Search

The aim of the article is to show the importance of the scholastic interpretation of verbum interius for Gadamer’s philosophical hermeneutics. The article also discusses the problem of correlation between verbum interius and its expression in the “outer word”. Gadamer integrated the Augustinian concept of verbum interius into his theory of hermeneutics in order to overcome the forgetfulness of language in antiquity. The article also shows how the Augustinian distinction between actus signatus and actus exercitus, discussed by Heidegger, opened up a hermeneutic approach to the “inner word” that differs from apophantics. Gadamer linked the lack of semantic fullness of the “outer word” to the experience of the Unvordenklichkeit. The article defends the thesis that the problematic correlation between the “inner word” and the “outer word” can be clarified using Husserl’s phenomeno-logical attitude, which describes how we know the meaning of subject matter through different “perspectives” (Abschattungen). The “inner word” mentioned by Gadamer in the phe-nomenological sense is always given only in the expression of the “outer word” as a partial perspective and is incomplete in this respect. External expressions are not a defect of the full “inner word”, but are the only possible way or form of it, though not always perfect. The different expressions of the “outer word” referring to the partial meaning of the subject matter do not in any way lead to the relativization of the expressions themselves, because they all arise from the same “inner word”. However, this identity of the “inner word” is detected only in the difference of external expressions.

Straipsnio tikslas – išryškinti sąlyčio ir skirtumo taškus tarp hermeneutikos ir dekonstrukcijos mąstymo strategijų ir pateikti teorinius argumentus, kodėl H. G. Gadamerio hermeneutika neturėtų būti redukuota į vadinamąją „esaties metafiziką“. Klausimas, ar H. G. Gadamerio hermeneutika priklauso „esaties metafizikos“ epochai, ar nepriklauso, yra glaudžiai persipynęs su prasmės dogmatizmo ir prasmės reliatyvizmo problema. J. Derrida H. G. Gadamerio hermeneutiką traktavo kaip iš anksto esamos ir objektyvios prasmės ieškojimo ir radimo teoriją, vis dar priklausančią metafiziniam dogmatizmui. Straipsnyje siekiama pagrįsti priešingą tokiam vertinimui tezę: H. G. Gadamerio hermeneutikoje, paremtoje „gera valia“ suprasti, prasmės dogmatizmo (egzistuoja viena universali ir objektyvi prasmė arba tiesa) ir prasmės reliatyvizmo (egzistuoja daugybė interpretacinių prasmių be referencijos į pirminį ženklinamąjį) problema gali būti išspręsta atsižvelgiant ir priimant E. Husserlio fenomenologijoje siūlomą būdą bet kokio galimo supratimo objekto kaip „daikto savaime“ prasmę suprasti tik skirtinguose „perspektyviuose profiliuose“ (die perpektivishen Abschattungen), kai sąmonė geba juos susintezuoti ir taip išplėsti savąjį supratimo horizontą. Ši fenomenologinė pozicija, viena vertus, neleidžia „ištirpdyti“ suprantamo objekto prasmės reliatyvistinėje savireferentiškų interpretacijų gausoje, kita vertus, draudžia kalbėti apie vieną universalią ir dogmatiškai objektyvią bei teisingą kokio nors dalyko prasmę ir taip tokią „prasmės“ traktuotę redukuoti į „esaties metafiziką“. H. G. Gadamer’s “philosophical hermeneutics” elicited a controversial response in contemporary philosophy. R. Rorty and G. Vattimo tried to impart a more relativistic shade to H. G. Gadamer’s hermeneutics. In contrast, J. Derrida was inclined to consider H. G. Gadamer hermeneutics more dependent on the previous epoch of “metaphysics of presence”. This article purposes to reveal the points of contact and division between the thinking strategies employed by hermeneutics and deconstruction, providing theoretical arguments why H. G. Gadamer hermeneutics should not be reduced to the socalled “metaphysics of presence”. The question whether H. G. Gadamer’s hermeneutics belongs to “metaphysics of presence” or not is closely intertwined with the problem of dogmatism of meaning and relativism of meaning. J. Derrida was inclined to regard H. G. Gadamer’s hermeneutic as a theory of a search for and discovery of a pre-existing or objective meaning which accounts for the theory’s persistent belonging with metaphysical dogmatism. In opposition to such judgement, this article seeks to substantiate the following thesis: in H. G. Gadamer’s hermeneutics which is based on the “good will” to understand, the problem of dogmatism of meaning (there is one universal objective meaning or truth) and relativism of meaning (there is a multitude of meanings open to interpretation without reference to the primary signified) can be solved by taking into consideration the way offered by E. Husserl phenomenology, i.e. by understanding any possible “thing” (die Sache) as a “thing-in-itself” only in different perceptual perspectives (die perspektivischen Abschattungen).

Pratarmė -- I. Nihilizmas ir jo įveikimo problema: 1. Klasikinio mąstymo paradigma ir jos kritika F. Nietzsche’s filosofijoje; 2. Nihilizmo formos ir „valia siekti galios“, kaip jo įveikimo sąlyga -- II. „Valios siekti galios“ principas: 1. „Valia siekti galios“, kaip monistinės pasaulio sampratos pagrindas; 2. „Valia siekti galios“ ir jos sąlygojamos aktyvios ir reaktyvios jėgos -- III. „Valia siekti galios“ ir interpretatyvus pasaulio supratimas: 1. Tiesa ir interpretacija; 2. Tiesa ir pėdsakas -- Išvados -- Summary -- Literatūros sąrašas -- Asmenvardžių rodyklė. Nietzsche’s filosofija – tai radikalus iššūkis ir karšta polemika su regimybės ir realybės priešprieša paremta klasikinio mąstymo paradigma. Klasikinio mąstymo paradigma numatė požiūrį, kad egzistuoja epistemologiškai patikimi keliai, vienaip ar kitaip vedantys į vienintelį tikrą žinojimą, o tokio žinojimo atramos taškai ir orientyrai yra absoliuti Tiesa, arba Dievas. Nietzsche’s diskurso netradicinę raišką lėmė „Dievo mirties“ įvykis, kurį reikia suprasti kaip ženklą, rodantį ir transcendentinių pamatų eroziją, ir vidinę žinojimo legitimavimo principo eroziją. Šią eroziją sukėlė pačiai klasikinio mąstymo paradigmai būdingas uolus tiesos ir tikrumo sąvokų tikslinimas. Todėl „Dievo mirties“ įvykį ir iš čia kylantį nihilizmą reikia laikyti tiksliai diagnozuota liga, kuri klasikinio mąstymo paradigmą ištinka istoriškai ir likimiškai, nepriklausomai nuo asmeninių Nietzsche’s įsitikinimų. Nihilizmas – tai neprašytas istorinės lemties svečias. Nietzsche jį ne „išranda“, bet suranda, pamato ir tik po to jo atžvilgiu prisiima nedviprasmišką laikyseną – siekia jį įveikti. Nihilizmo įveikimo būdą, susijusį su nostalgiškais bandymais atgaivinti mirusį Dievą, atstatyti sudūlėjusius transcendentinius pamatus ir turėtą tikrumą, Nietzsche laikė nevaisingu, iliuziniu. Nihilizmas sėkmingai gali būti įveiktas tik remiantis „valios siekti galios“ principu. Šis principas yra Nietzsche’s monistinės pasaulio sampratos pagrindas. „Valia siekti galios“ nėra substancija tradicine šio žodžio prasme ir, priešingai klasikinėje mąstymo paradigmoje vyravusiam požiūriui, numato tik pasaulio fenomenalumą, regimybiškumą, neturintį transcendentinės gelmės ar išorinio referento, į kurį apeliuojant tradiciškai buvo kalbama apie vieną universalią tiesą, vieną vienintelį teisingą požiūrį į pasaulį. Šia prasme Nietzsche nebuvo tradicinis metafizikas. Kita vertus, nors Nietzsche garbino jusliškumą, tačiau jo „valios siekti galios“ filosofija nesutampa ir su pozityvistine laikysena, nes empiriškai grindžiamas patyrimo (fakto) tiesas Nietzsche kvalifikavo kaip interpretacijas, kurios nurodo ne į faktus, bet į kitas interpretacijas. Nietzsche nebuvo nei metafizikas, nei pozityvistas tradicine šių žodžių prasme. Tradicinę metafiziką Nietzsche kritikavo iš antipozityvistinių pozicijų. Netradicinę Nietzsche’s paradigmą nuo klasikinės skiria ir tai, kad „valios siekti galios“ principas iš pat pradžių numato ne loginę tapatybę, bet skirtį, besireiškiančią viena į kitą neredukuojamomis aktyviomis ir reaktyviomis jėgomis. „Valia siekti galios“ kuria skirtį ir reiškiasi tik skirtingais jėgų tipais. „Valios siekti galios“ monizmas raiškos požiūriu neatsiejamas nuo pliuralistinio tipologizavimo, kuriame kalbama ne apie grynąsias esmes, bet tik apie simptomus ir ženklus. „Valia siekti galios“ yra ne tik nihilizmo įveikimo sąlyga, ne tik monistinės pasaulio sampratos pagrindas, bet kartu ir toks principas, kuris neigia vieną vienintelį teisingą požiūrį ir numato tik interpretatyvų bei policentrišką požiūrį į pasaulį. Policentriškas požiūris į pasaulį ypatingai išryškėja Nietzsche’s perspektyvizmo sampratoje, kuri numato, kad nėra vienos vienintelės tiesos, nėra vieno vienintelio teisingo požiūrio į pasaulį. Nietzsche’s philosophy is a radical critique of the classical thinking paradigm. The radical style of Nietzsche’s philosophy was determined by the loss of faith and tradition of confidence: “The ultimate and most trustworthy understanding of our disbelief is that the world does not have the value we believed it to have“. Nietzsche’s paradox refers to his study of the paradigm of classical thinking starting with Parmenides and concluding with Georg Hegel; it is characterized by duality and „true“ knowledge based on rational understanding, the striving for the absolute, divine truth. Parmenides asserted that we can’t reason what is not reality; Nietzsche, on the contrary, insisted that we are on the opposite side of vision: everything that can be reasoned must be fictitious. That undermined the whole classical thinking tradition, proofs and certainty of human knowledge. All became untrustworthy, fictitious. All the maxims of classical thinking such as „truth“, in Nietzsche’s opinion, proved only the error born of human arrogance, long undetected as fallacy. Classical thinking referred to the rigid, rational, logical cannons of reason ordering the world into the real, „metaphysical“, and „fictitious“, physical, it offered a theocentric view of the world from the absolutist perspective, which was held to be the only right position. Nietzsche attempted to prove that there does not exist nor could there possibly exist the only right view of the world, but if this is unmitigated convention it is necessary to deconstruct and to unmask it as a human, overtly human approach, i.e. as the idiosyncratic approach. This practice was conditioned by the circumstance that God had died, i.e. the circumstance, which brought along distrust in tradition. „What now?“, asks Nietzsche, when the belief in God is buried, will collapses because it is based on belief, it is backed by belief and has developed into belief. Undoubtedly the paradigm of classical thinking crumbles and the dualistic world view loses its value. This crisis created nihilism. The break out of nihilism is not just Nietzsche’s invention. Today it would be naive to accept Hegel’s idea, that the world’s history is the progress of freedom, progress taken as necessity; that history has only one end and that it is teleologically achievable. Therefore, it is naive to think that Nietzsche conspired for „God’s death“ to instigate nihilism. If God is dead and, 151 a fortiori, all high values lose the claimed absolute proportion, it is not Nietzsche’s fault at all. True, he spoke of the „twilight of the idols“ about philosophy under the hammer which could smash old values and coin new ones. He spoke not only about the necessity to devalue old values, but, firstly, about new values, non–traditional basic structures. But most important is that this necessity was not initiated by Nietzsche himself, nor through the auspices of the approach he represented nor concept, but through the fate of the historic course. It is noteworthy here to cite Karl Jaspers’ remark, that Nietzsche does not declare: God is no longer; nor does he say: I do not believe in God, but he says: God is dead. The next step of reasoning is found in Albert Camus phrase: „Contrary to some Christian critics’ opinion about him, Nietzsche did not design a plot to arrange God’s death. He found God dead in the soul of his epoch. Similarly, M. Heidegger considered that Nietzsche held nihilism as the imminent logic of Western history. Therefore, in the search for the event of „God’s death“ and the causes of the subsequent nihilism, it is possible to draw on the rather paradoxical idea of J. F. Lyotard, that thorough refinement of the concepts of „truth“ and „reality“ in the long run turns, despite everything, into scientific conscience and intellectual ethics, and, in the long run, creates an erosion of the legitimising of knowledge. So, the erosion of the transcendent basis of classical thinking and its collapse had started long before Nietzsche. He only envisioned this process as the unwanted and uninvited guest of the doom of history on the threshold of the epoch and theoretically deliberated it over. The death of God and the nihilism that sprang from there as the phenomenon of fate should be separated from Nietzsche’s personal attitudes. He sought to overcome nihilism. But in what way did he perceive the ultimate victory over nihilism? Possibly, as a new attempt to return to transcendental basics and their restoration? Nietzsche denied all renovation. In other words, the event of „God’s death“ and the loss of the old faith was not a painful existential drama for Nietzsche. The alternative of restoration of the transcendental basis on which one could build a magnificent building of rigid structure and victoriously fly atop it the flag of the only Truth. This alternative to fighting nihilism Nietzsche, most certainly, refused. The truth is that Nietzsche regarded and treated nihilism as a clinical case. He diagnosed for himself and for others the inability to believe. It is also true that he himself felt no nostalgia for the loss of the old belief. [...]

The dissertation analyses the phenomenon of melancholy based on Husserl's phenomenological ideas, focusing on how time and body are experienced in melancholy. Applying Husserl's ideas to the analysis of the aforementioned experiences allows us to define them as abnormal, i.e., as deviations from normal experiences and to explicate the conditions of their possibility. The dissertation consists of four chapters. The first chapter discusses the different phenomenological approaches in psychopathology, focusing on the constitutive approach and arguing why its application in psychopathology should not ignore the epoché. The second chapter is devoted to the concepts of normality and abnormality. This chapter presents the criteria for the normality of experience proposed by Husserl and reveals why experiences that do not meet them should be considered abnormal. Melancholic experiences are treated as abnormal in view of the lack of criteria for the normality of experience. The third and fourth chapters analyse the transformations of temporality and corporeality in melancholy, drawing on the ideas of E. Straus, L. Binswanger, W. Blankenburg, E. Borgna, T. Fuchs and Husserl. It is the application of Husserl's ideas that makes it possible to explicate the conditions of the possibility of melancholic experiences of time as standstill, the future as impossible, and the body as requiring enormous effort to move and function.

The dissertation analyses the phenomenon of melancholy based on Husserl's phenomenological ideas, focusing on how time and body are experienced in melancholy. Applying Husserl's ideas to the analysis of the aforementioned experiences allows us to define them as abnormal, i.e., as deviations from normal experiences and to explicate the conditions of their possibility. The dissertation consists of four chapters. The first chapter discusses the different phenomenological approaches in psychopathology, focusing on the constitutive approach and arguing why its application in psychopathology should not ignore the epoché. The second chapter is devoted to the concepts of normality and abnormality. This chapter presents the criteria for the normality of experience proposed by Husserl and reveals why experiences that do not meet them should be considered abnormal. Melancholic experiences are treated as abnormal in view of the lack of criteria for the normality of experience. The third and fourth chapters analyse the transformations of temporality and corporeality in melancholy, drawing on the ideas of E. Straus, L. Binswanger, W. Blankenburg, E. Borgna, T. Fuchs and Husserl. It is the application of Husserl's ideas that makes it possible to explicate the conditions of the possibility of melancholic experiences of time as standstill, the future as impossible, and the body as requiring enormous effort to move and function.

Disertacija yra teorinis kantiškosios patyrimo sampratos tyrimas, kuriame nagrinėjamas Kanto epistemologinis apriorizmas, grindžiamas skirtimi tarp juslinės medžiagos ir konceptualinės pažinimo formos bei Kanto pažinimo teorijos metafizinė dalis. Tam tikrus metafizinius aspektus išreiškia kita svarbi kantiškoji skirtis tarp „daikto savaime“ ir „reiškinio“. Pastaroji skirtis yra integrali Kanto patyrimo teorijos dalis ir ji yra artimai susijusi su Kanto epistemologija. Disertacijoje pateikiamais argumentais siekiama parodyti abiejų pagrindinių kantiškųjų skirčių svarbius aspektus ir filosofines implikacijas, ir ypač svarbą daikto savaime idėjos, kuri išreiškia tam tikrų metafizinio ir empirinio pažinimo ribų supratimą Kanto patyrimo teorijoje. Disertacijoje kritikuojami įvairūs požiūriai į Kanto patyrimo teorijos dalis, taip pat remiamasi įvairių Kanto filosofijos interpretatorių ir tyrėjų veikalais. Istorinė kantiškosios patyrimo sampratos recepcijos apžvalga leido pateikti argumentus, kurie Kanto patyrimo sampratą supriešina su metafiziniu realizmu, su filosofija, grindžiama mąstymo ir būties vienove, ir su naiviuoju epistemologiniu realizmu. Taip pat tyrimas išryškina Kanto filosofinės patyrimo teorijos metafizinį nominalizmą ir epistemologinį realizmą. The dissertation is a theoretical inquiry into Kantian conception of experience. It includes investigation of Kant’s epistemological apriorism, which is based on the difference between sensuous mater and conceptual form of cognition and the investigation of metaphysical part of Kantian theory of cognition. Certain metaphysical aspects are introduced by another significant distinction between “thing-in-itself” and “appearance”. The last difference is integral part of Kant’s theory of experience; it is closely combined with Kant’s epistemology. Polemics of the dissertation tends to show the significant aspects and philosophical implications of both main distinctions and especially the importance of idea of the thing-in-itself, which expresses certain understanding of the limits of metaphysical and empirical cognition in Kantian theory of experience. Present work not only criticizes various views on certain parts of Kant’s theory of experience, but at the same time uses the wide variety of other significant works of interpreters and investigators of Kant’s philosophy as well. The historical review of the reception of Kantian conception of experience enabled to present arguments contrasting Kant’s theory of experience with metaphysical realism and with the philosophy grounded on the postulate of unity of thinking and being and with naïve epistemological realism. Also research highlights metaphysical nominalism and epistemological realism apparent in Kant’s philosophical theory on... [to full text]

The dissertation explores the question of the possibility of a moral theory compatible with common sense morality. Common sense morality is limited to its two fundamental features, or suppositions: moral judgements are truth apt and practical, i.e. they are at the same time in some sense objectively right or wrong and necessarily action guiding. In contemporary philosophy, the two fundamental features of common sense morality seem to be incompatible: only descriptions can have truth values, but descriptions are not prescriptions, or, to put it otherwise, from the way the things are, it does not follow straightforwardly how the things should be. However, analyses of the methodological, ontological, epistemological and semantic possibilities of moral theories enable a positive answer: a moral theory which embodies the two fundamental features of common-sense morality is possible, only if it makes coherence its constitutive value and uses the approach of rationalist internalism. In this research, the main controversies and distinctions of contemporary meta ethics (moral realism/anti realism, motivational internalism/externalism) are discussed and an account of rationalist internalism is explicated and enforced. Disertacijoje nagrinėjama su sveiko proto morale suderinamos moralės teorijos galimybė. Sveiko proto moralė apribojama dviem pamatinėm prielaidom, arba savybėm: moraliniai sprendiniai turi teisingumo reikšmes ir yra praktinio pobūdžio, t.y. jie yra kažkuria prasme objektyviai teisingi arba klaidingi ir būtinai kreipia mūsų veiksmus. Šiandienėje filosofijoje šios dvi pamatinės sveiko proto moralės savybės atrodo esančios nesuderinamos: juk teisingumo reikšmes gali turėti tik deskripcijos, o deskripcijos nėra preskripcijos, arba iš to, kaip yra, tiesiogiai neseka tai, kaip turėtų būti. Vis dėlto nagrinėjant metodologines, ontologines, epistemologines bei semantines moralės teorijų galimybes, disertacijoje į pagrindinį klausimą atsakoma teigiamai: abi pamatines sveiko proto moralės savybes įkūnijanti moralės teorija yra galima, tik jei ji padaro koherentiškumą savo konstituojančia vertybe ir naudoja racionalistinio internalizmo prieigą. Darbe aptariamos pagrindinės šiandienės metaetikos kontroversijos bei skirtys (moralinis realizmas/antirealizmas, motyvacinis internalizmas/eksternalizmas), išskleidžiama bei papildoma racionalistinio internalizmo teorija.

Disertacijoje keliamas šiuo metu vis aktualesniu tampantis rūpesčio etikos normatyvinis klausimas: kaip galima aiškiau apibrėžti normatyvinį šios etikos turinį ir koks galėtų būti jos normatyvinis pagrindas. Disertacijos tikslas – ištirti pagrindines teorines rūpesčio etikos normatyvinio plėtojimo tendencijas ir išryškinti naujas jos vystymo galimybes. Siekiant šių tikslų, analizuojami pirmųjų rūpesčio etikos kūrėjų (Carol Gilligan, Nel Noddings, Eva Feder Kittay etc.) darbai. Nagrinėjant jų idėjas, rekonstruojama etinė rūpesčio/rūpinimosi sąvokos reikšmė, rūpestį/rūpinimąsi konstituojantys veiksniai. Teigiama, kad rūpesčio etikos specifiką formuoja reliacinė etinė prieiga, t. y. šios etikos išeities taškas yra santykiai, santykių konstituojamas moralinis veikimas. Analizuojant vėlesnių rūpesčio etikos plėtotojų (Michael Slote, Raja Halwani) idėjas, kritiškai nagrinėjama tendencija normatyvinei rūpesčio etikos plėtrai pasitelkti tradicinių moralės teorijų – dorybių ir sentimentalizmo etikos – sąvokas. Teigiama, kad bandymai konceptualizuoti normatyvinį rūpesčio etikos žodyną kitų moralės teorijų sąvokomis užgožia reliacinį rūpinimosi pobūdį. Ieškant konceptualinių resursų, kurie padėtų plėtoti normatyvinį reliacinės rūpesčio etikos turinį, nagrinėjamos filosofų Simone Weil, Iris Murdoch, Soran Reader, Emmanuelio Levino idėjos. Ginama tezė, kad rūpesčio etikos specifiką atskleidžia normatyvinis žodynas, leidžiantis konceptualizuoti moralinius rūpinimosi reikalavimus... [toliau žr. visą tekstą] This thesis offers an analysis of a particular issue concerning the normativity of the ethics of care which is presently ever more relevant for this branch of ethics. This is the issue of how one could describe the normative content of the ethics of care and its specificity and what could be a normative foundation for this ethics. The goal of this thesis is to scrutinize main theoretical tendencies of the normative development of the ethics of care and to put forward the new developmental possibilities. In order to achieve this objective several steps are made. First of all, the works of first care ethicists (Carol Gilligan, Nel Noddings, Sara Ruddick, etc.) are analysed so as to reconstruct the ethical meaning of the notion of care and the constitutive factors of it. It is argued that the specificity of the ethics of care is established by the relational ethical approach: the point of departure in this case is relation and relational moral agency. The analysis of the subsequent discourse of the ethics of care provides a critical view towards the tendency apply traditional moral theories, mostly virtue and sentimentalist ethics, for the normative purposes. It is argued that the attempts to conceptualise normative vocabulary of the ethics of care applying the concepts from other moral theories conceal the relational character of this branch of ethics. In order to find sufficient conceptual recourses for the development of the normative content of the relational ethics of care... [to full text]