Search

M. K. Čiurlionis ir V. Bacevičius nėra tipiški vargonų ir religinės muzikos kūrėjai, nėra buvę vargonininkai. Tačiau ypatinga jų kūryboje yra vargoniškoji inspiracija, idėja, kuri yra perspektyvinė, išplečianti muzikos erdvę iki kosminės vizijos. Kompozitoriai skyrė vargonams tik nedidelę, sakytume neesminę, savo kūrybos dalį. Tačiau šis „prisilietimas“ suteikė Lietuvos menui viziją, išlikusią XX a. tęstinumo ženklu. Tai savaip pakoregavo muzikos modernizmo kelią, nukreipė jį „erdvių“ linkme, tarsi išlaisvino iš nematomo formos kiauto į gausmo-gamtos chaoso, kosmoso ir žmogaus likimo ženklų laisvę, antrąją būtį, kupiną paslapčių ir nuojautų. Tai transcendentalizmas, ištryškęs šių autorių kūryboje. M. K. Čiurlionio vargonų kūrybą galima apibrėžti kaip „vargonų viziją“, turint omeny atsiveriančias kone vizualias jos atradimų dimensijas. Jo muzikoje vargoniškumas – tai „pasaulio sutvėrimas“, einantis iki apokaliptinių Paskutiniojo teismo trimitų. Tokį pat vargoniškumo principą sutinkame ir V. Bacevičiaus kūryboje. Jo ryšys su vargonais iš esmės skirtingas – jis žvelgia per grynai modernizmo prizmę – kaip į skambesio modusų — visuotinumo idėjų gausmo instrumentą. Čia daug impresionizmo atšvaitų, prancūzų postromantizmo įtakos, bet svarbiausia pagava būtų čiurlioniškas „pasaulio sutvėrimo“ kūrybos džiaugsmas, numoduliuojantis į kosmoso dėsningų atsitiktinumų žaismą. V. Bacevičius pratęsia ir struktūralistiškai įtvirtina čiurlioniškąjį vargoniškumą, išskleidžia jo transformacijos modusus – nuo „jūros choralų“ iki apokaliptinių fanfarų ir totalinio išsipildymo gelmių. M.K. Čiurlionis and V. Bacevičius are not typical composers of organ and religious music. They were organ players. However, their creative works are especially marked with organ aspiration. The composers devoted to organs only a small part of their works. Yet this “touch” provided Lithuanian art with a vision which remained the mark of continuity in the 20th c. This is how they corrected the path of music modernisation as if liberating it from the invisible form into the chaos, cosmos and freedom of human fate, the second existence full of secrets and feelings. It is transcendentalism. M.K Čiurlionis organ works can be defined as the visions of organs. In his music, organ playing is the creation of world stretching to the apocalyptic trumpets of the Judgement Day. The same principle of organ playing can be found in V. Bacevičius’ works. His relations with organs are totally different. He looks through the prism of modernism. It contains a great many of impressionism expressions, French postmodernism impact. V. Bacevičius continues and structurally evaluates the Čiurlionis organ playing, reveals his transformations – from sea choirs to apocalyptic fanfares.