Search

Copyright of Filosofija, Sociologija is the property of Lithuanian Academy of Sciences Publishers and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Doctoral programs in the fine arts, instead of coming up with their own ways of doing things, tend to adopt standards from the humanities, which themselves tend to adopt standards from science. Because of being preoccupied with trying to look like other disciplines, artistic thinking within artistic doctorates gets suppressed. But if we look into science directly and not through this second-hand approach, we can find aspects of scientific thinking that are closer to art than to the humanities. In this paper, I give examples of artistic thinking in the work of various scientists and mathematicians: a non-fiction book that uses fiction (Douglas Hofstadter's book Gödel, Escher, Bach), a linguistic analysis that concludes with a story (Livia Polanyi's book Telling the American Story), scientific lectures with unusual formal aspects (Roger Penrose's "VJing" of multiple layers of foils through an overhead projector, David Deutsch's Lectures on Quantum Computation), and a collective hiding behind a fictional mathematician (Nicolas Bourbaki). I also briefly introduce the problem of verbal overshadowing and the effects it may have on the creative process in art. [ABSTRACT FROM AUTHOR]

Science is a systematic approach to building and organizing knowledge through testable explanations and predictions. However, since scientists are human beings, they are fallible and subject to various systematic and random biases. The COVID-19 pandemic has definitively unmasked the humanity of scientists, who committed severe communication mistakes or even adhered to conspiracy hypotheses. Indeed, emotionality and rationality (if not epistemic) can foster intellectual dishonesty and compromise the effectiveness of critical thinking. This highlights the importance of the context in which a scientist works, as politeness and respect are essential to maintain lucidity, credibility, and transparency. However, outside of the academic context, many scientists do not behave with the same level of courtesy and carefulness required in scientific publishing. This happens despite communication – which is crucial for scientific investigation, dissemination, and debunking campaigns – being scientifically based on compassion. Specifically, an effective communication plan should be tailored to a specific audience, taking into account their emotional state, cultural and social background, and cognitive and psychological characteristics. The sole purpose must be to help and not to manipulate. Therefore, empathy, kindness, and moderation are essential tools for the success of science, from research to communication and education, and awareness campaigns and training courses should be instituted to promote such a message. [ABSTRACT FROM AUTHOR]

Copyright of Kaunas History Chronicle is the property of Vytautas Magnus University and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Sociologija: Mintis ir Veiksmas is the property of Vilnius University and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Darbai ir Dienos is the property of Vytautas Magnus University and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Darbai ir Dienos is the property of Vytautas Magnus University and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Filosofija, Sociologija is the property of Lithuanian Academy of Sciences Publishers and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Athena: Filosofijos studijos is the property of Lithuanian Culture Research Institute and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Problems / Problemos is the property of Vilnius University and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Darbai ir Dienos is the property of Vytautas Magnus University and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Filosofija, Sociologija is the property of Lithuanian Academy of Sciences Publishers and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Logos: A Journal, of Religion, Philosophy Comparative Cultural Studies & Art (08687692) is the property of Logos and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Logos: A Journal, of Religion, Philosophy Comparative Cultural Studies & Art (08687692) is the property of Logos and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Logos: A Journal, of Religion, Philosophy Comparative Cultural Studies & Art (08687692) is the property of Logos and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Filosofija, Sociologija is the property of Lithuanian Academy of Sciences Publishers and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Krikščionybė reikšmingai prisidėjo ir prie mokslo, ir prie meno raidos. Vis dėlto religijos, mokslo ir meno pokalbis judrus, kai visos trys sritys išsivystė savitą apimtį. Naujos įžvalgos, savisąmonė ir visuomeninė kaita visose religijose bei kultūrose atitolino nuo tradicinio žvilgsnio į mokslą, meną ir religinį gyvenimą. Moderniais laikais pasikeitė ir juslinis pasaulis, vis labiau traktuojamas kaip komunikacija informacijos gausoje. Tiek reformacija, tiek kontrreformacija naudojo tradicinius būdus skleisti savo nuostatas ir dabar drauge susitinka šių dienų pakitusia savisąmone ir bendravimo būdais. Keitėsi ir meno sąvoka – nuo reprezentacinės j simboline, todėl nebėra visuotinių meno supratimo dėsnių, o menas skatina naujas įžvalgas, kurios sukrečia ir išjudina, ugdo vaizduotę ir mąstymą. Tai yra meno šviečiamasis vaidmuo. Labiau imanentinis gyvybės versmės supratimas reiškiamas religine simbolika, kuri nebėra reprezentacinė, tačiau susijusi su žmogaus asmeniniu ieškojimu, klausimais ir atradimais.

Copyright of Archaeologia Lituana is the property of Vilnius University and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Man & the Word / Zmogus ir zodis is the property of Vytautas Magnus University and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Copyright of Logos: A Journal, of Religion, Philosophy Comparative Cultural Studies & Art (08687692) is the property of Logos and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)

Straipsnyje, analizuojant politinį, mokslinį ir žiniasklaidos diskursus bei parodant jų tarpusavio santykius, atskleidžiami viešojo Lietuvos energetinio saugumo diskurso formavimo ypatumai. Diskurso analizė paremta M. Foucault teikiamais diskurso analizės principais (Foucault 1972; Foucault 1998). Siekiama parodyti politinio, mokslinio ir žiniasklaidos diskursyvaus žinojimo kryptį, jų kūrimo trajektorijas, sutinkamas įsitvirtinimo strategijas bei konkuravimo taškus. Analizuoti diskursai pasižymi skirtinga orientacija, autentiška terminologija, naudojamomis specifinėmis diskurso argumentų autorizacijos procedūromis. Formuojant viešąjį Lietuvos energetinio saugumo diskursą santykiai tarp politikų, mokslininkų ir žiniasklaidos dar tik formuojasi. Kol kas nematyti aiškių principų, kaip politiniame diskurse galėtų būti racionaliau panaudojami moksliniai argumentai arba kaip žiniasklaida galėtų paskatinti valdžią labiau argumentuoti realizuojamos energetikos politikos atitikimą visuomeniniam interesui.

Straipsnyje analizuojamos pliuralistinė ir kumuliatyvistinė mokslo raidos koncepcijos, kurios atspindi pagrindinę šiuolaikinės mokslotyros tendenciją – mokslo vystymosi naujo vaizdinio paieškas. XIX a. ir XX a. pradžioje mokslas buvo suvokiamas kumuliatyvistiškai: būdingiausias mokslo bruožas yra jo pastovumas ir nekintamumas, jo nustatytos tiesos – absoliučios, galutinės ir nesikeičiančios. Mokslo tikslas – naujų empirinių žinių kaupimas. Naujų žinių atsiradimas nieko nekeičia, naujos tiesos tik pridedamos prie senųjų. Visiškai prieštaringa yra konvencionalistinė arba pliuralistinė mokslo raidos samprata, kuri atsisako vieningo mokslo idealo, mokslo teoriją traktuoja subjektyvistiškai, pabrėžia jos kūrybinį pobūdį, istoriškai kintančius moksliškumo standartus. Daroma išvada, kad nei kumuliatyvizmas, nei pliuralizmas nuodugniai neaprašo realaus mokslo fenomeno, o tik pastebi atskirus mokslo raidos momentus. Daroma išvada, kad pliuralistinės sampratos kai kurie teiginiai neprieštarauja dialektiniam materializmui.

Publikacijoje nagrinėjamas racionalumas, jo tipai ir istorinė raida. Racionalizmo atsiradimas Vakaruose siejamas su ikisokratikų filosofija. Skiriami ir analizuojami keturi racionalizmo tipai: naivusis racionalizmas (R. Descartesas, I. Kantas, K. R. Popperis, R. Carnapas, I. Lakatosas ir kt.), kontekstą įvertinantis racionalizmas (marksizmas, antropologija), naivusis anarchizmas (įvairios ekstazinės religijos ir politinio anarchizmo formos) ir paties autoriaus pozicija, kurios pirmtakais jis laiko S. Kierkegaardą, N. Bohrą ir F. Nietzschę. Naivusis racionalizmas yra visuotinis ir besąlygiškas bei išreiškiamas taip pat visuotinėmis ir besąlygiškomis taisyklėmis bei kriterijais. Pasak kontekstą įvertinančio racionalizmo, racionalumas nėra visuotinis, bet galimi visuotinai galiojantys sąlyginiai teiginiai, kurie nustato, kas ir kada racionalu. Naivusis anarchizmas teigia, kad visos taisyklės ir kriterijai turi ribas ir kad kaip tik dėl to reikia išsiversti be jų. Autoriaus manymu, kontekstą įvertinančios taisyklės turi ne pakeisti absoliučias taisykles, bet pas papildyti. Kiekvienas kriterijus, kontroliuojantis veiklos tėkmę, pats turi tapti jos dalimi.

Straipsnyje teigiama, kad mokslas ir menas yra pagrindiniai dvasinės kultūros elementai, kurių egzistavimas neatskiriamas nuo žmogaus vidinės kultūros. Kadangi jie nevienodai susiję su vidine kultūra, todėl juos skirtingai nulemia ir visuomenės-ekonominės formacijos. Mokslo ir subjektyvios realybės vienovė egzistuoja tik mokslinio tyrimo stadijoje: euristinis tyrėjo ieškojimas neatskiriamas nuo subjekto intuityvios pasąmonės. Mokslinė tiesa, objektyvuota teorijoje (schemoje, modelyje), reiškia minimalų ryšį su mokslininko vidine kultūra ir maksimalų su materija (objektyviais daiktų ir žmonių tarpusavio santykiais). Estetinis vidinės kultūros momentas glūdi žmogaus psichikos giluminiame sluoksnyje – pasąmonėje. Vidinė kultūra, susijusi su kūrybiniais ieškojimais moksle, pasireiškia magijos, kulto ar tabu neigimu. Subjektyvios realybės simbolinės ar archetipinės išraiškos potencija neigiama mokslinių tiesų. Humaniškais siekiais pagrįstoje socialistinėje visuomenėje mokslas padeda plėtoti dvasinę kultūrą. Mokslinių galimybių praktinis panaudojimas kiekvienam gamintojui garantuoja vis ilgėjantį laisvalaikį, būtiną dvasinės kultūros egzistencijai.

Straipsnyje analizuojama E. Nagelio logikos koncepcija. Teigiama, kad XVII–XVIII a. gnoseologiniams tyrinėjimams būdinga logikos universalizacijos idėja. XIX a. antroje pusėje besiformuojant matematinei logikai, teiginių skaičiavimui, iškyla aktuali logikos prigimties ir teorinio statuso problema. Neopozityvizmas šią problemą sprendė I. Kanto sintetinių ir analitinių teiginių perskyros kontekste, visus logikos teiginius laikydami analitiniais. E. Nagelis savo logikos sampratą taip pat priešpriešino deskriptyviniam, ontologizuotam jos variantui siekdamas sukurti logiką be ontologijos, tačiau tokiam siekiui trukdė jo filosofijos natūralistinis pobūdis. Pradėjęs šią problemą spręsti neopozityvistiniu būdu, E. Nagelis papildo šį sprendimą instrumentalistiniais teiginiais ir galiausiai prieina išvadą, kad loginiai principai turi tam tikrą ryšį su tyrimo objektu. Logikos principai, funkcionuojantys kaip būtinos tiesos, yra performuluojami į objektinės kalbos teiginius. E. Nagelis loginių principų sistemos pasirinkimo pagrindu laiko tyrimo veiklos efektyvumą: žmogaus veikla gali būti sėkminga tik tiek, kiek adekvačiai jis sugauna realybės ryšius ir juose esančias objektų savybes.

Straipsnyje analizuojamas mokslas kaip dvasinės kultūros fenomenas. Nors mokslas racionalizuoja pasaulį ir gyvenimą, jo beasmenės žinios nutolino žmogų nuo gamtos bei paties savęs. Šių mokslo problemų šaknys glūdi kapitalistiniame gamybos būde, kuris iškraipo fundamentaliuosius žmogaus santykius su pasauliu, gamta, kultūra ir pačiu savimi. Dialektinės metodologijos požiūriu, kiekvienas konkretus mokslo istorinės raidos etapas yra sąlygotas gamybos būdo ir kultūroje susiklosčiusių subjektyvumo formų. Šiuolaikinių moksliškumo formų vertinimo kriterijus yra K. Marxo idėja apie būsimosios civilizacijos mokslą kaip vieningą mokslą apie žmogų. Žmogus yra universali būtybė ir jos santykiai su pasauliu yra daugiaplaniai. Mokslinis žinojimas yra tik viena žmogaus ryšio su būtimi forma, ir jo dominavimas turi ribas. Marksistinė visų žmogaus esmingųjų galių plėtojimo (naujo žmogaus formavimo) programa susijusi su visų kultūros formų organišku sąryšiu, reikalauja aktyvinti ne tik intelektą, bet ir intuicijos, vaizduotės, dorovines, estetines-menines aspiracijas, harmonijos pajautą ir kita.

Straipsnyje nagrinėjamas religinis mokslo integravimas į kultūrą, aptariama kultūra kaip vertybių ir prasmių sistema. Vertybės ir prasmės sudaro savitą kiekvienos kultūros branduolį, apibūdindamos jos istorinius bei socialinius ypatumus. Šiuolaikinės žmonijos gyvenimo visuotinumas, dinamizmas ir daugiapusis pliuralizmas komplikuoja ir apsunkina istorinio socialinio bei dvasinio kūrimo uždavinius, ypač tikrųjų vertybių ieškojimą. Aptariama tarybinė literatūra, skirta vertybių ir prasmių organizuojančiam vaidmeniui kultūroje aiškinti. Nagrinėjamos mokslo ir religijos elementų sintezės formos. Mokslas keičia kai kurias tradicines krikščionių bažnyčios religingumo formas. Ateistinio religingumo, arba religinio ateizmo, fenomenas apibūdinamas kaip beviltiškai prarasto Dievo troškimas. Konstatuojama, kad nereliginio tikėjimo fenomenas nepakankamai ištirtas, o sąmoningas tikėjimas, pagrįstas moksliniu pažinimu, yra nepakankamai kultivuojamas mokyme bei švietime. Šiuo metu atsiranda naujų mokslo religinio integravimo į pasaulėžiūros, ideologijos sistemas formų.

Straipsnyje svarstoma apie mokslą ir jo vietą kultūroje. Pirmiausia siekiama apibrėžti mokslo ir kultūros sąvokas. Kadangi mokslas priklauso kultūrai, tai jis gali būti ir apibrėžiamas per ją. Pirminis kultūros apibrėžimas galimas tik natūros (gamtos) atžvilgiu. Kultūra yra žmogiškosios kūrybinės veiklos antstatas natūros bazėje. Mokslas yra pažintinė žmonių veikla, kilusi iš natūros ir kultūros sąveikos. Mokslo pažinimo funkcija realizuojama teoriškai rekonstruojant tikrovę. Kiek mokslas yra politikos dalykas, priklauso ne nuo objektyvios tiesos, o nuo jo socialinio vaidmens, nuo skirtingų socialinių interesų, kuriuos jis liečia. Panaudodamas mokslą, kapitalizmas labiausiai pranoko natūrą galingų gamybinių jėgų išsivystymu, tuo paveikdamas visą kultūrą. Mokslas XX a. paženklino visą kultūrą scientistiniais bei racionalistiniais, pragmatiškais bei technokratiškais techniškosios civilizacijos bruožais, gerokai deformuodamas tradicinę dvasinę kultūrą. Šiame kontekste pozityviąją kultūrinę misiją mokslas gali atlikti savo vidinės fundamentalizacijos, integracijos, ekologizacijos, humanitarizacijos būdu, taip pat harmoningai integruodamasis į žmonijos bendrą dvasinę kultūrą.

Pagrindinė straipsnio idėja – reikšmingų asmeninio tinklo kūrimo ir išlaikymo veiksnių Lietuvos akademinėje aplinkoje nagrinėjimas siekiant numatyti Lietuvos inovacinių tinklų integracijos į Europos mokslinių tyrimų erdvę galimybes, sociologiniu požiūriu. Siekiant šio tikslo nagrinėjama Lietuvos ir Šveicarijos tyrėjų asmeninės tinklaveiklos nacionalinė ir tarptautinė patirtis taikant socialinio tinklo analizės principus. Tyrimo duomenys leidžia teigti, kad nors instituciniai ir tarpinstituciniai santykiai bei internetinė individuali tinklaveika yra reikšmingi veiksniai asmeninio tinklo kūrimui, tačiau užtikrinti asmeninio tinklo kokybę gali tik įasmeninti ir tiesioginiai ryšiai.

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva El. paštas: inga.liepaite@kf.vu.lt Straipsnyje pateikiami Lietuvos šiuolaikinės knygotyros būklės vertinimo rezultatai, gauti anketinės apklausos būdu iš 29 Lietuvos ir užsienio šalių respondentų. Knygotyros būklę apibūdina sisteminga ir nenutrūkstama jos raida, mokslo tiriamojo darbo tradicijų susiformavimas ir jų perėmimas iš kartos į kartą, savarankiško knygotyros mokslo ir studijų padalinio vykdomos veiklos kryptingumas, tęstinio mokslo darbų leidinio „Knygotyra“ tarptautinis pripažinimas ir reikšmė, kasmet rengiamų tarptautinių knygotyros konferencijų aukštas mokslinis ir organizacinis lygis, monografijų ir kolektyvinių veikalų branda, Baltijos ir kitų kaimyninių valstybių knygotyros pažangos skatinimas, veikiančios knygotyros magistrantūros ir doktorantūros studijos. Tolesnes Lietuvos knygotyros raidos užduotis bei kryptis lems dalinis jos atsilikimas dėl sovietmečio suvaržymų tirti kai kurių laikotarpių ir sričių knygos istoriją, knygotyros teorijos ir metodologijos savarankiškų darbų poreikis, kintantis knygos vaidmuo informacinėje visuomenėje, spartėjanti knygos rinkos internacionalizacija bei didėjanti bendradarbiavimo su Baltijos regiono ir kitų kaimyninių šalių knygotyros mokyklomis svarba.

1974 m. rugpjūčio 19-24 dienomis Toronto universitete įvyko VIII Pasaulinis sociologų kongresas, kurį organizavo Tarptautinė sociologų asociacija (ISA). Kongrese dalyvavo apie 2500 mokslininkų iš beveik 60 šalių. Jo bendroji tema – „Mokslas ir revoliucija šiuolaikinėse visuomenėse“. Plenariniuose posėdžiuose svarstytos keturios temos: socialiniai mokslo bei technikos revoliucijos aspektai, gyventojų pakitimai ir socialinis vystymasis, sociologų vaidmuo kintančiame pasaulyje ir lygybė kaip sociologijos objektas. Kongrese daug dėmesio buvo skiriama pačiai sociologijai kaip mokslui – jos istorijai, teorijai ir metodui, technikai, funkcijoms ir statusui.

Publikacijoje nagrinėjama mokslo objektyvumo ir vertybinio neutralumo sąvokos, kurias autorius laiko esminiais mokslo struktūros ypatumais. Nagrinėjamos šių sąvokų tradicinės sampratos, kurios kritikuojamos kaip naivios ir supaprastinančios problemas. Autorius teigia, kad laisvė nuo vertinimų nereiškia, kad: a) mokslai negali tyrinėti vertinimų; b) mokslas neturi jokių savo normų ir vertybių; c) mokslas ir jo rezultatai negali būti labai vertingi visuomenei; d) mokslininkas neturi teisės pareikšti savo požiūrio į istorines būsenas, veiksmus, socialinius santykius. Laisvės nuo vertinimų principas reiškia, kad individualūs ir kolektyviniai interesai bei vertybiniai vaizdiniai, simpatijos ir poreikiai neturi daryti jokios įtakos sprendžiant, ar hipotezės yra teisingos, ar klaidingos. Visuomenė turi teisę dalyvauti sprendžiant, į kokius klausimus turi būti atsakyta, bet ne kaip į juos turi būti atsakyta.

1979 m. lapkričio 29-30 d. Klaipėdoje įvyko respublikinė mokslinė konferencija „Mokslas kultūros procese“. Perskaityti 27 pranešimai, kuriuose nagrinėta mokslo ir technikos revoliucijos istorinė reikšmė, mokslinės ir meninės kūrybos psichologiniai ryšiai, mokslo funkcijos kultūros procese, inžinerinės inteligentijos kūrybinės charakteristikos, mokslotyros atsiradimo prielaidos, įvairūs mokslo ir meno sąveikos aspektai, tiksliųjų mokslų vaizdinių ir teorijų estetinės savybės, moksliškumo kriterijai, mokslo ir tikėjimo bei religijos santykiai ir kiti klausimai.

Straipsnyje nagrinėjamas Jeano-François Lyotard'o požiūris į mokslo bei politikos sąsajas bei mokslo daromą įtaką socialiniam gyvenimui; siekiama išsiaiškinti, kuo modernusis mokslas, anot Lyotard'o, gali būti pavojingas socialiniam gyvenimui; taip pat aptariama Lyotard'o siūloma alternatyvi postmoderniojo molfslo bei jo sociopolitinio vaidmens sampratos versij"a; galiausiai Lyotard'o nuostatos apie socialinį mokslo vaidmenį lyginamos su Habermaso pozicija.

Straipsnyje analizuojama, ką reikėtų laikyti pažinimo proceso teiginiu ir kokia yra tiesos kriterijaus taikymo gnoseologinė specifika. Teigiama, kad pažinimo proceso aiškinamasis objektas yra tikrovė kaip įvairiai funkcionuojanti visuma. Tiesa gnoseologine prasme reiškia teorinio aiškinimo turinio atitikimą aiškinamojo objekto pobūdžiui. Praktika yra traktuojama kaip istorinio pobūdžio mokslo tikroviškumo kriterijus, kuris tik santykinai tepritaikomas konkrečių teorijų turinio objektyvumui patikrinti. Žmonių veiklos tikslingumas yra tiesiogiai susijęs su teoriniu tikrovės modeliavimu jos pažinimo procese. Gretinimo su tikrove gnoseologinis vienetas yra ją modeliuojanti teorija. Iš principo jai pritaikomas tiesos kriterijus, jos modeliuojamųjų procesų ir tikrovės kaip visumos santykinio pažinimo atžvilgiu. Atskiriems teiginiams tiesos kriterijus gali būti tiesiogiai taikomas tik žmonių veiklos orientacinėje sferoje. Gnoseologiniu atžvilgiu atskiri pažinimo proceso teiginiai savarankiškos prasmės neturi.

Straipsnis skirtas marksistinės mokslo koncepcijos prielaidoms ir svarbiausiems bruožams eksplikuoti. Teigiama, kad tiesioginė marksistinės mokslo koncepcijos prielaida yra pažintinės veiklos supratimas klasikinėje vokiečių filosofijoje, tai yra žmogiškojo pažinimo veikliosios pusės problematika, kurią iškėlė klasikinis vokiečių idealizmas. Marksizmo pradininkai teigė, kad mokslo vaidmuo visuomeniniame procese gerokai išauga todėl, kad kapitalizme gamybos procesas iš paprasto darbo proceso virsta moksliniu procesu, pajungdamas sau gamtos jėgas ir leisdamas, kad jos tarnautų žmogaus poreikiams. K. Marxas prasidedančiam mokslo virtimo visuomenės gamybine jėga procesui iš karto teikė pasaulinę istorinę reikšmę. Jis atskleidė, kad mokslo ir materialinės gamybos prasiskverbimas į vienas kitą yra kapitalo tendencija. Daroma išvada, kad marksizmo pradininkų sukurta mokslo ir jo socialinių pagrindų panorama sudarė vaisingą metodologinį pagrindą moksliškai tyrinėti mokslo fenomeną. Jų sukurta mokslo koncepcija naujomis istorinėmis sąlygomis buvo toliau plėtojama ir iš esmės ją praturtino V. Leninas.

Straipsnyje analizuojamas mokslinio pažinimo ir tikėjimo santykis A. Jakšto-Dambrausko filosofinėse pažiūrose. Jis plačiai domėjosi ir rašė kosmogonijos, materijos, evoliucijos, antropologijos ir meno klausimais. Esminis A. Jakšto-Dambrausko filosofinių pažiūrų principas – suderinti krikščionybę ir pozityviuosius mokslus. Mokslas ir religija nėra priešingos žinojimo rūšys, reikalinga darni jų sintezė. A. Jakštas-Dambrauskas, spręsdamas mokslinio pažinimo ir tikėjimo santykį iš klasinių buržuazijos pozicijų, mokslą ir religiją laiko savarankiškomis pažinimo sritimis, lygiagrečiomis pažinimo vertybėmis. Jis pripažįsta mokslui tik tiek savarankiškumo, kiek jis liečia empirinį stebėjimą, patyrimą, faktų, eksperimentų analizę, kol jis negriauna pagrindinių religijos dogmų. Matematiką jis laiko pačia patikimiausia sąjungininke, derinant religinį tikėjimą ir mokslinį pažinimą bei aiškinant teologines dogmas. Už A. Jakšto-Dambrausko tariamo intelektualizmo, racionalizmo bei logiškumo slypi paviršutiniškos analogijos, sofizmai ir kiti ydingi metodologiniai principai, kurių pagalba jis stengiasi priversti mokslą tarnauti religijai.

Straipsnyje nagrinėjami lietuvių neotomistinės filosofijos atstovo P. Dovydaičio gnoseologinės koncepcijos filosofiniai pagrindai. Jis griežtai pasisakė prieš bet kokias materialistines ir ateistines aspiracijas gamtos moksluose bei pasaulėžiūroje. Gnoseologijos pagrindą sudaro pažiūra, kad žmogui iš principo esąs įmanomas tik toks tikrovės pažinimas, kurį galima apibrėžti kaip reliatyvų, arba tikėtiną. Žmogus yra ne tik biologinė, bet ir metafizinė būtybė, mąstanti apie savo ir visos žmonijos egzistavimo galutinius tikslus. Mokslinių ieškojimų procesas nuosekliai turi pasibaigti perėjimu prie idealizmo moksle ir filosofijoje bei tikėjimo tiesų išpažinimo religijoje. Ribotai pažįstantis žmogus, kuriuo grindžiama P. Dovydaičio gnoseologija, jam yra ir mokslo ribotumo įrodymas. Remdamasis šiuo metodologiniu principu jis reliatyvistiškai ima vertinti bet kurias mokslines koncepcijas. Vienas pagrindinių jų teisingumo kriterijų yra jų suderinamumas su religijos dogmomis bei neotomistinės filosofijos ir krikščioniškosios pasaulėžiūros reikalavimais (vadinamasis ideologinio imperatyvizmo principas). P. Dovydaičio gnoseologinė koncepcija leidžia gretinti mokslinį ir religinį tikrovės pažinimą.

Straipsnis skirtas austrų filosofo K. R. Popperio filosofinei programai aptarti. Jo opozicija klasikiniam loginiam pozityvizmui turėjo įtakos visai nemarksistinei gnoseologijos metodologijai. K. R. Popperio kritinis racionalizmas paveikė visuomenės filosofiją, jo keliami mokslinio tyrimo metodai bandomi implikuoti į socialinių tikslų bei konkrečios politinės veiklos sferą. Du pagrindiniai kritinio racionalizmo gnoseologijos klausimai yra mokslo (tikrų žinių) atribojimas nuo metafizikos (spekuliatyvumo) ir indukcijos problematika. Mokslo ir metafizikos demarkacijos kriterijumi filosofas paskelbė falsifikaciją, arba kritiškumą: juo daugiau randama falsifikuojančių (kritinių) argumentų, prieštaraujančių tikrinamam teiginiui, tuo šis yra mažiau metafiziškas. Tos teorijos (hipotezės), kurių negalima falsifikuoti, tėra vien interpretacijos. Teigiama, kad absoliutaus kriticizmo principą K. R. Popperis bando pagrįsti mokslo bei filosofijos istorijos faktais savavališkai, subjektyviai juos interpretuodamas. Tai jam neleido peržengti tiesos-vertybės alternatyvos ir suvokti, jog pažinimas bei vertinimas, būdamos dvi skirtingos tikrovės praktinio panaudojimo pusės, nėra vienas kitą šalinantys veiksniai.

Straipsnyje nagrinėjama XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos ateistų pažiūros į bažnyčios ir mokslo santykį viduramžiais. Teigiama, kad jie įrodinėjo, jog bažnyčia buvo pažangos priešė, aršiai kovojusi prieš mokslą ir kultūrą. Į visus viduramžius Lietuvos ateistai žiūrėjo neigiamai, neįžvelgė feodalizmo, kaip ekonominės formacijos, istorinio būtinumo. Autoriaus nuomone, laikydamiesi nemokslinio požiūrio į visuomenę, subjektyvistiškai aiškindami istorijos reiškinius, Lietuvos ateistai nesuprato bažnyčios ir jos apologetų santykio su mokslu ir kultūra tikrųjų priežasčių ir vaidmens, nepaisė mokslinio požiūrio į ekonominės bazės ir antstato sąveiką: religija ir bažnyčia buvo atplėšiama nuo žemiškojo pagrindo ir padaroma visiškai savarankiška. Bažnyčios veiklos motyvus išvedant iš jos pačios, ji padaroma nepriklausoma nuo tikrojo žmonių gyvenimo, nuo visuomeninių santykių visumos. Teigiama, kad tokiu būdu ignoruojamas visuomenės vystymosi dėsningas pobūdis, nesilaikoma klasinių pozicijų.

Straipsnyje nagrinėjamas Jürgeno Habermaso požiūris į mokslo ir politikos sąsajas bei mokslo daromą įtaką politiniam gyvenimui. Siekiama išsiaiškinti, kuo mokslas, anot Habermaso, gali būti pavojingas socialiniam gyvenimui; taipogi bandoma išryškinti Habermaso nuostatas dėl pagrindinių mokslui keliamų kaltinimų pagrįstumo; galiausiai aptariama Habermaso siūloma alternatyvi mokslo bei jo sociopolitinio vaidmens sampratos versija.

Publikuojamas vokiečių mąstytojo M. Weberio teksto vertimas, kuriame svarstomi mokslinės veiklos prasmės, mokslininko motyvacijos, mokslo reikšmės žmonijos gyvenimo visumoje klausimai. Aptariamas skirtumas tarp meninio ir mokslinio darbo: pastarasis yra įtrauktas į pažangos idėją. Jei menininko darbas yra tikras šedevras, jis niekada nepasens, o mokslo teorijos dėl pažangos idėjos gali pasenti per keliasdešimt metų. Moksliniai darbai gali turėti išliekamąją vertę, bet jų idėjos galiausiai bus pranoktos. Mokslo pažanga iš esmės yra begalinė, todėl kyla mokslo prasmės problema. Mokslas yra pasaulio atkerėjimo (racionalizacijos) priemonė. Aptariamas mokslinio darbo santykis su išankstinėmis prielaidomis, mokslo vertybinio neutralumo problema, formuluojama fakto ir vertės perskyra. Teigiama, kad mokslininkas savo veikloje neturi painioti faktų ir verčių. Mokslas apibrėžiamas kaip specialistų profesinis pašaukimas, tarnaujantis savivokai ir faktinių ryšių pažinimui, bet ne išminčių ir filosofų apmąstymų apie pasaulio prasmę dalis.

Straipsnyje apibrėžiamos dvasinio gyvenimo, dvasinės kultūros sąvokos. Materialinę kultūrą sudaro gamtos jėgų suvaldymas, o dvasinės kultūros sąvoka nusako žmogaus prigimties išlavinimą, jo išplėtotas kūrybines galias, tam tikroje istorinėje epochoje pasiektą žmogaus vidinio gyvenimo aukštumą, laisvės horizontus, žmogaus aktyvios savikūros lygį. Savo formomis (mokslas, moralė, menas, religija ar ateizmas, politika, teisė) dvasinė kultūra aprėpia visas žmogaus, kaip būtybės, ypatybes: intelektą, moralę, estetinius, socialinius idealus, t. y. jo santykius su savimi ir kitais, su sociumu ir universumu. Akivaizdžiausiai dvasinio gyvenimo situacija išryškėja per būties, gyvenimo prasmės sampratą, kuri atsispindi gyvenimo būde. Apžvelgiama šiuolaikinė dvasinio gyvenimo situacija, aptariamas materialinės ir dvasinės kultūros santykis, skirtingos žmogaus sampratos. Pabrėžiamas mokymo ir lavinimo vaidmuo žmogaus raidoje: jie yra žmogaus, jo gyvenimo sampratos ir pasaulėžiūros ugdymas. Svarstoma apie mokslo padėtį dvasinėje kultūroje, keliami klausimai, kodėl mokslo laimėjimai vis labiau išstumia fundamentalius žmogaus ir būties klausimus, kaip mokslas gali nuskaidrinti asmenybę, jos būtį.

Straipsnyje aptariami mokslo istorinių tyrimų poslinkiai. Teigiama, kad XIX a. pab. – XX a. pr. mokslo istorijos, kaip teorinės disciplinos, nebuvo, nors marksizmo pradininkams sukūrus materialistinį istorijos supratimą ir jiems vaisingai panaudojus jį kai kuriems mokslo aspektams tirti, buvo sudarytas tvirtas teorinis pagrindas istoriškai ir sociologiškai tirti mokslą. Būtinai reikėjo rasti efektyviausius mokslo organizavimo ir valdymo būdus, o tai vertė peržiūrėti tradicinį loginį gnoseologinį mokslo interpretavimą, kuris nušviečia mokslą daugiau jo rezultatų požiūriu, organiškai papildyti jį, kad mokslas būtų analizuojamas ir socialinės veiklos požiūriu. Konstatuojamas mokslo istorijos ir mokslo sociologijos suartėjimas: mokslo istorija tampa sociologiška, o mokslo sociologijoje plėtojasi istoriškumo aspektas. Konstatuojama, kad socialinė mokslo istorija Tarybų Sąjungoje veikiau yra geras noras, negu įvykęs faktas: dar nesukurta akademinė marksistinė bendroji mokslo istorija, neaiški konceptualinė mokslo sociologijos schema.

Straipsnyje aptariamas filosofijos santykis su specialiaisiais mokslais naujaisiais amžiais. Apžvelgiama santykio priešistorė senovės graikų filosofijoje. Potencialiai gamtotyrinę ir specifinę filosofinę gamtos sampratą skyrė jų taikoma metodologija. Senovės filosofija, įveikdama mitologinį pasaulėvaizdį, visų pirma vykdė gamtotyros funkcijas. Ji aiškino gamtos procesus kaip natūralią jos daiktų struktūros kaitą. Tuo ji padėjo plėtoti struktūrinio reiškinių aiškinimo principą, tapusį mokslinio gamtos procesų aiškinimo specifikos metodologine išraiška. Daugelis empirizmo krypties filosofinių srovių filosofijos santykį su gamtotyra laiko epistemologine mokslo teorijos problema. Apžvelgiamos šio santykio traktuotės fenomenologijoje, neokantizme, taip pat aptariamas filosofijos santykis su visuomenės mokslais. Daroma išvada, kad filosofijos santykio su specialiaisiais mokslais problema neturi vieningo, visiems priimtino sprendimo. Skirtingai negu specialieji mokslai, filosofija neturi akivaizdžių atramos taškų, tinkančių jos teorijos verifikavimui. Visa tai susiję su neišvengiamu pačios filosofijos pažintinio statuso sampratos konvencionalumu.

Straipsnyje analizuojami neokantizmo (ypač P. Natorpo) ir N. Hartmanno pažinimo teorijų skirtumai. Neokantininkai, kaip ir I. Kantas, manė, kad filosofijos uždavinys – teikti visų pripažintus mokslinius sprendimus, atskleidžiančius jų galimybių sąlygas, taip parodant gamtos mokslų metodologijos svarbumą. Neokantininkai mažiau dėmesio skyrė mąstymo ir tikrovės, subjekto ir objekto santykio pažinime problemoms, jie net subjekto pojūčių nelaikė savarankiškais pažinimo faktoriais, teigdami, kad pojūčiai tik dėl pažinimo įgyja tam tikrą prasmę. Šias problemas dalinai koregavo N. Hartmannas savo ontologijoje, gnoseologijoje, formaliojoje logikoje. Jo filosofijoje sprendimai apie pasaulį labiau priklausomi nuo objektų turinio negu nuo sąmonės formų, o subjektas atspindi reiškinių vienybę. Sąmonė – tai sritis, kurioje ir dėl kurios yra kuriamas ir suprantamas kultūros turinys. Subjektas dėl savo subjektyvumo, apibrėžtumo vardan, kuria ir suvokia kultūros vertybes. Neokantizmas savaip sąlygojo kritinės ontologijos atsiradimą, ruošė dirvą naujoms mokslo teorijoms, kurių tikslas – gnoseologijos (bei ontologijos) atsisakymas.

H. Bergsono veikalo „Mintis ir judėjimas“ ištraukose nagrinėjamas filosofijos ir mokslo santykis, filosofijos specifika ir statusas, aptariamas jos metodas. Teigiama, kad pažinime visada dalyvauja intuityvūs komponentai. Problemos iškėlimas ir išsprendimas yra beveik ekvivalentiški dalykai: svarbios problemos iškeliamos tada, kai iš tikrųjų jos jau yra išspręstos. Filosofijos pagrindas yra intuicija, kurios objektas – trukmės kintamumas. Tik intuityvi filosofija galėtų realizuoti seniai siekiamą filosofijos ir mokslo sąjungą. Intuicija atskleidžia tai, ko nėra sąvokose ir formulėse. Reliatyvus yra ne intuityvus pažinimas, o simbolinis, pagrįstas apriorinėmis koncepcijomis. Patyrimas pasireiškia dviem aspektais – faktų ir įsiskverbimo forma, kuri reiškia gryną trukmę, nepaklūstančią dėsniui. Abiem atvejais patyrimas reiškia sąmonę: pirmuoju atveju ji pasireiškia išoriškai, antruoju – ji sugrįžta į save, susikaupia ir pagrindžia save.

Straipsnyje aprašoma mokslo genezė. Pateikiami ir analizuojami Aristotelio, Herodoto, Demokrito mokslo pažangos ir pradžios aiškinimai, ieškoma jų skirtumų. Autorius teigia, kad gyvenimo poreikai sudarė tik galimybę mokslui atsirasti, o realiai jį kūrė žmonės, turėję tam sąlygas bei sugebėjimus. Tokie žmonės buvo žynių luomo atstovai. Akcentuojama, kad ryšys tarp mokslo genezės pradinės fazės ir žynių luomo egzistavimo buvo abipusis, t. y. žyniai kūrė mokslą, o mokslas įtvirtino žynių viešpatavimą senovės Rytų visuomenėse. Tose srityse, kuriose senovės Rytų civilizacijų sąlygomis žmogaus pažintinė veikla ėmė įgyti mokslinį pavidalą, daugiausia astronomijoje ir matematikoje, buvo padaryta stulbinančių atradimų. Teigiama, kad religijos, kaip institucinės formos, galimybės mokslinės pažangos požiūriu labai ribotos, nes mokslas ir religija iš esmės prieštarauja vienas kitam. Senovės graikai sukūrė naują mąstymo stilių – gebėjimą formaliai mąstyti, kuris buvo reikšmingiausias mokslo genezės istorijos momentas, šios genezės baigiamasis etapas.

Straipsnyje nagrinėjama metafizikos ir mokslo demarkacijos problema pozityvizmo filosofijoje. Tiriamos šios problemos atsiradimo prielaidos, susijusios su žinojimo diferenciacija. Parodoma, kad pirmiausia šią problemą iškėlė D. Hume'as. Analizuojami vidiniai pokyčiai, kuriuos šios problemos sprendimas patyrė pirmajame, antrajame ir trečiajame pozityvizme. Pirmasis pozityvizmas (A. Comte'as) teigė, kad mokslas tiria tik faktus ir jų ryšius, o metafizika – pirmines priežastis ir tikslus, galutinius pradus ir principus, daiktų esmes, spekuliuoja apie tai, ko negalima tiesiogiai pažinti. Antrajame pozityvizme nebuvo nebuvo aiškiai formuoluojama mokslo ir metafizikos demarkacijos problema, jo atstovai siekė apriboti mokslo uždavinius patyrimo faktų sutvarkymu, pašalinti neempirines esmės ir priežasties sąvokas. Loginiai empiristai (trečiasis pozityvizmas) siekė įveikti metafiziką kalbos loginės analizės būdu parodydami, kad visą metafiziką sudaro pseudoteiginiai. Daroma išvada, kad metafizikos ir mokslo skirtumų paieškos negali apsiriboti vien tik jų teiginių loginės analizės kriterijais – svarbiau patyrinėti metafizikos ir mokslo tikslų ir metodų skirtumus.