Search

Straipsnyje siekiama ištirti sovietmečiu suprojektuotų keturių Kauno mikrorajonų (Dainavos, Kalniečių, Eigulių, Šilainių) viešųjų erdvių aplinkos savybes, formuojančias gyventojų tapatybę, susijusią su gyvenamąja mikrorajono vieta. Viešųjų mikrorajono erdvių materialią aplinką žmogus suvokia per savo kūno pojūčius. Šios patirtys virsta atsiminimais, padedančiais tapatintis su miesto aplinka arba nuo jos atsiskirti. Išanalizavus 115 pateikėjų pasakojimus, surinktus pokalbio, išsamiojo ir pusiau struktūruoto interviu būdu, išryškėjo dichotominis aplinkos vertinimas – tvarkingai fizinei aplinkai priešpriešinama netvarkinga aplinka. Pateikėjų vaidmenys šiuose pasakojimuose yra paremti ir atsiribojimu, kai netvarkingos aplinkos vengiama, ir iniciatyva – kai asmenys keičia fizinę aplinką. Tyrimas atskleidė, kad gyvenimas tose miesto dalyse, kuriose nėra išreikšti svarbius kolektyvinės atminties įvykius liudijantys ženklai, sudaro sąlygas formuotis neaiškiai, neapibrėžtai ar išvietintai tapatybei (angl. displaced identity). The article aims to analyse the characteristics of public spaces in the four districts of Kaunas (Dainava, Kalniečiai, Eiguliai, Šilainiai) that were designed and built during the Soviet era. These characteristics affect the process of identity formation. The individual perceives the material environment of the public spaces of the district through the senses of their body. These experiences are being transformed into memories that help to identify with or separate from the urban environment. The analysis of the stories of 115 respondents obtained through in-depth and semi-structured interviews revealed dichotomous characteristics: an orderly physical environment versus a disorderly environment. The roles of respondents in these narratives can be based on avoiding strategies, when a disorderly environment is avoided, and on initiative strategies, when individuals are participating in changing the physical environment. The study revealed that living in the above-mentioned parts of the city, which lack visible signs of important events of collective memory, allows for the formation of an indefinite or displaced identity.

This article analyzes the material culture of the Jesuits in Vilnius during the second half of the eighteenth century. Based on the manuscript inventories of Jesuit houses issued after the suppression of the Society of Jesus in 1773, the author examines the furniture and internal decoration of the Academic college next to St John’s Church, the professed house near St Casimir’s Church, the novitiate house next to St Ignatius’ Church, and the tertianship house nearby St Raphael’s Church. Attention is focused on paintings, heating systems, furniture, and tableware. The author attempts to assess the extent to which the Jesuit material culture was an expression of religious ideals. Moreover, since an increasing number of Jesuits came from noble families, the author considers whether the habits acquired at home before entering the Jesuit Order influenced the material culture of the Jesuit houses. Finally, the author seeks to verify whether the equipment of the Jesuit houses in Vilnius was richer or more modern than their equivalents in the province. Paintings enhanced religious piety, created a sense of unity among the religious community, and preserved the memory of its benefactors. Heating systems were based on a combination of fireplaces and tiled stoves, particularly suitable to the cold climate of the region. Fashionable tiled stoves defined as Saxon stoves (piece saskie) were located in the more richly decorated rooms, where guests were received. In the eighteenth century, new and more specialized pieces of furniture appeared, such as sofas, clocks, and folding tables. Unlike in the houses of the nobles, where broken clocks were sometimes displayed as status symbols, in the Jesuit houses these items had to be functional, since they regulated activities of the whole community. Tableware reflected the changes occurring in eighteenth-century eating culture when such new products as coffee, tea, and chocolate became more popular throughout the Polish-Lithuanian Commonwealth. This prompted the appearance of new items, such as teacups and teapots. Food became less spiced and could be seasoned at the table, thus creating the need for new vessels like sugar-bowls and sauceboats. All these new items were available in Jesuit houses, albeit new drinks were treated more as medicines rather than ordinary items of consumption. New materials (glass and porcelain) also became more available, gradually superseding silver and tin. In this field, Jesuits continued to prefer tin and to some extent glass; porcelain was not used, while silver was associated to the religious sphere. On the basis of these considerations, the author concludes that Jesuit material culture was largely autonomous from that of the nobility. Due to the poverty vow, items had to be durable, but not ostentatious. Even when Jesuits possessed items that were popular among upper social layers, they lent these items a different meaning, which was more suitable to the needs and ideals of a religious order. Finally, the level of material culture was diverse among the houses of Vilnius Jesuits. Due to their public role, the Academy and the professed house were more richly equipped than the novitiate and the tertianship houses. The author observes that the Academy and the professed house did not differ from other major colleges in the Lithuanian Province.

Through the verification of the different content and time of the source appearance, in the article is devoted the military-political as well as partly trade contacts between Halych rulers and the inhabitants with the Lithuanians during the 12th–14th centuries. The use of the general historical methods with a comparative comparisons of the archeological data allows us to establish that the most active period of the bilateral relations was in the second half of the 13th century, connected with the Halych reign of the Prince Shvarno Danylovych 1264–1269 and the asceticism of his N. Lithuanian wife’s brother – the monk Vaišvilkas. The fragmentary nature of the written sources is also noted. Its complemented by not numerous monuments of the material culture both sides. These include the bracelets of the so-called "Halych type", found in the 1930’s during the archaeological research in Kaunas and the Lithuanian amber export items, known from the 21th century in Halych and Halychyna. The originality and specificity of the subject is supplemented by the peripherality of controlled by Rurikids, compared to other their lands. This fact directly influenced on the course of the bilateral relations.

Šiame straipsnyje bandoma išaiškinti Virvelinės keramikos ir Pamarių kultūrų skirtumus, bei nustatyti jų kultūrinę priklausomybę naujausių tyrinėjimų duomenų pagrindu. Pamarių kultūros gyvenvietės egzistavo tik siaurame Baltijos pajūrio ruože. Anksčiau skelbti tyrimų duomenys apie šios kultūros paplitimą Rytų Pabaltijo žemyninės dalies teritorijoje neatitinka tikrovės. Lietuvos teritorijoje Pamarių kultūros paminkluose aptiktos keramikos tyrimai rodo, kad ji priklausė vėlyvajam Pamarių kultūros raidos etapui ir kad jos formavimuisi didelę įtaką turėjo Virvelinės keramikos ir Rutulinių amforų kultūros. Virvelinės keramikos ir Rutulinių amforų kultūros bendrumai sudarė įvaizdį, kad Pamarių kultūra galėjo plėtotis į Rytų Pabaltijo žemyninę dalį. Virvelinės keramikos kultūros plėtotė tiek pajūryje, tiek žemyninėje dalyje buvo vienoda, todėl šios kultūros keramikos ypatumai Pamarių kultūros keramikoje tapo labai išraiškingi. Pamarių kultūros ir Virvelinės keramikos kultūros keramikos panašumai atsirado Virvelinės keramikos kultūrai plėtojantis Rytų Pabaltijyje, o ne Pamarių kultūrai – žemyninėje dalyje. Pamarių kultūros ūkiniam gyvenimui reikšmingą įtaką turėjo Virvelinės ir Rutulinių amforų kultūrų bendruomenės, o Virvelinės keramikos kultūros gyventojai, pasilikę gyventi Pamarių kultūros teritorijoje, perėmė pamariečių ūkio pagrindus. Naujausių tyrimų medžiaga bei anksčiau tirtos medžiagos įvertinimas neleidžia Pamarių kultūros priskirti Virvelinės keramikos kultūrų ratui. This paper is an attempt to explain the differences between the Corded Ware and the Baltic Coastal cultures and at identifying their cultural dependence on the basis of information from the latest studies. Settlements of the Baltic Coastal culture only existed on a narrow strip of the coast. Earlier findings of investigations of the spread of this culture in the continental part of the Eastern Baltics do not correspond to reality. Analysis of ceramics found in monuments of the Baltic Coastal culture in the territory of Lithuania demonstrates that this culture belonged to the late stage of the development of the Baltic Coastal culture and that its formation was greatly influenced by the Corded Ware and the Globular Amphora cultures. The common features of the Corded Ware and the Globular Amphora cultures built an impression that the Baltic Coastal culture could have expanded into the continental part of the Eastern Baltics. Development of the Corded Ware culture was the same both along the coastline and on the continent, which explains why the individual features of this culture's ceramics became so distinct in ceramics of the Baltic Coastal culture. Similarities in the ceramics of the Baltic Coastal culture and the Corded Ware culture resulted from the development of the Corded Ware culture in the Eastern Baltics rather than from the expansion of the Baltic Coastal culture into the continental part. The economic life of the Baltic Coastal culture was greatly influenced by communities of the Corded Ware and the Globular Amphora cultures.

Marškiniai - tai pirmojo žmonijos istorijoje susiūto apdaro pavyzdys, pasiekęs mūsų laikus. Iki susiūtų iš abiejų šonų marškinių arba tunikos (tunika nesusiuvama per pečius, o gaunama, sulenkus audinį perpus) buvo tik beformiai audiniai, į kuriuos žmogus įsisupdavo, ir kurie laikinai įgaudavo jo kūno pavidalą. Būdami arčiausiai kūno, ankstyvose bendruomenėse marškiniai įgavo labai svarbią ženklinę simbolinę prasmę, prilygdami antrai žmogaus odai, jo kūno daliai, su iš čia ištekančiomis poveikio galimybėmis. Marškinių pasiuvimas parodė kelią, kuriuo einant, žmonija sukūrė neįtikėtiną siūtų rūbų įvairovę ir pagaliau aprangos industriją. Jei žmonijos priešaušryje vyriškų ir moteriškų marškinių, kaip vienintelio aprangos pavidalo, formos buvo identiškos, tai kuo labiau civilizuojantis, tuo labiau ryškėjo seksualiniai abiejų lyčių skirtumai per sudėtingėjančią kostiumo sistemą ir dabar jau tik jo dalį - marškinius. Didėjant garderobui, plėtėsi marškinių funkcijų įvairovė: atsirado dieniniai, naktiniai marškiniai, apatiniai marškiniai - baltiniai. Kintant stiliams ir madoms, marškiniai patys tapo nebe viršutiniu, o tik apatiniu drabužiu, kurį derėjo slėpti, rodant tik kraštelį. XX a. iš esmės pakitus moralinėms etinėms normoms, nauja norma tapo marškinių dėvėjimas atvirai ir atskirai, kaip savarankiškos garderobo dalies. Negana to, netgi ta dalis marškinių, kuri virto apatiniais baltiniais, nūnai lyg niekur nieko, išvydo dienos šviesą ir vilkima ištisą parą. The shirt without which since its very "invention" no single century has been able to manage is the most functional outfit of humanity. In times when it existed as the only one its function was also the only one - to warm. As a dress with this particular function it acquired a symbolic meaning of a thing being orientated to both outward and inward. It got started to reflect its sense of beauty and began to adorn once it became more expensive. Later with excessive quantities of it the separation into outwear and underwear followed. With the prevalence of ethnic taboos in society the shirt had to find itself beneath the abundance of outer garnments. On only rare occasions occurring "on the upper surface" it became a permanent erotic irritant throughout a censoriously submissive environment. Change in approach to the "indicency" of the shirt was stimulated by the process of emancipation in society itself. In time its "imprisonment underneath" turned into an open demonstration "above".

The article introduces a catalogue featuring a set of timber house builder's tools preserved by the National Museum of Lithuania (NML). These are the tools and equipment used by sawyers, carpenters and roofers in the 19th c. and through the first half of the 20th c. and is also a personal set of the capenter K. Gabrėnas. The museum has amassed tools of different construction and in variety of shapes, some of them are rather ornate, embellished with ornamental patterns or turned detail, some carry incised dates or signs. The collection totals to 333 tools from different Lithuanian ethnic areas, they have been acquired during expeditions or from private individuals.

Vieni gausiausių Lietuvos archeologinių paminklų yra Rytų Lietuvos pilkapiai, kurių žinoma per 300. Bet Rytų Lietuvos gyventojų demografinė bei visuomenės struktūra neaiški. Darbe naudojami duomenys iš 66-ių degintinių kapų, rastų 18-oje pilkapynų. 1) Iš 23-jų kapų 5-iuose (21,7%) lytis archeologijos ir antropologijos duomenimis nesutapo. Tai galima iš dalies aiškinti klaidinga osteologine analize, iš dalies - klaidingu įkapių komplekso interpretavimu. 2) Pilkapių matmenys nepriklausė nei nuo laidoto asmens lyties, nei nuo amžiaus. 3) Vyrų ir moterų kapų padėties pilkapio pagrindo atžvilgiu skirtumų nepastebėta. 4) Pilkapynuose užfiksuotas neįprastai mažas kūdikių ir mažų vaikų kapų skaičius. Vaikai iki 5 m. greičiausiai laidoti atskirose pilkapynų dalyse ar netgi už jų ribų. 5) Vaikai iki 12-15 m. dažniausiai laidoti viename pilkapyje arba net viename kape su suaugusiaisiais. Laidojant vyresnius asmenis dažniau piltas naujas pilkapis. 6) Beveik visi be įkapių palaidoti asmenys buvo vyresnio amžiaus (vidutiniškai 35-40 m.). 7) Moterų ir mergaičių įkapės turtingumu nesiskiria. 8) Vyrų kapų komplekse pastebimi tam tikri skirtumai. Turtingiausios įkapės dėtos į jaunuolių bei 25-35 m. vyrų kapus. Vyresni vyrai dažniau laidoti su kuklesnėmis įkapėmis arba visai be jų. 9) Palyginti gausios įkapės rastos tuose kapuose, kuriuose palaidoti keli mirusieji. Tokiais atvejais dauguma įkapių gali būti skirtos būtent vaikui. 10) Išsamesnė osteologinė analizė galėtų padėti atsakyti ir į kai kuriuos su pasaulėžiūra, lyčių ir kartų santykiais susijusius klausimus. Among the most plentiful archeological monuments of Lithuania are the mounds of the Eastern Lithuania, the number of which exceeds 300. However the demographic and social structure of the inhabitants of the Eastern Lithuania is not completely clear. The study employs the data, obtained from 66 burnt graves, found in 18 mounds. 1) In 5 graves out of 23 (i. e. 21.7%) the gender was inconsistent according to the archeological and anthropological data, which might be explained by an erroneous osteological analysis or by an erroneous interpretation of the shroud. 2) The measurements of the mounds do not depend on neither the sex, nor the age of the buried person. 3) No difference in the position of graves of males and females against the base of the mound has been noted. 4) A curiously small number of graves of little children is noted in the mounds. The children younger than 5 were most likely buried in separate parts of the mounds or even outside the mounds. 5) Children of 12-15 were most frequently buried in one mound or even in one grave with the grownups. When burying persons of senior age, new barrows were most frequently created. 6) Almost all the persons, buried without a shroud were of a senior age (35-40 y. o. on the average). 7) The shrouds of female persons do not distinguish by any luxuriance. 8) Certain differences can be noted in males’ graves complexes. The most luxurious shrouds were placed into the graves of male persons of 25-35 y. o.. Males of senior age were frequently buried with more modest shrouds or without any shroud. 9) Comparatively rich shrouds were found in the graves, in which several people were buried, in which case most shrouds were dedicated to children. 10) A more comprehensive osteological analysis could help to answer certain questions, pertaining to the worldview and relations between the sexes and generations.

Tradicinių lietuvių gyvenamųjų namų ir klėčių durų konstrukcijos raidai būdinga keletas etapų. Bene įdomiausios yra dvisluoksnės konstrukcijos durys, pastate vykdančios ne tik praktinę, bet ir estetinę funkciją. Jos gerai sulaiko šilumą, patvarios, o iš nedidelių lentelių sudėliotas geometrinis ornamentas pasižymi puošnumu. Kaip rodo ikonografinė medžiaga, XIX a. antroje pusėje-XX a. pradžioje tokios durys buvo ypač populiarios visoje Lietuvoje ir naudotos įvairios paskirties pastatuose. Straipsnio tikslas – tipologizuoti dvisluoksnės konstrukcijos durų apkalo ornamentą, nustatyti ir apibūdinti dvisluoksnių durų ornamentikos regioninius savitumus. Remiantis literatūros šaltiniais ir ikonografine medžiaga norima: 1) apžvelgti gyvenamųjų namų ir klėčių puošybos raidos sąlygas bei ją nulėmusias priežastis; 2) išaiškinti durų puošybos pobūdžio priklausomybę nuo naudojamos durų konstrukcijos; 3) išanalizuoti ir suklasifikuoti dvisluoksnės konstrukcijos durų apkalo ornamentus, nustatyti jų regioninius savitumus. Darbe naudoti šaltiniai: Lietuvos liaudies buities muziejaus Mokslinės bibliotekos – archyvo durų brėžinių aplankas; Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus fototeka ir architektūrinių brėžinių byla; Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos skyriaus fototeka ir durų brėžinių aplankas; Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus liaudies meno skyriaus fototeka, piešinių rinkiniai, aprašai. The development of the door structure of Lithuanian traditional residential houses and granaries includes several stages. The most interesting would probably be a two panel door with both practical and esthetical function in a building. It has good heat insulation and excellent durability characteristics, whereas a geometric ornament arranged from small boards makes a note of splendor. As demonstrated by the iconographic material, in the second half of the 19th century – in the early 20th century such door was especially popular all over Lithuania and used in various buildings. The purpose of the article is to typologize the ornament of the planking of the two panel door as well as to identify and describe regional specifics of the ornaments of the two panel door. With reference to the sources of literature and iconographic material it is aimed at: 1) reviewing the conditions of development of decoration of residential houses and granaries as well as its causes; 2) explaining the dependence of the nature of decoration of doors on the door structure used; 3) analyzing and classifying the ornaments of the planking of the two panel door and identifying their regional specifics. Sources used: file of drawings of doors from the Scientific Library – Archives of the Open Air Museum of Lithuania; picture library and file of architectural drawings of the Department of Ethnology under the Lithuanian Institute of History; picture library and file of drawings of doors of the Department of Iconography under the National Museum of Lithuania; picture library, collection of illustrations, and descriptions of the Department of Folk Art under M. K. Čiurlionis National Museum of Art.

Straipsnio objektas – deivės Austėjos mitologinis paveikslas ir jo santykis su bitės įvaizdžiu lietuvių dainuojamojoje tautosakoje. Tikslas – atkreipiant dėmesį į istorinį kultūrinį kontekstą, gretinant mitologijos ir tautosakos duomenis, iškelti prielaidą apie dainų bitės ir mitologijos šaltinių Austėjos sąryšį, ypač pabrėžiant jų vaidmenį vedybų kontekste. Kadangi senovės baltų pasaulėžiūroje bičių bendruomenė prilyginama žmonių bendruomenei, tai Austėją galime laikyti ne tik bičių deive, kaip nuo J. Lasickio laikų priimta, bet apskritai šeimos (bičių ir žmonių) deive. Jos sfera – vaisingumas ir gausa, paremta daugėjimo principu (šeimos narių skaičiaus augimas, bičių nešamas medus, moterų išaustų drobių rietimų didėjimas). Bitės įvaizdis dažniausias vestuvinėse dainose, kur lygiagrečiai apdainuojama bitelė, siuvanti korį bei nešanti medų, ir mergelė, pinanti vainiką bei audžianti drobes kraičiui. Nors lietuvių liaudies dainose Austėjos vardas nėra užfiksuotas, tačiau deivės ir dainų bitės veiklos sfera ta pati: ji „perveda“ savo globotinę iš mergystės į moterystę. Taigi mitologijos šaltinių deivė Austėja ir dainų bitė funkciniu atžvilgiu sutampa. Yra pagrindo manyti, jog lietuvių liaudies dainų įvaizdyje atsispindi Austėjos dieviškoji veikla. Austėją galima laikyti (vedybinio) virsmo deive – kaip ir Laimą (gimimo) bei Giltinę (mirties). The subject of the article is mythological depiction of goddess Austėja and its relation with the image of bee in Lithuanian singing folklore. The article aims to admit an assumption on relation of bee in folk songs and goddess Austėja in mythological sources considering historical cultural context and by comparing data of folklore and mythology, especially highlighting their role in the contexts of wedding. Whereas community of bees in world-view of ancient Balts is equal to community of humans, so Austėja may not be goddess of bees only, as it has been accepted since times of Jan Lasickij, but in general a goddess of family (bees and humans). Her sphere is fecundity and abundance based on the principle of increase (increase of family members, of honey carried by bees, of linen rolls wove by women). Image of bee is the most often in wedding songs, where bee making comb and carrying honey and a girl plating crown and weaving cloths for dowry are depicted in parallel. Despite of the name of Austėja has not been recorded in Lithuanian folk songs, however a sphere of the goddess and a bee is the same. She “takes” her ward from virginity to matrimony. Thus goddess Austėja of mythological sources and bee of songs are similar in terms of their functions. It may be assumed that divine activity of Austėja is reflected in Lithuanian folk songs. Austėja may be considered as goddess of (matrimonial) transformation, the same as Laima (of birth) and Giltine (of death).

Straipsnyje analizuojama ir lyginama medžiaga iš sėliams bei lietuviams priskiriamų archeologinių kultūrų VI/VII-XII/XIII a. Remiantis socialinės sąveikos kaip pagrindinio faktoriaus etninėms riboms atsirasti teorija, bandoma įvertinti sėlių ir lietuvių laikyseną vieni kitų atžvilgiu. Archeologiniai duomenys netiesiogiai byloja daugiau neigiamą nei teigiamą įkrovą šių dviejų junginių sąlytyje. Straipsnyje išryškinti sėlių ir lietuvių materialinės kultūros skirtumai ir ilgalaikis jų geografijos stabilumas VI/VII-XI/XII a. Kultūrinės sąsajos, kurias bandyta sieti su lietuvių įtaka (kremacijos, žirgų kapai), pasirodė nesančios „lietuviškojo stiliaus“. Išanalizuota paribio situacija paneigia teiginius apie ankstyvąją Šėlos gyventojų asimiliaciją ir lituanizaciją. Sėlių ir lietuvių laikysena VI/VII-XI/XII a. gali būti charakterizuojama kaip turėjusi neigiamos įkrovos, tačiau ilgą laiką neperaugusi į karinius konfliktus. Šėlos teritorijoje, kokia ji matoma remiantis VI/VII-XI/XII a. archeologiniais duomenimis, kultūrinė asimiliacija greičiausiai įvyko per trumpą laiką ir sutapo su politine-karine lietuvių genčių veikla XII a. The article analyses and compares material from archaeological cultures of the 6th/7th–12th/13th c. attributed to Selonians and Lithuanians. With regard to a theory of the appearance of ethnic bounds of social interaction as the main factor, it is intended to evaluate a position of Selonians and Lithuanians toward one another. Archaeological data indirectly reveal a more negative than positive attitude in the contact of those two elements. The article emphasizes the differences between Selonian and Lithuanian material cultures and their long-term geographic stability in the 6th/7th–12th/13th c. It was tried to relate cultural links to the influence of Lithuania (incineration, graves of horses); however, it seems that they are not of “a Lithuanian style”. An analysed situation of the frontier rejects statements about the early assimilation and Lituanization of Šėla residents. A position of Selonians and Lithuanians of the 6th/7th–12th/13th c. may be characterised as having negative attitude, however it did not escalate into a military conflict for a very long time. In the territory of Šėla as it is known with regard to archaeological data of the 6th/7th–12th/13th c., cultural assimilation was probably taking place in a short period and coincided with political–military activity of Lithuanian tribes in the 12th c.