Grįžtamasis ryšys apibūdinamas kaip stebėjimo rezultatų ir siūlymų teikimas tarp asmenų norint geriau atlikti asmenines ir organizacines užduotis. Grįžtamojo ryšio svarba mokant kalbų nėra vienareikšmiai vertinama dėstytojų, o jo tyrimai nėra galutiniai. Dėstytojų ir studentų požiūriai į grįžtamąjį ryšį yra prieštaringi. Dažniausia dėstytojai neigiamai vertina grįžtamojo ryšio įtaką studentų motyvacijai ir pasitikėjimui savo gebėjimais. Dėstytojo grįžtamasis ryšys taikomas, kai būtina taisyti rašybos ar kalbėjimo klaidas. Pastarųjų metų kalbų mokymosi teorijos teigia, kad ne visos klaidos taisytinos. Tai remiasi teiginiu, kad klaidos mokantis yra neišvengiamos - tai yra normalus reiškinys. Klaidų atsiradimo priežastys būna įvairios: gimtosios kalbos interferencija, ribotas užsienio kalbos mokėjimas, kalbos sudėtingumas ar net fosilizacija pasiekus tam tikrą kompetencijos lygį. Straipsnyje nagrinėjami universiteto studentų požiūriai į grįžtamąjį ryšį mokantis specialybės anglų kalbos ir nustatoma, kaip keičiasi jų nuomonės mokantis specialybės kalbos. Gauti rezultatai rodo, kad grįžtamasis ryšys yra veiksmingas būdas skatinti lingvistinį vystymą. Studentai labiausiai vertina rašto darbų klaidų taisymą, bet mažiau vertina klaidų taisymą pasisakymuose. Priešingai negu dėstytojai, studentai mano, kad klaidų taisymas yra efektyvus ir nekenkia žmogaus savigarbai. Straipsnyje aptariami dėstytojo grįžtamojo ryšio teikimo formos - popieriuje bei kurso draugų pastabos elektroninėje erdvėje. Pagrindinė šio tyrimo išvada skirta dėstytojams: stebėti kiekvieno studento pažangą ir teikti geranorišką rašto ir kalbėjimo klaidų taisymą. Dėstytojai privalo tobulinti savo klaidų taisymo metodikas taip, kad studentai nejaustų streso ar jaudulio. Feedback is generally defined as a process of sharing observations, concerns and suggestions with intention of improving both personal and organizational performance. The importance of feedback in language learning/ teaching is a matter of debate among practitioners. The research into the effects of feedback is far from conclusive. Teachers' and students' expectations toward feedback are found to be opposing, and the most frequent reason given is its negative impact on students' confidence and motivation. The most common feedback refers to error correction either in writing or speaking. Recent theory on language acquisition claims that not all errors should be corrected. This is based on the fact that errors are normal and unavoidable during the learning process. The reasons for errors are numerous: interference from the native language, limited knowledge of the target language, its complexity, or even fossilization at a certain level of competence in the second language. This paper examines learners‘ attitudes toward feedback in various class activities and ongoing changes of their opinions, if any, at tertiary level. The results have demonstrated that feedback is a helpful tool for linguistic development. Learners particularly appreciate error correction in writing activities, but not so much in speaking activities. Contrary to some teachers‘ beliefs of error correction being ineffective and undermining learners‘ self-esteem, students support just the opposite view. The oral, paper-written and electronic feedback to various classroom activities is discussed.