Search

Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių pasaulyje, kurios saugumo ir gynybos strategijoje šalia karinės gynybos svarbus vaidmuo skiriamas pilietiniam pasipriešinimui (pilietinei gynybai). Straipsnyje nagrinėjamos istorinės aplinkybės bei teorinės prielaidos, lėmusios Lietuvos politinio elito dėmesį šiai netradicinei gynybos formai. Pirmiausiai trumpai apžvelgiama pilietinės gynybos teorijos raida bei nagrinėjamos kai kurių jos elementų taikymo ypatybės Lietuvos išsivadavimo judėjime (1990-1991 m.). Po to analizuojama pilietinio pasipriešinimo bei pilietinės gynybos samprata Lietuvos saugumo ir gynybos politiką reglamentuojančiuose dokumentuose. Galiausiai, vertinant pilietinio pasipriešinimo vietą ir perspektyvas šiuolaikinėje Lietuvos saugumo sistemoje, daroma išvada, kad euroat-lantinės integracijos ir globalizacijos sąlygomis visuotinis pilietinis pasipriešinimas, siejamas su pilietinių laisvių išsaugojimu, nepraranda aktualumo, išlikdamas universaliu atsaku į bet kokias grėsmes. Lithuania is one of the few states in the world whose security and defence strategy assigns an important role to civilian resistance (civilian defence) in addition to the usual military defence. This paper explores the historical circumstances and theoretical presuppositions that have influenced the focussing of Lithuania's political elite on this non-traditional form of defence. First, there is a short survey of the development of the theory of civilian defence and an overview of the way some of its elements have been applied in Lithuania's movement for liberation in 1990-91. Next, there is an analysis of the way civilian resistance and civilian defence are conceived in the documents defining Lithuania's security and defence policies. Finally, an attempt is made at identifying the role and the prospects of civilian resistance within contemporary security and defence system of Lithuania; the conclusion made is that under conditions of Euro-Atlantic integration and globalization, civilian resistance, as a way of defending civil rights, remains a viable option of response to any kind of threat.

Lietuvos atgrasinimo strategija – tai grasinimas panaudoti karinę jėgą siekiant neleisti kitam subjektui, dažniausiai valstybei, daryti tam tikrus veiksmus. Šiame straipsnyje siekiama išsiaiškinti Lietuvos atgrasinimo strategijos pagrindinius principus, jų stipriąsias ir silpnąsias puses, pateikti atgrasinimo efektyvumo stiprinimo būdus ir priemones. Straipsnyje bus pateiktas Lietuvos atgrasinimo potencialo panaudojant karines, ekonomines, politines ir kitas priemones įvertinimas. Ypatingas dėmesys bus skiriamas Lietuvos apginamumo studijoms, kuriomis remiantis galima nustatyti išplėstinio atgrasinimo Lietuvoje sėkmės sąlygas. Šios analizės pagrindas – naudos ir kaštų, kaip dviejų pagrindinių atgrasinimo strategijos elementų, įvertinimas. Lithuania’s deterrent strategy consists of the threat to use military force in order to prevent the other subject, usually a state, from engaging in certain actions. This article seeks to uncover the main principles of Lithuania’s deterrent strategy, their strengths as well as weaknesses and to propose the methods and the means for enhancing the deterrent’s effectiveness. The article will present the appraisal of Lithuania‘s deterrent potential in using military, economic, political, and other means. Special attention will be paid to the studies of Lithuania‘s ability to defend itself, for on the basis of them one can determine the conditions for the success of the expanded deterrent in Lithuania. The substance of this analysis consists of the appraisal of costs and benefits as two major elements of deterrent strategy.

This article analyses the status of the energy (in)dependence of Lithuania, as well as the effects it may have on the national security. The legacy of the soviet era in Lithuania is an energy infrastructure that conditions absolute dependence of certain energy sectors upon the imports of energy resources from Russia. The article argues that ambitions of Russia are not limited to just this kind of structural influence: Russia is making efforts to strengthen its position in the energy sector of Lithuania even more, by acting all in one with the largest energy companies of its own country, as well as through mediators and/or other means. The use of economic leverages for political ends is an exceptionally firm line in the current foreign policy of Russia, which is also translated into practice of international relations. In the light of the above, expanding influence of Russia in the Lithuanian energy sector prompts negative assessment of the energy independence and national security prospects in future. Šiame straipsnyje nagrinėjama Lietuvos energetinės (ne)priklausomybės būklė ir galimos jos pasekmės šalies nacionaliniam saugumui. Iš sovietinio valdymo laikotarpio Lietuva paveldėjo tokią energetikos infrastruktūrą, kuri ir šiuo metu kai kuriuose energetikos sektoriuose lemia visišką priklausomybę nuo energetinių žaliavų importo iš Rusijos. Straipsnyje įrodinėjama, kad Rusija neapsiriboja tokia (struktūrine) įtaka ir stengiasi užsitikrinti dar stipresnes pozicijas Lietuvos energetikos sektoriuje, veikdama išvien su stambiausiomis savo šalies energetikos sektoriaus įmonėmis, per įmones tarpininkes ir/ar kt. būdais. Ekonominių svertų panaudojimas politiniais tikslais yra ypač stipri nuostata dabartinėje Rusijos užsienio politikoje, taip pat ir tarpvalstybinių santykių praktikos dalis. Atsižvelgiant į tai, Rusijos įtakos plėtimas Lietuvos energetikos sektoriuje skatina neigiamai vertinti šalies energetinės nepriklausomybės bei saugumo perspektyvas.

Šiame straipsnyje nagrinėjama Lietuvos energetinės (ne)priklausomybės būklė ir galimos jos pasekmės šalies nacionaliniam saugumui. Iš sovietinio valdymo laikotarpio Lietuva paveldėjo tokią energetikos infrastruktūrą, kuri ir šiuo metu kai kuriuose energetikos sektoriuose lemia visišką priklausomybę nuo energetinių žaliavų importo iš Rusijos. Straipsnyje įrodinėjama, kad Rusija neapsiriboja tokia (struktūrine) įtaka ir stengiasi užsitikrinti dar stipresnes pozicijas Lietuvos energetikos sektoriuje, veikdama išvien su stambiausiomis savo šalies energetikos sektoriaus įmonėmis, per įmones tarpininkes ir/ar kt. būdais. Ekonominių svertų panaudojimas politiniais tikslais yra ypač stipri nuostata dabartinėje Rusijos užsienio politikoje, taip pat ir tarpvalstybinių santykių praktikos dalis. Atsižvelgiant į tai, Rusijos įtakos plėtimas Lietuvos energetikos sektoriuje skatina neigiamai vertinti šalies energetinės nepriklausomybės bei saugumo perspektyvas. This article analyses the status of the energy (in)dependence of Lithuania, as well as the effects it may have on the national security. The legacy of the soviet era in Lithuania is an energy infrastructure that conditions absolute dependence of certain energy sectors upon the imports of energy resources from Russia. The article argues that ambitions of Russia are not limited to just this kind of structural influence: Russia is making efforts to strengthen its position in the energy sector of Lithuania even more, by acting all in one with the largest energy companies of its own country, as well as through mediators and/or other means. The use of economic leverages for political ends is an exceptionally firm line in the current foreign policy of Russia, which is also translated into practice of international relations. In the light of the above, expanding influence of Russia in the Lithuanian energy sector prompts negative assessment of the energy independence and national security prospects in future.

Informacinė revoliucija keičia tarptautinę sistemą ir saugumo aplinką, kurioje mes gyvename. Valstybė praranda galios monopolį globalioje informacinėje erdvėje. Tačiau tos pačios technologijos tampa ir naujo tipo karinių konfliktų įrankiais. Griūna Vakarų civilizacijos suvokimas apie karinį konfliktą: anksčiau remtasi Carl von Clausewitz modeliu, kai vadovai iškelia politinius tikslus ir kontroliuoja karius, kariai tiesiogiai kariauja ir yra teisėti smurto taikiniai, civiliai nedalyvauja konflikte, bet remia savo vadovus per mokesčių sistemą bei palaiko jų iškeltus politinius tikslus. Informacijos amžiaus konfliktas - tai tam tikra prasme ikivestfalinis konfliktas, kai nusikaltimai prieš civilius ir valstybės vidaus tvarką buvo norma. Kyla klausimas - kaip valstybė gali užtikrinti savo piliečių saugumą? Didžiosios valstybės atsakymą bando rasti sudarant informacinių operacijų strategijas ir programas. Didelis dėmesys čia skiriamas valstybės viešajai informacijai konflikto metu bei informacijos saugumui. Pastarojoje srityje Lietuva jau žengė pirmuosius žingsnius, tačiau viešosios informacijos principų - ne tik karinio konflikto, bet ir taikos metu - mūsų valstybei derėtų pasimokyti. The information revolution is changing the international system and the security environment in which we live. The state is loosing its monopoly of power in a global information space where, with the help of new technologies, people create their wellbeing and where, by means of the same modern technologies, military conflicts of a new type are occurring. The Western civilisation conception of a military conflict, based on the Clause-witz model where leaders set political goals and control soldiers; soldiers fight directly and become lawful targets of violence; and civilians do not participate in the conflict, but support their leaders by paying taxes and backing their political goals, is falling apart. A conflict of the information age is, in a sense, a "pre-Westphalian" conflict where crimes against civilians and the internal order of the state were the norm. The question arises of how the state may ensure the security of its citizens. The great powers try to find an answer in the strategies and programs of information operations. A great amount of attention is given to the public information of the state during a conflict, as well as to information security. In the latter sphere, Lithuania has already made its first steps; however, Lithuania needs to learn the principles of public information not only during conflict, but also during peacetime.