Search

On costumed processions in Žemaitija on Shrove Tuesday, the ‘beggars’ were and are among the main characters, as attested by the mask’s distribution area, the name ‘Shrovetide beggars’ being given to the whole band of masked people, and the relative abundance of the costumed “beggars”’ songs. This study examines some examples from the repertoire of Shrove Tuesday carnival songs in Žemaitija, parodies of religious hymns and folk songs, which the performers called hymns and which were performed in imitation of sacred singing. The present analysis identifies their features, origins and function at the Shrove Tuesday carnival.

Straipsnis skirtas ekstatinio juoko, dūksmo praktikų, legendų ir parabolių jungtims aptarti. Tuo tikslu diskutuojama, kokio tipo chasidai plėtojo praktikas ir kaip jos yra susijusios su mąstymu, veiksmu bei žodžiu. Chasidizmas kyla iš judėjiškos liaudies pasaulėjautos ir kasdienybės bendravimo. Nors chasidizmas atsirado XII–XIII a. Vokietijoje, jis esmingai pakito ir išsiplėtė XVIII amžiaus Vidurio ir Rytų Europoje, daugiausia Abiejų Tautų Respublikoje, Rumunijoje, Vengrijoje. Iki nūdienos jis išlieka vėlyvąja savo kilmės forma ir išreiškia unikalias religines ir filosofines patirtis, tarp kurių reikšmingos yra švento dūksmo ir parabolinio mąstymo, jo sklaidos sąsajos. Chasidizmo judėjimo dvasia ir įtaka buvo jaučiama Lietuvoje, todėl jis turi būti vertinamas kaip Lietuva žydų kultūros – religijos, folkloro, literatūros, filosofijos – fenomenas. Chasidų išplėtotos šokimo, giedojimo, maldingo varymosi kūliais, juoko praktikos dažniausiai buvo tarp sinagogų, viešojoje miestelių erdvėje, susitikimų ir maldos kambariuose, kuriuose emocingai buvo pasakojamos biografinės legendos ir stebukliniai nutikimai, padėję spręsti reikšmingus gyvenimo klausimus, religingai, filosofiškai ar mistiškai svarstyti būties klausimus. Emocingas protas gyvena parabolių, džiaugsmo, solidarumo ir atjautos sūkuryje. Aptarti chasidizmo teiginiai atskleidžia savitą santykį su šventumu ir kasdienybės Dievu, kuris toli nuo scholastinių išvedžiojimų, tačiau pamokantis, besikreipiantis, girdimas, jaučiamas. The article discusses the connections between ecstatic laugh, practises of enthusiasm, legends and parabolas. It is discussed, what type of Hasideans developed practices and how they are related with thinking, action and word. Hasidism originates from Jewish worldview and everyday communication. Although, Hasidism appeared in Germany in 17th – 18th centuries, it fundamentally changed and expanded in 18th century Middle and Eastern Europe, mostly in the Polish–Lithuanian Commonwealth, Romania, Hungary. Until today, it remains in its latest form and expresses unique religious and philosophic experiences, among which the significant ones are the relations between the saint enthusiasm and parabolic thinking, its disseminations. The spirit and the impact of Hasidic movement were felt in Lithuania. Therefore it has to be valued as phenomenon of Lithuanian Jewish culture – religion, folklore, literature, philosophy. Hasidic practises of dancing, singing, praying and laughing were mostly in synagogues, in public town spaces, in meeting and prayer rooms, where biographical legends and miraculous events, which helped to deal with significant issues of life, and religiously, philosophically and mystically discuss the questions of existence, were told emotionally. Emotional mind lives in the whirl of parabolas, happiness, solidarity and sympathy. The discussed Hasidic statements reveal distinctive relation with holiness and everyday God, who is far from scholastic routing but is instructive, asking, audible and tangible.

Žiemos ir pavasario ciklo kalendorinės šventės siekia žilą senovę ir yra gerai žinomos tiek šių laikų Lietuvos, tiek Lenkijos etninės kultūros gyvojoje tradicijoje. Vienas seniausių šių švenčių reliktų yra persirengėlių - antropomorfinių, zoomorfinių, ornitomorfinių ir mitinių personažų - eitynės, improvizuoti vieši spektakliai, sodybų lankymo tradicijos. Kalėdų ir Užgavėnių švenčių persirengėliai abiejų kaimyninių tautų ir šalių regionuose turi tiek bendrų bruožų, tiek ir esminių skirtumų. Šiame straipsnyje jie yra pristatomi, gretinami ir apibūdinami. Išvadose pateikiami išsamūs šių lyginamųjų tyrimų rezultatai. Winter- and Spring-time calendar feasts have old time sources and they are well-known both in contemporary Lithuanian and Polish living folk life traditions. One of the most featuring relics in such feasts we know the disguisers traditions, containing anthropomorphic, zoomorphic, ornithomorphic and mythologic personages, with their open space performances, parades and house-visiting traditions. Christmas and Shrovetide feasts-time traditional disguisers have similar personage features, as well as their differences in particular Lithuanian and Polish ethnic regions. All such analogues and differences are put as comparative research objects of this article, and results of actual investigations are reflected in the conclusions hereby. It is important to note, that all disguisers are well-known both in Christmas and Shrovetide feasts in Poland, and mostly in Shrovetide feast-time in Lithuania. They have many common features from ancient (pre-Christian) times, and also many different masks with particular their functions, coming from the historical times up to present times, because of different cultural life, world-look experience, and regional people creativity in real localities. Those ethnic culture proclamations are still in process - some masks still are well-known and popular, some masks are on the way to be forgotten, and some masks are as innovations from the contemporary modern times. Anthropomorphic masks in Polish Christmas-time and Shrovetide feasts reflects: some national minorities, such as "Gipsy people", "Jews"; some social groups, such as "beggars", "bear-masters", "Jewish rabbi", etc; military people - from "soldiers" up to "officers"; some historical an even biblical personages, such as "king Herod", "queen Herodiade", etc. Zoomorphic masks are well-known here as "horse" ("horse-rider"), "sheep", "calf", "piggy& And the most important we know some black and ugly-dressed bull-shape or aurochsshape (turoń) personage here. Ornithomorphic masks are the same both in Poland and Lithuania. We know "goose", "crane" and "stork" in Polish Christmas and Shrovetide feasts, and in Lithuanian Shrovetide feast. Mythological masks also are similar. We know "devil", "death" ("the Reaper") both in Polish Christmas and Shrovetide feasts and in Lithuanian Shrovetide feasts. And "witch" is known in Lithuanian Shrovetide feasts, and it is unknown any time in Poland. Some masks are known especially in Polish Shrovetide feasts. It is "Harlequin- style" costume, "Bach-Deity" personage, as well as pre-Christian "Lent-God" (Lith. - Gavėnas; Pol. - Księc Zapust). And "a Professor with donkey head" is known in Polish Shrovetide feasts only. Some masks are known especially in Lithuanian Shrovetide feasts. It is "hempen-man" and "lardy-man" (Kanapinis and Lašininis), symbolising in going Spring and out-going Winter. And "doctor" as "Hungarian-nationality- man" is also known in Lithuanian Shrovetide feasts only. Zoomorphical masks in Lithuanian Shrovetide feasts are more various. In addition to mentioned above Polish Christmas-time masks (all of them are known in Lithuania as well) we know (enough rarely) "mutton", "monkey", "wolf", "deer", "rabbit", "fox" and "ox" in addition. The modern masks, such as "photographers", "camera-men", "business-men", "bikers", "Zombie-men", are out of research area in the article. All last-time disguiser innovations in Polish and Lithuanian Christmas-time and Shrovetide feasts have to be investigated and discussed in the separate article.

Straipsnyje pateikiami nauji istorinių ir literatūrologinių tyrimų duomenys apie Vilniaus kabaretą "Ach". Pirmasis tokio tipo pasirodymas įvyko karnavale 1908 metais. Vilniaus kabareto kūrėjai buvo tapytojas Stanislaw Bohusz-Siestrzencewicz, gydytojas Michal Minkiewicz ir architektas Tadeusz Rostworowski. Kabarete vaidino aktoriai-mėgėjai, dažniausiai garsiųjų bajorų šeimų vaikai iš Vilniaus bei Vilniaus krašto. Kabareto "Ach" rėmėjai taip pat buvo turtingi bajorai. Spektakliuose vaidino ir lenkų literatai: rašytojos Emma Jelcnska-Dmochowska ir Helena Romer-Ochenkowska, poetas Zdzislaw Kleszczynski. Kabareto "Ach" pasirodymai vyko tik vieną kartą, kasmet karnavalo metu, Vilniaus miesto salėje. Pasirodymai turėjo tą pačią kompoziciją: iš pradžių vieno veiksmo spektalis, o po to - humoristiniai dialogai, parodijos, skėčiai, šokiai ir t.t. Jų tema buvo susijusi su Vilniaus miesto aktualijomis. Vilniaus kabaretas primindavo Miuncheno "Fasching" bei Krokuvos kabaretą Ziclony Balonik (1905-1912), bet turėjo ir "vietinių" bruožų. Pagrindiniai jų: pasirodymas vyko viešai, bilietą į spektaklį galėjo nusipirkti kiekvienas vilnietis, pelnas buvo skirtas neturtingiems iš Vilniaus šv. Antano namų. Kabaretas "Ach" paskatino ir kitus vilniečius kurti humoristines programas: 1909 metais savo kabaretą sukūrė Lenkų teatro aktoriai. 1910 metais pasirodė dar vienas Vilniaus kabaretas "Revueta Kukuryku"; jo kūrėjai buvo menininkų grupės "Banda" nariai. Taigi nuo 1910 metų Vilniuje kabaretai tapo "madingi". Kabaretas "Ach" egzistavo be pertraukos nuo 1908 iki 1914 metų, o paskutinis pasirodymas įvyko 1917 metais, vokiečių okupacijos metu. Traditions of European cabaret take origin in the Parisian cabaret "Le Chat Noir" (1881). These traditions entrenched however only in the beginning of the XXth century (Germany, France, Russia).The Vilnius cabaret "Ach" was born during the carnival in 1908. Amateur actors - members of landlord's families from Vilnius and its vicinities took part in Vilnius cabaret "Ach". Founders of the Vilnius cabaret were: painter S. Bohusz-Siestrzeńcewicz, physician M. Minkiewicz and architect T. Rostworowski. Cabaret performances included dance shows (cakewalk was danced here for the first time), one - act plays, satiric dialogues regarding realities of Vilnius and etc. Cabaret performances took place once a year in the City Hall of Vilnius during the carnival. Success of "Ach I" stimulated professional actors of Polish Theatre who presented their own cabaret performance in Vilnius to follow it. In 1910 one more form of cabaret - "Revueta Kukuryku" performed by the group of actors called "Banda" emerged. From this point it can be asserted that fashion of cabaret overwhelmed Vilnius. But namely "Ach" gathered the greatest number of spectators. Famous Vilnius litterateurs such as E. Jeleńska-Dmochowska (1909) and H. Romerówna (1910) played in the performances of "Ach". Besides scenic shows founders of the cabaret thought about publishing of day-to-day bulletins that were illustrated by S. Bohusz-Siestrzeńcewicz. Most often it contained Pierrot playing the guitar portrayed on the cover. The last performance of "Ach" took place during the carnival in 1917.

Lietuvos liaudies buities muziejus – XIX–XX a. pr. Lietuvos kaimų ir miestelių architektūros bei buities ekspozicija po atviru dangumi – unikali galimybė etninei kultūrai skleistis įvairiausiomis formomis. Viena šios įvairovės apraiškų – renginiai. Nuo 1975 metų organizuojami renginiai, skirti metų ciklo papročiams, tradicinėms kalendorinėms bei kai kurių ūkio darbų pradžios ir pabaigos šventėms. Palaipsniui susiformavo metinis renginių ciklas – Užgavėnės, Velykos, Jurginės, Sekminės, Joninės, Žolinė, Kalėdų papročiams skirti renginiai. Šiuo straipsniu siekiama remiantis muziejaus archyve sukaupta medžiaga, organizatorių ir dalyvių pasakojimais bei publikacijomis, chronologiškai apžvelgti Užgavėnes, kuriomis prasidėjo aukščiau minėto renginių ciklo formavimasis. Tai ilgiausią ir mažiausiai nutrūkstamą (o gal ir visai nenutrūkstamą) „biografiją“ turintis muziejaus renginys, išlaikęs istorinių permainų išbandymus ir tapęs visos Lietuvos tradicija. Užgavėnės ilgai buvo vienintelis renginys muziejuje žiemą. Iki šiol jos kasmet išlieka masiškiausiu renginiu, sutraukiančiu daugiausia dalyvių ir lankytojų. Renginys (vadintas Žiemos palydų švente, nuo 1989 m. – Užgavėnėmis), išlaikęs laiko, permainų išbandymus, o kartu ir besikeičiantis, tapo tradicija ne tik muziejuje, bet ir visoje Lietuvoje. Susidomėjimas užgavėnėmis muziejuje didėja ir tarptautiniu mastu. Lietuvos muziejininkų ir kultūrininkų uždavinys – tobulinant organizavimą, populiarinti jas visame pasaulyje. The event earlier called the Seeing off the winter and since 1989 the Shrovetide passed the test of time and changes and became a tradition not only of the Museum but of all Lithuania. Though the Shrovetide events refreshed by the Museum now take place in many big and little towns of Lithuania (because of the changes of the rhythm of the work, now different than it was in agrarian Lithuania, they are organized on Sunday and not on Tuesday) a lot of people on Sunday before the Shrovetide go to Rumšiškės Open Air Museum. The tradition is carried on and represents the immaterial heritage of Lithuanian culture. The interest in the Shrovetide event in the Museum has increased on a world scale. The aim of Lithuanian museum and cultural workers is to popularize it all over the world

Straipsnyje nagrinėjamas klasikinis Henri Bergsono traktatas .Apie juoką. (1900), atskleidžiant vidinius teksto prieštaravimus, mechanišką tyrimo objekto spraudimą á savą teorinę schemą bei rekonstruojant nutylėtas kontraintuityvias prielaidas. Siekiama parodyti, kad klasikinės filosofijos prieiga negali paaiškinti juoko patirties ne vien dėl savo nejautrumo socio-istoriniam kontekstui, esencializmo, binariniø opozicijų ir .objektyvaus žvilgsnio. pretenzijos, bet ir dėl pasirinkto objekto specifikos, kuri gali bûti adekvačiau suprasta tiktai sąmoningai atsisakius tikslo sukurti ją .paaiškinančią. teoriją. The article deals with the classical tractate .On Laughter. by Henry Bergson (1900) and, more precisely, with the problem that a critical analysis of the tractate reveals: is it possible to have a theory of laughter, is laughter susceptible to rational scrutiny, or what if the basic formal assumptions of classical essentialistic philosophy are the very ones that hinder us from understanding our experience of the phenomenon in question? The article shows that Bergson.s approach on laughter is inconsistent with his explicit aims and general intuitivism, context-blind and has very limited explicative scope. Finaly, in contrast, the article claims that laughter is better understood by defining it rather negatively.

Straipsnyje nagrinėjama Ludwigo Tiecko komedija „Batuotas katinas“, ieškant joje romantinės ironijos pavidalų. Autorius, daugiausia remdamasis Friedricho Schlegelio, Georgo Hegelio ir Søreno Kierkegaard’o teorijomis aptaria romantinės ironijos sąvoką, jos raidą ir interpretacijas. Aptardamas „Batuoto katino“ komediją, autorius teigia, kad parodijuojančioji L.Tiecko ironija suponuoja pirminės tvarkos, prasmės, vertės demontavimą, sumodeliuojant komišką, bet kartu ir rimtą tos tvarkos atitikmenį, sukeliantį estetiškai malonius „gražaus griovimo“ išgyvenimus. Teigiama, kad tiesioginis objektas, į kurį nukreipta L. Tiecko ironija, yra žinoma Charles’o Perrault pasaka, o dramoje „Batuotas katinas“ ardyti ir parodijuoti pasmerkta kone viskas: pradedant tuometine literatūra, dramaturgija, teatru, publikos ir kritikos skoniu, aktorių vaidyba, baigiant logikos dėsniais ir pasaulio chronotipu. Pažymima, kad ir pati pjesė yra saviironiška ir saviparodiška, vėlesnėms scenoms parodijuojant ankstesnes. Konstatuojama, kad „Batuoto katino“ žaidimas iš esmės tampa nuoroda į organišką ir dinamišką pasaulio vienovę išpažįstančią romantinę pasaulėvoką, kurioje autentiškas žaismingas karnavalas integruoja į save visas pasaulio sferas, sulydydamas jas juoko bei džiaugsmo stichijoje. Autorius pažymi, kad dramoje pasaulis tarsi apverčiamas ir sykiu iš naujo kuriamas, išardant atstatomas, taip parodant chaotišką ir dialektišką jo prigimtį ir schlegeliškąjį „pradinį žmogiškosios prigimties chaosą“. The article analyses Ludwik Tieck’s comedy “Puss in Boots” searching for forms of romantic irony in it. Based mostly on theories by Friedrich Schlegel, George Hegel and Søren Kierkegaard, the author discusses the concept of romantic theory, its development and interpretations. When discussing the comedy “Puss in Boots”, the author claims that Ludwik Tieck’s parodying irony supposes the takedown of the primary order and meaning by modelling a comic yet serious equivalent of it, which provokes aesthetically pleasant experiences of “a beautiful destruction”. The author claims that the direct object on which Ludwik Tieck’s irony is focused is the famous fairy tale by Charles Perrault, and his “Puss in Boots” is aimed at destroying and ironizing almost everything: starting from the then literature, dramaturgy, theatre, public taste, actors’ performances and ending with laws of logics. The author notes that the play itself is self-ironic and self-parodying with its later scenes parodying the previous ones. It is stated that the game of “Puss in Boots” becomes a certain reference to the organic and dynamic unity of the word with romantic world perception, where an authentic playful carnival involves all fields of life. The author notes that the world as if overturned in the play and created again from the scratch thus showing its chaotic and dialectic nature.

Darbe siekiama atskleisti retorinės komunikacijos ypatumus Juozo Erlicko kūryboje. Nagrinėjami J. Erlicko retoriniai kodai: buržuazinis ir politinis rašymo kodai, intencija komunikuoti ir žaidimas su adresatu, žaidimas kalbos štampais ir retorinės kultūros elementais, karnavališkumo principas ir retorinės kaukės. Daug dėmesio studijoje skiriama autoriaus pasirodymui tekste ir oratoriaus prisistatymui auditorijai, oratoriaus pozicijoms ir vaidmenims, dialogui su menamu pašnekovu. Daroma išvada, kad naudodamasis įvairiomis retorinėmis priemonėmis, autorius kuria originalią meninę erdvę, kurioje transformuojamos kasdienio pasaulio realijos, paneigiami įprasti dėsniai siekiant atskleisti absurdiškos būties, alogizmų ir komiško tragizmo kupiną virtualią tikrovę. Pateikdamas savo tekstus tarsi žaidimą, J. Erlickas ne tik suintriguoja adresatą, bet ir paskatina jį dalyvauti kūrinio prasmės kūrimo procese, be to, sudaro tiesioginio autoriaus ir skaitytojo kaip lygiaverčių partnerių komunikavimo iliuziją. Peržengdamas rašytojo ir skaitytojo santykių ribas, J. Erlickas tampa autoriumi-oratoriumi, nuolat jaučiančiu auditorijos egzistavimą, bendraujančiu su ja ir net nuspėjančiu galimas jos reakcijas. J. Erlickas sąmoningai siekia komunikuoti su adresatu, o jo kūryba skatina ne tik suvokti tekstą, bet ir sukelia tam tikrą adresato reakciją - pasibjaurėjimą, susižavėjimą, nuostabą, juoką. Autorės nuomone, aktyvus auditorijos įtraukimas į teksto suvokimo procesus leidžia rašytoją laikyti postmoderniu oratoriumi. The article focuses on the presentation of J. Erlickas as a writer whose works are distinguished by the use of figures employed by classical and modern rhetoric. With the help of these figures, the writer is able to achieve the maximum of efficiency in making the reader understand the main idea of his texts. In addition, these figures help the author to create his personal virtual world which, in many cases, is a humorous transformation of the real world. First, J. Erlickas' writings are analysed from the point of view of the theory of rhetorical codes described by R. Barthes. According to this theory, J. Erlickas' works exhibit the codes of bourgeois and political writing; even more so, it is these codes that help him to create the absurdity of his virtual world. Another major area of the investigation deals with the analysis of J. Erlickas' works as a game (this interpretation is based on the theory of art as a game advanced by H.G. Gadamer) and as a carnivalesque (the application of the theory of M. Bakhtin). The conscious effort of the writer to involve the reader into the play by means of his text helps the author to create an illusion of direct communication between the writer ant the reader. One more point discussed in the article is the role that J. Erlickas attributes to the audience. His writings demonstrate that the author is really trying to communicate with his readers directly by predicting their possible reactions and reacting to them

Kazio Binkio kūryboje žaismę įžvelgia ne vienas tyrinėtojas. Vis dėlto išsamesnės studijos apie poeto kūrybos žaismingumą dar nebuvo. Šio tyrimo objektas – žaidybos elementai Binkio poetinėje kūryboje. Studijoje atsisakyta visos Binkio poezijos tyrinėjimo ir iškelti tik tie kūriniai, kuriuose žaidybos elementai aiškiausi bei jų yra daugiausia. Atidžiau susitelkta ties mažiau literatūros kritikų ir mokslininkų tirtais tekstais. Kazys Binkis yra vienas pirmųjų lietuvių rašytojų, kuriems novatoriškumas, žaismė tampa vienais svarbiausių kūrybos principų, elgesio norma. Žaismingi kūrybos eksperimentai praveria lietuvių poezijai naujus kelius. Iš to atsiranda nepaprastas susižavėjimas moderniomis komunikacijos priemonėmis, kuriame į viena susilieja gyvenimo džiaugsmas, poetinė koncepcija ir epochos atspindys. Lietuvių literatūros kontekste Binkis yra avangardinis nuolatinėmis teksto, metaforų transformacijomis, už kurių dingsta tradicinė ir atsiranda moderni realybė ir pasaulėžiūra. Saviti gamtinės, kultūrinių kontekstų, kalbinės tikrovės deriniai, teatrališkumas, žaidimas formuojasi dviprasmiškų intonacijų, pokalbio poetikos, suvedžiojamo skaitytojo, skirtybių žaismo, intensyvios vaidmenų kaitos ir kitais poetinės kalbos pavidalais. Kazys Binkis is one of the first Lithuanian writer who made innovation and playfulness his ground rules and the under lying principle of his oeuvre. The playful elements of his works open up new perspectives for Lithuanian poetry. This leads to infatuation with modern means of communication where joy of life, poetic conception and the reflection of the times all come together. The early poems of Binkis not only extend the means of expression of Lithuanian poetry but also poetize the most common place things and give theatrical elements to reality. The poet plays aiming to expand the poetic vocabulary by using words from mundane domains. His poetry vibrates with jestful energy and mischievous laughter. Binkis makes wind, a symbol of freedom, a key image expressing his avant-garde worldview. He changes masks, plays different roles and exults in provoking philistines. These merry and carnavalesque acts of the lyric hero expand the space of poetry where an individual can express himself.

Straipsnis skirtas simbolinių kultūros formų transformacijoms nagrinėti. Pagrindinis darbo dėmesys skiriamas vienos seniausių ir reikšmingiausių žmogaus simbolinės veiklos formų – persirengimo papročio tradicijos kaitai Lietuvoje dvidešimtame amžiuje analizuoti. Tyrimas pagrįstas etnografiniais duomenimis. Teorinis darbo pagrindas – Viktoro Turnerio ritualo teorija. XX a. pradžios Lietuvoje persirengimo tradicija aiškiausiai buvo matyti persirengėlių vaikštynėse tam tikrų švenčių metu. Po 1920 m. tradicinė kaimo struktūra pakito, kas paveikė įvairių tradicijų, tarp jų ir persirengėlių tradicijos kaitą. Bendruomeniniai papročiai prarado savo ritualinę paskirtį ir palaipsniui įgavo pasilinksminimo funkcijas. Miesto kultūrinė įtaka, moderni edukacija paveikė kaimo persirengėlių vaikštynes palaipsniui suteikdama joms miesto karnavalo bruožų. Drauge Lietuvos nepriklausomybės atgavimas stiprino domėjimąsi tautine kultūra. Etninės kultūros entuziastai pradėjo dirbtinai organizuoti persirengėlių vaikštynes (visų pirma per Užgavėnes). Iki XX a. pab., palaikoma vietinių entuziastų ir autoritetų, ši karnavalinė persirengėlių tradicija išliko kaip žaidimas. Lietuvių liaudies kultūros centras pradėjo organizuoti tokias vaikštynes per ne tik per Užgavėnes, bet ir per Kalėdas. Jose panaudota daug tradicinių persirengėlių vaikštynių elementų bei ikikrikščioniškos tradicijos detalių. Greta pastangų atkurti / sukurti ritualizuotas kultūros formas, XX a. pabaigos persirengėlių vaikštynėse matyti ir modernizuotų kultūros formų paieška. The article discusses transformations of symbolic forms of culture. The main attention in the work is focused on analysis of one of the oldest and most important forms of symbolic human activities - changes in disguise custom in Lithuania in the twentieth century. The research is based on ethnographic data. The theoretical basis of the article is ritual theory by Victor Turner. The disguise tradition in Lithuania of early 20th Century is best revealed in the dressed-up processions during certain festivals. After 1920, the traditional rural structure changed affecting the dynamics of various traditions, including dressed-up people's tradition. Communal traditions lost their ritual purpose and gradually acquired celebration functions. Cultural influence of the city, modern education affected rural dressed-up processions gradually adding city's carnival features to them. In its turn, restoration of Lithuanian independence strengthened interest in ethnic culture. Ethnic culture enthusiasts started artificially organising dressed-up processions (first of all, on Shrovetide). Until the end of the 20th Century, this carnival dressed-up tradition supported by local enthusiasts and authorities remained as a game. Lithuanian folk culture centre started organising such processions not only on Shrovetide but also during Christmas. Lots of traditional elements of dressed-up processions and pre–Christian tradition details were used in them. In addition to the efforts to restore/create ritualised cultural forms, dressed-up processions of the late 20th Century also demonstrate a search for modernised forms of culture.