Search

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės kūrybinis tandemas yra vienas ryškiausių X X amžiaus pradžios lietuvių kultūroje. Iš bendros jųdviejų kūrybos straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama tautinės operos „Jūratė" projektui. Kadangi muzikinio teksto fragmentai nei libretas neišliko, hipotetiškai rekonstravus siužeto intrigos mazgus, straipsnyje pateikiama platesnė Vidurio Europos (čekų) nacionalinės operos moteriškųjų personažų apžvalga. Šiame kontekste ryškėja Čiurlioniu poros siekis pradėti lietuviškos operos istoriją kūriniu, atitinkančiu modernizuotos Rytų Europos operos standartus. Straipsnio struktūra tridalė: pirmame ir antrame skyriuose aptariami lygiavertės Čiurlioniu partnerystės argumentai, moters vaizdiniai XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios literatūroje bei mene - nuo Madonos iki Chimeros - ir Jūratės personažo vieta šioje skalėje. Paskutinė straipsnio dalis skirta atskleisti Vidurio ir Rytų Europos meno atstovų pasaulėjautos sąsajas, lyginant gyvenimo ir meno sintezės šalininko Františeko Ksavero Saldos ir rašytojos Ruženos Svobodovos susirašinėjimą su Čiurlionio laiškų Čiurlionienei-Kymantaitei motyvais. Pastangos gyvenimą pakylėti iki grožio idealo (gyvenimo ir meno sintezės programa) siejasi su Nietzsches iškeltąja „tragedijos gimimo iš muzikos dvasios" įžvalga. The creative tandem of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis and Sofija Kymantaitė is one of most outstanding in the early 20th c. Lithuanian culture. The paper mainly focuses on their joint project of the national opera “Jūratė”. Since neither the fragments of the musical text nor the libretto survived, having hypothetically reconstructed the intrigue nodes of the plot, the paper presents a wider overview of feminine characters of Western European (Czech) national opera. This context reveals the aspiration of the Čiurlionis couple to start the history of Lithuanian opera with a work meeting the standards of modernised Eastern European opera. The paper consists of three parts: the first and second chapters discuss the arguments of the equivalent partnership of the Čiurlionis couple, the images of a woman in literature and art of the end of the 19th c. – the beginning of the 20th c. – from Madonna to Chimera – and the place of the character of Jūratė in this scale. The final part of the paper reveals the connections of the worldview of Central and Eastern European art representatives, comparing the correspondence between František Xaver Šalda, advocate of the life and art synthesis, and writer Růžena Svobodová and the motifs of Čiurlionis’ letters to Kymantaitė-Čiurlionienė. The efforts to lift life to the ideal of beauty (life and art synthesis programme) are related to Nietzsche’s insights of “the birth of tragedy and the spirit of music”.

Straipsnyje analizuojami kūriniai, paremti kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokinės Halinos Volman pasiūlytu melodiniu motyvu. Kaip žinoma, kompozitorius kūrė muziką protrūkiais ir impulsyviai. Apie tai liudija kūrinių datų „pliūpsniai“ ir, iš pirmo žvilgsnio, išmėtyti, dažnai neužbaigti, neįvardyti autografai. Pastaroji aplinkybė kelia nemaža rūpesčių kūrybos tyrinėtojams bei redaktoriams. Labiausiai problemiškos, regis, kompozitoriaus kūrinių ribos. Toli gražu ne visi M. K. Čiurlionio užrašyti muzikos eskizai vienprasmiškai priskirtini savarankiškam kūriniui, nes pastarąjį gali sudaryti keletas į ciklinę visumą susietų autografų. Studijuodamas Varšuvos dailės mokykloje (1904-1906) Čiurlionis susibičiuliavo su Volmanų šeima (Haliną Volman mokė muzikos). Jai kompozitorius dedikavo kelis autografus VL 269-271, 271 a. Straipsnio tyrimo objektą sudaro šeši menininko muzikos autografai, sukurti 1905 m. rudenį Druskininkuose bei Varšuvoje (Čm 60; VL 272 , 272 a ir trys dedikuotieji Halinai). Darbe keliama hipotezė, kad minėti autografai sudaro savaiminį, kompozitoriaus neįvardytą ir muzikologų neatpažintą muzikos ciklą. Tyrimui taikytos kelios specialios metodikos (prognostinė, struktūrinė, intencionalumo ir identifikavimo), leidžiančios nustatyti savaiminio, spontaninio daugiadalio kūrinio tikimybę, struktūrines ribas bei ciklo tipą. Pagal taikytas metodikas sudėstyti ir straipsnio skyriai. Atlikta analizė leidžia teigti, kad šių kūrinių visuma sudaro savaiminį daugiadalį muzikos ciklą, kurio kompozitorius neįvardijo, o muzikologai nenurodė tikrųjų jo ribų. Article researches works' by M. K. Čiurlionis based on the theme suggested by composer's pupil Halina Volman. M.K. Čiurlionis, a Lithuanian genius composer, wrote music spontaneously and impulsively. It is witnessed by the "flashes" of dates marking his works, and at first sight scattered, often unfinished and unmarked autographs. The latter fact causes many problems to the investigators and editors of his work. Most problematic seem to be dividing lines in the composer's works. Not all written down musical sketches should be monosemantically attributed to self-contained work, since the latter can consist of several autographs associated with a cyclic whole. The best example of this kind of work can be the cycles of dedicated musical episodes "To Halka". It is known that Čiurlionis, studying at the Warsaw School of Art (1904-1906), made friends with the Wolman family. Čiurlionis taught Miss Halina Wolman music. The composer also dedicated to Halina other autographs (VL 269-271, 271a, marked "dla Halki" tand the like, dated 1905). The problems treated in the article include Čiurlionis' six music autographs created in the autumn of 1905 in Druskininkai and Warsaw (Čm 60; VL 269-271,271a, 272, 272a.). The formulated hypothesis leads to the conclusion that the mentioned autographs form a spontaneous cycle untitled by the composer and unrecognized by the musicologists. In the course of analysis several special methods were applied (prognostic, structural, intentionality and identification), making possible to establish a probability of the spontaneous, self-contained many-movement work, its boundaries and the cycle's type. The sections of the article are sequenced according to the applied methods. The analysis allow to assume that the entirety of these creations constitutes the spontaneous multiple cycle, which was not named by the composer himself and musicologists did not indicate its actual boundaries.