Search

Nacionalinio atgimimo priešaušryje lietuviams savigarbos ir lygiavertiškumo pirmaujančioms Europos tautoms argumentu tapo tradicinės dainos, kurios pripažintos mažaraščių žemdirbių pasaulėžiūros, moralės, vertybių atspindžiu. Folkloristai siekė surinkti ir išsaugoti žodinį paveldą mokslui ir ateities kartoms bei parodyti pasauliui ir lietuviškai visuomenei vertingiausiąją lietuviškos tradicijos dalį. Buvo suformuotas kanoninis tradicinės dainos įvaizdis, kurio pagrindiniai bruožai: liaudiška kilmė, lyrinė forma, tampri sąsaja su žemdirbių gyvensena, gamtiška pasaulėjauta, aukštas meniškumas ir aukšti moraliniai standartai. Per visą folkloristikos mokslo formavimosi ir plėtojimosi laiką didelė dalis dainuojamosios tradicijos, kuri vienu ar kitu požiūriu neatitiko šio kanono, negrįžtamai slydo folkloristams pro pirštus. Dainos įvaizdis buvo (ir iš dalies iki šiol yra) derinamas prie liaudies dainos misijos – atspindėti tautos dvasią. Straipsnyje siekiama atskleisti šį liaudies dainos kanono formavimąsi moksliniame diskurse, jo įtaką viešajam dainos gyvenimui, folklorizmo judėjimui. The article presents an overview of the traditional Lithuanian folksong concept that has prevailed since the birth of the Lithuanian folkloristics until nowadays. Having surveyed statements of the Lithuanian folksong researchers regarding the value of songs, the author compares different historical periods to elucidate the changing attitude towards this kind of folklore. Throughout the 19th century and at the beginning of the 20th century, the emphasis in the song evaluations rested on the ethical and esthetical criteria as well as on the linguistic purity, folksongs being appreciated as expressions of the national spirit. Such view resulted in numerous popular folksongs being excluded from the published folklore collections, since they did not correspond to the values of the publisher. However, as early as in the 19th century, two rival notions of the folksong tradition started forming – the conservative and the fluid one. The first one idealized the old folksong layer, while the second one regarded the folksong tradition as multisided, changing, and affected by external influences. In the middle of the 20th century, the folksong canon experienced yet another major shift. The Soviet regime neglected the major part of the later folksongs based on the individual authorship, while the ethnographic movement of the 1960s – 1980s strengthened the new tendency in the folklore canon, enhancing the value of authenticity related to the rustic roots and the old traditional heritage. Meanwhile, quite different tendencies prevailed in the exile – authenticity there was restricted to those forms of the folklore repertoire and stylistic expression that had existed in the interwar period. Having surveyed the research works and publications, manuals for folklore collectors and various statements by cultural leaders, the author concludes that complicated historical and political situation of the last two centuries has lead traditional Lithuanian folksong to play the role of the representative of the national spirit; therefore, songs were exhibited for quite a long period as phenomena of particular artistic and ethical value. Historical circumstances cause even nowadays various social groups to identify themselves not only with different content planes of the folksong repertoire, but also with different styles of performance. Only the recent decades saw folklorists gradually abandoning the exaltations and idealizations of the traditional folksongs and replacing them with discussion that is more balanced: regarding folksong tradition as ambivalent, heterogeneous and therefore meriting controversial evaluations. However, the folklorism movement still exhibits the tendency of romanticizing the old folklore and making it grounds for constructing personal identity. On the other hand, there is another clear tendency: the old folksongs – both performed in traditional manner and in modern arrangements – exist as a certain part of subculture, while another popular repertoire flourishes in the contemporary society, however, essentially escaping attention of folklorists and so far underresearched as expression of national and social identity.

Praeito amžiaus antrojoje pusėje tapo aktualus kanono klausimas, ypač kultūros, švietimo srityje. Išsivysčiusių šalių visuomenė susirūpino prastėjančiais mokinių pasiekimų rezultatais. Švietimo specialistai ėmė kalbėti, kad auga karta, kuri, tikėtina, bus mažiau išsilavinusi už savo tėvus. Kritiškai vertintos liberalios švietimo programos. Vėl pradėta galvoti, kad turi būti tam tikros atraminės vertybės, humanistinės idėjos, fundamentalios mokslo teorijos, kuriomis remtųsi jaunosios kartos ugdymas. Straipsnyje analizuojamas kanono sąvokos diskursas humanitariniuose ir edukacijos moksluose. Nagrinėjamos sąvokų tradicija, klasika, kanonas sąsajos. Remiantis muzikologų tyrimais, sudarytas kanono struktūros didaktinis modelis. Pateikta kanono erdvinė hierarchija mokant geografijos. Kritiškai vertinama dalykų inter- ir transdisciplininė integracija (transdisciplininė aksiologija), kuri susiduria su rimtomis ontologinėmis, gnoseologinėmis ir socialinėmis problemomis. In the second half of the last century, the issue of canon became relevant, especially in the fields of culture and education. The society of the developed countries has become concerned with the deteriorating achievements of students. Education specialists have started talking about the growing generation which is going to be less educated as compared with their parents. A critical look has been taken at the liberal education programmes. The need for certain underlying values, humanistic ideas, fundamental research theories to be relied on by the education of the young generation has been resumed. The article analyses a discourse of the concept of canon in humanitarian and education sciences. A correlation between the concepts of tradition, classics and canon are discussed. Subject to the researches of musicologists, a didactic model of the structure of canon is composed. A spatial hierarchy of canon in teaching geography is presented. A critical look is taken at inter- and trans-disciplinary integration of subjects (trans-disciplinary axiology) which is facing serious ontological, gnoseological and social issues.

Prieš keletą metų literatūrologės Živilės Nedzinskaitės ir istoriko Dariaus Antanavičiaus pastangomis pristatytas Lietuvos visuomenei, šis dar neseniai tik siauram mokslininkų ratui buvęs žinomas Kražių kolegijos auklėtinių kūrybos rinkinys pasirodė esąs unikalus ir įvairiopų tyrimų vertas LDK istorijos ir literatūros šaltinis. Didžiuliame beveik 700 puslapių rankraštyje sudėta išskirtinė medžiaga: Kražių jėzuitų kolegijoje retoriką studijavusių aštuonių gabių jaunuolių sukurti, meniškai įpavidalinti daugiausia lotyniški įvairių žanrų tekstai, atveriantys duris į jėzuitų mokyklų retorikos ir poetikos kursų „dirbtuves“. Studentai kūrė vadovaujami retorikos kurso dėstytojo Petro Puzynos (1550-1568), vykdydami jėzuitų edukacijoje privalomas savarankiškos kūrybos lotynų kalba užduotis, parašė ir lenkiškų eilių. Kitų tokio užmojo jėzuitų studentų kūrybos rankraščių neturime, artimiausias šio rinkinio analogas - toje pačioje bibliotekoje saugomas 1696 m. Oršos rankraštis: jame to paties mokytojo, po Kražių dėsčiusio Oršos kolegijoje, retorikos kurso studentų kūriniai sudėti panašiu žanrinės įvairovės principu. Taigi kol kas vieninteliai žinomi panašaus pobūdžio rankraščiai priklauso Petro Puzynos SJ mokinių plunksnai, ir šis faktas leidžia numanyti svarbų dėstytojo indėlį lavinant jaunųjų jėzuitų savarankiškos kūrybos gebėjimus. Kražių rankraščio tyrimai per kelerius metus įsibėgėjo: Nedzinskaitė ir Antanavičius parengė ir išleido rinktinės Kražių rankraščio prozos knygą, į ją sudėję 6 įdomesnes barokiškai puošnaus stiliaus kalbas, šiuo metu baigia rengti rankraščio faksimilės su lotyniško originalo perrašu leidimą. Žurnale "Senoji Lietuvos literatūra" paskelbta literatūrologo, vertėjo Sigito Narbuto versta hegzametrinė poema apie šv. Kazimierą, Antanavičiaus straipsnis apie rankraščio chronostichus, dailėtyrininkės Jolitos Liškevičienės - apie meninį rinkinio apipavidalinimą, tam tikrus Kražių rankraščio ypatumus aptaria keli Nedzinskaitės straipsniai. Didžiausiajai rankraščio daliai - poezijai - skirtame straipsnyje supažindinsime su įdomiausiais Kražių rankraščio poetiniais ciklais, pasiūlysime galimus jų perskaitymo būdus.

Formation of the Vilnius Cathedral Chapter was a long process since its inception in 1388 to the middle of the sixteenth century. As the capital city of the cathedral chapter of the Grand Duchy of Lithuania from the beginning of its existence in the system and the organization was inspired by the Cracow Cathedral Chapter. Under the papal foundation bull by pope Urban VI Pontifex Maximus to erect bishopric of Vilnius the first two of the Prelature were founded (provost and dean) and 10 canonries. All of them were endowed in 1387 by king Vladislav II Jagiello. The next four prelate names: custodian, archdeacon, scholastic and cantor, and two canonries were developed under the efforts of successive monarchs, bishops and Chapter. The structure of the Chapter was finally clarified around 1525, which since then consisted of six prelates and 12 canons. In such organizational frameworks the Vilnius corporation canons and prelates survived until the end of the Polish-Lithuanian Commonwealth. Individual members of the Chapter had a specific range of privileges and obligations which in the case of prelates were assigned to each of the dignity of the individual. Competence of canons were evolving, depending on the current needs. In the reporting period, the corporation prelates and canons in gremio constituted under the church law a control body of the actions of diocesan bishops, which was de facto institution co-managering of the diocese.

The diocesan bishop enjoyed the right to fill cathedral chapter stalls and bestow patronages and benefices in medieval Western Europe, including in the Kingdom of Poland. However, a different practice developed in Lithuania in the Diocese of Vilnius, which was established in 1388. The King of Poland and the Grand Duke of Lithuania, Władysław II Jagiełło, founded the first Vilnius chapter when the Diocese of Vilnius was created. This chapter began with two prelates and ten canonical prebendaries. The next two prelatures: the custody (established before 1397) and the archdeacon (established in 1435) as well as the two canons, which were established in the early 16th century, were also grand-ducal or royal foundations. The king received and sustained these beneficiaries ius patronatus. The last two prelatures, cantoria and scholasteria, which Bishop Jan z Książąt Litewskich created, remained part of the bishops’patronage right from 1561 onward. The patronage right in the Vilnius chapter was established in the second half of the 16th century, when, in 1588, King Sigismund Augustus II gave the chapter the right to present candidates for the deanery. Compared to the cathedral chapters under the Polish crown, the diocesan bishop’s influence in filling the seats in the Vilnius chapter was definitely more modest, and even minimal, as it pertained to only two prelatures. The monarch, who could nominate up to three prelatures and all twelve canons, had incomparably greater rights. The bishop was vested ius patronatus with only two prelatures, and the chapter was vested with only one prelature. Once the chapter canon coadjutors appeared cum futura successione in the Vilnius capitular college, the Holy See was able to exercise a certain influence over filling the Vilnius chapter. A priest who was nominated as a canon coadjutor had to legitimize his appointment by presenting a papal bull that indicated his right of succession. This state of affairs lasted until the end of the 18th century.

The title indicates an important gap in the Lithuanian historiography – lack of understanding the essence of both the decision of establishing seminaries and the seminaries itself. Historians who were describing the past of Lithuania have never made any attempts to analyze the essence of the seminary as an institution in the 16th–18th centuries. Only one research work devoted to this issue can be mentioned – namely, the doctoral thesis by the author of this article on the Papal seminary in Vilnius. The thesis deals with the essence of one particular seminary, but the essence of other seminaries as institutions remains outside the scope of attention. The problem arises due to Lithuanian historiography of recent decades: the newest study of Vilnius university history, as well as the newest study of the history of Christianity in Lithuania, both show the tendency to treat the early seminaries (those founded in Lithuania at the end of the 16th century and at the beginning of the 17th century) as students’ residences and not as special institutions. This treatment discloses lack of understanding both of the very idea of the Council of Trent about the institution of seminaries and the essence of implementing it in Lithuania. To solve the problem, the following questions have been raised: how did the Church Fathers imagine the seminaries to be founded and how was the idea formulated in the 18th canon of the Council of Trent? What were the early seminaries like? What did the contemporaries call the Lithuanian seminaries of the 16th–18th centuries? What were the essential features of the Lithuanian seminaries in the 16th-18th centuries? How are the Lithuanian seminaries of the 16th-18th centuries conceived and explained by Polish and Lithuanian historians? How should the Lithuanian seminaries of the 16th-18th centuries be understood and what should they be called? Our analysis has led us to several conclusions. Firstly, the Church Fathers at the Council of Trent aimed at stressing the religious formation and the Church education as the essential function of the intended institutions, which were called seminaries and colleges in the 18th canon of the Council. The early seminaries used to follow the structural example of Jesuit colleges in their inner life. They provided the boarding, as well as religious formation and teaching for the young people who wanted to become priests. Some of the papal seminaries limited themselves for several decades to one task only – education of the young converts. The Lithuanian seminaries of the 16th-18th centuries were almost exceptionally called seminaries; although the Papal seminary in the middle of the 17th century was often called as "alumnatus". Seminaries could sometimes have been confused with colleges, but not with "convictus", "contubernium" or "bursa". The Lithuanian seminaries of that period were never confined to providing boarding for the students. They also granted young people religious formation as well as the larger part or the whole of their teaching both of the ecclesial and other subjects. […]

Straipsnyje, parašytame dialogo forma, analizuojami feministinę strategiją įkūnijantys muziejiniai ir šiuolaikinio meno projektai užsienio šalyse ir Lietuvoje. Aptariama Lietuvos ir kitų Baltijos šalių menininkių kritinė kūrybos strategija, prilyginama feministinei. Pabrėžiama šiuolaikinio feministinio meno strategijų ir tikslų geografinė ir kultūrinė įvairovė. Nagrinėjamos kanoniško dailės istorijos rašymo alternatyvos ir feministinių intervencijų įtaka šiuolaikinio meno raidai. The article, written in the form of dialogue, analyses feminist strategies implemented in the contemporary art projects and museum exhibitions in Lithuania and foreign counties. The authors discuss critical strategies employed by the artists and compare these strategies to the feminist ones. The emphasis is laid on the geographical and cultural diversity of contemporary feminist art practices. The authors discuss the alternatives to the canonical construction of art history and influence of feminist interventions to the development of contemporary art. The feminist analysis and criticism not only challenge patriarchal tradition in arts and promote equal participation of men and women in the art processes, but also reflect the contemporary state of feminisminformed thinking, writing about art, its production and dissemination. Other places that generate discussion: museum collection, exposition, art project complement reviving feminist theory by the new forms of non-linear narrative, polyphonic speaking, creating knowledge that rejects norms and canons. Dialogue is one of the strategies inspired by the feminist theories and critical practices of contemporary art, curating and art criticism. In theory it refers to other tendencies of critical thinking, and in curatorial practice it inspires interventions to the existing institutional and narrative structures. These are the challenges of todays Lithuanian feminist thought and practice of arts field. This article is written in a form of dialogue instead of authoritative monologue, speaking about practices of feminist curating a complemental constructing method is epitomized. Contradiction and doubt become important methodological tools that simultaneously help to develop the subversive thinking in several directions. Such way of speaking allows to juxtapose not always coinciding feminist strategies that function in different contexts (theory, museum and in practices of curating contemporary art, also in Lithuania and other countries), also to trace the sources that unite them, and the singularity of a particular context. Therefore not only theory is in a dialog with practice but also various practical forms of activity are elaborated in different locations. For example, exhibitions or museum projects start a dialogue, which refreshes and expands conceptions of feminist art and feminist projects.

Straipsnyje tyrinėjami pasaulietiniai himnai Lietuvoje. Autorė 2009–2010 m. užfiksavo daugiau kaip 80 labai įvairaus pobūdžio himnų. Darbe apibendrinama himnų melodijų stilistika, apibrėžiamas galimas jų kūrybos kelias. Pasaulietiniai himnai Lietuvoje yra dvejopos stilistikos – oficialiõsios kanoninės ir nekanoninės. Abu šie stiliai gyvuoja nuo XIX a. ir neturi aiškios skiriamosios linijos, pinasi tarpusavyje. Kanoninis himnų stilius būdingas politinio-administracinio ar mažesniems dariniams – bendruomenėms, organizacijoms, kurioms svarbu formaliais atributais pabrėžti savo buvimą. Tokie himnai paprastai užsakomi, kuriami profesionalų. Jie atitinka europinio pasaulietinio himno reikalavimus, tačiau neretai būna kiek dainingesni, lyriškesni. Nekanoninius himnus savo simboliais pasirenka bendruomenės, organizacijos ar judėjimai. Tokius himnus paprastai kuria bendruomenių nariai, dažnai ne profesionalai. Šių kūrinių melodika yra tiesiogiai susijusi su žmonių pamėgta masinio skonio muzika, kurios stiliai kinta besikeičiant kartoms, tad tokie himnai yra gyvi, giedami, mėgstami, nors nėra ilgaamžiai. Savo paskirtimi ir pagrindine misija vis dėlto atitinka himno apibrėžimą, nors iš tiesų yra artimesni dainoms. Nekanoniniuose himnuose vartojami stereotipiniai masinio skonio muzikos elementai, tačiau kartu pastebimi ir tam tikrų tautosakos kanonų bruožai. Juose ryškus žodinės kultūros pėdsakas – tai leidžia įžvelgti neformalių, dažniausiai nedidelių Lietuvos bendruomenių himnų linijoje postfolklorinę liaudies kūrybos tąsą. Secular anthems in Lithuania are analyzed in the article. During 2009 – 201o the author registered more than 80 anthems of different character. The study summarizes the statistics of anthem melodies, describes possible way of creation. Secular anthems in Lithuania have twofold stylistics, that is official canonical and non-canonical. Both styles exist since the 19th century and don’t have clear distinctive line, interweave with each other. Canonical anthem style is characteristic to political – administrative or smaller formations – communities, organizations, which consider important to emphasize their existence by formal attributes. Such anthems are usually ordered, created by professionals. They correspond to the requirements of European secular anthem, but often are more melodious, lyrical. Communities, organizations and movements choose non canonical anthems as their symbols. Such anthems are usually selected by community members, often they are not professionals. The melody of these works is connected directly with mass taste of music, which people like. The style of such music changes together with generations, therefore they are alive, sung, well-liked, though they are not long-lived. However, according to their purpose and their main mission, they correspond to the description of anthem, though they are closer to songs. The stereotypical elements of mass taste music are used in non-canonical anthems; however some features of folklore canons are also visible. They have clear traces of oral culture which allow envisaging prolongation of post-folklore folk art line of non formal, usually small Lithuanian community anthems.

Straipsnyje aptariamos literatūros kanono formavimo pastangos pristatant vienos literatūrinės premijos – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamos kūrybiškiausios metų knygos – skyrimo rezultatus. Nuomonių, kas yra gera literatūra ir kaip ją atskirti nuo blogos, kas tai gali ar privalo daryti, esama be galo daug. Kanono sudarymo principai plačiai diskutuojami teoriniu lygmeniu nuo XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio, kaip suvokta, jog tiesos monopolis ir galios humanistikoje jau išslydo iš akademinio elito rankų. Vakarų pasaulio akademikai susiskirstė į tradicionalistus, teigiančius, kad kanonas formuojamas atsižvelgiant į vertę ir estetiką, semantinį vientisumą ir atvirumą interpretacijai, ir reliatyvistus, teigiančius, kad kanonas yra kultūrinis artefaktas, socialinio susitarimo reikalas ir paprastai įtakingesnės grupės jį primeta silpnesnėms, todėl kanonas nuolat perrašomas. Vis dėlto manytina, kad sąveika yra abipusė: tradicionalistai suvokia savo „absoliučių“ vertybių sąlyginumą, reliatyvistai sugeba įžvelgti pastovesnių vertybių būtinybę. Kūrybiškiausia knyga išrenkama iš kiekvienais metais instituto mokslininkų suformuojamo kūrybiškiausių knygų dvyliktuko. Nežiūrint kritiško požiūrio į detales, manytina, kad instituto sudaromas dvyliktukas (ne premija) yra pats reikšmingiausias metų literatūros, kaip proceso, įvertinimas. Tai kvalifikuoti ir kolektyviniai sprendimai, atlikti nepriklausomų ekspertų, kasmet perskaitančių šūsnis knygų ir susidarančių gana išsamų literatūros vaizdą. The article describes the literature canon formation efforts when presenting the results of one literature awards – The Most Creative Book of the Year announced by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore. There is a great number of opinions on what is good literature and how it should be distinguished from bad literature, as well as who could be responsible for that. The principles of the canon formation have been widely discussed from the theoretical point of view from the 9th decade of the 20th century, when it was perceived that the monopoly of truth and power had no longer been the issue analysed exceptionally by the academic elite. Western scientists split into traditionalists claiming that canon is formed with regard to value and aesthetics, semantic coherence and openness for interpretation, and relativists claiming that canon is a cultural artefact – a matter of social agreement, and more prominent groups usually impose it on weaker groups, therefore, canons are usually rewritten. Still, it is presumed that the interaction is mutual: traditionalists perceive the relativity of their “absolute” virtues, and relativists see the necessity for more constant values. The most creative book is selected from 12 most creative books formed by scientists of the institute on the annual basis. Despite the critical attitude towards details, it is assumed that the 12 books selected by the institute (not the award) are the most significant annual evaluation of literature. These are qualified and collective decisions performed by independent experts, who read a great number of books every year and create a rather extensive vision of literature.

Straipsnyje siekiama atskleisti pagrindines tendencijas, kaip moterų literatūra yra veikiama vyriškos popkultūros diktatūros. Šiuolaikiniai lietuvių moterų romanai analizuojami kaip tam tikra multikultūrinė erdvė, susidedanti iš skirtingų socialinių sluoksnių ir įvairiaspalvių bei schematiškų personažų. Straipsnyje nagrinėjant devynių rašytojų (Ivanauskaitė, Barauskaitė, Čepaitė, Žukauskaitė, Pukelytė, Janušytė, Urbonaitė, Seredaitė ir Vaitkevičiūtė) dvylika romanų remtasi prielaida, kad rašytojos savo romanuose vaizduodamos moterį kuria kartos bei lyties portretą, įtekstina lyties kultūrinę matricą-sociokultūrinį konstruktą, stereotipų „dėlionę“, tekstą tekste, kad rašomas tekstas apie moterį atsiduria kito teksto refleksyvumo lauke. Kelių tekstų pavyzdžiais siekiama atskleisti pagrindines moters reprezentavimo tendencijas, kartu iškeliama ir analizuojama popkultūros vyriška diktatūros daroma įtaka – kaip tai keičia lyties kultūrinės matricos kūrimą. Analizei pasirinkta tema – moteriška literatūra popkultūros vyriškos diktatūros lauke – įgalino pasitelkti dvi prieigas – feministinę ir literatūros sociologijos bei kelis galimus skerspjūvius – reprezentavimo, komunikacijos adresato ir pasipriešinimo dominuojančiai ideologijai. Lietuvių moterų romanas iš dalies atitinka Europos moteriško romano standartus savo temomis, stilistika ir raiška, tekstai reprezentuoja kintančią lyties kultūrinę matricą, lyties tapatumą nuo moteriškai trivialaus iki savita rašymo maniera sukurto moters savivoką, jos pasaulio vertinimą atspindinčio teksto, kuriame „moteris nebėra pasislėpusi“, o atrandanti savo „moters istoriją“. Nagrinėti romanai atitinka pragmatiškojo feminizmo postulatus, autorės yra susipažinusios su feministinėmis idėjomis, todėl ir jų kuriama gyvenimo filosofija, pasaulėvoka, požiūris į įvairius socialinius reiškinius dažnai gali būti priimami kaip bandymas pasipriešinti dominuojančiai „vyriškai“ populiariosios kultūros pasaulio ideologijai, realizuojama įvairaus meninio lygio formomis. Kūriniuose besiformuojanti nauja moters kultūrinė matrica yra veikiama ne tik postmodemios tapatybės, bet ir vyriškos diktatūros. Aim of this paper is to review tendencies in women's literature under men's dictatorship of popculture. The author of the paper focuses on texts written by women as a cultural phenomenon of gender representations, means of moral and self-awareness realisation, which lead to effective cultural adaptation. The article is based upon the novels of nine different writers and includes twelve novels by Ivanauskaite, Barauskaite, Čepaite, Žukauskaite, Pukelyte, Janušyte, Urbonaite, Seredaite and Vaitkevičiūte. Theese texts are different representation from conservative outlook to women's literature with creative work of a woman seeking liberation. The paper explores the subtle and complex significance of women body and life in contemporary women's fiction and examines the multiple metaphors associated with women themes, making powerful connections between popculture, mens' dictatorship, sexual desire, self identity and representation. Simultaneously, some recurring and marketable themes are pointfully compiled. The article draws on feminist and sociology of literature theories, pointedly to the main changes in literary priorities: documentary forms of literature, autofiction, main figure – women, changing addressee in the process of communication, changed stylistics (fragmentation, broken plot, slang, details intensifying a recognizable effect etc.) – are discussed in the paper.

Straipsnis skirtas apžvelgti XVIII a. poetikose teiktą sektinų autorių kanoną ir įvertinti jo sąsajas su to meto lotyniškąja progine kūryba. Problemai tirti pasitelkta prancūzų jėzuito Juozapo Juvencijaus (Iosephus Iuvencius, Joseph de Jouvancy) poetika Institutiones poeticae et rhetoricae', vienas iš populiariausių to meto teorinių darbų, kuriuo buvo naudotasi tiek jėzuitų, tiek ir pijorų mokyklose. Pažymėtina, kad poetikoje pateikto skaityti ir imituoti tinkamų kūrėjų sąrašo personalijos visiškai sutampa su analogišku sąrašu, esančiu to paties autoriaus parengtame metodiniame leidinyje De ratione discendi et docendi, skirtame jėzuitų mokyklų mokytojams. Siekiant atskleisti XVIII a. antrojoje pusėje prasidėjusius, o jo pabaigoje išryškėjusius literatūrinės estetikos kitimus ir literatūros raidos tendencijas bei šių veiksnių formuojamus kanono pokyčius, pasiremta pijoro retorikos profesoriaus Pilypo Nerio Golianskio (Filip Nereusz Golariski) darbu, kiek ir kaip literatūrinėje kūryboje buvo realizuoti poetikose išdėstyti teoriniai teiginiai, atsakymų ieškota apžvelgiant XVIII a. Vilniaus akademijos spaustuvės lotyniškuosius proginius leidinius, taip pat šiuo aspektu vertinant pijorų proginės poezijos rinktinę Zebranie rymow, išėjusią Vilniaus pijorų spaustuvėje. The literary taste of the 18* century authors was principally formed by the school tradition of humanist education based primarily on the study of ancient literature. It was organically connected with the genre definitions and evaluations of various ancient prosaists and poets, presented in works on poetics and rhetoric of the times. The authors of poetics and rhetoric, generalizing from theoretical experience of the earlier ages and ever pursuing tasks of school education, formed a certain literary communis opinio or the canon of authors deserving of imitation. Some of the most significant theoretic works of the times are the poetics by the Jesuit Juventius Institutiones poeticae et rhetoricae and the study by a professor of rhetoric, the Piarist Golariski. The list of standard authors produced in Juventius's poetics accorded the most attention to ancient authors. Meanwhile, Golariski's work, reflecting the literary aesthetics of the Enlightenment, included in the list Golariski's contemporaries or earlier authors having written in his native language, i.e. Polish. The overview of the fictional literature of the 18th century in Latin demonstrates that the 18* century writers' attitude mainly conformed to the authors canon defined in the poetics. Quoting ancient authors and later poets, the 18* century writers displayed their extensive erudition; quotations were carefully chosen as to flow into the text, to enrich and diversify it, to emphasize the essential motives of the content. Apart from the authors mentioned above, quoted were such poets and prosaists as Claudius Claudianus, Pliny the Younger, Marcus Antonius Muretus, Lucanus, Homer, Venantius Fortunatus, Sarbievius (the odes), Virgil, Propertius, Statius (silvae), Seneca, Sallustius, Manilius, Horace, Anacreon, Ausonius, Cicero, Francesco Petrarca, Albert Ines, Jacob Balde, Jan Kwiatkiewicz, Szymon Starowolski and others.

Straipsnio objektą sudaro svarstymai apie senosios literatūros istoriją, pagrįstą atnaujintu senosios raštijos kanonu. Keičiantis požiūriui į senosios Lietuvos raštiją: pripažįstant jos įvairialypį – keliakalbį, daugiažanrį, keliareligį pobūdį, tenka iš naujo formuluoti tos raštijos kanoną. Jį siūloma pildyti ankstesnėms epochoms būdingais žanrais ir rūšimis, o autorius ir kūrinius kanoniniais pripažinti, atsižvelgiant į jų poveikį visuomenės literatūrinių lūkesčių horizontui ir paisant jų originalumo The article discusses theoretical aspects of literary canon and a possible image of the ancient Lithuanian literature, formed according to the principles established in the works by Harold Bloom and other literary theorists. The author argues that the canon list of authors of the ancient Lithuanian literature compiled in earlier studies of the history of Lithuanian literature (Jurgis Lebedys, 1977; Albinas Jovaišas and Eugenija Ulčinaitė, 2003) is significant but incomplete; it could be enlarged by the authors of some important works of literature who were not properly discussed in the above-mentioned studies. As the viewpoint on the ancient Lithuanian literature is changing, renouncing the Lithuanocentric attitude and acknowledging the diverse - multilingual, multigenre, multiconfessional - character of the ancient Lithuanian literature, it becomes possible to introduce corrections to the existing canon. The author proposes to supplement the canon with genres characteristic for earlier periods, and to recognize authors and their creations as canonic not because of a language, a literature genre or a religion, but due to their originality and their impact on the society's literary expectations. The article sets forth specific proposals as to supplementing the canon of the ancient Lithuanian literature

Iki momento, kurį šiame darbe linkstama vadinti episteminiu lūžiu, Vakarų metafizinio mąstymo įsteigtas bei puoselėtas hierarchinis dualizmas buvo fundamentalus epistemologinis konstruktas, grindęs visas mentalinės veiklos sritis. Meno teksto atveju šis dualizmas pasireiškia kaip skirtis tarp vidujybės ir išorybės, giluminės kūrinio idėjos, jo turinio, logoso, subjekto, bei to, kas įvardintina kaip paviršinė kūrinio išraiška, signifikantas, jusliškumas, raštas, objektas. Išorybė pavaizduoja, pamėgdžioja, įkūnija „originalą“ – dvasinę substanciją arba vidujybę. Šia dualistine hierarchija grindžiama tradicinio literatūros mokslo bei kritikos ideologija besiremiantis literatūros kritikas juda nuo išorinio pavidalo (kūrinio) prie vidujybę įkūnijančio autoriaus, nuo rezultato prie šaltinio, nuo signifikantinio lygmens prie signifikato. Kanono steigimas suteikia galimybę apriboti piktybinį ir pavojingą reikšmių dauginimąsi; o būti įrašytam į kanoną reiškia paklusti tradicijos tęstinumo bei apriorinių schemų imperatyvui. Autorius įspraudžiamas į moralumo rėmus; tad humanistinių vertybių plotmės at(si)vėrimas tekste funkcionuoja kaip teksto kokybinio (į)vertinimo kriterijus. Transcendentalumo lygmuo laikomas svarbiausiu kūrinio atverties momentu. Tai yra lūkesčių literatūros atžvilgiu projekcija. Bandoma autoritetingai paneigti kultūrinių procesų diversifikacijos steigiamą vertybinį daugybingumą. Klasikinio kritiko (s)teigiamas vertingumas yra monoteistinės prigimties, meniškumas –... [toliau žr. visą tekstą] This study (The Focuses of Attention in Lithuanian Literary Criticism (1991 – 2005), Marginalia, Canon of Analysis and Taboo) demonstrates the critical connection to Lithuanian science of literature and Lithuanian literary criticism. The attention is concentrated on traditional strategies of literary discursivity, which functioning is very intensive in our surroundings. Critic is directed over the „high literature canon“, which is hegemonisated, absoluted, mistificated. Author is regarded as the important institute, which produces meanings – sytems of signification. These meanings are connected with the author as a transcendental subject. So traditional literary criticism lay a stress on the interflow of ethics and aesthetics. That is why value politics do not tolerate popculture, as if was felt longing for the former „general strategies“, reasoning about historical monolithic, general limitings and meanings. The new (post)modern aesthetic experience surpasses the limits of aesthetics, established by the traditional Western metaphysics; so the limits of the contemporary aesthetics were considerably expanded and deprived of distinct determinations. But despite that traditional critics unflaggingly persist in the analysis of literature, predicated on hierarchical dualism. It‘s maintained, that there is ability to resist against such „uniting“ position just creating self-critical discourses, modernly determinating the role of Lithuanian literature and culture. It‘s important to... [to full text]

Straipsnio centre – lietuviškieji muzikos kanonai, jų susiformavimas XX a. septintuoju-aštuntuoju dešimtmečiais ir reinterpretacijos politinių bei kultūrinių pokyčių metais. Ypatingas dėmesys skiriamas XX a. aštuntojo dešimtmečio lietuvių muzikos pagrindinės srovės, tradiciškai siejamos su B. Kutavičiaus, O. Balakausko, F. Bajoro kūryba, įteisinimui bei vėlesniems kanonizuotą kompozitorių įvaizdį transformavusiems procesams – vietinei ir tarptautinei jų muzikos sklaidai bei recepcijai. Šie procesai analizuojami pasitelkiant hermeneutinės ir postmodernistinės muzikologijos prieitis, kurios inspiravo vakarietiškųjų akademinės muzikos kanonų kritiką ir įsigalėjusių nacionalumo sklaidos muzikoje sampratų peržvalgą. Pasitelkiant muzikologines kanono teorijos ir recepcijos tyrinėjimų interpretacijas, aptariamo laikotarpio lietuvių muzikos recepcija analizuojama kaip reikšmių bei vertybių konstravimo ir kanonizavimo istorija. Aptariamas muzikologijos vaidmuo pagrindžiant kanonines lietuvių muzikos versijas, joje išplėtotų nacionalinės muzikos tradicijos sampratų geneologija ir aksiologija. Analizuojama, kaip muzikologijoje susiformavę vaizdiniai bei kiti sociokultūriniai veiksniai paveikė XX a. pagrindinės lietuvių muzikos srovės įteisinimą ir vėlesnę vietinę bei tarptautinę jos recepciją. Tiriami šios srovės recepcijos kaitos dėsningumai, vietinės ir tarptautinės muzikos recepcijos sąveikos ir atogrąžos, nagrinėjama, kaip ir kodėl skirtinguose kultūriniuose kontekstuose individualioms kūrybiškumo konfigūracijoms ir jas atstovaujantiems muzikos kūriniams buvo priskirti įvairuojantys prasmės efektai. The article focuses on Lithuanian musical standards, their formation in 70s-80s of XX c. and reinterpretation in the years of political and cultural changes. Special attention is given to establishment of the mainstream Lithuanian music of 1980s, traditionally associated with B. Kutavičius’, O. Balakauskas’, F. Bajoras’ works, and to later processes that transformed established image of composers – local and international promotion and reception of their music. These processes are analyzed by utilizing approaches of hermeneutic and postmodern musicology, inspired by the criticism of Western standards of academic music and revision of established concepts of promotion of national identity in music. By utilizing interpretations of musicological research on standards theory and reception, the author analyzes reception of Lithuanian music from the mentioned period as history of constructing meanings and values and establishing standards. The article explores the role of musicology in justifying established versions of Lithuanian music, genealogy and axiology of national concepts of music traditions thriving within it. The author analyzes how images and other socio-cultural factors formed in musicology influenced establishment of the mainstream Lithuanian music of XX c. and its subsequent reception locally and internationally. The author studies regularities in changing reception of this movement, interaction between local and international musical reception, he examines how and why, in different cultural contexts, individual musical pieces were given divergent meaning effects.

Lietuvių styginių kvarteto muzikos pamatai buvo padėti gana vėlai - tarpukariu (1918-1940 m.). Iki šiol pasigendama atskiros studijos, kurioje būtų analizuojama ši muzika, apžvelgiamos jos atsiradimo ir gyvavimo aplinkybės, nes buvo rašyta tik apie pavienius kūrinius styginių kvartetui (pvz., M. K. Čiurlionio, J. Gruodžio, A. Budriūno ir kt.). Straipsnio tikslas - pasitelkus analitinį istorinį ir aprašomąjį metodus kiek įmanoma plačiau aptarti tarpukario muziką styginių kvartetui, įvertinti jos sukūrimo aplinkybes bei gyvavimo sąlygas. Iš pirmo žvilgsnio lietuvių tarpukario styginių kvartetų pasaulis atrodo neįvairus. Beveik visuose to meto kvartetuose persipina klasikinės ir romantinės muzikos tradicijos. Daugelis kompozitorių kvartete siekė išlaikyti sonatos formos ypatybes: veržlios pagrindinės ir lyriškos arba dainingos šalutinės temos priešpriešą, dažniausiai trijų ar keturių dalių ciklo struktūrą. Styginių kvartetų muzikinė kalba buvo įvairesnė nei jų forma. Vienų kūrinių muzikinė kalba artimesnė klasikams, kitų - romantikams. Be to, ne vienas tarpukario autoriaus styginių kvartetas yra paįvairintas ar persunktas lietuvių liaudies melodijomis, ar jų intonacijomis. Todėl lietuvių liaudies muzikos elementų panaudojimą neabejojant galima laikyti būdingiausia tarpukariu sukurtų styginių kvartetų savybe. Vienintelis J. Kačinskas sąmoningai vengė šios tautinės savo kvarteto priklausomybės. The article analyses the first string quartets by Lithuanian composers, which were produced at the end of the 19th century and in the interwar period (1918-1940). Among these are musical compositions by Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Juozas Gruodis, Antanas Budriūnas and Juozas Naujalis. The majority of these string quartets were the product of the learning process in the composers' attempt to master compositional techniques. In addition to discussing string quartets and the setting for their creation and existence, the article makes mention of musical compositions and pieces for string quartets written for special occasions (e.g., by Naujalis and Juozas Pakalnis). It also provides the first comprehensive analysis of the quartets by Abelis Klenickis and Jonas Nabažas. The author employs the historical-analytical and descriptive methods of research.

Straipsnyje tyrinėjama pastarojo dešimtmečio Ryčio Mažulio mikrostruktūrinė kūryba, išryškinant mikrodimensijų ideologijos, technologinio inventio, kompozicinio integralumo prielaidas bei kūrybinių idėjų rezonansų aspektus. Spėjama, kad mikrodimensinių struktūrų invaziją R. Mažulio muzikoje galėjusi išprovokuoti lengvai išverčiamos kompozitoriaus pavardės reikšminė prasmė. Jo XX a. paskutiniojo dešimtmečio kompozicijų spektras atskleidžia smulkėjančių pustonio divizijų vaizdą. Kompozitoriaus santykį su mikrointervalų darybos tradicijomis jo kūrybos procese sąlygoja du sprendimai: 1) renkantis tarp galimybės pustonį skaidyti į lygias ir nelygias dalis; 2) išreiškiant savo požiūrį į "ne dvylikos sistemą". Pasirinkęs logaritminį pustonio skaidymo modelį bei radikalią mikrostruktūrų skaičiaus didėjimo nuostatą, R. Mažulis per dešimtmetį sukūrė daugelį savo mikrostruktūrinių opusų. "Mensurations" (1992) priskirtinas pie Renesanso proporcionalių kanonų technikos revoliucijos pavyzdžių, kurio medžiaga išvedama remiantis Ex una voce principu. "Talita cumi" (1997) kompozitorius akceptavo Wyschnegradskio ultrachromatizmo idėją, kuri siūlo analogizuoti skambesio aukščių bei trukmių mikrostruktūras. "Palindromo" (1996) garsavaizdžio prielaidą galima įsivaizduoti beveik vizualiai - kaip ketvirtatonių bei aštuntatonių skalėmis judančios švytuoklės produkuojamas garsines struktūras. Kompozicijos "Cum essem parvulus" (2001) analizė rodo akivaizdžią menzūrinio kanono principo transformaciją, R. Mažulio kūryboje toliau įsitvirtinant fraktalinio pobūdžio politempo kanonams. The article examines Rytis Mažulis’s microstructural creative of the last decade, highlighting the prerequisites of the ideology of microdimensions, technological inventio and compositional integrity as well as the aspects of the resonances of the creative ideas. Presumptions are made that the invasion of microdimensional structures in R. Mažulis’s music could have been provoked by the meaning of the easily translated surname of the composer. The spectrum of his compositions of the last decade of the 20th century reveals the view of the diminishing semitone divisions. The composer’s relation with the microintervals’ formation traditions in his creative process is determined by the following two solutions: 1) the choice between the possibility to divide the semitone into equal and non-equal parts; 2) expression of the view towards the “non-twelve system”. Upon choosing the logarithmic model of division of the semitone and the radical position of increase of the number of microstructures, R. Mažulis, during the ten years’ period composed most of his microstructural opuses. "Mensurations" (1992) is an example of the revolution of the technique of proportionate canons of the Renaissance, the material of which is derived referring to the Ex una voce principle. In his "Talita Cumi" (1997) the composer accepted Wyschnegradski’s idea of ultrachromatism, which suggests the analogization of the microstructures of heights and durations of the sound. The prerequisite of sound-image in "Palindrome" (1996) can be perceived almost visually, as the sound structures, produced by a pendulum, moving along quartertone and quavertone scales. The analysis of "Cum Essem Parvulus" (2001) shows an obvious transformation of the principle of mensuration canon, as polytempo canons of the fractal character are continuing to entrench in R. Mažulis’s compositions.

Šioje publikacijoje biografiniais tekstais sąlygiškai laikomi ne tik paraliteratūros (autobiografija, memuarai, dienoraštis, laiškas, interviu, nekrologas), bet ir grožiniai tekstai, kuriuos galima sieti su literatūrine biografika, atsižvelgiant į galiojančius žanrinius kanonus. Labiau susitelkta ties „liūdesio tekstais" - nekrologais, raudomis, epitafijomis bei kitais mokykloje apeinamais žanrais, kuriuos pažinti prasminga ne tik literatūrinio lavinimo, bet ir humanistinio ugdymo atžvilgiu. Iškeltieji klausimai turėtų skatinti lituanistus pamąstyti apie biografinių tekstų įvairovę ir jų skaitymo mokykloje problemas. In this publication, not only paraliterary texts but also fiction that could be linked with literary biographies are considered as biographical texts. The attention has mostly been focused on the so-called texts of sadness and sorrow, such as obituaries, lamentation songs, epitaphs, and other genres not studied at school. However, it is sensible to learn them for the purposes related not only to literary education.

Straipsnio autorė apžvelgia Vytauto Kubiliaus literatūros kritikos darbus ir jų evoliuciją, apibrėžia specifines jo estetikos ir metodologijos priemones, apibūdina kritikos stilių. Kubiliaus darbai pasirodė pirmaisiais pokario metais ir tapo opozicija vulgariam sociologiniam metodui. Pagrindiniai literatūros psichologinio interpretavimo kriterijai išdėstyti knygoje „Naujų kelių ieškant“ (1964), padėjusiai pagrindus vėlesnėms monografijoms „Salomėjos Nėries kūryba“ (1968), „Kazio Borutos kūryba“ (1980), „Ievos Simonaitytės kūryba“ (1987), „Antanas Vaičiulaitis“ (1993), „Jonas Aistis“ (1999). Aptardamas literatūros raidą, V. Kubilius remiasi ne tik istoriniu ar psichologiniu kontekstu, bet itin pabrėžia literatūros vidinę logiką, ypatingai žanrų ir krypčių tradicijas. Laikantis šių nuostatų parengta ir išleista: „XX amžiaus lietuvių lyrika“ (1982), „Žanrų kaita ir sintezė“ (1986), „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“ (1993), „XX amžiaus literatūra“ (1995). V. Kubilius teigia, kad literatūros kritikos svarbiausias uždavinys – atskleisti literatūros kūrinio estetinę vertę. Jis išplečia „meninės vertės“ sąvoką ir ją taiko ne tik literatūrinei, bet ir dvasinei teksto dimensijai. Tradiciškai V. Kubilius laikosi „ornamentuoto“ rašto tradicijos. Aukščiau minimais apibendrinimais remiamasi analizuojant V. Kubiliaus sovietinio laikotarpio literatūros kritikos darbus bei išleistus jau atkūrus Nepriklausomybę, t. y. „Literatūra istorijos lūžyje“ (1997) ir „Neparklupdyta mūza“ (2001). The author of the article presents a review of Vytautas Kubilius' literary criticism and its evolution, defines the specific means of his aesthetics and methodology, and characterises the style of his critique. Kubilius' works appeared during the first post war decade and represented an opposition to a vulgar sociological method. The main criteria of a psychological interpretation of literature were set forth in his book Looking for New Ways (1964), which formed the basis of a number of his monographs, such as Lyrics by Salomėja Nėris (1968), Writings by Kazys Boruta (1980), Writings by Ieva Simonaitytė (1987), Antanas Vaičiulaitis (1993), and Jonas Aistis (1999). While discussing the development of literature, Kubilius refers not only to historical or psychological contexts, but also stresses the internal logic of literature, especially the traditions of genres and trends. This approach has largely shaped the contents of such publications as 20th Century Lithuanian Lyrics (1982), Interchange and Synthesis of the Genres (1986), The Tradition of Romanticism in Lithuanian Literature (1993) or 20th Century Literature (1995). The main function of literary criticism, according to Kubilius, is to reveal the aesthetic value of a literary work. He extends the concept of 'artistic value' and applies it not only to the literal, but also to the spiritual dimension of the text. As regards his style, Kubilius keeps to the tradition of 'ornamented' writing. The above generalizations rest on the analysis of Kubilius' literary criticism published during the Soviet period as well as on his new publications that appeared after the restoration of Lithuanian independence, namely, Literature during the Historical Break (1997) and The Intractable Muse (2001).