Search

Onutės Narbutaitės kūrybos posūkis egzistencialistinės literatūros linkme vyko palaipsniui. Tai susiję ir su Thomo Manno epochos atgaivinimu Nidos Th. Manno festivalių kontekste, ir su pačios autorės atrastu ypatingu R. M. Rilke’ės poezijos ir muzikos integralumu, jo išsiskleidimu operoje „Kornetas“ (2013). Tuomet atsivėrė Rilke’ės amžininkų kūrybos gelmės, vaizdinių ir „dienos sapnų“ pasaulis. Jo erdvėlaikis – muzikos tapsmas konteksto ženklais – įtraukia vis gilyn į sąlyčio estetiką. Pastarojo dešimtmečio kūryboje autorė tęsia, įvardija ir komentuoja savo santykį su egzistencine literatūra. Pavyzdys yra jos autorinio koncerto Šv. Katerinos bažnyčioje (2018 11 17) metu susiformavusi trilogija: „Labirintas“ (sopranui ir fleitai, pagal J. Bachmanno ir J. L. Borgeso tekstus, 2017), „Tuštumoje“ (fortepijonui, 2016) ir „Heliografija“ (moters balsui, altui, violončelei ir persiškiems būgnams, pagal E. Gedgaudo, V. Daunio ir O. Narbutaitės tekstus, 2015). Tekstų vaidmuo čia yra esminis – tai dienoraštinė laiko tėkmės gija, apgaubta instrumentų garsais, tarsi išskleista į erdvę savo sąlyčių švytėjimui. Taip formuojasi ypatingas Narbutaitės muzikos kalbos, tebealsuojančios minimalizmo ir intonacinės ląstelės nerimo pulsacijomis, laike tvyrančios įtampos stilius, kurį dar labiau įtvirtina kiti du grynai instrumentiniai opusai: „Ar buvo čia drugelis?“ („Was there a butterfly?“ kameriniam orkestrui, 2013) ir „Tik stygos ir lengvas vėjas virš jų“ („Just strings and light wind above them“, styginių kvartetui, 2017). Visus šiuos kūrinius sieja pastebimas minimalizmo meditacijų virsmas „įtemptos stygos“ ir tritonio intonacinės ląstelės nerimo erdve, nusidažančia rausvais Europos saulėlydžio spektralizmo gaisais. Ši retroversinė ekspresija kol kas mažai komentuojama muzikologiniame kontekste, todėl po fundamentalių O. Narbutaitės kūrybos tyrinėjimų, tokių kaip Audronės Žiūraitytės monografija, verta sutelkti žvilgsnį į naują, nors ir „tylų“ kompozitorės idėjų skleidimąsi. Susiduriama su sąlyčio „ore“ estetika. Straipsnio tema siekta parodyti Senojo žemyno refleksijų sugrįžimą, XXI a. persikeliantį į muzikos sąlytį su globalia erdve, egzistencialistinį instrumentalizmą. Straipsnio tikslas yra įvertinti šį tapsmą per O. Narbutaitės kūrinių vienatvės ir ribiškumo pajautą. Raktažodžiai: Narbutaitė, egzistencializmas, literatūra, kontekstas, garsovaizdis. Onutė Narbutaitė’s recent works exemplify her exceptional propensity for existentialist literature. Combined with views of the epoch, these works were inspired by the Thomas Mann Festival in Nida and revealed the composer’s inner world of suggestions, contexts, and colours. The placing of context in music became the new existentialist space in the composer’s work. Her style is formed, respectively, from the dramaturgical vaults of minimalism (Interludium, 1983) to the vibrating spectral soundscapes that purify fragility and penetration and link the sound of wind and a tense string with non-existence. Among such works is the trilogy that had evolved at the concert of Narbutaitė’s music at St Catherine’s Church on 17 November 2018. In her comments, Narbutaitė emphasises the unifying depth of these works: the fragility of the relationship between sound and silence, darkness and light, and the visual context breaking into the musical space. Primarily, it is an existential aspect of tension of stringed instruments in "Was There a Butterfly?" for chamber orchestra (2013), "Just Strings and Light Wind above Them" for string quartet (2017), and the trilogy of the author’s concert: "Labyrinth for soprano and flute" (2017), "In the Emptiness for piano" (2016), and "Heliography" for female voice, viola, cello, and "Persian drums" (2015). Being together with the authors of texts – Ingeborg Bachmann, Jorge Luis Borges (Labyrinth), Edmundas Gedgaudas, Vaidotas Daunys – is also very significant for the composer, because she herself is a poet longing for poetic expressionism. They add the touch of sound and silence with the meaning of the diary experience currently permeating Narbutaitė’s creative work and shaping her musical style with the semantic codes of expression of existentialist philosophy: tense strings, vibrating spaces, the soundscape prevailing at the edge of harmony and destruction – the glow of the European sunset. Keywords: Narbutaitė, existentialism, literature, context, soundscape.

Naujoji vargonų kūryba vis glaudžiau siejama su sakralumu, bažnytine giesme, grigališkuoju ir protestantišku choralu. Tačiau esminis kūrybos estetinis proveržis glūdi choralo faktūros virsme, arba architektonikos „griuvime“. Virsmas yra dabarties meno filosofinė paradigma, dažnai pastebima muzikiniame tekste. Choralo faktūra – tarsi šventovė, atstovaujanti aukštybių himnui arba sakralumo idėjai, čia nuolat patiria lūžį, postūmį, griūtį, turi pereiti į jautrų transferinį būvį, pulsaciją, tėkmių susiliejimą su vizijų erdve, jų ištirpimo būseną. Tokį redukcinį procesualumo apvertimą, sustabdant judėjimo srautus ir nuvertinant figūratyvumą, patiria ir pastarųjų metų lietuvių vargonų muzika. Nauji autorių kūriniai yra orientuoti į kitos erdvės skliautų atvėrimą, išskleidžiant beribiškumo tėkmę. Tai rodo lemtingą meno kismą apokaliptinių nuojautų sraute. Apie sakralumo metamorfozes byloja kūrybinių stilių pokyčiai. Naujojo sakralumo kūryba iš dalies yra aptariama muzikologų Rūtos Gaidamavičiūtės, Danutės Kalavinskaitės, Violetos Tumasonienės ir kt. straipsniuose. Į dabarties meno filosofijos koncepcijas daugiau gilinamasi tik Astos Pakarklytės darbuose. Šiame straipsnyje sutelkiamas dėmesys į pastarųjų metų vargonų kūrybos ir choralo transformacijos tendencijas žvelgiant pro šiuolaikinės meno filosofijos prizmę ir parodant jų kismą idealizmo link, galimą grįžimą prie religijos paradigminės dimensijos, universalizmo. Apie tai iš dalies kalbama ir naujuose lietuvių filosofų Vytauto Rubavičiaus, Gintaro Beresnevičiaus, Antano Andrijausko, Arvydo Šliogerio veikaluose. The article aims at revealing a specific ultimate relation of the Baltic New Sacrality with chorale. Its subject-matter is chorale transformations through the ruination of architectonics of sanctum’s chorale, turning it into a horizontal and spreading space or “tower ruins” – inspiring a rise of vertical accordics to the transcendental “other space”. Examples can be three works of the Lithuanian composers for the organs: Mykolas Natalevičius’s “LA” dedicated to Loreta Asanavičiūtė (2014) and “Psalmus 150” (2017), also Algirdas Martinaitis’s “The Messenger from Heaven”, the prayer to St. Francis of Assisi (2014). In these works, there emerge the principles of transformation of architectonics of chorale’s “sanctum” – Natalevičius’s overflow to the horizontal and Martinaitis’s integration of different sphere outlines into the vertical of rising transcendental harmony. Baltic minimalism demonstrates the way of the New Sacrality as an ideological alternative, a response or even replication to still relevant postmodernism, the “carnival of simulacra” ( J. Ranciere), relating it with the discourse of modern Western cultural philosophy of the image. The works by Arvo Pärt (Trivium, 1976), Aivars Kalejs (“Via dolorosa”, 1990), Imants Zemzaris (“Field. Mandala”, 1984), Teisutis Makačinas (“Prayer for Lithuania”, 1980), Onutė Narbutaitė (“The Road to the Silence”, 1981), Peteris Vasks (“Musica serva”, 1988) are actualised by refusing “carnival simulacra” (after J. Ranciere) or representativity, going into silence of sacrality, seeking reduced choral architectonic and pulsation of Enlightening. In this way, the Baltic musical creation is especially relevant nowadays, it is renewing the global concept of sacrality.

Sakralumo idėja yra universali tiek muzikoje, tiek vizualioje erdvėje kaip šviesos tamsoje idėja, kuri itin tampriai susijusi su baltiškosios tapatybės formavimusi. Esminis veiksnys čia yra kova su tamsa, pasipriešinimas pasąmonės gelmėse ir taip gimstantis iš praeities archetipo impulsas, inicijuojantis proveržį į šviesą ir kitą erdvę, arba į laisvę, transcendenciją ir gyvybės cirkuliaciją, klestėjimą. Muzikos formos atveju tai pavadinama procesualiąja dramaturgija. Tai yra minimalizmo transformacija pagal baltiškąjį konceptą. Čia veikia procesualumas – žingsnio, procesijos, piligrimų šventėjimų kelio provaizdis, įsišaknijęs ir į daugelį šiuolaikinės Baltijos kompozitorių vargonų muzikos kūrinių: B. Kutavičius „Ad patres“, A. Pärt „Trivium“, I. Zemzaris „Lauks. Mandala“, T. Makačinas „Malda už Lietuvą“, G. Kuprevičius „Borobudur“, A. Kalejs „Via dolorosa“, J. Tamulionis „ Malda“, G. Sakalauskas „Campi lugentes“ ir kt. Šis archetipinis piligrimų šventėjimų kelio įvaizdis yra tarsi Baltijos tapatybės dramaturgijos muzikoje kodas, suteikiantis jai išsivadavimo iš tamsos, erdvės galios impulsų dimensiją. The concept of sacrality is universal in music and the visual arts, and can be considered to be a light in the dark, deeply connected with the image of Baltic identity. The basic motif is concerned with “ fighting the dark”, resistance and archetypes from long ago. The power of its impulse is inspiring, rising from the depths to another space, including the Enlightening, freedom and cycles of life. As expressed in the form of music, we have a so-called processual dramaturgy. It has been developed through employing a step by step thickening process as dramatic expression of minimalism and visualizing the roads of pilgrimage to holy places, which are roads to eternal sacrality. This image has taken a powerful and inspiring “route” throughout many musical works, and is found in their dramaturgy and the particular organ works of Baltic composers such as “Ad patres” (1984) by B. Kutavičius, “Borobudur” (1978) by G. Kuprevičius, “The Prayer for Lithuania” (1980) by T. Makačinas, “The Field” (1984) by I. Zemzaris, “Trivium” (1976) by A. Pärt, “Via dolorosa” (1992) by A. Kalejs, “The Prayer” (2000) by J. Tamulionis, “Campi lugentes” (2008) by G. Sakalauskas, and others. The search for sacrality and purity in this image is transformative minimalism, what visualises a feeling of free space, emerging as a light in the music, found in the new Baltic identity. It is important to note that the concept of Baltic identity in music is based on an analogy involving a road of archetypes proceeding from darkness to light, while the thickening impulses resulting from the monotony of the rhythms provide movement full of power to develop the emerging identification of Self. Images of the road of Self are described similar to the processions of pilgrims ascending to the top of a temple or a pyramid and the vertical curve of a mountain, with all experience reaching towards light and transcendence. The concept of Baltic identity is based on the idea of an eternal return to home. The images and visions involved with this procession of pilgrims have inspired many organ works by Baltic composers, along with the geometry of the Enlightening.

Lietuvių muzika, XX a. prasiveržusi į konceptualų modernizmą, XXI a. įžengė į Apokalipsės epochą savo kūrybiniuose vaizdiniuose. Ją konceptualizavo pasiremdama istorine tautos patirtimi, globalizacija ir naujais žmonijos iššūkiais. Dalis jų - tai atsibudę senieji imperialistiniai archetipai, idėjiniai iškreiptas religijos siejimas su teroru, istorijos išdavysčių šmėkla, neištiriamos lėktuvų katastrofos, branduolinis pavojus, aktualus karo alsavimas Ukrainoje, Gruzijoje, Sirijoje, humanizmo ir pabėgėlių dramos. Visi šie faktoriai inspiravo kūrybos posūkį į apokaliptinę arba katastrofų išgyvenimo, valdymo tematiką. Jos ryškiausias atstovas - jaunosios kartos kompozitorius Mykolas Natalevičius. Jo kūriniai - tai tipiniai naujojo katastrofinio muzikos diskurso pavyzdžiai: "United Airlines 232" (2014) - 1989-ųjų aviakatastrofa; "Karačajus" (2015) - nuolatinėm katastrofom alsuojantis branduolinėm atliekom užterštas ežeras Rusijoje; "Sinchronizacija" (2009) - postapokaliptinių vaizdinių ir pasaulių pabaigos harmonija. Tuo tarpu karo tema, ateinanti iš praeities, naujausiu meno pavidalu - tai Onutės Narbutaitės opera "Kornetas" (2013) pagal R.M. Rilkę - romantizmo ir egzistencializmo sandūra su karo vizija, integruota į literatūrą. Aktualieji karo vaizdiniai - tai: Gracijaus Sakalausko "Campi lugentes" arba "Liūdesio lankai" (2008), skiriama Gruzijai, patyrusiai trumpą karą su Rusija; Mykolo Natalevičiaus "LA" (2014), dedikuota Loretai Asanavičiūtei, 1991.01.13 Sovietų agresijos Vilniuje aukai. Karo preambulės - Smolensko katastrofos (Lenkijos prezidento ir elito žūtis lėktuvo katastrofoje) atgarsis - Broniaus Kutavičiaus kūrinys "Balandžio 10, šeštadienis" simfoniniam orkestrui ir sopranui (2010). Galima daryti išvadą, kad aktualioji lietuvių muzika yra panirusi į dramaturginę pasaulio istorijos tėkmę, jaučiasi už tai morališkai atsakinga, yra arti globalaus politinio gyvenimo pulso, neatsiribojusi ir jautri. Tasai jautrumas atsiskleidžia erdvės konceptualizme, nes siekiama išskleisti ir suvaldyti erdvę, išgyventi katastrofą, nukreipti į persikėlimo veržimąsi gelmės energetiką. Tai parodo muzikos erdvės transcendentalumas, tarpsferinė įtampa, jos sankirtų išrišimas tradicinės muzikos ir naujų technologijų elektronikos jungtyse, gausmo bangos dramaturgija, kulminacinis ribinės situacijos lygmuo. Šie ir kiti muzikinės koncentracijos dėmenys yra išliejami gausme. Gausmo modeliavimas - akustinės erdvės virpesys - tai katastrofinės muzikos dramaturgijos režisūrinis sprendimas siekiant viršlaikiškumo, konceptualiosios būties. Susijęs su varpų gausmo, gelmių ir stichijų garsiniais peizažais - gyvybės prielaidų, išlikimo būtinybės iškeltais baltų savasties archetipais. Lithuanian music absorbs the historic trauma of Nation and State. This is a reason for apocalyptic music as the reaction to Soviet occupation, the consequences of the WWII. Apocalyptic music is very intensively created nowadays, in response to later, 21st century events. There are some important works inspired by a catastrophic image of the world: Eglė Sausanavičiūtė's "Wie schön leuchtet der Morgenstern" (2002, after 9/11), Gracijus Sakalauskas' "Fields of Sorrow" (2008, after Russia-Georgia August war), Bronius Kutavičius' "April 10, Saturday" (2010, after the Polish President's plane crash), Mykolas Natalevičius' "United Airlines 232" (2014, avia catastrophe), "Karachay" (2015, nuclear catastrophes), Onutė Narbutaitė's opera "Cornet" (2014; after Rainer Maria Rilke poetry about 17 cent. Austria-Turkey war). The music is transformed as sound of another space, with the help of electronic technology, drones, visual images, and the use of information gained by scientific research.

Žymi šiuolaikinė lietuvių kompozitorė Onutė Narbutaitė (g. 1956) savo kūrybinių įkvėpimų šaltinį atrado Reinerio Maria Rilke’s poezijoje. Tai ypatingas kultūrinis dialogas, atskleidžiantis Rilke’s poezijos gilumą ir paverčiantis ją dabartimi. Aktualios laiko filosofijos idėjos, susijusios su Europos humanistinėmis vertybėmis ir jų apokalipse, bei menininko vienatvės tema rado atgarsį O. Narbutaitės muzikoje. Kompozitorė absorbuoja kultūrinio saulėlydžio estetizmą, ieškodama ypatingų praeities epochų ir asmeninio likimo ženklų. O. Narbutaitės muzikinėje kalboje svarbus Europos kultūrinis kontekstas, apimantis ne tik muziką, bet ir literatūrą, architektūrą, skulptūrą, tapybą, fotografiją, senus laiškus, archyvus ir dienoraščius. Ypač ryškus jos dialogas su vokiečių poeto Rilke’s kūryba, susietas su amžinuoju skausmu, menine visata ir vienatvės filosofija. Šių dienų kontekstas skatina iš naujo atrasti santykį su Europos kultūra ir Rilke’s kūryba, kuri atspindi Europos saulėlydžio patirtį. Filosofinės-estetinės Rilke’s poezijos kategorijos atsiskleidžia muzikoje kaip transcendentinių šifrų seka. Operos kūrinys „Kornetas“ atspindi poetines vizijas ir laiko filosofiją. Kontekstualumas yra pagrindinis O. Narbutaitės kūrybinis faktorius. Rilke’s poetinių kontekstų universalumas padeda atskleisti vientisą laiko ašį, egzistencinę vienatvę, trapumą ir amžinybę. O. Narbutaitė subtiliai išreiškia Rilke’s kūrybos leitmotyvus bei laiko slėpinius.

Lithuanian literature after the catastrophe of World War II unfolded the spirit of the deep self only among exiled poets on the other side of the Atlantic. Here it opened the whole drama and horror of the loss of statehood, a special confrontation of historic experience with the apocalypse of changing values. This could not happen inside Lithuania, which was virtually broken by its occupants. The Soviet occupation brought up the phenomenon of war crimes to a very different extent still inexperienced by humanity, and which could hardly be believed by the society of the Christian West, still lulled by romanticism and democracy. But the horror that caught Lithuanians in 1940 and returned in 1945 (massacres, tortures, mass deportations, burning of villages,) did not raise doubts for the intelligentsia whether to move to the West or stay. So they became "escapees" with their own mission for their homeland. The emigrants stayed free in their own creative way, in their works they could perceive and express the loss of their country, religion and pain. Therefore, on the other side of the Atlantic, the real Lithuanian literature emerged, like the lament breathing with the meaning of dimensions of the deep, the post-war literature of the emigrants, the so-called "apocalyptic modernism", the importance of which can now be compared only to the fight of the partisans in Lithuania and their input into the continuation of the state. This literature named the truth, the main presumption of historical freedom. This study will emphasise two poetical discourses of emigration: liberal, and traditional Christian Catholic, which are represented by two American Lithuanian poets - Bernardas Brazdzionis (1907-2002) and Algimantas Mackus (1932-1964). Their poetry revealed the real Lithuania's situation, with infinite dimensions of call from the depth - lament, although it was differently treated as the baseline in the sense of hope and despair.

Straipsnyje aptariama orientalistinių tendencijų sklaida pastarųjų keturių dešimtmečių lietuvių muzikoje. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į didžiojo indų lyriko Rabindranatho Tagorės (Bengal. k. Robyndronath Thakur) poetinius įvaizdžius lietuvių kompozitorių kūriniuose. Straipsnio pradžioje glaustai aptariamas orientalistinių idėjų kontekstas XX a. pradžios atgimstančioje Lietuvos kultūroje, tautinio tapatumo paieškos, atskleidžiamas Čiurlionio ir Vydūno poveikis orientalizmo sklaidai ir vėlesnių kartų lietuvių kompozitorių kūrybai. Ypatingas dėmesys darbe skiriamas Tagorės lyrikos įkvėptų B. Kutavičiaus, A. Martinaičio, R. Šerkšnytės, J. Janulytės ir M. Baranausko kūrinių specifinių orientalistinių stilistinių bruožų išryškinimui ir gelminių sąsajų su jo kūryba aptarimui. Straipsnio autorė išryškina įvairialypę Tagorės poetikos recepciją ir daugiasluoksniškumą Lietuvos kompozitorių kūryboje. The article discusses the dispersion of orientalist tendencies in Lithuanian music of the latter four decades. Main attention is given to the penetration of poetical images of the great Indian lyrist Rabindranath Tagore into the works of Lithuanian composers. The beginning of the article concisely discusses the context of the orientalist ideas in Lithuanian culture reviving in the beginning of the 20th c., the searches of national identity, the influence of Čiurlionis and Vydūnas is revealed on the dispersion of orientalism and on the creation of Lithuanian composers of later generations. Special attention in the article is given to the emphasis of specific orientalist stylistic features of the works by the authors inspired by the lyrics of Tagore, B. Kutavičius, A. Martinaitis, R. Šerkšnytė, J. Janulytė and M. Baranauskas, and to the discussion of the depth relations with the lyrics of Tagore. The author of the article emphasizes a dramatic variety of the reception of the poetics of Tagore and the multi-layer in the creation of Lithuanian composers.

The question of Lithuania’s national identity became especially relevant in the second half of the 20th c. when Baltic countries found themselves occupated by the Soviet Union. The aim for liberation from occupation became possible through creation – in spiritual way: reinstatement of the archetypes (values of identity) of the ravished Self. Therefore one began looking for the analogies of the Baltic Self with the world cultures. Lithuania was related anew with India trough its old language sanskrit, connecting Hinduism, Buddhism, nature’s sacrality, temples of ancient Asia. Especially significant is the paradigmatic dive of the Lithuanian authors into India’s religious spirit by poet-playwright Rabindranath Tagore who became a spiritual brother to the Lithuanian composers: Bronius Kutavičius (“Two Birds in the Shade of the Woods“, 1976), Raminta Šerkšnytė (“Sunset and Dawn Songs“, 2007), Marius Baranauskas (“Talking“, 2002). And Indonesian temple Borobudur with its the architecture conception of spiritual light became the ideological structural basis for the 3rd organ sonata (1977) of Giedrius Kuprevičius “Borobudur” (1977). This manifests about freedom oppened the Lithuanian globalisation.

Straipsnyje iškeliama aktualaus fenomeno kūryboje – archetipo – reikšmės ir poveikiai. Šiuo atveju – tai archetipų visumos muzikoje Savasties dramaturginė koncepcija ir jos rezistencinis pobūdis nežinomuose sovietmečio vargonų kūriniuose. Straipsnyje siekiama apibrėžti Savasties baltiškąją amplitudę, jos parametrus, simboliką, ženklus, leitmotyvinę dramaturgiją. Išryškinama laiko tendencija ir poveikis Savasčiai: politinės tikrovės – okupacijos Baltijos šalyse išgyvenamas laiko deformacijos fenomenas, jo sukeliami rezistenciniai impulsai ir poreikis įveikti pasąmonėje susitelkusių išstumtųjų vaizdinių blokavimą. Todėl baltiškajai Savasčiai yra esminė tamsos ir šviesos antinomija, proveržiai, kova ir atitinkamai projektuota leitmotyvinė stilistika. Nors ideologiškai negalėjusi būti visuomenės gyvenimo dalimi, ši nežinoma vargonų muzika atskleidžia stebėtinai dramatinį Savasties proveržį per antinomijų kovą į Nušvitimą. Tai liudija du „rezistencinės tylos“ – nenuskambėję, bet sovietmečiu sukurti – vargonų kūriniai: Teisučio Makačino „Malda už Lietuvą“ (1980) ir Peterio Vasko „Musica serva“ (1988). Pažymėtina, kad rezistencinis aspektas yra semiotiškai ir muzikologiškai šiek tiek aptartas tik metaforų kalba išskleistoje sovietmečio Baltijos kraštų kompozitorių muzikoje – I. Jankauskienės, R. Gaidamavičiūtės, L. Tamulytės, R. Lampsatis monografijose ir straipsniuose apie B. Kutavičių, O. Balakauską, F. Bajorą, tačiau dar nėra didesnių darbų, skirtų atvirajai rezistencinei dvasiai lietuvių muzikoje. Nors tai lyg labiau susiję su bažnytinės muzikos kūrėjais ir bažnyčių vargonininkais, kunigais (P. Beinariu, P. Šližiu, G. Sakalausku), tačiau egzistavo ir kitas tokios paraštinės kūrybos reiškinys, į kurį ir siekiama atkreipti dėmesį. It is worth noticing in the Baltic organ music the presence of intensive semantic gestures which were ignored earlier but had a great influence on the nations’ consciousness. They tell the existence of the archetypes, according to C. G. Jung, images of collective subconsciousness and the activity in art areas. It is the meaning of experiences, being pushed into subconsciousness and smothered, lying in the layers of memory, independent from the conditions, seeing its activeness, impulses and rush into light. Such is the archetype of all archetypes, the whole with their dramaturgy and structure, the so-called Self (Selbst), manifesting as a way of sacredness in the Baltic organ music. Here the author speaks about two works created in the Soviet times but not publically performed, not outspread, unknown, still existing in manuscripts. It is the 4th sonata by the Lithuanian composer Teisutis Makačinas (*1938) called “Prayer for Lithuania” (1980), based on the repetitive development of the Lithuanian laments, plain and labor songs, writing the harmony of the triads of church chorale into the light. Also, the organ work by the Latvian famous composer Peteris Vasks (*1946) called “Musica serva” (1988) is as if devoted to the restoration of the function of church music, but indeed it is concert modern with free semantics of combative gestures of sonoristics and aleatorics. Both works tell about the Baltic resistance of the archetype Self – struggle with the darkness for survival (call from the depths, laments, prayers, fight fanfares, musical signals of bell din, defecation, rise to brightening, vibrant pulsation of space), the paradigm of transcendental verification. This effused to the Baltic style of sacral minimalism, bell echoes, prayer meditation (A. Pärt, V. Bartulis, I. Zemzaris). But the aforementioned two works open the darkness of resistance struggle, the context of pain and suffering which was not recognised for a long time, unseen, but indeed, radically emphasize especially important parameters of musical signing in the Baltic music.

Straipsnyje siekiama atskleisti lietuvių išeivių muzikos ir poezijos pokarinės epochos bruožus. Pažymėtinas čia kitas, atviriau dramatinis nei Lietuvoje, lietuviškos tapatybės įvaizdis, neatplėštas iš Vakarų erdvės, susijęs ypatingai su malda. Tai itin svarbu muzikos raiškai. Maldos retorikos pokyčių šaltinių ir naujų pavyzdžių visų pirma reikia ieškoti išeivijos poezijoje – H. Nagio, A. Mackaus, B. Brazdžionio ir kt. kūryboje, iš kur jie transformuojasi į muzikos faktūros linijų choralinę monoritmiją ir šviesėjimo bei tirštėjimo vertikalę, „sustingusio šauksmo“ kulminacijų dinaminę amplitudę. Tai ypač ryšku vargonų muzikoje, susijusioje su choralo semantika, sakralumo ilgesiu, giesme ir bažnyčios aplinka. Pažymėtina, kad ir išeivių poezijoje malda, vargonai, bažnyčia simbolizavo prarastąją tėvynę, supriešintą su pokario tamsa (P. Celano „Mirties fuga“). Muzikoje tai susiję su liturgine mišių ir Savasties archetipo procesų semantika. Apie išeivijos poetinę ir muzikinę kūrybą daug esmingų minčių yra V. Kavolio, J. Girniaus, D. Palionytės, D. Petrauskaitės, E. Gedgaudo, O. Narbutienės tekstuose. Didelę, sunkiai identifikuojamą atskirtį tarp laisvojo pasaulio „skausmo braižo“ ir sovietijos kūrybinės sąmonės pažymi latvių muzikologas Janis Kudinš. Antra vertus, itin retas reiškinys kol kas yra išeivių poetikos ir muzikos sugretinimas ir suvedimas į vieną diskursą. Šiame straipsnyje yra bandoma tai padaryti, remiantis C. G. Jungo psichoanalizės archetipų teorijos prielaidomis: muzikos braiže įžvelgti išstumtųjų archetipų skausmo, meldimo sugrįžti paradigminius sakralumo maldos gestus. Lithuanian occupation undergone in the Lithuanian emigration in the USA opened an alternative space. It is ideologically not constrained by the art of the post-war epoch. It is described as catastrophic modernism. Now we accept this style as an essential break of Lithuanian literature, which is the brightest in dramaturgy, prose, poetry and partially in music. Its leitmotif is the Prayer – for the mother-country, for the nation’s survival, for the destiny of brothers and sisters, the existential concern of which is felt only by the nations which are marked by the state’s loss and which lost the space of identity. The Prayer became almost the main form of poetry – it is entrenched in the poems of B. Brazdžionis, H. Nagys, A. Mackus as if a response to the Mass, church songs, praying, protest, screams and gestures of bitter irony. In this sense, the Prayer is also reflected in the creation of emigrant music, where it is also in the medium of church music or the nostalgia of its reminiscences. The article compares the poems of USA emigrants – poet A. Mackus (1932–1964) and the work for organs of composer J. Gaidelis “Evening’s Meditation” (“Vakaro meditacija”) created for the dedication of Shiluva Chapel in Washington Captive nations Cathedral (1966). In parallel, the 6th decade of the 20th century as the tragedy of the nation is also reflected by the work for organs of a Latvian emigrant Longins Apkalns “Quaternio latviensis” (1968). The expression of the affected self and praying is unclosed. The Prayer as an archetypical scream from the depths to the light is an essential gesture of spiritual eternity leading the nations behind the limits of local loss.

The article attempts revealing the importance of emigration creation of the most critical for Lithuania post-war period of the XX c. This is a situation, when there happened the conversion of the values and archetypes. The affected archetypes, permanent mediators of the Lithuanian poetry are: mother country, undermined by the loss, prayer as plainsong, earth turns to bloody ground, eternal returning home closes as the hopeless circle, and call from the depths is left as the only assumption for life and resurrection. Catastrophic modernism of the emigrants, filled with these apocalyptic meanings, had two trends of poetry: traditional Christian, Catholic patriotic song of B. Brazdžionis and liberal modern one of A. Mackus, engaged with its paradigm of loss.

Straipsnyje gilinamasi, kokį poveikį turi M. K. Čiurlionio paveikslai vėlesnei lietuvių meno literatūros ir muzikos raiškai. Išskiriami svarbiausi fenomenologiniai procesai, kuriuos lemia įvairūs Čiurlionio kūrybos kodų inspiraciniai aspektai. The vision of "The Creation of The World" firstly rises to us from the cycle of paintings (1906) by M. K.Čiurlionis (1875-1911); thirteen paintings in which he reflects the cosmic philosophy of universality or the spirit of cosmos (V. Bacevičius). On the other hand, these areas are also the images of the Bible myth, as God created Earth in 6 days: water, plants, shores, supporting profiles and structures. Two main tendencies of universality - the symbiosis of cosmos and nature, as well as life had great influence on the functions of modernism, and in Lithuania they were most brightly raised by the creation of Vytautas Bacevičius (1905-1970) ("The Poem of Cosmos" 1959, "The Poem of the Sea", 1939, "Cosmos Rays", 1963). The Universality became the synonym of music itself in the modernism in the middle of the 20th century (F. B. Mäche, W. Karbusicky, F. Bayle). By the end of the 20th century it penetrated in Lithuania into the musical images of B. Kutavičius, absorbing the pantheistic magic of nature, enriching the images of universality with mythological and historical archaism of the becoming of nations. The myth of "The Creation of the World" since the cycle of Čiurlionis became an important topic of Lithuanian art related to the identity of the nation. These are the visions of its revivals, resurrections, permanent becoming, apocalyptical falls and historic restoration and deep secrets of life. There relevance still prevails. This is also the metaphor of absolute space, the analogy of music and infiniteness as existence survival codes. "The Creation of the World" especially depolarizes the spaces of music and art, draws in principle new interdisciplinary idea of image transformation.

Baltijos tautos – estai, latviai ir lietuviai – XX a. antroje pusėje patyrė ypatingą istorinę dramą – sovietų okupaciją. Jų kultūra, ypač muzika, formavosi totalitarinės ideologijos ir kitų neigiamų svetimos kultūros ženklų sąlygomis. Šios patirties rezultatas – baltiškasis minimalizmas, sujungęs tautos gyvavimo folklorinius ir dvasinius šaltinius, t. y. muzikinis stilius, atnaujinęs liaudies melodijų elementus, intonacinės ląstelės mažumą ir begalybės jausmą, garsinę erdvę, gausmą dinamiškumą – apokalipsės metaforišką ekspresiją, sakralumą ir istorinės epochos kaitą. Pasaulio sukūrimo vizija yra nauja muzikos forma, nukreipta į universalumą ir jau egzistavusi M. K. Čiurlionio (1875-1911) kūryboje, V. Bacevičiaus (1905-1970) kontempliacijose – kosminėse mistinėse poemose (simfonijos orkestrui, fortepijonui ir vargonams), naujai sužydėjo kaip tautinio atgimimo šauklys žymiausių XX a. kompozitorių kūriniuose: B. Kutavičiaus (*1951) tautos istorijos oratorijose („Paskutinės pagonių apeigos“, 1978, „Iš jotvingių akmens“, 1983), O. Narbutaitės (*1956) „Interludium“, V. Bartulio (*1954) „Šauklyje“, „Vizijoje“, esto A. Pärto (*1935) sakralinio minimalizmo meditacijose („Fratres“, „Tabula rasa“), latvių P. Vaskso (*1946) nykstančios gamtos kraštovaizdžiuose, I. Zemzario (*1951) amžinybės laukuose („Lauks“, „Mandala“, 1982). Po istorinio lūžio pasiekta post-totalitarinė baltiškojo minimalizmo drama muzikoje kulminacija yra latvio A. Kalejo (*1951) kūrinys „Via Dolorosa“ (1992), skirtas sovietų okupacijos aukoms ir amžiname įšale likusiems Sibiro tremtiniams. Sudėtinga padėtis šiaurėje atvėrė naują žmogiškojo dvasingumo dimensiją – bendrą tautų skausmą fatališko vienišumo akivaizdoje. Baltiškasis minimalizmas muzikoje įgavo pranašo vaidmenį žmogiškųjų vertybių terpėje, t. y. pakeitė filosofinio ir akustinio garso (ar intonacinės ląstelės) likimą XX a. muzikoje. Baltic nations - Estonia, Latvia and Lithuania - experienced special historic drama in the 2nd part of the 20th century - occupation of the Soviet Union. Their culture, especially music was shaped in the pressure of grips of totalitarian ideology and other negative factors of strange culture. Thus, as the reaction to such experience there shaped Baltic minimalism which connected folkloristic and spiritual sources of nations' life, i. e. style of music that refreshed the elements of folk melody, smallness of tone cell and dimension of infinity, sound spaces, rumble, dynamism - metaphoric expression of apocalypse, sacredness and change of historic time. This vision of the creation of the world is a new form of music which is directed towards versatility and which is already alive in the creation of M. K. Čiurlionis (1875-1911), contemplations of V. Bacevičius (1905-1970) - cosmic mystical poems (symphony orchestra, grand piano and organ), and which flowered again as the challenger of nation rebirth in the works of the most important composers of the 20th century: in Lithuanian history oratorios of B. Kutavičius (*1951) (Last Pagan Rites, 1978; From Jatwingian Stone, 1983), O. Narbutaitė (*1956) Interludium, V. Bartulis (*1954) The Prophet, Vision:, in the meditations of sacral minimalism of the Estonian A. Part (*1935) (Fratres. Tabula rasa), landscapes of the dying nature of Latvians P. Vasks (*1946) as well as in the field of eternity of I. Zemzaris (*1951) (Lauks. Mandala, 1982). The reached culmination of post-totalitarian Baltic minimalism drama per musica, which evidence its historicism and real resurrection after the historic break, is ostinato piece Via Dolorosa (1992) by the Latvian A. Kalejs (*1951) which is devoted to the victims of Soviet occupation and in memory of those deported and died in Siberia. That is how dramatic Northern situation opened a new dimension of human spirit - common pain of the nations in the presence of fatal loneliness. Baltic minimalism, as a style of music, performed the role of the prophet in the sphere of human values, i. e. the role that changes philosophic and acoustic sound (or tone cell) destiny in the music of the 20th century.

The creative work of father Gracijus Sakalauskas is greatly valued and appreciated in Lithuania. Given that in Soviet times sacred organ music and the Church teachings were forbidden, it required nothing less than utter devotion to one's religious vocation and the creative power of the composer and organist Gracijus Sakalauskas to turn it into a palpable cultural phenomenon. Thanks to him, numerous organs were built in the churches of Marijampolė, Liudvinavas, Vilkaviškis, and elsewhere. Sakalauskas composed religious psalms for the choir, new sacred organ music, while transcending the ideological limitations of his time. The creative work of Sakalauskas is deep dialog with secular culture, Orient, the depths of past civilizations, the Sacred Writ. It is important to stress that his ideas are very much alive even today in the way of contemporary art transformations, in the "static sounds of painting," in the cinema, in recent musical work with its keen sense of the endless. The works of sacred organ music by Sakalauskas are "Domine, clamavi ad te" (1984), "Vie Laments of the Prophet Jeremiah" (1994), and "Campi lugentes" (2008), the latter being related to both Georgia and Lithuania.

M. K. Čiurlionis'art has inspired many of the 20! h century modern tendencies in the works of Lithuanian and foreign artists, especially of neighboring nations, like Latvian and Estonian. One of the characteristic trends of the end of the century was the Baltic minimalism, which had deep roots in the cultural conscience of the Lithuanians, Latvians and Estonians (its source being found in America, in the art of Philip Glass). In the beginning of the 1980s the Baltic minimalism was an alternative to the Soviet ideology, which promoted the idea of social essence of art and enjoyed the pompous solemnity. The spiritual purity of M. K. Čiurlionis music, its laconicism, symbolism, structuralism, unity of form, monotony of rhythm, which initially came from the folks art backed up by basso ostinato all that had formed the metaphorical language of minimalism, procession of an into intonational segment, which led to open form and challenged its recreational powers. M. K. Čiurlionis'dimensions are heard in B. Kutavičius, A. Pärt.T. Siitan, I. Zemzaris, V. Bartulis, J. Narbutaitė, L. Apkalns, A. Kalejs works, the most important features of which are ostinato, canon, reiterational technique and monotony of rhythm. The newly-created musical phenomenon or "vision" manifests the transformation of form into other spheres and revelation of time and space. The meditative Baltic minimalism is supported by M. K. Čiurlionis' unique feature, as a creator, that is his ability to inspire changes and to establish the transcendental relations both with other arts and reality. It became the original Baltic source of life, deepened due the mystical connection with nature and the energy of its rhythm, which was vital for the survival of the nation in times of occupational pressure from the East. The aim of Baltic minimalism was to restore the national spirituality and to recreate the prayer in music by means of metaphorical language. Such was the Baltic minimalism promoters' A. Part, V. Bartulis, B. Kutavičius, O. Narbutaitė, P.Vasks, I. Zemzaris, M.Urbaitis vision of musical revival, which was inspired by M. K. Čiurlionis symbolistic predictions.

Straipsnyje analizuojama itin raiški XX a. lietuvių muzikos tendencija – orientalizmas, veržimasis į gilesnius didžiųjų Rytų civilizacijų kultūrinius, istorinius religinius klodus, savitas Vakarų ir Lietuvos muzikos kūrėjus viliojančias žmonijos dvasinės patirties ir savitos muzikinės kalbos garsų erdves. Tai lietuvių muzikų artumo Rytams, ypač unikalių Indijos ir Japonijos muzikos kultūros tradicijų atradimas, aiškėjanti jo reikšmė muzikinės kalbos atsinaujinimui ir naujų meninės išraiškos priemonių bei muzikos garsų pasaulio atsivėrimui. Straipsnyje pagrindinis dėmesys sutelkiamas į orientalistinių motyvų sklaidą ir jų poveikį modernėjančiai muzikinei kalbai pastaraisiais dešimtmečiais iškilusių kompozitorių B. Kutavičiaus, G. Kuprevičiaus, G. Sakalausko, M. Urbaičio, A. Martinaičio, J. Tamulionio kūryboje. Esmingiausiai lietuvių muzikoje rytietiškoji dvasia reiškiasi minimalizmu ir naujų meninės kompozicijos principų bei garsų įsitvirtinimu. Prasidėjusi Kutavičiaus kūryboje atogrąža į Indiją, sanskritą, Jeruzalę, anapusinę žmonijos praeičių erdvę, atsirėmė į Tagorės poeziją. Taip pat per Gedos atnešamą civilizacijos šaltinių gelmę. Tačiau reikšmingiausia muzikos atsivertimui į minimalizmą tapo japoniškoji erdvės – laiko užpildymo tėkmė, haiku ir Tagorės filosofinės poezijos pulsacija, atsivėrimai, išlaisvinę lietuvių muziką kaip garso dvasios erdvę, kaip kosmoso ir gamtos, ir žmonijos darnos skambesį – religinės didybės poetiką. Tai buvo ypač artima dvasios nuolankumu, panteistine pojūčių gelme, muzikos kaip kuriančios pasaulių harmonijos samprata. The paper analyses a very expressive tendency of the 20th c. Lithuanian music – Orientalism, going deeper into cultural, historical, religious layers of major Eastern civilisations, distinct spaces of human spiritual experience and peculiar music language sounds that tempt Western and Lithuanian music composers. It is the discovery of Lithuanian musicians’ closeness to the East, in particular unique Indian and Japanese music culture traditions, its transpiring significance for the renewal of musical language and opening of the world of new means of artistic expression and music sounds. The paper mainly focuses on the dissemination of Oriental motifs and their impact on modernising musical language in the works of composers B. Kutavičius, G. Kuprevičius, G. Sakalauskas, M. Urbaitis, A. Martinaitis, J. Tamulionis, who became prominent in recent decades. The Oriental spirit has been most essentially expressed in Lithuanian music by minimalism and establishment of new principles and sounds of artistic composition. Kutavičius’ works turn to India, Sanskrit, Jerusalem, the otherworldly space of the human past and Tagore’s poetry. However, the Japanese space-time filling flow, haiku and Tagore’s philosophical poetry pulsation, openings that liberated Lithuanian music as the space of sound spirit, as the sound of cosmos, nature and human harmony, i.e. the poetics of religious majesty, have become most significant for the music becoming minimalist. That was the concept of music as the creating harmony of the worlds, especially close by spiritual humility, pantheistic depth of sensations.

Straipsnyje pasirenkamas vienas svarbiausių lietuviškojo minimalizmo, kurio atstovas yra M. Urbaitis, retroversinis rakursas, orientuotas j didžiausių žmonijos genijų šedevrus, jų muzikos atkūrimą ir konkrečiai j Lietuvai itin reikšmingą M. K. Čiurlionio kūrybos recepciją. Du M. Urbaičio kūriniai „Der Fall Wagner" ir „Ramybe" pagal M. K. Čiurlionj yra tarsi du pagrindiniai traukos centrai jo muzikoje. Tokį populiarumą sąlygojo daugelis priežasčių, svarbiausia - atkuriamos muzikos ir jos autorių XX a. neblėstantis aktualumas. Tačiau ši kūryba nėra speciali muzikologijos tyrimų sritis, ji daugiau priskiriama antrinei, nelabai reikšmingai, kitų idėjas plėtojančiai kūrybai. Apie tai daugiausia rašė A. Žiūraitytė, R. Stanevičiūtė, G. Daunoravičienė, R. Gaidamavičiūtė, R. Zubovas. Beieškant platesnės medžiagos atrasta reikšmingų filosofų pasisakymų, ypač Vydūno minčių apie Čiurlionio meną kaip tautos gyvybę ir vokiečių tragediją siekiant suvienyti pasaulį jėga. Tai pastūmėjo mitologijos archetipinių tautos pradų išgryninimo refleksiją ir paaiškina baltiškojo, lietuviškojo minimalizmo šaltinių neišsemiamumą bei konkrečiai M. Urbaičio kūrybos rekreacinę prigimtį ieškant vertybių. Straipsnyje bandoma atsakyti į keletą aktualių šiuolaikinės muzikos klausimų apie modernizmo minimalistinės krypties skilimą, ribotumą, polinkį į rerroversiją, specifinį, tačiau ypač perspektyvų santykį su kitomis dvasingumo sferomis. Minimalism has played a very important role in Lithuanian nuisic. It absorbed the features of folklore and myth and became a national style. One of its originators, the composer Mindaugas Urbaitis (b. 1952) distinguished for intellectual musical insights, created minimalism retroversion to Western music geniuses: J, S. Bach, W. Л. Mozarr, L. van Beethoven, R Schubert, R Chopin, and Л. Bruckner. Romanticism was particularly widespread among minimalists, the authors of the new simplicity. It seems that M . K. Čiurlionis was the most popular figure as a large part of compositions of Lithuanian authors, being "under the sign of Čiurlionis" (R. Zubovas) is related to him. However, M . Urbaitis' entering minimalism may be considered as a special bringing of the titans shadow, whose influence is still alive in the world, to the Baltic landscape. For his piece of music M . Urbaitis takes the title of F. Nietzsche's book "Der Fall Wagner" ("The Wagner Case", 1888, Turin) in which the philosopher unburdens his heart by demonstrating his adoration and criticism with respect to Wagner. Meanwhile Urbaitis dissociates himself from.this and purifies Wagner (even the composition of the performers is minimal: flute, violin and viola), concentrates on spirituality and transcendence of his music and by using the Tristan and Lohengrin leitmotifs as well as the minimalism method (highlighting and repetition of details, openness of form, "sound of silence") leads them to eternity and light. Another composition by M . Urbaitis, dedicated to M . K. Čiurlionis, is "Ramybė" ("Stilness", 2000). Here Urbaitis uses the motifs from Čiurlionis' Nocturne (VL 183) cis-moll and Prelude (VL 239) d-moll which are especially romantic with the figurative impulses of "waves", giving vitality to the static lucid and harmonious state of stillness.

Lietuvos dailėje Kaukazo motyvai atsirado Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875-1911), simbolisto dailininko ir kompozitoriaus, kūryboje. Kalnų vertikalės buvo vienas iš stipriausių jo kūrybos impulsų. Kaukazo ir jo tautų reikšmė išaugo XX a. antroje pusėje, kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Vienas iš garsiausių Lietuvos poetų Sigitas Geda (1943-2008) Kaukazą laikė jungtimi su Visata, atlaikančia ir epochų kaitą. The motives of the Caucasus in the Lithuanian art appeared in the creation of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911), a symbolist painter and composer. The verticals of the Mountains were one of the strungest impulses in his creation. The importance of Caucasus and its nations increased in the 2nd half of the 20th century, when Lithuania faced the occupation of the Soviet Russia. One of Lithuanian greatest poets, Sigitas Geda (1943-2008) disclosed the Caucasus as connection to the Universum, perminent at the turns of the epochs.

„Pasaulio sutvėrimas“ – vienas iš pagrindinių M. K. Čiurlionio (1885-1911) paveikslų ciklų (13 paveikslų, 1905-1906) – padarė didelę įtaką daugelio XX a. dailininkų ir mąstytojų kūrybinei sąmonei. Cikle pasirodo modernios Lietuvos savimonės kodai: šviesos-tamsos transformacija, gamtos ir dvasios vienybės, naujo gyvenimo ir atgimimo formos, kūrybinga istorijos raida. Mitas ir Rytai tapo lietuvių menininkų traukos centru, įkvepiančiu ir moderniuosius kūrėjus (S. Gedą, A. Švėgždą, A. Andrijauską ir kt.). Lietuvių pasaulio suvokimas kyla iš senosios mitologinės vienos tautos koncepcijos, atgaivintos M. K. Čiurlionio dailėje. "Creation of the World" - one of the most essential cycles of pictures of M. K. Čiurlionis (1885-1911) (13 pictures, year 1905-1906) - strongly influenced creative consciousness of many artists and thinkers of the 20th century. Here lied the codes of modern Lithuanian self-awareness: light-darkness transformation, unity of nature and spirit, forms of new life and revival, creative development of history. Myth and orient became the closest attraction centres of Lithuanian art, inspiring modern creators-thinkers as well (S. Geda, A. Švėgžda, A. Andrijauskas a.o.). Lithuanian sense of the global raises from the old conception of mythological commonness of nations, revived in the art of Čiurlionis.

XX a. mokslo atradimai sukėlė minties revoliucijas ir meno virsmus. Pradėta ieškoti pasaulio, visatos didybę atspindinčių ir savo energetika adekvačių meno (dabar – multimedijos) sprendimų projektų. Žmonijai dideliu iššūkiu tapęs mokslo progresas pastūmėjo menininkus tapti savotiškais „pasaulio kūrėjais“ arba mokslininkais, arba pranašais, bandyti aprėpti tai, kas neaprėpiama... Vienas iš tokių siekių buvo pažinti dvasingumo gelmes, mistinį anapusinio pasaulio dvelksmą paversti meno patirtimi. Prisiminkime ir tai, kad nemaža dalis menininkų, mąstytojų, filosofų turėjo ir ekstrasensorinių gebėjimų, ypatingą įžvalgos galią, pranašo aurą ir jų kūrybą lydinčią mistikos prabudimo žymę. Tai Adomas Mickevičius, Friedrichas Nietzsche, Richardas Wagneris, Vydūnas, Nikolajus Rerichas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vytautas Bacevičius, Olivier Messiaenas, Oskaras Milašius ir daug kitų hipotetiško „vizijos“ žanro žadintojų. Pranešimo mintys yra kūrybinis įvadas į mokslinį darbą, kuriame nagrinėjama dar mažai analizuota tema: vizija muzikoje. Čia daugiau telkiamas dėmesys į ekstramuzikines (ne iš pačios muzikos kylančias) prielaidas, susijungiančias į integruojantį klausimą: ar yra įmanomas vizijos žanras. Pranešime ieškoma atsakymo įvairiuose istorijos ir kultūros fenomenuose, žmonijos civilizacijos patirtyje. Remiamasi žanro specifikos tyrėjų, filosofų, muzikos specialistų, teologų, krikščionybės istorikų teiginiais. Pranešime siekiama atskleisti hipotetinio „vizijos“ žanro socialines ir menines inspiracijas bei suverti jas į atvirą klausimų ciklo formą. The 20th c. scientific discoveries resulted in thought revolutions and art transformations. People started searching for projects of art (now multimedia) solutions, which reflect the majesty of the world and the universe and which are adequate in their energetics. The scientific progress that became a considerable challenge to the humankind encouraged artists to become kind of “creators of the world” or scientists or prophets, and to try to cover what cannot be covered. One of such aims was to know the depths of spirituality and to turn the mystic puff of the beyond into artistic experience. Let’s remember that a large share of artists, philosophers and thinkers had extrasensory capabilities, a special power of insight, the prophet’s aura and the sign of awakening of mysticism accompanying their creation. These were Adam Mickiewicz, Friedrich Nietzsche, Richard Wagner, Vydūnas, Nicholas Roerich, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vytautas Bacevičius, Olivier Messiaen, Oskaras Milašius and many other stirrers of the hypothetical genre of “vision”. The thoughts of the presentation are a creative introduction to a scientific study which focuses on a scarcely analysed topic, i.e. vision in music. The focus is shifted on extramusical premises that combine into an integrating question: Is the genre of vision possible? The presentation searches for the answer in various historical and cultural phenomena and the experience of human civilization. It refers to the statements of researchers of the genre specifics, philosophers, music specialists, theologians and historians of Christianity. The presentation aims to reveal the social and artistic inspirations of the hypothetical genre of “vision” and combine them into an open form of the cycle of questions.

Sovietmečiu vargonų muzika Lietuvoje patyrė itin stiprią deformaciją: buvo atskirta nuo savo ištakų – religijos. Tačiau kūryba vargonams, net ir vadovaudamasi ideologine materialistine nuoroda, vis dėlto galėjo metaforiškai kaskart vis kitaip pagrįsti savo dvasingumo sugrįžimą. Minimalistinėje muzikoje vargonai, nors netiesiogiai, bet dar intensyviau grynino grįžimą į choralą. Po 1990 m. šis procesas virto eurointegracine kultūros strategija, skatinama užsakymų iš užsienio, dažniausiai iš Vokietijos. Tačiau inspiracinė vargonų galia susilpnėjo, nors jau buvo galima laisvai rinktis religinę kūrybą, grįžti į tradicinį choralą ar praturtinti jį išdaila. Choralas netapo inspiracija atsinaujinti intensyvesnei moderniai vargonų muzikai. Lietuvių vargonų muzikoje pastarąjį dvidešimtmetį iškilo rimta tapatybės problema. Pasirinkimas: integracija į Europą, šedevrų perkūrimas lietuviškai arba malda, meditacija, vizija – messianiškojo prado, baltiškojo minimalizmo plėtojimas. Lietuvių muzika joje susilieja su Šiaurės šalių vargonų muzikos vizija, gamtos erdvių, ritmo monotonijos ir naujų epochos ženklų kontūrais. Tai perspektyva, nors dar sunkiai atrandama kaip lietuviška vargonų kalba. Ryšys su religine tradicija buvo nutrauktas, kol kas tebėra kūrybiškai sustingęs. Muzikoje tvyro geopolitinių-kultūrinių sąjungų globalizacijos dvasia, vargonų minimalizmo vizijos, transformacijų į dvasinį gyvenimą kelrodžiai ženklai. In Lithuanian organ music the problem of identity has become urgent in the past twenty years. Here is the choice: integration into Europe, recreation of masterpieces in terms of Lithuanian perception or prayers, meditation, vision - the development of Mesiah origin, Baltic minimalism in which Lithuanian music is associated with a vision of organ music of Northern countries, and with the shapes of symbols of new epochs, rhythm monotony and nature space. This perspective is though hardly conceived as Lithuanian organ music. In music the spirit of globalisation of geopolitical and cultural conjunctions as well as the visions of organ minimalism and the guidelines of transformations into spiritual life prevail

Straipsnyje vizijos XX a. vargonų muzikoje atsiradimas ir jo lietuviškasis fenomenas remiantis Lietuvos ir jai artimų kompozitorių vargonų kūryba bei muzikologų, estetikų, kitų tyrėjų darbais, kuriuose fragmentiškai kalbama apie „vizijinę“ muziką arba audiovizualumą kūryboje, unikalią garso vizijos prigimtį bei prancūzų vargonų simfonizmo moduliacijas į postmoderno erdves. Konstatuojant vizijos atsiskleidimą muzikoje, išskiriami keli kompozicinės raiškos būdai: 1) garso spalva – tai instrumento tembras, harmonijos koloritinė funkcija, Klangfarbe stilius ir kiti impresionistiniai aspektai, 2) garso erdvė – atitinkamai išskleista faktūra, užpildyta virpesių ir gausmų „stovinčio laiko“ statika (tai vadinama statiškąja dramaturgija), 3) pats „muzikos tapybos“ žanras, užsimezgęs per amžius ir išryškėjęs romantizmo atšvaitais kaip fantazija, muzikinis paveikslas, peizažas, vizija, meditacija, malda. Straipsnyje vizija apibūdinama lietuviškuoju aspektu, pradedant Čiurlionio kūryba, toliau ši samprata išsišakoja į dvi skirtingas Messiaeno ir Bacevičiaus linijas – taip atsiranda erdvinė filosofinė neeuklidinės geometrijos dimensija. Istorinė chronologinė vizijos sklaida akcentuoja baltiškąją / lietuviškąją jos aktualiją XX a. pabaigoje, iškyla prisikėlimo – tautos atgimimo, kultūros kaip „laiko žadintojo“ funkcija. Šios vizualumo muzikoje ir estetinės formų sintezės prielaidos bei jų realizavimo praktika leidžia straipsnio autorei daryti išvadas apie specifinio vizijos žanro formavimąsi vargonų muzikoje bei aptarti jo ypatingus bruožus. Modifications of Romanticism and French organ symphonism inspired the renewal of organ music genres. One of such novelties, related both to impressionism and religious meditation, is organ vision, a phenomenon of reflection of infinity and static drama composition, originating also in the synthesis of music and art forms of M. K. Čiurlionis. The vision of arts inspired by him revealed itself in abundant sacral music cycles of O. Messiaen (“Visions de l’Amen”, 1943). “Vision of the Eternal Church” (1928) by Messiaen became the prototype of the vision of a new form of organ creation. The first musical visions in Lithuania were created by Vytautas Bacevičius. His organ creation displayed a lot of new impressionist and expressionist dimensions in the compositions of 1934. The organ vision still strengthened its role in the Baltic sacral minimalism of the 20th century (B. Kutavičius, A. Pärt), partly as a metaphor of religious music which was prohibited in the years of the Soviet occupation (1945–1990), partly as an inspiration of the historical memory that predetermined the national resurrection and defining the path of the state as a historical vision. The organ vision as the reflection of post-totalitarian hymns, i. e. the Apocalypse and postcivilization super-temporality, also became topical at the new turn of the century.

Baltiškasis minimalizmas - naujas reiškinys XX a. muzikos istorijoje. Jis pasauliui atvėrė mažųjų tautų dvasinę situaciją. Panašiai kaip skandinaviškasis tautiškumo fenomenas, baltiškasis stilius gal net dar labiau susijęs su pasaulio nepažintomis civilizacinės tamsos erdvėmis, tautų išlikimo nepalankiomis istorinėmis sąlygomis problemomis, turi savo specifinę dramaturgiją, fatalistinę ir išplėtotą erdvės bei horizontalumo dimensiją. Turėjęs susikurti imunitetą - laikui nepavaldų intonacinį ir ritminį braižą - baltiškasis minimalizmas susidūrė su begalybės forma muzikinėje dramaturgijoje, tapo jos nešėju, savotišku muzikos ekstrasensu, transcendentiniu projektu. Visą šį virsmą nulėmė filosofinė intonacinės ląstelės evoliucinės dramaturgijos koncepcija, turinti ypatingq istorinių patirčių transformavimo galią. Taip konceptualiai laikas - istorinis, muzikos formos ir tautos egzistencijos - sujungiamas j vieną begalybės horizontą nuolatinėje pasaulio virsmų dramoje. Minimalism retained an especially prominent position in the Baltic States, changing the compositional palette of the nations' music in the second half of the 20"' century. Its main elements were the intonation cell, folklore motif and those relevant principles of dramatic composition which follow from this: monotony of rhythm, evolutionary processuality, repetitive techniques, persistent variations and a cyclical (spiral) swelling of form - wherein continuous increments of sound culminate in a moment of apocalypse. It also brought the dimension of infinity into Baltic thought, inaugurated a style of myth and ritualization and unclosed new layers of time. This embodiment of the universe and eternity in the form of music is manifest in the philosophical dramatic nature of Baltic minimalism. Consequently, this folkloric intonation cell - the grain of the national style - is able to develop into a historical evolution, one that is both witness to historical upheavals and a measure of the society's ever changing reality. Such intentions, so characteristic of the Baltic Minimahst style, have not actually changed up to the present day, as they touched on one of the most important sources of musical development, namely the factors of inception and infinity. This enabled two or three generations of composers to create works that were in sync with the most important national needs. Hence, several genres full of the candour of historical experience were formed. Their foundations lay in processuality, the evolution of the intonation cell and its dramatic historicism.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia ėmėsi reorganizuoti Lietuvos kultūrinį ir dvasinį gyvenimą. Nebuvo lengva įgyvendinti strateginį siekį – susilpninti žmonių dvasią. Sovietų režimas turėjo kovoti su tradiciniu dvasinio gyvenimo vedliu – Katalikų bažnyčia, neabejotinu autoritetu Lietuvoje. Paminėtini keli asmenys, puoselėję religinės muzikos tradicijas tuo sunkiuoju laikotarpiu: vargonininkai Pranciškus Beinaris (1921-2007) ir Pranas Sližys (1915-2004), tėvas Gediminas Šukys (1923-2002) ir kanauninkas Gracijus Sakalauskas (g. 1955). After the Soviet rule had taken root in annexed Lithuania at the end of the Second World War the reorganisation of the country's cultural and spiritual life started. The strategic attempts to weaken the people's spirit was not easy to implement. The Soviet regime had to confront the spiritual fortress with centuries old traditions - the Catholic Church, which had deep roots in Lithuania. Several individuals fostered the traditions of religious music under very difficult conditions should be mentioned: the organists Pranciškus Beinaris (1921-2007) and Pranas Sližys (1915-2004), Father Gediminas Šukys (1923-2002) and Cannon Gracijus Sakalauskas (born in 1955).

Straipsnyje apžvelgiami ypatingieji vargonų modernizmo bruožai yra apibūdinami kaip transcendencija, nes žymi muzikos formalių ribų peržengimą. Tai yra būdinga vargonų muzikai, kurios pirminė paskirtis susijusi su religija, jos poveikio atspindžių stiprinimu, bažnyčios aplinka. Tyrimai remiasi vargonų muzikos ir filosofijos ryšiais, jų aktualumą atskleidusiais A. Schweitzerio, A. Greimo, E. Tarasti, L. Vygotskio, I. Braudo, A. Rössler, V. Landsbergio veikalais, taip pat J. Keliuočio, L. Jekentaitės, A. Andrijausko, I. Jankauskienės, R. Gaidamavičiūtės, G. Daunoravičienės, R. Janeliausko, M. Janyckos-Słysz, E. Šeduikytės- Korienės straipsniais apie moderniąją lietuvių muziką ir lietuvišką vargonų mokyklą. Straipsnio įžvalgas palengvino ir praktinis autorės vargonų muzikos pažinimas, redagavimas, transkribavimas, atlikimas. As Lithuanian music started acquiring more modern features, the organ has gained in importance - it became an instrument of symbolic images that expresses the world in its entirety and is able of penetrating other spheres. Therefore, Lithuanian composers of the 20th century are closely related to the organ as they pursue the aims of not only regeneration of creation but also of restoration of historical values, national rebirth and spiritual awakening. The organ raises the creative process up to a necessary level - it opens the insight of universality, highlights the signs of space and time infinity, the feeling of transcendental resurrection. The organ's peculiarity and transcendence are notions close to each other: the opening of spiritual space in organ sounds through meditation, prayer or empathy of nature has good opportunities for expression. The Lithuanian modernism of the organ is just based on such images as the elements of nature, cosmos and eternity. The most important Lithuanian composers in this sense would be M. K. Čiurlionis, V. Bacevičius and B. Kutavičius. Čiurlionis aspired to the sound of universality by his art and music works, therefore, his organ peculiarity is as if the sign of his entire creation. [...]

Nepriklausomoje Lietuvoje religinė muzika, kaip svarbi dvasinės kultūros sritis, buvo valstybės remiama, skatinama ir plėtojama. Vyravo nuostata, kad tautai išgyventi ir tvirtėti reikalinga katalikybė kaip reikšmingas moralinis tautos gyvybinės atsparos, su lietuviškomis kultūros tradicijomis siejantis veiksnys. Muzikoje šią nuostatą išreiškė bažnyčių muzikai praktikai — chorvedžiai, vargonininkai ir kompozitoriai, kurie papildydavo bažnytinių chorų repertuarą savo kūryba. Tai, kad religinė muzika vystėsi aukšto profesinio tobulėjimo keliu, yra ypatingas Juozo Naujalio (1869-1934) ir Teodoro Brazio (1870-1930) nuopelnas. Juodu, baigę studijas Regensburgo bažnytinės muzikos centre, diegė Lietuvoje jo dvasią ir idėjas: grynojo liturginio stiliaus reikalavimus kūrybai ir giedojimui, griežtus kriterijus profesiniam vargonininkų ir chorvedžių lygiui. Šių dviejų patriarchų klasikų veikla, be kurios negalėtume įsivaizduoti XX a. lietuvių religinės muzikos raidos, jau aptarta Lietuvos muzikos istorijos pirmojoje knygoje „Tautinio atgimimo metai" (2002). Religinė muzika buvo aktyviai kuriama ne tik didesniuose miestuose, bet ir provincijoje. Bene kiekvienas provincijos chorvedys, bažnyčios vargonininkas buvo mokęsis pas J. Naujalį, vėliau — K. Kavecką, J. Starką, J. Bendorių, J . Bielionį ir kt., išbandęs savo jėgas prie vargonų Kauno katedroje ar konservatorijoje. O kūryba buvo šios veiklos sudedamoji dalis - kaip pastangos užpildyti repertuaro stygių pačių vargonininkų-chorvedžių jėgomis.

Vargonų mokyklos tradicija Lietuvoje turi savo šaknis: tai bažnyčių vargonininkų veikla, jų darbas su chorais ir mokymas groti, parengti būsimą pamainą. Iškilesni vargonininkai netgi rengdavo meistriškumo kursus, apmokydavo visos Lietuvos provincijų vargonininkus. 1892 m. J. Naujalis pradėjo Kauno Katedroje vargonų mokymo kursus, iš kurių išaugo ir muzikos mokykla, ir Kauno konservatorija. Pirmoji vargonų mokykla buvo įkurta Rokiškyje 1873 m., nuo 1883 m. jai vadovavo garsus pedagogas, išugdęs apie 200 vargonininkų, čekas Rudolfas Liehmannas. Galima kalbėti apie kelias skirtingas Lietuvoje veikusias vargonų mokyklas: 1) J. Naujalio mokykla – tradicijų pagrindas; 2) Z. Aleksandravičiaus mokykla: sisteminis lūžis – italų mokykla; 3) J. Žuko mokykla (neįgyvendinti katalikiškojo modernizmo siekiai) – prancūzų mokykla; 4) J. Karoso mokykla – vokiečių mokykla, iš dalies išlikusi ir sutvirtėjusi kitomis sąlygomis; 5) L. Digrio mokykla – šiuolaikinės lietuvių mokyklos kūrybiškumo pagrindas; 6) Naujoji vargonų mokykla (po nepriklausomybės atgavimo), G. Kviklio vadovaujamos klasės siekiai: tradicijų atkūrimas ir plėtra; 7) Religinės muzikos vargonų mokyklos: Rokiškis, Marijampolė (liturginė specifika). Straipsnyje analizuojama šių mokyklų veikla. Daroma išvada, jog lietuviška vargonų mokykla, didžiausią pakilimą išgyvenusi vadovaujama L. Digrio, dabar yra suskilusi į savitus religinius-koncertinius centrus, kuriuose labai daug vertybių kyla iš asmenybes suformavusios L. Digrio metodikos. Jos pagrindiniai bruožai: aukštos klasės virtuozinė technika ir šiuolaikinės muzikos sklaida. The tradition of organ playing schools in Lithuania has its roots: these are activities of church organ players, their work with choirs and the ability to play and train future organ players. Prominent organ players even organised excellence courses and trained organ players from all Lithuanian regions. In 1892, J. Naujalis launched organ playing courses in the Cathedral of Kaunas, which later developed into a music school and the Music Academy of Kaunas. The first school for organ players was established in Rokiškis in 1873, and from 1883 it was headed by Rudolf Liehmann – a famous Czech pedagogue, who trained about 200 organ players. Several different Lithuanian schools for organ players can be mentioned: J. Naujalis’s school – the basis of traditions of organ players; 2) Z. Aleksandravičius’ school: a systemic turning point – an Italian school; 3) J. Žukas’s school (unachieved aspirations of the Catholic modernism) – a French school; 4) J. Karosas’s school – a German school, which was partially preserved and established under other conditions; 5) L. Digrys’s school – the basis of the creativeness of the contemporary Lithuanian school; 6) the new organ school (after the restoration of independence), goals of the class headed by G. Kviklys: restoration and development of traditions; 7) Schools of religious organ playing: Rokiškis, Marijampolė (liturgical specifics). The article analyses activities of these schools. The author concludes that the Lithuanian school of organ playing mostly flourishing under L. Digrys is now divided into religious-concert centres with a great many of virtues stemming from the personality-building L. Digrys’s methodology. Its main characteristics are high class virtuoso technique and dissemination of contemporary music.

XX a. pabaigoje Lietuvos muzika jgijo didelį tarptautinį autoritetą. Joje buvo atrasta keletas unikalių atsinaujinimų mąstyme, inspiruojančių mu- zikinių-filosofinių reikšmių. Beveik visos jos susijusios, t. y. kilo iš Broniaus Kutavičiaus kūrybos, jos natūralių gamtos - liaudiškų-žmogiškų šaltinių - tarsi žemės iškasenų, maitinančių „dvasios pasaulį“. Taip atsirado formos, mikro ir makro struktūros, ląstelės evoliucija ir kiti pirminiai reiškiniai - „gamtos stebuklai“ muzikoje. Muzikos atsinaujinimas - objektyvus tarsi „mokslinis atradimas“ lėmė Baltijos kraštų mąstymo atsinaujinimą ir galiausiai net ir politinius pokyčius. Bet už viso to glūdėjo itin paprasti dalykai - muzikalumo fenomenas - gamtos raiška, išauganti į dvasią. Vienas iš tokių paprasčiausių dalykų ir buvo Laikas, kuris atėjo ir pradėjo savo bylą B. Kutavičiaus muzikoje: kaip turinys -veikėjas ir kaip medžiaga veiksmui - istorija ir balso ostinato.

Šiuo straipsniu siekiama parodyti, kad yra daug nežinomos vargonų muzikos ir jos išraiškos galimybių. Viena jų – bažnytinė muzika, tradiciškai laikoma konservatyvia, todėl lietuvių kompozitorių dar mažai apčiuopta. Jos pavyzdžiu galėtų būti Gracijaus Sakalausko kūryba – sakralinės muzikos modernizmas. Šiai krypčiai atstovauja patys moderniausi, įdomiausi transcendentiniai XX a. autoriai (O. Messiaenas, M. Duprè, M. K. Čiurlionis, V. Bacevičius). Antra vertus, tokios galingos vargonų išraiškos pavyzdžių yra ir kaimyninėse šalyse: tai vokiečių kompozitorės Ruth Zechlin bažnytinė muzika. XX a. pabaigos kūryba, kurios išraiška remiasi naujausiomis technikomis (sonoristika, aleatorika), ypač efektingai atsiskleidžia vargonais, kai kompozitorius yra ir vargonininkas. Šiuolaikinių autorių simbolizmą, ypač B. Kutavičiaus kūryboje, savo straipsniuose yra atskleidusios muzikologės Rūta Gaidamavičiūtė, Inga Jasinskaitė-Jankauskienė, modernizmo transformacijas tyrinėja Gražina Daunoravičienė, Onutės Narbutaitės modernizmo santykį su tradicija – Audronė Žiūraitytė. Čia remiamasi ir šiuolaikine semantikos samprata, kylančia iš jų darbų, bet daugiausia – pačia kūryba ir atlikėjo praktika. Sacral modernism especially revived in Lithuania at the end of the 20th century, during the fall of the Soviet empire which had eliminated religious music from social life. As far back as 1984 the priest, composer and organist Gracijus Sakalauskas (born 1955) created the composition “Domine, clamavi ad te”, i. e. the chorale, four meditations and Post Scriptum for organ solo that widely rang out only nowadays, and in 1987 four canons for choir, strings, phonogram and organ “Prays”. These compositions speak of a strong expression of spirituality, of the modern (sonoristic, aleatoric) and apocalyptic trend that was unknown in Lithuanian music of that time. This trend is considered as Catholic modernism the idea of which as particularly necessary for the Lithuanian nation was raised already in the interwar period and is related to M. Duprè, O. Messiaen, J. Langlais and the French philosophy of spiritual revival. In Lithuania intellectuals (J. Keliuotis, V. Bacevičius) were inspired by it. Though officially unknown, in Soviet times it was renewed in the religious musical works of G. Sakalauskas. The organ could reach such a strong expression that it could make tremble, transfer to another space (B. Kutavičius) and create the Apocalyptic joint of ages in music. Such expressiveness was achieved by the German composer and organist Ruth Zechlin (1926–2007) whose religious music created in the 9th decade of the 20th century was marked by unique discoveries of organ sound that might give new impulses to future modernism and sacral music. These aspects are topical for the renewal of religious organ music.

Pratarmė -- Įvadas. Vargonų muzikos raida iš istorinės perspektyvos -- Istoriniai šaltiniai -- Vargonininkai ir kultūrinė valstybingumo tradicija. Mokyklos pagrindai -- Trumpa Lietuvos vargonų kraštovaizdžio apžvalga -- Vargonų modernizmas tarpukario Lietuvoje -- Lietuvos vargonų kultūros sąsajos su Vakarų Europos centrais ir mokymo procesas -- Religinės muzikos situacija ir vargonininkų chorvedžių veikla. Bažnytinė giesmė kaip vargonų kūrybos pagrindas -- Vargonų muzikos modernizmas. Vytauto Bacevičiaus kūryboje - futuristinė amžiaus jungtis -- Istorinis lūžis amžiaus viduryje ir jo poveikis vargonų kultūrai. Nutraukti darbai. Išėjimas „į erdvę“ -- Naujasis fundamentalumas - vargonų muzikos vaidmuo sovietmečiu -- Atgimimo pranašas - vargonų koncertinis žanras 6-7 dešimtmečio Lietuvoje -- Vargonų sonata - kūrybos brandumo ženklas -- Minimalizmas vargonų muzikoje. Sakrališkumo atgaivinimas meditacijoje -- Reikšmių atpažinimai -- Abipusis sugrįžimas -- Naujoji religinė muzika. Apokaliptinė ir eurointegracinė kryptys -- R. M. Rilke’s poezija eurointegraciniame vargonų kūrybos proveržyje -- Postconcertante epochos išsekimas ir intelektualiniai iššūkiai: estetizmas, simbolistinis primityvizmas -- Apokaliptinis vargonų modernizmo balsas europiniame kontekste -- Pabaigos mintys. Vargonų muzika Lietuvoje: savitas tradicijos, tęstinumų ir proveržių kelias -- Summary -- Bibliografija -- Kūriniai: notografija ir diskografija -- Nuotraukų šaltiniai -- Įklijų šaltiniai -- Asmenvardžių rodyklė. Šia knyga siekiama atskleisti vargonų muzikos kūrybiškumą kintančiomis istorinėmis sąlygomis, ypač susitelkiant į novatoriškumą skatinančius veiksnius, parodyti tradicijas ir bręstančius pokyčius, kuriuos lėmė ir Lietuvos valstybės kelias, ir didelis politinis lūžis XX a., padaręs daug nuostolių vargonų kultūrai, bet ir paskatinęs atsiverti jos dvasingumo ištekliams, nesustingti tradicijose, ieškoti alternatyvių atgimimo šaltinių. Visa tai glaudžiai susiję su XX a. antrosios pusės kūrybos modernėjimu, atsinaujinimo procesais, būdingais tik ypatingose ribinėse situacijose atsidūrusios tautos menui. Stipriai su religija ir liturgine tradicija susijusi vargonų kūryba, jos modernizmas yra tai, kuo Lietuva gali būti įdomi pasauliui. Tai ir nauja patirtis, ir vertybė, kurią atskleisti – svarbiausia knygos užduotis. Muzikos ryšiai su kitais menais, istorija, geopolitika, globalizacija, kosmosu – naujas savitas dabartinės kūrybos kelias. Dar vienas aspektas yra vargoniškumo paslapties atvėrimas: garso galia, kuri modernėja keisdama aplinką ir pasaulį nuo pat civilizacijos ištakų This book is aimed at revealing the creativity of organ music under changing historical conditions, at showing traditions and imminent changes. Particular attention is drawn to the factors inducing innovation. This is determined both by the road of the state of Lithuania and the great political turning-point in the 20th century that caused not only damage to organ culture but also gave stimulus to open its spirituality resources, not to become stagnant within the existing traditions and to look for alternative sources of revival. All this is closely connected with modernization of the creation in the 2nd half of the 20th century, with the processes of its renewal which may be achieved only by the art of the nation finding itself in especially restricted situations. The things by which Lithuania may attract the world's interest are reflected in the organ creation closely related to religion and liturgical tradition, to its modernism that underwent necessity to find new ways. One more aspect may by stated as disclosure of the secret of organ music: it is the power of sound that becomes more and more modern by changing the environment and the world and that was evaluated by religion at the source of civilization

Vargonai, skirtingai nuo daugelio kitų muzikos instrumentų, turi specifinę paskirtį - jie naudojami per bažnytines apeigas. Rečiau buvo grojami savarankiški muzikiniai intarpai (preliudai, postliudai). Bažnytinė-religinė vargonų funkcija ilgai buvo pagrindinė ir Lietuvoje. Tik nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio vargonai statomi koncertų salėse. Taigi Juozas Naujalis vargonuodavo Kauno katedroje (1920 m. birželio 25 d. joje surengė didelį koncertą), o nuo 1925 m. jį pavadavo vienas gabiausių jo mokinių Antanas Virbickas. Visi vargonininkai paprastai būdavo ir chorvedžiai: jeigu koncertuodavo, tai pirmiausia su choru atlikdavo įvairias giesmes, neretai ir jų pačių sukurtas. Ilgainiui susiformavo dirva vien vargonų muzikos koncertams, kuriems galėjo ryžtis tik kūrybingiausi atlikėjai. Vis dažniau rengiami vargonų koncertai Lietuvos muzikiniam gyvenimui suteikė savitų bruožų.

M. K. Čiurlionis ir V. Bacevičius nėra tipiški vargonų ir religinės muzikos kūrėjai, nėra buvę vargonininkai. Tačiau ypatinga jų kūryboje yra vargoniškoji inspiracija, idėja, kuri yra perspektyvinė, išplečianti muzikos erdvę iki kosminės vizijos. Kompozitoriai skyrė vargonams tik nedidelę, sakytume neesminę, savo kūrybos dalį. Tačiau šis „prisilietimas“ suteikė Lietuvos menui viziją, išlikusią XX a. tęstinumo ženklu. Tai savaip pakoregavo muzikos modernizmo kelią, nukreipė jį „erdvių“ linkme, tarsi išlaisvino iš nematomo formos kiauto į gausmo-gamtos chaoso, kosmoso ir žmogaus likimo ženklų laisvę, antrąją būtį, kupiną paslapčių ir nuojautų. Tai transcendentalizmas, ištryškęs šių autorių kūryboje. M. K. Čiurlionio vargonų kūrybą galima apibrėžti kaip „vargonų viziją“, turint omeny atsiveriančias kone vizualias jos atradimų dimensijas. Jo muzikoje vargoniškumas – tai „pasaulio sutvėrimas“, einantis iki apokaliptinių Paskutiniojo teismo trimitų. Tokį pat vargoniškumo principą sutinkame ir V. Bacevičiaus kūryboje. Jo ryšys su vargonais iš esmės skirtingas – jis žvelgia per grynai modernizmo prizmę – kaip į skambesio modusų — visuotinumo idėjų gausmo instrumentą. Čia daug impresionizmo atšvaitų, prancūzų postromantizmo įtakos, bet svarbiausia pagava būtų čiurlioniškas „pasaulio sutvėrimo“ kūrybos džiaugsmas, numoduliuojantis į kosmoso dėsningų atsitiktinumų žaismą. V. Bacevičius pratęsia ir struktūralistiškai įtvirtina čiurlioniškąjį vargoniškumą, išskleidžia jo transformacijos modusus – nuo „jūros choralų“ iki apokaliptinių fanfarų ir totalinio išsipildymo gelmių. M.K. Čiurlionis and V. Bacevičius are not typical composers of organ and religious music. They were organ players. However, their creative works are especially marked with organ aspiration. The composers devoted to organs only a small part of their works. Yet this “touch” provided Lithuanian art with a vision which remained the mark of continuity in the 20th c. This is how they corrected the path of music modernisation as if liberating it from the invisible form into the chaos, cosmos and freedom of human fate, the second existence full of secrets and feelings. It is transcendentalism. M.K Čiurlionis organ works can be defined as the visions of organs. In his music, organ playing is the creation of world stretching to the apocalyptic trumpets of the Judgement Day. The same principle of organ playing can be found in V. Bacevičius’ works. His relations with organs are totally different. He looks through the prism of modernism. It contains a great many of impressionism expressions, French postmodernism impact. V. Bacevičius continues and structurally evaluates the Čiurlionis organ playing, reveals his transformations – from sea choirs to apocalyptic fanfares.

Straipsnis skirtas aptarti dviejų didžių lietuvių kompozitorių M. K. Čiurlionio ir V. Bacevičiaus vargoniškosios begalybės dimensijai, išryškinti svarbiausius estetinius ir stilistinius šių muzikų kūrybos bruožus. Vargonų muzika tradiciškai siejama su bažnytine muzika, choru, giesme, jie savo skambesy išsivaduoja „į begalybę“ – tarsi nejučia pasąmoningai aktualizuoja gamtos pirmapradiškumą, gyvybinių galių mistiką, formos atvirumą. Tai matome kylančia banga ryškėjant XX a. muzikoje, ambicinguose jos siekiuose atsinaujinti, progresyviai traktuojant meno reiškinius, ieškant šį virsmą žadinančių šaltinių. XX a. pradžios kūrėjai savo vizijas sieja ir su kosmoso idėja, ir su žmonijos mitais, beribėmis gamtos stichijų galiomis, bet vargonų muzikoje tai tiesiogiai neatsispindi. Vis dėlto šiedu reiškiniai palaipsniui suartėja ir skleidžia neįtikėtinus atsinaujinimo veiksnius: dinamizmą, „išskleistą“ faktūros erdvę. M. K. Čiurlionio muzikoje vargonų gausmo inspiracija tampa reikšminga idėja, naujos vizijinės perspektyvos galimybė jo kūryboje, gausmas kaip erdvės, kosmoso harmonijos ir prarajos begalybė. Tai daro jo muziką „vargonišką“ plačiąja prasme – faktūriškai ir dinamiškai „peržengiančią ribas“ – visapusiškai daugiaplanę, teikiančią absoliuto galios ir sudėtingos minties pojūtį. Panašiai savo kūryboje atsiveria ir V. Bacevičius: jo muzikoje prabunda poreikis išreikšti pasaulio visuotinumo, visatos skambesio idėją, susieti ją su naujomis technologijomis (idėja išreiškiama erdvės mastu – gausmo, įtampos proveržių, „nuotolio įveikimo“ būdu). The article is designed to discuss a dimension of pipe organ infinity of two great Lithuanian composers, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis and Vytautas Bacevičius, and to highlight key aesthetic and stylistic features of these musicians’ creative work. The music of pipe organs is traditionally linked to church music, a choir or a psalm. In their sound, organs struggle free into “infinity”, as if they subconsciously actualised the primevalness of nature, the mystique surrounding life powers and openness of the form. We see this in the form of a rising wave in 20th-century music and its ambitious goals of renewal, in a progressive approach to phenomena of art and in the search for sources awaking this conversion. In the early 20th century, creators related their visions to both the idea of outer space and myths of mankind together with unlimited powers of the forces of nature; however, this was not directly reflected in music. Nevertheless, these two phenomena gradually became close and sent incredible factors of renewal – dynamism and “outspread” space of facture. In Čiurlionis’ music, a meaningful idea, a possibility of a new vision perspective in his creative work and humming as infinity of space, the cosmos harmony and an abyss become an inspiration for organ humming. This makes his music “organ-like” in a broad sense – “crossing limits” in the terms of facture and dynamics, completely multifaceted and able to give us a sense of absolute power and complex thought. Bacevičius uncloses in his creative work in a similar way: in his music, a need awakes to express an idea of the world universality and the sound of the universe, and to link it to new technologies (the idea is expressed on a space scale – by means of humming, outbreaks of tension and “overcoming the distance”).

I. Tikėjimas ir Lietuvos bažnyčios istorija. Vėlyvas krikštas ir jo padariniai -- II. Lietuvių dvasingumas kaip atspara artėjant apokalipsės laikui -- III. Profesionalieji bažnyčios muzikai ir didelės šios profesijos permainos istorijos vingiuose -- Šis bei tas apie Lietuvos vargonų kraštovaizdį -- Iš Lietuvos vargonų istorijos -- Vargonininko profesija vakar ir šiandien -- Pabaigos žodis -- Nuotraukos ir kūriniai. Šiame veikale pristatoma Lietuvos bažnytine muzika ir pati Bažnyčia kaip svarbiausia progresyvi Lietuvos politinio bei valstybinio gyvenimo institucija. Taip pat aptariama Bažnyčios reikšmė Lietuvos kultūrai, jos poveikis formuojantis lietuviškajai dvasiai, mentalitetui bei žmonių dvasingumui. Čia kalbama ir apie šias dvasines struktūras ugdančius asmenis, taigi ir apie kompozitorius, dvasininkus, vyskupus, vargonininkus bei chorvedžius (kantorius), kurių veikla skatino atgimti lietuviškųjų dvasių ir kurie svariai prisidėjo, kad bažnyčios taptų švietėjiškomis institucijomis.

O. Narbutaitė atsiskleidė savo unikalumu, kai lietuvių muzika buvo pasiekusi XX a. dvasinį išsipildymą – B. Kutavičiaus, F. Bajoro, O. Balakausko kūryboje. Kompozitorė itin raiškiai ir kitoniškai papildė minimalizmą, suteikė naujų, intensyvaus dinamizmo kupinų vien jai būdingų globalistinių aspektų eurointegracijos, miestietiškumo (kontraversiško lietuviams būdingam liaudiškumui), menų sintezės fenomeno, praeities atgaivinimo dokumentinėmis sąsajomis ir „atviro nervo“ – tokatinio veržlumo segmentų bei raiškaus tekstualumo, leidžiančio iškelti detales. Kompozitorė yra iš prigimties internacionalinė multikultūrinio Vilniaus kūrėja, sugrąžinusi Miesto viziją į lietuvišką minimalizmą. Kalbama apie 1) minimalizmą jos vargonų muzikoje („Ėjimas į tylą“, Interludium, str. „Lietuvių vargonų muzikos stilistinės tendencijos“), 2) apie šiaurietišką erdvę ir eskiziškumą, formos „tirpimą“ kamerinėje muzikoje (str. „Šiaurės kryptis lietuvių muzikoje“), 3) apie Vilniaus sugrąžinimą į pasaulinę ir lietuvio istorinę sąmonę, ypatingą kultūros paveldo gyvybės mentalitetą (str. „Dvasios architektūra iš užmiršto Vilniaus skiaučių“), 4) apie Rilkės poeziją, vedančią lietuvių muziką į europietiškas dvasines vertybes („R. M. Rilkės poezija naujausioje lietuvių muzikoje“), 5) apie bendrą Narbutaitės kūrybos naujumą Lietuvai ir pasauliui – teksto ir muzikos filosofinį ryšį, muzikos vizualumą, garso fizines ir metafizines prasmes, gyvybės trapumą, deginantį kito būvio ilgesį, formos yrimą prieš laiką ir jos atvirumą barokui – praeities vertybinei begalybei (str. „Atvėrusi laikui vartus į muziką“) O. Narbutaitė demonstrated her uniqueness when Lithuanian music reached its spiritual culmination in the creation of B. Kutavičius, F. Bajoras, and O. Balakauskas. The composer vividly complemented to the minimalism infusing energy and global aspects of euro integration, dynamism of the cities (as opposed to attitudes of the country more typical for Lithuanians), fusion of arts, resurrection of past through documentary links and “naked nerve” (drive of toccatas and expressive textuality that reveal details). The composer is from nature a creator of multicultural Vilnius, bringing back to Lithuanian minimalism the City. We talk about 1) minimalism in her organ music (”Walk into silence”, Interludium, art. “Stylistic tendencies of Lithuanian organ music”, 2) Nordic spaces and austerity, “melting” of form in her chamber music (art. “Nordic direction in Lithuanian music”), 3) bringing back of Vilnius into historical consciousness of the world and of a Lithuanian, into idiosyncratic mentality of cultural heritage (art. “The architecture of a soul from the forgotten pieces of Vilnius”, 4) lyrics of Rilke guiding Lithuanian music to spiritual European values (“The lyrics of Rilke in the modern Lithuania music”), 5) novelty of Narbutaitė’s creation for Lithuania and world, for the philosophical links between text and music, visuality of music, the physical and metaphysical meaning of sound, fragility of life, burning longing for the Other, decay of form against Time and it’s openness to baroque, to the infinity of values of the past (article “After opening gates to music for time”).

Tarpukario Lietuvoje buvo labai aktuali tautos modernizmo dvasinio atsinaujinimo problema, kuri liudijo intelektualų suvoktas atsiveriančias galimybes pakeisti tautos ir valstybės likimą. Svarbiausias čia buvo nacionalumo muzikoje klausimas, prikaustęs intelektualų–modernistų dėmesį. 1937 m. įkurta Muzikos progresistų draugija, kuriai priklausė V. Jakubėnas, J. Kačinskas ir V. Bacevičius. 1935 m. kultūros žurnale „Naujoji Romuva“ V. Jakubėnas išdėstė esmines prerogatyvas: Lietuva yra „jauna valstybė“, kuri turi dar atrasti savo kelią. Tam geriausiai tiktų skandinaviškasis variantas, naujai atrastas mažųjų tautų ir provincialumo žavesys – dvasinė stiprybė ramybėje, gamtos grynumas, lyrikos intelektualumas ir kt. (pvz., E. Grieg, K. Hamsun, S. Lagerlöf, J. Sibelius). Tokia būtų ir lietuvių muzikos egzotika, įdomi pasauliui (pvz., J. Kačinsko kūryba). Bet V. Jakubėnas atmetė V. Bacevičiaus modernizmą („Elektrinė poema“, 1932), kaip netautišką, kosmopolitinį, radikalų ir beveidį didelių miestų technicizmą. Tuo tarpu V. Bacevičiui kūryba negali būti tautiška kitaip negu dvasiškai, ji yra kuriama „čia ir dabar“ kūrėjo sieloje, tam nereikia naudoti liaudies dainų citatų (pvz. C. Debussy). Lietuvai nebuvo lemtas skandinaviškasis kelias, nes valstybė patyrė per didelius istorinius sukrėtimus, intelektualinius nuostolius. Bet pasitvirtino pats lietuviškojo modernizmo kelio ieškojimas: muzikoje jį praturtino folkloras ir likiminė begalybės vizija, užčiuopta intonacinės ląstelės, visatos, kosmoso universumo struktūra, kurios šauklys buvo V. Bacevičius. During interwar period the issue of modernism and spiritual renewal of the nation was very acute in Lithuania. This confirmed that the intellectuals understood the emerging opportunities to change destiny of the nation and the state. The most important was the question of nationality in music. In 1937 the society of musical progressivists was established, members of which included V. Jakubėnas, L. Kačinskas and V. Bacevičius. In 1935 V. Jakubėnas presented in the cultural magazine „Naujoji Romuva“ his ideas: Lithuania is a „young state“ that still needs to find its way. The best direction is the Scandinavian model which managed to find a charm of small nations and provinciality in spiritual calmness, natural purity, intellectuality of lyrics, etc. (e.g. E. Grieg, K. Hamsun, S. Lagerlöff, J. Sibelius). This could be also the exotica of Lithuanian music (e.g. creation of J. Kačinskas). However, V. Jakubėnas rejected the modernism advocated by V. Bacevičius (in "Electric poem" (Elektrinė poema), 1932) as not national, radical and faceless technicism of big cities. The creation of V. Bacevičius can be national only in its spirituality. It is created “here and now”, in the soul of the composer. One does not need to use quotations from folk songs (e.g. Debussy). Lithuania cannot take the Scandinavian way because it experienced big historical challenges and intellectual losses. However, the quest for Lithuanian way of modernity proved out. In music this was enriched through folklore and the vision of destiny’s infinity, through intonation of a cell, the universal structure of cosmos heralded by V. Bacevičius.

M. K. Čiurlionio palikimas nuolat perspektyviai veikia meninį mąstymą ir ypač Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Jo kūrybos universumas, atsispindintis dailės ir muzikos sintezėje, tampa vis naujų atradimų objektu. Ypač didelis poreikis Čiurlioniui atsivėrė dabarties Vokietijoje, kur savo laiku Leipcige studijavęs menininkas jautėsi vienišas ir nesuprastas akademinės aplinkos. Tačiau šiais laikais Čiurlionis tapo vokiečių pianistų, vargonininkų, instrumentininkų, muzikologų dėmesio objektu. Vokiečių fleitininkas C. J. Hustedtas susieja Čiurlionį su literatūra, su vokiškuoju Baltijos jūros ilgesiu, Th. Manno, H. Hesse kūryba. Čia išeities taškas yra Čiurlionio patirtis Leipcige – jo santykiai su kompozicijos profesoriumi C. C. Reinecke, prieštaringas judviejų vienas kito nesupratimas muzikoje. Pristatydamas šių dviejų muzikų kūrybą, J. Hustedtas pažvelgia į skirtingas tautų sielas, įvertina čiurlioniškąjį modernizmo pradą, kylantį iš lietuviškos dainos gelmių. Festivalyje Klosterspiele Hirsau (2005.07.31) Th. Manno skaitymai buvo sujungti su Čiurlionio, J. Gruodžio šiuolaikinių Baltijos šalių kompozitorių bei vokiečių romantikų (C. M. von Weber) muzika, kurios perverianti gaida dvelkė gimtinės, jūros, kitų nepasiekiamų kraštų nostalgija. Bene svarbiausias Čiurlionio atvėrimo pasauliui ir konkrečiai Vokietijoje procesų vyksta V. Landsbergio koncertuose. Profesorius pristato Čiurlionį įvairiapusiškai: dailę – skaidrėmis, muziką – koncertu ir minčių visumą – paskaita (Hesse ir Čiurlionis, V. Landsbergio paskaita-koncertas H. Hesse 100-mečio festivalyje, Calw, 2002). M.K. Čiurlionis’ creative heritage influences artistic thinking and especially the image of Lithuania in the world. The versatility of his creation reflected in the synthesis of fine arts and music becomes the object of new discoveries. Čiurlionis felt an urging demand in Germany, Leipzig, where he studied and felt lonely and unappreciated by academic community. But nowadays Čiurlionis became the focus of attention of German pianists, organists, sidemen and musicologists The German flutist C.J Hustedt relates Čiurlionis with literature, with the German longing for the Baltic Sea, with the creation of Th. Mann, H. Hesse. The starting point is Čiurlionis experience in Leipzig, his relationship with the composer C.C Reinecke and their mutual contradictory incomprehension of each other in music. Introducing the creation of these two composers J. Hustedt looks at distinct souls of both nations, appreciates the modernity of Čiurlionis which stems from profundity of Lithuanian song. In the festival Klosterspiele Hirsau (2005.07.31) readings of Th. Mann were linked with Čiurlionis, J. Gruodis and the contemporary music of Baltic composers and German romanticists (C.M von Weber). Their music breezes with nostalgia for homeland, sea and inaccessible land. The most important process in introducing Čiurlionis to the world and Germany takes place in V. Landsbergis concerts. Professor presents Čiurlionis in various dimensions: paintings in slides, music by performing, ideas in lectures (H. Hesse and Čiurlionis, V Landsbergis lecture in Hesse’s centenary festival, Calw, 2002).

Vytautas Bacevičius (1905–1970) - unikalus laiko proveržio reiškinys lietuvių XX a. muzikoje. Ieškodamas atitinkamos garsinės erdvės savo vizijoms, Bacevičius atsigręžė į vargonus, sukurdamas ir pirmąją lietuvių vargonų modernizmo „mokyklą“ (Antras žodis op. 21, Lietuviškos giesmės op. 22, „Putinėli raudonasai“ Nr. 1, „Ir atlėkė sakalėlis“ Nr. 2, „Legierezza“ op. 23, „Gedulingas maršas“ op. 24, Miniatiūra op. 25, „Jūros poema“ op. 26). Didžiausias ir moderniškiausiai išvystytas kūrinys „Jūros poema“. Čia atsiveria garso masės modeliavimo naujovės: stichijos kulminacinis instinktas, gelmių atsivėrimai, bosų virpėjimo paslaptys ir žvaigždynų „choralai“, mėnulio šviesos atsispindėjimo vandenų paviršiuose balsai, jų unikalios spalvos ir fonai. „Jūros poema“ yra net ir šiems laikams itin modernus vargonų repertuaro opusas, kurį atlikėjas gali savotiškai modeliuoti, jam čia suteikiamas laisvės ir laiko begalybės pojūtis. Emigracijoje V. Bacevičius išvystė kosminės muzikos idėją - „Kosminė poema“ fortepijonui (1959), Simfonija Nr. 6 Cosmique (1960) ir Rayons cosmiques (1963) vargonams. „Kosmoso spinduliai“ atskleidžia ir naują vargonų ekspresiją, struktūralistinį, išgrynintą segmentinį formos vystymą. Koncentruotas begalybės nenuspėjamumo atspindys, judėjimas spirale, grindžiama tuo pačiu šviesos – tamsos maksimalistiniu dvasinės iškrovos principu, suteikiančiu dar struktūriškesnį nenuspėjamos begalybės pulsą, įamžintą muzikos formoje. „Kosmoso spinduliai“ tapo V. Bacevičiaus kūrybos esencija vargonais, šuoliu per laiko sutemas, kurias gali įveikti tik spindulys, egzistuojantis tiltu virš bedugnės. Toks ir V. Bacevičiaus vaidmuo naujai pasitelkiant vargonus lietuvių muzikoje. Vytautas Bacevičius (1905–1970) is a unique time breakthrough phenomenon in Lithuanian XX c. music. By looking for a specific sonic space for his visions, Bacevičius turned towards organs and created the first Lithuanian modernist organ school: “Second word” [Antras žodis] op. 21, “Lithuanian psalms” [Lietuviškos giesmės] op. 22, “Putinėli raudonasai“ Nr. 1, „Ir atlėkė sakalėlis“ Nr. 2, „Legierezza“ op. 23, “Funeral march” [Gedulingas maršas] op. 24, “Miniature” [Miniatiūra] op. 25, “Sea poem” [Jūros poema] op. 26). The biggest and most modernistically developed piece is “Sea poem”. Here, one observes sound mass modeling innovations: culminating instinct of elements, revelations of depths, secrets of bass vibrations, and stellar quires, voices of moonshine reflections in the surface of water, their unique colors and backgrounds. Even today, “Sea poem” is a particularly modern opus of organ repertoire. In emigration, V. Bacevičius developed the idea of cosmic music: “A Cosmic poem” [Kosminė poema] for a fortepiano (1959), Symphony No. 6 “Cosmic” [Cosmique] (1960) and “Cosmic rays” [Rayons cosmiques] (1963) for organs. “Cosmic rays” also reveals a new expression of organs, structuralistic, purified development of form in segments. A concentrated reflection of unpredictable infinity, spiral movement – they are based on the same, light-darkness maximum spiritual discharge principle, which goes on to set even more structural pulse of unpredictable infinity immortalized in the form of music. “Cosmic rays” became essential piece of V. Bacevičius’ creative work for organs, a jump through the dusk of time, which can be crossed only by a ray spanning a bridge over the abyss.

Straipsnio tema yra tautinės ir integracinės lietuvių modernizmo ypatybės bei galimybė keisti tikrovės suvokimą, plėsti mąstymo ribas. Tyrinėjama, kaip tai atsispindi kūrybos formose idėjinių apsisprendimų prasme, todėl pažvelgiama tik į kai kurių, autorės nuomone, su muzikos idėjine misija susijusių autorių kūrybą. Straipsnio tikslas - iškelti dar nematomus visuotinos kultūros raidos „mažuosius" procesus ir parodyti kartais lemiamą jų poveikį, nes tai aktualu Lietuvai tampant šiuolaikiškai pažangaus integruoto pasaulio dalimi. With modernism’s emergence in the 1920s, there was considerable debate in Lithuania about the value, distinctive-ness and prospects of Lithuanian music within the global context. Here the views of two Lithuanian modernist composers, Vladas Jakubėnas (1904-1976) and Vytautas Bacevičius (1905-1970), clashed: the first one brought to the fore the lag and lyricism of the periphery and contrasted the "rustic" national identity to the clamour of cosmopolitan cities, while the other placed more emphasis on dramatic tension; he viewed nationalism as spirituality and highlighted the universal nature of creation. Temporal tension would later become one of the most characteristic features of Lithuanian modernism. The universality of modernism reveals itself in Bacevičius’ works created in exile as a connection of Lithuanianism with the world and with the music of cosmic spirit. Meanwhile in Lithuania, under the shell of the compulsory soviet ideology, the images of the universal global structure which was gradually reproduced by modernism were forming. In Osvaldas Balakauskas (*1937) works they crystallize into an atonal system of harmonic scales. Bronius Kutavičius’ (*1932) modernism allows to have a look at the beginnings, restoring the temporal process and ringing the bells of historicism. The role of the time as the pulse in a musical form assumes a totally different character: the time becomes a "clock", an object, mythology and the carrier of a new history. In contact with totalitarianism, art becomes the tension of destruction; this was later developed in avant-garde musical forms. The power of destruction and the negative meaning of the "field beyond time" are declared in the works of the conceptual avant-gardist Šarūnas Nakas (*1962), who overtly shoots sermons in his texts thus strangely realising the idea of the "national mission". Lithuanian modernism of the late 20th century is characterized by the following features: "national mission" -openness towards the world, concern with history; dialectic balance of temporal cycles; "the psychology of insecurity" - the creative drive behind negative experience, energy from tension, and threat of destabilization, as well as the positivism of mysticism, vision and structures of the universe against the fatalistic abyss of time.

Šiuolaikinėje lietuvių muzikoje sprendžiama meno funkcijos dilema: ar ji, muzika, tėra subtilus pasaulio didybės fonas, meditatyvinė garsų rezignacija, įsimylėjusi civilizacijos lopšių kultūrą? Ar jos funkcija – tik atkurti tobulą grožio paveikslą, ar ji turi tiek galios ir noro pakeisti laiką? Šiuolaikinė muzika suskyla į dvi opozicines sroves, savaip konfrontuojančias su dabarties laiku ir žmogaus inertiškumu. Viena jų siekia toliau brandinti kultūros misiją, atkurti būties grožį, harmoniją, dvasingumą. Antroji priešingai – (siur)realistiškai iki nuogo „skeleto“ nugremžia, išverčia ir atskleidžia pasibaisėtiną realybę, kurios kraupios vizijos gimsta iš absurdo, kentėjimų, agresijos ir pasikartojimų, gyvenimo teatro, vaidinamo „įsiutusios kartos“. Tačiau mentaline prasme ji nenustelbia teigiančios pozityvią kūrybos galią atkūrimo tendencijos, užliejusios lietuvišką muziką (atkūrimas – būdinga lietuviško mentaliteto dalis). Dvasinės harmonijos siekis lietuvių muzikoje, fragmentų jungimas susijęs ir su naująja pasaulio integracija, reiškinių ir likimų sampyna. „Harmonijos atkūrimo sindromas“ – galbūt nutolusio neagresyvaus, bet nenugalimo Klasicizmo mito mentalinė opozicija destrukcijos jėgai. Modernus mąstymas „remuzikalizuoja“ kūrybą: grįžta melodika, konsonansai, estetizmas, grožio ir malonumo ausiai kriterijai. Muzikos atkūrėjai ir perkūrėjai yra ypatingos poetinės prigimties asmenybės, tarsi panirę į meno kultą, savotiški kultūros mediatoriai (M. Urbaitis, O. Narbutaitė, V. Bartulis). O kitos kartos autorių muzika virsta „išsigryninimo“ sindromu. The dilemma of the art function is being solved in the modern Lithuanian music: is music only the subtle background of the world’s majesty, the resignation of meditational sounds, passionate for the culture of cradle of civilizations? Is its function only to restore the perfect picture of beauty; has it enough power and desire to change the time? The modern music splits up into two opposing trends that individually confront with the present time and person’s passivity. One of them aims to nurture the mission of culture, reproduce the beauty of entity, harmony, spirituality. The other, on the contrary, surrealistically scrapes till the nude skeleton, turns inside out and reveals the terrible reality, which feral visions are born out of the absurdity, sufferings, aggression and repetitions, life theatre and so called “furious generation”. Nevertheless, from the mental implication it does not overshadow the restorational tendency maintaining the positive power of creation, which has flood the Lithuanian music (restoration is an inherent part of Lithuanian mentality). Aspiration for the spiritual harmony in the Lithuanian music, fragmental consolidation is also related to the new integration of the world, plexus of phenomena and destinies. “The syndrome of harmony restoration” is the opposition of remote and irresistible Classicism myth agains the destructive force. The modern thinking re-musicalizes the creation: melodic, consonance, aesthetics, criteria of beauty and pleasure to the ear are reverted. Music founders and reproducers are personalities of special poetic nature, sort of submerging in the cult of art, peculiar mediators of the culture (M. Urbaitis, O. Narbutaitė, V. Bartulis). Music of authors of the other generation becomes the syndrome of “purification”.

Straipsnyje nagrinėjamos muzikos modernizmo apraiškos savaitraštyje “Naujoji Romuva”. Pažymima, kad jos tvirtėjo dviem keliais: intelektinio akiračio plėtimu ir kūrybos vidiniu šuoliu. Pabrėžiama, kad svarbiausia, ką stengėsi suformuluoti “Naujoji Romuva” ir jos redaktorius J. Keliuotis, buvo lietuvių tautos dvasinis ugdymas kūrybingumo, laisvės, vakarietiško demokratėjimo linkme, stengiantis nutiesti filosofinius krikščionybės ir tautiškumo kelius lietuvio sąmonėje. Teigiama, kad “Naujosios Romuvos” straipsniai apie muziką ir muzikinį gyvenimą Lietuvoje turėjo kelias dominuojančias temas: tai valstybės teatro problemos ir muzikinis Lietuvos gyvenimas su visomis vidaus problemomis. Autorės manymu, “Naujojoje Romuvoje” į akis krinta vertybinės skalės formuojantis pobūdis, kai stengiamasi ne tik konstatuoti meno, mokslo pasaulinę perspektyvą, bet ją ir pervertinti. Pažymima, kad muzika “Naujoje Romuvoje” buvo pristatoma kaip esminis dalykas, ugdantis individo dvasinę galią, giliai susijęs su religija ir emocinio pasaulio didybe. Autorės teigimu, “Naujoji Romuva” skatino modernizmą muzikoje plačiu filosofiniu kultūros akiračiu, publikacijomis, kurios nušvietė mokslo, technikos aktualijas, pasaulio atgarsius, politinį istorijos vyksmą. Daug dėmesio autorė skiria žurnale publikuotai diskusijai tarp dviejų intelektualų modernistų V. Bacevičiaus ir V. Jakubėno apie muzikos modernizmą ir lietuviškumą. Reziumuojama, kad šita diskusija yra įdomiausias ir strategiškai aktualus modernizmo pažangos požiūriu Lietuvoje muzikų konfliktas. The article analyses the manifestations of modernism in music in the weekly “Naujoji Romuva”. The author notes that they developed in two directions: enhancement of the intellectual horizon and the internal creative progress. The author also emphasises that the main idea the weekly “Naujoji Romuva” and its editor J. Keliuotis were developing was spiritual education of the Lithuanian nation on the path of its creativeness, freedom, development of western democratic views thus trying to develop philosophical Christianity and nationality in Lithuanian conscious. Articles of “Naujoji Romuva” about music and musical life in Lithuania had the following themes prevailing: the state theatre and the musical life of Lithuania with all its internal problems. The author believes that “Naujoji Romuva” was forming a value scale, when global prospects for art and science are not only affirmed but also over-estimated. “Naujoji Romuva” presented music as a significant factor when developing spiritual powers of an individual. It was deeply linked to religion and glory of the emotional world. According to the author, “Naujoji Romuva” encouraged modernism in music through a wide philosophical horizon and publications, which discussed topicalities of the world of science and technologies and the establishment of political history. The author pays a great deal of attention to the discussion among two modernists V. Bacevičius and V. Jakubėnas about the modernism and Lithuanian identity of music. The author concludes that this discussion is one of the most interesting and strategically relevant conflicts of Lithuanian music researchers from the viewpoint of progress of modernism in Lithuania.