1917 m. rugsėjo mėn. sudaryta Lietuvos Taryba pirmoji pradėjo rūpintis atstovavimu moderniajai Lietuvai užsienyje. Po to, kai 1918 m. kovą kaizerinės Vokietijos ir bolševikų Rusijos vyriausybės atstovai Brest Litovske sudarė taikos sutartį, o Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vokietijos kaizeris, Taryba ėmė rūpintis karo pabėgėlių ir kitais reikalais. Tai įtraukė ją į klausimus, susijusius su buvusiomis europinės Rusijos teritorijomis, likusiomis į rytus nuo Ober Osto srities: dalį jų 1918 m. pradžioje okupavo Vokietija, kitoje dalyje bolševikai ir baltieji grūmėsi dėl valdžios prasidedančiame Rusijos pilietiniame kare. Tuo reikalu Taryba skyrė įgaliotinius. Straipsnyje tiriama, kaip Lietuvos Taryba ir Vokietijos okupacinė valdžia suvokė įgaliotinio sampratą, ir nagrinėjama dviejų Lietuvos Tarybos įgaliotinių – Teresės Prapuolenytės ir Veronikos Janulaitytės-Alseikienės – paskyrimas, kompetencija ir veikla. Autorė aiškinasi, ar suteikiant šioms moterims įgaliojimus atstovauti Lietuvos Tarybai užsienyje turėjo reikšmės jų socialinis statusas ir išsilavinimas. The Lithuanian Taryba (Council of Lithuania), which was formed in September 1917, was the first body to concern itself with the foreign representation of modern Lithuania. After the peace treaty was concluded in Brest-Litovsk between Germany and the Bolshevik Russian government, and after Lithuania’s independence was recognised by the Kaiser (both in March 1918), the Taryba took up caring for war refugees and other issues. This involved dealing with former territories of European Russia to the east of the Ober Ost area, part of which had been occupied by Germany in early 1918, while in another part the Bolsheviks and the White Russians were competing for power in the emerging Russian civil war. The Taryba appointed authorised representatives for these purposes. The article examines how the Lithuanian Taryba and the German military authorities in the Ober Ost perceived the concept of an authorised representative, and explores the appointment, the responsibilities and the activities of two representatives of the Taryba, Teresė Prapuolenytė and Veronika Janulaitytė Alseikienė. The author examines whether their social status and education played any role in granting these women the power to represent the Lithuanian Taryba abroad.