Search

Literatūrologė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja habilituota daktarė Jūratė Sprindytė šįmet pasitiko gražų jubiliejų. Ji yra eseistinės kritikos rinkinio „Kritikos akvarelės“ (1980), monografijų „Lyrizmas šiuolaikinėje lietuvių prozoje: stiliaus aspektas“ (1989), „Lietuvių apysaka“ (1996), „Prozos būsenos, 1988–2005“ (2006) autorė. Sudarė antologiją „Novelės metai“ (1989), po Alberto Zalatoriaus mirties parengė jo nebaigtą monografiją apie Vincą Krėvę, kartu su Janina Žėkaite parengė Vytauto Kubiliaus „Dienoraščius“. Parašė apie šimtą mokslo ir literatūros kritikos straipsnių. Apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2012). Su Jūrate Sprindyte kalbamės apie tai, kas jai buvo svarbu gyvenime ir literatūroje, apie būsenas, anot vieno jos knygos pavadinimo, ir apie dialoginį buvimą literatūros mokslo ir kritikos lauke. [...]

Subjektyvus žvilgsnis į knygą ar kultūros reiškinį, subjektyvi nuomonė, paremta patirtimi, giliu išmanymu apie literatūrą ir gyvenimą, suprantant šią sąvoką kaip diltėjišką gyvenimo filosofiją, yra patys įdomiausi, vertingiausi, skaitytojus ir klausytojus ypač traukiantys dalykai. Ramus „Pirmo sakinio“ kalbėjimas, kurio pagrindas yra sakomo žodžio sąsaja su pasauliu, analitinis santykis su pristatoma knyga ar reiškiniu, asmeninis interesas parodyti to reiškinio svarbiausias puses, atskleisti jo prasmę išsiskiria informacijos, paviršutiniškų nuomonių ir komentarų sraute. Klausytojai atpažįsta tokį kalbėjimą kaip tikrą, suinteresuotą ir prasmingą, ir juo patikėję tas 40 minučių, tiek, kiek trunka laida, mielai būna kartu. Taip „Pirmas sakinys“ tampa kažkuo daugiau nei literatūros kritika, nes iš mums visiems žinomos komunikacijos grandinės, kurioje dalyvauja patys įvairiausi veiksniai, klausytojo užkalbinimas šiuo atveju tampa pats svarbiausias. Mažiau su literatūra susijusiam klausytojui laida suteikia naujos ir kokybiškos informacijos, o literatūros žmogui tai yra galimybė mintimis įsitraukti į laidoje vykstantį nuomonių dialogą ir kitaip pamatyti knygą ar kultūros įvykį. [...]

Literatūrinio lavinimo liberalumas, pasirinkimo laisvė, interpretacinė įvairovė – aiškūs pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio orientyrai. 2002 m. programoje šis laisvas pasirinkimas iš dalies apribotas: 11–12 klasių kurse parinkta 20 privalomųjų autorių, kitus pavadinus kontekstiniais9; manytina, kad šie išskirtieji privalomieji autoriai yra besikristalizuojančio, bandomo įtvirtinti naujojo kanono ašis. O štai 2011 m. programoje privalomųjų autorių yra jau 36, kur kas aiškiau nurodomos jų kūrinių interpretacinės gairės, analizės aspektai10, šitaip užtvirtinant gausesnį kanonizuotų autorių sąrašą ir jų kūrinių interpretavimo modelius. Kūrinių skaitymo ir interpretacijos aspektu per trisdešimtmetį pasiūlymai taip pat keitėsi: būta bandymų į mokyklas integruoti ir imanentišką analizę, ir kontekstinį skaitymą (pastaroji pastanga ryškiausia dabar galiojančioje programoje ir paskutinio dešimtmečio vadovėliuose). [...]

Vytauto Didžiojo universiteto mokslo žurnalas „Darbai ir dienos“1 buvo pradėtas leisti 1930 metais, leidyba nutraukta sovietmečiu ir atnaujinta 1995-aisiais. Profesorius Leonas Gudaitis (1935–2019) redagavo atkurtąjį mokslo leidinį daugiau nei dešimt metų – nuo 1994 iki 2006-ųjų. Per tą laiką parengė 36 tomus (t. 1 (10)–45), kurių kiekvieno apimtis buvo didesnė nei 20 spaudos lankų. Drąsiai galima kalbėti apie turtingą redagavimo palikimą. VDU biblioteka saugo šių leidinių bylas, kurios fiksuoja mokslinio redaktoriaus darbą nuo teminių tomų sudarymo idėjos iki galutinio varianto: pateikiami teminių tomų planai, redaguoti autorių tekstai, korektūriniai variantai. Profesoriaus įrašai liudija ne tik dėmesį rašytiniam tekstui, bet ir grafinei raiškai, meniniam redagavimui. Šiame straipsnyje apsiribojama stilistiniu žurnalo redagavimu: leksikos, sintaksės taisymais. Ypač atkreipiamas dėmesys į stilistines variacijas, aiškinamasi, kas ir kodėl keičiama, svarstoma, kaip būtų galima įvardyti redagavimo principus. Analizė parodė, kad „Darbų ir dienų“ mokslinis redaktorius Gudaitis labiausiai vengė stilistinės monotonijos, įsitvirtinusių standartinių posakių ir siekė teksto gyvumo, turtingumo, glaustumo. The first issue of Vytautas Magnus University’s scholarly journal Deeds and Days (Darbai ir dienos) was published in 1930. After being discontinued during the Soviet occupation, its publishing was resumed in 1995. Professor Leonas Gudaitis (1935–2019) edited the revived scholarly publication Deeds and Days for more than a decade: from 1994 until 2006. In total, 36 volumes (no. 1 (10)–45) were prepared, their size being 20 or more printer’s sheets. The rich legacy of their editing is unquestionable: VMU Library holds the files of these publications, in which the scholarly editor’s work is documented starting from the idea for the creation of thematic volumes and ending with the final version. The plans for the thematic volumes, the edited texts of the authors, and the proof-read versions are all presented. The professor’s entries attest to the focus on the graphical expression in addition to the written text: the scope of Gudaitis’s work included artistic editing. This article is limited to the stylistic editing of the journal: the corrections of its vocabulary and syntax. There is a particularly strong focus on stylistic variations; explorations of what was corrected and why; and discussions of how the editorial principles could be defined. The analysis reveals that Gudaitis avoided stylistic monotony and stock expressions above all else and sought to ensure the text was brisk, rich, and succinct.

Straipsnyje prisimenamas vienas svarbiausių praėjusio amžiaus literatūros teoretikų Wolfgangas Iseris (1926–2007), įkūręs visame pasaulyje žinomą originalią literatūros tyrimų mokyklą, paremtą „estetinio atsako teorija“ (Wirkungsaesthetik), kuri padarė didžiulį poveikį literatūros mokslui. Iseriui rūpėjo, kaip grožinį kūrinį galėtų skaityti idealus, numanomas (implikuotas) skaitytojas. Tai reiškė, kad atsisakoma įprastinių autoriaus ir skaitytojo, fikcijos ir realybės polių, ir konstruojama tarpinė suvokimo ir interpretacijos erdvė. Šią teorinę perspektyvą įtvirtino pirmieji profesoriaus veikalai – „Numanomas skaitytojas“ (1972) ir „Skaitymo aktas“ (1976). Iseris nesiliovė tyrinėjęs, kokį poveikį skaitymas daro žmogaus patirčiai, jo savasčiai, ir atrado naują – literatūros antropologijos – perspektyvą. Visa tai nagrinėjama veikaluose „Perspektyvinimas“ (1989), „Fiktyvumas ir įsivaizdavimas“ (1993), „Interpretacijos spektras“ (2000), „Kaip kurti teoriją“ (2007). Apgailestaujama, kad lietuvių literatūros tyrinėtojų Iseriui veikalai jau ne pirmą dešimtmetį netiksliai interpretuojami ir klaidingai priskiriami literatūros recepcijos teorijai, nors profesorius pabrėžė, kad plėtoja „literatūros atsako“ (Wirkungstheorie) teoriją, o ne „recepcijos estetiką“ (Rezeptionstheorie). Straipsnyje autorius aprašo savo asmeninius santykius su žymiuoju literatūrologu, išsirutuliojusius profesoriaus vesto Kultūros studijų seminaro Štutgarte metu. Skelbiama keletas Iserio laiškų autoriui – buvusiam seminaro klausytojui – vieninteliam lietuviui, su kuriuo profesorius yra ilgiau bendravęs.

Vandos Zaborskaitės sovietmetyje sukurta įtakingiausia metodologinė prieiga suformavo mūsų šiuolaikinius santykius su grožine literatūra. Straipsnio tikslas yra aptarti ir įvertinti jos literatūros metodologijai skirtą darbų dalį, kurią sudaro trys knygos „Eilėraščio menas", „Literatūros mokslo įvadas" ir ontologijos „Poetika ir literatūros estetika" parengimas. Oponuodama oficialiajam vulgariajam sociologizavimui, ji laikėsi iš Vinco Mykolaičio-Putino perimtos humanistinės hermeneutinės literatūrologuos tradicijos, akcentavusios meno psichologinio ir estetinio poveikio (Erlebnis) reikšmę žmogaus gyvenime ir tęsusios idealistinės estetikos sukurtą panestetinę meno koncepciją. Paveldėta genetinių, istorinių ir estetinių literatūros tyrimų tradicija jos buvo papildyta interpretacijos meno, fenomenologijos ir formalizmo nuostatomis. Zaborskaitė laikėsi ganėtinai pliuralistinės, bet savaip aiškiai suformuluotos prieigos prie literatūros, kuri leistų derinti teksto suvokimo istoriškumą su logiškumu, genetinę kritiką su interpretacine imanentine. Svarbiausiu literatūros studijų tikslu ji nurodė kūrinio individualumo suvokimą, kuris ne tik motyvuojamas meninės struktūros vientisumo aprašymu, bet ir apribojamas bei konkretizuojamas autoriaus prasmių akiračio tyrimu. Įvesdama ir racionalizuodama atskiro kūrinio interpretavimo praktiką, ji, kaip Emilis Staigeris, laikėsi kūrinio estetinio poveikio ir kritikos retorinės įtaigos nuostatų. One of the most influential approaches to literary methodologies worked out by Zaborskaitė in the Soviet period made solid foundations for our contemporary fiction understanding. The aim of the article is to consider and assess the part of works dedicated to literary methodology by Vanda Zaborskaitė. That part consists of three books - "The Art of Poem", "Introduction to Literary Science" and preparation of the anthology "Poetics and Literary Aesthetics". Opposing to the official vulgar sociologization of literature she followed the humanistic hermeneutical literary tradition taken from Vincas Mykolaitis-Putinas which stresses the psychological significance of art impact (Erlebnis] in human life and continues the pan-aesthetical art conception created by idealistic aesthetics. The inherited tradition of genetic, historical and aesthetic research of fiction was enriched by interpretation art, phenomenology and formalism approaches. Zaborskaitė maintained rather pluralistic but in a way clearly defined attitude to literature allowing to combine historicity with logics, genetic criticism with interpretational immanent. Her reading goal was to perceive the individuality of a literary work which is not only motivated by description of its artistic structure integrity but limited and concretized by investigations of its author's outlook. By introducing and rationalizing the practice of interpretation of a separate literary work she, in the same way as Staiger, pursued aesthetic and rhetoric suggestions of criticism.

Straipsnyje aptariama dviejų semiotikų - Algirdo Juliaus Greimo ir Jurijaus Lotmano - polemika su vadinamuoju Literaturwissenschaft, arba tradicine literatūrologija, kreipiant dėmesį į kelis aspektus: epistemologinius ir metodologinius polemikos pagrindus, polemikos retoriką, santykio su literatūros tyrinėjimais kitimą, kuriamos metodologijos savirefleksiją. Bendros humanitarinių mokslų epistemos vienijami, mokslininkai kūrė skirtinguose socialiniuose, kultūriniuose kontekstuose, tad jų polemikoje išryškėja ir kiek skirtingi oponentai. Greimui tai - Literaturwissenschaft kaip nemokslas ir neturintis galimybės tapti mokslu, Lotmanui - literatūros mokslo nemoksliškumas, numanant moksliškumo galimybę, ir ideologizuota sovietinė literatūrologija. Būtent dėl to Lotmano poleminiuose tekstuose galima atpažinti tam tikras ezopinės kalbos strategijas The article presents the polemic with so-called iteraturwissenschaft in the works of Algirdas Julien Greimas and Yuri Lotman as the representatives of the semiotic point of view. There are a few aspects under consideration in the analysis of the different strategies of the polemic: the epistemological and methodological foundation of the polemic, the rhetorical strategies in the polemic, the change of the attitude towards literary research, and the reflection of the methodology in the process of creation. The social and cultural context is considered as playing a crucial role in the establishment of different critical positions and different opponents in the polemic. It is very important in the case of Lotman, who created his theory in the Soviet regime and used the strategies of so-called Aesopic language

Publikacijoje, skirtoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400-osioms metinėms, skelbiami keli skaitiniai iš palaimintojo Jokūbo Vbraginiečio (apie 1130-1198) „Aukso legendos“ antrosios dalies (pirmąją išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) – veikalo, kurio buvimas senojoje Lietuvoje paliudytas anksčiausiai: žinoma, kad krikštydamas Lietuvą karalius Jogaila pavedė Karūnos pakancleriui Klemensui nupirkti vieną lotyniškos rankraštinės „Legendos“ nuorašą ir šią knygą padovanojo 1387 m. statytai, o 1388 m. gegužės 7 d. pašventintai Vilniaus katedrai. Straipsnio autoriaus teigimu, „Aukso legenda“ tam tikra prasme nuo XIV amžiaus rengė Lietuvos visuomenę didžiai reikšmingam įvykiui – Dievo Motinos apsireiškimui Šiluvoje. Publikacijoje skelbiami skaitiniai, skirti svarbesnėms vasaros ciklo šventėms: Žolinei (VIII 15), Šilinei (IX 8), taip pat Vilniaus globėjo Šv. Kristoforo šventei (VII 24). Skaitiniai dedami ta tvarka, kaip yra originale, paliekant Vbraginiečio skaitinius parengusio prof. Giovanni Paolo Maggioni jiems suteiktą numeraciją. Skaitinius apie Šv. Kristoforą ir Švč. Mergelės Marijos ėmimą į dangų išvertė dr. Tomas Veteikis, o skaitinį apie Švč. Mergelės gimimą – Nijolė Klingaitė-Dasevičienė. Komentarams pasinaudota „Aukso legendos“ vertimu į anglų kalbą, taip pat keliais Šventojo Rašto vertimais į lietuvių kalbą. Geografinių pavadinimų lietuviškos lytys pateikiamos pagal pasaulio vietovardžių sąvadą. The publication dedicated to the 400th anniversary of the visitation of the Blessed Virgin Mary in Šiluva provides several readings from Part Two (Part One was published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore) of “The Golden Legend” by the Blessed Jacobus de Varagine (circa 1130–1198) – the work whose existence in Old Lithuania was witnessed at the earliest time: it is known that, when christianising Lithuania, King Jogaila assigned Subchancellor of the Crown, Clemens, the task of buying one Latin manuscript copy of “The Golden Legend” and made the Vilnius Cathedral which had been built in 1387 and sanctified on 7 May 1388 a present of it. According to the author of the article, from the 14th century, “The Golden Legend” in a sense was preparing the Lithuanian society for a highly significant event – the visitation of the Blessed Virgin Mary in Šiluva. The publication provides readings intended for major summer festivals, which are as follows: the Assumption of the Virgin Mary into Heaven (15 August), the Birth of the Blessed Virgin Mary (8 September) and a festival of St. Christopher, patron of Vilnius (24 July). The readings have been put in the same order as in the original and the numeration given to them by Professor Giovanni Paolo Maggioni who prepared Jacobus de Varagine’s readings has been left. The readings about St. Christopher and the Assumption of the Virgin Mary into Heaven have been translated by Dr. Tomas Veteikis and the reading about the birth of the Blessed Virgin Mary has been translated by Nijolė Klingaitė-Dasevičienė. For comments, an English translation of “The Golden Legend” and several Lithuanian translations of the Bible have been used. Lithuanian genders of geographical names have been indicated according to the list of world place names.

Straipsnyje pristatomos postmoderniajai realizacijai skirtų taikomųjų lanksčios literatūros didaktikos modelių kūrimo idėjos, akmens tema parengto lanksčios literatūros didaktikos modelio teorinis pagrindimas, analizuojami šio modelio taikymo literatūriniame ugdyme rezultatai šiuolaikinių edukacinių tendencijų kontekste. Siekiant pagrįsti literatūrinio ugdymo didaktinį modelį, buvo išanalizuoti literatūrologijos, literatūros didaktikos, psichologijos, istorijos, grožinės literatūros tekstų šaltiniai, sudarytas grožinės literatūros tekstų akmens tema pasiūlos lapas. Atliktame psichologiniame-literatūriniame tyrime dalyvavo vienos Vilniaus mokyklos ir Juodupės gimnazijos aštuntos klasės moksleiviai (iš viso 90 mokinių) bei dešimt VPU IV kurso studentų. Atlikta gautų duomenų kiekybinė analizė ir aspektinė interpretacija. Atsižvelgiant į pasaulines postmodernias edukacines tendencijas bei Naujojo raštingumo studijų idėjas derinti mokytojų, moksleivių edukacinius poreikius ir atradimus su mokslininkų ir tyrėjų siūlymais bei rekomendacijomis, padaryta prielaida, jog inovacinis lanksčios literatūros didaktikos modelių taikymas per literatūros pamokas turėtų praplėsti moksleivių literatūrinį akiratį ir sudaryti sąlygas jų saviraiškai, kritiniam mąstymui, kūrybiškumui skleistis, atliktus didaktinį tyrimą, pasitvirtino. Lanksčios literatūros didaktikos idėjos galėtų paįvairinti ir praturtinti Lietuvos literatūrinį ugdymą psichologijos, etnologijos, mitologijos, moderniosios literatūrologijos ir kitų sričių integracinių derinių taikymo kryptimis. The article discusses the processes of literary education in Lithuanian schools (changes in general curricula and education standards, in the models of Lithuanian language examinations at basic and secondary levels). The main problem of modern didactics is as follows: is it necessary to expand traditional literary didactics with ideas of modern and post-modern didactics thus developing flexible literary didactics models for general education schools in Lithuania? Mixing the ideas of Theme criticism, New criticism, Reader-response criticism, Psychoanalytic criticism, history, archaeology, flexible literary didactics and New Literacy Studies with stone related literary works of Lithuanian authors, the flexible literary didactics model is construed. Creative works related to the theme of stone, psychological and literary interests and the survey of participants from Vilnius A.Vienuolis high school, Juodupė's gymnasium and students of Vilnius Pedagogical University are investigated. It is concluded that our hypothesis that attributes of stone culture survive in the mind is confirmed by the fact that respondents in general regard observances and literary works of stone admirers with favour. The survey shows positive attitudes to the application of the flexible literary didactics model in the field of Theme criticism in Lithuanian high schools. […] Flexible literary didactics models could enrich literary education at mainstream schools in Lithuania by implementing psychology, ethnology, mythology, modern literary science and their integral combinations.

Literatūrologija kaip savarankiška disciplina Lietuvoje pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, tačiau literatūros mokslo klausimams skirtų darbų būta jau seniau. XIX a. tie darbai spausdinti ir lietuviškai , pradėta kurti lietuviška literatūrologijos terminija. Pirmoje XIX a. pusėje literatūros dalykai buvo aptariami ne atskiruose veikaluose, o įvairių leidinių pratarmėse ar kitose dalyse. Antrojoje XIX a. pusėje daugėjo literatūrologijos darbų, jų ypač pagausėjo atsiradus lietuvių periodikai. XIX a. pabaigoje pasirodė pirmoji lietuvių literatūros istorija (J. Šliūpo), lietuviška poetika (V. Kudirkos), publikuota kritinių straipsnių. Visa tai lėmė literatūros mokslo terminijos formavimąsi ir skatino jos raidą. Jau nuo pirmųjų literatūrinės tematikos darbų galima kalbėti apie reikšmines terminų grupeles, terminų ryšius. XIX a. literatūrinės tematikos darbuose apibrėžti ar paaiškinti pamatiniai literatūros mokslo terminai (poezija, proza), eilėdaros terminai (posmas, hegzametras), meninių priemonių pavadinimai (tropas, užtylėjimas), dramos žanrų pavadinimai (drama, komedija) ir kt. Kadangi dalis sąvokų klasifikuojama, matyti jas įvardijančių terminų ryšiai. V Kudirkos nuopelnas, kad XIX a. buvo padėti tvirti lietuvių eilėdaros terminijos (gana sistemiškos) pagrindai. [...] Literary science as an independent discipline in Lithuania began to develop at the end of the 19th century and the beginning of the 20th century, although literary works had been published before that. In the 19th century those works were published in Lithuanian and Lithuanian terminology of literary science began to be created. During the first half of the 19th century literary subjects were discussed in prefaces or other parts of different publications, but not in separate works. The number of literary works rose during the second half of the century when Lithuanian periodicals appeared and became more numerous. At the end of the 19th century the first history of Lithuanian literature (by J. Šliūpas), the first Lithuanian poetics (by V. Kudirka) appeared, and works on literary criticism were being published. This all determined the formation of Lithuanian literary terminology and its development. From the first literary works we can talk about semantic groups of terms, relations between terms. In the literary material of the 19th century basic literary terms (poezija 'poetry', proza 'prose'), terms of versification (posmas 'strophe', hegsametras (now hegzametras) 'hexameter'), names of stylistic devices (tropas 'trope', uztylėjimas (now nutylėjimas) 'pretention'), names of genres of drama (drama 'drama', komedija 'comedy') etc were defined or explained. Since some of the concepts were classified, relationships between terms of those concepts are visible. A merit of Y Kudirka is foundation of Lithuanian terminology of versification which is rather systematic. [...]

Thema der Abschlussarbeit zur Erlangung des Magistertitels in Literaturwissenschaften lautet „Frau in der Gesellschaft im späten Werk von Heinrich Böll“. Es werden drei Werke untersucht, d.h. zwei Romane „Gruppenbild mit Dame“ (1971), „Frauen vor Flußlandschaft“ (1985) und die Erzählung „Die verlorene Ehre der Katharina Blum“ (1974). Die Auswahl des Themas und des Untersuchungsobjekts haben zwei Behauptungen von Dorothee Römhild beeinflusst. In ihrem Buch „Die Ehre der Frau ist unantastbar: das Bild der Frau im Werk Heinrich Bölls“ (1991) behauptet sie, der Forschungsstand des Schaffens von Heinrich Böll, was das Thema „Frau“ betrifft, erweise sich als lückenhaft. Zugleich macht die deutsche Literaturwissenschafterin aufmerksam darauf, dass beschreibende – nicht wertende – Arbeiten über die „Rolle“, das „Bild“ oder die „Darstellung“ der Frau in..., bei..., in einem patriarchalisch geprägten Literaturbetrieb immer noch die Norm seien. Das zu untersuchende Problem wird mit der Suche nach der Wilden Frau, d. h. nach dem Urbild oder Geist der Frau, in der Gesellschaft verbunden. Hauptziel der Abschlussarbeit ist zu zeigen, dass die drei erwähnten Werken von H. Böll sowohl die Bilder der Wilden Frau, als auch den Werdegang der Frau transportieren. Im Untersuchungsverfahren der Abschlussarbeit bedient man sich einer Interpretationsmethode und des feministischen Forschungsansatzes. Da es vier Methoden oder Ansätze frauenspezifischer Forschung gibt, sollen sie kurz... [to full text]

Straipsnyje kalbama apie postmodernizmo sampratą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Aptariama, kokiose Lietuvos kultūros sferose labiausiai reiškiasi postmodernizmas. Pastebima, jog Lietuvoje postmodernizmo samprata populiaresnė filosofijos diskurse, o ne lietuvių literatūros kritikoje. Iš tiesų, konstruodama savą postmodernios literatūros koncepciją, kritika labiau linksta remtis užsienio postmodernizmo teorijomis. Aptariami lietuvių kritinės literatūros autoriai, savo tyrinėjimuose analizuojantys moderniąją užsienio literatūrą. Konstatuojama, jog šiuolaikinė lietuvių literatūros kritika vis dar eina postmodernėjimo linkme. The article discusses the concept of postmodernism in the modern Lithuanian literature and the areas of Lithuanian culture, in which the postmodernism displayed itself most. It is noted that the concept of postmodernism in Lithuania was more popular in the philosophical discourse but not in Lithuanian literary criticism. Indeed, when construing its own concept of postmodern literature, the criticism is inclined to rest upon the foreign theories of postmodernism. Lithuanian critical literature authors, who analyzed the modern foreign literature in their studies, are discussed and it is stated that the modern Lithuanian literary criticism still develops in the postmodern direction.

The fairy tales from book Daktaras Krapštukas pragare (Doctor Krapštukas in the Hell) by Julius Kaupas, the originator of urbanistic fairy tales in Lithuanian literature, have been compared with fairy tale Aukso puodas (The Golden Pot) by Hoffmann, German Romantic author. The background of the fairy tales, the relationship between fantasy and reality, as well as the irony, sense of time, symbols and narrators have been collated in this article.

Straipsnyje apžvelgiami literatūros mokslo terminai 1926 m. penktu Maironio raštų tomu išleistoje „Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje“. Maironis buvo vienas iš pirmųjų, literatūrą specialiojoje ir aukštojoje mokykloje dėsčiusių lietuviškai. Jo vartoti terminai atspindi pradinį dabartinės to dalyko terminijos raidos tarpsnį. Straipsnyje Maironio vartoti terminai yra suskirstyti pagal reikšmę (literatūros ir kūrinių pavadinimai, su literatūros kūryba ir kūriniais susiję ypatybių ir veiksmų įvardijimai, literatūros laikotarpių, srovių, mokyklų ir kt. įvardijimai, bendrieji literatūros mokslo terminai), o po to aptariami raiškos atžvilgiu. Kitoje straipsnio dalyje apžvelgiama Maironio vartotų terminų sandara ir kilmė. Sandaros atžvilgiu skiriami vienažodžiai ir sudėtiniai terminai. Vienažodžiai terminai smulkiau skirstomi į terminologizuotus paprastuosius žodžius ir darinius, pastarieji apžvelgiami pagal darybos būdą. Sudėtiniai terminai smulkiau skirstomi pagal dėmenų skaičių bei pažyminiu einančių dėmenų raišką. Kilmės atžvilgiu skiriami lietuviški, skolintiniai (tarptautiniai) ir mišrūs (hibridiniai) terminai. Apžvalga rodo, kad Maironis iki savo amžiaus galo bus išlikęs pradinio bendrinės lietuvių kalbos susidarymo tarpsnio atstovas. Tai matyti ne tik iš jo kalboje vyraujančių priesagą -iškas turinčių būdvardžių, bet ir senesnių ir naujų terminų varijavimo (eilės ir eilėraštis, įtalpa ir turinys, tvarinys ir kūrinys, veikiantis asmuo ir veikėjas ir kt.), skolinių lietuvinimo (balada, oda, originalis „originalus“, poėta, sentimentalis „sentimentalus“ ir kt.). The paper gives an overview of the terms of literary science from “Trumpa visuotinės literatūros istorija” [Brief History of Universal Literature] published in Volume 5 of Maironis’ “Raštai” [Writings] in 1926. Maironis was among first to teach literature in a special and higher school in Lithuanian. His used terms reflect the initial stage of development of current terminology of the subject. The paper groups the terms used by Maironis according to the meaning and then discusses them from the point of view of expression. The other part of the paper gives an overview of the structure and origin of the terms used by Maironis. From the point of view of structure, one-word and composite terms are distinguished. One-word terms are classified into terminologised simple words and derivatives, and the latter are discussed according to the method of word-formation. Composite terms are classified according to the number of elements and the expression of elements that function as attributes. From the point of view of origin, there are Lithuanian, borrowed (international) and mixed (hybrid) terms. The overview shows that Maironis remained the representative of the initial stage of the formation of standard Lithuanian until his death. This is testified not only by adjectives with the suffix -iškas, which prevail in his language, but also by variation of older and newer terms (eilės and eilėraštis [verse; poem], įtalpa and turinys [contents], tvarinys and kūrinys [piece of creation], veikiantis asmuo and veikėjas [actor], etc.), adaptation of loanwords to the Lithuanian language (balada [ballad], oda [ode], originalis “originalus” [original], poėta [poetess], sentimentalis [sentimental], etc.).

Straipsnio autorė apžvelgia Vytauto Kubiliaus literatūros kritikos darbus ir jų evoliuciją, apibrėžia specifines jo estetikos ir metodologijos priemones, apibūdina kritikos stilių. Kubiliaus darbai pasirodė pirmaisiais pokario metais ir tapo opozicija vulgariam sociologiniam metodui. Pagrindiniai literatūros psichologinio interpretavimo kriterijai išdėstyti knygoje „Naujų kelių ieškant“ (1964), padėjusiai pagrindus vėlesnėms monografijoms „Salomėjos Nėries kūryba“ (1968), „Kazio Borutos kūryba“ (1980), „Ievos Simonaitytės kūryba“ (1987), „Antanas Vaičiulaitis“ (1993), „Jonas Aistis“ (1999). Aptardamas literatūros raidą, V. Kubilius remiasi ne tik istoriniu ar psichologiniu kontekstu, bet itin pabrėžia literatūros vidinę logiką, ypatingai žanrų ir krypčių tradicijas. Laikantis šių nuostatų parengta ir išleista: „XX amžiaus lietuvių lyrika“ (1982), „Žanrų kaita ir sintezė“ (1986), „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“ (1993), „XX amžiaus literatūra“ (1995). V. Kubilius teigia, kad literatūros kritikos svarbiausias uždavinys – atskleisti literatūros kūrinio estetinę vertę. Jis išplečia „meninės vertės“ sąvoką ir ją taiko ne tik literatūrinei, bet ir dvasinei teksto dimensijai. Tradiciškai V. Kubilius laikosi „ornamentuoto“ rašto tradicijos. Aukščiau minimais apibendrinimais remiamasi analizuojant V. Kubiliaus sovietinio laikotarpio literatūros kritikos darbus bei išleistus jau atkūrus Nepriklausomybę, t. y. „Literatūra istorijos lūžyje“ (1997) ir „Neparklupdyta mūza“ (2001). The author of the article presents a review of Vytautas Kubilius' literary criticism and its evolution, defines the specific means of his aesthetics and methodology, and characterises the style of his critique. Kubilius' works appeared during the first post war decade and represented an opposition to a vulgar sociological method. The main criteria of a psychological interpretation of literature were set forth in his book Looking for New Ways (1964), which formed the basis of a number of his monographs, such as Lyrics by Salomėja Nėris (1968), Writings by Kazys Boruta (1980), Writings by Ieva Simonaitytė (1987), Antanas Vaičiulaitis (1993), and Jonas Aistis (1999). While discussing the development of literature, Kubilius refers not only to historical or psychological contexts, but also stresses the internal logic of literature, especially the traditions of genres and trends. This approach has largely shaped the contents of such publications as 20th Century Lithuanian Lyrics (1982), Interchange and Synthesis of the Genres (1986), The Tradition of Romanticism in Lithuanian Literature (1993) or 20th Century Literature (1995). The main function of literary criticism, according to Kubilius, is to reveal the aesthetic value of a literary work. He extends the concept of 'artistic value' and applies it not only to the literal, but also to the spiritual dimension of the text. As regards his style, Kubilius keeps to the tradition of 'ornamented' writing. The above generalizations rest on the analysis of Kubilius' literary criticism published during the Soviet period as well as on his new publications that appeared after the restoration of Lithuanian independence, namely, Literature during the Historical Break (1997) and The Intractable Muse (2001).

Straipsnyje pradedama nagrinėti iki šiol išsamiau netyrinėta senųjų Lietuvos knygų antraščių raida, aptarta analizuojamos temos istoriografija, gilinasi į teorinius antraščių terminologijos klausimus. Nuodugniai analizuojamos termino „knygos antraštė“ sampratos ir vartojimas. Nors literatūrologija - ir pasaulio, ir Lietuvos mastu - yra tikrai sena, smarkiai išplėtota mokslo šaka, vis dar tebesama literatūros reiškinių, kuriuos net specialistai suvokia greičiau intuityviai. Vienas iš tokių reiškinių yra literatūros kūrinio ar knygos antraštė. Antraštės terminas net literatūros mokslininkų paprastai vartojamas „aksiomiškai“, tarsi savaime suprantamas dalykas. Lietuviškame enciklopediniame knygotyros žodyne konstatuojama, kad antraštė - tai pavadinimas, ir pateikiama klasifikacija pagal antraštės vietą leidinio ar leidinių serijos struktūroje. Tokia definicija netenkina literatūros mokslininkų. Straipsnyse siekiama atsakyti į klausimus: ar antraštė ir pavadinimas yra tapatūs dalykai, ar senųjų leidinių pavadinimai laikytini tik antraščių sudėtine dalimi. Tyrimui pasirinkti 1574–1773 metų senieji Lietuvos leidiniai. Baigiamojoje išvadoje autorė pažymi, jog akivaizdu, kad antraštė tikrai yra (ar bent jau buvo) ne tik pavadinimas, bet savarankiška literatūros forma, turinti savus kanonus, pasižyminti savitais raidos dėsningumais ir drauge atspindinti bendrąjį epochos skonį bei stilių. Cituoti, kupiūruoti, versti renesansines ir barokines antraštes derėtų atsargiai ir pagarbiai - nors jų pagrindinė funkcija yra praktinė reprezentacinė, vis dėlto jos yra literatūros tekstai tikrąja to žodžio prasme. The paper investigates so far little explored development of the titles of old Lithuanian books, discusses the historiography of the analysed topic, and goes deep into theoretical issues of title terminology. It thoroughly analyses the concepts and usage of the term “book title”. Although literary science – both global and Lithuanian – is a really old and highly developed branch of science, there still occur literary phenomena that are perceived rather intuitively even by specialists. One of these phenomena is the title of a literary work or book. The term of the title is usually used axiomatically even by literary scientists, as if being matter-of-course. The Lithuanian encyclopaedic linguistic dictionary states that the title is the name, and gives classification according to the place of the title in the structure of the publication or series of publications. This definition does not satisfy literary scientists. The paper seeks to answer the questions: Are the title and the name identical notions? Should the names of the old publications be considered only an integral part of the titles? Old Lithuanian publications of 1574–1773 were selected for the research. In the final conclusion the author notes that it is obvious that the title is (or at least was) not only the name, but an independent form of literature with its own canons, peculiar development patterns, reflecting the overall taste and style of the epoch. Citing, expurgating and translation of Renaissance and Baroque titles should be done with caution and respect; although their primary function is practical representational, they still are literary texts in a proper sense.