Search

Viešojo administravimo reformoms, kurioms per pastaruosius metus buvo skiriama daug dėmesio Europos šalių vyriausybių darbotvarkėje, aiškinti gali būti pasitelkiami keli metodiniai požiūriai. Jeigu kiekybinė analizė, pagrįsta dideliu atvejų skaičiumi, leidžia nustatyti bendras reformų tendencijas ir jų skirtumus tarp įvairių šalių grupių, norint giliau suprasti reformas, reikalinga išsamiai išnagrinėti jų kontekstą ir procesą keliose pasirinktose šalyse, taikant lyginamąjį ir procesinį požiūrius. Šiame straipsnyje pristatomos šių metodinių požiūrių galimybės ir apribojimai, nagrinėjant naujausių mokslinių tyrimų rezultatus apie viešojo administravimo reformas Europoje ir Lietuvoje.

The article assesses how and the extent to which political or policy priorities of European governments condition reform processes and their results in times of crisis. This research is based on desk research and statistical analysis of the 2013 EUPAN survey data on public-administration reform initiatives in Europe. Th e article finds that the place of public-administration reforms on the governmental agenda partially explains the process of public-administration reforms, but it cannot account for the variation in the (perceived) reform results. Also, the results of this research confirm that EU-13 and (potential) candidate countries face more difficulties in reform implementation due to a combination of comprehensive reform strategies and weak administrative capacities. If the quantitative analysis was able to uncover some broad trends common to European public administrations, more qualitative approaches (causal process-tracing and case studies) are needed to capture specific contexts and changing processes in diff erent European public administrations on which delivery progress is inevitably contingent. In order to explain why some windows of opportunities are seized while others are missed during the process of public-administration reforms, it is important to undertake process-tracing in within-case and between-case analysis and focus on causal confi gurations in the study of particular reform cases.

Šiame straipsnyje pateikiamas retrospektyvus žvilgsnis į etikos problemas nepriklausomoje Lietuvos valstybėje Sovietų Sąjungos laikotarpiu ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Straipsnyje nagrinėjami valstybės tarnybos etikos problemų (biurokratizmo, interesų konflikto, kyšininkavimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, protekcionizmo, korupcijos), turinio, mastų ir formų pokyčiai. Nors atskiros problemos buvo daugiau ar mažiau būdingos tam tikram laikotarpiui, jų esmė skirtingais valstybės tarnybos etapais beveik nepakito. Tai rodo poreikį tyrinėti Lietuvos politinės ir administracinės kultūros įtaką valstybės tarnybos etikai ir kitiems viešojo valdymo reiškiniams. This article provides a retrospective look at the problems of ethics in the independent state of Lithuania, the period of Soviet Union and after the re- establishment of Lithuania’s independence. In this article, the author analyses the changing problems of ethics (red-tape, conflict of interest, bribery, abuse of authority, protectionism, corruption) in the Lithuanian public services in terms of their content, extent and forms. Although certain periods of time are characterised by smaller or larger individual problems, their essence remained almost the same throughout different stages of the public service. This conclusion points to the need to analyse the impact of Lithuanian political and administrative culture on public service ethics and other phenomena of public management.

Straipsnyje analizuojama kokybės vadybos iniciatyvų plėtra Lietuvos viešajame sektoriuje, aptariami pagrindiniai struktūriniai ir instituciniai veiksniai, kurie lemia kokybės vadybos taikymą viešojo administravimo įstaigose. Akcentuojama, kad Lietuvoje kokybės vadyba tiek valstybės, tiek įstaigų lygmenimis pradėta diegti neseniai, todėl kokybės vadybos iniciatyvas taikančių įstaigų nėra daug. Parodyta, kad kokybės vadybos iniciatyvas dažniau linkusios taikyti brandesnės įstaigos, kurios turi kitų veiklos valdymo priemonių taikymo patirties, o trūkstant kokybės vadybos patirties pasirinktas kokybės vadybos modelis gali būti įdiegtas formaliai ir gali daugėti administracinio krūvio. Pagrįsta, kad diegiant kokybės vadybą svarbūs įstaigos amžius ir jos dydis. This article analyses the development of quality management in the Lithuanian public sector and identifies major structural and institutional factors that influence the application of quality management initiatives in public administration institutions. It is emphasized that quality management has been introduced to both national and institutional levels in Lithuania just recently, therefore the number of institutions applying quality management is rather small. The authors argue that more mature institutions, which have experience in applying other innovative performance management techniques, are also more likely to apply quality management initiatives. Such factors as duration of existence of the institution, its size, number of staff and budget size have a direct impact on quality management application in Lithuania. On the contrary, the lack of quality management experience may determine the formalistic application of quality management models and raise unnecessary administrative burden.

2009 metais organizacijos SIGMA tyrėjams atlikus naujųjų Europos Sąjungos (toliau - ES) šalių narių, kurios 2004 m. įstojo į ES, valstybės tarnybų vertinimą, Lietuvos valstybės tarnybos atitiktis Europos viešojo administravimo principams buvo įvertinta geriausiai. Straipsnyje siekiama nustatyti svarbiausias palankaus Lietuvos valstybės tarnybos vertinimo priežastis. Parodyta, kad palyginti su kitomis Rytų ir Vidurio Europos šalimis, Lietuvos valstybės tarnybos vystymuisi būdingas santykinis tęstinumas ir nuoseklumas. Be to, straipsnyje pateikiamos tolesnės Lietuvos valstybės tarnybos vystymo alternatyvos: valstybės tarnybos stabilizacija bei konsolidacija ir nuosaiki vadybinė reforma. Šioms alternatyvoms įgyvendinti pateikiamos trumpojo ir vidutinio laikotarpio rekomendacijos, skirtos Lietuvos sprendimų priėmėjams. The 2009 SIGMA assessment of the civil services in the new EU member states, which joined the EU in 2004, revealed that only the Lithuanian civil service achieved a high degree of fit with the European principles of public administration. The article seeks to determine main reasons behind this favourable assessment of Lithuania. Compared to other countries of Eastern and Central Europe, the development of the Lithuanian civil service was marked by relative continuity and consistency. In addition, the article presents two main alternatives for further developing the Lithuanian civil service: a stabilisation and consolidation of the Lithuanian civil service as well as its moderate managerial reform. To implement these alternatives, the article outlines a number of short-term and medium-term recommendations for Lithuanian decision-makers.

Per paskutinius porą dešimtmečių tiek senosiose Vakarų demokratijose, tiek buvusiose pokomunistinėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse išplito iniciatyvos, kuriomis siekiama modernizuoti arba „perkurti“ valstybės valdymą. Procedūrinės ir vangiai veikiančios, biurokratinės XX a. organizacijos priešpastatytos novatoriškoms, lanksčioms ir veiksmingoms šiuolaikinėms organizacijoms. Nepaisant išaugusio visuomenės ir akademinės bendruomenės susidomėjimo inovacijomis viešojo sektoriaus organizacijose, vis dar stokojama vieningos inovatyvumo kilmės teorijos. Šiame straipsnyje siekiama įvertinti pagrindinius veiksnius, paaiškinančius inovacijų plėtrą Lietuvos viešojo sektoriaus organizacijose. Straipsnyje pristatoma empirinė analizė remiasi pagal COBRA (lyginamosios viešojo sektoriaus organizacijų duomenų bazės tyrimams bei analizei) metodologiją atliktos Lietuvos viešojo sektoriaus organizacijų apklausos rezultatais. Tyrimo rezultatai rodo, kad struktūriniai pajėgumai yra svarbiausias veiksnys, paaiškinantis organizacinių inovacijų sklaidą: didesnės, o ne mažesnės organizacijos aktyviau kuria ir vysto naujus produktus bei paslaugas. Dar daugiau, tyrimas taip pat atskleidė, kad naujojo viešojo valdymo paradigmos prielaidos Lietuvoje nepasitvirtina: didesnė valdymo autonomija bei veiklos skatinimas neužtikrina inovacijų plėtros. Tyrime atliktas administracinės kultūros vaidmens skatinant inovacijų plėtrą viešosiose organizacijose vertinimas neleidžia daryti vienareikšmiškų išvadų, tad šioje srityje reikia tolimesnių tyrinėjimų. The article seeks to assess the main factors explaining innovations in the Lithuanian public sector organisations. The empirical analysis is based on the COBRA survey of the Lithuanian public sector organisations. Our results indicate that the structural capacity is the most important explanation behind organisational innovations: larger organisations are more likely to develop new products and services than small ones. Furthermore, we found that the New Public Management argument does not hold in Lithuania: higher managerial autonomy and incentives for performance do not foster innovations. The assessment of importance of administrative culture yielded mixed results, and more research is needed in this area

Straipsnyje nustatoma, kas turėjo didesnį poveikį: ar ES, ar nacionaliniai veiksniai, steigiant naujas viešojo sektoriaus organizacijas ir apibrėžiant jų autonomijos bei kontrolės ribas. COBRA 2008 m. apklausos rezultatų ir kitų duomenų analizė parodė, kad ES turėjo gerokai didesnį poveikį viešojo sektoriaus organizacijų daugėjimui nei nacionaliniai veiksniai (valdančiųjų koalicijų ir makroekonominės padėties kaita). Kita vertus, Lietuvo¬ je dominuojanti kontinentinės Europos teisinė tradicija turėjo gerokai didesnį poveikį organizacijų autonomijos ir kontrolės tvarkai nei ES. The paper seeks to assess, whether the EU or the domestic factors had a stronger impact on the proliferation of public sector organisations and on the degree of their autonomy and control. The results of the COBRA 2008 survey indicate that the EU was the main driving force behind the setting up of public sector organisations in Lithuania. The impact of domestic factors (changes in the governing coalitions and macroeconomic developments) was considerably smaller and not consistent. However, the degree of autonomy and control of the Lithuanian public sector organisations is largely explained by the dominating continen¬ tal European legal tradition rather than the EU pre- and post-accession processes.

Straipsnyje siekiama įvertinti viešosios valdžios sisteminės veiklos dinamiką Lietuvoje ir atlikti lyginamąją analizę pasitelkus kitų valstybių pavyzdžius. Pristatomas tyrimas remiasi nesudėtingu loginiu modeliu, kuris sieja valdžiosįdėtas pastangas su realiai pasiektais rezultatais. Tyrimo rezultatai liudija, kad Lietuvos valdymo kokybė yra vidutiniška ir netgi žema, jei Lietuvą lygintume su Europos Sąjungos vidurkiu ar tokiomis šalinis kaip Estija arba Airija. Tokia situacija susiklostė nepaisant fakto, kad viešojo valdymo sektoriaus kaštai Lietuvoje yra palyginti aukšti, o valstybės tarnautojų skaičius mūsų šalyje faktiškai nesiskiria nuo Europos Sąjungos vidurkio. Pastaruoju metu kai kurie valstybės valdymo kokybės indikatoriai pagerėjo, tačiau palyginti su bendromis valdymo išlaidomis nuo 2004 m., stebimas pagerėjimas nėra pakankamas. Atsižvelgdama į tokias tendencijas, valdžia turėtų skirti daugiau dėmesio savo veiklos efektyvumo ir našumo didinimui. Tai ypatingai opi problema švietimo politikos sektoriuje, kuriame egzistuoja akivaizdi disproporcija tarp išlaidų, aukšto darbuotojų skaičiaus ir palyginti prastų edukacinės sistemos veiklos rezultatų. Tyrime matuojant sisteminę valdžios veiklą remtasi gausiais duomenimis iš tarptautinių, europinių ir nacionalinių informacijos bei stebėsenos šaltinių, taip pat nagrinėjama tema atliktų akademinių studijų duomenimis bei įžvalgomis. This paper seeks assessing the dynamics of Lithuania's governmental perfor­mance and comparing it to other countries. It draws on a simple logical model, linking the inputs of the government to its outputs and outcomes. It was found that performance of the Lithuanian government is average and even poor, if compared with the EU aver­age or such countries as Estonia and Ireland. This is despite the fact the public mode of production is rather expensive in Lithuania and the number of public employees is similar to the EU average. A few performance indicators have recently improved in Lithuania, but not as much as overall government expenditure since 2004. Therefore, the Lithu­anian Government should accord higher attention to efficiency and effectiveness of its performance. This is especially relevant in the sector of education, where there is a clear mismatch between a significant share of expenditure, a high number of employees and rather poor educational outcomes

Šiame straipsnyje nagrinėjamas atvirasis koordinavimo metodas kaip Europos Sąjungos valdymo metodas. Pirmiausia pristatomas pats metodas, svarbiausi jo bruožai ir taikymo Europos Sąjungoje motyvai. Paskui aptariamas atvirojo koordinavimo metodo analizės pagrindas, kurį sudaro ES ir nacionalinio lygio veiksniai (nepriklausomi kintamieji), atvirojo koordinavimo metodo įtakos mechanizmai bei viešosios politikos ir institucinė kaita (priklausomi kintamieji). Šis analizės pagrindas naudojamas atvirojo koordinavimo metodo taikymo Lietuvoje tyrimo rezultatams struktūrinti ir apibendrinti. Straipsnyje pateikiami atvirojo koordinavimo metodo taikymo Lietuvoje rezultatai ir nagrinėjamos jo ateities tendencijos. Bendra straipsnio išvada yra ta, kad atvirasis koordinavimo metodas Lietuvoje neveikia dėl silpnų jo įtakos mechanizmų. Be to, nors pats atvirasis koordinavimo metodas pagal apibrėžimą priskiriamas prie „minkštųjų“ valdymo formų ir vien todėl gali turėti menkesnę įtaką nei teisiškai įpareigojančios Bendrijos metodo priemonės, Lietuvoje jo veiksmingumą dar silpnina netinkamas taikymas. Tai sunkina reikalingų reformų įgyvendinimą Lietuvoje ir mažina jos indėlį į bendrą Europos Sąjungos ūkio augimą ir užimtumą. The Open Method of Co-ordination (OMC) is a method of the European Union (EU) governance applied in the areas of EU public policy, where EU institutions have no exclusive or shared competences with the EU member states, but seek certain jointly agreed aims and priorities of the EU. The OMC was named and defined for the first time in the conclusions of the Lisbon European Council as a new method for achieving strategic aims of the EU. Many OMC processes were integrated into the revised Lisbon strategy in 2005. All OMC processes could be divided into two groups: the competitiveness-based processes (macroeconomic policy, research and development, information society, enterprises, better regulation, etc.) and the welfare-based processes (employment, social inclusion, education and training, health care, etc.) The implementation of the EU Lisbon strategy in Lithuania and the application of the OMC’s measures in the other areas of public policy allow for a comprehensive assessment of the OMC’s effectiveness in Lithuania three years following its accession to the EU. This article aims at assessing the use of the OMC in Lithuania: what is the effectiveness of the OMC, does the implementation remain the “Achilles heel” of the Lisbon strategy? This research contributes to one direction of the OMC research, analysing the importance of the OMC at the national level. The emergence of “soft” forms of governance (including the OMC) is associated with the dissatisfaction with the slow Community method and attempts to harmonise some public policy areas remaining within the competence of the EU member states (social policy, health, education, etc.). Compared to other forms of EU governance, the OMC is characterised by the low level of obligation and the high level of discretion by the EU member states. Despite the OMC’s orientation to results, it involves a rather wide and intensive process. The OMC is analysed on the basis of an analytical framework, linking factors of EU and national level (independent variables), influence mechanisms of the OMC as well as public policy and institutional change (dependent variables). Overall, the mechanisms of the OMC’s influence are weak (in particular compared with the influence of the EU before accession) and their effectiveness is relatively small in Lithuania. Although some civil servants are involved in learning at the EU level, its results are poorly transferred to the national level. Also, peer pressure is small: the European Commission itself gave up its “naming and shaming” strategy, while Lithuania seeks to influence recommendations of the EU institutions. It is sometimes sought to use the leverage effect in Lithuania, but it is not effective. For instance, the previous recommendation of the European Commission concerning territorial mobility of labour was not addressed in Lithuania. Therefore, the OMC’s results (or their absence) depend primarily on the influence of important national factors (the initial conditions of the economy or public policy, veto points and facilitating institutions, political priorities). Political support of the EU Lisbon strategy and other EU strategies, which are implemented under the OMC, is limited, and administrative capacities of responsible institutions are weak (in analytical and co-ordination terms). Although the involvement of partners was useful in designing the national reform programme, there is evidence that interest groups had a negative effect on the implementation of some reforms in the areas of higher education and labour market. A more successful implementation of the EU strategies in Lithuania under to the OMC requires stronger political support for reforms (including a more active role of the Government Chancellery), stronger capacities of supporting institutions (in particular in analytical terms), better co-ordination in thematic areas and a more effective partnership. However, it is unlikely that these changes would occur in Lithuania very soon. Also, at the EU level there is an increasing gap in implementing the revised EU Lisbon strategy: smaller and more advanced countries (such as Ireland, Finland, Sweden, Denmark and Estonia) are performing better compared to larger and less advanced countries (such as Poland). However, regardless limited and uneven results of the OMC, it is unlikely to be abandoned, “muddling through” is likely to continue in the future.

Šiame straipsnyje nagrinėjama, kokius Lietuvos viešosios politikos pokyčius paskatino Lietuvos dalyvavimas ES Lisabonos procese. Daugiausia dėmesio skiriama šiam procesui po 2005 m., kai buvo atnaujinta Lisabonos strategija, o Lietuvoje (kaip ir kitose šalyse narėse) parengta nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa. Pagrindinė straipsnio išvada – nacionalinis Lisabonos procesas tik iš dalies prisidėjo prie pageidautinų viešosios politikos pokyčių. Neišnaudotas nacionalinės Lisabonos programos potencialas svarbioms viešosios politikos reformoms paskatinti. Nevisiškai aiški nacionalinės Lisabonos programos vieta Lietuvos strateginio planavimo dokumentų sistemoje – „Briuseliui“ tai lyg ir svarbiausias vidutinio laikotarpio strateginio planavimo dokumentas, o Lietuvoje šalia nacionalinės Lisabonos strategijos yra parengta dar keletas strategijų, kurios „konkuruoja“ dėl politikų, valdininkų ir visuomenės dėmesio. Siekiant giliau atskleisti Lisabonos proceso įtaką konkrečiam viešosios politikos turiniui, straipsnyje atliekamos dvi atvejo studijos – aktyvios darbo rinkos bei mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros srityse. Konstatuojama, kad būtent pastarojoje srityje Lisabonos procesas prisidėjo iškeliant gana ambicingus tikslus. Abiejose srityse pastebima ir tam tikra teigiama įtaka politikos procesui, nors šiuo atveju reikia kalbėti labiau apie „inkrementinį“ pagerėjimą, o ne kokius nors esminius pokyčius. The major question for this article was to what extent the implementation of the Lisbon strategy contributed to public policy change in Lithuania. Two main aspects of such change were discussed: change of general or specific contents of public policy as well as change of public policy institutions or processes. The main conclusion of this article is that the implementation of Lisbon strategy in Lithuania has partly contributed to the public policy change. However, many opportunities have not yet been realised. Surely, one has to take into account that the Lisbon strategy itself was reviewed rather recently (in 2005) and the National Programme for Implementation of the Lisbon strategy was adopted in at the end of the same year. On the other hand, Lithuania takes part in the EU policy processes based on the Open Method of Co-ordination (OMC) since 1998, and in 2000 as the candidate country joined the Lisbon process. Thus, a significant experience of participating, learning and taking advantage of the OMC-type processes has already been accumulated. The first and perhaps the most important opportunity, which has not yet been realised is the fact that the National Lisbon programme did not become a catalyst for policy reform. The programme itself is a collection of many measures, which vary significantly in their importance, scope and timing. This has happened because of lack of committed and coherent co-ordination process. Various ministries and social partners were invited to provide “their” measures while the co-ordinating institution (the Ministry of Economy) has mainly played a role of collecting these measures and putting them into a single document. No significant mediation, questioning, conflict resolution was performed. This, in turn, is related to the administrative culture of Lithuanian bureaucracy, which tends to delineate the “territory of influence” of each ministry strictly and discourages any behaviour across the lines of this “territory”. Therefore, the co-ordination of horizontal policies (like research and technological development) is especially complicated. Strong political will may help to overcome such bias, however such will was not present at the moment the national Lisbon programme was prepared. The national Lisbon programme has still to find its place among other major national strategies in Lithuania. On the one hand, the programme is designed so as to make it the most important medium-term planning document. On the other hand, the programme was adopted by a government decree while the national parliament was involved into the preparation of the strategy only to a limited extent; the society at large is hardly aware of such a programme. At the end of the day, it remains unclear, whether the national strategy should remain an umbrella collection of various initiatives and measures brought together from other documents or it has somehow be streamlined in the future and provide a basis for vital reform initiatives. The national Lisbon programme to some extent has contributed to changes in public policy institutions and processes. Various commissions, working groups and sub-groups were created. The strategic planning process has became more elaborate to some extent (measurable indicators adopted, implementation monitoring system created). However no substantial breakthrough in the overall implementation of strategic planning was achieved. The working groups have not been meeting on a regular basis and did not provide a framework for meaningful coordination, joint development of priorities and conflict resolution. Surely, in the process of preparation of the national strategy, there was a clear commitment to follow the principle of partnership and various interest groups had an opportunity to provide their suggestions. However without a strong co-ordination such inputs contributed significantly to the overall fragmentation of the national Lisbon programme.

Pristatoma 2004 m. Lietuvos akademinės literatūros rinkoje pasirodžiusios D.Stone knygos Viešosios politikos paradoksai: sprendimų priėmimo menas politikoje (Vilnius, Eugrimas) vertimo recenzija. Teigiama, jog knyga siekiama sukurti atsvarą viešojo administravimo ir viešosios politikos sferoje vyraujančiam racionaliajam mąstymui, atmetant prieštaravimą tarp politinių sprendimų priėmimo ir racionalios analizės. D.Stone pasirinkta teorinė kryptis leidžia viešosios politikos studijas suartinti su bendrosiomis politikos mokslų teorijomis ar jos specifinėmis kryptimis; kita vertus, atkreipiamas dėmesys, jog knyga yra naudingesnė politikos tyrinėtojams ir analitikams, o ne viešosios politikos praktikams, kurie nagrinėja problemas bei ieško jų sprendimo būdų. Recenzijos autorius prognozuoja, jog ateityje knygos aktualumas neturėtų sumažėti, nes gali išryškėti šiuo metu Lietuvoje populiarių sprendimo priėmimo procesuose diegiamų racionalių analizės modelių ribos bei trūkumai, kurie skatins ieškoti alternatyvių viešosios politikos analizės būdų. The article presents a review of the translation of the book by D.Stone titled Policy Paradox: The Art of Political Decision Making that appeared on the Lithuanian academic literature market in 2004. The book is said to be aiming to create a counterweight to the rational thinking that dominates the public administration and public policy area, dismissing the controversy between political decision making and rational analysis. The theoretical axis adopted by D.Stone allows bringing public policy studies closer to the general theories of political sciences or their specific directions; on the other hand, one should note that the book is of more use for political researchers and analysts rather than public policy practitioners that scrutinise issues and look for ways to tackle them. The author of the review predicts that in future, the relevance of the book is unlikely to decrease, as limits and drawbacks of rational analysis models that currently apply in the making of decisions that are popular in Lithuania may be defined, calling to search for alternative ways to analyse public policy.

Straipsnyje nagrinėjamas politikos perkėlimo procesas naujose ES narėse bei šalyse–kandidatėse prieš ir po ES išsiplėtimo į Rytus. Tyrimas paremtas Lietuvos patirtimi keliose viešosios politikos sferose. Politikos perkėlimo procesas yra analizuojamas trimis (mikro, vidutiniu ir makro) lygmenimis, analizė paremta institucionalistine prieiga. Straipsnyje įvertinamas skirtingų politikos perkėlimo tipų efektyvumas, ES ir nacionalinio lygmens veiksnių įtaka politikos perkėlimui bei pagrindiniai politikos perkėlimo proceso rezultatai. Straipsnio pabaigoje pateikiamos apibendrinančios analizės išvados bei aptariamos politikos perkėlimo perspektyvos išsiplėtusioje ES. The article examines the process of policy transfer in new EU Member States and candidate countries before and after EU‘s enlargement to the East. The research is based on Lithuania‘s experience in a number of public policy areas. The process of policy transfer is analyzed on three (micro, middle, and macro) levels, the analysis is builds on institutionalist approach. The article evaluates the effectiveness of different policy transfer types, the impact of EU and national level factors on the policy transfer and main results of policy transfer process. At the end of the article, the author provides a summary of conclusions drawn from the analysis and discusses the outlook for policy transfer in the enlarged EU.

Pagrindinis straipsnio tikslas yra aprašyti ir paaiškinti Lietuvos prisitaikymą prie ES sanglaudos politikos. Prisitaikymo procesas nagrinėjamas nuo 1996 m. pabaigos, kai Europos Komisija paprašė užpildyti klausimyną, iki 2002 m. pabaigos, kai Lietuva baigė derybas dėl narystės ES. Kadangi prisitaikymo analizės pagrindas, kuris remiasi "atitikimo laipsnio" ir "prisitaikymo spaudimo" sąvokomis, nėra tinkamas pokyčiams valstybėse kandidatėse analizuoti, straipsnyje naudojamas prisitaikymo analizės pagrindas buvo priderintas prie ES plėtros bruožų. Darbe siekiama įvertinti ES įtaką (nepriklausomas kintamasis) naudojant įvairias priemones bei vidaus tarpininkaujančių veiksnių įtaką instituciniams ir viešosios politikos pokyčiams (priklausomas kintamasis). Čia nagrinėjami ne tik pagrindiniai įvykiai, bet ir jų rezultatai bei padariniai pasiruošimo naudoti ES fondus srityje. Detaliai nagrinėjamas "kritinio sprendimo" (Nacionalinio plėtros plano rengimo koncepcijos), kuris sudarė esminį Lietuvos institucinės sąrangos ir viešosios politikos lūžį, priėmimas. The main aim of the article is to describe and explain the adaptation of Lithuania to the EU cohesion policies. The process of adaptation is examined starting from the end of 1996, when the European Commission requested to fill in the questionnaire, till the end of 2002, when Lithuania finalized the negotiations regarding its membership in the EU. Since the basis for analysis of the adaptation, based by the concept of the “level of compliance” and “adaptation pressure”, is not a proper tool for analyzing the developments in the candidate member states, the basis of analysis of adaptation, employed in the article, was adapted to the traits of the development of the EU. The study aims at evaluation of the influence of the EU (i. e. the independent variable) by employing different tools and the influence of the internal intermediate factors on the institutional and public policy changes (i. e. the dependent variable). The study examines not only the main events, but also their results and consequences in the area of preparation for use of the EU funds and provides a detailed analysis of making of the “critical decision” (the concept of preparation of the National Development Plan), which was the main turning-point in the institutional framework and public policies of Lithuania.