Search

Abstract Introduction Individuals with spinal cord injury (SCI) can experience accelerated cognitive aging. Myokines (factors released from muscle cells during contractions), such as brain-derived neurotrophic factor (BDNF), are thought to have beneficial effects on cognition. Neuromuscular electrical stimulation (NMES) was shown to elicit a large release of myokines. However, the effects of NMES on cognitive function have not been studied. Objective To present the study protocol for a clinical trial evaluating the effects of NMES aimed at improving cognition and BDNF. Methods A replicated randomized three-phases single-case experimental design (SCED) with sequential multiple baseline time series and a single-armed prospective trial will be conducted with 15 adults with chronic SCI (> 12 months after injury) above L1 neurological level undergoing 30-min quadriceps NMES, 3 days per week for 12 weeks. Main study endpoints Primary endpoint is cognitive performance (assessed by a smartphone test) conducted three times per week during the baseline phase with random duration of 3 to 8 weeks, the intervention phase of 12 weeks, and the follow-up phase of 3 weeks after a no measurement rest period of 12 weeks. Secondary endpoints are changes in BDNF levels and cognitive performance measured before the baseline period, before and after intervention and after a 12 weeks follow-up. Conclusion This will be the first study investigating the effects of 12 weeks NMES on both cognition and BDNF levels in individuals with SCI. The SCED results provide information on individual treatment effect courses which may direct future research. Trial registration ClinicalTrials.gov (NCT05822297, 12/01/2023).

Abstract Background The aging brain exhibits a neuroinflammatory state, driven partly by peripheral pro-inflammatory stimuli, that accelerates cognitive deterioration. A growing body of evidence clearly indicates that physical exercise partly alleviates neuroinflammation and positively affects the aging process and cognition. In this randomized controlled trial, we aimed to observe the effect of 12 weeks of resistance training (RT) on peripheral biomarker levels, cognitive function changes and their interrelationship, and explore differences in those exercise-induced changes in older adults with high risk of mild cognitive impairment (MCI) compared to older adults with low risk of MCI. Methods Fifty-two participants (aged 60–85 years old, 28 female) were randomly allocated to a 12 week lower limb RT program consisting of two training sessions per week or waiting list control group. The Montreal Cognitive Assessment (MoCA) was used to stratify participants screened as high (

Background: Studies have shown that exercise modulates brain-derived neurotrophic factor (BDNF) levels, and resistance training, in particular, has received increasing attention for its potential to enhance BDNF production. Most studies investigating exercise-induced BDNF changes have focused on free or mature BDNF, while the measurement of total BDNF, encompassing both proBDNF and mature BDNF, may provide a more comprehensive understanding of BDNF regulation. This pilot study aimed to explore the preliminary effects of resistance training on total BDNF levels in elderly individuals participating in a resistance training program. Methods: A small sample of participants (n=6) was recruited and engaged in a structured resistance training program for 12 weeks, with 6 participants in a control group. Total BDNF levels were measured at baseline and post-intervention using reliable laboratory assessments. Additionally, an isokinetic dynamometer was used to determine muscle strength to explore the effect of the resistance training program on muscle performance. Results: The findings revealed a significant increase in total BDNF levels following the 12 week resistance training intervention (p

BackgroundThe world’s population is aging, but life expectancy has risen more than healthy life expectancy (HALE). With respect to brain and cognition, the prevalence of neurodegenerative disorders increases with age, affecting health and quality of life, and imposing significant healthcare costs. Although the effects of physical exercise on cognition in advanced age have been widely explored, in-depth fundamental knowledge of the underlying mechanisms of the exercise-induced cognitive improvements is lacking. Recent research suggests that myokines, factors released into the blood circulation by contracting skeletal muscle, may play a role in mediating the beneficial effect of exercise on cognition. Our goal in this ongoing (living) review is to continuously map the rapidly accumulating knowledge on pathways between acute or chronic exercise-induced myokines and cognitive domains enhanced by exercise.MethodRandomized controlled studies will be systematically collected at baseline and every 6 months for at least 5 years. Literature search will be performed online in PubMed, EMBASE, PsycINFO, Web of Science, SportDiscus, LILACS, IBECS, CINAHL, SCOPUS, ICTRP, and ClinicalTrials.gov. Risk of bias will be assessed using the Revised Cochrane Risk of Bias tool (ROB 2). A random effects meta-analysis with mediation analysis using meta-analytic structural equation modeling (MASEM) will be performed. The primary research question is to what extent exercise-induced myokines serve as mediators of cognitive function. Secondarily, the pooled effect size of specific exercise characteristics (e.g., mode of exercise) or specific older adults’ populations (e.g., cognitively impaired) on the relationship between exercise, myokines, and cognition will be assessed. The review protocol was registered in PROSPERO (CRD42023416996).DiscussionUnderstanding the triad relationship between exercise, myokines and cognition will expand the knowledge on multiple integrated network systems communicating between skeletal muscles and other organs such as the brain, thus mediating the beneficial effects of exercise on health and performance. It may also have practical implications, e.g., if a certain myokine is found to be a mediator between exercise and cognition, the optimal exercise characteristics for inducing this myokine can be prescribed. The living review is expected to improve our state of knowledge and refine exercise regimes for enhancing cognitive functioning in diverse older adults’ populations.RegistrationSystematic review and meta-analysis protocol was registered with the International Prospective Register of Systematic Reviews (PROSPERO) on the 24th of April 2023 (registration number CRD42023416996).

Proton magnetic resonance spectroscopy (1H-MRS) holds promise for revealing and understanding neurodegenerative processes associated with cognitive and functional impairments in aging. In the present study, we examined the neurometabolic correlates of balance performance in 42 cognitively intact older adults (healthy controls - HC) and 26 older individuals that were diagnosed with mild cognitive impairment (MCI). Neurometabolite ratios of total N-acetyl aspartate (tNAA), glutamate-glutamine complex (Glx), total choline (tCho) and myo-inositol (mIns) relative to total creatine (tCr) were assessed using single voxel 1H-MRS in four different brain regions. Regions of interest were the left hippocampus (HPC), dorsal posterior cingulate cortex (dPCC), left sensorimotor cortex (SM1), and right dorsolateral prefrontal cortex (dlPFC). Center-of-pressure velocity (Vcop) and dual task effect (DTE) were used as measures of balance performance. Results indicated no significant group differences in neurometabolite ratios and balance performance measures. However, our observations revealed that higher tCho/tCr and mIns/tCr in hippocampus and dPCC were generic predictors of worse balance performance, suggesting that neuroinflammatory processes in these regions might be a driving factor for impaired balance performance in aging. Further, we found that higher tNAA/tCr and mIns/tCr and lower Glx/tCr in left SM1 were predictors of better balance performance in MCI but not in HC. The latter observation hints at the possibility that individuals with MCI may upregulate balance control through recruitment of sensorimotor pathways.

Aim. To determine and compare short and long-term effects of mobilization with movement and eccentric overload to hand pain and function in the treatment of lateral epicondylitis. Problem of research & hypothesis. The eccentric overload exercises are one of the best methods in tendinopathy treatment. Mobilization with movement is largely used as an effective treatment method for lateral epicondylitis. Only the short-term effects of these methods in lateral epicondylitis are often evaluated, but no studies were found to use these methods in combination and to evaluate their long-term effects. Methods. The study included individuals (n=30) aged 30–54 years who had been diagnosed with lateral epicondylitis. Subjects were tested by assessing their perceived pain using the visual analogue scale (VAS); handgrip strength was assessed by a dynamometer. The QuickDASH questionnaire was used to assess hand function and perceived disability. Subjects were randomly divided into three groups: mobilization with movement group (n=10), eccentric overload group (n=10), and combined group (combined mobilization with movement and eccentric overload exercises) (n=10). All subjects got 10 physiotherapy procedures, short-term effect evaluated after 10 procedures of physiotherapy, long-term effect evaluated after 2, 6 and 12 weeks post treatment course. Results. Study results revealed that all treatment methods had a significant (p

Rationale and ObjectivesPro-inflammatory processes have been argued to play a role in conditions associated with cognitive decline and neurodegeneration, like aging and obesity. Only a limited number of studies have tried to measure both peripheral and central biomarkers of inflammation and examined their interrelationship. The primary aim of this study was to examine the hypothesis that chronic peripheral inflammation would be associated with neurometabolic changes that indicate neuroinflammation (the combined elevation of myoinositol and choline), brain gray matter volume decrease, and lower cognitive functioning in older adults.Materials and MethodsSeventy-four older adults underwent bio-impedance body composition analysis, cognitive testing with the Montreal Cognitive Assessment (MoCA), blood serum analysis of inflammatory markers interleukin-6 (IL-6) and kynurenine, magnetic resonance imaging (MRI), and proton magnetic resonance spectroscopy (1H-MRS) of the brain. Neurometabolic findings from both Tarquin and LCModel 1H-MRS post-processing software packages were compared. The regions of interest for MRI and 1H-MRS measurements were dorsal posterior cingulate cortex (DPCC), left hippocampal cortex (HPC), left medial temporal cortex (MTC), left primary sensorimotor cortex (SM1), and right dorsolateral prefrontal cortex (DLPFC).ResultsElevated serum kynurenine levels were associated with signs of neuroinflammation, specifically in the DPCC, left SM1 and right DLPFC, and signs of neurodegeneration, specifically in the left HPC, left MTC and left SM1, after adjusting for age, sex and fat percentage (fat%). Elevated serum IL-6 levels were associated with increased Glx levels in left HPC, left MTC, and right DLPFC, after processing the 1H-MRS data with Tarquin. Overall, the agreement between Tarquin and LCModel results was moderate-to-strong for tNAA, tCho, mIns, and tCr, but weak to very weak for Glx. Peripheral inflammatory markers (IL-6 and kynurenine) were not associated with older age, higher fat%, decreased brain gray matter volume loss or decreased cognitive functioning within a cohort of older adults.ConclusionOur results suggest that serum kynurenine may be used as a peripheral inflammatory marker that is associated with neuroinflammation and neurodegeneration, although not linked to cognition. Future studies should consider longitudinal analysis to assess the causal inferences between chronic peripheral and neuroinflammation, brain structural and neurometabolic changes, and cognitive decline in aging.

We implemented a multimodal approach to examine associations between structural and neurochemical changes that could signify neurodegenerative processes related to mild cognitive impairment (MCI). Fifty-nine older adults (60–85 years; 22 MCI) underwent whole-brain structural 3T MRI (T1W, T2W, DTI) and proton magnetic resonance spectroscopy (1H-MRS). The regions of interest (ROIs) for 1H-MRS measurements were the dorsal posterior cingulate cortex, left hippocampal cortex, left medial temporal cortex, left primary sensorimotor cortex, and right dorsolateral prefrontal cortex. The findings revealed that subjects in the MCI group showed moderate to strong positive associations between the total N-acetylaspartate to total creatine and the total N-acetylaspartate to myo-inositol ratios in the hippocampus and dorsal posterior cingulate cortex and fractional anisotropy (FA) of WM tracts crossing these regions—specifically, the left temporal tapetum, right corona radiata, and right posterior cingulate gyri. In addition, negative associations between the myo-inositol to total creatine ratio and FA of the left temporal tapetum and right posterior cingulate gyri were observed. These observations suggest that the biochemical integrity of the hippocampus and cingulate cortex is associated with a microstructural organization of ipsilateral WM tracts originating in the hippocampus. Specifically, elevated myo-inositol might be an underlying mechanism for decreased connectivity between the hippocampus and the prefrontal/cingulate cortex in MCI.

It has been established that muscle torque variability determines movement stability during the task [1]. Calf muscle weakness, ankle range of motion reduction and postural misbalance are common pathological limitations after Achilles tendon rupture (ATR). Most studies analyse rehabilitation influence for muscle strength and body balance, but there is a lack of information about calf muscle torque variability. The aim of the study was to determine ankle plantar flexion and dorsal flexion muscle maximal voluntary contraction torque and variability Q. Organization and methods. We measured five males, (aged 29 ± 6) after 6.5 – week surgery of ATR. Participants performed isometric ankle flexion and extension force with injured and non-injured legs. Muscles maximal voluntary contraction (MVC) torque and torque variability were measured at –15°; 0°; 15° angles. The variability of target force was 20% of MVC torque. Rehabilitation programme consisted of balance, muscle strength and stretching exercises. Calf muscle MVC torque and variability were observed before and after 8-week rehabilitation. The results of the research. We determined that after physiotherapy the injured and the non-injured leg isometric ankle flexion and extension muscle MVC torque increased and muscle torque variability decreased. Keywords: muscle torque variability, isometric maximal voluntary contraction torque, rehabilitation suformavimas.

Knee anterior cruciate ligament (ACL) is one of the most often injured knee anatomical structures. There are few studies about balance after ACL rupture, but all results are controversial [1, 2, 3]. Our primary aim was to determine the static and dynamic balance changes before ACL surgery and after rehabilitation. Goals of the study: 1) to investigate and to compare static balance before ACL surgery and after rehabilitation; 2) to investigate and to compare dynamic balance before ACL surgery and after rehabilitation. Ten untrained males participated in this study after ACL rupture (mean ± SD, age 28.4 ± 8.1 years, height – 179.8 ± 8.5 cm, weight – 76.0 ± 14.0 kg). The study was performed in the Lithuanian Academy of Physical Education in the Sports and Movements Science Centre. All subjects where tested before ACL surgery and after 3 months of rehabilitation. Two weeks after the surgery the following rehabilitation was applied: physiotherapy, massage and physiotherapy in the water (3 times per week, 16 times in total). Following these procedures rehabilitation was continued with muscle strength training exercises in a gym. Balance was measured when participant stood on a KISTLER balance platform with open eyes, looking directly into the selected point 2 m away at the eye level, hands on hips. Balance within 20 s while standing on one leg and balance within 15 s after one leg hop for both healthy and ACL ruptured legs were measured. The results showed that standing on ACL ruptured leg before surgery and after rehabilitation the oscillations were not significantly different, but standing on the healthy leg after rehabilitation significantly improved. Test results after one leg hop on ACL ruptured leg showed that oscillations were significantly greater after rehabilitation. Conclusions: 1. After rehabilitation one leg static balance improved only in non-injured leg. 2. After rehabilitation one leg dynamic balance decreased in injured leg, but increased in non-injured leg. Keywords: anterior cruciate ligament, rehabilitation, static balance, dynamic balance

The purpose of this study was to describe the dynamics of a repeated sprint ability (RSA) cycling protocol in young elite basketball players. Twenty-two elite male basketball players (aged 18.3±0.6 years; training years 9.1±1.3 years) performed 3 bouts of a repeated sprint ability (RSA) protocols, consisting of 5 x 6-s cycling sprints with a 24-s rest interval between sprints. The work decrement during the first trial was high (14.1±4.8%) and after 5-minute rest did not change significantly. The total work decreased by 5.5% in the second work interval and by 2.9% in the third interval. During the 5-minute passive rest, young basketball players’ peak power recovered about 90% of the initial levels. It is suggested that rest intervals are sufficient to continue the game with adequate performance potential. A reduction in work decrement, while maintaining the capacity of all sprints, is needed to achieve a higher repeated sprint ability. Resumen El propósito de este estudio fue describir la dinámica de un protocolo de esprines repetidos en jóvenes jugadores de baloncesto. Veintidós jugadores de baloncesto masculino (con edades comprendidas entre 18,3 ± 0,6 años, años de entrenamiento de 9,1 ± 1,3 años) realizaron 3 series de un protocolo de esprín repetido, consistiendo en 5 esprines en cicloergometro de 6-s con de descanso de 24-s entre esprints. La disminución del trabajo durante la primera serie fue alta (14.1 ± 4.8%) y después de 5 minutos de descanso no cambió significativamente. El trabajo total disminuyó en un 5.5% en la segunda serie y en un 2.9% en la tercera. Durante el descanso pasivo de 5 minutos, la potencia máxima de los jóvenes jugadores de baloncesto recuperó aproximadamente hasta un 90% de los niveles iniciales. Se sugiere que los intervalos de descanso sean suficientes para continuar el juego con un potencial de rendimiento adecuado. Se necesita una reducción en el decremento del trabajo, mientras se mantiene la capacidad de todos los esprines, para optimizar esta capacidad de rendimiento tan importante en baloncesto.

Following an acute physical exercise, both post-activation potentiation and fatigue of the neuromuscular apparatus may occur. The voluntary recruitment of motor units occurs with frequencies that elicit incompletely fused tetanic contractions and these frequencies are most susceptible for post-activation potentiation as well as low-frequency fatigue. Therefore, the goal of the present study was to investigate which of the processes post-activation potentiation or low-frequency fatigue will be prevalent after 5 s maximal voluntary contraction (MVC). Eight healthy untrained men (age 24—35 years, mass 81.2 ± 5.1 kg) performed maximal sustained isometric knee extension for 5 s at a knee angle of 90 degrees. The contractile properties of quadriceps muscle evoked by electrical stimulation at 1, 7, 10, 15, 20, 50 Hz and 100 Hz, were recorded before and immediately after the exercise and 3, 5, and 10 min following the exercise. The rest interval between muscle electrical stimulation was 3 s. A significant raise of force evoked by 1—15 Hz stimulation was observed immediately after the 5 s MVC exercise (p < 0.01). Later in recovery (at 10 min) the contraction force at 15 Hz and 20 Hz significantly decreased (p < 0.05). Tetanic force at 50 Hz and 100 Hz demonstrated a significant decrease immediately after the exercise and remained depressed up to 3 min (p < 0.01). The ratio of 20 / 50 Hz recorded immediately after the 5 s MVC increased significantly (p < 0.05), however 10 min after the exercise there was a significant decrease compared to its initial level (p < 0.05). The simultaneous occurrence of post-activation potentiation at low stimulation frequencies and suppressed forces at high stimulation frequencies suggests that potentiation and fatigue mechanisms were acting concurrently. Moreover, when post-activation potentiation is lost (in 10 min after the 5 s MVC exercise), the contraction force at low stimulation frequencies decreases resulting in significant low-frequency fatigue. Keywords: isometric exercise, electrical stimulation, low-frequency fatigue, recovery.

Duomenų, kaip mokymasis veikia judesių tikslumą, rasti galima, tačiau visai nėra žinoma, kaip nervų ir raumenų sistemos (NRS) potenciacija paveiks šuolio atlikimo tikslumo rodiklius. Tyrimo tikslas — nustatyti, ar judesių mo- kymasis pakeičia šuolio tikslumo priklausomybę nuo potenciacijos. Siekdami užsibrėžto tikslo, stengėmės atsakyti į šiuos klausimus: 1) ar NRS potenciacija pakeičia maksimalų šuolio aukštį? 2) ar NRS potenciacija pakeičia šuolio atlikimo tikslumą ir kaitumą? 3) ar 9 mokymosi pratybos pakeičia tikslumą ir kaitumą? 4) ar išmokto judesio atlikimo tikslumas ir kaitumas mažiau priklauso nuo potenciacijos? Buvo tiriami 8 fi ziškai aktyvūs vyrai (amžius — 20,3 ± 0,71 metų, ūgis — 1,82 ± 3,46 m, kūno masė — 77,5 ± 9,07 kg). Tiriamieji po 10 min lėto bėgimo pramankštos atliko vertikalius šuolius iš vietos ant KISTLER plokštės. Po trijų maksimalaus aukščio šuolių buvo apskaičiuojamas kiekvieno tiriamojo 30% maksimalaus aukščio šuolis (tikslumo šuolis). Pailsėję 5 min, tiriamieji atliko tikslumo šuolius tol, kol pasiekė reikiamą šuolio aukštį, ir jiems buvo suteikia- ma grįžtamoji informacija (GI), tada turėjo atlikti dar 20 šuolių nesuteikiant GI. Po šių šuolių jiems buvo skiriamas potenciaciją sukeliantis krūvis (PK), o pailsėjus 1 min vėl atliekama 20 šuolių be GI. Tas pats tyrimas pakartotas po devynerių šuolio tikslumo mokymosi pratybų. Nustatyta, kad 9 mokymosi pratybos ir PK padidino šuolio maksimalaus aukščio rodiklius (p < 0,05). Manome, kad vertikalaus šuolio aukščio rodikliai po mokymosi padidėjo ne dėl raumenų, bet dėl nervų sistemos adaptacijos, kitaip tariant dėl to, kad CNS išmoko tiksliau valdyti šuolio metu dalyvaujančius raumenis. Taip pat po mokymosi suma- žėjo absoliučių ir kaitumo klaidų dydis (p < 0,05). Vadinasi, po mokymosi tiriamieji atliko tikslesnius ir stabilesnius šuolius. PK prieš mokymąsi padidino absoliučių ir kaitumo klaidų dydį (p < 0,05), o po mokymosi neturėjo įtakos šiems tikslumo rodikliams (p > 0,05). Manome, kad po mokymosi tiriamieji adaptavosi prie potenciacijos sukeltų NRS pokyčių. Visa tai rodo, kaip mokantis tiksliai atlikti šuolius smegenyse susidaro vidiniai modeliai, kurie leidžia atlikti šuolius tiksliau ir stabiliau. Raktažodžiai: centrinė nervų sistema, šuolių tikslumas ir kaitumas, potenciacija, vidiniai modeliai, mokymasis.

Tyrimo tikslas — nustatyti kelio tiesiamųjų raumenų jėgos svyravimo priklausomybę nuo hipertermijos atliekant maksi- malaus intensyvumo izometrinius pratimus. Tiriamieji — sveiki fi ziškai aktyvūs vyrai (n = 9) (amžius — 21,6 ± 2,6 m., kūno svoris — 81,1 ± 9,9 kg, ūgis — 183,2 ± 7,7 cm). Buvo atliekami du tyrimai — kontrolinis ir eksperimentinis. Eksperimentinis nuo kontrolinio skyrėsi tuo, kad jo metu kojos buvo šildomos pasyviai (tiriamieji 45 min kojas laikė šiltoje vonioje, kurios vandens temperatūra — 44 ± 1 o C). Visi tiriamieji atliko 80 s valingą izometrinį krūvį, tiesdami koją per kelio sąnarį fi ksuotu 120 o kampu (naudotas izokinetinis dinamometras). Registruota keturgalvio šlaunies raumens maksimalioji valinga jėga (MVJ). Rektalinė temperatūra buvo matuojama prieš pasyvų kojų šildymą ir po jo. Raumenų susitraukimo jėgos svyravimas įvertintas spektro galios tankį (SGT) skaičiuojant pagal Welsh. Po pasyvaus kojų šildymo rektalinė temperatūra padidėjo nuo 37,35 ± 0,32 iki 39,31 ± 0,31 o C (p < 0,001; p < 0,05). Kontrolinio ir eksperimentinio tyrimo metu trečią krūvio sekundę MVJ sumažėjo, lyginant su prieš krūvį nustatyta reikšme, ir šis reikšmingas pokytis išliko 15 s po krūvio (p < 0,05). Dešimtą izometrinio krūvio sekundę nustatytas reikšmingas MVJ skirtumas tarp kontrolinio ir eksperimentinio tyrimo rodiklių (p < 0,05). Dviejų veiksnių dispersi- nė analizė parodė, kad analizuojamų jėgos rodiklių pokytis priklauso nuo laiko (p < 0,001) ir hipertermijos dydžio (p < 0,01), o sąveikos tarp jų rodikliai reikšmingai nepakito (p > 0,05). Išanalizavus viso krūvio pradžios ir pabai- gos nuovargio indeksą (NI) pastebėta, kad hipertermija reikšmingai labiau padidino nuovargio rodiklį (p < 0,05), palyginti su kontroline reikšme. Laikas reikšmingai paveikė jėgos svyravimo SGT dydžio ir dažnio juostos (DJ) kaitą (p < 0,001), o hipertermija vertinamų rodiklių nepaveikė (p > 0,05). Hipertermija (eksperimentinis tyrimas) padidino raumenų nuovargį, bet nepakeitė jėgos svyravimo (dažnio ir amplitudės) kaitos sudėtingumo atliekant maksimalaus intensyvumo izometrinį krūvį. Eksperimentinio ir kontrolinio tyrimo metu spektro galios tankio amplitudės ir dažnio juostos rodikliai pakito vienodai. Jėgos signalo spektro galios tankio rodiklių kaita sudėtingėja priklausomai nuo laiko, t. y. kuo ilgiau atliekamas pratimas, tuo jėgos svyravimas darosi sudėtingesnis ir mažiau prognozuojamas (išsiplečia dažnių juosta, atsiranda keli dominuojantys dažniai). Raktažodžiai: hipertermija, raumenų jėgos svyravimas, izometriniai pratimai, spektrinė analizė.

Tyrimo tikslas — nustatyti, kaip šildymas veikia kelio tiesiamųjų ir lenkiamųjų raumenų nuovargį ir atsigavimą. Tiriamos fi ziškai aktyvios (n = 10) krepšininkės. Su jomis atlikome du eksperimentus skirtingai raumenų būsenai įver- tinti. Tiriamosios buvo testuojamos Biodex Medical System — žmogaus kaulų ir raumenų testavimo bei reabilitacijos įranga, kai raumenys buvo įprastinės temperatūros ir pašildyti. Po 10 minučių lengvo bėgimo pramankštos buvo atliekama: kontrolinis testavimas prieš krūvį — (3 kartus tiesiant ir lenkiant koją per kelio sąnarį fi ksuotu 500 o / s greičiu); praėjus 5 min — dinaminis krūvis (100 kojos tiesimų ir lenkimų per kelio sąnarį fi ksuotu 500 o / s greičiu); praėjus 10 ir 30 min po krūvio — kontrolinis testavimas pagal tą patį protokolą. Laktato koncentracija kraujyje nustatoma prieš fi zinį krūvį bei praėjus 5 ir 30 min po jo. Gauti rezultatai parodė, kad šildymas prieš dinaminį krūvį sumažino kelio tiesiamųjų raumenų jėgą maksimaliosios jėgos momentu per pirmą krūvio trečdalį, taip pat sumažino ir kelio lenkiamųjų raumenų atlikto darbo rodiklius. Raumenų šildymas prieš fi zinį krūvį nepagreitino jų atsigavimo, tačiau padidino laktato koncentraciją kraujyje. Raktažodžiai: atliktas darbas, dinaminis krūvis, maksimaliosios jėgos momentas, raumens nuovargis ir atsigavimas, raumenų šildymas.

The dominance of fatigue or post-activation potentiation (PAP) depends on the type, intensity, and duration of exercise and duration of the recovery before contractility is tested. Although the decrease in PAP magnitude with decreased exercise intensity is well documented (Vandervoort et al., 1983; Behm et al., 2004), it is not clear how PAP and fatigue influences the contractile properties of skeletal muscle when exercise is of different intensity but with the same amount of work performed. Thus it is important to understand the manifestation of PAP and fatigue of skeletal muscle after continuous maximal and submaximal contractions but with the same amount of work performed. Eight healthy untrained men (age 23—27 years, mass 83.5 ± 5.4 kg) performed maximal sustained isometric knee extension for 30 s (MVC-30 s) and on the other occasion the same subject performed sustained isometric knee extension for 60 s at 50% of maximal (50% MVC-60 s). We assumed that the amount of performed work was the same during both MVC-30 s and 50% MVC-60 s exercises. The experimental order was randomized. The contractile properties of quadriceps muscle evoked by electrical stimulation at 1 Hz (P 1), 10 Hz (P 10), 20 Hz (P 20), and 50 Hz (P 50) as well as contraction time (CT) and relaxation time (RT) of single twitch (P 1) and EMGrms of v. lateralis muscle were recorded before and immediately after the exercises (0 min) and 1, 2, and 3 min following the exercises. A significantly greater potentiation (p < 0.05) of P1 was observed after 30-s MVC (MVC-30 s) compared with the 60-s MVC (50% MVC-60 s) immediately after exercise and at 1 min of recovery. No changes in P 1 contraction time (CT) were observed during 3 min recovery period, however half relaxation of P 1 (½ RT) was more prolonged (p < 0.05) immediately after 50% MVC-60 s exercises. Moreover, immediately and 1 min post exercise the P 10 force after MVC-30 s exercise was higher (p < 0.05) compared to 50% MVC-60 s exercise. No differences between MVC-30 s and 50% MVC-60 s exercises were observed at high stimulation frequencies, maximal voluntary contraction force (MVC) as well as for EMGrms values during 3 min recovery period. The main finding of the present study was that PAP was observed after both maximal and submaximal intensity exercises when the same amount of work was performed. The more intensively exercise is performed, the more PAP offsets fatigue straight after exercise (maximal intensity); while after submaximal exercise PAP becomes more evident only during the recovery period. Keywords: skeletal muscle, isometric exercise, maximum voluntary contraction, recovery.

Santykiškai didesnis raumenų susitraukimo jėgos sumažėjimas stimuliuojant raumenį mažais nei dideliais dažniais vadinamas mažų dažnių nuovargiu (MDN). Galimos šios MDN priežastys: raumeninės skaidulos sarkomerų ir elas- tinių komponentų irimas bei sumažėjęs iš sarkoplazminio tinklo išmetamų Ca 2+ kiekis. Nėra vienodos nuomonės dėl įvairių metabolitų poveikio raumenų susitraukimo funkcijai. Tyrimo tikslas — nustatyti adenozintrifosfato (ATP), fosfokreatino (PCr) ir neorganinio fosfato (P i ) poveikį priekinio blauzdos raumens mažų dažnių nuovargiui išemijos sąlygomis. Eksperimento metu buvo tiriami sveiki nesportuojantys 24—32 metų amžiaus vyrai (n = 10). Tiriamųjų raumuo iš- eminėmis sąlygomis vieną minutę buvo stimuliuojamas elektra (ES) tokiu dažniu, kuris sukelia 50% maksimaliosios raumens susitraukimo jėgos dydį. Registruoti rodikliai: priekinio blauzdos raumens susitraukimo jėga, sukelta 1, 15, 50 ir 100 Hz dažnio elektros stimuliavimu, bei ATP, PCr, P i koncentracija, nustatyta naudojant spektrometrą (Vi- vospec, Otsuka Elektronics, Fort Collins, Co) ir superlaidų horizontalų branduolių magnetinio rezonanso magnetą. Magneto galingumas — 2,9 T, cilindro skersmuo — 31 cm. Iš P i ir PCr koncentracijos pokyčių skirtumo nustatytas raumenų pH. Pagal 15 / 50 Hz stimuliavimo raumens susitraukimo jėgos santykio pokytį buvo vertinamas mažų dažnių nuovargis. Tyrimo rezultatai parodė, kad metabolinio nuovargio metu mažėjo visais (1—100 Hz) stimuliavimo dažniais sukelta priekinio blauzdos raumens susitraukimo jėga (p < 0,05). MDN tuoj po ES buvo mažas, tačiau reikšmingai padi- dėjo praėjus 24 valandoms po stimuliavimo (p < 0,05), kai tuo tarpu metaboliniai pokyčiai išnyko per 30 minučių po stimuliavimo. ATP koncentracija eksperimento metu nepakito. Išvada: po 1 minutės priekinio blauzdos raumens stimuliavimo išeminėmis sąlygomis PCr ir P i koncentracijos pokyčiai tiesioginio poveikio mažų dažnių nuovargiui neturėjo. Raktažodžiai: nuovargis, atsigavimas, priekinis blauzdos raumuo, branduolių magnetinis rezonansas.

Repeated activation of muscle induces processes resulting in decreased performance (fatigue) as well as enhanced performance (postactivation potentiation, (PAP)). This implies that at any time during contraction, fatiguing effects are being countered by potentiation effects, and vise versa. Therefore, which of the processes will be prevalent during and after explosive strength training is not clear. The purpose of this investigation was to study the acute neuromuscular responses to one explosive strength training session. Eleven healthy untrained men (aged 22—35 years) performed explosive strength training session of six sets (fi ve repetitions each) of the unilateral isometric contractions at an angle of 90 degrees in the knee. The contractility of the muscle was monitored via the electrically evoked contractions at 1, 20, and 50 Hz (P 1, P 20, and P 50, re- spectively) before (Ini), after the fi rst and sixth sets as well as during the 5 and 30 min recovery period (A 5 and A 30, respectively). Contraction time (CT) and relaxation time (RT) of a single twitch (P1) of quadriceps was registered. Maximal voluntary contraction (MVC) force as well force developed during 100 ms (MVC 0-100ms ) was also determined. The ratio of P 20 / P 50 kinetics after exercise was used for the evaluation of low-frequency fatigue (LFF). There was statistically signifi cant repetition effect observed on MVC (p = 0.045) and MVC 0-100ms (p = 0.012). After the fi rst set there was a signifi cant increase in muscle force induced by very low (1 Hz) and low (20 Hz) stimulation frequencies and did not change during all explosive strength training session (p < 0.05). The ratio of P 20 / P 50 recorded after the fi rst set increased signifi cantly (p < 0.05), however 30-min after the explosive strength training session it was signifi cantly decrease in P 20 / P50 ratio compared to its Ini level (p < 0.05). The present study showed that potentia- tion increases P 20 / P 50 ratio during the explosive strength training session, however the subsequent (after 30 min of recovery) decline in P 20 / P 50 ratio is an outcome of diminishing infl uence of potentiation on the background of persistent LFF. Therefore, when muscles are potentiated, it may seem as if no LFF is present. Keywords: explosive strength training, low-frequency fatigue, maximum voluntary contraction, post-activation potentiation.

Tyrimo tikslas — ištirti lėtojo mokymosi poveikį vyrų rankos greitų tikslių izometrinių susitraukimų tikslumui ir sta- bilumui. Buvo tiriami jauni fi ziškai aktyvūs vyrai dešiniarankiai. Tiriamieji buvo suskirstyti į eksperimentinę (n = 8; amžius 21,3 ± 0,5 m. ( x ± SD), ūgis 182, 4 ± 6,5 cm, kūno masė 73,1 ± 5,7 kg) ir kontrolinę (n = 8; amžius 21,4 ± 0,6 m., ūgis 184,0 ± 3,8 cm, kūno masė 74,5 ± 3,9 kg) grupes. Tiriamieji, likus 4 dienoms iki tyrimo, buvo supažindinti su būsimo eksperimento eiga, pamokyti, kaip taisyklingai atlikti užduotį ir išmatuota jų maksimalioji valinga jėga (MVJ). MVJ buvo įvertinta izokinetiniu dinamometru „Biodex System Pro 3“. Tiriamieji krūvį atliko vyraujančia (dešine) ranka, kuri buvo nustatoma pagal Olfi eldo klausimyną (Hannay, 1986). Tiriamasis pasodinamas į izokinetinio dinamometro kėdę, atlošo kampas — 90º. Dešine ranka lai- komasi už dinamometro rankenos, kaire — už diržo, pritvirtinto per juosmenį. Tyrimo metu tiriamieji buvo testuoti, t. y. atliko 20 greitų izometrinių raumenų susitraukimų (GIRS) 20% MVJ be grįžtamosios informacijos suteikimo (be GI) ir po 10 s poilsio — 20 GIRS 20% MVJ su GI. Tiriamieji, atlikdami pratimą taikant GI, izometrinio dinamometro ekrane matydavo jiems reikiamą 20% MVJ nubrėžtą liniją, kad galėtų mokytis pajusti, kokia raumenų susitraukimo jėga reikia atlikti bandymą, kad ji siektų 20% MVJ. Po testavimo tiriamieji mokėsi — atliko 3 serijas 20 GIRS 20% MVJ su GI. Eksperimentinė grupė tą patį tyrimą kartojo per 9 pratybas kas antrą dieną ir po 4 savaičių pertraukos. Kontrolinė grupė atliko tą patį tyrimą, tik dalyvavo pirmose ir devintose pratybose. Tyrimo rezultatai parodė, kad mokantis labiausiai pagerėjo tikslumas, atliekant pratimus be GI (apie 70%). Izo- metrinio susitraukimo stabilumas pagerėjo apie 35—40%, nepriklausomai nuo to, ar buvo testuojama su GI ar be jos. Taip pat nustatėme, kad po mokymosi pailsėjus keturias savaites tikslumas išliko tik atliekant pratimus su GI, o stabilumas sumažėjo atliekant juos tiek su GI, tiek be jos. Izometrinių balistinių susitraukimų tikslumas ir stabilumas kinta pagal mokymosi dėsnį — per pirmas dvejas pratybas išmokstama apie 50%. Taigi galima daryti išvadas, kad izometrinių susitraukimų tikslumas ir stabilumas atliekant juos su grįžtamąja infor- macija pakito panašiai dėl mokymosi: per pirmas pratybas tiriamieji išmoko daugiau nei per kitas, ir toks lygis išliko po keturių savaičių pertraukos. Atliekant susitraukimus be grįžtamosios informacijos daugiau pakito tikslumas nei stabilumas. Be to, po keturių savaičių poilsio izometriniai susitraukimai buvo atliekami stabiliai, bet netiksliai. Raktažodžiai: judesių mokymasis, izometriniai susitraukimai, tikslumas, stabilumas, grįžtamoji informacija.

Research background and hypothesis. Anterior cruciate ligament (ACL) of the knee joint is often quite a fragile structure of the knee. After the rupture of ACL neuromuscular control worsens and sensorimotor system breaks down (Risberg et al., 2007), muscle activation is poor and muscle strength decreases (Croce, Miller, 2006). Some authors have reported greater strength loss in quadriceps femoris than in hamstring femoris muscle (Busch- Joseph et al., 2001; Neeter et al., 2006), therefore we hypothesized that strength loss in knee extensors may affect hamstring/quadriceps torque (H:Q) ratio. Research aim of this study was to investigate knee extensors and fl exors isometric and dynamic torque and H:Q ratio alterations before ACL surgery and after rehabilitation. Research methods. Ten volunteers with ACL ruptured knee where tested before surgery and after rehabilitation. Isokinetic dynamometer was used for this testing. Maximal isometric torque was performed during fl exion and extension at 90°, 60º knee angles. Dynamic torque was performed at 30, 180, 300º/s angular velocities. Research results. Results of this study show that after rehabilitation isometric and dynamic torque of the involved leg decreased. Isometric fl exion and extension torque of the uninjured leg was greater than that of the injured leg, but after rehabilitation the extension torque of the injured leg was lower than that before surgery. Discussion and conclusions. Before ACL surgery and after rehabilitation quadriceps femoris muscle torque of the uninjured leg was more affected than hamstring femoris muscle torque. After rehabilitation H:Q ratio of the injured leg was not dependent on angular velocity and knee joint angle. Keywords: maximal voluntary torque, muscle balance, muscle contraction.

Kūno rengybos specialistai dažnai taiko 10 serijų metodiką (viena raumenų grupė treniruojama tiktai kartą per savaitę atliekant vieną pratimą 10 serijų po 10 kartojimų), tačiau šios metodikos veiksmingumas moksliniais eksperimentais mažai pagrįstas. Taigi tyrimo tikslas — nustatyti keturgalvio šlaunies raumens storio ir kojų raumenų jėgos pokytį po septynių savaičių trukmės pratybų, atliktų taikant skirtingas jėgos lavinimo metodikas. Buvo kelta hipotezė, kad dažni mažos apimties jėgos ugdymo krūviai yra veiksmingesni nei reti didelės apimties. Pastarieji, būdami ne tokie intensyvūs, mažiau aktyvuoja nervinius ir hormoninius mechanizmus, nuo kurių ypač priklauso raumenų jėgos ir masės didėjimas. Buvo tiriama 14 fi ziškai aktyvių vyrų, kurių amžius — 23,3 ± 5,2 m., ūgis — 181,7 ± 5,1 cm, svoris — 77,7 ± 11,1 kg. Prieš eksperimentą tiriamieji treniruokliu atliko spaudimo kojomis testą, po kurio pagal gautus rezultatus buvo su- skirstyti į dvi grupes: pirmą eksperimentinę (E 1 — atliko dažnus, mažos apimties krūvius) ir antrą eksperimentinę (E 2 — atliko retus didelės apimties krūvius). Eksperimentas truko 7 savaites. Kiekvieną savaitę tiriamieji turėjo po trejas pratybas. Abi eksperimentinės grupės vienodai treniravo visus kūno, išskyrus kojų raumenis. E 1 tiriamieji treniruokliu spaudė svorį kojomis 3 kartus per savaitę po 3, 3 ir 4 serijas po 10 kartojimų. E 2 tiriamieji spaudė svorį kojomis vieną kartą per savaitę 10 serijų po 10 kartojimų. Matuoti rodikliai prieš eksperimentą ir po jo: keturgalvio šlaunies raumens storis (ultragarsu), izometrinė maksimalioji valinga ir 100 Hz elektrostimuliacijos sukelta jėga, per kelio sąnarį esant 70º kampui (0º — koja visiškai ištiesta), izokinetinė koncentrinė jėga — 30º / s ir 300º / s greičiu, maksimalioji kojų raumenų jėga — spaudžiant svorį treniruokliu, kūno svoris, riebalų procentas, apskaičiuotas kūno masės indeksas. Po septynių savaičių jėgos krūvių E 1 grupės tiriamųjų keturgalvio šlaunies raumens storis padidėjo 10,6 ± 9,5% (p < 0,05), E 2 — 12,6 ± 11,3% (p < 0,05) (p > 0,05, lyginant E 1 ir E 2 rodiklius). Eksperimento metu labiausiai padidėjo maksimalioji kojų raumenų jėga spaudžiant svorį treniruokliu: 17,7 ± 11,2% (p < 0,05) E 1 ir 19,2 ± 12,3% (p < 0,05) E 2 grupėje (p > 0,05, lyginant E 1 ir E 2 rodiklius). Tuo tarpu izometrinė maksimalioji valinga ir 100 Hz elektrostimuliacijos sukelta jėga bei izokinetinės koncentrinės jėgos momentas statistiškai reikšmingai nepasikeitė ir nepriklausė nuo taikytos krūvių išdėstymo strategijos. Tyrimo rezultatai parodė, kad motorinės sistemos adaptacija yra labai specifi nė. Reti didelės apimties ir dažni mažos apimties septynių savaičių trukmės raumenų jėgos lavinimo krūviai labai padidino keturgalvio šlaunies raumens storį ir maksimaliąją kojų raumenų jėgą spaudžiant svorį treniruokliu, tačiau mažai keitė izometrinę bei izokinetinę jėgą. Taikant skirtingą jėgos ugdymo metodiką, aktyvuojami ne tie patys adaptacijos mechanizmai, tačiau buvo sukeltas labai panašus adaptacijos efektas. Raktažodžiai: 10 serijų metodas, keturgalvio šlaunies raumens storis, izometrinė jėga, izokinetinė jėga, elektrostimuliacija.

Tyrimo tikslas — ištirti grįžtamosios informacijos poveikį greitiems ir tiksliems rankos raumenų izometriniams susi- traukimams atliekant fi zinį krūvį 20% jėga. Buvo tiriami jauni fi ziškai aktyvūs vyrai dešiniarankiai (n = 8) (amžius — 20,0 ± 1,5 m. ( x ± SD), ūgis — 182,4 ± 6,5 cm, kūno masė — 73,0 ± 5,7 kg). Tiriamieji, likus 3 dienom iki tyrimo, buvo supažindinti su būsimo eksperimento eiga, apmokyti, kaip taisyklingai atlikti užduotį ir išmatuota maksimalioji valinga jėga (MVJ). MVJ buvo įvertinta izokinetiniu dinamometru „Biodex System Pro 3“. Tiriamieji krūvį atliko vyraujančia (dešine) ranka, kuri buvo nustatoma pagal Olfi eldo klausimyną. Tiriamasis pasodinamas į izometrinio dinamometro kėdę, atlošo kampas — 90º. Dešine ranka laikomasi už dina- mometro rankenos, kaire — už automobilio saugos diržo, pritvirtinto per juosmenį. Nustatoma visa alkūnės sąnario amplitudė (ištiesus ir sulenkus ranką), ranka fi ksuojama per alkūnės sąnarį 80º kampu. Tyrimo metu tiriamieji atliko 20 greitų izometrinių raumenų susitraukimų (GIRS) 20% MVJ be grįžtamosios informacijos suteikimo (be GI) ir po 10 s poilsio — 20 GIRS 20% MVJ su GI. Tiriamieji, atlikdami pratimą taikant GI, izometrinio dinamometro ekrane matydavo jiems reikiamą 20% MVJ nubrėžtą liniją, kad galėtų mokytis pajusti, kokia raumenų susitraukimo jėga reikia atlikti bandymą, kad ji siektų 20% MVJ. Tyrimo rezultatai parodė, kad absoliučių ir konstantinių klaidų vidurkio reikšmė yra statistiškai reikšmingai mažesnė (p < 0,05) atliekant GIRS, kai taikoma GI, nei be jos. Kaitumo klaidoms GI reikšmingo poveikio neturėjo (p > 0,05). Dviejų veiksnių dispersinė analizė parodė, kad greitų ir tikslių judesių atlikimo AK, KK ir KaK klaidos mažėja (p < 0,05) atliekant 20 balistinių izometrinių kartojimų taikant GI. Be to, nustatėme, kad mokantis su GI AK, KK ir KaK klaidos statistiškai reikšmingai (p < 0,05) sumažėjo po pirmos atlikimo serijos ir toliau nepakito. Taigi galima daryti šias išvadas: a) grįžtamoji informacija sumažina absoliučias ir konstantines klaidas; b) izometrinių susitraukimų kaitumo grįžtamoji informacija neveikia; c) suteikiant grįžtamąją informaciją, izometrinių susitraukimų tikslumas per pirmus 5 kartojimus pagerėja reikšmingai ir toliau nekinta. Raktažodžiai: izometrinių susitraukimų tikslumas ir kaitumas, mokymasis, vaizdinė grįžtamoji informacija, vidiniai modeliai.

Raumens susitraukimo jėga, užregistruota tuojau po aktyvaus raumens susitraukimo, yra mažesnė už jėgą, užregistruo- tą izometrinio susitraukimo metu (lyginama esant tokiam pat raumens ilgiui) (Abbott, Aubert, 1952; Sugi, Tsuchiya, 1988; Edman et al., 1993; Herzog, 1998; De Ruiter et al., 1998; Kosterina et al., 2008; Rode et al., 2009; Tilp et al., 2009). Toks reiškinys vadinamas po raumens susitraukimo atsiradęs jėgos sumažėjimas arba jėgos depresija (JD) (Abbott, Aubert, 1952; Herzog, 1998; De Ruiter et al., 1998). Raumenų jėgos sumažėjimas po raumens susitraukimo yra didesnis, kai raumuo susitraukia didesne jėga (De Ruiter et al., 1998), didesne amplitude (Herzog, 1998; De Ruiter et al., 1998), mažesniu greičiu (De Ruiter et al., 1998; Herzog et al., 2003) ir susitraukdamas atlieka didesnį darbą (Herzog, 1998; Herzog et al., 2000). Dar nėra žinoma, kaip JD priklauso nuo raumenų nuovargio, treniruotumo, raumenų atrofi jos ar raumenų ligų. Todėl manytume: norint geriau suprasti griaučių raumenų funkciją svarbu nustatyti, ar raumenų nuovargis gali paveikti JD. Tyrimo tikslas — nustatyti, ar skirtingais elektrostimuliacijos dažniais valingai aktyvavus keturgalvį šlaunies raumenį nuovargis veikia po raumens sutrumpėjimo atsiradusią JD. Sveiki nesportuojantys vyrai (n = 8) atliko izometri- nį—koncertinį—izometrinį (Izom—Kon—Izom) ir izometrinį raumens susitraukimą (IZO), stimuliuojant keturgalvį šlaunies raumenį 20 Hz, 50 Hz dažnio stimulu ir išugdant maksimaliąją valingą jėgą (MVJ). Norint sukelti raumenų nuovargį buvo atliekamas ekscentrinis krūvis — 10 serijų po 10 kartojimų (kojos tiesimo amplitudė — nuo 110° iki 60° kampo per kelio sąnarį). Izokinetinis dinamometras neleido išlaikyti ištiestos kojos ir lenkė ją 120° / s greičiu. Kreatinkinazės (CK) aktyvumas kraujo serume buvo vertinamas prieš krūvį ir praėjus 48 h po jo. Raumenų JD, stimuliuojant keturgalvį šlaunies raumenį mažais dažniais, po krūvio reikšmingai padidėja vėlesnėje atsigavimo fazėje (p < 0,05). Raumenų pažeidą sukeliantis ekscentrinis krūvis neveikia JD, kuomet keturgalvis šlaunies raumuo stimuliuojamas dideliais dažniais ar kai raumenų jėga išugdoma didžiausiomis valios pastangomis. Raktažodžiai: jėgos depresija, elektrostimuliacija, raumenų pažeida, nuovargis.

Research background. Stretching is believed to enhance performance, reduce injury, and be an effective means of developing flexibility and alleviating muscular soreness (Shellock, Prentice, 1985; Brandy et al., 1997). A review of the current literature shows that the results of many studies conflict with others; some report that static stretching diminishes vertical jum (VJ) performance (Cornwell et al., 2001; McNeal, Sands, 2003; Wallmann et al., 2005), whereas others report that static stretching has no effect at all on VJ (Church et al., 2001; Power et al., 2004; Unick et al., 2005). Research aim, was to examine the effects of different durations of stretching on performance and to find the stretching durations that affect the performance negatively or positively. Research methods. The subjects of the study were 27 rhythmic gymnasts with the mean age of 10.00 ± 1.2 years. The subjects as a whole group participated in two different stretching programs on nonconsecutive days to eliminate the effect of individual differences on the performance. On the first day, athletes were asked to warm up by 5 minute jogging after the pretest was administered. The posttest measured the vertical jump performance after athletes stayed inactive for 20 minutes. They rested for a day and on the third day, their performance was measured again. After the 5 minute warm-up period, 10 repetitions of 15 seconds static stretching exercises for hip flexor, hamstring and gastrocnemius muscle groups were followed by the posttest. Moreover, on the fifth day 30-second exercises were repeated five times on the same type of muscles. The participants in this investigation were tested in individual vertical jump performances following warm-up only, warm-up plus 15 seconds static stretching, and warm-up plus 30 seconds. Research results. Results of a one-way repeated-measures ANOVA indicated a nonsignificant difference for vertical jump performance (F = 2.052; p > 0.05). Discussion and conclusions. Stretching exercises are referred in rhythmic gymnastics more intensively than other sports. Relevant literature displays fewer stretching repetitions and durations. These durations and repetitions may not be realistic and practical for rhythmic gymnasts. Therefore, the durations and repetitions utilized in this study are considered more appropriate for rhythmic gymnastics trainings. Rhythmic gymnasts may make use of duration and repetitions determined in this study that will not affect their performance. Keywords: anaerobic power, gymnastics, exercise.

The present study aims to identify the accuracy of the NBN23® system, an indoor tracking system based on radio-frequency and standard Bluetooth Low Energy channels. Twelve capture tags were attached to a custom cart with fixed distances of 0.5, 1.0, 1.5, and 1.8 m. The cart was pushed along a predetermined course following the lines of a standard dimensions Basketball court. The course was performed at low speed (10.0 km/h and 20.0 km/h). Root mean square error (RMSE) and percentage of variance accounted for (%VAF) were used as accuracy measures. The obtained data showed acceptable accuracy results for both RMSE and %VAF, despite the expected degree of error in position measurement at higher speeds. The RMSE for all the distances and velocities presented an average absolute error of 0.30 ± 0.13 cm with 90.61 ± 8.34 of %VAF, in line with most available systems, and considered acceptable for indoor sports. The processing of data with filter correction seemed to reduce the noise and promote a lower relative error, increasing the %VAF for each measured distance. Research using positional-derived variables in Basketball is still very scarce; thus, this independent test of the NBN23® tracking system provides accuracy details and opens up opportunities to develop new performance indicators that help to optimize training adaptations and performance.