Search

Kinijoje užgimusi ir savitai daugelyje Rytų Azijos kraštų išsiskleidusi kaligrafija yra itin subtilus šios civilizacijos estetinis fenomenas. Šis reiškinys gali būti tyrinėjamas kaip aukščiausią vietą kinų ir japonų menų hierarchijoje užimanti ir anksčiausiai savo estetinius principus suformavusi vaizduojamojo meno rūšis, sudėtinis tapybos ir kitų menų komponentas, taip pat tradicinis rašto ženklų mokslas, jungiantis ideografinio rašto genezę ir jo raidos istoriją. Iš čia kyla išskirtinė hieroglifinio simbolio, kitokio nei senovės egiptiečių, svarba. Jis išauga iš archajiškų pirmapradžių vizualinės kultūros sluoksnių ir asocijuojasi su įvairiais žmogų supančio pasaulio objektais, reiškiniais, vaizdais. Kaligrafijos meno esmę sudaro iš kinų rašto perimtos ir laisvai kūrybiškai interpretuojamos ideografinės struktūros, svetimos vakarietiškam alfabetiniam raštui. Kiekvienas kinų rašto ženklas reiškia tam tikrą sąvoką. Hieroglifas, turintis simbolinę, o ne fonetinę reikšmę, gali būti stilizuoto gyvūno, daikto, geometrinės formos pavidalo ir reikšti tiek konkretų daiktą, tiek abstrakčią idėją ar veiksmą. Vadinasi, kinams jų rašmenys tiesiogiai asocijuojasi su įvairiais juos supančio gamtos pasaulio objektais, reiškiniais, vaizdais. Todėl kinų tautos rašmenų pagrindą sudarantis hieroglifas išsiskiria ypatingu semantiniu daugiaprasmiškumu, situatyvumu ir kontekstualumu.