Search

Šiuo straipsniu siekiama parodyti meditacijos ir kontempliacijos skirtumus, aptarti kontempliatyviąją meditaciją, atskleisti kontempliaciją kaip tikrąjį žmogaus buvimą, kaip išbudimą giliausiai tikrovės atverčiai. Meditacijai tampant kontempliacija, įvyksta paradoksalus ontologinis virsmas: transcendencija, Begalybė, įsikuria žmogaus viduje, imanencijoje. Šis virsmas atveria dieviškosios Tikrovės slėpinius ir mūsų esaties gelmes, sukuria tikrąją tapatybę, naująjį „aš“, vedamą Dievo valios „balso“. Dievas priima žmogų į savo tikrovę, savo slėpinį ir savo laisvę., The aim of this article is to show differences between meditation and contemplation, to discuss a contemplative meditation, to reveal contemplation as a true being of a man and as an awakening for the deepest opening of reality. When meditation becomes contemplation, a paradoxical ontological transformation occurs: transcendence, the Infinite, settles inside a human being, in the immanence. This transformation opens the mysteries of Divine Reality and the depths of our presence, creates the true identity, the new “I” which is guided by the “voice” of God’s will. God welcomes a man in His reality, His mystery and His freedom.

Šiame darbe atsispindi A.Schopenhauerio meno filosofijos pamatinės idėjos. Mąstytojas nuodugniai iškristalizuoja estetinės patirties sampratą remdamasis Platoniškosios idėjos pirmavaizdžiu. Kadangi A. Shopenhaueriui meninis patyrimas užima kilniadvasiškiausią gyvenimo pakopą. Jam itin rūpi paneigti, betikslės, voliuntaristinės, iracionalios valios viešpatavimą, ištrūkti iš valios vergystės. Filsofas padaro radikalią perskyrą atribodamas pagrindo principo pažinimą nuo estetinės – kontempliacinės patirties plotmės. Jis kelia klausimą: kas gali pažinti grynąsias pasaulio formas? Ir iš kart nedvejodamas atsako: tik geniali būtybė, pakylanti virš kasdieniškos rutinos persisunkusios praktinių reikmių. Nes paprasto žmogaus kasdieniškas žvilgsnis nuolatos skendi pragmatiškumo ir suinteresuotumo liūne. Tik genijus, A. Schopenhauerio samprotavimais sugeba pamatyti patį daiktą, pažvelgti objektyviai, atsisakydamas pagrindo principo. Šitokiu judesiu genijus paneigia valią ir trumpai akimirkai suranda ramybės užuovėją. Mąstytojas padaro plačią valios objektyvacijos skleistį norėdamas parodyti kokiuose meno kūriniuose ir per kokią materiją ji kyla iki aukščiausios pakopos. A.Schopenhaueris pradėdamas nuo Architektūros remiasi štai tokiomis medžiagomis, kurios atskleidžia žemiausią valios objektyvacijos pakopą: sunkis, kietumas, sankaba. Ir baigia muzikos menu, kuri yra betarpiškas valios atspindys. Nes tik muzikos mene persipina visos valios pakopos. Toliau svarbų vaidmenį suvaidina I... [toliau žr. visą tekstą] The thesis presents fundamental ideas of A. Schopenhauer’s philosophy of art. Following the original Platonic ideas, the thinker developed the concept of aesthetic experience. A. Schopenhauer’s artistic experience is positioned in the noblest level of life; he seeks to deny domination of purposeless, voluntary and irrational will and to escape from slavery of will. Philosopher makes a radical separation between recognition of principle of basis and aesthetical-contemplate experience. Moreover, he raises the question about who is capable of knowing the absolute forms of the world. And he gives the answer namely, that only a genial being which can leave the everyday routine full of practical needs behind is able to do that, because an ordinary human being’s everyday attitude is covered by pragmatism and interests. According to A. Schopenhauer, only genius can see the thing as such, maintain an objective attitude and ignore the principle of basis. In this way the genius denies the will and is able to find the moment of peace. The thinker discusses objectivation of will, seeking to show in which pieces of art and in what substances it reaches the highest level. Starting with architecture, A. Schopenhauer refers to the following substances presenting the lowest stage of objectivation of will: gravity, hardness, adherence. The final element is the art of music which is a direct reflection of the will. All stages of the will are presented in the art of music. Moreover, I. Kant plays... [to full text]

Šiame darbe nagrinėjamos Gilles‘io Deleuze‘o ir Arvydo Šliogerio mąstymo koncepcijos. Prancūziškojo postmodernizmo atstovai Deleuze‘as/Guattari savo revoliuciniame filosofijos manifeste Kas yra filosofija? ieško filosofijos atsinaujinimo galimybių. Jame teigiama, kad filosofija nėra kontempliacija, refleksija ar komunikacija. Pagrindinė filosofijos užduotis yra sąvokų ir konceptualių personažų kūrybą. Veikale Kas yra filosofija? Deleuze‘as/Guattari iš esmės tesia jau anksčiau savo filosofijoje pradėta „platonizmo nuvertimo“ programą. Platonizmu yra įvardijama visa klasikinė bei modernioji filosofija, nuo Platono iki Hegelio, kuri remiasi mąstymo ir tikrovės tapatumo prielaida. Deleuze‘as nagrinėdamas tapatybės mąstymą parodo, kad tapatybės slypi skirties ir kartotės žaismas. Oponuodamas klasikiniam mąstymui, Deleuze‘as pasiūlo nomadinio mąstymo koncepciją. Nomadinio mąstymo įkvėpimo šaltiniu Deleuze‘o filosofijoje tampa Nietzsche‘s bei Prousto kūryba. Nietzshce interpretuojamas kaip genialus sąvokų kūrėjas. Veikale Proustas ir ženklai, Deleuze‘as pristato Proustą kaip ženklų kūrimo mašinos išradėją. Deleuze‘as/ Guattari meną, mokslą ir filosofiją laiko trim savarankiškom minties formom, kurios priešinasi chaosui. Jos yra lyg trys savarankiškos melodijų linijos, kurios nors ir susikerta tarpusavyje, tačiau išlaiko savo unikalų turinį. Šliogeris teigia, kad filosofija tai bekalbės tikrovės įkalbinimas. Pagrindinė problema, kuri gvildenama fundamentaliame veikale Niekis ir... [toliau žr. visą tekstą] The thesis analyzes conceptions of Gilles Deleuze and Arvydas Šliogeris’s thinking. In the revolutionary philosophical work What is Philosophy?, representatives of the French postmodernism Deleuze and Guattari quest for possibilities for renewal of philosophy. They state that philosophy is not contemplation, reflection or communication. The main task of philosophy is creation of concepts and conceptual roles. In general, in What is Philosophy? Deleuze/Guattari continue implementing their program of “subversion of Platonism”. Platonism is considered to be all classical and modern philosophy starting from Plato and ending with Hegel which is based on presumption of identicalness of thinking and reality. Deleuze shows that play of difference and repeating stands behind the identity. Opposing the classical thinking, Deleuze presents the concept of nomadic thinking. Works of Nietzsche and Proust inspired the nomadic thinking in Deleuze‘s philosophy. Nietzsche is interpreted as a genial inventor of concepts. In his study Proust and Signs Deleuze presents Proust as an inventor of sign creation machine. Deleuze/Guattari consider the art, science and philosophy as three independent forms of thought opposing the chaos. They are like three independent melody lines crossing each other and maintaining their own unique contents at the same time. A. Šliogeris states that philosophy is providing the reality that has no language with language. The main problem that is tackled in... [to full text]

Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į fenomenologines metodologijos galimybes aprašyti estetinės sąmonės ir patirties specifiką. Iškeltas svarbus estetinių reiškinių teorinio modelio konstravimo klausimas. R. Ingardenas naudodamas fenomenologines pažintines procedūras sukūrė originalias koncepcijas estetikoje: meno kūrinių intencionalios būties, estetinio imanentinio objekto, estetinės konkretizacijos ir vertinimo, estetinio procesualumo. Lenkų autoriaus atskleista estetinio išgyvenimo struktūra rodo estetinės sąmonės fenomenų daugiasluoksniškumą, apibūdina estetiškai specifines subjekto reakcijas. Straipsnyje pristatyti R. Ingardeno naudojami esmių pažinimo būdai: imanentinis stebėjimas, išgyvenimo intuicija, eidetinė redukcija. Išsamiau analizuojamos šios estetinio išgyvenimo fazės: 1) objekto kokybių sužadinta pirminė emocija; 2) audringa meno kūrinių percepcija, lemianti estetinio imanentinio objekto sukūrimą; 3) kontempliatyvus, ramus estetinės sąmonės sukurtų objektų stebėjimas, padedantis pripažinti vertybes. R. Ingardeno estetinio išgyvenimo modelis pripažįstamas universaliu, atskleidžiančiu estetinės nuostatos ir patirties esmę. The paper discusses potentialities of phenomenological methodology in describing particularity of the aesthetical conscious and experience. A substantial question of constructing a notional model of aesthetical phenomena is raised in the paper, and R. Ingarden‘s model of aesthetical experience is analysed. By applying phenomemonological procedures, R. Ingarden created original conceptions in aesthetics. The structure of aesthetical experience revealed by this Polish author shows a multilayered character of phenomena in the aesthetical conscious, and defines an aesthetically specific response of a subject. R.Ingarden‘s model of aesthetical experience is acknowledged to be universal, revealing the essence of aesthetical attitude and experience.

Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į fenomenologines metodologijos galimybes aprašyti estetinės sąmonės ir patirties specifiką. Iškeltas svarbus estetinių reiškinių teorinio modelio konstravimo klausimas. R. Ingardenas naudodamas fenomenologines pažintines procedūras sukūrė originalias koncepcijas estetikoje: meno kūrinių intencionalios būties, estetinio imanentinio objekto, estetinės konkretizacijos ir vertinimo, estetinio procesualumo. Lenkų autoriaus atskleista estetinio išgyvenimo struktūra rodo estetinės sąmonės fenomenų daugiasluoksniškumą, apibūdina estetiškai specifines subjekto reakcijas. Straipsnyje pristatyti R. Ingardeno naudojami esmių pažinimo būdai: imanentinis stebėjimas, išgyvenimo intuicija, eidetinė redukcija. Išsamiau analizuojamos šios estetinio išgyvenimo fazės: 1) objekto kokybių sužadinta pirminė emocija; 2) audringa meno kūrinių percepcija, lemianti estetinio imanentinio objekto sukūrimą; 3) kontempliatyvus, ramus estetinės sąmonės sukurtų objektų stebėjimas, padedantis pripažinti vertybes. R. Ingardeno estetinio išgyvenimo modelis pripažįstamas universaliu, atskleidžiančiu estetinės nuostatos ir patirties esmę. The paper discusses potentialities ofphenomenological methodology in describing particularity of the aesthetical conscious and experience. A substantial question of constructing a notional model of aesthe-tical phenomena is raised in the paper, and R. Ingarden's model of aesthetical experience is analysed. By applyingphenomemonologicalprocedures, R. Ingarden created original conceptions in aesthetics. The structure of aesthetical experience revealed by this Polish author shows a multilayered character of phenomena in the aesthetical conscious, and defines an aesthetically specific response of a subject. R.Ingarden's model of aesthetical experience is acknowledged to be universal, revealing the essence of aesthetical attitude and experience.

Straipsnyje analizuojamos lietuviškoje bei baltiškoje tradicijose sutinkamos ekstremalios būklės, kurios gali būti prilyginamos rytietiškam susikaupimui bei meditacijai. Šios būklės aptinkamos tradicinėse kaimo šventėse, kontempliacijos poza sustingusiuose Rūpintojėliuose bei dainose, skirtose savotiškam transui sukelti. Atrandamos paralelės tarp senosios indoeuropietiškos, tik Indijoje išlikusios, mokinio/ mokytojo ryšio tradicijos bei piemenų ir skerdžiaus/ kerdžiaus santykių. Pastarasis – be abejo, sakralinis asmuo, kadaise žynys, užsiėmęs aukojimais. Taip pat reikėtų išskirti elgetas, ubagus, kurie nuolatos juda iš vietos į vietą, iš vieno religinio centro į kitą, maitinasi tik iš išmaldos ir stengiasi du syk nenakvoti po vienu stogu; tokie senoliai gyvendavo religinį gyvenimą kaip ir indų asketai. Šaltiniuose minimi asmenys, kurie transo metu palieka savo kūnus, keliauja po geografinę erdvę ir stebi toli vykstančius įvykius, taip pat žmonės, pasiverčiantys vilkais ir bėgantys „iki jūros galo“ kautis su burtininkais, pagrobusiais galvijus, javus ar kitus turtus. Buvo tikima, kad tokios galios yra duodamos žmonėms iš prigimties arba perduodamos vienoje šeimoje iš kartos į kartą. XVII-XVIII a. jie yra gerbiami, tačiau XIX-XX a., augant krikščionybės įtakai, buvo pasmerkti ir susieti su demoniškomis sferomis. This article is analyzing the extremely conditions you can meat in Lithuanian and Baltic traditions, which remind to something, what is expressed in East as meditation and contemplation. These conditions have remained in Lithuanian village festivals, in thoughtful "Rūpintojėliai"(crucifix)-village idols case, who are in the pose of contemplating, and in the songs which in Lithuania had without a doubt "exit" trance function and was suitable for each gender and every sphere of human activity. There are also ancient Indo-European and only in India remaining pupil/tutor relation in the relations of shepherds and their teacher herdsman (skerdžiaus/kerdžiaus - lt.) relation and in the archetypical object of this teaching. There could be special exclusion made for the beggars and tramps (elgetos, ubagai - lt. ) who betake the religious practices in the old age, after growing the family, while traveling from one religious centre to the other, feeding on the charity, and most often trying not to stay under one roof for two nights; this perfectly reminds an Indian ascetic "asketus". There are people who leave their bodies by their own will and in the trance traveling to faraway places and experiencing the things having to do with "far" and people who turn themselves into wolves, travel to the border of the see (už jūrų krašto - lt.) to fight with vicious wizards who steal the fertility and other goods; these people receive their gift form generation to generation and in 17th-18th centuries are still rather honored, but condemned and related with demonic sphere in 19th-20th century with the influence of Christianity.

Referring to the tradition of the Christian theology, the reflection of the language (word) in Nyka- Niliūnas’ creative work has been analyzed in the article. It has been discussed, in which ways and by which means the poet transforms this image, and in what shape it emerges and reveals itself in his poetical discourse and in ‘The Fragments of the Diary” (“Dienoraščio fragmentai”). Firstly, the word is consicered by the poet as a destructive substance, destroying the essence of things. In the images of the Lord’s Supper and Resurrection the word is considered as God’s metonymy, and inability to perceive the word is considered as God’s incognizability. However, the figure of the Word-Creator, characteristic to the Christian tradition, functions in Nyka- Niliūnas’ creative work too. From the theological point of view the parallel between the word and flesh becomes especially important, where the word emerges in the shape of voice. Although the word disposes power to preserve the archetypes of things, it is still marked by the sign of lie and uncertainty, so in Nyka-Niliūnas’ poetry silence becomes the real nature and the essence of the language. The experience of silence in Nyka-Niliūnas’ creative work is close to the tradition of apophatic theology, according to which even denying the thesis of God’s existence we can perceive signs of respect to the divine cause, which even does not need “to be”. The isotopies of solitude and God’s dereliction also belong to the semantic horizon of silence, which from the perspective of mystical Christianity are perceived as forms of an authentical form of being in the presence of God.

Šiuolaikinėje lietuvių muzikoje sprendžiama meno funkcijos dilema: ar ji, muzika, tėra subtilus pasaulio didybės fonas, meditatyvinė garsų rezignacija, įsimylėjusi civilizacijos lopšių kultūrą? Ar jos funkcija – tik atkurti tobulą grožio paveikslą, ar ji turi tiek galios ir noro pakeisti laiką? Šiuolaikinė muzika suskyla į dvi opozicines sroves, savaip konfrontuojančias su dabarties laiku ir žmogaus inertiškumu. Viena jų siekia toliau brandinti kultūros misiją, atkurti būties grožį, harmoniją, dvasingumą. Antroji priešingai – (siur)realistiškai iki nuogo „skeleto“ nugremžia, išverčia ir atskleidžia pasibaisėtiną realybę, kurios kraupios vizijos gimsta iš absurdo, kentėjimų, agresijos ir pasikartojimų, gyvenimo teatro, vaidinamo „įsiutusios kartos“. Tačiau mentaline prasme ji nenustelbia teigiančios pozityvią kūrybos galią atkūrimo tendencijos, užliejusios lietuvišką muziką (atkūrimas – būdinga lietuviško mentaliteto dalis). Dvasinės harmonijos siekis lietuvių muzikoje, fragmentų jungimas susijęs ir su naująja pasaulio integracija, reiškinių ir likimų sampyna. „Harmonijos atkūrimo sindromas“ – galbūt nutolusio neagresyvaus, bet nenugalimo Klasicizmo mito mentalinė opozicija destrukcijos jėgai. Modernus mąstymas „remuzikalizuoja“ kūrybą: grįžta melodika, konsonansai, estetizmas, grožio ir malonumo ausiai kriterijai. Muzikos atkūrėjai ir perkūrėjai yra ypatingos poetinės prigimties asmenybės, tarsi panirę į meno kultą, savotiški kultūros mediatoriai (M. Urbaitis, O. Narbutaitė, V. Bartulis). O kitos kartos autorių muzika virsta „išsigryninimo“ sindromu. The dilemma of the art function is being solved in the modern Lithuanian music: is music only the subtle background of the world’s majesty, the resignation of meditational sounds, passionate for the culture of cradle of civilizations? Is its function only to restore the perfect picture of beauty; has it enough power and desire to change the time? The modern music splits up into two opposing trends that individually confront with the present time and person’s passivity. One of them aims to nurture the mission of culture, reproduce the beauty of entity, harmony, spirituality. The other, on the contrary, surrealistically scrapes till the nude skeleton, turns inside out and reveals the terrible reality, which feral visions are born out of the absurdity, sufferings, aggression and repetitions, life theatre and so called “furious generation”. Nevertheless, from the mental implication it does not overshadow the restorational tendency maintaining the positive power of creation, which has flood the Lithuanian music (restoration is an inherent part of Lithuanian mentality). Aspiration for the spiritual harmony in the Lithuanian music, fragmental consolidation is also related to the new integration of the world, plexus of phenomena and destinies. “The syndrome of harmony restoration” is the opposition of remote and irresistible Classicism myth agains the destructive force. The modern thinking re-musicalizes the creation: melodic, consonance, aesthetics, criteria of beauty and pleasure to the ear are reverted. Music founders and reproducers are personalities of special poetic nature, sort of submerging in the cult of art, peculiar mediators of the culture (M. Urbaitis, O. Narbutaitė, V. Bartulis). Music of authors of the other generation becomes the syndrome of “purification”.

Straipsnyje nagrinėjamas tekstas kaip prasmės medija. Husserlio fenomenologija traktuojama kaip praktika, panaši į šv. Ignaco Lojolos „Dvasinių pratybų“ meditaciją ir kontempliaciją., A text is usually considered to be unique and universal medium of the meaning. However, the comparision of main principles of Edmund Husserl's phenomenology and the Spiritual Exercises of St. Ignatius of Loyola reveals that it is true. [...].