjai, parapinio tinklo plėtra, regiono priklausomybė dekanatams, Varnių mūrinės Katedros įtaka regiono bažnyčių architektūrai, brolijų steigimas, stebuklingi paveikslai. Straipsnio gale pateikiama svarbiausia informacija apie XV-XVIII a. regione įsteigtas bažnyčias. Straipsnyje apibendrinama nagrinėjamo regiono bažnyčių padėtis, tačiau kartu lyginama su simptomiškais viso LDK regiono katalikų bažnyčių reiškiniais. Žvilgsnis į nagrinėjamo regiono bažnyčias XV-XVIII a. laikotarpyje atskleidžia iš esmės visai Žemaitijai, o dažnai ir visai LDK simptomiškus tiek meno, tiek religinės praktikos reiškinius. Tiesa, specifika egzistavo. Pavyzdžiui, mūrinė architektūra gerokai „vėlavo“ regione, tuo tarpu įrengtas Kryžiaus kelias buvo pats pirmasis visoje LDK. Kaip matyti iš vėlesnės Žemaitijos vyskupijos plėtros, nagrinėjamas regionas buvo ypač svarbus ankstyvajame laikotarpyje, tačiau platesnių išvadų kol kas daryti nederėtų. Tikėtina, pateikta medžiaga leis geriau pažinti regiono specifiką, o apibendrinimus bus galima lyginti su kitų regionų tyrinėjimais. The article discusses the development and religious practices of the region of Samogitia in the 15th – 18th centuries. A great deal of attention is paid to first parish founders, the development of the network of parishes, deaneries of the region, the impact of the Varniai Cathedral on the church architecture of the region, the establishment of brotherhoods, and wonderful paintings. Most important information about churches established in the region in the 15th – 18th centuries is presented at the end of the article. The article also reviews the condition of churches of the region, at the same time comparing it with all church phenomena across the Grand Duchy of Lithuania. An insight into the life of churches of the region in the 15th-18th centuries reveals symptomatic artistic as well as religious practices characteristic of the whole of Samogitia and the Grand Duchy of Lithuania. However, there were certain specific characteristics. For example, masonry architecture was a rather “late” phenomenon in the region, whereas the Way of the Cross was the first across the whole Grand Duchy of Lithuania. As it can be seen from the further development of the Samogitian Diocese, the region was significantly important in the early period, however, wider conclusions should still be avoided. The material of the article will most probably help better understand the specifics of the region, whereas reviews may further be compared with the analysis of other regions.

Atskirų bažnyčių titulai dvigubai atspindi šventųjų gerbimo sklaidą. Nors Vakarų Europoje patrocinijos tyrinėjamos jau senokai, LDK iki šiol tai nekėlė didesnio susidomėjimo. Titulams suteikiami paprastai tų šventųjų vardai, kurie susilaukdavo daugiausiai populiarumo. Straipsnyje pirmą kartą pateikiamas iš šaltinių žinomų XV-XVII a. pradžios Vilniaus ir Žemaitijos vyskupijų bažnyčių ir altarijų titulų sąrašas. Populiariausias LDK buvo šv. Mikalojaus gerbimas. Kiti šventieji, priklausomai nuo laikotarpio ar regiono, keisdavosi populiarumo vietomis, tačiau didžiausios pagarbos sulaukdavo šv. Stanislovo, Jono Krikštytojo, Petro ir Pauliaus, Mykolo gerbimas. LDK specifika galima laikyti dažnus šv. Jurgio ir šv. Onos titulus, kurie Lenkijos vyskupijose nebuvo tokie dažni. Straipsnyje bažnyčių titulų statistika palyginama su kita šventųjų populiarumą atspindinčia apraiška – vardais. Suteiktas vardas parodo tėvų pagarbą konkrečiam šventajam, o taip pat lydėdavo asmenį kaip šventas globėjas visą gyvenimą. Pateikiama statistika liudija, jog šventųjų gerbimas panašiai reiškėsi tiek bažnyčių tituluose, tiek krikščioniškuose varduose. Tarp vyriškų vardų populiariausias buvo Jono vardas, tarp moterų Ona. Tokiu būdų pateikta statistinė medžiaga pirmą kartą istoriografijoje nurodo populiariausius šventuosius ankstyvuoju krikščionėjimo laikotarpiu, leidžia nustatyti susidariusias tradicijas ir atnešamas naujoves vėlesniu metu. The extent of devotion to saints is reflected in the naming of churches (parishes) after them. Although this type of patronage has long been studied in Western Europe, the phenomenon in the Grand Duchy of Lithuania (GDL) has not received much attention so far. Parishes were commonly named after the most popular saints. The article presents for the first time a list from XV-early XVII c. sources of known names of parishes and presbyteries in the Dioceses of Vilnius and Žemaitija. The most popular saint in the GDL was Saint Michael. The popularity of the other saints varied depending on era and region; overall, however, devotion was strongest to the saints Stanislaus, John the Baptist, Peter & Paul, and Michael. Characteristic of the GDL was widespread devotion to Saint George and Saint Anne, which was not so frequent in the Polish dioceses. The article compares parish name statistics to another facet reflecting the popularity of particular saints: Christian names. Parents’ choice of Christian names for their offspring indicates the parents’ devotion to a particular saint, and the bearer of the name was under the patronage of that saint for life. Statistics show that devotion to saints is reflected in similar proportions in the names of parishes and those of individuals. For men the most popular Christian name was John (Jonas), and for women Anne (Ona). The new statistical material shows for the first time who were the most popular saints in the early Christian period of Lithuania and provides a basis for comparison between established traditions and later innovations

Knygoje naudojamas iki šiol istorijos pateikime dar retai sutinkamas vaizdo ir teksto glaudus gretinimas. Knyga neabejotinai patraukli, maketas šiuolaikiškas, pateikiama naujų iliustracijų. Šalia iliustracijų nemažai knygoje pateikiama mūšių rekonstrukcinių schemų ar žemėlapių, istorinių šaltinių citatų, kurie padeda praplėsti vaizdą apie buvusias epochas. Tačiau sutinkamos klaidos ir netikslumai verčia ją vertinti atsargiai. Pagal bendrą koncepciją Lietuvos istorija dalinama į tris epochas – Pagoniškąją, Europėjimo ir Baroko. Tačiau visi pavadinimai žymi skirtingus istorijos lygmenis – vienas konfesinį, kitas kontekstą Vakarų Europos istorijoje, trečias kultūrinį ar meninį. Juolab, kad pagonybės ir baroko parinkimas šių epochų pagrindu knygoje neatskleidžiamas. Tarp pagrindinių trūkumų dera nurodyti nuolat knygoje sutinkamas faktografines klaidas. Kai kurios jų – tiesiog nekokybiškos korektūros pasekmė, o kai kur aplaidžiai traktuojama faktografinė informacija. Nors knygoje aptariama nemažai temų, trūksta vientisos dėstymo ašies, argumentuotų išvadų. Kai kurios prielaidos grindžiamos naujesniais ar senesniais tyrinėjimais, tuo tarpu kai kurios – paskalomis ar legendomis. Bendrai vertinant knygą galima pastebėti, kad joje yra naudingų aptarimų, istorinės analizės, iliustracijų, tačiau bendras dėstymo turinys neatitinka, kaip skelbiama įvade, sintetinio mokslo veikalo The book uses a concise comparison of the image and the text previously hardly used in presentation of history. The book is undoubtedly attractive, of a modern layout with numerous illustrations. Apart from illustrations, the book also offers schemes or maps reconstructing battles, quotations from historical sources which help to get a broader view of the past epochs. However occasional mistakes and inaccuracies force one to take it with caution. By general concept, the history of Lithuania is divided into three epochs – the Pagan, Europeanization and Baroque. However all the names mark different historical levels – one being confessional, another – contextual in the history of Western Europe and the third one – cultural or artistic. Moreover, selection of Paganism and Baroque is not justified in the book through analysis of these epochs. Main drawbacks include factual mistakes seen across the entire book. Some of them are just a consequence of poor proofreading while others represent careless interpretation of factual historical information. Although the book discusses many topics, there is no single axis of presentation and justified conclusions. Some assumptions are based on later or earlier studies while some others – on rumours or legends. In general, it may be pointed out that the book contains many useful discussions, historical analysis and illustrations but the overall content of presentation does not meet the requirements to a synthetic research work as claimed in the introduction.

Menkai žinoma XVI-XVIII a. Rietavo bažnyčios istorija, kiek plačiau tyrinėtos XIX a. statybų peripetijos. Straipsnyje apibūdinami pagrindiniai bažnyčios pasikeitimai nuo pirmosios XVI a. statytos bažnyčios iki dabartinės mūrinės neoromaninio stiliaus, statytos XIX a. 3-ame ketvirtyje. Labai tikėtina, kad jau XVI a. I-oje pusėje Rietavo buvo įrengta ir pirmoji katalikų bažnyčia. Katalikų bažnyčia nustojo veikti tarp 1551-1587 m., arčiau pirmosios datos. 1596 m. paskyrus fundaciją bažnyčia Leono Sapiegos iniciatyva pastatyta nauja. Ar buvo bažnyčia perstatyta XVII a. – nėra žinoma. 1721 m. senoji Leono Sapiegos statyta bažnyčia buvo perstatyta klebono Antano Bialozoro rūpesčiu. 1783 metais minimi 7 bažnyčios altorių titulai nesiketė iki XIX a. vidurio. Daugiausiai pasikeitimų įvyko XIX a. viduryje, klebonaujant Mykolui Herubavičiui (Herubowicz). Motyvuojant dideliu tikinčiųjų skaičiumi, 1846 m. pradžioje pateiktas prašymas statyti naujai mūrinei bažnyčiai, kuris ir buvo gautas. 1853 m. pradėtos naujos bažnyčios statybos, kurios baigtos 1859 m., nors vidaus įrengimo darbai užtruko ilgiau. Kalbant apie XVII – XVIII a. Rietavo bažnyčią reikia nepamiršti Veiviržėnų bažnyčios, kuri iki 1795 m. išbuvo Rietavo filija. 1639 m. čia statyta koplyčia, 1676 m. perstayta į bažnyčią. Nauja medinė bažnyčia pastatyta 1769 m., 1795 m. prie jos įkurta parapija. Historians know little about the history of the church of Rietavas in the period between the 16th and 18th centuries, whereas the aspects of the construction processes in the 19th centuries have been somewhat more explored. The article defines the main changes in the construction of the church from the early 16th century church to the modern neo-romantic masonry church, which was built in the third quarter of the 19th century. Scientists claim that the first catholic church was most probably built in Rietavas as far back as the early 16th century. The Catholic church suspended its activities between 1551 and 1587, the first date being the most probable. In 1596, after having established a special foundation, Leonas Sapiega initiated the construction of a new church. It is not known whether the church was built in the 17th century. In 1721, a priest Antanas Bialozoras initiated the reconstruction of the old church built by Leonas Sapiega. 7 church altar titles, which were first mentioned in 1783, did not change until mid-19th century. The majority of changes took place in the mid-19th century under the curacy of Mikolaj Herubowicz. In 1846, he submitted an application for a construction of a new masonry church, motivating his decision by an increasingly growing number of parishioners. He was allowed to launch the construction. In 1853, the construction of a new church was launched, and lasted until 1859. The inner decoration works lasted a bit further. As far as the church of Rietavas of the 17th – 18th century is concerned, one cannot forget the church of Veiviržėnai, which was part of the church of Rietavas until 1795. In 1639, a chapel was built here, and in 1676, it was reconstructed into a church. In 1769, a new wooden church was built here, and in 1795, a parish was established next to it.

M. Palloni Pažaislyje dirbo 1678 – 1685 m. Jis paliko vieną didžiausių sienine tapyba puoštų plotų XVII a. Lietuvos bažnytinėje dailėje. Taip pat vertinga jo vaizduojamų siužetų įvairovė, puiki atlikimo technika. Straipsnyje aptariama XVII a. tradicija vaizduoti vienalaikius asmenis įvairiose religinio turinio kompozicijose. Vakarų Europoje tai sutinkama gana anksti, Lenkijoje XVI a., Lietuvoje anksčiausi pavyzdžiai žinomi tik XVII a. II-ojoje pusėje. Galima teigti, kad prie jų išpopuliarinimo nemažai prisidėjo ir M. Palloni. Daugiausiai dėmesio straipsnyje skirta Pažaislio bažnyčios freskai, kurioje pavaizduotas pats kamaldulių vienuolyno fundatorius LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas. Šv. Kristupo koplyčioje, freskoje „Šv. Kristupo nukirsdinimas“ išsiskiria asmuo, pavaizduotas pirmame plane, klūpantis ir tarsi adoruojantis kankinystės aktui. Portretinis panašumas leidžia manyti, kad tai pats fundatorius, pagerbiantis savo dangiškąjį patroną šv. Kristupą. Tokia klūpančio asmens vaizdavimo tradicija dar gana viduramžiška, tačiau perteikta ekspresija, besidraikančios rūbų klostės liudija barokinę tapybą. M. Palloni worked in Pažaislis in 1678 – 1685. He left one of the largest area decorated with wall painting in church art of Lithuania in the 17th century. The variety of plots represented by him, as well as his excellent technique, is also of great value. The article discusses the tradition of the 17th century to represent simultaneous individuals in various compositions of the religious contents. In Western Europe it was known quite early, in Poland – in the 16th century, and in Lithuania the earliest examples date back to the second half of the 17th century. It can be stated that M. Palloni also contributed greatly to popularising them. The article devotes the greatest attention to the fresco of Pažaislis Church, which represents the grand chancellor Krzystof Zygmunt Pac under whose patronage the Camaldoli monastery was built. A person kneeling and as if adoring the act of martyrdom is represented in the foreground of the fresco in the St Casmir Chapel “Beheading of St Christopher”. The portrait similarity allows one to think that it is the patron himself honouring his celestial patron St Christopher. The tradition of representing a kneeling person belongs to the Middle Ages, however, the expression conveyed, the folders of the attire testify to baroque painting.

Tverų bažnyčios istorija - tai tipingas pamaldžios intencijos pavyzdys, kuomet mažam, bet malonėmis garsėjančiam paveikslėliui pastatomas visas bažnyčios pastatas. Tverų bažnyčia įrengta XVII a. pradžioje ir sutapo su Katalikų Reformos metu Žemaitijoje steigtų naujų bažnyčių banga. Pastato įrengimo ir parapijos steigimo iniciatyva priklauso Tverų tijūnui Elijui Ilgovskiui. Kaip liudija jo 1618 m. fundacija, intencijos buvusios pamaldžios, besirūpinant vietinių gyventojų religiniais poreikiais. Jis padovanojo ir stebuklingą Švč. M. Marijos paveikslėlį, kuris lieka ir tiesioginė visų ketverių Tverų bažnyčių sąsaja. Antroji bažnyčia pastatyta 1670 m., o trečioji po gaisro 1741 m. Būtent iš XVIII a. vidurio išlikę vertingiausi barokiniai interjero fragmentai. Paskutinį kartą bažnyčia perstatyta pačioje XIX a. pabaigoje. Tverų bažnyčios meno istorijoje galima išskirti keletą specifinių bruožų. Bažnyčios interjero fragmentai (altoriai presbiterijoje, kai kuri tapybos dalis) likę nuo bažnyčios statybos XVIII a. viduryje, o tai neabejotinai nurodo jų vertę. Didžiojo altoriaus paveikslo siužetas susiformavo dar XVII a. ir tradicijos veikiamas išlikęs iki šių dienų. Malonėmis garsaus paveikslėlio gerbimas išliko bažnyčioje nuo pat XVII a. pradžios iki šių dienų. The history of the Church of Tverai is a typical example of a worshiping institution, when a church is built for a small, but a well-known painting. The Tverai Church was built at the beginning of the 17th century and coincided with a new wave in church constructions influenced by the Catholic Reform. The construction of the church and establishment of the parish was initiated by Elijas Ilgovkis, the tivunus of Tverai. As his foundation of 1618 testifies, his intensions were religious, i.e. his was concerned with fulfilling religious demands of local inhabitants. He was the one who donated the picture of the Holy Virgin Mary to the church, which continues to unite all the four churches in Tveriai. The second church was built in 1670, and the third was built after the fire in 1941. The 18th century constructions have the most valuable fragments of the baroque interior. The last reconstruction of the church took place in late 19th century. Several specific characteristics of the art history of the church of Tveriai can be highlighted. Interior fragments of the Church (altars, some paintings) were left from the construction of the Church in the mid-18th century, what undoubtedly indicates their value. The plot of the major altar painting was formed back in the 17th century and managed to preserve up to the present day. The worshipping of the painting of the Church has continued up to the present day.

Kantaučių bažnyčios istorija būdinga daugumai privačiose žemėse statytų bažnyčių istorijoms. Kantaučių savininkas Kristupas Timotiejus Šiukšta dar apie 1672 metus pastatė bažnyčią, kuriai nuolatinę fundaciją užrašė tik gyvenimo pabaigoje 1692 m. 1703 m. bažnyčioje įsteigta Švč. M. Marijos Rožančinės brolija, bažnyčioje XVIII a. stovėjo įrengti šeši altoriai. Apie 1760 metus įrengtas visas naujas bažnyčios altorių kompleksas, kuris perkeltas į naują, tarp 1764-1778 m. statytą bažnyčią. Vėliau pastatas tik remontuotas, kiek pakeista stogo konstrukcija, iškelti bokšteliai, tačiau pagrindinės jo formos liudija XVIII a. II-osios pusės medinę architektūrą. 1784 m. Kantaučių bažnyčioje įsteigta ir Švč. Sakramento brolija, 1821 m. prie bažnyčios funduota Švč. Mergelės Marijos Rožančinės altarija. Prie Kantaučių bažnyčios veikė 1773 m. statyta Rivionių filijinė bažnyčia. Tačiau ji XIX a. viduryje minima griūvanti, netrukus buvo nugriauta ir nebeatstatyta. Straipsnio pabaigoje pateikiamas Kanatučių klebonų XVII-XIX a. sąrašas. The history of the church of Kantaučiai is similar to the history of all churches built on private lands. Kristupas Timotiejus Šiukšta, the owner of Kantaučiai, built a new church as far back as 1672, the constant foundation for which was established only in 1692. In 1703, a brotherhood of the Blessed Virgin Mary was established here and in the 18th the church had 6 altars. In about 1760 a new complex of altars was built in the church, which was later transferred to a new church, built between 1764 and 1778. Later the building was renovated with some changes introduced to the construction of the roof. The turrets of the church were elevated; however its main forms reflect the architecture of the late 18th century. In 1784, the Brotherhood of the Holy Sacramento was established in the church of Kantaučiai. In 1773, a branch church of the Kantaučiai church was constructed. However, the 19th century saw its demolition. It was demolished and never reconstructed. At the end of the article the author presents the list of Kantaučiai priests between the 17th and the 19th centuries.

1668 m. ardant senosios Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios Vilniaus Antakalnyje altorių po jo pamatais rastas pilnafigūris antkapis. Asmuo buvo pavaizduotas aprengtas šarvais, ant krūtinės auksinė grandinė, o šalimais senu įpročiu pavaizduotas kalavijas. Asmuo vaizduotas be barzdos ir vienplaukis (be karūnos ar kitokio galvos apdangalo). Nebuvo jokių asmenį ar giminę liudijančių ženklų. Tuo metu antkapis priskirtas legendiniam Antakalnio bažnyčios fundatoriui Petrui Goštautui. Vėlesnis antkapio likimas nėra žinomas. Straipsnyje analizuojami ankstyviausi antkapiai Lietuvoje XVI a. viduryje – XVII a. pradžioje. Stengiamasi pateikti įmanomas hipotezes, kam galėjo priklausyti šis tuo metu neatpažintas antkapis, kokiu būdu jis pateko po senosios bažnyčios altoriumi. Plačiai nagrinėjama Vytauto antkapio, įrengto Vilniaus katedroje XVI a. viduryje ir dingusio XVI a. I-ojoje pusėje, istorija. In 1688 while dismantling the altar of St. Peter and St. Paul‘s Church in the Antakalnis neighbourhood of Vilnius, a full grave of a figure was found under its foundation. This person was depicted as being dressed in armour and a gold chain on his chest, while nearby a sword is depicted as was typical of ancient custom. The person is depicted without a beard and bareheaded (without a crown or other form of headcover). There were no signs bearing evidence of identity or origin. At the time the grave was attributed to Petras Goštautas, the legendary founder of the Antakalnis church. The later fate of the grave is not known. The earliest graves in Lithuania from the middle of the 16th century to the beginning of the 17th century are analysed in this article. Efforts are made to provide possible hypotheses as to whom this grave that was not recognised at the time could have belonged to, and in what way it found itself under the altar of the old church. The history of Vytautas’ grave, laid in Vilnius Cathedral in the middle of the 16th century and which disappeared in the first half of the 16th century, is examined in greater detail.

Iki pat 1913 m., kuomet įsteigta Medingėnų parapija, bažnyčia visuomet buvo kaip Žarėnų parapijos filija. 1740 m. Rapolas Grincevičius užrašė Medingėnus altarijai Varniuose. Kaip teigiama XVIII a. pabaigoje sudarytame bažnyčios inventoriniame aprašyme, bažnyčią pastatė Žemaičių kanauninkas Kazimieras Giecas XVIII a. II-oje pusėje, maždaug apie 1767-1769 m. XIX a. pradžioje buvo minima, jog XVIII a. statyta bažnyčia vis dar nėra konsekruota, menkai buvo remontuojama, pradėjo griūti. 1881 m. bažnyčia buvo pailginta 3 sieksniais. Didžiausi pasikeitimai vykdyti XX a. pradžioje. Dar 1891 m., tarsi ruošiantis didesniems perstatymams, pagal Ustino Golinevičiaus projektą pastatyta nauja mūrinė iki dabar išlikusi varpinė. Pagal inžinieriaus Nikolajaus Andrejevo projektą 1901-1902 m. pastatyta nauja medinė, dabar tebestovinti Medingėnų Švč. Trejybės bažnyčia. Right until the year 1913, when the Medingėnai parish was established, the Church always was as a filia of the Žarėnai parish. In 1740 Rapolas Grincevičius signed it over to the altarists in Varniai. According to the inventory description of the Church made at the end of the 18th century, the Canon of Samogitia Kazimieras Giecas built the Church in the second half of the 18th century, approximately around the year 1767-1769. At the beginning of the 19th century it was mentioned that the Church built in the 18th century was not consecrated yet, was poorly repaired, started to fall down. In 1881 the Church was made longer by three fathoms. The greatest changes were made at the beginning of the 20th century. As far back as 1891, as if preparing for more serious rebuilding, according to the design of Ustinas Golinevičius a new brick belfry, which has survived up to the present day, was built. According to the design of the engineer Nikolaj Andrejev, in 1901-1902 the new Medingėnai wooden Church of Saint Trinity, which still stands there, was built.