Search

Mažosios Lietuvos profesionali architektūra nagrinėta tik kelių autorių, visuomenėje, žiniasklaidoje jai skiriama mažai dėmesio. Mažosios Lietuvos statybinis paveldas yra gausiai išlikęs Mažosios Lietuvos kaimiškose ir miestiškose gyvenvietėse, o statiniai, nors ir dažnais atvejais apleisti, tačiau išlaikę savo architekūrines vertes. Didelis kiekis išlikusių pastatų primena apie Mažosios Lietuvos istoriją, tačiau spartėjant globalizacijos procesams kyla istorinės užmaršties grėsmė. Nepelnyta Mažosios Lietuvos profesionalios architektūros užmarštis daro neigiamą įtaką Mažosios Lietuvos urbanistiniam bei kraštotvarkiniam karkasui – apleisti pastatai nėra patrauklūs nei gyventojams, nei turistams, sunku pritraukti verslus į provinciją. Atlikti teoriniai tyrimai parodė, kad tinkamos funkcijos pritaikymas istoriniam pastatui, tinkamos vietovės populiarinimo strategijos suformulavimas, turizmo vystymas bei visuomenės edukacijos spartinimas padeda istoriniams pastatams išlikti ir būti naudojamais dar kartą ir būti naudojamiems ateityje. Empirinių tyrimų metu atliktos sociologinės apklausos parodė, kad nors visuomenėje trūksta kultūros paveldo saugojimo žinių, tačiau turizmo, orientuoto į Mažosios Lietuvos profesionalios architektūros pažinimą, plėtra yra vienas iš greičiausių būdų atgaivinti istorinę architektūrą provincijoje. Regiono planinės – erdvinės struktūros analizės metu pastebėta, kad Mažosios Lietuvos mastelis yra itin patogus turizmo plėtrai traukiniu, pėsčiomis bei dviračiu. Eksperimentinis projektas parengtas pagal sudarytą koncepcinį modelį. Projektas susideda iš 3 dalių: Mažosios Lietuvos turistinės infrastruktūros scenarijaus, turistinio maršruto modelio ir traukinių stoties gyvenvietės urbanistinės struktūros gerinimo. Apibendrinus visas tris dalis kuriamos rekomendacinio pobūdžio gairės, kuriomis remiantis saugojamas Mažosios Lietuvos statybinis paveldas., The professional architecture of Lithuania Minor has been studied only by a few authors and only a little attention has been paid to it by the society and in the media. The built heritage of Lithuania is abundant in the rural and urban settlements of Lithuania Minor, and the buildings, although often abandoned, have retained their architectural values. Many survived buildings is a reminder of the history of Lithuania, but with the acceleration of globalization, the threat of historical oblivion arises. The undeserved oblivion of the professional architecture of Lithuania Minor has a strong negative effect on the urban and landscaping framework of Lithuania Minor — abandoned buildings are attractive neither to residents nor to the tourists; it is difficult to attract businesses to the province. Theoretical research showed that selection of the right function for a historic building, formulation of the appropriate strategy for the site's popularisation, development of tourism, and acceleration of the public education can help historic buildings to survive and be used again. Sociological surveys, conducted during the empirical research, showed that although there is a lack of knowledge in the society about the preservation of cultural heritage, the development of tourism focused on the recognition of professional architecture in Lithuania Minor is one of the fastest ways to revive historical architecture in the province. During the analysis of the planar-spatial structure of the region, it was noticed that the scale of Lithuania Minor is very convenient for the development of tourism by train, on foot, and by bicycle. The experimental project was developed based on the conceptual model. The project consists of 3 parts — the scenario of the tourist infrastructure of Lithuania Minor, the model of the tourist route, and the improvement of the urban structure of the train station settlement. After summarizing all three parts, guidelines of a recommendatory nature are developed, on the basis of which the built heritage of Lithuania Minor could be protected.

Straipsnyje, pasitelkiant autentišką lietuvininkų medžiagą, analizuojama Mažosios Lietuvos Sekminių šventės specifika chronologiniu aspektu (nuo pirmųjų paminėjimų iki šių dienų), siekiama atskleisti šventės bendruosius raidos etapus ir šiuolaikines papročių transformacijas. Analizuojami pagrindiniai XIX a. pab. – XX a. lietuvininkų Sekminių šventės modelio elementai ir lyginami su kitų regionų šventės elementais, atskleidžiant struktūrinius ir funkcinius kalendorinių apeigų pokyčius. Siekiama išanalizuoti šiuolaikinius (nuo 1990 m.) mažlietuvių Sekminių šventės papročius ir aptarti etninės tradicijos tęstinumo galimybes šių dienų šventės modelyje. Using authentic material from inhabitants of Lithuania Minor, the article analyses the specific nature of the feast of Pentecost in this region, in terms of its chronological development (starting with the first written references up to this day), in order to reveal the most conspicuous stages in its development, and modern transformations of the customs and traditions. The article covers the main elements of the feast of Pentecost for the Lietuvininkai dating from the end of the 19th and the 20th century. These elements are then compared to the feast of Pentecost in other regions, in order to reveal structural and functional changes in calendar festivals.

Šio straipsnio tikslas – atsakyti į Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo tekstilinio krepšelio raidos tyrime iškilusius klausimus, susijusius su krepšelio gaminimo ir dėvėjimo motyvacija, dekoro charakteristikų pasirinkimu, ornamentikos ir spalvinių derinių simbolika. Atliktų lauko tyrimų analizė atskleidžia etnokultūrinės tapatybės raiškos per tekstilinių krepšelių gaminimą ir dėvėjimą apraiškas. Pasirenkamiems krepšelio dekoravimo elementams tradiciškai priskiriamų ir naujai suteikiamų simbolinių prasmių analizė parodo simbolio tęstinumo bei kaitos atvejus. Krepšelio dėvėjimas ne tik su Mažosios Lietuvos tautiniu kostiumu atskleidžia asmens tapatybės raišką per pasirinktų aprangos detalių dėvėjimą. Tekstilinių krepšelių gaminimas aktyvėja augant paklausai. Tyrime analizuojama pagal autorės sudarytus klausimynus iš gerai informuotų pateikėjų (tekstilinių krepšelių gamintojų ir dėvėtojų) surinkta medžiaga. The purpose of this article is to answer the questions raised in the course of the research on the development of textile pocket of the national costume of Lithuania Minor in relation to the motivation for production and wearing of pockets, the choice in decoration characteristics, the symbolism of ornamentation and colour combinations. The analysis of the accomplished field research reveals the manifestations of the expression of the ethnocultural identity through production and wearing of textile pockets. The analysis of the symbolic meanings traditionally attributed and newly assigned to the chosen decorative elements of pockets reveals the cases of the continuity and change of a symbol. The act of wearing a pocket not only with the national costume of Lithuania Minor demonstrates the expression of one’s identity through wearing the chosen parts of clothing. The growing demand stimulates the production of textile pockets. The research analyses the material collected from the well-informed presenters (makers and wearers of textile pockets) based on the questionnaires compiled by the author of the present article.

The article deals with the notation of prosodic features of Lithuanian words in F. W. Haack’s Lithuanian-German and German-Lithuanian dictionary (1730). First, the place of stress (in some cases also tone) is shown by Haack’s diacritical marks. Second, in some cases the place of stress is indirectly reflected by orthographic devices used to mark vowel quantity, e.g., the use of two different letters and for the long vowel y or the use of double consonants to mark the brevity of the preceding vowel. Finally, a separate valuable source of data for Lithuanian historical accentology is constituted by hand-written diacritical marks placed above some words in the copy of the dictionary held at Vilnius University Library.

Darbo tikslas. Parengti gaires Mažosios Lietuvos regioną reprezentuojančio suvenyro kūrimui. Išvados. Kuriant turistinio regiono suvenyrus svarbu atsižvelgti į regioninius bruožus, išlaikyti autentiškumą, numatyti įvairius dizaino aspektus bei aiškiai pavaizduoti objekto santykį su suvenyru. Rekomendacijose nurodomi Mažosios Lietuvos regiono istoriniai, kultūriniai, etniniai, gamtiniai, geografiniai bruožai bei kiti suvenyrų kūrimo aspektai. Rekomendacijų pabaigoje pateikti pirminiai suvenyrų pavyzdžiai, kurie nėra iki galo išbaigti, todėl gali būti koreguojami vadovaujantis pateiktomis rekomendacijomis., Research objective. To prepare guidelines for the creation of a souvenir representing the region of Lithuania Minor. Conclusion. 2. When creating souvenirs for tourist regions, it is important to take into account the regional characteristics, preserve authenticity, anticipate various aspects of design, and clearly depict the correlation between the object and the souvenir. 5. The provided recommendations indicate the historical, cultural, ethnic, natural and geographical characteristics of the region of Lithuania Minor, and other souvenir creation aspects. The recommendations include initial examples of souvenirs which are not fully completed and can be adjusted according to the provided recommendations.

By comparing data of the descriptions of birth customs of Lithuania Minor at the end of the seventeenth century and personal fieldwork data collected in the villages and small towns of south-eastern Lithuania (Dzūkija ethnographic region) in 1992–2007, I discuss the problem of modernization of Lithuanian culture through the diachronic change of structural elements of the birth cycle performed after the birth of a child. I distinguish the three consecutive stages in the cycle of birth customs – the first visit to the baby and the mother (lankynos), baptism, and churching of the woman – and make an attempt to reveal changes in them in the twentieth and early twenty-first centuries in terms of historical development, chronological duration, and social interaction.

Straipsnyje, pasitelkiant autentišką lietuvininkų medžiagą, analizuojama Mažosios Lietuvos Velykų specifika chronologiniu aspektu (nuo pirmųjų paminėjimų iki šių dienų), siekiama atskleisti bendruosius šventės raidos etapus ir šiuolaikines papročių transformacijas. Nagrinėjami pagrindiniai XIX a. pab. – XX a. Velykų modelio elementai, atskleidžiant struktūrinius ir funkcinius kalendorinių apeigų pokyčius. Taip pat siekiama išanalizuoti ir šiuolaikinius (nuo 1990 m.) šventės papročius bei aptarti etninės tradicijos tęstinumo galimybes šių dienų šventės modelyje. The goal of the article is to examine chronologically the specific nature of the Easter holiday in Lithuania Minor, to determine structural and functional changes in calendar traditions and rites. The main task is to differentiate and characterise models of the Lietuvininkai Easter holiday: archaic (from the first mention of holidays to the end of the 19th century); the end of the 19th century to the 20th; and the present time (since 1990).

Straipsnio objektas - iki šiol Lietuvoje mažiau žinomi Vilkyškių gyvenvietės (Pagėgių sav), nuo 1969 m. Lietuvos urbanistikos paminklo, raidos bruožai. Tikslas - apibūdinti savitus Vilkyškių gyvenvietės istorinės ir urbanistinės raidos bruožus nagrinėjamu laikotarpiu. Mažosios Lietuvos stambesnės gyvenvietės ypatumus, nurodyti ligšiolinėse publikacijose apie Vilkyškius skelbtus klaidingus teiginius, neparemtus faktais ir istorinių šaltinių duomenimis.

Slavic loanwords, which were widely used in the Lithuanian language in the 18th century, are the target of this study. Researchers have continually faced the problem to distinguish which of Slavic languages – Ruthenian (Belarusian), Polish, or Old Russian – have had the biggest influence on Lithuanian. This study focusses on the Slavic loanwords in the poem “Metai” by Kristijonas Donelaitis, the first work of fiction in Lithuanian language written in Lithuania Minor. The research is done through the analysis of K. Donelaitis' lexica in the poem: the Slavic loanwords are first selected, then classified according to the Slavic language to which they belong, and then put into a topical field (professions, musical instruments, holidays, household domain, etc.). It was difficult to determine through which Slavic language the loanwords came into the Lithuanian language. However, it was identified that Belarusian, in most of the cases, seems to have had the biggest influence in K. Donelaitis' lexicon. The defense took place via ZOOM.

Straipsnyje, pasitelkiant autentišką lietuvininkų medžiagą, chronologiniu aspektu analizuojami Velykų papročiai ir tradicijos Mažojoje Lietuvoje, susijusios su vienu iš pagrindinių šventės elementų – kiaušiniu ir su juo atliekamais apeiginiais veiksmais: dovanojimu, dažymu, daužymu, ridenimu, velykavimu. Lietuvininkų Velykų šventės archajiškajam modeliui būdingi su kiaušinio simbolika susiję elementai, kuriems priskiriama apeiginė funkcija – tai archajišką semantiką turintis kiaušinių dažymas ir velykaičių dovanojimo paprotys bei įvairūs žaidimai su juo (daužymas, ridenimas). Ritualai su šiuo pagrindiniu šventės atributu – kiaušiniu – atliko išskirtinį vaidmenį, todėl lietuvininkų paprotinės tradicijos kaita buvo lėta. XIX a. pab.–XX a. pr. Mažojoje Lietuvoje galima pastebėti, jog lietuvininkų ritualinė tradicija praranda turėtą egzistencinę svarbą, ritualai virsta papročiais, o apeiginių funkcijų vietą užima tradicijos, formuojančios regioninę etninę tapatybę. Nebelieka kiaušinio dovanojimo maginės reikšmės, išpopuliarėja velykavimo tradicija bei atsiranda naujas elementas – kiaušinių slėpimas sode padarytuose lizduose vaikams pasakojant, kad juos padėjęs Velykų zuikis. Sugretinus Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos XX a. pab.–XXI a. pr. etnografinius duomenis matyti, kad Velykų papročių, susijusių su kiaušiniais, bendrybių yra daug: marginimo specifika, įvairūs veiksmai su margučiais (dovanojimas, žaidimai). Informantų pateikiamos tam tikrų tradicijų interpretacijos visuomet susijusios su socialine ir kultūrine aplinka, kurioje jie gyvena. Taigi sulyginus Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos Velykų šventės struktūrą ir apeiginius veiksmus su pagrindiniu šventės atributu – kiaušiniu, galima teigti, jog šie papročiai iš esmės yra tapatūs, pasitaikantys pakitimai yra gana smulkūs, daugiau susiję su socialine šeimų aplinka ir religiniu aspektu. XX–XXI a. šimtmečių sankirtoje kultūros ir švietimo institucijos tapo bene svarbiausiu veiksniu, palaikančiu simbolinių etninės kultūros formų gyvybingumą. Nors instituciškai organizuojama Velykų šventė vyksta pagal daugiau ar mažiau visai Lietuvai būdingą scenarijų, tačiau išskiriant tipiškus lietuvininkų regionui būdingus šventės elementus, centralizuotas kultūros institucijų veiklos organizavimas gali būti palankus puoselėjant vietines lietuvininkų tradicijos formas. The biggest Lietuvininkai holiday connected with the ceremonial act of egg painting was Easter. In general, rites of a communal nature dominated in the calendar holidays of Lithuania Minor: attending church in the morning of the holiday, whipping with juniper or birch branches on the first day of Easter (in some locations – on the second), giving of painted Easter eggs and so on. It should be noted that from the very first descriptions of the Easter celebration in Lithuania Minor and to the present day, the main holiday symbol has been an egg and ceremonial acts related to it. Thus, the Easter egg and its related ritual actions in the Easter traditions and rites in Lithuania Minor constitute the object of the article. The archaic model of the Easter celebration in Lithuania Minor is characterized by the elements related to the symbolism of the egg, which include the ritual function and archaic semantics of egg painting, the custom of Easter egg gifting and well-wishing, and various games with eggs (breaking, rolling). Rituals with this main holiday attribute – the egg – played an exceptional role, so custom and tradition in Lithuania Minor changed very slowly. In the late 19th – early 20th centuries, in Lithuania Minor, the ritual tradition noticeably loses its existential significance; rituals become customs, and ritual functions are replaced by traditions that form regional ethnic identity. The magical meaning of egg gifting is gone, the tradition of Easter greetings is gaining popularity, and a new element is emerging – hiding eggs in the nests made in the garden and telling children that they are brought by the Easter bunny. The modern model of Lithuania Minor holidays tries to combine ethnic traditions with the needs of the consumer-oriented modern society. Easter in Lithuania is unimaginable without Easter eggs. Of course, the techniques of egg decoration have slightly changed, but the activities remain identical – Easter eggs are given as presents and various games are played with them – rolling and trying to crush the opponent’s eggs. Thus, based on the written sources recorded in the territory of Lithuania Minor and on modern ethnographic narratives, it becomes obvious that the interpretations of Easter celebration provided by the informants are related to the social and cultural environment in which they live. Therefore, the data about Easter in Lithuania Minor obtained from surviving descriptions and living witnesses are interesting and studied as a monument of history and ethnography, a testimony to the evolution of spiritual values of the area’s population.

Folk medicine, as the object of research, emerged at the end of the 19th century and remains important in the health system until now. The existence of different attitudes, practices, and institutes in a single space falls under medical pluralism. Today's health system in Europe is influenced by the attitudes and experiences of various socio-cultural groups. Hence, it is expedient to investigate the issues of medical pluralism by focusing on the main question - how did the religion, ethnicity and social environment of the people function in the health system of the history of Lithuania Minor? The aim of the study was to reveal and evaluate the place of folk medicine in the health system of Lithuania Minor at the end of the 19th century - the beginning of the 21st century. There were ethnographic research carried out - observation with participation and semi-structured interviews. The method of observation (carried out in hospital) was to rethink the well-established access to traditional folk medicine research and led to a look at it in the context of official medicine. Historical narrative restoration of folk and official medicine facts was sought in archives and museums. The medical system (knowledge, practice and institutions) is examined in terms of science, tradition and social environment. The results of the study revealed that the closer the person is, the health system image becomes more pluralistic, and in the case of each submitter, the trilateral medical system gets its own shades. The composition of "cultural colors" in society, in the community and in the experience of one individual can vary considerably, so patients (presenters) should also be considered as social figures that create the health system. The health system is changing from their socio-cultural context and experience.

The preservation and study of the tangible and intangible cultural heritage of every nation and region is one of the main tasks of our time. In this article, our attention is focused on studying the texts of Lutheran hymns still preserved on the tombstones of historic cemeteries (second half of the 19th – first half of the 20th centuries) of the Klaipėda region in Lithuania, historically associated with local traditions of the Evangelical Lutheran religion. Their detailed analysis is given, different aspects of the mutual influence of both bilingual local cultures – Lithuanian and German, inherited from the times of the Kingdom of East Prussia are considered.

Straipsnio objektas - iki šiol Lietuvoje mažiau žinomi Vilkyškių gyvenvietės (Pagėgių sav.) - nuo 1969 m. Lietuvos urbanistikos paminklo, raidos bruožai. Tikslas - apibūdinti savitus Vilkyškių gyvenvietės istorinės ir urbanistinės raidos bruožus nagrinėjamu laikotarpiu, Mažosios Lietuvos stambesnės gyvenvietės ypatumus, nurodyti ligšiolinėse publikacijose apie Vilkyškius skelbtus klaidingus teiginius, neparemtus faktais ir istorinių šaltinių duomenimis.

Martynas Liudvikas Rėza (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1841) – ne tik vienas žymiausių lituanistų lietuvių istorijoje, bet ir garsus Karaliaučiaus masonų ložės Po trimis karūnomis narys, stebinęs ir vis dar tebestebinantis savo interesų platumu bei atliktų darbų gausa. Rėzos veiklos, jo literatūrinių užmojų spektras platus – nuo religinių raštų rengimo iki pasaulietinių grožinių kūrinių ir folkloristikos publikavimo. Atidžiau gilinantis į profesoriaus lituanistinę veiklą, svarbus yra Rėzos masoniškumo aspektas. Masoniškų atgarsių aptinkama Rėzos leidybinėje veikloje, korespondencijoje ir ryšiuose su žinomais mokslininkais bei literatais. Straipsnyje siekiama atidžiau pažvelgti į masoniškuosius Rėzos ryšius jo lituanistinėje veikloje. Martynas Liudvikas Rėza (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1841) is not only one of the most famous Lithuanian in the history of Lithuanians writings, but also a famous member of the Königsberg Masonic lodge Zu den drei Krönen, who has been astonished by the amplitude of his interests and the abundance of his works that still surprising. The range of activities of Rėza, his literary ambition range are wide – from the religious writings to the publishing of secular literature and folklore. Carefully going into the professors’ Lithuanian activities, the aspect of Rėza’s Masonry is important. Masonic echoes are found in Rėza’s publishing activities, correspondence and in relationships with well-known scholars and writers. The article aims to look more closely at the Masonic relations of Rėza in his Lithuanian activities.

Straipsnyje, remiantis Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybės archyve Berlyne rastu 1823 m. dokumentu, mėginama atskleisti iki šiol istoriografijoje nedaug dėmesio sulaukusius neopietistinio sąjūdžio Prūsijos Lietuvoje – maldininkų judėjimo XIX a. 3 dešimtmetyje svarbius praeities aspektus, būtent: judėjimo dalyvių skaitlingumą, jų rengiamų religinių susirinkimų paplitimą teritorijoje ir ankstyvąjį maldininkų įvaizdį. Greta šių pagrindinių tikslų straipsnyje aptariama maldininkų istoriografija, susidariusios tyrimų spragos, galimos sėkmingų tyrimų perspektyvos, panaudojant neskelbtus archyvinius šaltinius. The historiography of surinkimai (private prayer and hymn-singing gatherings of Evangelical Lutherans in Prussian Lithuania) and worshippers was started in as early as the first half of the nineteenth century – as soon as the movement began spreading and became noticeable. Nonetheless, the movement of the surinkimininkai (people who attended such gatherings) in Prussian Lithuania has not been consistently researched: there exist gaps and white spots. First of all, the issue of the scale of the movement and of the network of the gatherings should be singled out. Based on the analysis of 1823 report of Karaliaučius consistory about religious associations functioning outside the Church in the districts of Karaliaučius and Gumbinė, the article attempts to adjust the data on the scale of the worshippers’ movement, its spread, and the image of the worshippers. The emergence of the report should be linked to the movement of the surinkimininkai, which became more active and numerous between 1818 and 1824. The central and province authorities made efforts to obtain multi-sided information on the movement and its participants in order to understand what kind of a movement it was, how dangerous and massive it was, and what measures had to be resorted to for its control. On the other hand, attention to sects and Pietist movements in the province of East Prussia might have sprung up due to the 1820 unrest that sparked in East Pomerania between the local authorities and one branch of the Pietist movement that had spread across that region. Very likely, this unpleasant experience stimulated gathering of information on similar Pietist movements active in the state that could cause unrest in the future. It was against the backdrop of such events that an instruction was issued in 1823 the aim of which was to record and keep watch on Pietist gatherings – in this particular case, worshippers – in the province of East Prussia. In the 1823 report, of 23 ecclesiastical inspections in Karaliaučius district only six parishes of three inspections, in which Pietist gatherings took place, were indicated. In Gumbinė district, over thirty were recorded in sixteen ecclesiastical inspections, but it was pointed out that in eight, or half of them, there were no religious associations. The majority of the latter were Masurian inspections, such as Ungura (Angeburg), Lukas (Lyck), Lėcius (Lötz), Johannisburg, Zėhesten (Seehesten), and others. The report provides data on the numbers of participants of the Pietist gatherings in individual parishes. Although the data is highly subjective and approximate, there were parishes with the largest and the smallest numbers of worshippers. In the parishes of Papelkiai, Jurbarkas, Ragainė, Viešvilė, Gilija, Skaisgiriai, and Lenkviečiai the numbers of the surinkimininkai were the highest. The smallest numbers were recorded in the parishes of Katniava, Pilkalnis, Malviškis, Geldapė, Šilėnai, and Žigupėnai. On the basis of the number of worshippers in individual parishes, it is possible to single out ecclesiastical inspections with the largest concentration of the gatherings. These were the ecclesiastical inspections of Ragainė, Naujoji, Labguva, Stalupėnai, and Įsrutis. Statistical calculations suggest that in the 1820s the surinkimininkai made up 2–4 per cent of the total population in the parishes of Prussian Lithuania. In the second half of the nineteenth century or at the turn of the twentieth century the surinkimininkai made up about a quarter, that is, around 25 per cent of the total population; thus, presumably, the Pietist movement was in the initial stage of formation in the 1820s and started gaining impetus during later years and decades. The 1823 report provides relevant information on the individuals who led worshippers’ gatherings in different parishes and the territorial boundaries of their activities. Nineteen preachers are mentioned in the report, and some of them have not been recorded in historiography. One of the most interesting and colourful parts of the report is the assessment of the worshippers and their activities. It should be noted that the image of the surinkimininkai given in the 1823 report is one of the earliest known in general. Therefore it is possible to trace how and to what extent this image was changing throughout the later century. Assessment of the worshippers largely depended on the clergymen’s individual attitudes. For instance, the superintendents of Labguva and Pakalnė (Ger., Niederung) expressed mostly negative opinions about the surinkimininkai; those of Gumbinė and Tilžė were indifferent, while the superintendents of Klaipėda, Geldapė, Ragainė, and especially of Įsrutis, were positive about them. The results of the 1823 document show that research into the nineteenthcentury surinkimininkai movement in Prussian Lithuania is promising, especially when the opportunities offered by yet undiscovered archival documents are exploited.

Straipsnyje analizuojama rasytojos Ievos Simonaitytės (1897–1978) gimimo 120-ųjų metinių sukakties minėjimo organizacinė patirtis ir įgyvendintos programos rezultatai. Sis nacionalinio masto įvykis buvo įteisintas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu ir Ministro Pirmininko patvirtinta 2017 metais vykdoma valstybine programa. Straipsnio tikslas – įvertinti sukakties minėjimo kaip projekto organizavimo efektyvumą ir rezultatyvumą. Svarbiausi tyrimo uždaviniai: nustatyti rasytojos sukakties minėjimo iniciatyvas, pasirengimo lygį, svarbiausius dokumentus, juose nurodytas užduotis, jų įgyvendinimo procesą, turinį ir pasiekimų kokybe. Sukaupti duomenys patvirtina, kad I. Simonaitytės sukakties minėjimas vyko visoje Lietuvoje, taciau svarbiausi įvykiai koncentravosi rasytojos gimtajame kraste – Vakarų Lietuvoje, buvusiame Klaipėdos kraste. Didesni renginiai organizuoti cionyksciuose miestuose Klaipėdoje, Silutėje, Priekulėje, Gargžduose, sių miestų artimiausių seniūnijų kultūros centruose. Tokia orientacija sietina su minėjimo programos skurdoku biudžetiniu finansavimu, Kultūros ministerijos tikslingai nukreiptu į rasytojos kilmės regiono bibliotekas, muziejus, Klaipėdos universiteto mokslininkus, cionykscius kultūros darbuotojų ir visuomenininkų sąjūdžius bei jų iniciatyvas. Kai kurios užduotys teko Vilniui dėl jame sutelktų mokslinių ir informacinių institucijų specifinių galimybių. Jos Ievos Simonaitytės siuolaikinio aktualinimo tema organizavo mokslinį seminarą-diskusiją, publikavo dalyvių pasisakymų tekstus, isleido rasytojos amžininkų liudijimų-atsiminimų knygą, Lietuvos radijas ir televizija sukūrė dokumentine apybraižą-filmą, romano „Vilius Karalius“ radiofonizaciją. Jie parengti profesionaliai ir įtaigūs, taciau demonstruoti vėluojant – sukaktuvinių metų pabaigoje. Programoje nebuvo numatytos ir nevykdytos ilgalaikės užduotys, skirtos kūrybos leidybai ir naujų simonaitistikos tyrimo saltinių publikavimui. Vykusiose diskusijose pabrėžta pareiga įvykdyti rasytojos testamentą – amžinam poilsiui atgulti sodelyje prie jos memorialinio muziejaus Priekulėje. Tai susije su palaikų perlaidojimu. Siekiant visų sių užduocių įgyvendinimo siūloma parengti ilgalaike simonaitistikos darbų programą. 120th Birth Anniversary of the Writer Ieva Simonaitytė: Memory, Heritage, and Communication The subject of research is the experience and results of the commemoration of the 120th birth anniversary of the writer Ieva Simonaitytė (1897–1978). The significance of this event, celebrated on the national scale, like other anniversaries of prominent personalities in Lithuanian history, was validated by the decision of the Seimas of the Republic of Lithuania and by the 2017 State program,approved by the Prime Minister. Such a decision meant that the State pledged itself to highlight the writer‘s humanistic values and her creative heritage. The aims of research were to determine the initiatives of the writer’s anniversary commemoration , the most important documents and the objectives raised in them, the process of their realization, the achievements and the content. According to the collected data, the events commemorating Ieva Simonaitytė‘s anniversary were held all over Lithuania. However, the most important ones were centred in the writer’s native land – West Lithuania, the former Klaipėda Region. Major events were organized in the cities and towns of Klaipėda, Silutė, Pagėgiai, Priekulė, Gargždai as the cultural centres of the nearest local authorities. Such an orientation can be explained by the limited budgetary funding of the commemoration program, with scanty allocations mainuly channeled to the region’s libraries, museums, Klaipėda University academics, the local movements of cultural workers and public figures and theinitiatives launched by them. As regards the scholarly and information aspect, due to the pool of intellectual and financial resources, Vilnius played an important role. The scientific institutions of the capital city held a seminar and discus sion on The Relevance of Ieva Simonaitytė , and the texts of the reports of the participants were published in the journal Colloquia (2017, Nr. 38); the Vilnius University Academic Publishers published a book of evidential texts and reminiscences , I’m Evė, Daughter of Etmė . Lithuanian Radio and Television released a documentary Ieva Simonaitytė and a radio version of the novel Vilius Karalius ; they are professional and powerful, unfortunately, somewhat belated as they were shown at the end of the anniversary year. The program did not contain any long-term projects: the major novels and autobiographical books by Simonaitytė were not republished; compilation of the home library catalogue and the author’s bibliography was not undertaken; the publication of the epistolary heritage, especially in the German language, was not continued; and a conference on the up-to-date analysis and assessment of the personality and her work was not held. The public was disappointed by the dire state of the Ieva Simonaitytė memorial museum in the town of Priekulė and failure to include it in to the activities of promoting her creative heritage. The Lithuanian general education schools have a problem too: the writer‘s literary works had been removed from their curricula for 20 years. When it was included into them again in 2016, teachers were faced with difficulties due to the lost experience and methods, the inability to convey the national, moral and social problems raised in the novels, the exceptional qualities of her characters, and the powerful suggestibility of Simonaitytė’s narratives. During discussions, the duty to fulfil the writer’s will was stressed: to move her remains from Vilnius to the garden at her memorial museum in Priekulė. To realize these tasks, it is necessary to prepare a long-term (for the duration of several years) program of commemorating Simonaitytė‘s work. Her novels are still relevant today as it was witnessed by a piece of investigative journalism: while celebrating the centenary of the restoration of Lithuania‘s independence, in the list of the Hundred of Centenary Books rated by a public opinion poll, the most important books of the writer were placed sixth and seventh. Keywords: Ieva Simonaitytė, memory, 120th birth anniversary, projects and program, memorial heritage, collections of manuscripts, epistolography and iconography, a personal library, information and communication, Lithuania Minor, Klaipėda Region

Adamo Honory’io Kirkoro istoriografijos ištakos yra Michało Eustachy’io Brenszteino faktografinio pobūdžio monografija lenkų kalba „Adamas Honory Kirkoras. Vilniaus leidėjas, redaktorius ir spaustuvininkas 1834–1867 metais“ („Adam Honory Kirkor. Wydawca, redaktor i właściciel drukarni w Wilnie od roku 1834 do 1867“. Wilno, 1930). Dabartiniu metu šio asmens tyrimai pasižymi svarbiu įdirbiu ir išsišakojo į lenkiškąją, lietuviškąją bei baltarusiškąją kryptis. Lietuviškąją kryptį nulėmė Kirkoro liberalios, kompromisinės, pasikeitusioms istorinės Lietuvos tęstinumo aplinkybėms atliepiančios patriotinės pažiūros, imperinės Rusijos režimo užimtoje Abiejų Tautų Respublikoje apribotos mokslo tiriamosios ir kultūrinės veiklos galimybės. Lietuvių tyrėjų Redos Griškaitės, Antano Kulakausko, Pavelo Lavrineco, Juozo Maceikos, Zitos Medišauskienės, Vytauto Merkio, Dariaus Staliūno ir kitų autorių tiriamieji ir mokslo pažintiniai veikalai dažniausiai analizuoja Kirkoro laikyseną lietuvių tautinio atgimimo epochoje ir santykius su šio sąjūdžio dalyviais. Autoriaus teikiamame straipsnyje tyrimas orientuotas į trijų Kirkoro veikalų („Великiй князъ Витовтъ“, publikuotas knygoje „Черты изъ исторiи и жизни литовскаго народа“. Вилъно, 1854; „Przewodnik po Wilnie i jego okolicach“. Wilno, 1880; „Groby wielkoksiążęce i królewskie w Wilnie“. Warszazwa, 1882) adaptaciją ir vertimus į lietuvių kalbą ir jų publikavimą Mažojoje Lietuvoje imperinei Rusijai uždraudus lietuviškąją spaudą tradiciniu lotyniškuoju raidynu Didžiojoje Lietuvoje bei autoriaus ryšius su „Auszros“ laikraščio leidėjais. Tyrimo šaltiniai yra Kirkoro knygos, archyviniai ir publikuoti dokumentai, kelių kartų knygotyrininkų sukaupti bibliografiniai duomenys. Darbe taip pat remiamasi tyrimo de visu metodu autoriaus užfiksuotais Kirkoro knygų leidybos kultūros vertinimais. Grindžiama įžvalga, kad XIX amžiaus lietuvių visuomenės užsakymas Kirkoro knygoms buvo užprogramuotas. Jų adaptyvių vertimų į lietuvių kalbą leidyba Tilžėje ir Bitėnuose spartino Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių integraciją, senosios ir naujosios Lietuvos gyventojų pilietinį suartėjimą, ugdė istorinę ir tautinę savivoką, kultūros pažangą. Research into Adam Honory Kirkor’s life and work was initiated by a specialist in the history of Lithuanian culture, Michał Eustachy Brensztein, in his applied study Adam Honory Kirkor: Publisher, Editor and Vilnius Printer in 1834-67 (Adam Honory Kirkor. Wydawca, redaktor i właściciel drukarni w Wilnie od roku 1834 do 1867. Wilno, 1930). Presently his historiography has become internationally famous, and due to numerous publications in various languages it has branched out into the Polish, Lithuanian, and Belorusian trends. The Lithuanian trend was shaped by Kirkor’s liberal and compromise views recognizing the merits of historical Lithuania and the prospects of its continuity as well as by the reduced possibilities of research and cultural activities in the Polish-Lithuanian Commonwealth occupied by imperial Russia. The research and fact-finding works by Lithuanian researchers Reda Griškaitė, Antanas Kulakauskas, Pavel Lavrinets, Juozas Maceika, Zita Medišauskienė, Vytautas Merkys, Darius Staliūnas, and other authors in most cases analyze Kirkor’s attitude towards the Lithuanian national revival movement and his relations with the participants of this movement. In the article by the present author, research is oriented towards the adaptations, translations into Lithuanian and their publication in Lithuania Minor following the Lithuanian press ban in Greater Lithuania of three works by Kirkor: Grand Duke Vytautas (Beликiй князъ Витовтъ) published in a book by several authors Outlines of the History and Life of the Lithuanian People (Черты изъ исторiи и жизни литовскаго народа. Вильно, 1854); A Guide to Vilnius and Its Environs (Przewodnik po Wilnie i jego okolicach. Wilno, 1880); The Graves of Grand Dukes and Kings in Vilnius (Groby wielkoksiążęce i królewskie w Wilnie. Warszawa, 1882). A deeper insight is offered into the relationship between the author and the publishers and collaborators of the monthly Auszra that promoted the ideas of the Lithuanian national revival. The latter prepared the first Lithuanian translations of Kirkor’s works in conformity with the ideological aspirations of the Lithuanian nation in the new times. The sources of research were Kirkor’s books published in Polish and Lithuanian as well as the archival and published documents connected with the publishing process, and the bibliographical data accumulated by the bibliologists of several generations. Use is also made of the results of the assessment of the publishing organization and culture of Kirkor’s books established by the de visu method. In the course of research, a proposition is suggested that the need for Kirkor’s books felt by 19th-century Lithuanian society was programed in advance. The publishing of their Lithuanian translations in Tilsit (lit. Tilžė) and Bittehnen (lit. Bitėnai) accelerated the integration of Lithuanians in Lithuania Minor and Greater Lithuania and the civic rapprochement between the residents of old and new Lithuania, fostered their historical and national identity and promoted cultural variety and progress.

Straipsnyje aptariamas Ievos Simonaitytės romanas „Vilius Karalius“ (1977 m. leidimas) ir Vydūno veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (2001 m. leidimas): abu kūriniai iliustruoja problemišką dviejų tautų sambūvį, o kito vaidmenį juose atlieka vokiškoji kultūra. Tekstai nagrinėjami prancūzo Danieliaus Henrio Pageaux imagologijos teorijos įrankiais: manija, fobija, filija ir idiokrazija. Paaiškėja, kad amžininkų darbuose į svetimąjį žvelgiama skirtingai: Vydūno veikalas grindžiamas filija, siekiama tautų lygiavertiškumo, o Ievos Simonaitytės romane vyrauja fobiškos herojų nuostatos. „Viliuje Karaliuje“ tautų koegzistavimas atsiskleidžia kaip sudėtingas darinys, lemiantis kasdienius konfliktus, į kuriuos nuolat įsivelia romano personažai dėl savo nuostatų ar skirtingo požiūrio į vokiškumą. Išryškėja kietasprandžio lietuvininko stereotipas, miesto bei kaimo priešpriešos ir kt. Vydūnas vokiečio bei lietuvio įvaizdį formuoja pasiremdamas įvairiais literatūriniais ar istoriniais šaltiniais (Johanno Wolfgango Geothe’s, Martino Lutherio ir kt. tekstais), jo požiūris į atvykėlius – vokiečius, zalcburgiečius, žydus – nėra vientisas, kuriamas gana neigiamas zalcburgiečių įvaizdis, taip pat aptariami lietuviams būdingi bruožai (savivaizdis). The representations of the Other in the works of Ieva Simonaitytė and Vydūnas are established by using two particular texts: Simonaitytė’s novel Vilius Karalius (1977 edition) and Vydūnas’s work Seven Hundred Years of German and Lithuanian Relations (2001 edition). German culture is the Other and both works describe the problematic coexistence between two nations. In order to unveil this coexistence, the theoretical and methodological instruments of the French imagologist Daniel-Henri Pageaux are used: he distinguishes four aspects of attitude towards other cultures – mania, phobia, philia, and idiocracy. The Other is perceived differently in both contemporary texts. Philia is the dominant approach in Vydūnas’s work, with the author promoting the idea of the equality of nations. By contrast, the attitude of the characters of Simonaitytė’s novel represents phobia in most cases. Since the heroes of the novel Vilius Karalius have different attitudes to, and perspectives on, German culture and since the coexistence of the two nations constantly acts as a complicating factor leading to difficulties, everyday tensions arise between them. The stereotype of the obstinate Lithuanian from Prussian Lithuania and the opposition between city and village were also detected. Vydūnas creates images of Germans and of Lithuanians by appealing to various literary and historical sources (Goethe, Tacitus, ect.). His opinions towards strangers (Germans, Salzburgians, Jews) are differentiated. Vydūnas creates a negative image of the Salzburgian and devotes much of attention to the discussion of the character of the Lithuanian (his self-image).