Search

Straipsnyje nagrinėjamas studentų savarankiškas darbas, kaip reikšmingas socialinių pedagogų vadybinių kompetencijų ugdymo veiksnys. Siekiant atskleisti, kaip konstruktyvistinės teorijos idėjomis grindžiamas savarankiškas darbas aukštojoje mokykloje padeda studentams ugdytis vadybines kompetencijas, pasirinktas kvazieksperimentinis tyrimas. Tyrime dalyvavo 4 aukštosios mokyklos (2 universitetai ir 2 kolegijos), iš kurių sudarytos 2 eksperimentinės (40 studentų) ir 2 kontrolinės (40 studentų) grupės. Kvazieksperimentinis tyrimas organizuotas etapais: studentų apklausa raštu (pretest) iki eksperimentinės intervencijos; eksperimentinė intervencija (test-factor), tobulinant studentų savarankišką darbą; studentų apklausa raštu (post-test) po eksperimentinės intervencijos. Palyginus rezultatų pre-test ir post-test skirtumus, įvertintas savarankiško darbo, grindžiamo konstruktyvistinės teorijos idėjomis, poveikis socialinės pedagogikos studijų programų studentų vadybinių kompetencijų ugdymui/si. Šis tyrimas padėjo surinkti duomenis, kurie byloja, kad savarankiškas darbas, grindžiamas konstruktyvistinėmis idėjomis, padeda studentams ugdytis socialinio pedagogo darbui svarbias vadybines kompetencijas sisteminiame lygmenyje, t. y. teikiama organizuota socialinė pagalba per organizacijas ar institucijas, kurios sudaro socialinės pagalbos sistemą. In the article individual work as a significant factor for the education of management competencies of a social care teacher has been analyzed. In order to reveal how individual work based on constructivism theories at higher school helps students to educate management competencies quasi-experimental research has been chosen. 4 higher schools (2 universities and 2 colleges) have participated in the research; 2 experimental (40 students) and 2 control (40 students) groups have been formed. Quasi-experimental study has been organized in separate stages: written survey of students (pre-test) before experimental intervention; experimental intervention (test-factor) by developing individual work of students; written survey of students (post-test) after experimental intervention. After the comparison of differences in results of the pre-test and the post-test, the impact of individual work based on constructivism theories on the education/self-education of management competencies of students of social pedagogy studies programmes. This research helped students to educate management competencies for work of a social care educator at systematic level, i.e. for providing social support through organizations or institutions that form the system of social support.

Dailės istorikė Laura Petrauskaitė pristato gerai žinomą Pietų Amerikos dailės figūrą – Urugvajaus modernistą, Lietuvos žydą Zusmaną Gurvičių (José Gurvich, 1927–1974). Meno lauko tyrėjus jis pirmiausia domina kaip vadinamojo Lotynų Amerikos konstruktyvizmo atstovas, garsiųjų Torres-Garcíos dirbtuvių (Taller Torres-García) narys, aktyvus praėjusio amžiaus Urugvajaus meninio gyvenimo dalyvis; šiame straipsnyje menininko gyvenimo ir kūrybos istoriografija papildoma lietuviškomis detalėmis. The art historian Laura Petrauskaitė presents the wellknown South American art figure, the Uruguayan modernist and Lithuanian Jew José Gurvich (1927–1974). He attracts the interest of art historians as an artist of ‘Latin American Constructivism’, as a member of the famous Taller Torres-García and for his active role on the artistic scene in Uruguay. This article gives a narrative of the artist’s life and work, supplemented with various Lithuanian details.

One of the biggest critiques for the constructivism in international relations discipline is the accusations of abstractiveness and having little substantive to say when talking about world politics. The article asserts that constructivism is not the typical theory of international relations or foreign policy analysis. Constructivism in the discipline is what every constructivist researcher makes of it, using a few fundamental state­ments about the analysis of social reality. In order to show how the constructivist international relations researchers apply the fundamental principles of the construc­tivist analysis of social reality to form their models of analysis, firstly, the article explains the metatheoretical assumptions of constructivism and the main problems that emerge trying to apply them in empirical research. The word constructivism is used on many different levels of thought, so the classification provided by Jorgensen is used. He talks about philosophical, metethe­oretical, theoretical and empirical constructivisms. Using Ze’ev’s categorization of philosophical positions on epistemological and ontological questions, it was shown that mostly constructivist researchers tend to go under the label of constructivist idealism, according to which the actor has both the epistemological and ontological influence on the world. Metatheoretical constructivism is best represented by Berger and Luckmann’s book The Social Construction of Reality and its main thesis that the society is the constant process of externalisation, objectivisation and internalisation. Secondly, through three fundamental statements of metatheoretical constructivism (on intersubjective construction of meanings, relationship of ideas and materiality, and mutual constitutive relation of structure and agency) it is demonstrated how they are transformed and applied in more particular theoretical and empirical works of international relation discipline. The analysis of social construction of meaning is presented through the research on the representations of US national interests during the Cold war. The securitization theory demonstrates how the analysis of the formula­tion of the security problems allows combining the ideal and the material factors of the state agency into one theoretical model. The mutuality of structure and agency is demonstrated through the international norm research. In the end several recommendation are provided on the main principles of con­structivist research in international relations. It is recommended, first, not to be afraid of methodological and theoretical experiments, second, to realize that the construc­tivist methodological positions is best defined as methodological pluralism, third, to remember that the constructivist research design is inseparable from the researched problem and the understanding of the social world.

Straipsnyje visų pirma siekiama parodyti, kaip Lietuvos dalyvavimo NATO misijoje Afganistane atveju idealistinėmis retorinėmis figūromis persmelktas diskursas, kaip tam tikro Lietuvos (kaip tarptautinių santykių veikėjo) įvaizdžio kūrimo įrankis, Lietuvos valdžios pasitelkiamas siekiant pragmatinių Lietuvos užsienio politikos tikslų, orientuotų į visai kitą geografinę ir mentalinę erdvę (Lietuvoje dažnai įvardijamą kaip „transatlantinė erdvė“) nei regionas, kuriame fiziškai veikiama – Centrinė Azija – ir kuriame Lietuva neturi jokių interesų. Kartu, pasitelkiant Stefano Guzzini suformuluotus „socialinės realybės konstravimo“ ir „žinojimo socialinio konstravimo“ konceptus, analizuojamas diskurso transliuojamo vaizdinio ir realybės santykis. Straipsnyje taip pat keliamas klausimas ar, atsižvelgiant į ekonominės padėties visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, bei saugumo padėties Afganistane prastėjimą, pasirinkta užsienio politikos tikslų įgyvendinimo taktika pasiteisins ilgalaikėje perspektyvoje ir kokie galėtų būti jos tolesnės plėtotės scenarijai. Siekiant atsakyti į pastarąjį klausimą paskutinėje straipsnio dalyje analizuojama LRV naujai priimta „Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinės bendruomenės veikloje Afganistano Islamo Respublikoje 2009–2013 metų strategija“. The purpose of the article is first of all to show how in the case of Lithuania's participation in the NATO mission in Afghanistan the discourse that has spread by idealistic rhetoric figures, as a tool for creating a certain image of Lithuania (as an actor in international relations), is employed by the Lithuanian government to pursue pragmatic goals of the Lithuanian foreign policy oriented toward a totally different geographic and mental space (frequently named in Lithuania as "transatlantic space") than the region in which physical action takes place, i.e. Central Asia, and in which Lithuania has no interest whatsoever. At the same time, making use of the concepts "construction of social reality" and "social construction of knowledge" formulated by Stefan Guzzini, the relationship between the image broadcast through discourse and the reality are analysed. The article also asks whether taking into account the worsening worldwide economic situation, specifically in Lithuania, and the safety situation in Afghanistan, the chosen tactics of pursuing of foreign policy goals will pay off in the long term perspective and what could be scenarios for further development. To answer the latter question, the new government-endorsed "Strategy of the participation of the Republic of Lithuania in the activities of the international community in the Islamic Republic of Afghanistan for the years 2009-2013" is analysed in the last part of the article.

Publikacijoje nagrinėjama Vinco Kisarausko kūryba ir kai kurie dailininko gyvenimo faktai, svarbūs siekiant permąstyti Lietuvos sovietmečio istoriografijoje vyraujančią šio dailininko kūrybos, kaip nonkonformistinės, interpretaciją, pagal kurią, atskaitos taškais pasirinkus ekspresionistinę raišką, dailininko kūriniai traktuojami kaip pasipriešinimas sovietų režimui ir socialistiniam realizmui. Siekiama atsakyti į klausimą, kodėl dailininko kūryba, potencialiai galėjusi keisti to laiko meninį mąstymą, nedarė didesnio poveikio nei jo amžininkams, nei jaunesnei dailininkų kartai. Straipsnyje nonkonformistinė V. Kisarausko pozicija susiejama su jo biografijos faktais, su konceptualiu mąstymu, kurio apraiškos išryškėja autoriaus tapyboje, knygose ir kt. Šia kūryba dailininkas orientavosi į Vakarų dailės kontekstą. Teigiama, kad ta V. Kisarausko kūrybos dalis, kuri galėjo provokuoti žiūrovą keisti mąstymą bei matymą, kuri galėjo daryti įtaką Lietuvos modernistinės dailės raidai, veikiant vidiniams dailininko savicenzūros mechanizmams nebuvo viešinama ir neperžengė jo dirbtuvės slenksčio. Dėl šios priežasties pažangios V. Kisarausko idėjos, turėjusios potencijos pakeisti ano laikmečio kultūrinėje terpėse vyravusį meninį mąstymą ir estetinį skonį, dailininko gyvenamuoju laikotarpiu šios misijos neatliko. On the 28th of April - the 14th of June 2015, exhibition ‘A Retrospective of Vincas Kisarauskas Work (1938-1988). Greetings to the Time’ was displayed in the National Gallery of Art (branch of the Lithuanian Art Museum). Preparing the exhibition widely known artist s creative legacy was revised. Special attention was drawn to the creative works that were not seen in public while artist was alive, even though it embodies conceptual thinking transcending the period, and would have been able to change artistic thinking of the era and the development of Lithuanian modernism. This publication attempts to ascertain what were the reasons Kisarauskas’ ideas had not influenced the art, younger generation artists and development of modernism in general. The article attempts to reject the prevailing discourse of non-conformism in the Soviet Lithuanian studies, in which creative work of Kisarauskas was perceived and valued as a resistance to the Soviet regime and social realism in Soviet Lithuania. Reconsidering the artist s biographical facts is the main objective of this publication. After Lithuania gained independence, the only reference points for a non-conformism discourse was Julius Janonis illustrated book for children ‘Poklius lurking every day’ (1960) and his first solo exhibition held in LSSR Writers’ Union Club in 1962. This article draws attention to the fact that V. Kisarauskas stylistic choice in early creative work did not exceed the formal stylistic canons of art and ‘fitted’ into the Soviet tolerated modernism frames. By that it was sought to modernize (social) realism. Hence, it is incorrect emphasize the expressionist creative concept as the author’s manifestation of a non-conformist position. Therefore, examples of his non-conformist activities are elsewhere. Nevertheless, V. Kisarauskas had a critacal position towards political ideology, which is evident from his biography: relations with intelectuals returned from the Soviet camps, deportations to Siberia and executions of the family members, as well as the artist’s participation in the political protest, anti-Soviet campaigns. Another example of V. Kisarauskas non-conformist position - he initiated sending ex-librises of Lithuanian artists to international exhibtions bypassing the control of Moscow. V. Kisarauskas fostered a historical consciousness, was in a side of resistance to the Soviet falsification of the old and the 20th c. history of Lithuania, for him it was important to preserve the Lithuanian national identity. However, such artworks (mostly graphic technique) remained hidden in the artist’s workshop during all Soviet era - it could be said artist’s self-censorship mechanism was always on. Even in the beginning of his creative work V. Kisarauskas deliberately made a divide between the public and private collections. During Soviet times, the artwork, which could affect the viewer’s mind, which was about to destroy the boundary between art and life, insinuated that things really are not like we see, were not pulled out into daylight. After 1965, Kisarauskas strived to demonstrate the internal structure of the image and use visionary forms. [...]

Siekimas užtikrinti geresnį mokymąsi visame pasaulyje tapo nauju iššūkiu postmodemistinės visuomenės švietimo sistemoms. Konstruktyvizmas – naujoji mokymo(si) teorija, besiremianti filosofiniais epistemologijos aspektais, bendrųjų sistemų teorijos argumentais, mikro-sociologine teorija (socialiniu konstruktyvizmu) – jau tapo mokymosi paradigmos raidos veiksniu įvairiuose švietimo sistemų lygmenyse, įskaitant ir universitetines studijas. Remiantis atlikta mokslinės literatūros analize galima teigti, kad užsienio kalbų mokyme ir mokymesi taip pat vyksta poslinkis nuo tradicinės link konstruktyvistinės mokymosi paradigmos, kuriai būdinga: komunikatyvinio požiūrio įsivyravimas mokantis užsienio kalbų, mokymo programų raida; inovacinių mokymosi metodų taikymas; požiūrio į besimokantįjį ir dėstytoją raida; vertinimo pokyčiai. Šio straipsnio tikslas - pateikti tyrimo, atlikto penkiuose Lietuvos universitetuose, rezultatus. Tyrimo imtis - 972 bakalauro dieninių studijų studentai, besimokantys 25 specialybių pirmuosiuose kursuose. Tyrimu siekta nustatyti užsienio kalbos (anglų k.) mokymo/si metodus, žinomus šių universitetų studentams; studentų metakognityvinių įgūdžių status quo; ryšius tarp studentams pažįstamos vertinimo aplinkos parametrų pradiniame universitetinių studijų etape tyrimo metodai - literatūros analizė, anketinė apklausa ir statistiniai duomenų apdorojimo metodai naudojant SPSS for Windows Version 10 programą (patikimumo analizės kriterijus Cronbacho alpha, aprašomoji statistika, pasiskirstymo dažnių kriterijus ir koreliacinė statistika (Pearsono koreliacijos koeficientas r). Tyrimo metu nustatyta: 1) pirmųjų kursų studentams geriausiai žinomi tradiciniai užsienio kalbos (anglų k.) mokymosi metodai; konstruktyvistiniai mokymosi metodai mažiau paplitę; 2) universitetinių studijų pradiniame etape respondentų metakognityviniai giluminės analizės, kritinio mąstymo ir refleksijos įgūdžiai nėra pakankamai išvystyti; 3) egzistuoja nuo silpno iki vidutiniško stiprumo statistiškai reikšmingi ryšiai tarp studentams pažįstamos vertinimo aplinkos parametrų, iš kurių pažymėtini: a) ryšys tarp studentų pasitenkinimo savo pasiekimais ir vertinimo aplinkos; b) ryšys tarp studentų pažangos, aptariamos su dėstytoju, ir diskusijų tarp studentų ir dėstytojo, kaip pagerinti mokymosi rezultatus; e) ryšys tarp studentų pagyrimo už pasiektą pažangą ir dėstytojo sukurtos motyvacijos mokytis; tarp diskusijų, kaip pagerinti mokymosi rezultatus, ir dėstytojo sukurtos motyvacijos mokytis; tarp vertinimo teisingumo ir visapusiškumo ir dėstytojo sukurtos motyvacijos mokytis. Siekiant efektyvesnio užsienio kalbų mokymosi universitetinėse studijose, rekomenduojame naudoti konstruktyvistinius mokymosi metodus, kurie skatina mokymąsi bendradarbiaujant ir besimokantiems suteikia metakognityvinių įgūdžių, leidžiančių analizuoti, kontroliuoti ir nukreipti savo mokymąsi reikiama linkme. Akcentuojame vertinimo aplinkos, kurioje ypač svarbų vaidmenį atlieka vertinimo teisingumas ir visapusiškumas, santykiai tarp dėstytojo ir studentų bei dėstytojo sukurta motyvacija mokytis, svarbą.

Straipsnyje aptariama konstruktyvistinė įtraukiamojo mokymosi (angl. Engaged learning) teorija ir pateikiama koreliacinio tyrimo ataskaita, kurios tikslas, remiantis konstruktyvizmo paradigmos nuostatomis bei Jones, Valdez, Nowakovski ir Rasmussen išskirtais indikatoriais l kintamaisiais (mokymosi vizija, uždaviniai, įvertinimas, instrukcinis modelis, mokymosi kontekstas, grupavimas, mokytojo vaidmenys, moksleivio vaidmenys), nustatyti, ar egzistuoja statistiškai reikšmingas mokytojų mokomosios veiklos, besiremiančios įtraukiamojo mokymosi nuostatomis bei paties įtraukiamojo mokymosi konteksto ryšys. Įsitraukimo i mokymąsi ugdymas, pasak konstruktyvistų, yra tinkamiausias mokant pradinių klasių moksleivius mokytis. Tyrime dalyvavo 30 pradinių klasių mokytojų iš įvairių Latvijos mokyklų. Koreliacinis tyrimas parodė, kad yra vidutinio stiprumo teigiamas mokytojų nuostatų ir jų mokomosios veiklos savivokos ryšys. Tyrimo rezultatai parodė, kad mokytojų įsitikinimu kintamųjų moksleivio vaidmenys ir įvertinimas ryšys su jų mokomąja veikla yra stipresnis nei kitų; silpniausias nustatytas ryšys su kintamuoju uždaviniai.

Darbo tema – mokėjimo mokytis kompetencijos ugdymas ir vertinimas. Darbe nagrinėjama šiuolaikinio ugdymo proceso samprata, mokėjimo mokytis kompetencijos samprata ir struktūra, apžvelgiami mokėjimo mokytis kompetencijos vertinimo įrankiai. Darbo tikslas – išnagrinėti mokėjimo mokytis kompetencijos ugdymą ir vertinimą pedagogų ir mokinių požiūriu. Uždaviniai: 1. Pateikti šiuolaikinio ugdymo proceso sampratą. 2. Atskleisti mokėjimo mokytis kompetencijos apibrėžimą ir struktūrą. 3. Apžvelgti mokėjimo mokytis kompetencijos vertinimo įrankius. 4. Ištirti mokinių ir mokytojų požiūrį į mokėjimo mokytis kompetencijos ugdymą ir vertinimą. Tyrimo metodai. Teoriniai: mokslinės literatūros analizė, apibendrinimas Empiriniai: pusiau struktūruotas interviu. Tiriamieji. Tyrime dalyvavo Vilniaus X gimnazijos 7 mokytojos ir 12 mokinių 5 – 6 ir 9 – 12kl. Tiriamieji pasirinkti atsižvelgiant į jų sutikimą dalyvauti tyrime. Empiriniai tyrimo rezultatai. Remiantis tyrimo rezultatais nustatyta, kad mokėjimo mokytis kompetenciją mokytojai apibrėžia vienpusiškai kaip informacijos radimą, atrinkimą bei pritaikymą. Nors mokytojai mokėjimo mokytis kompetenciją ugdo ir vertina įvairiais metodais, praktinėmis užduotimis, tačiau iš tyrimo rezultatų matyti, kad dar neįsitvirtina mokėjimo mokytis kompetencija ir mokytojai dažnu atveju linkę dominuoti pamokoje. Mokėjimo mokytis kompetencijos prasmę informantės suvokia per mokymosi visą gyvenimą koncepciją bei asmenybės ugdymą. Mokiniai kelia... [toliau žr. visą tekstą] Scientific thesis – learning to learn competence development and assessment. In this work analyze modern educational process, learning to learn competence conception and structure, gives an overview of learning to learn competence assessment tools. The aim of this work – analyze learning to learn competence development and assessment of teachers and student point of view. Tasks: 1. Submit a modern concept of the educational process. 2. Reveal learning to learn competence definition and structure. 3. Overview of learning ti learn competence assessment tools. 4. Investigate the students and teachers attitudes to learning to learn competence development and assessment. Research methods: Theoretical methods: scientific literature analysis, generalization Empirical methods: semi – structured interview. Participants. In the research participated seven teachers and twelve students 5-6 and 9 – 12 classes from Vilnius X gymnasium. Participants selected according to their agreements to participate in the research. Empirical reserch results. Research results revealed that learning to learn competence teachers as defined by one-sided information discovery, selection and adaptation. Although teachers the learning to learn competence and develop and assess of various methods, practical tasks, but research shows that it is not popular at school and teachers often dominate in the lesson. Informants understand the meaning of learning to learn competence through lifelong learning concept and... [to full text]

Izraelio–palestiniečių konfliktas, būdamas vienas kruviniausių ir sunkiausiai išsprendžiamų konfliktų pasaulyje, nepraranda savo aktualumo ir tarptautinės bendruomenės pastangų surasti sprendimą, kuris padėtų įgyvendinti taiką tarp minėtų tautų. Šio konflikto eiga dar kartą atsidūrė viso pasaulio dėmesio centre 2007-aisiais, kai po septynerių metų trukusios Izraelio ir palestiniečių santykių stagnacijos, atsinaujino pokalbiai dėl taikos. Šiame darbe, teigiant, kad dažnai analizuojant konfliktus apsiribojama mechanistiniais ir deterministiniais jų paaiškinimais, į konfliktą siekiama pažvelgti iš kitos pusės. Darbe tvirtinama, kad Izraelio–palestiniečių konflikto išsprendimas niekada nebuvo susijęs vien tik su svarstymais, ar Izraelis gali pasitraukti iš okupuotų teritorijų, nesumažindamas savo saugumo. Magistriniame akcentuojama Izraelio nacionalinio identiteto įtaka konflikto eskalacijai ir jo išsprendimui, darant prielaidą, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp šalies nacionalinio identiteto ir politinio elito priimamų užsienio politikos sprendimų. Darbe taip pat laikomasi nuostatos, kad nacionalinio identiteto įtakos šalies užsienio politikai ignoravimas yra viena pagrindinių nesugebėjimo suvokti konflikto sudėtingumo ir jo eskalacijos priežasčių. Pagrindinis magistrinio tikslas – nustačius kaip ir kokiais atvejais nacionalinis identitetas turi įtaką šalies užsienio politikos sprendimams, išanalizuoti Izraelio nacionalinio identiteto įtaką žydų–palestiniečių konflikto eigai... [toliau žr. visą tekstą] Many conflicts in the 21st century are perceived as intractable: long-lasting, brutal, irreconcilable, of a zero-sum nature. One of these conflicts – over a century long Israeli-Palestinian conflict. This conflict is a struggle between two nations claiming their rights to the same territory which they both consider to be their homeland. This struggle is usually perceived as a zero-sum conflict over the territory but one of the main propositions of this research is that the Israeli-Palestinian conflict for many years was perceived as a zero-sum struggle over national identity as well. For over four decades many Jews and Palestinians believed that one nation can implement its national aspirations only at the expense of the other nation. This belief was the principal impediment for the conflict to break-through. This mutual belief also resulted in neglecting any possibility to recognize the other nation’s legitimacy and therefore – permanent confrontation and conflict escalation. This paper seeks to take a different approach to the analysis of conflict. One fundamental statement of this research is that many academics limit their analysis of Israeli-Palestinian struggle to mechanistic and deterministic explanations this way failing to explain some crucial factors having tremendous impact on the course of the conflict. This research paper emphasizes the role of national identity in conflict resolution and claims that the condition for peace between these two nations was never... [to full text]

Laimė sociologijoje dar nėra labai plačiai plėtojama ar įterpiama moksliniuose tyrimuose. Tačiau laimės samprata pasireiškia daugelyje aspektų ir neturi vienareikšmio apibrėžimo. O kiekviena mokslinė sritis pateikia savas sampratas. Taip pat aktualus lieka visuomenėje ir socialinis konstravimas, kuris parodo, kad laimės samprata taip pat yra socialiai konstruojama. Todėl iškeltas probleminis klausimas: Kaip konstruojama laimės samprata Lietuvos žiniasklaidoje? Tikslas: Išanalizuoti laimės sampratos konstravimą Lietuvos žiniasklaidoje. Pasiekiant tikslą, atskleidžiama sociologinė laimės samprata ir jos komponentai, apibūdinamas lietuvių laimingumas/nelaimingumas, apibūdinama konstruktyvistinė laimės samprata, analizuojama ir atskleidžiama Lietuvos žiniasklaidoje konstruojama laimės samprata. Taikyta mokslinės literatūros ir antrinių duomenų analizė, žiniasklaidos kiekybinė ir kokybinė turinio analizė. Tyrimo rezultatai: Laimės samprata Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje yra konstruojama pateikiant gyvenimo istorijas, aprašant patarimus kaip siekti laimės, naudojant duomenis ir jas interpretuojant, pateiktus kitų šaltinių ar mokslinių tyrimų. Pateikiami laimės komponentai, kurie yra įvairūs, jų yra daug ir jie gali būti kintami. Kadangi tai, kas tinka vieniems yra nurodoma, bet tai nėra tinkama visiems. Kiekvienas individas taip pat turi savo laimės komponentus ar tikslus kaip jos siekti. Todėl laimė nors ir yra socialiai konstruojamas procesas, bet ji priklauso nuo... [toliau žr. visą tekstą] Happiness in sociology hasn’t been developed or integrated in academic researches. However, a concept of happiness is reflected in several aspects and can’t be defined unambiguously. Each academic branch introduces its concepts. Moreover, social constructing stays relevant as well as it shows that a concept of happiness could be socially constructed, too. Problematic question: Happiness concept construction in Lithuanian media. Aim: to analyze happiness concept construction in Lithuanian media. In order to achieve the aim, a sociological concept of happiness is been revealed together with its components, also feeling being happy/unhappy in Lithuanians, a constructive happiness concept have been defined, a concept of happiness, constructed in Lithuanian media has been analyzed and revealed. Methods: analysis of academic and secondary data source, media quantitative and qualitative content analysis. Results: the concept of happiness in Lithuanian Internet media is constructed by introducing life stories, explaining how to gain happiness, using and interpreting data from other sources and academic researches. The presented components of happiness differ, change and their number is rather high, as ones, presented as suitable for one group, do not suit for everybody. Each person has his/her own happiness components and ways to achieve it, so despite the fact, happiness is a socially constructed process, it depends on goals and their implementation, demands and freedom of choice... [to full text]

Straipsnyje gilinamasi į konstruktyvizmo teorinės prieigos analitines galimybes užsienio politikos tyrimuose. Išskiriami analizės elementai: vertybės, normos, nacionalinė tapatybė, jos poveikis valstybės užsienio ir saugumo politikos prioritetams, jų kaitai. Taikant teorinę konstruktyvizmo prieigą, straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos nacionalinės tapatybės sąsajos su šalies užsienio politika, siekiama išskirti pagrindines vertybes ir normas, kurios buvo reikšmingiausios esminiuose užsienio politikos formavimo ir kaitos etapuose, ir taip atskleisti šalies nacionalinės tapatybės pokyčius. Lietuvos užsienio politikos raida skirstoma į keturis etapus, kurie ir žymi nacionalinės tapatybės ir šalies užsienio politikos kaitą: 1990-1994 m. – suverenumo įtvirtinimo, 1994-2004 m. – integracijos, 2004-2010 m. – euforijos, nuo 2010 m. – pragmatizmo ir specializacijos. Greta gilinamasi į santykio tarp „aš“ ir „kitas“ konstravimo procesą Lietuvos užsienio politikoje, apžvelgiant reikšmingiausius šalies užsienio politikos elementus. Constructivism is one of the best developed and one of the most popular theoretical approaches in Foreign Policy analysis. The analytical tools of constructivism with its normative elements as values, norms, national identity are of fundamental importance for the deep and thorough foreign policy analysis. Constructivism helps to merge national and international analysis levels; it provides possibility to analyze and value foreign policy dynamics and to indicate the interdependence among foreign policy and national identity. While applying social constructivism, this article looks into the change of Lithuanian foreign policy and its ties with national identity, through the development and institutionalization of certain values and norms, as well as their inclusion into/and exclusion from foreign policy agenda. Evolution of Lithuanian foreign policy is seen through the lens of four periods: sovereignty period (1990-1994), period of integration into Euro-atlantic institutions (1994-2004), period of euphoria, when crucial foreign policy goals are reached and country starts to position itself in Euro-atlantic institutions (2004-2010), and the period of pragmatism and specialization (since 2010), when mainstreams, interests and goals within regional organizations are defined, and country can bring more attention to the process of specialized interest setting (energy security, nuclear safety and security, cyber security, ect.) within EU and NATO, including by closer cooperation with sub-regional countries Nordic, Baltic, as well as keeping in foreign policy agenda the promotion of Eastern European integration into EU and NATO. In the context of foreign policy dynamics, the perception of "we" and "the other" is one of the most interesting for constructivist scholars. The article identifies the dynamics of "we" category and basic trend in defining "the other" in Lithuanian foreign policy. Russia from the first years of independence was perceived as "the other", but this perception changed from direct antagonism to less direct perception of "the other", while seeking energy independence, taking care for nuclear safety, expressing of concerns vis a vis military buildup in Kaliningrad region, ect. The category of "we" is changing in time, while going from one period of Lithuanian foreign policy to the other. At the latest – the "we" perception is more segmented and overlapped. At the same time we are strengthening Nordic, Baltic identity and in parallel we are maintaining strong support for Eastern European countries as part of our foreign policy identity.

The question raised in this dissertation is: how is foreign policy explained by analyzing the use of historical analogies by decision-makers in their public statements? The purpose of this study is to develop an analytical framework that will help one to analyze the role of historical analogies in foreign policy. This dissertation challenges conventional approaches to historical analogies. It claims that conventional approaches unduly restrict the role that historical analogies play in foreign policy because of the way they perceive variety of practices in which historical analogies are used, as well as their premises about history and language analysis. This dissertation argues against the arguments of conventional instrumental, cognitive and integrated approaches and claims that the scope of constitutive approach needs to be extended. An alternative conceptualization of historical analogies is built on premises of rule-oriented constructivism, speech act theory and dialogical analysis method. In order to demonstrate the significance of the alternative approach to historical analogies the model is applied to an illustrative analysis of the Cold War historical analogy used by the U.S. and Russia’s officials in 2007–2008. The question whether a chance of a (new) Cold War between the U.S. and Russia was possible at that time is answered by showing what kind of rules policy-makers had constituted by using the Cold War historical analogy. Disertacijoje keliamas klausimas, kaip galima paaiškinti valstybės užsienio politiką analizuojant užsienio politikos veikėjų viešuose pasisakymuose naudojamas istorines analogijas ir su jomis susijusį užsienio politikos procesą? Tyrimo tikslas – sukonstruoti modelį, kuris leistų paaiškinti istorinių analogijų vaidmenį užsienio politikoje. Teigiama, kad konvenciniai požiūriai į istorines analogijas, dėl savo prielaidų apie istorinių analogijų naudojimo praktikas, istorijos ir kalbos analizę, pernelyg siaurai aiškina istorinių analogijų vaidmenį užsienio politikoje. Disertacijoje oponuojama instrumentiniam, kognityviam ir integruotam požiūriams į istorinių analogijų vaidmenį užsienio politikoje ir teigiama, kad reikėtų išplėtoti konstitutyviojo požiūrio aiškinimą. Tyrime formuluojamas konvenciniams požiūriams alternatyvus istorinių analogijų analizės modelis, apimantis taisyklių konstruktyvizmo ir kalbėjimo akto teorijos prielaidas bei dialoginės analizės metodą. Siekiant atskleisti, kaip remiantis modeliu gali būti analizuojamos istorinės analogijos, jis pritaikomas atvejo analizei – 2007–2008 m. JAV ir Rusijos politikų naudotos Šaltojo karo istorinės analogijos tyrimui. Remiantis istorinių analogijų analizės modeliu tuo metu JAV ir Rusijos santykių tyrimuose dažnai keltą klausimą, ar egzistuoja (naujas) šaltasis karas tarp JAV ir Rusijos, bandoma atsakyti tiriant, kaip pasiremdami Šaltojo karo istorine analogija JAV ir Rusijos užsienio politikos veikėjai apibrėžė dvišalius... [toliau žr. visą tekstą]

Straipsnyje atskleidžiamos konstruktyvizmo ištakos Lietuvoje, siejant su šiuolaikiška labai aktualia socialinių įgūdžių ugdymo problema. Analizuojamas tėvų ir pedagogų požiūris į pradinių klasių mokinių socialinių įgūdžių raišką. Aptariamas socialinių įgūdžių ugdymo organizavimas. Akcentuojama J. Vabalo-Gudaičio sąveikos prasmė ir reikšmė šeimoje, mokykloje, visuomenėje, gamtoje ir jos svarba ugdymui; ugdymas kaip kompleksinė socialinė, pedagoginė sistema; J. Vabalo-Gudaičio idėjų svarba ugdant mokinių socialinius įgūdžius. Atskleidžiama bendradarbiavimo su mokinio šeima sąveika, t. y. konstruktyvizmo raiška ugdant socialinius įgūdžius. The aim of the research is to investigate the expression of pupil’s social skills and organization of education. Also it was aimed for identifying the attitude of teachers and parents to the expression of social skills of primary school pupil’s; to analyze organization of education of social skills; to identify the expression of organization and communicative abilities of teachers and their influence to pupil’s social skill; to find out the ways of communication between parents and school in the process of the education of social skills. A questionnaire survey was chosen for the empirical research 271 parents and 121 primary schoolteachers of Vilnius city and Vilnius region participated in the research in order to find out the ways of education of pupil’s social skills. On the basis of literature analysis, which was done by using qualitative methods, conception of social skills and aspects of organization of the development of social skills were defined. By applying SPSS10 for Windows program for statistic processing of information, statistically important relations were found: pupil’s social skills and family; activates; communicative and organizational skills of teachers, attitude of teachers and parents towards education of social skills; methods; structural components of teaching. After completing an empirical research it emerged that according to the opinion of teachers, social skills of pupils are not educated enough, their expression is usually average. Teachers devote much more attention to education of pupil’s social skills than their parents. Also it was discovered that teachers rarely apply programs for education of social skills. According to the research primary school pupils lack for social skills and their parents do not devote enough attention to their education. Social skills of primary school pupils more often are educated in extra curriculum and education activities. Pupils are educated by using such components of structural education as feedback, role-playing, and modeling. It was discovered that communicative and organizational abilities of teachers have influence on pupil’s social skills. Pupils’ social skills directly depend on the organized education of social skills and the teamwork of parents and teachers.

Straipsnyje išskiriamos pagrindinės Europos integracijos teorijų koncepcijos bei analizuojama politinių reformų reikšmė jų kaitai. Iki 1985-1999 metų Europos integracijoje lemiamą vaidmenį vaidino suverenių valstybių interesai, derinami vyriausybių lygiu. Europinio-nacionalinio polių įtampą atspindėjo neofunkcionalizmo ir tarpvyriausybinių derybų teorijos, grindžiamos "valstybės-centro" modeliu, perimtu iš tarptautinių santykių disciplinos ir nacionalinės valstybės kūrimo istorijos. Po bendros rinkos sukūrimo ir Maastrichto reformų Europos Sąjunga peržengia ekonominio bendradarbiavimo rėmus ir tampa politine sistema: Europinės institucijos (Europos Komisija, Parlamentas, Teisingumo Teismas) įgyja savarankiškos politinės iniciatyvos galių. Straipsnyje analizuojama, kaip nuo tradicinių funkcionalistinių ir tarpvyriausybinių derybų koncepcijų buvo pereita prie institucinio, daugiapakopio valdymo bei konstruktyvistinių teorijų. Since the European integration started in the 1950s, neofunctionalism and intergovernmentalism have been established as the most prominent theories in the field for several decades. Both succesfully exploited the categorization naturally borrowed from international relations and nation-building history, the so-called "state-centristic” model. Indeed, European integration was to proceed along the creation of supranational institutions and a difficult bargaining among the states. However, Single European Act (1987), Maastricht Treaty (1993) and Amsterdam Treaty (1999), among others, created the new settings for European institutions and lifted their legal capacities to transform the European polical system. The new institutionalism, multi-level governance and constructivism seem to abandon the "state-centristic” model and refresh the old categorization with the new conceptual dynamics in European integration studies.

Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimus, kas sudaro mokyklos lygmens konstruktyvistinės ugdymo programos elemento - ugdymo turinio - esmę, kokios sąlygos yra prielaidos arba barjerai šio elemento kaitai. Siekiant pagrįsti ir atskleisti bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo programos kaitos sąlygas Lietuvoje konstruktyvistinio požiūrio aspektu, atlikta mokslinės literatūros ir dokumentų analizė. Konstruktyvistinis ugdymo turinys turi atitikti ugdymo programos viziją bei tikslus, todėl mokytojai turi parengti įvairaus sudėtingumo mokomųjų dalykų modulius, neformaliojo ugdymo(si) programas, kurias mokiniai galėtų rinktis. LR švietimo įstatyme mokyklos, ugdymo pasirinkimo laisvė įteisinta, tačiau jos praktinis įgyvendinimas apribotas atsižvelgiant į mokinio gyvenamąją vietą, mokyklos galimybes siūlyti programas ir modulius. Nacionaliniuose švietimo dokumentuose ugdymo turinys traktuojamas kaip integruotų vertybinių nuostatų, gebėjimų, įgūdžių ir žinių sistema, skatinama ugdymo turinio integracija, diferenciacija ir individualizacija, tačiau siūlomi ugdymo turinio integracijos būdai neatskleidžia integracijos formų įvairovės, neatspindi mokinių įtakos formuojant integruotą ugdymo programos turinį. Švietimo dokumentuose neapibrėžta, kiek mokyklos ir mokytojai gali keisti ugdymo programų turinį, kad jis atitiktų mokinių reikmes ir būtų susijęs su realiu gyvenimu. Mokyklos ugdymo plano rengimo darbo grupėje dažniausiai nedalyvauja tėvai, retai naudojamasi išorės ekspertų konsultacijomis, mažai taikoma tarpdalykinių integruotų programų, iš dalies tenkinamos mokinių papildomojo ugdymo reikmės. The aim of this article is to provide rationale for the conditions of school-level curriculum change in Lithuania from the point of view of constructivist approach. In section one the features of CSC content construction are analysed; section two examines conditions for CSC content construction at a secondary school; section three discusses the internal conditions for CSC content construction. The research methods are content analysis of the national curriculum and research documents, school-level curriculum documents of 10 comprehensive schools. Distinguishing the main features of a constructivist school-level curriculum content construction has shown that: external conditions of CSC change are to some extent implemented with reference to all diagnostic indicators, as freedom of choosing a school and a curriculum content is limited in relation to the place of residence and schools' potential to offer curricula, courses and modules; the ways of curriculum integration referred to in the educational policy documents do not reflect the actual variety of its forms and a discussion on the curriculum content with pupils; the functions of teachers, pupils, parents, with an exception of a school principal and teacher councils, are not identified in terms of curriculum content construction, parents are not involved into workgroups drafting school curriculum; schools are not completely financially independent; a system of full-time employment payment has not been introduced; internal conditions of CSC change with reference to all the diagnostic blocks are implemented only to some extent because parents are normally not involved in workgroups on the curriculum content construction; few interdisciplinary integrated programmes are carried out, pupils' needs for extracurricular education are satisfied only to some extent; teachers' qualification development and experiential learning lacks direction.

Straipsnyje aptariama nusikalstamumo sampratos dilema ir jos skirtinga refleksija vakarų ir Sovietų ideologijose. Pažymėtina, kad refleksijos skirtumai, iki šiol veikia tai kaip nusikalstamumas yra suprantamas šalyse turinčiose skirtingą istoriją. Be to, tai stipriai veikia nusikalstamumo kaip reiškinio ir kaip prevencijos bei kontrolės priemonių ideologijos supratimą. Sovietinė tradicija pasižymi tuo, kad buvo siekiama nusikalstamumą nusakant kiek įmanoma detaliau visus jo požymius. Šioje tradicijoje nusikalstamumas buvo konstruojamas kaip objektyvus reiškinys, kuris kelia grėsmę visuomenei ir todėl su juo turi būti nuolat „kovojama“. Tuo tarpu, Vakarų tradicija daug mažiau dėmesio skiria nusikalstamumo sąvokos apibrėžimui. Vietoj to yra pateikiamos įvairios kriminologijos teorijos bei nusikalstamos veiklos pasireiškimo aprašymai. Nusikalstamumas gali būti palygintas su mada, t.y. reiškiniu, kuris neturi aiškios prasmės, jis ateina iš niekur ir išnyksta į niekur. Tačiau reikia pažymėti, kad krizių metu apie nusikalstamumą rašoma ir kalbama, kaip apie neprieštaringą reiškinį., The article discusses the dilemma of the concept of criminality and it's different reflections in Western and Soviet ideology. It is noted that the difference in these reflections still affects the understanding of the concept in countries with different historical background. Moreover, it heavily affects the understanding of criminality as phenomena as well as ideology of the crime prevention and control. Soviet tradition is characterised by an attempt to define criminality as precise as possible and to outline all its features. Soviet tradition has formed the concept that criminality is objective phenomena that causes a permanent threat to society that is why it shall be permanent!) ,,fought". Western tradition pays much less attention to the definition of the concept, it limits itself by presentation of various theories of criminology as well as description of manifestations of criminal activity. Criminality can be compared to fashion, i. e. the phenomena that has no precise meaning, it comes from nowhere and it disappears into nowhere. However, it exists. Moreover, in a time of different crises it is fashionable to write and speak about the criminality without taking into consideration of concept's ambiguity.

Tai įdomus savarankiškas patyrinėjimas tarptautinės politinės ekonomijos problematikoje. Dmitrijus Babučius trumpai pristato konstruktyvizmą kaip santykinai naujausią tarptautinių ekonominių santykių tyrimo kryptį ir imasi patikrinti, ar ši kryptis pajėgi aiškinti Lietuvos užsienio prekybos raidą. Autoriaus išvada – konstruojamas Lietuvos vaidmuo tarptautiniuose ekonominiuose (konkrečiai – prekybiniuose) santykiuose ryškiai skiriasi nuo faktiškai plėtojamų prekybos santykių struktūros, kas patvirtina konstruktyvizmo prieigos netinkamumą aiškinti, bent šiame raidos etape, Lietuvos tarptautinių ekonominių santykių plėtrą.

Įvadas -- Šiuolaikinė tarptautinių santykių teorija: racionalizmo ir konstruktyvizmo ginčas -- Realistų ir konstruktyvistų valstybių elgesio motyvų interpretacijos – tarp interesų ir tapatybės -- Saugumas – kai nėra grėsmių interesams ir tapatybei -- Teorijos ir praktikos kryžkelė: prieštaringos rekomendacijos valstybių užsienio politikai plėtoti -- Lietuvos užsienio politikos strategijos sąsajos -- Tarp geopolitinių ir tapatybės imperatyvų -- Transatlantinė politika -- Tarp eurokontinentalizmo ir euroatlantizmo -- Lietuvos transatlantinės politikos gairės sustojus ES Konstitucijos ratifikavimo procesui -- Europos politika -- Integracijos gilinimo klausimas -- Bendroji užsienio ir saugumo politika -- ES plėtros politika -- Rytų politika: santykiai su Rusija ir Baltarusija -- Išvados -- Literatūra. Šios knygos autoriai [...] ėmėsi gana avantiūristiškos užduoties - siekė glaustai apžvelgti svarbiausius dabartinės tarptautinių santykių disciplinos būklės aspektus ir į tai atsižvelgdami įvertinti Lietuvos užsienio politikos analizę bei praktiką. Tai rodo ir knygos struktūra. Pirmojoje dalyje jie pakaitomis nagrinėja šiuo metu vyraujančių paradigmų - racionalizmo ir konstruktyvizmo - pagrindinius postulatus, antrojoje - prijaučiantieji skirtingoms mokykloms tarpusavyje polemizuoja dėl galimų Lietuvos užsienio politikos alternatyvų ir, remdamiesi skirtingomis teorinėmis prielaidomis, teikia atitinkamas rekomendacijas, kaip Lietuva turėtų elgtis dalyvaudama tarptautinėje politikoje. Lietuvai įstojus į ES ir NATO buvo pasiekti du nuo Nepriklausomybės laikų svarbiausi užsienio politikos tikslai. Natūraliai iškilo būtinybė peržiūrėti ir atnaujinti užsienio politikos gaires bei kryptis. Iš dalies pakitusią Lietuvos užsienio politikos viziją bei misiją atspindi 2004 m. dalies Lietuvos politinio elito suformuluota vadinamoji "Naujosios Lietuvos užsienio politikos" samprata. [...] Tačiau tiek akademinės bendruomenės, tiek platesnėse viešose diskusijose tokios vizijos įgyvendinimo galimybės nebuvo smulkiau išnagrinėtos. Juoba kad nebuvo kritiškai įvertintos racionalistiniu determinizmu grindžiamos šių nuostatų prielaidos ar aptarta alternatyvios užsienio politikos galimybė. Knygos autorių nuomone, Lietuvos užsienio politikos teorinių prielaidų nuoseklus aptarimas galėtų atskleisti naudingų praktinei Lietuvos užsienio politikai įžvalgų, jai įstojus į NATO ir ES. The authors of this book took up a rather venturesome objective – to briefly review the most significant aspects of contemporary situation in the field of international relations and to evaluate the analysis and practice of Lithuanian foreign policy. The structure of the book evidences the authors’ objective. The first part of the book is devoted to an analysis of the main postulates of the now prevailing paradigms of rationalism and constructivism, and in the second part of the book, the authors, who favour different schools, debate on possible alternatives in Lithuanian foreign politics and, based on various theoretical assumptions, provide relevant recommendations on how Lithuania should behave when participating in international policy. With Lithuania having entered the EU and NATO, two major aims of Lithuanian foreign policy since the restoration of independence were achieved. A necessity to review and upgrade guidelines and directions of international politics emerged. The concept of “foreign policy of the New Lithuania” newly formed by Lithuanian political elite in 2004 partially reflects the amended vision and mission of Lithuanian foreign policy. However, the implementation of such a vision has not been analysed in detail by the academic society as well as in wider public discussions. Moreover, preconditions of these provisions based on rationalistic determinism have not been critically evaluated and alternative paths in foreign policy have not been discussed. According to the authors of the book, coherent discussion of theoretical assumptions of Lithuanian foreign policy could reveal useful insights for Lithuanian foreign policy after its entering NATO and the EU.

Straipsnyje analizuojama ugdomojo mokymo samprata ir raida. Aptariami esminiai ugdomojo mokymo požymiai, iškelti V. Rajecko „Ugdomajame mokyme“ (1999), atskleidžiamos jų sąsajos su konstruktyvistine mokymo teorija, daugiausia atliepiančia dabarties iššūkius švietimui, bet ne paneigiančia ugdomąjį mokymą, o artėjančia prie jo. The article analyses the concept of educational teaching and its development since the antiquity and highlights the contributions of the most prominent pedagogy scholars of the 17th–19th centuries to this theory of teaching. In this context the most relevant components presented in the book “Ugdomasis mokymas“ by V. Rajeckas are analysed: a) emphasis on the importance of knowledge, b) perception of teaching and learning as a means of developing individuality at school age; c) increase in educative effect of teaching. The process how educational teaching reveals the essential links between development and upbringing is revealed. The article also emphasises the importance of active involvement of a school learner and a teacher in the process of cognition and the effect of educator’s personality on the constructive interaction and internalisation of values. The constructive teaching theory, which is based on the active involvement of school learners and their acquired experience and schemes of thinking, is presented. The emphasis is laid on the dynamics of learning and interaction of factors determining it, which is defined as radical, operational, pragmatic and social constructivism. The latter, in particular, expands the functions of learning implicating the role of teachers and peer learners in this process and, next to construction of knowledge, focuses on formation of psychical and social skills and, thus, satisfies the propositions of educational teaching. The educational teaching remains the main paradigm, which creates preconditions for approaching its fundamentals in various aspects and is included into the classics of theory of education as satisfying the differences in opinions of the times.

Straipsnyje aptariamos Justino Vienožinskio ir Vytauto Kairiūkščio dailės kritikos ypatybės, pedagoginės pažiūros, jų ištakos, lyginami dailininkų požiūriai j tapybos plastines savybes, liaudies meno svarbą, įvertinamas jų santykis su Lietuvos ir Europos moderniąja tapyba, nacionaliniu meniniu kontekstu. This comparison between the fine art critical approach and perception of painting of Justinas Vienožinskis (1896-1960), a painter, a pedagogue and the founder of Kaunas Art School, and Vytautas Kairiūkštis (1890-1961), the most famous Lithuanian constructivist, reveals the polarization of Lithuanian fine arts critique in the nineteen twenties and thirties and demonstrates the differing stylistic perspectives upon the évolution of painting. Both artists concerned themselves with modern art. Consequently, although their perceptions of works differ, rather similar descriptions of the features of painting are presented in their critical articles. Vienožinskis was concerned with the emotional origin of painterly expression, whereas the discipline of painterly view and the logic of "construction" was predominant in Kairiūkštis' evaluations of painting. Both critics differently evaluated the painting of the thirties of the 20th Century "Ars" group representatives Gudaitis, Samuolis and Vizgirda. Their approaches underscore the two dominant trends of the stylistic evolution of Lithuanian painting: the first (associated with Vienožinskis) was connected to Post-Impressionism (in particular the influence of Cézanne), whilst the other (that of Kairiūkštis) was based on Classical works of European fine art and had links to the Avantgarde. These approaches were influenced by the environment that formed the viewpoints of these artists: Vienožinskis was influenced by the ideas on art of the Polish neo-romantics through his experience and studies at the Krakow Academy of Fine Arts, Kairiūkštis was influenced by post-revolutionary Moscow with its rising avantgarde, and by Malewicz. Their attitudes to the features of folk art also differed. Having taken the attitudes of these painters and fine arts critics into consideration, it сап be stated that the basis for Vienožinskis' approach was the spiritual and cultural aspirations of the national revival at the junction between the 19th and 20th centuries, the world outlook of the neo-romantics, and the efforts to associate the modernization of Lithuanian painting with ethnic culture. The position of Kairiūkštis was based on the ideas of New Art, which blended classical works of fine art (Renaissance) with the most modem avantgarde works of the 20th Century. The pioneer of Lithuanian Constructivism perceived the perspective of national painting in a broader context than simply that of ethnic culture. The approaches of both painters are important in terms of the education of painters. The pedagogie methods of the early thirties in Kaunas Art School were outdated, and both artists stated that the school followed the old academie tendencies of painting. If the studio of Vienožinskis had worked in parallel with the studio of his opponent Kairiūkštis, would we have seen a further turning point in the history of Lithuanian Art? Unfortunately we will never know, as history did not provide as with such a possibility.

Reikalavimai pedagogų didaktinei kompetencijai keičiasi kartu su požiūriu į mokymosi prigimtį bei galimybes, taip pat kintant nacionaliniams ugdymo tikslams. Šiuo metu didaktinės kompetencijos kaitos poreikį lemia naujoji mokymosi teorija, grindžiama konstruktyvizmo bei socialinės kultūros teorinėmis idėjomis. Straipsnio autoriai pateikia prielaidą, kad švietimas yra viena konservatyviausių socialinio gyvenimo sričių, o pedagogai linkę pasitikėti senais, jau išmėgintais metodais. Taigi straipsnio keliamas tikslas – ištirti, kokie pedagogų didaktinės kompetencijos raiškos ypatumai būdingi Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms. Straipsnyje analizuojama pedagogų didaktinės kompetencijos kaita edukacinės paradigmos esminių pokyčių sąlygomis. Apžvelgiama pedagogo didaktinė kompetencija, asmens savybės, lemiančios ugdymo veiklos efektyvumą. Straipsnio objektas nagrinėjamas remiantis konstruktyvistiniu požiūriu, sociokultūriniu požiūriu bei didaktinės kompetencijos koncepcija. Atliktas tyrimas, apklausiant įvairių vietovių Lietuvos mokytojus. Tyrėjai vertino mokytojų darbo stilių pagal jų naudojamus metodus. Tyrimas parodė, jog dauguma mokytojų dirba, vadovaudamiesi poveikio, rečiau – sąveikos paradigma. Lietuvos pedagogai neturi vieningo mokymo stiliaus,dažniausiai jų mokymo metodai yra keleto stilių derinys. Konstruktyvizmo (mokymosi) idėjas atspindintys metodai Lietuvoje yra taikomi itin retai, naujausiais metodais dirbančių mokytojų yra mažuma. Taip pat straipsnyje apžvelgiami moksleivių mokymosi motyvacijos ypatumai, komentuojama tai, kaip jie turėtų daryti įtaką pedagogų veiklai. Requirements to didactic competence of pedagogues change with the attitude to the nature and possibilities of learning and with the goal of national education changing. At present the need for a change in didactic competences is determined by the new theory based on theoretical ideas of constructivism and social culture. The authors of the article present the supposition that education is one of the most constructive spheres of social life. Hence, the article is aimed at investigating what peculiarities of the expression of didactic competence of pedagogues are characteristic of Lithuanian schools of general education. The article analyses a change in didactic competence of pedagogues under the conditions of essential changes in the educational paradigm. Didactic competence of a pedagogue and his personal qualities determining the efficiency of the educational activity are reviewed. The investigation was carried out by surveying teachers from different localities in Lithuania. The investigated evaluated style of work of teachers according to the methods used. The investigation showed that the majority of teachers worked following the paradigm of effect rather than that of interaction. Lithuanian pedagogues have to uniform style of teaching, most often their teaching methods is a combination of several styles. Methods that reflect the ideas of constructivism (learning) in Lithuania are applied especially rarely, the minority of teachers work applying the latest methods. The article also reviewed peculiarities of pupils’ learning motivations, pointed out how they should affect the activity of pedagogues.

Ethical aspects of the 20th century utopias in architecture Utopias are often looked upon as a positive phenomenonstimulating human thinking and imagination. This couldnot be denied. Although when morality is treated just as a toolto achieve generous intentions, realization of utopias is usuallyfollowed by different social repressions. A good deal of researchhas been done on utopian societies. But most often such worksare merely focussed on the subjects of innovation, imaginationand tangibility. In research works by western as well as sovietauthors certain idealization of the research object can be felt,and the issues of social utopias are rarely discussed. These questionsare worth reviewing on a broader scale. The present workfocusses on the aspects of communist (socialist) utopian ethicsand its links with modernism. It is important to compare ethicaldifferences of architectural utopias that existed in West Europeanand soviet spaces. The present text is a part of a wider researchon structuralistic ideas in contemporary Lithuanian architecture.The author thinks such a review may help to develop more preciseunderstanding of the development peculiarities of humanisticideas in architecture of the 20th century in our country. Article in Lithuanian. Santrauka.Dažnai laikomasi nuostatos, kad utopija teigiamas, žmogaus mąstymą ir vaizduotę skatinantis reiškinys. Su tuonegalima nesutikti. Tačiau kai moralumą imama traktuoti kaip kilnių tikslų įrankį, utopijos įgyvendinimą neretai ima lydėtiįvairios socialinės represijos. Utopinių visuomenių tyrimų gausu. Tačiau juose dažniau nagrinėjamos novacijų, vaizduotės,realumo temos. Vakarų bei sovietinių autorių darbuose neretai jaučiamas tiriamojo objekto idealizavimas, retai svarstomisocialiniai utopijų klausimai. Juos tikslinga apžvelgti plačiau. Darbe dėmesys telkiamas ties komunistinės (socialistinės)utopijos etikos aspektais bei šios utopijos sąsajomis su modernizmu. Svarbu palyginti Vakarų Europos bei sovietinėje erdvėsegyvavusių architektūros utopijų etinius skirtumus. Šis tekstas yra platesnio tyrimo apie struktūralistines idėjas šiuolaikinėjeLietuvos architektūroje dalis. Manoma, kad tokia apžvalga padės tiksliau suvokti XX a. humanistinių architektūros idėjųraidos savitumus mūsų šalyje. Reikšminiai žodžiai: avangardas, industrializacija, etika, funkcionalizmas, aplinkos humanizacija, komunizmas, konstruktyvizmas,modernizmas, modernizmo reforma, moralė, socialistinis realizmas, socializmas, struktūralizmas, struktūralistinės idėjos,struktūralistinės architektūros konceptai, urbanizacija, utopija, visuomenė, viešasis interesas. First published online:21 May 2013

Straipsnyje siekiama rasti atsakymą į kausimą, ar Lietuvoje jau susiformavo konstruktyvistinė tarptautinių santykių tradicija. Atkreipiant dėmesį į gana trumpą laiką, per kurį buvo atlikta nemažai konstruktyvistinių tyrimų, straipsnyje apžvelgiamos ir įvertinamos atliktos studijos bei identifikuojami svarbiausi teoriniai ir metodologiniai įtakos šaltiniai. Lietuvos tarptautinių santykių disciplinoje konstruktyvizmas taikomas trijose plačiose srityse. Pirma, analizuojamas saugumo ir užsienio politikos ryšys su valstybės tapatybiniais procesais, antra, atliekama Lietuvos sprendimo priėmėjų problemų saugumizavimo analizė, ir, trečia, siekiama rasti būdų, kaip pritaikyti konstruktyvizmą praktinės politikos problemų sprendimui. Straipsnyje daroma išvada, kad konstruktyvizmas Lietuvoje vis dar formuojasi siekdamas susintezuoti savo metodologiją. Jam dar teks įveikti bent du didelius akademinius iššūkius – išplėsti empirinių tyrimų lauką toliau nei Lietuva ir Baltijos valstybės bei ištobulinti savo teorinį žodyną bei analizės instrumentus The article aims to answer the question whether there is a tradition of constructivist international relationship in Lithuania. Having in mind quite a short period of time during which a number of constructivist research has been carried out, the article takes a look at the studies performed and gives the main theoretical and methodological sources. In the discipline of the Lithuanian International Relations Constructivism is applied in three broad areas: firstly, it touches upon the relationship between safety and foreign policy and their ties with the state identity processes; secondly, it analyses the problems of safety among decision makers in Lithuania, and thirdly, it seeks ways to apply constructivism for solution of practical political issues. A conclusion is made that constructivism is still developing in Lithuania and is seeking to synthesize its methodology. In order to establish constructivist relations in Lithuania, two big academic challenges have to be overcome: the area of empirical research has to be expanded to other countries than Lithuania or the Baltic States, and theoretical vocabulary and tools of the analysis have to be developed.

2004 m. Lietuva įstojo į ES ir NATO – pasiekė du nuo nepriklausomybės atkūrimo svarbiausius užsienio politikos tikslus. Tačiau šalis dar turi įtvirtinti savo padėtį ir statusą euroatlantinėje liberalių demokratijų bendrijoje [...] dinamiškoje globalioje ir Europos strateginėje aplinkoje, kurią geriausiai apibūdina nesilpstanti transatlantinių santykių įtampa, Rusijos balansavimas tarp reimperizacijos ir dezintegracijos bei besitęsiantis vidinis politinis ir ekonominis ES sąstingis. Atsispirdami nuo dabartinės racionalizmo ir reflektyvizmo priešpriešos tarptautinių santykių disciplinoje analizės, straipsnio autoriai nuosekliai nagrinėja ir lygina Lietuvos užsienio ir saugumo politikos alternatyvas bei bando ieškoti abiejų požiūrių sintezės [...].Autorių nuomone, Lietuvos užsienio politikos formuotojai turėtų, kai galima, „žaisti“ pagal postmodernios politikos taisykles, tačiau visada prisiminti geopolitiką, kai būtina. Straipsnyje, remiantis teorine realistinio ir konstruktyvistinio požiūrio į užsienio politiką sinteze, teigiama, kad Lietuvos euroatlantizmas neturėtų nustelbti visų kitų visuomenės interesų bei problemų, nes narystė ES Lietuvos visuomenės gyvenimui turi daug labiau jaučiamų ir ilgalaikių padarinių, kitaip nei narystė NATO ar santykiai su JAV. Europos politikoje Lietuva turi internalizuoti ES kaip savo korporatyvinės tapatybės dalį ir žvelgti į Europa ne kaip į politikos objektą, bet suvokti, kad Lietuva pati yra Europos politikos subjektas – neatskiriama Europos kolektyvinės tapatybės dalis, ir efektyviai prisidėti prie paneuropinės politikos formavimo. By joining the EU and NATO in 2004, Lithuania has accomplished two most important goals since the restoration of independence. However, the country still has to consolidate its position in the Euro Atlantic community of liberal democracies […] in the dynamic global and European strategic environment which is best demonstrated by the unrelenting tension in transatlantic relations, Russia’s balancing between reimperisation and disintegration, and by the continuing political and economic stagnation of the EU. Using the analysis of the antithesis between rationalism and reflectivism within the international relations discipline as a launching pad, the authors examine and compare the alternatives of Lithuanian foreign and security policy. Subsequently, they search for the synthesis of both views. According to the authors, when possible, the formers of Lithuanian foreign policy ought to “play” by the rules of post-modern politics, yet always to recall geopolitics, if necessary. Using the synthesis of the realistic and constructivist view of the foreign policy, the article asserts that Lithuanian euroatlantism should not eclipse the other interests and problems of the society since membership in the EU, unlike NATO membership or relations with the USA will have long-term results. In European politics, Lithuania must internalize the EU as a part of its own corporate identity and see Europe not as a political object but rather realize that Lithuania itself is a subject of European politics, that is, an inseparable part of Europe’s collective identity contributing to the formation of pan-European politics.

Parallels of European structuralism ideas in Lithuanian architecture One of the most controversial periods of architectural history, which has been identified with avant-garde of philosophy, art, music and science, in Lithuania is laconically described as soviet modernism. One of contemporary architectural phenomena, which is characterized as a part of soviet modernism, is structuralism. In Lithuania it developed as a reaction to creative results of a modernistic style. The text concentrates on one segment of a wider research of structuralism ideas in contemporary Lithuanian architecture. The paper discusses the basic concepts of structuralistic architecture and their genesis, reviews the manifestation of these ideas in Lithuania and other European countries. Attention is paid to ideas which determined changes in townscape. Supposedly, such a review will help to define peculiarities in the genesis and development of structuralistic tendencies in Lithuania and understand their influence on architectural development in the country. Article in Lithuanian. Santrauka.Vienas kontroversiškiausių architektūros istorijos periodų, pasaulio architektūrologijoje gretintas bei tapatintas su fi losofi jos, dailės, muzikos ir mokslo avangardo srovėmis, Lietuvoje dažnai apibūdinamas lakonišku terminu sovietinis modernizmas. Vienas šiuolaikinės architektūros reiškinių, neretai apibūdinamas kaip sovietinio modernizmo dalis, yra struktūralizmas, kuris Lietuvoje formavimosi kaip reakcija į modernizmo stiliaus kūrybinius rezultatus. Šis tekstas yra platesnio tyrimo apie struktūralistines idėjas šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje dalis. Bandoma įvardyti pagrindinius struktūralistinės architektūros konceptus, jų kilmę bei lygiagrečiai apžvelgti šių idėjų apraiškas Lietuvoje bei kitose europinės tradicijos šalyse. Dėmesys telkiamas į idėjas, lėmusias miestovaizdžio kaitą. Manoma, kad tokia apžvalga padės tiksliau apibrėžti struktūralistinių tendencijų Lietuvoje kilmės ir raidos savitumus bei aiškiau suvokti jų įtaką architektūros raidai mūsų šalyje. Reikšminiai žodžiai: avangardas, dezurbanizacija, industrializacija, funkcionalizmas, konstruktyvizmas, modernizmas, modernizmo reforma, socialistinis realizmas, struktūralizmas, struktūralistinės idėjos, struktūralistinės architektūros konceptai, urbanizacija. First Published Online: 21 May 2013

Straipsnyje kaip specifinis XX a. dailės tyrimų šaltinis nagrinėjama knygų grafika. Nors taikomosios grafikos paveldu vis labiau domisi dailės ir kultūros istorikai, dizaino teoretikai ir praktikai, tebevyrauja selektyvus, hierarchizuotas požiūris į jį. Visavertėmis grafikų kūrybos sritimis pripažinti estampai, bibliofilinio pobūdžio knygų apipavidalinimas, ekslibrisų kūryba, tuo tarpu dideliais tiražais leisti kūriniai – plakatai, žurnalinė grafika, reklama, pakuotės, blankai, masiniam vartotojui skirtų knygų viršeliai ir iliustracijos, jau nekalbant apie knygos dizainą, – vis dar laikomi menkesnės vertės darbais. Atitinkamai – ši grafikos paveldo dalis kol kas neįgijo ir visaverčio dailės istorijos šaltinio statuso. Šiame straipsnyje, pasitelkus vien taikomosios grafikos pavyzdžius, tiksliau – meniškai apipavidalintas knygas, svarstomas Telesforo Kulakausko vaidmuo 4-ojo dešimtmečio dailės scenoje, iškeliami palyginti mažai tyrinėtų, dailės mėgėjams beveik nežinomų autorių – Jono Juozo Burbos ir Jono Steponavičiaus – darbai, ženklinę naujų estetinių normų ir tendencijų įsitvirtinimą. Parodoma, koks vertingas XX a. I pusės dailės tyrimų šaltinis yra taikomoji grafika, kaip šios specifinės dailės srities išsamesnė analizė galėtų papildyti ir pakoreguoti svarstymus apie tarpukario Lietuvos meninės kultūros pobūdį, modernizmo tendencijas mene ir kasdienybėje, neoklasicizmo sklaidą ir vietinius ypatumus. Tyrimas taip pat siūlo keletą naujų argumentų samprotaujant apie dailininko visuomeninį statusą ir profesinės veiklos galimybes tarpukario Lietuvoje. Book illustration as a specific source for the 20th c. art studies is recognized in Lithuanian art history, although such works of graphics art as posters, advertisings, periodicals and book design are still considered as second rank art works. As a consequence, this part of graphic art heritage is not yet regarded as a full-value source for art history. The role of several Lithuanian artists of the 1920s and 1930s is discussed by analysing the work in book design and illustration. The work of Telesforas Kulakauskas deserves particular interest. Works of Jonas Juozas Burba and Jonas Steponavičius whose names are hardly known to art-lovers are highlighted as benchmarks of the new aesthetical standards and tendencies. In this way it becomes evident that a more detailed analysis of graphic design could contribute to and upgrade considerations regarding the character of Lithuanian interwar artistic culture, ways of modernisation of art and everyday life, as well as the spread of Neoclassicism and Regionalism. The study offers also a series of new arguments regarding the artist’s social and professional status in interwar Lithuania.

Straipsnyje analizuojamas naujojo meno ir V. Kairiūkščio teorinių pažiūrų bei kūrybos ryšys, naujojo meno idėjų atgarsiai Lietuvos dailės kritikoje, kitų meno sričių atstovų tekstuose. Trečiasis dešimtmetis buvo svarbus dailininko meninėms pažiūroms formuotis ir jo tapybos stilistinei raidai. Būtent šiuo laikotarpiu padėti estetinių pažiūrų pamatai, suformuotos pagrindinės meno kūrinio vertinimo nuostatos. Dailininko kūrybą ir pažiūras veikė meninės bei kultūrinės aplinkos sąlygos (iki 1931 m. jis gyveno Vilniuje), kontaktai su tarptautiniu avangardu. Šio dešimtmečio kūryba kito, pereidama įvairias stilistines fazes, patyrė art deco ir neoklasikos įtaką, taip atspindėdama meninių pažiūrų pokyčius. Ji yra geras pavyzdys ir naujojo meno idėjų transformacijoms, konstruktyvizmo sąlyčiams su art deco ir neoklasikos meniniais principais analizuoti. V. Kairiūkščio trečiojo dešimtmečio estetinės pažiūros ir kūryba patenka į XX a. Rytų ir Vidurio Europos dailės avangardo kontekstą kaip būdingas laikotarpio meninių idėjų, meno atnaujinimo, intelektualinių (teoriniai straipsniai, kritika) ir organizacinių (parodų organizavimas, pedagoginė veikla) pastangų pavyzdys. Dailininko kūrybos ir pažiūrų gretinimas su nacionalinio meno raida, laikotarpiui būdingomis idėjomis, menininkų judėjimais ir manifestacijomis leidžia geriau suvokti šio laikotarpio meno specifiką. The article provides an analysis of the relations between the Art Nouveau and V. Kairiūkštis’s theoretic views and creative, the repercussions of the ideas of the Art Nouveau in Lithuanian art criticism and the texts of representatives of other arts. The twenties were an important period for formation of artistic views and the stylistic development of the artist. The foundations of aesthetic views were laid and the main attitudes of evaluation of works of art were formed. The creative and views of the artist were influenced by the artistic and culture environment (V. Kairiūkštis lived in Vilnius till 1931), as well as by contacts with international vanguard. The creative of the decade was changing by passing through different stylistic phases, it experienced the influence of the Art Deco and neoclassicism and thus reflected the changes in artistic viewpoints. It is a good example for analysis of the transformations of the ideas of the Art Nouveau, contacts between constructivism and the Art Deco and the neoclassicist artistic principles. The aesthetic views and creative of V. Kairiūkštis in the twenties fall into the context of the artistic vanguard of the Eastern and Central Europe of the 20th century as a characteristic example of the artistic ideas, renewal of art, intellectual (theoretical aspects, criticism) and organizational (organization of exhibitions, pedagogical activities) endeavour. The comparison of the artist’s creative and views with the development of the national art, the ideas, characteristic of the period, artistic movements and manifestations allows for a better understanding of the specificities specificities of the art of the period.

Dailės avangardas (būdingi meniniai požymiai, teoriniai menininkų pasisakymai, kritikos reakcija, visuomenės nuomonė ir kt.) pasirodė 3 dešimt. pradžioje. Tolesnė jo plėtotė keitėsi, priklausė nuo socialinių ir kultūrinių krašto sąlygų. 3 dešimt. pabaigoje keitėsi ir avangardo nuosekliausio šalininko V. Kairiūkščio tapyba, įgaudama būdingų art deco bruožų. Vilniaus Naujojo meno parodą reikia vertinti kaip reiškinį, nepaveiktą anuometinės Lietuvos (be Vilniaus krašto) dailės raidos. Avangardas priminė apie save po 8 metų (1931) Kaune, kuomet buvo surengta V. Kairiūkščio ir jo mokinių paroda. Ji buvo sutikta skeptiškai tiek realizmo, tiek modernistines kryptis remiančių kritikų. Tai parodė atitinkamą Lietuvos dailės ir estetinės minties ypatybę: ji sunkiai perkando neįprastą meninės kalbos vaisių. Lietuvos estetinė mintis nesugebėjo atsiriboti nuo neoromantinių ir tautinio stiliaus idėjų. Tačiau tokios nuostatos negalėjo paneigti fakto, kad XX a. 3 dešimt. Lietuvos dailėje vis dėlto buvo „provokacijos“, „atmetimo“, „neigimo“ ženklų radimosi laikotarpis. Avangardo idėjų ir minties požymių yra žinomame Ars‘o grupės manifeste, išspausdintame pirmosios grupės parodos kataloge (1932). Šiame manifeste yra 3 dešimt. pradžios avangardui būdingų, taip pat V. Kairiūkščio tekstuose aptinkamų sąvokų, randame avangardinį požiūrį į pasaulį ir tautą ir ypač nuostatą „kurti šios epochos stilių“. Ars‘o manifestas bei arsininkų kūryba buvo lyg antroji Lietuvos dailės avangardo banga, subrendusi naujoms meno ir socialinėms sąlygomis. The art avant-garde movement (standard artistic features, theoretical opinions of artists, reaction of the critics, public opinion and so on.) appeared at the beginning of the 30-ies. Its further development evolved, depended on social and cultural conditions of the region. At the end of the 30-ies, creative painting of the most consistent avant-garde follower V. Kairiūkštis changed by acquiring typical art deco features. Vilnius “Exhibition of New Art” (Naujojo meno parodą) should be evaluated as a phenomenon unaffected by the development of art in Lithuania (excluding Vilnius area). Avant-garde reminded of itself after 8 years (1931) in Kaunas, when there was an exhibition of V. Kairiūkštis and his students. It was met with skepticism by critics of both realistic and modernistic movements. This circumstance demonstrated a specific feature of Lithuanian artistic and aesthetic thinking: it ran into difficulties “chewing” on this unusual fruit of artistic language. Lithuanian aesthetic thought could not distance itself from neo-Romantic and national style ideas. However, such attitudes could not deny the fact that in 1930-ies., one could observe in Lithuanian art the period, where “provocation”, “turning down”, “denial” signs emerged. Features of avant-garde and thought can be found in the famous manifesto of Ars group, published in the first exhibition catalogue of the group (1932). This manifesto contains concepts typical of avant-garde of the beginning of the 30-ies, also, found in V. Kairiūktis text; one finds avant-garde attitude towards the world and nation, especially resolution to “create the style of this period”.