Search

Šis straipsnis – trečioji straipsnių ciklo, skirto XIV a. pabaigos – XVI a. pirmos pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karalystės valdovių ir jų korespondentų lotyniškai epistolikai aptarti, dalis. Daugiausia dėmesio šioje dalyje bus skiriama pirmosios Žygimanto Senojo (1467–1548) žmonos Barboros Zapolijos (1495–1515) publikuotai korespondencijai. Pastarosios valdovės laiškų išlikę labai nedaug – tik 3. Bet gerokai gausesnis yra jos vyro rašytų jai laiškų palikimas (24 laiškai). Todėl bus analizuojamas ir Žygimanto Senojo korespondavimas su Barbora, iš tyrimo akiračio neišleidžiant ir informacijos apie šių valdovų sekretorius, ypač apie Andriejų Kricijų (Andrzej Krzycki, 1482–1537) bei galimus jų naudotus šaltinius, konstruojant ir rašant valdovų poros epistoliką. Šie laiškai atskleidžia artimą ryšį tarp sutuoktinių, aptariamo laiko politinius ir kasdienius dvaro įvykius. Straipsnyje analizuojamas jų korespondencijos kiekis, dažnumas, rašymo tikslai ir temos, laiškų stilius, raiška, žodynas. Taip pat glaustai pateikiama Viduramžių meilės laiškų teorija, daugiausia dėmesio skiriant garsiam italų diktaministui Bonkompanjui iš Sinjos (Boncompagnus de Signa, 1165–1240). Teorinės taisyklės, patarimai ir pavyzdžiai lyginami su mūsų aptariamos karališkos poros korespondencija: kreipiniais, žodynu, stiliumi, raiška. In this article, the author analyses the Latin correspondence between Barbara Zápolya (1495–1515) and her husband, Sigismund the Old (1467–1548), published in the collection Acta Tomiciana (Vol. 3, 1853). Although only three of Barbara Zápolya’s letters survived, the analysis suggests the hypothesis that there might have been more of them, at least seven; as for the king’s letters, 24 of them are extant. The correspondence of the royal couple offers a broader picture of the nature of their communication through letters and expression of their feelings, which point to their close and good relationship. Besides, the letters reflect political events of the time, everyday matters of the royal court, and relevant aspects in the life of the royal couple. The analysis focuses on the amount of the correspondence, its frequency, the aims and themes of the letters, their style, expression, and vocabulary. Conventional addresses, epithets, salutations, and the structure of the letters show the tradition and themes characteristic of the correspondence of the ruling class of the period. On the other hand, abundant emotions, the characteristic style of love letters, phrases revealing the warm relationship between them, and the intimate nature of their vocabulary make it possible to attribute these letters to personal or even romantic correspondence. These texts can, therefore, be labelled as one of the first instances of private and love letters of the ruling elite of the Grand Duchy of Lithuania and Poland. The narrative of the correspondence follows the long-standing European tradition of ars dictandi et amandi found in medieval manuals and collections of love letters; it is made more intense by personal experiences of the corresponding royal couple where emotions are frequently hypertrophied and intensified through the choice of respective vocabulary and the topoi of the love narrative. The author gives a brief introduction to the medieval peculiarities of love-letter writing that were set out in the manuals of love letters and collections of this kind of letters, paying most attention to the well-known Italian dictator Boncompagnus de Signa (1165–1240), who absorbed much of Ovid’s Ars amatoria in his works. The rules contained in these works, advice and examples are compared with the correspondence of the royal couple, which is discussed in the article: addresses, vocabulary, and self-positioning in relation to the addressee. The analysis also involves information on the secretaries of these rulers, in particular on Andrzej Krzycki (1482–1537), and on the sources they might have used in structuring and writing the letters of the royal couple.

Šis straipsnis – tai antroji straipsnių ciklo dalis, skirta XV a. pabaigos – XVI a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karalystės valdovių epistolikai aptarti. Daugiausia dėmesio šioje dalyje bus skiriama Lietuvos didžiajai kunigaikštienei (Ldk) Elenai Aleksandrienei. Straipsnio tyrimo medžiagą sudaro ne tik šiai valdovei priskiriama korespondencija, bet ir jos korespondentų laiškai, padedantys atskleisti platesnį šios valdovės susirašinėjimo kontekstą, korespondavimo galimybes ir ypatumus. Tiriama tos korespondencijos sąsajos su kitais tekstais: pasiuntinių „kalbomis“, įgaliojamaisiais raštais. Tyrime analizuojama laiškų paskirtis ir tikslai, turinys, struktūra, raiška, keliami autorystės ir tikslaus išlikusių laiškų kiekio, jų datavimo klausimai. Detaliau analizuojamas šios valdovės laiškas tėvui Ivanui III (1503 m.) ir jos lotyniškas laiškas kardinolui Frydrichui ir Lenkijos vyskupams (1502 m.). Taip pat lyginama lotyniškoji ir rusiškoji korespondavimo tradicija. Straipsnyje taip pat glaustai aptariama numanoma Ldk ir Lenkijos karalienės Elzbietos Habsburgaitės vesta korespondencija, apie kurią duomenų pateikia tik jos korespondentų, išimtinai šeimos narių (sūnų Aleksandro, Vladislovo, Frydricho), laiškai. This article is the second part of the article collection for discussing the epistolics of Grand Duchy of Lithuania (GDL) and the Kingdom of Poland rulers from the end of the 15th century to the beginning of the 16th century. The focus is on the GDL duchess Elena Aleksandrienė. The article research material consists not only of the correspondence that belongs to this ruler but also the letters of her correspondents that help to reveal a broader context of this ruler's communication with others, the possibilities and peculiarities of the correspondence. The connections of this correspondence with other texts are analysed: with the "talks" of the messengers, authorization papers. The research analyses the purpose and goals of the letters, their content, structure, expression, raises the questions regarding the authors, the exact number of remaining letters, their dating. The ruler's letter to her father Ivan the 3rd (1503) and her Latin letter to cardinal Friedrich and the bishops of Poland (1502) are analysed in more detail. The Latin and Russian correspondence traditions are compared. The article also concisely discusses the correspondence that is thought to have been written by the queen of GDL and Poland Elisabeth von Habsburg. The only remaining information about this communication comes only from her correspondents, particularly letters from family members (son Alexander, Vladislav, Friedrich).