Search

Eduard Gisevius (1798-1880) is a well-known personality for Prussian Lithuania (Lithuania-Minor) ethnic culture heritage researchers. He provided outstanding works recording, describing, publishing and researching the way of living and spiritual and material culture of local Lietuvininkai people in East Prussia of the 19th century. In the same way the memory of another person, Gustaw Gisevius (1810-1848) is kept alive in a nearby situated other East Prussian land - Masuria. He is honoured for his struggle against the Germanization policy there, as well as for collecting, editing and propagating the local Polish Masurians' folklore. And a paradox arises here: Gustaw Gisevius is well-known in Poland at present times, but not in Lithuania, and Eduard Gisevius is well-known in Lithuania, but not in contemporary Poland. We have to correct this historical mistake. Other topical questions also have to be highlighted: Were those two outstanding men (both of them citizens of the Prussian Kingdom) relatives? Were they familiar with each other? Did they meet and did they communicate with each other? What sort of personal relationships might be considered here? The main idea of this article is to shed light on all the possible aspects in this case. According to Emilia Iwin-Kot, a historian from Ostróda museum in Poland, it is possible to acquire information about at least 54 Gisevius family representatives from eight generations since 1580, and there is enough clear information in the museum documents to establish a brother-in-law relationship between Eduard and Gustaw Gisevius. A presumption is raised here about possible contacts between those two outstanding persons in Königsberg and their communication on the topic of common problems connected with the Germanization policy and the ways to struggle with it for both Masurian and Lietuvininkai people, as well as about native language and cultural heritage preservation for both national minorities in East Prussian lands at that time.

Straipsnis skirtas K. Donelaičio recepcijai Vydūno kūryboje. Atskleidžiama, kad K. Donelaitis atsidūrė Vydūno akiratyje gana anksti, taip pat daroma prielaida, kad K. Donelaitis galėjęs būti ir vydūniškosios tautiškumo sampratos inspiratorius. Pažymima, kad K. Donelaičio intencijos tautiškumo atžvilgiu sutapo su Vydūno siekiais. Daugiausia dėmesio skiriama paskutiniajam Vydūno veikalui „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“. Atskleidžiama, kad įvadiniame ir baigiamajame tekstuose Vydūnas nusako savo požiūrį į K. Donelaitį, pabrėždamas jo novatoriškumą, reikšmę įtvirtinant lietuvių kalbą, atskleidžiant sąsajas su antikine graikų kultūra. Pabrėžiama, kad šiame kūrinyje Vydūnas, skirtingai negu kitose K. Donelaičiui skirtose savo publikacijose, sutelkia dėmesį ne tik į poeto kaip pasaulietinės lietuvių poezijos pradininko nuopelnus – kad atskleidė lietuvių kalbos turtingumą, išraiškingumą, vaizdingumą, įtvirtino ją tautos vartosenoje, parodė jos vertę kitataučiams, bet ir parodoma, kad Vydūnui rūpėjo ir idėjiniai „Metų“ motyvai ir temos: kad žmogaus būtis glaudžiai susijusi su tautos būtimi, jos pasaulėjauta, doroviniais gyvenimo pagrindais, papročiais, gyvensena. Konstatuojama, kad artimą sau pasaulėžiūros bruožą Vydūnas įžvelgia ir pietizmu dvelkiančiuose religiniuose K. Donelaičio pamokymuose, skirtuose būrams, – poetas pabrėžia ne išorinį parodomąjį pamaldumą, o tiesioginį žmogaus ir Dievo santykį. Reziumuojant apgailestaujama, kad aptarta Vydūno knygelė apie K. Donelaitį nesusilaukė deramo dėmesio ir atgarsio.

XV-XV I a. vakarinių lietuvių, prūsų ir atvykusių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės žmonių pagrindu vokiečių administruojamoje teritorijoje (Kryžiuočių ordinas, nuo 1525 m. Prūsijos hercogija) susiformavo kompaktiškai gyvenančių žmonių kalba (tarmė), papročiai, tradicijos, gyvenimo būdas, kurių pagrindu gyventojai vadinti lietuvninkais, o jų gyvenama teritorija – Mažoji Lietuva. Po I-ojo Pasaulinio karo šios teritorijos šiaurinė dalis atiteko Lietuvos Respublikai (1923) ir ji dažniau imta vadinti Klaipėdos kraštu. Šiame krašte per septynis šimtmečius atvyko kolonistų vokiečių, užaugo naujos jų kartos, asimiliavosi vietiniai gyventojai lietuvninkai. Dėl šių sudėtingų procesų XX a. I pusėje Lietuvos Respublikai ėmus administruoti Klaipėdos kraštą autonomijos pagrindais iškilo daugybė problemų ir viena iš jų – švietimo ugdymo: vokiečių dominavimas Direktorijoje, mokyklose, mokytojų rengime; politinis priešiškumas; žmonių diferenciacija kalbiniu, tautiniu ir ideologiniu požiūriais. Lietuvos Respublikos valdžia dėjo pastangas stiprindama švietimo pozicijas, kad mažėtų įtampa autonominiame Klaipėdos krašte, įkurta Klaipėdos krašto mokyklų bendrija, kuri kūrė privačias mokyklas, rūpinosi jų priežiūra, lietuvių kalbos, istorijos puoselėjimu. Lietuviškose mokyklose besimokančiųjų išaugo nuo 3 % iki 42,2 %. Švietimo problemas spręsti trukdė vokiečių mokytojų priešiškas nusistatymas, Vokietijos spaudimas Lietuvos vyriausybei, nacionalistinių ideologijų plitimas. II pasaulinis karas savotiškai išsprendė problemas: neliko vokiečių, memelenderių ir didelės dalies lietuvninkų. Šiandien Klaipėda tapo Mažosios Lietuvos kultūros ir tradicijų puoselėtoja.

Šis lokalinis Šilutės apylinkių dainų melodikos tyrimas ryškiau atskleidžia ir patvirtina anksčiau keltas mintis apie dviejų Mažosios Lietuvos etninės muzikos sričių – šiaurinės ir pietinės – egzistavimą ir šiose srityse vyraujančius tam tikrus muzikinius liaudies dainų melodijų bruožus, jų ryšį su kalbiniais vakarų žemaičių ir aukštaičių dialektais. Šilutiškių dainos priklauso šiaurinei Mažosios Lietuvos etninės muzikos sričiai, kurioje vyrauja mažorinio pobūdžio dermių monodinio ir homofoninio stiliaus melodijos. Minorinio pobūdžio ir kintamų dermių melodijų nėra gausu. Monodinio stiliaus melodijos laikytinos lietuvininkų etninės muzikos savastimi. Homofoninės – greičiausiai atėjusios iš gretimų regionų, kuriuose dainuotos daugiabalsės dainos. Dalis homofoninių melodijų yra neliaudiškos kilmės arba žinomų vokiškų dainų vertiniai This local research of songs of the neighbourhoods of Šilutė more vividly reveals and confirms previously expressed thoughts about the existence of northern and southern fields of ethnical music of the Lithuania Minor and certain peculiarities of folk melodies prevailing in these fields, their relations with linguistic dialects of western Samogitians and Sodovians. Songs of people of Šilutė belong to the fields of ethnical music of the northern Lithuania Minor, where major monodic and homophonic melodies prevail. Minor melodies and variable tunes are not frequently come across in this region. Scientists of Lithuanian culture consider monodic melodies as typical melodies of Lithuanian ethnic music. They believe that homophonic melodies originate from neighbouring regions where polyphonic songs prevail. Part of homophonic melodies is not of the folk origin. Sometimes they are modifications of German songs.

Straipsnyje publikuojama 12 Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje ir vienas Lenkijos valstybiniame archyve Olštyne naujai surastas lietuviškas įsakas. Du iš publikuojamų įsakų – 1738 metų rugsėjo 30 dienos ir 1740 metų vasario 2 dienos – buvo aprašyti pagal šaltinius, apie vieną – 1740 metų sausio 10 dienos – buvo žinota iš Kurto Forstreuterio straipsnio. Kiti devyni įsakai yra naujai rasti. Visi publikuojami įsakai yra išleisti XVIII amžiuje. Didžiosios dalies įsakų (išskyrus tris, verstus Jono Braškio) vertimo autorystė gali būti tik spėjama. Iš publikuojamų įsakų du yra susiję su Prūsijos valdžios XVIII amžiuje vykdyta krašto kolonizacija. Atrasta 1721 metų „Karališka Gromata“ yra anksčiausias iš žinomų tokio pobūdžio spaudinių. Trys naujai atrasti druskos prekybos monopolį įtvirtinantys ediktai svariai papildo du iki šiol žinotus įsakus šia tema. Du įsakai, skirti vaško kokybės kontrolei, yra kol kas vieninteliai žinomi įsakai šia tema, be kita ko, parodantys Prūsijos valdžios pastangas kontroliuoti ir kai kurių kitų praduodamų produktų kokybę. 1728 metų ediktas dėl rugių pirkimo kol kas yra vienintelis žinomas tokio pobūdžio įsakas. Lenkijos valstybės archyve Olštyne surastas įsakas įsiterpia į gausią miškų apsaugai skirtų įsakų grupę. 1729 metų birželio 8 dienos „Karališka Gromata“ priklauso pirklių veiklą reglamentuojančių įsakų grupei. Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje surasti trys karinę prievolę liečiantys įsakai. Vienas iš šių įsakų – 1730 metų rugsėjo 15 dienos „Gromata“ - yra ankstyviausia žinoma dezertyrų gaudymo instrukcija. The paper publishes 12 Lithuanian decrees from the Warsaw National Library and one Lithuanian decree newly found in the Polish State Archives in Olsztyn. Two of the published decrees dated 30 September 1738 and 2 February 1740 were described according to sources, and information about one decree dated 10 January 1740 was found in the article of Kurt Forstreuter. Other decrees were newly found. They all were published in the 18th c. The copyright of translation of the majority of them (except for three translated by Jonas Braškys) might only be supposed. Two decrees are related to the colonisation of the land performed by Prussian authorities in the 18th c. “Karališka Gromata” [Royal Letter] of 1721 is the earliest of the known printings of this type. Three newly found edicts establishing the salt trade monopoly significantly supplement two so far known decrees on this topic. Two decrees on the control of wax quality are the only known decrees on this topic, which demonstrate the efforts of Prussian authorities to control the quality of certain other traded products. The 1728 edict on the purchase of rye is so far the only known decree of this type. The decree from the Polish State Archives in Olsztyn is attributed to the large group of decrees on forest protection. “Karališka Gromata” dated 8 June 1729 belongs to the group of decrees governing merchants’ activities. Three decrees on military service were found in the Warsaw National Library. One of these decrees, “Gromata” [Letter] of 15 September 1730, is the earliest known instruction of catching deserters.

Eduardas Gizevijus (1798–1880) Prūsų Lietuvos (Mažosios Lietuvos) etninės kultūros paveldo tyrinėtojams yra gerai žinoma asmenybė. Rytų Prūsijoje jis yra nuveikęs iškilių darbų fiksuodamas, aprašydamas, skelbdamas ir tyrinėdamas vietinių lietuvininkų gyvensenos, dvasinės ir materialinės kultūros reliktus. Lygiai taip pat kitame Rytprūsių krašte – Mozūrijoje – yra gerbiamas jo bendrapavardžio Gustavo Gizevijaus (1810–1848) atminimas. Šis žmogus nusipelnė Lenkijos piliečių pagarbą už aktyvią veiklą užrašinėjant, skelbiant ir propaguojant vietinių mozūrų etninės kultūros paveldą. Paradoksas – Lietuvoje iki pat šiol iš esmės nėra žinomas Gustavas, o Lenkijoje – Eduardas Gizevijai. Šią istorinę klaidą dera kuo greičiau ištaisyti. Be to, kyla natūralus klausimas – ar šie du iškilūs vyrai (abu – Prūsijos karalystės piliečiai) yra giminės? Ar jie buvo pažįstami, ar bendravo? Kokie buvo (ar galėjo būti) jų tarpusavio santykiai? Šiems dalykams išaiškinti ir yra skirtas šis straipsnis. Eduardas Gizevijus (1798–1880) is a well-known personality to the researches of the heritage of Prussian Lithuania's (Small Lithuania's) ethnic culture. In Eastern Prussia he did a great job describing, publishing and investigating the relics of local Lithuanians' way of life, spiritual and material culture. In the other part of Eastern Prussia – Masuria – the memory of Gustavas Gizevijus (1810–1848) is respected in the same way. That man had won the respect of Polish citizens for his activities putting down, publishing and propagating heritage of local Masurians' ethnic culture. It is a paradox: Gustavas Gizevijus in Lithuania and Eduardas Gizevijus in Poland have not been known in essence up till now. That historical mistake should be corrected as soon as possible. Besides, a question arises – were these two famous men (both the citizens of Prussia) relatives? Did they know each other? What were (or could be) their relations? This article gives systematized information about the life, activities, origin and family connections of Eduardas Gizevijus (1798–1880) and Gustavas Gizevijus (1810–1848).

Publikuojamas dokumentas: Klaipėdos krašto Lietuviškųjų organizacijų komiteto (LOK) Prezidiumo, Seimelio atstovų ir Klaipėdos miesto bei apylinkės lietuvių veikėjų pasitarimo, įvykusio Klaipėdoje 1939 m. vasario 13-14 d., protokolas. Išsamiame įvadiniame straipsnyje aptariama politinė padėtis Klaipėdos krašte XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, lietuvių veikėjų nuotaikos, o taip pat analizuojamas publikuojamas dokumentas. Abiejuose 1939 m. vasario 13 ir 14 d. LOK posėdžiuose dominavo klaipėdiškių/lietuvių ir didlietuvių sugyvenimo Klaipėdos krašte problema, nes tarpusavio prieštaros ir nesutarimai atvedė prie susilpnėjusio ir nevieningo lietuviško judėjimo, kuris negalėjo atsverti kiekvienais metais vis labiau stiprėjusios vokiškos propagandos. Publikuojami archyviniai dokumentai leidžia teigti, kad aktyvieji klaipėdiškiai/lietuvininkai, norėdami apsisaugoti nuo stiprėjančios vokiškos propagandos, manė tai galėsiantys padaryti kurdami naują, nuo Centro valdžios finansiškai nepriklausomą draugiją, kurios idėjiniu pagrindu buvo siūlomas sukurti lietuviškas nacionalsocializmas, nes, klaipėdiškių manymu, ši ideologija jiems buvo artimesnė nei didlietuvių siūlomos lietuviškos veiklos gairės. The published document is the record of the meeting of the Presidium of the Committee of Lithuanian Organisations, representatives of local gatherings and Lithuanian activists from Klaipėda City and region which took place in Klaipėda on 13-14 February 1939. A thorough introduction covers political situation in Klaipėda region at the end of the 1930s and the mood of the Lithuanian activists; the published document is also analyzed. Both meetings of 13 and 14 February 1939 were dominated by the issue of how Lithuanians of Klaipėda region and Lithuanians of Lithuania Major could live in concord, as conflicts and disagreements between those two groups resulted in the weakening and division of the Lithuanian movement which was not able to counteract German propaganda that was intensifying every year. The statement can be made based on the published archival documents that in their efforts to fight the growing German propaganda, the activists of Klaipėda region and supporters of the Lithuanian movement thought they would be able to do it by establishing a new party which would be financially independent from the Central government and which would become a basis for the Lithuanian national socialist movement since the Klaipėda activists believed that this ideology was more acceptable to them than the guidelines for activities of the Lithuanian movement suggested by the activists from the Lithuania Major.

Straipsnyje tyrinėjamas XVII–XIX a. lietuvininkų šokis, į kurį žvelgiama kaip į kultūros elementą, atskleidžiantį etninį savitumą. Darbe analizuojami lietuvininkų šokio apibūdinimai rašytiniuose šaltiniuose, aptariamos lietuvininkų etninės choreografijos ypatybės, jos vaidmuo liaudies papročiuose ir šeimos šventėse. Publikacijoje siekiama atskleisti lietuvininkų šokio ir etninio tapatumo sąsajas. Atliktas tyrimas atskleidžia, kad XVII–XIX a. lietuvininkų etninė choreografija susijusi su aprašymais, kuriuose lietuvininkai apibūdinami kaip ramūs, uždaro būdo, svetingi, kiek melancholiški. Tikėtina, kad jų charakterio bruožai turėjo įtakos lietuvininkų etninei choreografijai. Lietuvininkų etniniam ir kultūriniam tapatumui didelę įtaką darė Mažojoje Lietuvoje vyraujantis evangelikų tikėjimas, senieji prūsų papročiai. Išlikusiems XVII–XIX a. lietuvininkų šokių fragmentams būdingas formos paprastumas, judesių natūralumas. Lietuvininkų šokio charakteriui ir žingsnių sandaros formavimuisi turėjo įtakos lietuvininkų etninė muzika ir tautiniai drabužiai, neleidę vystytis platesniems ir aukštesniems žingsniams. Kaip ir visose tradicinėse kultūrose, Mažojoje Lietuvoje daugelis papročių ir elgesio normų buvo perduodamos iš kartos į kartą. Lietuvininkų šeimos, darbo bei kalendorinės šventės buvo palydimos šokiu ar ritualiniu judesiu. Lietuvininkų šokis, kaip ir lietuvių kalba, tautiniai drabužiai, buvo reikšmingas etninio tapatumo ženklas. Article looks at Lietuwininkai (Prussian Lithuanians) dance as cultural element and symbol, having meanings of ethnic and territorial distinction. Descriptions of Lietuwininkai (Prussian Lithuanians) dance of XVII-XIX c. analyzed in sourcebooks, folklore, characteristics of Lietuwininkai (Prussian Lithuanians) ethnic choreography, its place in folkways and conversion of family feasts are discussed.

Straipsnyje nagrinėjama Klaipėdos krašto folklorinių ansamblių veikla po 1990 metų. Aiškinamasi, ar keičiantis folklorinių ansamblių repertuarui, kinta ir ansamblio dalyvių etnokultūrinė savimonė. Analizuojamos etnokultūrinės savimonės transformacijos priežastys. XX a. po dviejų pasaulinių karų lietuvininkų gyvoji dainuojamoji tradicija praktiškai nutrūko. Straipsnyje nagrinėjama, kokio etnografinio regiono muzikinis repertuaras vyrauja Klaipėdos krašte XXI a. pradžioje. Apžvelgus dešimties apklaustųjų Klaipėdos krašto folklorinių ansamblių repertuarą ir aprangą, pastebėta, kad šiame krašte daugiausia lietuvininkų folkloro propaguotojų, žemaitiško folkloro atlikėjų esama mažiau, o mišraus repertuaro atlikėjų - mažiausiai. The article examines the activities of folklore ensembles of Klaipėda area after 1990, makes attempts to establish whether the changes in their repertoire result in the changes of ethnic and cultural self – perception of their members and analyzes the reasons for such transformation. In the 20th century, after the two world wars, the Lithuanian live singing tradition was stopped. The article attempts to identify the ethnographical region, whose musical repertoire prevails in the Klaipėda area at the beginning of the 21st century. Upon overviewing the repertoire and clothing of the ten surveyed folklore ensembles it was established that most ensembles in Klaipėda area are propagators of Lithuanian folklore, the number of performers of Samogitian folklore is smaller and that of mixed repertoire ensembles is the lowest.