Search

Remiantis valstybinės statistikos, archyvų bei gyventojų apklausos duomenimis, straipsnyje aiškinamasi, kaip nuo XX a. vidurio iki mūsų dienų mokyklų su tam tikra dėstomąja kalba tinklą ir apskritai švietimo padėtį Pietryčių Lietuvos rajonuose lėmė ne tik ten nuolat kitusi gyventojų tautinė sudėtis, bet ir vykdyta sovietinės valdžios bei vykdoma dabartinė Lietuvos Respublikos politika. Aiškinamasi, kaip kito skirtingų tautybių gyventojų etnokultūrinės orientacijos. Konstatuojama, kad gyventojų imigracija iš Baltarusijos ir kitų sovietinių respublikų į Pietryčių Lietuvos regionus buvo bene svarbiausias regiono slavėjimo veiksnys sovietinės okupacijos laikotarpiu. Nemenką vaidmenį vaidino ir kryptinga sovietinės valdžios vykdyta regiono rusinimo politika. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, visų tautybių gyventojų etninės saviraiškos ir kultūrinių poreikių užtikrinimas regione pamažu keičiasi pozityvia kryptimi. Vis dėlto lietuvių tautybės gyventojai Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose lieka mažuma ir dabar, ne tik demografine, bet ir žmogaus teisių užtikrinimo prasme. Straipsnio tikslas : siekiama parodyti, kaip teritorijos priklausomybė keitė mokyklų tinklą, o šio kaita darė įtaką ir krašto gyventojų sudėčiai po Antrojo pasaulinio karo. Kartu glaustai bandoma apžvelgti ir kitus tuo metu krašto etnodemografinę struktūrą lėmusius veiksnius. Darbo šaltiniai: archyviniai dokumentai, valstybinės statistikos duomenys, 1993–1995 m. straipsnio autoriaus etnologinėse ekspedicijose Pietryčių Lietuvoje surinkta medžiaga, taip pat kitų autorių atliktų tyrinėjimų duomenys. Tyrimo metoda i: istorinis lyginamasis, statistinis, gyventojų masinės apklausos, interpretacinis. The ethno-demographic structure of the people in Southeastern Lithuania, the changes in this field and the factors that have caused them, attracted not only the attention of the researchers: this is a topic that the politicians and publicists still continue to discuss; certain nongovernmental organizations and various interest groups are constantly concerned with it. The elite and activists of individual ethnic communities still do not lose sight of this topic. Depending on the accumulated knowledge, the sources used and the outlook, the different evaluators do not agree on the factors and reasons for the ethno-demographic structure of Southeastern Lithuania. Usually, as the most important and sometimes even the only factor, the different evaluators see one of the historical or political phenomena: a biased educational system, the purposeful activities of several centuries of the Catholic Church clergy, the migration of the population or forced assimilation. However, with a closer look at the historical development of the region and the situation there, it can be said that all the factors listed here were quite significant and also the natural ethnic assimilation played and is now playing a certain role. All the factors mentioned here are reflected in the studies of linguists, historians, ethnologists and sociologists, and much attention is devoted to the development of the school network. However, from a scientific point of view, there were analyzed most of the problems faced by schools in Southeastern Lithuania before the Second World War, i.e. during the period when Vilnius region for nineteen years was under occupation by Poland.

Lietuvoje yra išskirti keturi etnokultūriniai regionai, t. y. Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija ir Suvalkija. Regioninės tapatybės klausimai nėra naujiena. Šiuo metu itin aktualūs tokio pobūdžio klausimai vėl pradėjo reikštis XX a. pabaigoje atsikuriant Lietuvos valstybei. Vis dėlto dabartinę prieštaringai vertinamą tapatybės išraiškos formą jie įgavo po transformacijos, įvykusios Lietuvai pasukus Vakarų keliu. Straipsnyje analizuojami su regioniniu identitetu susiję iššūkiai, su kuriais tenka susidurti Lietuvos valstybei. Vienos iš Lietuvos etninių grupių, t. y. žemaičių savo tapatybės paieškos sąlygojo reikalavimus laikyti žemaičius kaip autochtoninę tautą, o žemaičių tarmę pripažinti kaip atskirą kalbą su visomis jai prideramomis teisėmis. Naujausia ir plačiausiai eskaluojama tokių idėjų išraiška yra žemaičių noras turėti savo valdomą regioną tokiu būdu rekonstruojant ir apsaugant savo identitetą. Lietuvos įstojimas į Europos sąjungą neretai traktuojamas kaip pavojus kultūrinei tapatybei. Dėl šios priežasties ir kitų etnokultūrinių grupių atstovai palaiko savivaldžių regionų idėją. Siekiama skatinti visų keturių savivaldžių etnokultūrinių regionų sukūrimą Lietuvoje. Tokių pasiūlymų autoriai dėl įvairių istorinių, politinių ir socialinių priežasčių neturi įtakingų rėmėjų aukščiausiose valstybės valdžios institucijose bei nesulaukia daug pasekėjų pačiose vietinėse bendruomenėse, nors Žemaitijoje tokią idėją palaikančių visuomenės veikėjų ir kitų asmenų skaičius yra didesnis. The article examines how a search for identity attempted by Žemaitians (Samogitians), a Lithuanian local cultural group, eventually evolves into the demand that Žemaitian community should be recognised as an autochthonous nation, and Žemaitian dialect – as a separate language, with all implicit rights. Attempts to implement the idea of a self-governed region as a guarantee of reconstruction and protection of Žemaitian identity is the most recent and vivid representation of such proceedings. Since Lithuania’s accession to EU is increasingly perceived as a threat to cultural identity, other local cultural groups also tend to support the idea of self-governed regions. A suggestion that four (4) self-governed regions covering respective local culture distribution areas should be created in Lithuania is promoted. The authors of such demands, due to a multitude of historical, political, and social reasons, still do not have many supporters in central government bodies, and even in local communities, although in Žemaitija their number is greater.

Referring to the questionnaire surveys of the residents of various regions of Žemaitija, including the Skuodas district, the author of the article aims to distinguish certain sociocultural features of the residents of Žemaitija in the Skuodas district and show their specific differences in comparison to the residents of other districts of Žemaitija. The data of the questionnaire survey shows that a certain specific feature of the residents of the Skuodas district is their their sub-ethnic self-perception and the stable understanding of their language as a special Lithuanian dialect: they did not demonstrate any efforts to turn their dialect into a mixture of dialect and standard language or to raise it to the status of a distinct Baltic language. The Žemaitians in the Skuodas district are also characterized by a much freer usage of their dialect in public situations. During the research, individuals who did not consider themselves Žemaitians or to whom the Žemaitian dialect was not the language spoken at home were not found in this district, unlike in the border districts of Žemaitija and Aukštaitija. Analysing the self-stereotypes of Žemaitians, one can see that the residents of Skuodas, on the one hand, quite openly and critically articulate their negative features, and on the other, do not avoid emphasizing the positive features of Žemaitians. From the standpoint of the understanding of Žemaitian ethnicity and ethno-political views, the residents of the Skuodas district were markedly distinguished from those of other districts of Žemaitija in their attitude to consider themselves an integral but unique part of the ethnic Lithuanian nation. The residents of this district, in comparison to Žemaitians of other districts, are characterized by an exceptionally strong attachment to the folk tradition, Žemaitian conservatism, and the efforts to hold on to their unchangeable identity of Žemaitians as different Lithuanians. Alongside, the survey showed that the Žemaitians of the Skuodas district do not share the moods of exceptionality and particularism. Researchers of customs and traditional lifestyle have also recorded certain specific features of the Žemaitians of this district.

Straipsnyje gilinamasi į lietuvių rašytojo Mariaus Katiliškio kūryboje gausiai aptinkamus lietuvių tradicinės materialinės buities daiktų ir dvasinės kultūros reiškinių pavadinimus, rašytojo pastebėtus ir užfiksuotus prieškario Lietuvos kaimo gyvenime. Konstatuojama, kad M. Katiliškio grožinėje kūryboje aptinkami tradicinė kaimo kultūros daiktų ir reiškinių pavadinimai reprezentuoja Katiliškių – rašytojo gimtojo kaimo, kuriame prabėgo jo vaikystė ir jaunystė, kaimiečių buitį ir papročius. Remiantis daugeliu etnografinių ir lingvistinių šaltinių, galima teigti, kad M. Katiliškio kūrybos etnografinė leksika nėra vien tik jo gimtojo kaimo ypatybė: ji neabejotinai būdinga platesniam geografiniam plotui – Žagarės apylinkėms. Tiek Katiliškių kaimas, tiek Žagarės apylinkės yra etnografinės Aukštaitijos ir etnografinės Žemaitijos sandūroje, todėl čia paritetiškai susipynusi aukštaitiška ir žemaitiška leksika, sprendžiant pagal M. Katiliškio kūryboje aptinkamus pavadinimus, pastaroji netgi šiek tiek nusveria aukštaitiškąją. This article delves into Lithuanian writer Marius Katiliškis’ names of spiritual culture phenomena and material things in traditional Lithuanian household found abundantly in his works about the pre-war Lithuanian village life. In Katiliškis’ fiction works the names of traditional rural culture objects and phenomena represent Katiliškiai, the writer’s native village, in which he spent his childhood and youth, villagers’ way of life and customs. Basing on a number of ethnographic and linguistic sources, it can be said that Katiliškis’ ethnographic vocabulary is not just a feature of his native village: it is certainly typical of a wider geographical area – Žagarė environs. Both the village of Katiliškiai and Žagarė are on the boundary of ethnographic Aukštaitija (Highlands) and Žemaitija (Lowlands) regions, so here Aukštaitija and Žemaitija vocabulary intertwines on a parity basis, and judging by the names found in Marius Katiliškis’ works, the latter even slightly outweighs the Aukštaitija one.

Pratarmė -- Įvadas -- I. Žemaičių etniškumo sampratos XIX a. šaltiniuose. XIX amžiaus žemaičių etniškumo problematika. Paveldėtos žemaičių sampratos (XIX a. pradžia). Žemaičiai Rusijos imperijos etninių bendruomenių klasifikacijoje. Žemaičių vaizdas T. Narbuto, I. J. Kraševskio ir A. H. Kirkoro darbuose. Žemaičių samprata XIX a. etninių lietuvių šviesuomenėje. Žemaitiškumo sampratos pokyčiai XIX a. pabaigoje. Žemaičių „perkainojimas“ Rusijos imperijos elito sąmonėje. Vakarų intelektualų įtaka -- II. Žemaičių etniškumo klausimas XX a. ir XXI a. pradžios lietuvių istoriografijoje. Požiūriai į baltų genčių laikotarpio žemaičių etniškumą. Dabartinių žemaičių etniškumo sampratos -- III. Žemaitiškumo suvokimas moderniojoje lietuvių visuomenėje -- IV. Kai kurie žemaičių demografijos bruožai -- V. Etnografinės Žemaitijos ir žemaičių savimonės ploto geografinių ribų problema -- VI. Žemaičių sociokultūrinis savitumas ir jo kaita XX a. XX amžiaus Žemaitijos kultūrines raidos istorinės prielaidos ir socialinė aplinka. Lietuvių tradicinės kultūros „žemaitiškoji versija“ -- VII. „Kitokie“ tarp „savų“. Žemaičių stereotipai lietuvių etnografinių grupių kontekste. Etnografinių stereotipų ištakos. Žemaičiai kitų akimis, kiti žemaičių akimis -- VIII. Dabartiniai žemaičiai – lietuvių potautė -- IX. Kalbinė žemaičių savivoka ir jos raida. Tarmiško kalbėjimo iššūkis moderniojoje lietuvių tautoje. Kalbinė „mimikrija“ – sociokultūrinis reiškinys žemaičių bendruomenėje. Žemaičių kalbinė elgsena šeimoje ir visuomenėje -- X. Lietuvių tautos ir žemaičių bendruomenės interesų konflikto mitologizavimas. Žemaičių tapatybės aktualizavimas Europos kontekste. „Turėtojo“ tapatumo rekonstrukcijos vizija. Regiono savivaldos idėja kaip žemaitiškumo apsaugos būdas. Tarptautinis etnografinio regionizmo pobūdis ir jo raiška Lietuvoje. Subetninio veiksnio iškilimas Lietuvos teritorinės administracinės reformos projektuose. Žemaičių vaidmuo. ES šalių senbuvių teritorinės sandaros interpretacijos. Etnografinio regiono, kaip aukštesniojo savivaldos darinio, prieštaringumas. Siūlomos regionų savitumo apsaugos alternatyvos. „Žadintojų“ ir „žadinamųjų“ lūkesčių ir laikysenos nesutapimai. Žemaičių „socialinės diskriminacijos“ siužetai ir jų atitikties tikrovei klausimas -- Išvados -- Abstract -- Šaltiniai ir literatūra -- Santrumpos -- Asmenvardžių rodyklė. Beveik visą XX a. neturėdami valstybingumo ir demokratinės visuomenės, lietuviai negalėjo laisvai interpretuoti bei institucionalizuoti savo kultūrinės įvairovės. Tai pasakytina ir apie Lietuvos etnografinių grupių drąsesnės saviraiškos poreikį. Impulsą sureikšminti ir naujai apmąstyti etnografinių grupių kultūrinį savitumą suteikė Lietuvos atsivėrimas pasauliui, kartu su juo – mūsų šalį pasiekiančios žinios apie visoje Europoje įsisiūbuojantį regioninį atgimimą, regioninės tapatybės deklaravimo siekius. Jei paliksime nuošalėje Mažosios Lietuvos lietuvius (lietuvninkus), Didžiojoje Lietuvoje savo tarme, tradicine kultūra ir mentalitetu iš visų regioninių bendruomenių labiausiai išsiskiria žemaičiai. Knygoje autorius siekia išsiaiškinti, kas yra žemaičių bendruomenė etniškumo požiūriu ir koks yra jų „etniškumo“ santykis su etnine lietuvių tauta, kokia gali būti žemaičių regioninės bendruomenės padėtis ir jos raida nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, pripažįstant žemaičių savitumą. Glaustai apžvelgiami žemaičių demografiniai bruožai, jų tradicinės kultūros savitumas, žemaitiškieji stereotipai, žemaičių tarmės vartojimo šeimoje ir visuomenėje ypatybės. Siekiant atsakyti į pagrindinį klausimą, ar atskira nuo lietuvių etnine bendruomene save laiko patys žemaičiai, pirmiausia gyvenantys etnografinėje Žemaitijoje, tyrimui buvo panaudoti įvairių lauko tyrimų, tarp jų – masinės gyvento jų apklausos įvairiuose Žemaitijos rajonuose, duomenys. Ne mažiau svarbiais laikyta ir Žemaitijos regiono muziejuose saugoma medžiaga, atspindinti žemaičių pasaulėjautą ir jų savimonę. Almost all 20th c. Lithuanians did not have statehood and democratic society, therefore they could not properly interpret and institutionalise their cultural variety. The same may be stated about the need of braver self-expression of Lithuanian ethnographic groups. An impulse to give prominence and rethink the cultural individuality of ethnographic groups was evoked by Lithuania's opening to the world. Together with it, the news about the upcoming regional revival and the objectives to declare regional individuality reached Lithuania. If the Lithuanians (Prussian Lithuanians) who lived in Lithuania Minor were left aside, Samogitians were those who were distinguished the most from all regional communities in Lithuania Proper because of their dialect, traditional culture and mentality. The author of this book aims to describe Samogitian community from the ethnic point of view and its relation of “ethnicity” to the Lithuanian nation; also, to describe the position of Samogitian regional community and its development in the independent state of Lithuania given that the originality of Samogitians is recognized. It briefly presents demographic features of Samogitians, the originality of their traditional culture, Samogitian stereotypes, and the features of Samogitian dialect use in family and society. In order to answer the main question if Samogitians consider themselves as a separate Lithuanian ethnic community that, fist of all, live in ethnographic Samogitia, the data from different field analyses, including mass interview of residents in different regions of Samogitia, were used in the research. Material kept in the museums of the Samogitia has no less importance, it reflects the attitude and self-awareness of Samogitians.

2010 m. pabaigoje naująja Lietuvos istorija besidominčius skaitytojus „Minties“ leidykla pamalonino nauja knyga – į lietuvių kalbą išverstu rusų istorikės Jelenos Zubkovos veikalu „Pabaltijys ir Kremlius. 1940–1953“. Ar verta buvo į lietuvių kalbą versti knygą, kurios puslapiuose tiesa ir tikrovės iškraipymai eina pramaišiui ir kurioje manipuliuojant sąvokomis formuojama tik Rusijai palanki skaitytojo nuomonė, bandoma faktiškai klastoti Lietuvos istoriją? Pripažindamas, kad tokiame knygos vertinime esama tiesos, straipsnio autorius mano, kad su tokiais veikalais supažindinti Lietuvos skaitytoją būtina. Turime sekti Rusijos mokslo visuomenės sąmonėje vykstančius pokyčius, dialoge su jais padėti jiems atsikratyti stereotipų ir tapti nepriklausomais nuo Kremliaus tyrinėtojais. Kartu, norėdami atsilaikyti dezinformaciniame kare, turime gerai pažinti ir priešininko ginklus, jo veikimo būdus ir priemones. Tam turime skaityti jų veikalus Baltijos šalių istorijos tema. Todėl ir „Minties“ leidyklos ryžtas šią knygą išleisti lietuvių kalba yra sveikintinas. Aptartą knygą Lietuvos skaitytojui, besidominčiam istorija, paskaityti verta ir dėl to, kad ji pilna intriguojančių istorijos faktų, lietuvių ir rusų komunistų tarpusavio santykių komentarų, pikantiškų detalių iš sovietinio elito veiklos ir gyvenimo. In the end of 2010 “Mintis” (Thought) publishers released another new book to the readers who are interested in the history of Lithuania: it was Russian historian Elena Zubkova’s book “Baltic States and the Kremlin. 1940–1953” translated into the Lithuanian language. Was it worth to translate into the Lithuanian language the book on which pages the truth and reality distortion are mixed and in which while manipulating concepts favourable opinion only for Russia readers is formed and efforts are made to falsify the history of Lithuania? While acknowledging that there is truth in such an assessment of the book the author of the article believes that it is necessary to introduce the Lithuanian readers to such works. We must know the changes happening in the consciousness of Russian science society and in the dialogue with them to help them get rid of stereotypes and become independent from the Kremlin investigators. At the same time, in order to withstand the disinformational war we must have a good understanding of the opponent’s weapons, its operating methods and instruments, and read their works on Baltic history. Therefore, the “Mintis” publishers’ resolution to publish this book in the Lithuanian language, I think, is welcomed. The book is worth reading for the Lithuanian readers interested in history as it is full of intriguing historical facts, comments on Lithuanian and Russian Communist relations, spicy bits of the Soviet elite activities and life.

Analizuojant žemaičių, gyvenančių etnografinės Žemaitijos teritorijoje, masinės apklausos duomenis paaiškėjo, kad žemaičiams bendraujant su kitais lietuviais už Žemaitijos regiono ribų tenka didesnis negu kitiems psichologinės adaptacijos krūvis. Tokia nevienareikšmė žemaičių padėtis pirmiausia atsiranda dėl objektyvių priežasčių: visos trys žemaičių tarmės kur kas labiau negu aukštaičių tarmės yra nutolusios nuo bendrinės lietuvių kalbos. Tai lemia žemaičių tarmių grupės, lietuvių kalboje sudarančios atskirą – žemaičių – dialektą, palyginti gana didelis skirtumas su aukštaičių tarmėmis. Žemaičių kalbinis ir tradicinės kultūros savitumas daug lemia ir „etninių“ žemaičių mąstymą bei jų pastangas kurti rašomąją kalbą žemaičių tarme. Ne tik XIX, bet ir XX a. du kartus buvo iškeltas klausimas dėl reikmės žemaičių tarmę paversti rašto kalba. Vykstant lietuvių regioninių grupių integracijos procesui pastebime ilgalaikius žemaičių kalbinio prisitaikymo poslinkius. XX a. ir dabar jie reiškiasi kalbiniu nužemaitėjimu, laipsnišku jaunesniųjų kartų žemaičių perėjimu prie bendrinės kalbos arba prie aukštaičių tarmės. Žemaičių kalbinis konformizmas pastebimas ne tik Žemaitijos paribiuose, bet ypač kai kuriuose žemaitišką veidą prarandančiuose Žemaitijos miestuose. Kontroversiška žemaičių tarmės padėtis lietuvių nacijos kontekste turėjo reikšmės ir aktualizuojant žemaičių klausimą jau atkurtoje Lietuvos valstybėje XX a. pabaigoje. Article was written based on field research1 collected by the author and his assistants. The object – the current ethnographic Samogitian community. The goal – to find out the reasons, process, stimulating factors and personal motivations of the socio-cultural phenomenon that can be conditionally called the Samogitian people’s “abandoning” of their cultural heritage, the disappearance of their distinct dialect. Analysis of Samogitians, living in the ethnographic territory of Samogitia, through a mass survey, showed that for Samogitians, when communicating with other Lithuanians outside of the region of Samogitia, there is a bigger burden of psychological adaptation than for anyone else. This ambiguous situation of the Samogitians is due to objective reasons: the three Samogitian dialects, much more than the Highlander (Aukštaičiai) dialect, are further from the standard Lithuanian language. This is due to the Samogitian dialect groups’, which form a separate – Samogitian – dialect of the Lithuanian language, relatively large difference from the Highlander dialects. The Samogitian language’s and traditional culture’s singularity determines also the thinking of “ethnic” Samogitians and their efforts to develop a written language in the Samogitian dialect. Not only in the 19th c., but also in the 20th c., the issue of the Samogitian dialect’s need for a written language was raised. In the Lithuanian regional group integration process, long-term Samogitian language adaptation shifts can be seen. In the 20th c. and now they are manifested in linguistic de-samogitianisation (nužemaitėjimas), the gradual transition of younger generation Samogitians to the standard language or the dialect of the Highlanders. Samogitian linguistic conformism can be observed not only in the margins of Samogitia, but especially in some of the cities that are losing their Samogitian features. The controversial situation of the Samogitian dialect in the context of the Lithuanian nation was important in the actualization of the Samogitian question in the restored Lithuanian State at the end of the 20th c.

Straipsnyje nagrinėjami dabartinėje Lietuvoje išryškėję bandymai reviduoti egzistuojančią lietuvių tautos sampratą ir pripažinti, kad lietuvių nacija susideda iš dviejų arba kelių etnosų. Tokio galvojimo išdava – siūlymai keisti šalies administracinį-teritorinį suskirstymą bei peržiūrėti centro ir etnografinių regionų galių ir kompetencijos pasiskirstymą. The article analyzes attempts to review the existing concept of the Lithuanian nation in the present-day Lithuania and to prove that Lithuanian nation consists of two or more ethnic communities. Such a comprehension resulted in the proposals to change the administrativeterritorial division of Lithuania and review of the distribution of power and competence between the center and the ethnic regions.

Sąvoka „Žemaičiai“ XIX a. pirmojoje pusėje anaiptol neatitiko XX a. įsigalėjusios ir mūsų dienomis egzistuojančios žemaičių sampratos. Dabar tradiciškai kaip lietuvių etnografinės grupės suvokiami dzūkai ar suvalkiečiai tada net negalėjo būti įsivaizduojami kaip žemaičiams tolygios bendruomenės. Netgi mokslo visuomenėje dabar gaji nuomonė, kad XIX a. žodžiai „Žemaičiai“, „Žemaičiuose“ vartoti tik kaip Žemaitijos sinonimai, t. y. skirti geografinei jų priklausomybei pabrėžti ir niekaip kitaip. Iš tikrųjų žodis „Žemaičiai“ ne tik XIX a., bet ir XX a. pradžioje gana dažnai buvo vartojamas būtent tokia prasme. Tačiau gana dažnai jis buvo pavartojamas ir siekiant pabrėžti kultūrinį išskirtinumą, netgi etniškumą. Nuodugnesnė XIX a. šaltinių analizė leidžia teigti, kad žemaičiai tuo metu buvo įsivaizduojami keturių skirtingų būvių: 1) kaip lietuviai, gyvenantys žemumoje, tai yra taip jie apibūdinami siekiant pabrėžti tik geografinę tam tikros Lietuvos dalies vietinių gyventojų padėtį (samprata, ateinanti iš ankstesnių amžių); kaip lietuvių sinonimas, etninių lietuvių visuma (samprata, daugiausia gyvavusi kai kurių lenkų autorių galvose); žemaičiai kaip viena iš „lietuvių genties“ arba „lietuvių giminės“ tautybių, atskira savita etninė bendruomenė šalia prūsų, latvių ir lietuvių (kai kada šalia šių bendruomenių nurodomi dar ir latgaliai, žiemgaliai, kuršiai, Gardino gubernijoje išlikę jotvingiai - samprata, išplatinta Rusijos mokslininkų ir administracijos); 4) žemaičiai kaip integrali, bet labai savita etninės lietuvių tautos dalis (samprata, diegta lietuvių tautinio atgimimo veikėjų). The paper focuses on the notion of ethnicity of one of the Lithuanian regional communities residing in the West of the country as it appears in the sources of the first half of the 19th century. The close reading of the texts by different authors suggests that at the time Samogitians were perceived in four different ways: 1) as Lithuanians living in the lowlands, considering only the geographical section of local inhabitants (this notion was inherited from previous centuries); 2) as synonymous to Lithuanians and completely interchangeable with the term ethnic Lithuanians (the notion espoused by some Polish authors), 3) Samogitians as one of the nationalities constitutive of the "Lithuanian tribe" or "Lithuanian people", an individual, separate ethnic community next to the Prussians, Latvians and Lithuanians, sometimes also adding Lettigallians, Semigallians, Curonians and Yotvingians surviving in the Province of Grodno to that list (this notion was propagated by Russian scholars and the Tsarist administration after Lithuania's annexation by Imperial Russia in 1895); 4) Samogitians as an integral, but extremely original part of the Lithuanian nation (the notion promoted by the activists of the Lithuanian national movement, which became increasingly popular in the last decade of the 19t h century).

Straipsnyje nagrinėjama Neries vidurupio etninės situacijos kaita per praėjusius 150 metų. Tyrime naudojami XIX ir XX a. oficialios carinės statistikos bei 1897, 1931, 1942, 1959 ir 1989 m. gyventojų surašymų, Lietuvos ypatingojo archyvo ir XIX a. autorių, rašiusių etnodemografijos klausimais, veikaluose esantys duomenys. XIX a. pirmojoje pusėje dėl susidariusių istorinių ir politinių aplinkybių išryškėjo gyventojų baltarusėjimo, vėliau jų lenkėjimo tendencijos. Todėl XIX a. antrojoje pusėje sparčiai mažėjo gyventojų, turinčių lietuvišką, daugėjo gyventojų turinčių „vietinio“ (tuteišio) savimonę. Tik Neries žemupyje, Jonavos–Kėdainių arealo kaimo vietovėse, nuo seno turėjusiose didelį procentą smulkiųjų bajorų, lietuviai pradėjo lenkėti tiesiogiai, be kokio nors tarpinės asimiliacijos (virsmo į „tuteišius“) etapo. Nuo XIX a. vidurio iki XXI a. pradžios Neries vidurupyje smarkiai sumažėjo iš pradžių lietuvių, o galiausiai – ir baltarusių kalbos plotai. Abiejų jų sąskaita išsiplėtė lenkų kalbos, o ypač žmonių su lenkų savimone, plotas. Susidarė gana originali situacija: gyventojų su lenkiška etnine savimone plotas Lietuvoje ir šiandien yra gerokai didesnis negu kalbančiųjų vietine lenkų kalbos tarme („polszczyzna litewska“) plotas. Tuo tarpu plotai, apimantys gyventojus su baltarusiška etnine savimone, yra gerokai mažesni negu plotai, kur vartojama baltarusių kalbos tarmė, vadinamoji „po-prostu“ kalba. Šia tarme kalbantiems gyventojams masiškai įgaunant lenkišką savimonę, dabar Lietuvos teritorijoje sunku net išskirti kur nors esant vientisą plotą, apgyventą gyventojų su baltarusiška savimone. The article analyses the changes in the ethnic situation in the middle Neris over the last 150 years. The research uses data taken from the official tsarist statistics of the 19th–20th c., population censuses of 1897, 1931, 1942, 1959 and 1989, the Lithuanian Special Archives and works by authors on ethno-demographic issues of the 19th c. Due to historical and political circumstances of the first half of the 19th c., Belarusian and Polish tendencies in the population were observed. Therefore, the number of inhabitants with Lithuanian self-consciousness started decreasing in the second half of the 19th c., and the number of inhabitants with local Polish self-awareness started increasing. Only in the territory of Neris and territories of villages of Jonava and Kėdainiai regions, where minor noblemen had been living from ancient times, direct Polonisation of Lithuanians started. From the mid-19th c. to the beginning of the 21st c., Lithuanian linguistic territories started decreasing significantly. They were followed by Belarusian linguistic territories. This resulted in expansion of territories inhabited by Polish speaking inhabitants. A rather original situation emerged: the territory with inhabitants with Polish self-awareness i n Lithuania is bigger than the territory inhabited by people using the local dialect of the Polish language (“polszczyzna litewska”). At the same time territories covering inhabitants with ethnic self-conscious are considerably smaller that the territories, where the dialect of the Belarusian language is used. With inhabitants speaking this dialect and rapidly gaining Polish self-conscious, it is not difficult to identify any territory inhabited by people with purely Belarusian identity in the territory of Lithuania.

Jau XIX a. pirmojoje pusėje žemaičiai, prasidėjus jų kultūriniam sąjūdžiui, nesitenkino svetimųjų primesta žemaičių bendruomenės etniškumo samprata - savo esmės klausimą jie ėmė nagrinėti patys. Nors XIX a. viduryje, kaip ir vėlesniais XIX a. dešimtmečiais, esama labai įvairių žemaičių ir aukštaičių samprotavimų apie žemaičių bendruomenę ir jų kalbą (tarmę), tačiau net tarp žemaičių absoliučiai vyravo samprata, kad žemaičiai su kitais lietuviais yra „viena giminė“; vėliau, XIX a. pabaigoje, žemaičiai pradedami įvardyti kaip viena tauta. Artėjant XX a. žemaičio sąvoka vis siaurėjo ir konkretėjo, kol XX a. pradžioje kalbininkų jie buvo pripažinti tik kaip dialektinė lietuvių grupė, o etnologų - kaip viena iš lietuvių etnografinių grupių ir savita regioninė bendruomenė. Į etnografinės grupės suvokimą jie galutinai „nužeminti“ XX a. [...] Žemaičių, kaip ir apskritai lietuvių, samprata pamažu kitėjo ir oficialiuosiuose rusų administracijos raštuose. Jau XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje toliau pripažįstant, kad egzistuoja minėtos lietuvių genties lietuvių, latvių ir žemaičių tautybės, vis dažniau pavartojamas terminas „lietuvių žemaičių kalba“, pamažu pereinama prie naujų terminų. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje bei pirmaisiais XX a. metais, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo išvakarėse ir carinės administracijos raštijoje vis labiau įsivyravo terminai „litovskij narod“ arba „Vilniaus ir Kauno gubernijų lietuviai“, jų kalba - „litovskij jazyk“. Apibūdinant Lietuvos gyventojų etniškumą, vis rečiau bešmėžuoja su žemaitiškumu susiję reikšminiai žodžiai. As early as the beginning of the 19th century, with the start of the Samogitian cultural movement, Samogitians stopped contenting themselves with ethnic definitions of Samogitians imposed by others and started tackling their ethnic essence themselves. Despite varying mid and late 19t h century interpretations of Samogitian ethnicity and their language (dialect) by both Samogitians and inhabitants of Higher Lithuania (Aukštaitija), the prevailing concept (evenamong Samogitians) was that Samogitians and Lithuanians "belonged to the same tribe", which later, at the end of the 19t h century, was defined as one nation. Nearing the 20t h century, the concept of Samogitians grew narrower and more specific. Eventually, at the beginning of the 20t h century linguists recognised Samogitians as a Lithuanian dialect group and ethnologists as one ofthe Lithuanian ethnographic groups and a distictive regional community. Samogitians were finally "downgraded" to an ethnographic group in the 20t h century. However, the process of "downgrading" started at the end ofthe 19t h century, with the swing ofthe Lithuanian national movement. The process of defining Samogitian ethnicity was a mere continuation of the new interpretation of Samogitians in the 19t h century and its final consolidation. The concept of Samogitians, as Lithuanians on the whole, gradually changed in official Russian administrative documents. While recognising the existence of different nationalities ofthe Lithuanian tribe - Lithuanian, Latvian and Samogitian - the term "Lithuanian-Samogitian language" emerges as of early 1880s. In the 1890s and at the very beginning of the 20t h century, on the threshold of abolishing the prohibition ofthe Lithuanian script, the term "litovskij narod" (Lithuanian people) or "Lithuanians of Vilniaus and Kaunas Guberniyas" and their language "litovskij jazyk" start dominating Tsarist administrative documents. Words to do with Samogitia and Samogitians grew rarer whilst defining the ethnicity of the people of Lithuania.

Lietuvos mokslo visuomenė 2007 m. pažymėjo grafo Konstantino Tiškevičiaus 1857 m. organizuotos ekspedicijos Nerimi nuo jos ištakų iki žiočių 150-ąsias metines. Ta proga 2007 m. buvo organizuota panaši ekspedicija Nerimi [...]. Straipsnis parengtas konferencijoje skaityto pranešimo pagrindu ir remiantis XIX a. bei XX a. oficialios carinės statistikos bei 1897, 1931, 1942, 1959 ir 1989 m. gyventojų surašymų duomenimis. Panaudoti ir Lietuvos ypatingojo archyvo bei XIX a. autorių, rašiusių etnodemografijos klausimais, veikaluose esantys, taip pat ir K. Tiškevičiaus publikuoti duomenys. Straipsnyje nagrinėjama Neries vidurupio etninės situacijos kaita per praėjusius 150 metų. Etninius procesus minėtoje teritorijoje bendrais bruožais galime nusakyti taip: XIX a. pirmojoje pusėje prasidėjus lietuvių kaimiečių slavėjimo procesui dėl susidariusių istorinių ir politinių aplinkybių procesas įgavo gyventojų baltarusėjimo, vėliau jų lenkėjimo, o ne rusifikacijos tendencijas. Galutinis etninių pokyčių, įvykusių Neries vidurupyje rezultatas buvo tas, kad smarkiai sumažėjo iš pradžių lietuvių, o galiausiai - ir baltarusių kalbos plotai. Abiejų jų sąskaita išsiplėtė lenkų kalbos, o ypač žmonių su lenkų savimone plotas. Susidarė gana savita situacija: gyventojų su lenkiška etnine savimone plotas yra gerokai didesnis, negu kalbančiųjų vietine lenkų kalbos tarme "polszczyzna litewska" plotas. Tuo tarpu plotai, apimantys gyventojus su baltarusiška etnine savimone, yra gerokai mažesni negu plotai, kur vartojama baltarusių kalbos tarmė, vadinamoji "po-prostu" kalba. 150 years ago count Konstantinas Tiškevičius recorded the material from his expedition down the river Neris in the book entitled Neris and its Banks (Neris ir jos krantai). This paper focuses on the ethnolinguistic data, which, compared to contemporary data, testifies to an obvious expansion the Slavic influence coming from Belarus.

Straipsnyje tiriama etninės kultūros sąvoka ir gvildenama etninės kultūros samprata Norberto Vėliaus darbuose. Taip pat nagrinėjamos etninės kultūros termino atsiradimo lietuvių raštijoje ištakos, mėginama išsiaiškinti, kaip jį suvokė vienas žymiausių lietuvių etnologų Vėlius, daug prisidėjęs prie šio termino įvedimo į mokslinę apyvartą. Etninės kultūros terminas Lietuvoje kristalizavosi kaip grupės tradicinės kultūros gerbėjų ir propaguotojų veiklos pasekmė, tačiau, jo autorystę galima priskirti Vėliui. Etninės kultūros sąvokos ir jos galimų ribų klausimo Vėlius specialiai nenagrinėjo, tačiau iš jo darbų galima susidaryti nuomonę, kad jis matė galimybę etninę kultūrą vartoti siaurąja (liaudies arba tradicinės kultūros sinonimo) prasme ir plačiąja (visos tautos kultūros) prasme. Nors etninės kultūros terminas Lietuvoje vartojamas jau du dešimtmečius, nėra vieningai sutarta dėl jo prasmės. Vieni etninę kultūrą suvokia kaip tradicinės (liaudies) kultūros, kiti – kaip visos nacionalinės kultūros sinonimą. Nuomonių skirtumų esama ir mokslinėje aplinkoje, o tai rodo, kad etninės kultūros termine įžvelgiama dviprasmybė. Pavartojant šį terminą, kiekvienu atveju turi būti aiškinama, kuria prasme jis pateiktas. Turint galvoje tautos kultūrą plačiąja prasme, būtų aiškiau vartoti terminą tautinė kultūra, o turint galvoje tautos tradicinę kultūrą, visiems būtų kur kas suprantamiau vartoti terminus tradicinė kultūra arba liaudies kultūra. The paper analyses the notion of “ethnic culture” and explores its concept in the works of Norbertas Vėlius. It also investigates the beginning of appearance of the term “ethnic culture” in Lithuanian writings, attempts to clarify how it was perceived by Vėlius, one of the most prominent Lithuanian ethnologists, who largely contributed to the introduction of this term into scholarly literature. The term “ethnic culture” crystallised out in Lithuania as a consequence of the activities of the group of traditional culture lovers and advocates; however, its authorship could be ascribed to Vėlius. Vėlius did not specifically investigate the notion of “ethnic culture” and the issue of its possible limits; however, his works imply that he saw the possibility of using “ethnic culture” both in its narrow sense (synonymously to folk/traditional culture) and in its broader sense (as the whole culture of the nation). Although the term “ethnic culture” has already been used for two decades in Lithuania, there is no consensus as to its meaning. Some perceive ethnic culture as a synonym for traditional/folk culture, whereas others as a synonym for the whole national culture. Opinions also diverge in the scientific milieu, which shows that the term has a double meaning. The exact sense of the term should be indicated in each case of its use. The term “national culture” should be used to express the notion of the culture created by the entire nation, and the term “traditional/folk culture” should be used to denote the traditional culture of the nation.

„Vidutinį“ lietuvį šiandien glumina iš mokslo visuomenės sklindantys pasakymai: „dvi tautos sampratos“, „pilietinė tauta“, „etninė tauta“. Straipsnyje bendrais bruožais bandoma apžvelgti šiuo metu Lietuvoje dedamas pastangas pakeisti plačiuosiuose gyventojų sluoksniuose gyvuojančią tautos sampratą, panagrinėti, kokie yra lūkesčiai, jeigu pavyktų tai padaryti, ir kartu – kokie nelaukiami padariniai visuomenės konsolidacijoje, mokykloje, vidaus politikoje, etniniuose santykiuose išryškėja diegiant šią sampratą bei kokie galimi tolesni netikėti pokyčiai. Kiek tautos sampratos keitimo lūkesčiai yra pagrįsti, kaip visuomenė yra pasirengusi tai priimti? Straipsnyje taip pat nagrinėjami klausimai: ar tautinis patriotizmas ir XIX a. pabaigos tautinio atgimimo veikėjų asmenybės ir jų idėjos tikrai tampa kliuviniu kuriant modernią visuomenę ir mokyklą? Kodėl paskutiniaisiais XX a. metais ir XXI a. pradžioje, jau nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, prieš tautinį patriotizmą išeikvojus tiek jėgų, tariantis jį jau įveikus, vis dėlto grįžtama prie jo ir… likimo ironija – bandoma (ar imituojama?) jį gaivinti, skiriant specialius valstybės biudžeto asignavimus ne per kokią nors kitą žinybą, o per Švietimo ir mokslo ministeriją? Tiesa, tautinio ir pilietinio ugdymo programa ir dabar nelengvai skinasi kelią, yra požymių, kad stengiamasi procesą nuvesti į šunkelius. Bet šiaip ar taip matoma, kad, reiškinį ignoruojant, daugiau prarandama negu išlošiama. Daugėja net politikų, manančių, kad daugiau nuostolių šioje srityje negalima leisti. At present, an average Lithuanian is disappointed with expressions stemming from scientific society: “two concepts of the nation”, “civil nation”, “ethnic nation”. The article attempts to review the current efforts of Lithuania to change the concept of nation prevailing among its residents, to analyse the expectations of the nation if it would be successful, and together to foresee unexpected outcomes for the social consolidation, school, internal politics, ethnic relations when introducing this notion. To what extent are the expectations of the transformation of the concept of the nation justified? The article also analyses the following questions: do the national patriotism and personalities of the national revival of the 19th c. and their ideas become an obstacle while creating modern society and school? Why is the country returning back to the national patriotism in the last years of the 20th c. and the beginning of the 21st c., after having put so much effort to combat it, and is trying to revive it by allocating funds from the state budget through the ministry of education and science? The programme of national and civil patriotism education is now developing with big difficulties, and there are signs of attempts to impede this process. Yet, it can be seen that by ignoring this phenomenon, the country loses more than finds. The number of politicians who believe that no losses in this field can be allowed is increasing.

Straipsnyje nagrinėjamas regioninės žemaičių bendruomenės etnokultūrinio statuso ir santykio su lietuvių nacija klausimas. Iš primordializmo pozicijų nagrinėdamas žemaičių etniškumo klausimą, autorius laikosi nuomonės, kad iki Lietuvos valstybės susidarymo XIII a. žemaičiai veikiausiai egzistavo kaip atskiras etninis vienetas. Tačiau, kaip ir daugelis į moderniąsias tautas integruotų etninių vienetų, ilgainiui etnosui būdingus bruožus prarado, ir dabartinė žemaičių bendruomenė etninės savimonės neturi. Tvirtai integravusis į lietuvių naciją ir glaudžiai konsolidavusis su kitų Lietuvos etnografinių sričių lietuviais, dabartinė žemaičių bendruomenė kartu išlaikė daug savo tradicinės kultūros savitumų ir jų suvokimą grupės viduje. Dėl to jai taikytinas lietuvių potautės arba subetnoso terminas. Žemaičių integracija į lietuvių tautą ir konsolidacija su kitais lietuviais yra įvykęs istorijos faktas. Akivaizdi to išraiška - absoliuti dauguma dabartinės žemaičių bendruomenės narių patys save laiko lietuvių tautos atstovais. Straipsnyje autorius įrodinėja, kad XX a. pabaigoje atsiradę bandymai propaguoti dabartinių žemaičių etniškumą, įrodyti šiuo metu tebeegzistuojant žemaičių tautą yra spekuliatyvūs kaip tik dėl to, kad ignoruoja etnoso sampratos aiškinime patį svarbiausią dalyką - pačių bendruomenės atstovų savimonę. Bandymai žemaičių etniškumą "atkovoti", autoriaus nuomone, iš tikrųjų yra tik žemaičių etniškumo konstravimas. The author contributes to the discussion the subject of which was whether or not Samogitians had formed a separate tribe prior to the formation of Lithuanian state in the 13th century? The author questions the possibility of scholarly argumentation of the existence of Samogitians as an ethnic group in nowadays Lithuania. Answering this question becomes highly relevant in the social life of Lithuania, because the idea of the Samogitian ethnic people still existing nowadays is increasingly promoted in the regional Samogitian community and attempted to make use of in the internal political struggle. The question regarding the existence of a separate Samogitian tribe in the early middle ages has to remain open, because scholarly arguments both to confirm and to disprove such an assertion could be found. Nevertheless he maintains that assertions regarding the still existing Samogitian ethnicity are groundless, irrespective of whether or not the Samogitian "ethnic unit" (tribe) did exist in the middle ages. As demonstrated by the mass opinion poll among the population of Samogitian region, they do not entertain a separate ethnic self-consciousness: over 90% of Samogitians consider themselves as belonging to the Lithuanian nation. Thus, integration of Samogitians into the Lithuanian nation and their consolidation together with other Lithuanians presents an accomplished historical fact. Nevertheless, the contemporary Samogitian regional community has preserved and still upholds its dialect and numerous peculiarities of its traditional culture. In primordial perspective, this community could be defined in terms of a sub-ethnic group (sub-ethnos).

Straipsnio autorius, bando išsiaiškinti, kokį šalies plotą užima gyventojai, turintys žemaičių savimonę; kur yra žemaičiais save identifikuojančiųjų rytinė riba; ar ji sutampa su kalbininkų nustatytąja žemaičių ir aukštaičių dialektų skiriamąja riba. Straipsnyje remiamasi etnografinėse ekspedicijose surinktais duomenimis: 2002-2003 m. penkiasdešimtyje aukštaičių ir žemaičių tarmių paribio vietovių autorius interviu metodu apklausė apie 300 asmenų. Žemaičių saviidentifikacijoje dažniausiai minimas kriterijus – kitokia kalba. Žemaičių tarmės plotas per XX a. sumažėjo, o tai daro įtaką ir jų savimonei: daugėja vietinių gyventojų, gyvenančių etnografinės Žemaitijos teritorijoje, bet nelaikančių savęs žemaičiais. Aukštaitijos ir Žemaitijos regionų paribyje neretai vieno ir to paties kaimo gyventojai save identifikuoja skirtingai: vieni save laiko aukštaičiais, kiti žemaičiais, dar kiti nelaiko savęs nei vienais, nei kitais, o tik lietuviais. Gyventojų, save identifikuojančių žemaičiais, apgyventas plotas nesutampa su kartografuotu žemaičių tradicinės materialinės kultūros arealu, ir tik iš dalies sutampa su žemaičių tarmės plotu. Vyksta žemaičių asimiliacija, aukštaitėjimas arba „lietuvėjimas” atsisakant žemaitiškos savimonės. The author of the article tries to find out the answers to these questions: what area of the country do the residents with the consciousness of Lower Lithuanian cover; where is the eastern borderline of people who identifies themselves as Samogitians; does this borderline coincides the dividing line, defined by the linguists, between dialects of Lower and Upper Lithuanian. The article uses the data collected during the ethnographical expedition. During the year 2002-2003 the author interweaved about 300 people in fifty parts of the periphery of Upper and Lower Lithuanian dialects. Different language is a commonly-used criterion of Lower Lithuanians’ self-identification. The territory of Lower Lithuanian dialect decreased in the 20th century. This influences their consciousness: increases the number of local residents who live in the ethnographic territory of Lower Lithuania, but do not identifies themselves as Lower Lithuanians. Often residents of the same village in the periphery of Upper and Lower Lithuania identifies themselves differently: some identifies themselves as Upper Lithuanians; others believe that they are Lower Lithuanians. Moreover, there are people who do not attribute themselves neither to Upper nor Lower Lithuanians; they identify themselves just as Lithuanians. The territory of the residents, who identify themselves as Lower Lithuanians, does not coincide with the cartographic area of traditional material culture of Lower Lithuanians, and coincides with the territory of the Lower Lithuanian dialect only partly. The Lower Lithuanians deny their consciousness. The assimilation and becoming Upper Lithuanian or real Lithuanian proceeds.

Straipsnyje, remiantis autoriaus ekspedicijose surinkta medžiaga, visuomeninių organizacijų dokumentais, periodinėje spaudoje skelbtais duomenimis, nagrinėjama, kaip dabartinėje Lietuvoje, paneigiant nusistovėjusią etninės tautos ir etnografinių grupių sampratą, bandoma regioninėse bendruomenėse įžvelgti atskirų etninių tautų egzistavimą. Pripažįstama, kad Lietuvoje, skirtingai negu daugelyje kitų Europos šalių, regioninių tapatumų judėjimas nėra įgavęs kraštutinių formų ir išraiškų. Lietuvoje dažniau eksploatuojamas „žemaičių klausimas“, pasisakoma už jų tapatumo sampratos peržiūrėjimą. Tačiau visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose atlikta gyventojų apklausa rodo, kad absoliuti jų dauguma linkę save suvokti kaip etninius lietuvius (lietuvių tautos atstovus). Akivaizdu, kad regioninio, kaip savito „etninio tapatumo“, konstravimo tendencijos brandina ir galimus pokyčius Lietuvos regioninių bendruomenių istorinėje raidoje This article examines how the existence of separate ethnic nations is being looked at in greater depth in regional communities, disproving the established understanding of the ethnic nation and ethnographic groups in today‘s Lithuania with material collected by the author during expeditions, documents of public organisations, and data published in the press. It is acknowledged, that in Lithuania the regional identity movement has not taken on extreme shapes and expressions, which is in contrast to many other European countries. In Lithuania the “Samogitian question” is often used as an example in speaking out in favour for the reconsideration of the understanding of the Samogitians‘ identity. However the survey of inhabitants carried out in all ethnographic regions of Lithuania shows that an absolute majority tend to understand themselves as ethnic Lithuanians. It is clear, that the trends surrounding the development of regional identity as a kind of “ethnic identity” are nurturing possible changes in the historical development of Lithuania‘s regional communities.

Straipsnyje nagrinėjama, kuriai Lietuvos etnografinei sričiai (etnografiniam regionui) priskirtinas Vilnius ir jį supančios artimiausios teritorijos, turint galvoje etnologų aprobuotą, visuomenėje priimtą ir nusistovėjusį Lietuvos suskirstymą į keturias etnografines sritis (regionus): Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją, Dzūkiją. Klausimas "Kuriems iš jų aš priklausau?" tapo aktualus ne tik žemaičiams, bet ir kitų etnografinių regionų bei didžiųjų Lietuvos miestų gyventojams, ypač regionų paribių gyventojams. Susidomėjimas regioninio identiteto tema plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose yra aplenkęs tyrinėtojus, kurie turėtų duoti aiškesnį atsakymą į daugelį regioninės temos kontroversijų. Straipsnyje daroma išvada: Vilnius ir jo apylinkės yra dviejų etnografinių Lietuvos regionų - Aukštaitijos ir Dzūkijos - sandūroje. In the article the author analyses to which of the four Lithuanian ethnographic regions the Vilnius agglomeration and the surrounding vicinity can be assigned. There is no unanimous opinion in Lithuania on this question although interest in the boundaries of the regions has increased in society. Even in scientific linguistic and ethnographic literature, Vilnius is handled in two different ways: some assign this city to Aukštaitija, which is located to the north of Vilnius, while others to Dzūkija, which is located to the south of it. The difference in opinions arises due to the different criteria possible for the classification. The article attempts to explain the question by summarising the arguments of the linguists, ethnologists, historians, and geographers. The author comes to the conclusion that there are no grounds to extend ethnographic Dzūkija from Poland to Ignalina. After analysing a great deal of ethnographic and linguistic information and by taking into consideration the population's regional consciousness, it is revealed that Vilnius falls to the Aukštaitija ethnographic region but its southern suburbs can also be assigned to the Dzūkija ethnographic region. Nevertheless, while taking into consideration the fact that a mixed transitional zone, where we see a combination of ethnographic phenomena, has formed on the periphery of the aforementioned two regions, the author thinks that it is truer to uphold the opinion that Vilnius, the capital of Lithuania, is on the divide between the Aukštaitija and Dzūkija ethnographic regions. When a resolve eventually arises in Lithuania to establish regions within the boundaries of the ethnographic areas, the possibility of the city of Vilnius being declared a separate region would become irrejectable.

Straipsnyje analizuojamas aukštaitiškumas lietuviškosios tapatybės kontekste. Aptarus termino tapatybė suvokimą, keliamas pagrindinis straipsnio klausimas, kaip savo tapatybę suvokia patys aukštaičiai. Straipsnyje aiškinamasi, ar dabartiniai aukštaičiai (kaip ir žemaičiai, dzūkai ar suvalkiečiai) laikytini tik krašto gyventojais pagal gyvenamąją vietą, ar jie turi kultūrinę savimonę; ar ir senovėje aukštaičiai buvo tik geografinė sąvoka, ar egzistavo tam tikros tradicinės kultūros aukštaičių bendruomenė, kurios užimamas plotas su aukštaičių geografine prasme gyvenama teritorija galėjo ir nesutapti; ar egzistuoja ,,žemaitiškoji Aukštaitija“ ir t. t. The article looks into the features of Upper Lithuanian character in the context of Lithuanian identity. The discussion of the concept of identity is followed by the main issue of the article, namely, how the proper Upper Lithuanians perceive their identity. The article deals with whether modern Upper Lithuanians (similarly to Samogitians, dzūkai and suvalkiečiai) should be considered only inhabitants of the region or they possess cultural consciousness; whether in the old times the Upper Lithuanians also were only a geographical concept or a community of Upper Lithuanians of a certain traditional culture existed, the area of which did not necessarily coincide with the territory geographically inhabited by the Upper Lithuanians; whether the Samogitian Upper Lithuania exists etc.

Straipsnyje autorius svarsto, ar esama neotribalizmo apraiškų Lietuvoje? Kai kurie Lietuvos autoriai neotribalizmo skatinimo apraiškas įžvelgia „Žiemgalos“ draugijos veikloje. Autorius laikosi nuomonės, kad gryna forma tokių reiškinių nėra, tad ir neotribalizmo kaip reiškinio konstatavimas čia yra pritemptas. Nors šiaurės vakarų aukštaičiai pagal tam tikrus atsekamus požymius yra patyrę senovės žiemgalių, išnykusių viduramžiais, įtaką, dabartiniai Žiemgalos regiono gyventojai save laiko aukštaičių tarme kalbančiais lietuviais. Žiemgalos ir žiemgalių klausimas šiandien aktualinamas tik kaip senovėje čia gyvenusios genties istorijos ir kultūros gerbimas, tyrinėjimas, archeologinio paveldo vertės pripažinimas ir tos vertės apmąstymas. „Žiemgalos“ draugija ir pavieniai jos nariai veikia kaip jaučiantys priedermę ir turintys moralinę teisę savo gimtojo krašto istoriją gerbti, žiemgalių kultūrinį paveldą vertinti ir propaguoti, saugoti jų kultūros ženklus. „Žiemgalos“ draugija, skirtingai negu kai kurios kitos panašios draugijos Lietuvoje, nekelia reikalavimų žymėti senovės Žiemgalos etnografines ribas, ir tuo naudojantis pradėti šalies administraciniame centre kelti bylą dėl jų savivaldos regionų sukūrimo. Kartu autorius mano, kad senovės žiemgalių kultūros paveldo palikimas nesukuria jokių prielaidų šios Lietuvos dalies aukštaičiams vadintis nei žiemgaliais, nei „žiemgalininkais“. The article discusses are there any manifestations of neotribalism in Lithuania. Some of the Lithuanian authors see manifestations of incentive of neotribalism in the activity of association “Žiemgala” (Semegallia). The author thinks that there are no such phenomena which would have all features of neotribalism, therefore, the statement of neotribalism as a phenomenon is appropriate just in few aspects. Current residents of Semegallia believe themselves to be Lithuanians who speak Upper Lithuanian dialect though north-western Upper Lithuanians had experienced the impact of ancient Semegallians, extinct in the Middle Ages. The problem of Semegallia and Semegallians recently is up-to-dated just as homage and research of the history and culture of the ancient tribe which lived here, as well as the recognition of the archaeological heritage value and the contemplation of this value. The association “Žiemgala” and individual members of it act like if they are under the obligation to respect the history of the native land, to appreciate and propagate the cultural heritage of the Semegallians, to protect the cultural symbols of this tribe. They feel like they have moral right for that. The association “Žiemgala” does not raise the claims to mark the ethnographic borderlines of ancient Semegallia, and under this to start to bring a suit for the composition of their autonomy regions in the country’s administrative centre. Moreover, the author believes that cultural heritage of ancient Semegallians does not generate any assumptions for the Upper Lithuanians in this part of the country to be called neither Semegallians, nor žiemgalinikai.

Straipsnis parašytas remiantis 2005 m. birželio mėn. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus ekspedicijos metu surinkta medžiaga. Nagrinėjama Punsko-Seinų krašto lietuvių etnokultūrinė laikysena, kuri siejama su siekiais išlaikyti savo bendruomenės narių lietuviškumą. Nustatyta, kad bendruomenės tapatumo išlaikymo nuostatos turi aiškiai išreikštą etninės asimiliacijos prevencijos motyvaciją. Lietuviškos mokyklos, maldos namai su lietuviškomis pamaldomis bei lietuviška spauda yra fundamentalieji krašto lietuvių siekiai ir etninio tapatumo išlaikymo prielaidos. Negausi bendruomenė pajėgė suburti daugiau kaip 20 įvairių žanrų aukšto profesionalumo meno saviveiklos kolektyvų. Egzistuoja įsitikinimas, kad kultūrinė veikla turi konsoliduoti bendruomenę, išsaugoti joje lietuvių tradicinės kultūros pagrindus, suteikti jai spalvingo savitumo, kelti lietuvių mažumos prestižą Lenkijos visuomenėje. Tuo pačiu, per tokią laikyseną projektuojamas jaunimo etninio sąmoningumo ugdymas, kultūrinių ir vertybinių nuostatų susiformavimas. Vyrauja įsitikinimas, kad demografinio bendruomenės išlikimo būtina sąlyga yra prioriteto teikimas lietuviškoms santuokoms, nes, kaip teigė dauguma respondentų, mišriose šeimose lietuviškos kultūrinės orientacijos atsisakoma. Tokia nuostata nėra susijusi su nusiteikimu prieš lenkus, o su būgštavimais dėl galimų etninės asimiliacijos padarinių The article is based on the material collected during the expedition of the Ethnology Department of the Lithuanian History Institute in June 2005. The article analyses the ethnocultural bearing of the Lithuanians of Punskas-Seinai Region that is related to their goal of preserving the Lithuanian identity of their members of the community. It was ascertained that the provisions of the preservation of the community identity have a clearly expressed motivation of ethnic assimilation prevention. Lithuanian schools, churches with Lithuanian services, and Lithuanian press are the fundamental objectives of the Lithuanians in the region and the preconditions of the preservation of ethnic identity. The innumerous community managed to assemble more than 20 amateur ensembles of various genres characterized by high artistic professionalism. The conviction exists that cultural activity should consolidate the community, preserve the roots of Lithuanian traditional culture, give it a colourful originality, and increase the prestige of the Lithuanian minority in Polish society. At the same time, this perception aids the development of ethnic consciousness in youth as well as the formation of cultural and moral values. A conviction prevails that a necessary condition for the survival of the demographic community is a priority given to Lithuanian marriages. This provision is not related to a negative attitude towards Poles but more likely to a fear concerning the possible consequences of ethnic assimilation.

Straipsnis parašytas remiantis gyventojų apklausos, vykusios 2005 m. Lenkijos Respublikos Seinų apskrityje, duomenimis. Čia gyvenantys lietuviai pripažįsta, kad lyginant su komunistinės Lenkijos laikotarpiu, demokratinėje Lenkijoje jų galimybės respektuoti savo etninį savitumą ir tradicinę kultūrą yra padidėjusios, bet turimas sąlygas vertina tik patenkinamai. Lietuviškų mokyklų, pamaldų bažnyčiose lietuvių kalba bei lietuviškos spaudos turėjimas yra fundamentalieji krašto lietuvių siekiai ir etninio tapatumo išlaikymo prielaidos. Lietuvių kalba yra svarbiausias krašto lietuvių etniškumo ženklas ir esminė jų savimonės išraiška. Dauguma krašto lietuvių teikia prioritetą ir kultūrinei informacijai, gaunamai per žiniasklaidą lietuvių kalba. Tačiau šioje srityje lenkų kalba turi tendenciją plėsti savo įtaką. Aktyviausi lietuviškumo palaikymo dalyviai yra vidurinioji karta. Etninio savitumo perdavime ir ugdyme krašto lietuvių bendruomenė daug reikšmės teikia šeimos institucijai, prioritetas teikiamas santuokoms su savo tautiečiais. Tokia nuostata nėra susijusi su nusiteikimu prieš lenkus, o su būgštavimais dėl galimų etninės asimiliacijos padarinių etniškai mišriose šeimose, nes daugumoje tokių šeimų lietuviškos kultūrinės orientacijos atsisakoma. The article is written with reference to the data of residents canvass, preceded in Seinai district in the Republic of Poland. Lithuanian people, who live here, admit that opportunities to show respect for their ethnic individuality and traditional culture are increased in democratic Poland, comparing to the period of communist Poland. However, they think that present conditions are only satisfactory. Lithuanian schools, divine worship in Lithuanian and Lithuanian press are fundamental objectives of Lithuanian people, who live abroad, and the premise of retention of ethnic identity. The Lithuanian language is the most important sign of Lithuanian ethnicity, as well as essential expression of self-awareness. The most Lithuanians prefer cultural information, gained through the media in Lithuanian. However, Polish tends to expand its influence in this field. The middle generation is most active in maintaining Lithuanian traditions. The Lithuanian community puts stresses on family institutions and prefers marriages with countryman. This, according to them, helps to transfer and to develop the ethnic individuality. Such attitude is not related to mindedness against Polish people, but to the fear of possible effects of ethnic assimilation in the ethnically mixed families, as Lithuanian cultural orientation is rejected in such families.

Lietuvos Respublikos vyriausybei priėmus steigti regioninius kultūros centrus, paaiškėjo, kad jų samprata ir veiklos vizija tarp kultūros darbuotojų yra labai įvairi. Straipsnyje autorius išsako savo nuomonę, kokia turėtų būti tokių centrų misija, funkcijos, veiklos kryptys. Autoriaus kritikuoja pradėjusią įsivyrauti nuomonę, kad regioniniai kultūros centrai neturėtų užsiimti bet kokia kultūrine, švietėjiška ar edukacine veikla, priklausomai nuo susibūrusių ir galinčių dirbti vienur vienokį, kitur – kitokį kultūrinį darbą. Jie neturėtų dubliuoti jau dabar veikiančių apskričių kultūros centrų, ir nuo jų skirtis tik savo gigantiškumu arba viršenybe prieš dabar veikiančius apskričių kultūros centrus. Autoriaus manymu, norint švelninti regioninių tapatumų iššūkius Valstybei, svarbiausia regioninių kultūros centrų misija turėtų būti reprezentuoti regiono tradicinę kultūrą, stiprinti regioninį identitetą. Tokie kultūros centrai turėtų užsiimti savo krašto etnografijos, folkloro, liaudies meno, tarmės puoselėjimu ir propagavimu, ugdyti savo krašto gyventojų regioninę savivoką ir vietinį patriotizmą, solidarumą ir subsidiarumą, stiprinti kaimo bendruomenes, kartu su savivaldybėmis ir regiono valdžia prisidėti prie turizmo savo regione vystymo. Tai būtų kultūrinės autonomijos elementų suteikimas Lietuvos etnografiniams regionams, ir tai turėtų silpninti atsirandančias politinio separatizmo tendencijas kai kuriuose regionuose. After the Government of the Republic of Lithuania passed a resolution to establish regional centres of culture, it became clear that the definition and vision of their activity among the culture activists is a highly diverse. In the article, the author expressed his opinion about the mission, functions and types of activity that should be undertaken by the centres of culture. The author criticises the prevailing opinion that regional centres of culture should not engage in any cultural, educational activity depending on personalities able for engaging in one type of work in one location, and another type in another. They should not imitate the already functioning centres of culture in the districts, and should differ from them only by their scale, or superiority. In the author’s opinion, in order to mitigate the challenges of regional identities to the government, the most important mission of the regional centres of culture should be the presentation of traditional regional culture, strengthening of the regional identity. Such centres of culture should engage in popularisation and promotion of their ethnography, folklore, folk art, dialect, to develop regional self awareness of residents in the area, and local patriotism, solidarity and subsidiarity, to strengthen rural communities, and to contribute together with municipalities and regional authorities to the development of tourism in their region. This would include granting of the autonomy elements for the ethnographic regions of Lithuania, and should suppress the rising trends of political separatism in some areas.

Straipsnyje autorius analizuoja pastaraisiais metais Lietuvoje aktyviai keltas ir formuluotas idėjas, kaip apsaugoti lietuvių etnografinių grupių (žemaičių, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių ir lietuvininkų) tradicinę kultūrą. Tyrimo objektu pasirinkti moksliniuose straipsniuose, periodinėje spaudoje skelbti dokumentai, kultūrinių organizacijų, tyrinėtojų, politikų pasisakymai, kuriuose kalbama apie būtinumą arba galimybes lokalinių kultūrų apsaugą susieti su radikalia Lietuvos teritorine administracine reforma, kurios esmė – valstybės federalizavimas. Suinteresuotos grupės Lietuvos regionų bendruomenes pradėjo traktuoti kaip atskirus etninius vienetus. Straipsnyje daroma išvada, kad savivaldos regionai etnografinių sričių ribose neteiktini dėl Lietuvos valdymo unitarinės tradicijos, jos dabartinės geopolitinės padėties, lietuvių etnografinių grupių tamprios konsolidacijos į lietuvių naciją, ir dėl to, kad Lietuvos valstybė į savo teritoriją nėra inkorporavusi jokių autochtoninių tautinių mažumų. Etnografinių regionų savitumą autorius siūlo apsaugoti plėtojant bei reformuojant kultūros politiką ir užtikrinant tradicinių subkultūrų pliuralizmą, į kasdieninio gyvenimo apyvartą įtraukiant etnografinių regionų tradicinę kultūrą The author of the article analyses ideas that have recently been actively raised up and formulated in Lithuania on how to protect the traditional culture of Lithuanian ethnographic groups (dwellers of Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija and Prussia). The author chose as an object of research documents published in scientific publications and periodical press and speeches of representatives of cultural organizations, researchers, and politicians that focus on the necessity or possibilities of the connection of the protection of local culture with a radical Lithuanian territorial administrative reform based on state federalization. Interested groups started to treat Lithuanian regional communities as independent ethnic units. The article comes to the conclusion that self-governing regions within the limits of ethnographic spheres are not acceptable due to the unitary management tradition of Lithuania, its current geopolitical situation, strong consolidation of Lithuanian ethnographic groups into the Lithuanian nation, and due to the fact that the Lithuanian state has not incorporated any autochthon national minorities in its territory. The author offers to protect the individuality of ethnographic regions with the help of the development and reformation of cultural politics and ensuring the pluralism of traditional sub-cultures as well as involving the traditional culture of ethnographic regions into the circulation of everyday life.

Straipsnyje nagrinėjama vieno iš Lietuvos administracinių rajonų – Šilalės – gyventojų nusiteikimas išsaugoti savo regioninį (žemaitiškąjį) identitetą. Konstatuojama, kad pastebimas jų prieraišumas prie savo tarmės, dėmesys gimtosios žemės istorijai, mažesnis negu regiono pakraščio žemaičių pasidavimas kultūrinei ir kalbinei asimiliacijai. Todėl dabartiniai šilališkiai savo lokalinėje kultūroje turi daug to, kas tarp kitų lietuvių stereotipiškai suvokiama kaip žemaitiška: atsargumas, konservatyvumas, lėtumas. Kaip ir kiti žemaičiai, patyrę bendrą lietuvių integracijos ir konsolidacijos poveikį, šilališkiai šiandien neturi bent kiek ryškiau išreikštų aspiracijų šį integracinį klodą nuo savo lokalinės kultūros šalinti. Šilalės krašte menką atgarsį rado XX a. pastarajame dešimtmetyje kai kurių žemaičių pradėtos kelti idėjos reviduoti ir „rekonstruoti” žemaitiškąją tapatybę. Absoliuti šilališkių dauguma, patys save suvokdami kaip kultūriniu ir kalbiniu požiūriu labai savitą regioninę bendruomenę, Žemaitijos visumos dalį, šiandien pabrėžia esantys tik vieni iš lietuvių, o ne atskira etninė bendruomenė – tauta. Pagal savo aspiracijas, kalbines, kultūrines ir istorines nuostatas šilališkiai yra tipiški vidurio besilaikantys („vidutiniai”) žemaičiai The article analyses the attitude of the dwellers of one of Lithuania’s administrative regions – Šilalė – towards preserving their regional (Samogitian) identity. The statement is made that their attachment towards their dialect, attention to the history of the native region and lesser surrender to cultural and linguistic assimilation compared to the Samogitians of the periphery of the region are observed. For these reasons the contemporary Šilalė dwellers have preserved many aspects that are stereotypically perceived as Samogitian by Lithuanians in their local culture: caution, conservatism, deliberation. Similar to other Samogitians who have experienced the overall influence of Lithuanian integration and consolidation, today Šilalė dwellers have no clearly expressed aspirations to eliminate this integrational layer from their local culture. The ideas of some Samogitians to revise and reconstruct the Samogitian identity at the end of the 20th c. found little reverberation in Šilalė Region. The absolute majority of Šilalė dwellers perceiving themselves as a very individual regional community from the point of view of culture and language and part of Samogitia today accentuate that they are Lithuanians and not a separate ethnic community or nation. According to their aspirations, linguistic, cultural and historic attitudes, the dwellers of Šilalė are typical (“average”) Samogitians agreeing to a compromise.

Straipsnyje svarstomas klausimas, kaip vadinti vieną iš Lietuvos etnografinių regionų – Suvalkija ar Sūduva? Valstybinei lietuvių kalbos komisijai pareiškus nuomonę, kad iki šiol vartotas Suvalkijos pavadinimas nekeistinas, straipsnio autorius išdėsto argumentus, kodėl vienodai legitimūs gali būti abu pavadinimai. Tačiau regiono pervadinimas į Sūduvą, gimdo kitą klausimą: kaip turėtume vadinti regiono gyventojus, naujai ėmus vadinti etnografinį regioną, tuo pačiu - kaip jie turėtų vadinti patys save? Nors istoriografijoje laikomasi nuomonės, kad senovės jotvingių gentis – sūduviai – yra visiškai išnykusi etninė bendruomenė, autorius mano, kad dabartiniai regiono gyventojai turi šiek tiek sūduviško paveldo, kas suteikia jiems tam tikras teises reikšti pretenzijas į sūduvio vardą. Tik ilgalaikiai nuodugnūs jotvingių studijos klausimai kada nors atsakys į klausimą, ar jie tikrai išnykę, asimiliuoti, ar tik smarkiai pasikeitę, neatpažįstamai integruoti į lietuvių naciją. Autorius laikosi nuomonės, kad mokslinių argumentų gyventojus vadinti sūduviais kol kas šiuo metu stinga, bet neatmestina prielaida, kad studijuojant jotvingių likimo klausimą nuodugniau, padėtis gali keistis. Tačiau autorius kartu mano, kad pakeitus nusistovėjusį regiono pavadinimą, regioną tektų vadinti vienu (Sūduvos), o gyventojus kitu (suvalkiečių) vardu. Todėl mano, kad tikslingiau yra vartoti nusistovėjusius Suvalkijos ir suvalkiečių pavadinimus. The article discusses how should be called one of the ethnographic regions of Lithuania: Suvalkija or Sudovia? The author of the article gives arguments that both names can be equally right in response to the opinion of the State Commission of the Lithuanian Language that name Suvalkija, which is still used, should not be changed. However, renaming the region into Sudovia generates another question. How should we call the resident of that ethnographic region, after the renaming of it, and how should they call themselves? Although the historiography takes the view that the tribe of ancient Jotvingiai – Sudovian – is completely extinct ethnic community, the author believes that current residents of the region have a small heritage of Sudovia. This enables them to lay claim to name of Sudovian. Only long-term and exhaustive studies of Jotvingiai one day will help to answer the question if they are really extinct, assimilated or just very changed and unrecognizably integrated into Lithuanian nation. The author takes the view that there is a lack of scientific arguments that would allow us to call those resident Sudovians. However, he believes that the situation might change because of the studies of Jotvingiai fate. Herewith, the author thinks that after the changing of the settled name, the region would be called by Sudovia name and the residents would be called Suvalkiečiai. This is the reason why he has an opinion that it is better to use settled names Suvalkija and Suvalkiečiai.

Pratarmėje rašoma apie 2005 m. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus organizuotą etnografinę ekspediciją į Lenkijos Respublikos Palenkės vaivadijos Seinų apskritį, kurioje kompaktiškai gyvena etninių lietuvių bendruomenė, turinti kelis tūkstančius gyventojų. Tyrimo objekto pasirinkimą lėmė tai, kad nepaisant demografinio negausumo, lietuvių bendruomenė Lenkijoje savo kultūrine veikla ir siekiu išsaugoti etninį tapatumą ir Lenkijos visuomenėje yra suvokiama ir gerbiama kaip reikšminga bei ambicinga kultūrinė grupė. Be Lietuvos istorijos instituto bendradarbių šiam rinkiniui straipsnius rašė ir trys kitų Lietuvos mokslinių institucijų darbuotojai bei viena etnologė – Lenkijos lietuvių bendruomenės atstovė. Pratarmėje apžvelgiami iki tol paskelbti moksliniai darbai apie ten gyvenančių lietuvių tradicinę kultūrą, visos ankstesniais metais ten dirbusios etnografinės ekspedicijos bei 2005 m. ekspedicijos dalyvių apimtas tyrimo arealas, naudota metodika ir konkretaus tyrinėtojo pasirinkta tematika. Straipsnių rinkinyje atsiribota nuo tų tradicinės kultūros temų, kurios jau anksčiau buvo gvildentos didesnės arba mažesnės apimties publikacijose. Tyrinėtojų dėmesys buvo sutelktas į Lenkijoje gyvenančių lietuvių etninio ir kultūrinio tapatumo klausimus, tai pat į tuos dvasinės kultūros reiškinius, kurie mokslinėse publikacijose dar nebuvo nagrinėti arba nušviesti fragmentiškai. Rinkinyje atspausdinta 12 straipsnių, kai kurie iš jų – su iliustracijomis. The foreword describes the ethnographic expedition to Seinai province of Podlesia voivodship of the Republic of Poland organised by the Ethnological Department of the Lithuanian Institute of History in 2005. The Lithuanian community having several thousand residents lives in Seinai province. The selection of the research object was determined by the fact that irrespective of the demographic scarcity, the Lithuanian community in Poland by its cultural activity and by the intention to preserve their ethnic identity is acknowledged and respected as a significant and ambitious cultural group even in the Polish community. In addition to the co-workers of the Lithuanian Institute of History, the articles were written by three other co-workers of Lithuanian scientific institutions, and one ethnologist – the representative of the Polish Lithuanian community. The foreword contains a review of publicised scientific works about the traditional culture of Lithuanians, all previous ethnographic expeditions, and the area included in the research of the ethnographic expedition in 2005; the applied methods and topics selected by specific researchers. The collection of articles does not include the topics of traditional culture already discussed in the past, or in publications of smaller scope. The researcher has focused his attention to the issues of cultural and ethnical identity of the Lithuanians living in Poland, and also to the issues of spiritual culture that were not analysed in scientific publications, or were analysed just fragmentary. The collection contains 12 articles, some of them have illustrations.

Lietuvą 1795 m. prijungus prie Rusijos, stačiatikybė pripažinta vienintele valstybine religija. Ji buvo proteguojama civilinėje teisėje, švietimo sistemoje, viešajame visuomenės gyvenime. Konfesiškai mišriose šeimose, kur vienas iš sutuoktinių buvo stačiatikis, visi gimę vaikai turėjo būti krikštijami tik stačiatikių cerkvėse ir auklėjami stačiatikių tikybos dvasia. Tai lėmė, kad nemažai Vilniaus gubernijos gyventojų iki XX a. pradžios buvo sustačiatikinta, kartu keitėsi ir daugelio jų kultūrinės preferencijos ir etninė priklausomybė. Rusifikacija labiau palietė unitais buvusius gyventojus gudus, mažiau gudus katalikus. Iškėlęs pavergtos tėvynės laisvinimo lozungus, lenkiškasis nacionalizmas turėjo kultūrinį ir moralinį pranašumą prieš rusiškąjį nacionalizmą. Svarbiausia institucija, saugojusi jaunąją kartą nuo stačiatikinimo ir rusifikacijos, buvo monoetniška lenkų ir lietuvių šeima. Katalikai lenkai (taip pat ir dalis lietuvių) mišriose su stačiatikiais šeimose atkakliau negu rusai stačiatikiai respektavo savo tapatybę. Tokiose santuokose gimusiems palikuonims lenkų kultūra atrodė patrauklesnė, negu rusų kultūra. Daugumą Vilniaus gubernijos lietuvių per bažnyčią veikusi polonizacija ir per valdžios institucijas veikusi rusifikacija pastūmėjo į originalų etninės asimiliacijos procesą: nemažai lietuvių iš pradžių sugudėjo, paskui sulenkėjo, tačiau liko katalikais In the 12th century Lithuania (Litva) was mentioned only ten times: six times in the Kievan Chronicle, which is one of the three old Russian chronicles of the 12th century and is a part of the Hypatian Codex and four times in the Novgorod First Chronicle. Taken as a whole, the said sources contain only five descriptions of military campaigns against Lithuania (three in the Kievan Chronicle). Historians have studied the problem in several aspects. Certain researchers were of the opinion that the records of the campaigns show the growth of Lithuanian powers after Lithuanians started ravaging the Russian lands. Other stated that only very powerful Russian rulers were able to reach and attack those lands. They admit that the mention of Lithuania shows the strong dukes’ rule period. Neither explanation is satisfactory. The article presents a new considerate analysis of the existing data on Lithuania, provided in the Kievan Chronicle and relates the data between each other to the extent it is possible. In reality there were very few early campaigns against Lithuania. One may distinguish the campaign by Mstislav I of Kiev in 1131 and two campaigns by Rurik Rostislavich in 1190 and in 1193. The following are all the mentions of Lithuania in the Kievan Chronicle: 1131, 1159, 1162, 1180, 1190 and 1193. It is easy to note that most campaigns are related with the Polotsk territories, even where the chronicle records are intended for describing the actions of Kiev dukes. The analysis shows that the mentions of Lithuania in the chronicles of the 12th century are the result of the specific practice of describing events in the Russian chronicles. The conclusion can be drawn that the information provided is a discussion of the information on the inside life in the Russian duchies, neighbouring Lithuania. Such a position would change the priorities of the study from a political text to an analysis.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvoje susiformavusi nuomonių įvairovė sprendžiant iškilusį klausimą, kaip atlikti teritorinio-administracinio suskirstymo reformą, kad Lietuvai įstojus į ES šios Baltijos šalies teritorinė-administracinė sistema būtų labiau panaši į ES šalių senbuvių struktūrą, o pati reforma garantuotų šaliai spartesnį ekonominį ir kultūrinį vystymąsi. Straipsnio autorius polemizuoja su idėjos steigti Lietuvoje savivaldos regionus etnografinių sričių ribose šalininkais. Remdamasis visuomenės apklausos duomenimis, autorius teigia, kad Lietuvoje nėra objektyvių priežasčių steigti stambius savivaldos regionus vadinamuoju etnokultūriniu pagrindu pirmiausia todėl, kad tokio reikalavimo, skirtingai negu kai kuriose Vakarų Europos šalyse, nekelia pačios Lietuvos etnografinių sričių bendruomenės, ir dauguma gyventojų griežtai pasisako prieš tokį šalies suskirstymą. Straipsnyje palaikoma nuomonė, kad užtektų pataisyti kai kurių dabar Lietuvoje egzistuojančių apskričių, kurių Lietuvoje yra dešimt, ribas. Kartu autorius sutinka, kad "regionalizmo klausimo" pajudinimas Lietuvoje atskleidė kai kuriuos pragmatiško atsainumo, nejautrumo dvasiniams pradams ir subtilioms tradicinėms vertybėms recidyvus, pirmiausia - tam tikrą žemaičių tapatumo ignoravimą. Autorius siūlo šiuos klausimus spręsti koreguojant Lietuvos kultūros politiką, pirmiausiai skiriant didesnį dėmesį lokalinių kultūrų apsaugai ir etnografinių bendruomenių saviraiškos palaikymui, bet neatliekant pavojingų eksperimentų su nusistovėjusia valstybės teritorine-administracine struktūra. The article provides an issue on this country's administrative territorial division reform that has recently been discussed in Lithuania. The proposal of some of political figures and researchers of traditional culture is to pursue a reform taking into consideration huge forthcoming changes in connection with the joining of the EU. In their opinion the enormous threat will emerge to the identity of the Lithuanians of dialectical regional groups rather than Lithuanians on the whole. Therefore they suggest establishing 4 large municipal regions within the approximate boundaries of the areas of regional cultures under the names of these Lithuanian regional groups instead of the present 10 districts. In Lithuania, hoverer, such divisions have never been made, the attempts to make the boundaries always ended in an enormous hostility between regional groups. Even in the circles of scientists the issue on the division failed to be solved throughout past three years. According to the investigation into this issue the opinion of residents maintains the disapproval of the division into 4 regions. On the basis of a great variety of administrative territorial divisions existing in the EU countries the author of the article has debated with the initiators of the abovementioned model. His ascertainment is that a cultural policy, the support of the state for regional cultures and the initiative of municipalities and the residents themselves are critical, but not the federal model of state framework.

Remiantis XIX ir XX amžių statistikos duomenimis, straipsnyje aiškinamasi, kiek prie XIX amžiuje Vilniaus gubernijoje vykusių etnodemografinių pokyčių galėjo prisidėti skirtingų etninių bendruomenių natūralaus prieaugio skirtumai. Duomenų analizė rodo, kad prie santykinio lietuvių skaičiaus sumažėjimo XIX a. Vilniaus gubernijoje tam tikru mastu yra prisidėjusios ir su mechaniniu gyventojų judėjimu susijusios netektys: vykusių sukilimų aukos, po jų sekusios gyventojų tremtys bei politinės ir ekonominės emigracijos padariniai. Tačiau šių veiksnių nulemtos netektys nevaidino lemiamo vaidmens etninių lietuvių santykinio skaičiaus sumažėjime XIX amžiuje. 1864-1904 m. carinei Rusijai uždraudus lietuvišką spaudą, lietuviai prarado ir galimybę šviestis gimtąja kalba, todėl etniniai lietuviai, gyvenantys pariyje su slavais, atsidūrė kur kas sunkesnėje padėtyje, negu kitos etninės bendruomenės. Tai lėmė etniškai mišrioje teritorijoje gyvenusių lietuvių spartesnę asimiliaciją. Lietuvių XIX a. – XX a. pradžioje Vilniaus gubernijoje mažėjo, tačiau tai nebuvo susiję su natūralaus prieaugio jų bendruomenėje smukimu, o su palaipsniui įgyjama kitokia tapatybe – pereinant prie kitos kalbos (gudų bei lenkų), įgyjant kitą savimonę ir integruojantis į kitą kultūrą Drawing on statistical data of the 19th and 20th centuries, this article seeks to determine to what extent the differences of the natural increase in population of various ethnic communities influenced the demographical changes in the Vilnius province in the 19th century. The study results demonstrate that the relative decrease of Lithuanian population in the Vilnius province in the 19th century was predetermined to a certain extent by losses caused by the mechanical population movement: former rebellions and exiles, as well as political and economic emigration. However, these losses did not significantly affect the relative diminution of the number of ethnic Lithuanians in the 19th century. When tsarist Russia suppressed the Lithuanian press between 1864 and 1904, Lithuanians were deprived of the opportunity to educate themselves in their native language. Therefore, ethnic Lithuanians found themselves in a worse situation than other ethnic communities. This resulted in more rapid assimilation of Lithuanians living in the ethnically mixed territory. The Lithuanian population in the Vilnius province in the 19th and 20th centuries had been on the decrease, but this was not connected to the natural decrease of their community population, rather to the identity they gradually took upon themselves, as they started to use other language (Byelorussian, Polish), change their awareness and integrate into other culture.

Remdamasis savo tyrinėjimais bei kelių dešimtmečių statistikos duomenimis, autorius nagrinėja, kokią įtaką lietuvių demografijos ir kultūros raidai turėjo XX a. istoriniai ir politiniai įvykiai Lietuvoje bei pačių lietuvių reprodukcinės nuostatos ir gyvenimo būdas. Daroma išvada, kad dėl įvairių išorinių veiksnių įtakos Lietuvos demografinė raida XX a. nebuvo natūrali. Natūralią demografinę ir kultūrinę lietuvių etnoso plėtotę ypač sutrukdė penkiasdešimt metų trukusi sovietinė okupacija. Po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo (1990 m.) lietuvių demografinė raida įgijo naujų neigiamų tendencijų: šalia iš sovietinių laikų paveldėtų gimdymo motyvacijas slopinančių materialinių nepriteklių dar aktyviau ėmė reikštis moderniajame sekuliarizuotame pasaulyje įsigalėjusios hedonistinės nuotaikos, negimusios gyvybės nepakankamas vertinimas. Šiuo metu visi veiksniai vienodai veikia ne tik etninių lietuvių, bet ir visos Lietuvos visuomenės demografinę būklę: dabar Lietuvoje daugiau gyventojų miršta negu gimsta. Lietuvių dvasinio gyvenimo srityje, vis stipriau pučiant postmodernizmo ir kosmopolitizmo vėjams, sparčiai mažėja etniškumo respektavimas, bet kartu vis labiau stiprėja ir regioninė savimonė. On the basis of his own research and statistical data of several decades, the author studied the effect of historic and political events in Lithuania on the demographic and cultural development of Lithuanians as well as the reproduction views and lifestyle of Lithuanians. The conclusion is made that due to the influence of various external factors the demographic development of Lithuanians in the 20th century was not natural. The natural demographic and cultural development of the Lithuanian people was especially hindered by the fifty-year long Soviet occupation. After the reestablishment of the independent state of Lithuania (1990), the Lithuanian demographic development acquired new negative tendencies: together with the material deficiencies decreasing the motivation for having children inherited from the Soviet period, the hedonistic attitudes of the modern secularized world, an insufficient regard for an unborn life, became more active. At the present time all the factors affect in an equal manner the demographic conditions not only of ethnic Lithuanians, but of the whole society of Lithuania. Today in Lithuania more people die than are born. In the field of the spiritual life of Lithuanians, with the winds of Postmodernism and Cosmopolitanism blowing ever stronger, respect for ethnicity is decreasing rapidly, but regional self-consciousness is growing ever stronger.

Konfesinė tapatybė – tai ir sistemingas tikėjimo tiesų pažinimas, ir paties tikinčiojo religiniai įsipareigojimai. Tarp jų – įsipareigojimai santuokai ir šeimai. Savo ruožtu konfesinė tapatybė yra platus klausimas, todėl šiame straipsnyje apsiribojama tik viena iš konfesinės tapatybės išraiškų – katalikų tikintiesiems rekomenduojamu liturginių metų laikų paisymu rengiantis vedyboms. Straipsnyje analizuojamos lietuvių ir Lietuvos lenkų civilinės metrikacijos skyriuose registruotos santuokos. Darbe tyrinėjamas Katalikų Bažnyčios nužymėtų elgesio normų gerbimas sudarant santuoką gavėnios ir advento laikotarpiais: aiškinamasi, kaip į šiuos laikotarpius atsižvelgia lietuvių ir lenkų bei skirtingų Lietuvos vietovių jaunimas. Tyrimas atskleidžia, kad paprotys paisyti Bažnyčios nurodytų rekomendacijų ir atsižvelgti į liturginių metų laiką išliko iki šiol. Stipriau šis paprotys laikosi tarp lenkų negu tarp lietuvių. Miestai šiuo požiūriu labiau sekuliarizuoti negu kaimiškieji rajonai. Be to, nepriklausomybės metais stebimas žymesnis atgailos laiko respektavimas, kuris vertintinas kaip asmens ir tikėjimo laisvės išraiška. Tačiau atgailos laiko paisymo atvejų kiekybiniai skirtumai tarp sovietinio laikotarpio ir demokratinės Lietuvos visuomenės nėra labai dideli. Palyginti dažni atgailos laiko nepaisymo atvejai tarp lietuvių šiuo metu yra ne vien sovietinės visuomenės palikimas, bet ir moderniojoje visuomenėje tarpstančių sekuliarizacinių veiksnių padarinys. Based on documents stored at the archives of the civil registry, the article presents an analysis of the frequency of weddings in various liturgical seasons of the Catholic Church. The analysis included the weddings of Lithuanians and Poles in Lithuania, as traditionally Roman Catholic believerss (there was a total of 20,582 weddings registered in the Soviet years and the years of independence). It was determined that the custom to heed the recornmendation of the Church not to hold weddings in the seasons of Advent and Lent was followed both by Lithuanians and Poles in the years of Soviet occupation and is still followed today. This custom is more viable among Poles than Lithuanians. In this context, towns are more secularized than rural areas. The years of independence are marked by a higher respect for the time of penance, which the author believes is an expression of personal and religious freedom. However, the quantitative differences of practicing the period of penance in the Soviet years and in the years of democratic Lithuania are not very distinct. The cases when the period of penance is neglected may be interpreted not only as the heritage of the Soviet sočiety but also as a consequence of the secularization of modern society

Remiantis XIX a. – XX a. pradžios archyvine medžiaga nagrinėjama, kaip migruojantys gyventojai, išpažinę skirtingas religijas bei kalbėję skirtingomis kalbomis, pasižymėję individualiomis asmens tapatumo žymėmis (skirtingai tariamomis ir rašomomis pavardėmis ir vardais) kultūrų paribiuose veikė naujosios aplinkos, kurioje jie apsigyvena, gyventojų etninio tapatumo žymes. Su vedybomis susijusi gyventojų migracija (šeimą sukuriančių žmonių persikėlimai gyventi į kitą vietovę) tam tikromis sąlygomis onomastinius pasikeitimus sukeldavo ištisose teritorinėse gyventojų bendruomenėse. Etninių lietuvių ir gudų paribyje gyventojų migravimas, ypač susijęs su persikėlimais gyventi kitur po vedybų, sukeldavo onomastinę asimiliaciją tos etninės bendruomenės, kuri tam tikroje vietovėje buvo demografinė mažuma. XIX a. pabaigoje lietuvių-gudų paribyje pradėjusiuose slavėti kaimuose lietuvių kilmės gyventojai greičiau, negu monoetniškose lietuvių teritorijose, susitaikė ir su caro valdininkų jiems primesta jų antroponimų rašyba ir tarimu. Savo antroponimų lietuviškas formas jie keitė ir todėl, kad nepalankioje aplinkoje galėtų „pasislėpti“, taptų neišsiskiriantys, daugumos priimami kaip savi, o ne svetimi. Daroma prielaida, kad onomastinė asimiliacija tam tikrose vietovėse realiai galėjo nežymiai užbėgti už akių kalbinei asimiliacijai, ir pirmoji galėjo stimuliuoti antrąją Drawing on the archival records of the 19th c. and beginning of the 20th c., the article analyses how migrating inhabitants professing different religions and speaking different languages, characterized by individual personal identification features (differently pronounced and written surnames and names), affected ethnic identity features of inhabitants in cultural peripheries where they resided. Marriage-related migration (the resettlement of people who created families) in certain circumstances caused onomastic changes in the entire territorial communities. The migration of inhabitants in the periphery of ethnic Lithuanians and Belarusians particularly related to resettlements after marriages caused an onomastic assimilation of a community that was a demographic minority in a certain area. At the end of the 19th c., inhabitants of Lithuanian origin in villages near the Lithuanian-Belarusian border that started becoming Slavic more rapidly resigned to the orthography and pronunciation of their anthroponyms enforced by Tsar officials than the mono-ethnical Lithuanian territories. They also changed the Lithuanian forms of their anthroponyms in order to hide in an unfavourable environment and not to be exceptional and be accepted by the majority as not alien. An assumption is made that onomastic assimilation in certain locations could in fact pre-empt linguistic assimilation and that the former could stimulate the latter.

Straipsnyje autorius nagrinėja keturių Lietuvos etnografinių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos) gyventojų, išsiskiriančių savo tarmėmis ir turinčių savitų liaudiškosios kultūros bruožų, autostereotipus ir heterostereotipus. Naudojamasi istorinių šaltinių, literatūros, ilgamečio asmeninio stebėjimo, anketinės apklausos duomenimis bei lietuvių liaudies folklore aptinkamais vieni kitų apibūdinimais. Ryškiausiai stereotipizuojami žemaičiai ir suvalkiečiai. Vertindami labiausiai savo tarme bei tradicinės kultūros bruožais išsiskiriančius žemaičius, gyvenančius vakarinėje Lietuvos dalyje, kitų regionų lietuviai visuotinai priėmė istoriniuose šaltiniuose randamą šios bendruomenės, kaip labai užsispyrusios, konservatyvios stereotipą. Iš šios žemaičiams pripažįstamos ypatybės yra suformuluoti tokie jų stereotipai kaip drąsa, narsumas, didesnis siekimas ginti savo tapatybę. Kitų regionų lietuviai, visuotinai pripažindami Suvalkijos gyventojų perdėtą šykštumą, kartu mano, jog kartu tai yra ir gana teigiamas jų bruožas, ekonomiškumas gerąja prasme ir manoma, kad šis bruožas nulemia didesnį suvalkiečių racionalesnį ūkininkavimą, tvarkingumą ir darbštumą. Labai svarbų vaidmenį apibrėžiant „savųjų” ratą vaidina tarmės ypatybės. Dabartinėse Lietuvoje regioninėse grupėse funkcionuojantys stereotipai nerodo tarp jų esančio kokio nors antagonizmo. Tačiau pastaruoju metu tarp žemaičių kultūrinio elito ima ryškėti atskiros nuomonės, jog žemaičių bendruomenė nėra lygiateisėje padėtyje su kitais. Tai daro tam tikrą įtaką ir dabartinių Lietuvos regioninių grupių tarpusavio vertinimui. In the article the author analyses the autostereotypes and heterostereotypes of residents from four ethnographic areas of Lithuania (Aukštaitija, Samogitia, Dzūkija, Sudovia) distinctive by their dialects, and having specific features of folk culture. Data from historical sources, literature, long-term personal monitoring, questionnaires and surveys, and descriptions about each other found in Lithuanian folklore are used. The most distinctive stereotypes were noted for Samogitians and Sudovians. By assessing Samogitians living in the western part of the country whose dialect and cultural features are the most different, Lithuanians from other areas have universally adopted the stereotype of this community found in historical sources as a very stubborn and conservative community. This feature attributed to Samogitians is a source of their other stereotypes such as courage, brave spirit, stronger strives for defending their identity. Lithuanians from other areas, admitting the excessive avarice of Sudovians, also consider this to be a rather positive feature, the cost saving in a good sense. It is considered that this feature determines the advanced economic skills of Sudovians, their orderliness and diligence. Very important role by defining the circle of “us” is played by a dialect. Stereotypes functioning in the current regional groups of Lithuania do not indicate any antagonism between the dialects. But recently individual opinions have emerged among the cultural elite of Samogitians maintaining that the Samogitian community does not enjoy equal rights with others. This certainly affects the mutual assessment of other regional groups of Lithuania.

Straipsnyje nagrinėjami pokyčiai vykstantys lietuvių etninėje kultūroje po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Autorius teigia, kad visa Lietuvos visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo raida per dešimt nepriklausomos valstybės gyvavimo metų patvirtino, jog per šį laikotarpį pabrėžtinas etniškumo respektavimas neturėjo jokios neigiamos įtakos visuomenės modernėjimo procesui ir atvirosios visuomenės kūrimui. Tačiau pradedant nuo XX a. paskutiniųjų metų etninės kultūros būklė ėmė blogėti dėl kai kurių objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Iš subjektyvių pirmiausia minėtina atsainus, o kartais ir negatyvus požiūris į etniškumą kūrybinės inteligentijos sluoksniuose, taip pat ir valdančiojoje biurokratijoje. XX a. paskutinieji metai – postmodernistinių idėjų ir aštrios konfrontacijos su etniniu patriotizmu pradžia. Negatyvus valdžios ir kūrybinio elito nusitekimas etniškumo atžvilgiu skatina vis labiau stiprėjantį, įvairiomis etninio populizmo formomis pasireiškiantį radikalųjį nacionalizmą. Kosmopolitizmas ir etninis radikalizmas veikia kaip dvi viena kitą stimuliuojančios jėgos, vienas kitu parazituojantys veiksniai. Užpildydami visuomeninės minties ir kultūrines nišas, mažai tepalikdami vietos nuosaikaus etninio patriotizmo ir etninės savasties praktikavimo raiškai, jie abu daro žalą etninei kultūrai. The article analyzes the changes, in Lithuanian ethnic culture, after the revival of independent Lithuania. The author claims that the development of Lithuanian social and cultural life during ten years of independence proves that the emphasized respect of ethnicity haven’t had any negative influence on the social modernization process and on the development of open society during this period. However, the state of ethnic culture started to worsen, because of some objective and subjective reasons, from the last years of the 20th century. Casual and sometimes negative attitude towards the ethnicity in the creative intelligentsia orders and ruling bureaucracy is one of the most important subjective reasons. The last years of the 20th century is the beginning of the post modernistic ideas and savage confrontation with ethnic patriotism. Negative authority’s and elite’s mood for ethnicity motivates radical nationalism which progressively increases and asserts as various forms of the ethnic populism. Cosmopolitanism and radical nationalism behave as two powers stimulating each other. These factors parasitize each other. They both injure ethnic culture by filling up social niches of ideas and culture, and by leaving just a little space for the practice expression of the temperate ethnic patriotism and aesthetic individuality