Search

Straipsnis skirtas svarbiai tarpukario Lietuvos estetinės minties temai – dailės proceso ir ideologijos ryšiui. Nagrinėjama marksistine meno klasinės prigimties teorija besivadovavusių meno kritikų meno socialinio determinuotumo samprata, siekiama atskleisti jos, kaip dailės kritikos metodologinio atspirties taško, vaidmenį. Išryškinami realizmo / modernizmo priešstatos padariniai vertinant lietuvių dailės procesą ir raidos kryptį. The topic of the article is the interconnection between processes of the fine arts and the ideologies. This issue was of great importance to the aesthetic thought of the interwar Lithuania. The author analyses the views on the social determination of arts that have been declared by art critics, who represented the political left, and derived their outlooks from the Marxian theory of a class-based nature of the arts. The article is an attempt to reveal the role, which the art criticism, based on the methodological approach of social determination, played in the process of valuation of the Lithuanian fine arts. The author concludes that while the social criticism called for the engagement of the fine arts, this requirement supposed contraposition of realism to modernism. Keeping in mind the context of the young generation of Lithuanian artists – representatives of lyrical expressionism – that succeeded in their aspirations to create national art, this contraposition is a clear evidence of methodological weakness of leftist art criticism.

Straipsnis apie Kosto Korsako literatūros kritiką tarpukario Lietuvoje parašytas norint iš naujo perskaityti jo tekstus kaip aktualius savo siūloma kritiko pozicija ir įdomiai įsitraukiančius į šiuolaikinės literatūros teorijos kontekstus. Drauge siekiama iš naujo apsvarstyti jo, kaip sovietmečiu susikompromitavusio kritiko, įvaizdį, kuris šiandien lemia nuvertinantį santykį su visu Korsako kūrybiniu palikimu. Straipsnyje aptariama ir Korsako-kritiko laikysena, suderinanti estetinius, ideologinius principus bei atvirumą kitoms programoms, ir literatūros bei visuomenės santykių analizė, metaforos, pasiūlytos tiems santykiams įvardyti. Iš straipsnyje aptariamų pavyzdžių galima išskirti dvi tarpusavyje susijusias literatūros sampratų grupes Korsako kritikoje. Pirmoje literatūra suvokiama kaip organiška visuomenės kraujotakos sistemos dalis, kaip gyvas organizmas, audinys, kuriame cirkuliuoja socialinė energija, pulsuoja literatūros gyvybė, vyksta socialinės energijos apykaita tarp skaitytojų, rašytojų, kritikų. Kitas išskirtas literatūros vaizdinys – literatūra kaip simbolinių kovų arena, kurioje atpažįstamos rašytojų taktikos ir strategijos. Originali Korsako literatūros raidą nusakanti pulsavimo metafora peržengia marksistinį pažangos principą ir sujungia literatūros kaip socialinio audinio ir bendros kraujotakos sistemos vaizdinį su literatūros kaip kovos samprata The aim of this article on Kostas Korsakas’ literary criticism of the period between the two World Wars was to take a fresh look at his texts as topical in his proposed stand as a critic, and those that become involved, in an interesting way, in the contexts of modern literary theory. At the same time an attempt has been made to reconsider the image of Korsakas as a critic which, due to the fact that he compromised himself during Soviet times, determines a deprecating relation to his entire creative legacy today. The article discusses the attitudes of Korsakas as a critic: they combine aesthetical and ideological principles and openness to different creative programmes, the analysis of the relations of literature and society, as well as the metaphors proposed to name these relations. The author distinguishes two interrelated groups of literary concepts in Korsakas’ criticism. First of all, literature is perceived as an organic element of society’s circulation system, as a living organism, as a fabric with circulating social energy, pulsating literary life, and an exchange of social energy between readers, writers and critics. Secondly, Korsakas’ saw literature as an arena of symbolic struggle, in which writers’ tactical and strategic moves are recognised. The metaphor of pulsation, which defines the development of literature, is original: it goes beyond the Marxist principle of progress and connects the image of literature as a social fabric and a common circulation system with the notion of literature as a struggle

Straipsnio tikslas − išsamiau nušviesti Kosto Korsako sąlytį su Lietuvos komunistų partija (LKP) 1927-1935/36 metais. Jau 1927-1928 m., dar mokydamasis gimnazijoje, jis palaikė ryšius su Lietuvos komjaunimu. Po arešto 1928 m. sėdėdamas kalėjime, jis nebuvo apsisprendęs įsitraukti į komunistų partijos veiklą. Teigiamas sprendimas būtų iššaukęs draudimą dalyvauti Lietuvos literatūriniame gyvenime. 1929 m. rudenį K. Korsakas nutarė pasitraukti iš komunistinės veiklos, tuo žingsniu užsitraukdamas LKP nemalonę. 1930-1931 m. jis buvo neoficialus žurnalo „Trečiasis frontas“ redaktorius. Literatūros kritikui didelį poveikį turėjo Rusijos marksistinė literatūros kritika; tad žurnale netiesiogiai dominavo marksistų idėjos. 1931 m. pavasarį „Trečio fronto“ redakcinei kolegijai nutarus glaudžiau bendradarbiauti su LKP, K. Korsakas tapo kliūtimi, nes partija nenorėjo turėti nieko bendro su grupėmis, priglaudžiančiomis „renegatus“. Taigi 1931 m. spalio mėn. jis buvo oficialiai pašalintas iš redakcijos kolegijos. Bet realiai dirbo redakcijoje dar keletą mėnesių iki žurnalo žlugimo. Po metų K. Korsakas nutarė paviešinti savo nuomonę dėl „Trečio fronto“ kolektyvo suirimo. Pasak jo, pagrindinė priežastis buvo per daug radikalus LKP vadovų požiūris į kai kuriuos „Trečio fronto“ bendradarbius, kurie simpatizavo komunistų partijai, bet dėl neigiamo požiūrio jautėsi psichologiškai ir kūrybiškai slopinami. Vis dėlto aptariamuoju laikotarpiu K. Korsakas liko Sovietų Sąjungos šalininku, bet darė aiškią perskyrą tarp LKP ir VKP politikos. It is the purpose of this essay to provide a reconstructive account of Kostas Korasakas‘s relationship with the Communist Party from 1927 to 1935/36. He had ties to the Communist Youth League even as a high school student in 1927 and 1928. After his arrest in 1928, while sitting in prison he could not firmly make up his mind about joining in Communist activities. An affirmative decision would have entailed a prohibition from participating in public Lithuanian literary life. In the fall of 1929 Korsakas made the decision to stay away from Communist activities; this caused him to fall out of the Lithuanian Communist Party‘s favor. In 1930 and 1931 he was the person mainly responsible for articulating the ideology of the journal Trečias frontas (Third Front). As a literary critic, he was influenced almost exclusively by Russian Marxist literary scholars; therefore, their ideas indirectly dominated in that journal‘s pages. When in the spring of 1931 the editorial board of Trečias frontas decided to enter into closer ties with the Communist Party, Korsakas became one of the obstacles because the party did not want to have anything to do with groups that harbored “renegades” within their ranks. Hence in October 1931 he was formally removed from the editorial board. But in fact he continued to participate in the journal‘s activities for the next serveral months until it folded. A year later Korsakas decided to present his own interpretation of why Trečias frontas collapsed. According to him, the main reason lay in the allegedly too dogmatic attitude that Lithuanian Communist leaders had towards some members of the Trečias frontas collective who were sympathetic to the Communist movement, as a result of which attitude they felt psychologically and creatively discouraged. Still, throughout this period Korsakas remained a sympathizer of the Soviet Union and distinguished between the policies of the Lithuanian Communist Party and of the Communist Party of the Soviet Union.

Kostas Korsakas sovietinėje Lietuvoje ilgiausiai išgyvenęs trečiafrontininkas (mirė 1986 m., ilgiau išgyveno tik išeivijoje II pasaulinio karo metais atsidūręs Bronys Raila, mirė 1997 m.), profesorius, akademikas, ilgametis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius (1952–1984), be bendro pobūdžio įvairaus žanro darbų, iki šiol nėra sulaukęs bent kiek rimtesnės studijos. Vieša polemika spaudoje su pogrindinės Lietuvos komunistų partijos vadais leidžia kalbėti apie gana tvirtą Korsako charakterį ginant save ir savo ideologinius įsitikinimus IV deš. pirmojoje pusėje. Nuo IV deš. vidurio Korsakas įsitraukė į kairėjančių lietuvių rašytojų grupę, kuri, kritikuodama Smetonos autoritarinį valdymą ir lygiuodamasi į Vakarų Europos rašytojus, atvirai deklaruojančius dideles simpatijas Sovietų Sąjungai, kartu nevengė artimiau bendrauti su komunistais. Tai duoda pagrindą kalbėti apie išnykusią Korsako ir LKP priešpriešą bei jo dėsningą iškilimą Lietuvos okupacijos pradžioje 1940 m. birželį. IV dešimtmetį Korsakas tapo žymiu nepriklausomos Lietuvos literatūros kritiku, kurio ideologinėms pažiūroms didelį poveikį turėjo marksizmas ir tuo laiku Sovietų Sąjungoje išpopuliarėjęs, net tapęs kultiniu socialistinio realizmo metodas. 1940 m. vasarą "Eltos" direktoriaus Korsako (jam pačiam greičiausiai nesuvokiant realių padarinių) veikla ne tik padėjo įteisinti okupacinį sovietų režimą, bet ir svariai pasitarnavo okupantams sudarant Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą teisėtumo regimybę. So far, Kostas Korsakas who was the last survivor of the leftist avant-garde movement Third Front in the Soviet Lithuania (he passed away in 1986, to be survived only by Bronys Raila who found himself in emigration during the World War II and died in 1997), professor, academician, director of the Institute of Lithuanian Literature and Folklore for many years (1952–1984) has not received any of the more serious studies but the works of various genres of the general nature. Public polemic in press with the leaders of the underground Lithuanian Communist Party (LCP) allows speaking about rather forceful character of K. Korsakas when it came to defending himself and his ideological beliefs in the first half of the thirties. From mid-thirties, K. Korsakas got involved with the group of left-turning Lithuanian writers, who criticised the authoritarian rule of A. Smetona and, trying to match the writers of West Europe who openly declared their amiability to the Soviet Union, simultaneously did not avoid closer interaction with the communists. This warrants speaking about the disappearance of opposition of K. Korsakas and LCP as well as his consistent rise at the outset of Lithuania’s occupation in June 1940. In the thirties, K. Korsakas became an outstanding critic of the literature of independent Lithuania, whose ideological attitudes were greatly influenced by the Marxism and the method of social realism that gained popularity in the Soviet Union at that time and even reached the heights of cult. In summer 1940, the activities of K. Korsakas who was then the director of “Elta” helped to legalise the occupation regime of the Soviets and contributed weightily to the creation of the appearance of legitimacy for the Lithuania’s accession to the Soviet Union, very likely without himself realising it.

The author tries to evaluate the activities of one of the few professional critics of Llithuanian literature – Kostas Korsakas-Rradžvila. He was true to his ideals, defended the truth. However as it often happens he became an odd victim of his convictions and even more the victim of Bolshevik regime. The sociological look at the artistic creative work was not meaningless; it added one more aspect to the value and meaning of the creative work.