Search

Straipsnis skirtas specifinio Rusijos regiono – Kaliningrado srities – socialinio ekonominio vystymosi posovietiniu laikotarpiu analizei. Didelis dėmesys skiriamas srities statusui, kaip pagrindiniam šio regiono plėtros determinantui, problema nagrinėjama aptariant centrinio ir vietinio lygmens statuso transformacijos koncepcijas. Pateikiamos esminės pagrindinių programinių dokumentų, nustatančių prioritetines Kaliningrado srities socialinės ekonominės raidos XXI a. kryptis, charakteristikos. Vertinant regiono raidą atkreipiamas dėmesys į sisteminius planavimo trūkumus, įvertinamas pakitusios geopolitinės situacijos ir pasaulinių naftos kainų kritimo poveikis kaliningradiečių gyvenimo lygiui. Galimas strateginis regiono raidos proveržis siejamas su srities statuso problemos sprendimu. Kaliningrad Oblast is not a typical region of Russia. Geographically isolated from Russian territory, during the Soviet period it was a highly militarized and economically backward region. After the fall of the Soviet Union, the question of Kaliningrad region status became strategically important for its socio-economic development. A dilemma arose: will the region remain Russian military outpost or will it become a modern European region. The latter scenario meant the necessity to provide the region with a special status – give more rights, more freedom and independence. At the end of 20th century and the beginning of 21st century it seemed that Russian Government realized the specifics of Kaliningrad Oblast and was ready to provide it with a special status. In 1991 a free economic zone was established in the region, and talks about a possibility of turning Kaliningrad into “Baltic Hong Kong” started. During this period the European Union (EU) gave additional impetus to the vision of Kaliningrad region status change. Brussels aimed to help Russia turn the region into a territory of fruitful cooperation. In 1997 a partnership and cooperation agreement between Russia and EU including the intention to transform Kaliningrad Region into a “pilot” region was drawn. The latter meant that the region was supposed to become a bridge joining Russia with EU and the West. In 1999, in Moscow, a strategy of the development of relationship between Russia and EU was published in which Russia called Kaliningrad Oblast a “pilot” region and suggested EU drawing a special agreement concerning Kaliningrad region. However, in fact Moscow was not planning to give any special rights and independence to Kaliningrad Oblast. In 2002 it became clear that the region would remain an integral and fully controlled part of Russia, the development of which would mainly depend on the interests of Moscow and not of the region. The status of the region has not changed to this day. Kaliningrad Oblast does not differ in any aspects from other subjects of Russian Federation. Recently the Government of Kaliningrad Oblast, members of political parties and non-governmental organizations have been trying to persuade Moscow of the necessity to publish a federal law establishing a special status of the region. In 2001 when there still were hopes about Russia’s cooperation with the West, the region’s development programme for the period until 2010 was approved. The main aim of the programme was to create conditions for stable socio-economic development, reach the level of development of the neighbouring countries (Lithuania and Poland), and establish a favourable climate for investments for the ally between Russia and European Union. In the programme all funds were to go to priority sectors, where amber mining and processing, fishing and fish processing industry, and agro-industrial complex were of top priority. In 2008 a new edition of the Programme establishing the following regional development trends for the period 2009–2014 was approved: to improve ecological situation in the region, ensure energy security of the region, develop tourism and recreation, and expand the sector of social services. In 2014 the Programme was renewed one more time for the period until 2020 where the following plans were included: to establish sectors in the regional economy able to compete in the world market, modernize social infrastructure of the area, fully exploit touristic and recreational potential of the area, and etc. During the above period two programme documents of long-term regional development were prepared by the government of Kaliningrad Oblast. In 2006 a programme of socio-economical development of Kaliningrad region in 2007–2016, and in 2012 a long-term strategy of socio-economical development of the region were published. Key priorities highlighted in the programme were efficient integration into international production, labour and capital markets, technological modernization of production process, ensuring the competiveness of Kaliningrad region in the Baltic sea macro-region, and others, while in the list of aims, the main one was reaching European standard of living and environment quality. In the strategy approved in 2012, three possible developmental scenarios were constructed – inert, active and ambitious. The Government of the region then declared its intention to follow the ambitious scenario what practically meant the revival of the concept of “pilot” region: the region must turn down concessions and preferences from Moscow, the development of inner market, exploitation of objective competitive advantages (amber resources, geographical position and climate) and joining international division of labour are to become main developmental priorities. Having such strategy, tourism, amber mining and processing, IT sector and the development of traditional industries have been chosen as priorities. Specific indicators and statistical data show that all programmes and strategies of the development of Kaliningrad Oblast have not been essentially realized. The strong side of the documents is objective identification of developmental problems of the region and its individual economy branches, such as energy resources and raw material supply and tariffs, transport and service difficulties, shortage of qualified labour force, complicated ecological situation, different level of development of western and eastern parts of the region, high level of bureaucratic barriers and corruption, and etc. [...]

Straipsnyje apibūdinamas kelis dešimtmečius tęsęsis ikikarinio kultūros palikimo reabilitacijos procesas Kaliningrade. Šiaurinę buvusios Rytų Prūsijos dalį (Kenigsbergo (nuo 1946 m. Kaliningrado) sritį) prijungus prie TSRS ir įvykus iš esmės totaliai gyventojų kaitai, valdžia ėmėsi regioną sovietizuoti. Iš pradžių buvo draudžiama pažinti ikikarinę krašto praeitį, o Stalino laikų propaganda Kaliningrado srities kilmės mitą formavo besiremdama samprata, kad tai esanti „nuo seniausių laikų slavų žemė“. Nepaisant reikšmingų postūmių, įvykusių Rusijos ir kitų šalių istorikams tyrinėjant tarybinį periodą Kaliningrado srities istorijoje, pokario persikėlėlių adaptavimasis prie sociokultūrinio kraštovaizdžio tebelieka menkai ištirta tema. Straipsnyje teigiama, kad ikikarinio (visų pirma vokiečių) kultūrinio palikimo reabilitacija vyko per visą tarybinę epochą, pamažu paverčiant iš pradžių svetimą aplinką sava. Galiausiai kaliningradiečių kultūrinėje atmintyje įvyko esminė permaina – nuo baimės dėl buvimo „tuščioje žemėje“ pereita prie „atminties ir troškimo“ suderinamumo – suvokimo, kad „prarastojo rojaus“ metafora, atskleidžianti buvusių Rytų Prūsijos gyventojų nostalgiją, apibūdina ir pačių kaliningradiečių jausmus gimtine jiems tapusiai žemei. The paper characterises the several-decades-long process of rehabilitation of the prewar cultural heritage in the Kaliningrad. After the northern part of the former East Prussia (Königsberg, and since 1946, the Kaliningrad Oblast) had been annexed by the USSR, and after basically a total change of the population had taken place, the authorities started to Sovietise the region. Knowledge of the prewar past was prohibited from the very beginning, and Stalin-era propaganda formed the founding myth of the Kaliningrad region with reference to the notion of ‘a Slavic land from time immemorial’. Despite the significant shifts that took place in the process of research into the history of the Kaliningrad Oblast during the Soviet period, carried out by historians from Russia and other countries, the adaptation by the postwar settlers to the socio-cultural landscape remains a poorly researched theme. The paper argues that the rehabilitation of the prewar (and primarily German) cultural heritage took place all through the Soviet era, by gradually converting the initially alien environment into their own. Ultimately, a fundamental shift took place in the cultural memory of Kaliningrad’s inhabitants; from the fear of staying ‘in an empty land’, they moved to the compatibility of ‘memory and desire’: the understanding that the metaphor of ‘paradise lost’, which revealed the nostalgia of the former inhabitants of East Prussia, also defined the feelings of Kaliningrad residents for the land that had become their home

The processes related to the development of international tourism in Lithuania are of importance for the growth of economic, social, and cultural welfare. The increasing tourist and recreational attractiveness of such cities as Druskininkai, Trakai, Palanga, Vilnius, and Kaipeda to international tourists, as well as an advantageous quality-price ratio of the services offered contribute to the growth of competitiveness on the international tourism market. Service standards applied in Lithuania at the international tourism market uphold and improve the image of Lithuania in the Baltic Sea region. The interregional cooperation between Lithuania, Latvia, and Estonia in the field of international tourism development is based on the principle of public private partnership. It has been recently acknowledged that the three Baltic States form an integrating region in the field of international tourism and thus affect the Kaliningrad region, North-east Poland, Southern Finland, and partially Belarus. Therefore, Lithuania plays an important role in the integration of the tourist infrastructure of the Kaliningrad region into the tourist system of the Baltics. This study aims to conduct a comparative analysis of the processes relating to the development of international tourism in Lithuania in the context of the Baltic States. We also carry out the comparison of regional competitive factors and trace the patterns for further development of international tourism in Lithuania in the framework of cross-border and transborder cooperation.

In this article, Lithuania's relations with Russia from 2004 to 2014 are examined. This analysis is not much of a challenge in itself: there have been no significant changes in the overall quality of the two countries' relations, no new issues of disagreement, and the countries' approaches to each other have also remained unchanged. This analysis is significant in a different way – relations with Russia motivate and induce Lithuania's entire foreign policy arena, from its strategies to the country's everyday debates. Understanding Lithuania's relations with Russia leads to insights regarding Lithuania's geopolitical thinking and how Lithuania represents itself. Therefore, in this article, the goal is to demonstrate that an analysis of Lithuanian-Russian relations since 2004 not only explains Lithuanian foreign policy, but also reveals an enduring and negative stability in bilateral relations notwithstanding constant turbulence and quarrels.

Apie pokario metų Kaliningrado srities – Karaliaučiaus krašto – prijungimą prie Lietuvos senokai sklando gandai. Mįslingas šis klausimas ir Lietuvos istorikams bei publicistams, nors rašyta daug. Straipsnyje dar kartą nagrinėjamos Kaliningrado srities prijungimo prie Lietuvos projekto istorinės peripetijos. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje per Rytų ir Vidurio Europą ritantis frontui politikai dėliojo būsimos Europos ribas. Visose sąjungininkų konferencijose dalintasi teritorijomis ir įtakos sferomis. Stalinas nuo pat 1944 m. pradžios nusitaikė į buvusią Rytų Prūsiją, o sąjungininkai, laikydami Sovietų Sąjungą viena pirmųjų karo aukų, nieko negailėjo. 1944 m. Maskvai iškėlus klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų, lietuviai ėmė aktyviai projektuoti, kiek Kaliningrado teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos, ir skiriamąsias linijas grindė Rytų Prūsijos lietuviškų vietovardžių riba. Kita vertus, Stalinas Sovietų Sąjungos teritoriją neabejotinai laikė integraliu vienetu ir visokie priskyrimai, autonominių ar kitokių respublikų kūrimas buvo tik dovanos vietos elitui mainais į besąlygišką paklusimą – tai buvo politika. 1947 m. Kaliningrado srities statusas buvo galutinai nusistovėjęs. Tarptautinėje erdvėje legitimuojant Kaliningrado priklausomybę Sovietų Sąjungai, vėl strategiškai pasinaudota lietuviškumo „korta“, o atšilimo laikotarpiu Kaliningrado klausimas perėjo iš istorinio–politinio į ekonominį–geografinį lygmenį. Galiausiai Kaliningrado srities dalies prijungimo prie Lietuvos planai taip ir liko popieriuje, nors Krymo atvejis liudija, kad galėjo būti ir kitaip. There are rumours circulating for quite some time now about annexation of the post-war Kaliningrad (the Königsberg region) to Lithuania. Even though there are many publications on this issue, it is puzzling both Lithuanian historians and publicists. Once again the article analyses historical peripetias of the project for the annexation of Kaliningrad region to Lithuania. At the end of the Second World War, when the front was going through Eastern and Central Europe, politicians were planning borders of future Europe. In all conferences of associates they were sharing territories and spheres of influence. Already from the beginning of 1944 Stalin was targeting the former Eastern Prussia, while associates treating the Soviet Union as one of the first victims of the war did not spare anything. In 1944, when Moscow had raised the issue of western borders of Lithuania, Lithuanians began to actively project what part of the Kaliningrad territory should be annexed to Lithuania, and were basing the dividing lines on the boundary of Lithuanian place names of the Eastern Prussia. On the other hand, Stalin undoubtedly regarded the territory of the Soviet Union as an integral unit and all assignments and creation of autonomous or other republics was merely a gift to local elites in exchange for unconditional obedience, i.e. it was only politics. In 1947 the status of the Kaliningrad region was finally settled. In the international space, legitimizing Kaliningrad's dependence on the Soviet Union, again the Lithuanian card was strategically used, while during the warm-up period the issue of Kaliningrad was moved from the historical-political to the economic-geographic level. Finally, the plans for the annexation of Kaliningrad region to Lithuania remained on the paper, although the Crimean case testifies that everything could have been different.

Kovos peiliai (vok. Dolchmesser) - vieni iš įspūdingiausių ir specifinių tautų kraustymosi periodo ginklo formų – labiausiai paplitę pietryčių Baltijos jūros regione. Ypač daug šių ginklų randama Vakarų Lietuvoje ir Kaliningrado regione. Deja, kovos peiliai yra mažiausiai tyrinėti Vakarų baltų kultūrų radiniai. Šiuo metu labiausiai paplitusi hipotezė apie šių ginklų kilmę ir jų šeimininkų socialinį statusą remiasi panašių ginklų, randamų Lietuvoje, tyrimais. Kadangi daugumos šio pobūdžio radinių, saugotų „Prūsijos“ muziejuje Karaliaučiuje, likimas po Antrojo pasaulinio karo buvo neaiškus, o kovos peilių buvo beveik nerandama Kaliningrado regione vykdomų tyrinėjimų metu, todėl buvo remtasi Lietuvos.archeologinės medžiagos tyrimų rezultatais. Šiuo metu kovos peilių tyrimų daugėja, nes buvo atrasta dauguma „Prūsijos“ muziejaus radinių. Tai leidžia palyginti prieškario ir pokario metais atliktus tyrimus ir suformuluotas išvadas. Dabartiniai tyrimai rodo, kad buvusios išvados apie kovos peilius ir perpetes (baltei Vidgiriai), kurie, kaip iki šiol manyta, sudarė vieną susijusį kompleksą, bent jau Sembos-Notangos kultūrinėje grupėje, turi būti iš esmės revizuotos. Toks pat tyrimas turi būti atliktas ir asmenų, turėjusių kovos peilius ir perpetes, socialinio statuso atžvilgiu. Taigi, tyrinėjant kovos peilius ir perpetes buvo nustatyta, kad baltei Vidgiriai buvo naudojamos jau vėlyvojo romėniškojo laikotarpio pabaigoje, tai yra anksčiau, nei pasirodė „klasikiniai“ kovos peiliai. Taigi egzistuojantys įsitikinimai, kad kovos peilių randama tik turtinguose kapuose arba kad šie peiliai priklausė profesionaliems kariams, a priori turintiems aukštą socialinį statusą visuomenėje, negali būti pagrįsta archeologine medžiaga. Palyginus visus atliktų tyrimų rezultatus atrodo, kad kovos peiliai Sembos-Notangos kultūroje buvo eilinio laisvo žmogaus ginklas. Taip pat reikia pažymėti, kad daugelis klausimų, susijusių su kovos peiliais ir perpetėmis, lieka neatsakyti. The author presents some of his recent results and observations made within the framework of a research project devoted to a comparative typo-chronological analysis of Migration Period knives-daggers in the basin of the Baltic Sea, and to the study of socio-historical tendencies and events marked by the appearance of these artefacts. The intensification of field research in the region in recent years, as well as the rediscovery of parts of the former Prussia-Museum's collection and regained access to the archives of prewar researchers, has allowed the author to back up the study with an unprecedentedly high number of knife-dagger finds and relevant burial complexes.

„Šviesiojo rytojaus" mitologemos vartojimas tarybinėje propagandoje ir pretenzijos Kaliningrado sritį paversti „normalia", įprasta Rusijos sritimi straipsnyje aptariamos kaip pagrindinės Kaliningrado srityje taikytos gyventojų tapatybės formavimo ir jų suartinimo su naująja gyvenamąja vieta strategijos. Daugiausia dėmesio autorius skiria parodyti, kad tarybinės propagandos piešti Kaliningrado vaizdiniai kėlė vis mažiau pasitikėjimo ir neužtikrino pageidauto tikrumo dėl ateities naujojoje teritorijoje jausmo pirmiausia todėl, kad konfrontavo su realybe - sudėtinga pokario situacija regione ir problemomis, kurias sukėlė srities gyventojų nutolimo nuo Rusijos jausmas ir pojūtis, kad Rusija tinkamai nesirūpina jų interesais The use of the "bright tomorrow" mythologeme in Soviet propaganda and the claims to turn Kaliningrad Oblast into a "normal", standard region of Russia are discussed in the article as the principal strategies applied to Kalingrad Region that aimed to form the identity of the local population and the growing intimacy with the new place of residence. The author seeks to demonstrate the fact that Kaliningrad images, as depicted by the Soviet propaganda, were evoking increasingly diminishing trust and failed to ensure the desired certainty about the future on the new territory primarily due to the confrontation with reality: a difficult post-war situation in the region and the problems caused by the remoteness from Russia, as well as the feeling that Russia did not take proper care of them

Remiantis pavyzdžiu Rytų Prūsijai priklausiusio istorinio regiono, išsiskyrusio lietuvių kultūros vyravimu, straipsnyje analizuojama erdvėvokos raida XVI-XX amžiais. Analizėje gilinamasi į du pagrindinius šios erdvės suvokimo matmenis – teritorijos pavadinimą ir ribas. Aiškinamasi, kokie geopolitiniai ir ideologiniai veiksniai lėmė regiono įvardijimo ir teritorinio apibrėžimo skirtumus ir kokią įtaką šie skirtumai darė „Mažosios Lietuvos“ sampratos lietuviškojoje vaizduotėje kaitai. A tradition to refer to the eastern part of East Prussia as Lithuania was maintained during the period of the 16th to the early 20th century. The alternative names Prussian Lithuania and Little Lithuania at that time were used only in those cases which required to distinguish the region from the Grand Duchy of Lithuania (or, in the 19th century, from a part of Russia inhabited by the Lithuanians). The confines of the "Lithuanian" region in East Prussia were fixed and consolidated in the early 18th century when the name Lithuania started to be used in defining an administrative unit, while in the late 19th century the so-called Deime- Alle line was started to be treated as an ethnographic boundary of Lithuania. The term Lithuania Minor which started to circulate in the Lithuanian literature around 1910 implied the idea of irrendenta based on the assumption that the once existed unity of two Lithuanias should be restored in the present. With the emergence of Klaipėda Region in 1919 and of Kaliningrad Oblast in 1946, the irredentist discourse as well as the name of Lithuania Minor associated with it was "shifted" in Lithuanian imagination to define these areas. In the interwar period such a movement was motivated by the difficulties of Lithuania to integrate the Klaipėda region annexed in 1923, while after WWII the treatment of Kaliningrad Oblast as an anomaly emerged, meeting the unjustified territorial claims of the USSR. In contemporary Lithuania an attitude that equates Lithuania Minor with Klaipėda region and Kaliningrad Oblast was made an encyclopaedic statement. This shows that the percepts about Lithuania Minor increasingly becoming the outgrowths of imagination are still relevant in the discourse of Kaliningrad Oblast that prevails in the Lithuanian humanities.

Straipsnyje aptariamos V a. pradžioje-viduryje - VI a. pirmoje pusėje buv. Rytprūsių ir Lietuvos teritorijoje paplitusių peilių-durklų gamybos technologijos. Iš viso buvo ištirta 40 gerai išlikusių ginklų (38 egz. iš „Prussia" muziejaus rinkinių ir 2 egz. iš Shosejnoe kapinyno). Rentgenografinės analizės duomenimis, visų dirbinių ašmenų struktūra buvo homogeniška, kaltinio ar lietinio Damasko pėdsakų nepastebėta. Tačiau atlikus 2 peilių-durklų iš Shosejnoe kapinyno metalografinę analizę paaiškėjo tam tikri technologiniai skirtumai. Kapo PTI-1 peilio-durklo ašmenys buvo iškalti iš vieno menkai įanglinto geležies gabalo. Tuo tarpu kapo UI-24 peilio-durklo ašmenys buvo pagaminti iš sudėtingo geležies su maža fosforo koncentracija ir stambokais ferito grūdeliais penkių juostų paketinio ruošinio. Atlikti tyrimai rodo, jog aptariamų ginklų gamybai buvo naudojamos bent dvi technologinės schemos ir skirtingos kilmės žaliava. Palyginamoji kapų inventoriaus analizė leidžia abu kompleksus datuoti V a. antrąja puse. Shosejnoe kapinyno peilius-durklus greičiausiai gamino vietiniai prūsų kalviai, panaudodami vietos pelkių geležies rūdą. Tačiau tuo pat metu galėjo būti naudojama ir importinė žaliava, kurios aptikta analizuojant kapo UI-24 dirbinį. Jos eksporto centru galėjo būti vienalaikis metalurgijos centras Swietokrzyskie (Lenkija), kaimyniniams regionams tiekdavęs mažo fosforingumo geležį. Tai patvirtintų ankstesni Przeworsko kultūros įtakos baltiškoms žemėms pastebėjimai. Šių ir kitų klausimų spektrui ypač vertingi tolesni prūsiškos ginkluotės technologijų metalografiniai tyrimai. The article discusses the technologies of production of knives and daggers spread in the territory of East Prussia and Lithuania in the beginning and middle of the 5th century to the first half of the 6th century. A total of 40 well preserved arms were examined (38 exemplars from the museum “Prussia” and 2 exemplars from the Shosejnoe cemetery). According to the data of a radiographic analysis, the structure of blades of all articles was homogeneous, and no traces of wrought or poured damascene were observed. However, the analysis of 2 knife-daggers from the Schosseinoje cemetery revealed certain technological differences. The blades of the knife-dagger from grave PTI-1 were hammered out of one poorly carbonized piece of iron. Whereas the blades of the knife-dagger from grave UI-24 were produced from a five layer complex pattern of iron with low phosphorus concentration and large ferrite grains. The performed analysis indicated that at least two technological schemes and materials of various origins were used for the production of the above arms. The comparative analysis of the inventory of the graves allows establishing the date of the both complexes, i.e. the second half of the 5th century. The knife-daggers of the Schosseinoje cemetery were most probably hammered by local Prussian smiths, who used the iron ore from the local swamps. However, imported materials discovered when examining grave UI-24 could be used at the same time. The centre of export most probably was located in the then centre of metallurgy in Świętokrzyskie (Poland), which provided the neighbouring regions with low phosphorous iron. This could be proven by earlier observations of the impact of Przeworsk culture on the Baltic lands.

Straipsnyje aptariami naujų tyrinėjimų buv. Rytprūsių žemėje, vikingų periodo Viskiautų (dabar - Mochovoje, Rusija, Kaliningrado sr.) archeologinėje vietovėje rezultatai. Tyrimai atlikti gerai žinomo Viskiautų pilkapyno aplinkoje. Pilkapyną, kuris tyrinėjamas nuo 1865 metų, sudaro apie 500 sampilų, datuojamų IX-XI a. Pilkapiuose daugiausia aptikta kremacijų su skandinaviškos kilmės radiniais. Manoma, jog tai - prūsų žemėse 850-1050 m. įsikūrusių skandinavų palikimas. Nors paminklas ilgą laiką tyrinėtas, vienalaikės skandinavų gyvenvietės paieškos buvo ne itin rezultatyvios. Pastaruoju metu jos paieškoms pasitelkti geofizikiniai metodai. Išžvalgyta maždaug 150 ha teritorija pilkapyno aplinkoje. Užfiksuota keli tūkstančiai anomalijų, 200 iš jų buvo patikrinta gręžiniais, didelė dalis datuota C14. Daryta prielaida, kad dauguma objektų gali būti siejami su VI-XIII a. žmonių veikla gyvenvietėje. Ištirta 20 perkasų, kurių radiniai - keramika, gyvulių kaulai, metaliniai dirbiniai patvirtino šią prielaidą. Tai ankstyvųjų viduramžių prūsiškosios kultūros palikimas. IX-XI a. skandinavai greičiausiai gyvenę kartu su vietiniais gyvenvietėje, kuri buvo įkurta jau vėlyvuoju migracijų periodu ir gyvavo iki Vokiečių ordino įsiveržimo XIII a. viduryje. Since 1865, the Viking Age cemetery of Wiskiauten in former East Pnissia was investigated by first German and later Russian archaeologists. Its more than 500 burial mounds were found to contain mainly Scandinavian grave goods. They are interpreted as the remains of Scandinavian settlers, who ran a trading point in the land of the Prussians between 850 and 1050 AD. Although the cemetery was investigated by both German and Russian scholars, no settlement has been found in the past 140 years. A recent research project used geophysical survey methods covering an area of nearly 150 ha and discovered thousands of anomalies in the vicinity of the barrow cemetery. After archaeological examinations of the past four years some of these anomalies can be connected with settlement activities of the 6th to 13th cent. AD. The results are summarized in this article.

Kaliningrado regiono įkūrimo ir tapimo TSRS dalimi istorija yra viena svarbiausių Kaliningrado istorikų nagrinėjamų temų. Tarybiniu laikotarpiu tuo klausimu buvo publikuotas tik vienas dokumentų rinkinys. Žlugus Tarybų Sąjungai ši problema ypač aktyviai studijuojama. Straipsnyje pristatoma šių tyrinėjimų pagrindas ir istorija, apibrėžiamos j ų charakteristikos, apžvelgiami pagrindiniai publikuoti šia tema istoriniai dokumentai, atkreipiamas dėmesys į regiono mokslininkų laimėjimus ir apibūdinami pagrindiniai šiuolaikinės Kaliningrado istoriografijos bruožai. Per paskutiniuosius du dešimtmečius Kaliningrado istorikai sukūrė pakankamą dokumentinę bazę srities istorijos tyrimams. Įgyta vertinga šaltinių publikavimo ir darbo su archyvais patirtis. Išsiplėtė tyrimų erdvė. Pagrindinės (populiariausios) temos: švietimo istorija, gyventojai, religinės sąlygos, vietinės valdžios politika, pokario ekonominė raida. Nepakanka dėmesio visuomenės politinei ir socialinei istorijai, kultūros klausimams, atskirų regionų istorijai, tautinės- etninės sudėties tyrimamas. Kaliningrado srities pirmojo dešimtmečio istorijos tyrimų aiški persvara rodo, kad pakutinieji 50 šios srities gyvavimo metai dar netapo mokslo tyrimų objektu. The history of the founding of the Kaliningrad region, as part of the USSR, is one of the most vital issues for Kaliningrad historians. Since the collapse of the Soviet Union, this problem is actively investigated. The article presents the background and history of these investigations, draws the characterization of them, defines the main historical documents published on this issue, points out the progress of the regional researchers and gives general characteristics of contemporary Kaliningrad historiography.

Tarp Kaliningrado srities ir kitų Rusijos Federacijos regionų gyventojų istorinės sąmonės egzistuoja principinis skirtumas, kurį nulėmė palyginti trumpas rusų gyvenimas šioje teritorijoje. Pradėjus rašyti istoriją tik nuo 1945 m., kaliningradiečių sąmonė susikūrė specifinį, gana deformuotą istorinį vaizdą. Svarbiausiu šio straipsnio tikslu autorius laiko, viena vertus, pateikti visus, kiek įmanoma, faktus, atskleidžiančius Kaliningrado srities gyventojų istorinės sąmonės problematiką; antra vertus, remiantis ta informacija, pamėginti nustatyti pagrindinius veiksnius, dariusius įtaką tos sąmonės tapsmui. Požiūris į Rytų Prūsijos istorinį kultūros paveldą formavosi ne be įtakos nuostatų, kurios užgimė vos sričiai tapus TSRS dalimi. Visą tą laiką kariškiai buvo vienintelė valdžia. Tarp veiksnių, akivaizdžiai dariusių įtaką Kaliningrado srities gyventojų visuomeninei sąmonei, be abejo, ypatingą vaidmenį vaidino tos teritorijos ypatingasis statusas, susijęs su rimtais srities gyventojų bei atvykusiųjų judėjimo ir kitų pilietinių teisių apribojimais. Vienas svarbiausių propagandos stulpų – tezė apie neva slavišką Rytprūsių praeitį, iškelta paties Stalino dar 1943 m. Vokiečių riteriai nuterioję kraštą ir išnaikinę vietos gyventojus. Pabrėžiama buvo ir tai, kad XVIII a. vid. penketą metų krašte šeimininkavo rusai. Vokiško istorinio kultūros paveldo nepriėmė ne tik valdžia, bet ir didesnė naujakurių dalis. Bet daugelis suprato, kad istorinės atminties stoka nutraukia žmogaus ryšį su ta žeme, kurioje jis gyvena ir daro neįmanomą bet kokios socialinės veiklos įprasminimą. The article is based on documents from "top secret" files in the Russian central and local archives, closed to researchers until recently. It covers different aspects of the attitude of the Soviet people to East Prussia's historical and cultural heritage, their social and cultural adaptation; the formation of the historical consciousness of inhabitants of the Kaliningrad region; ideological work and a cultural policy in the post-war years. The attitude of the Soviet settlers to the German culture and traditions in the 1940-50s was determined by the following major factors: national stereotypes that dominated the perception and attitude of Russians to foreigners in general, and Germans in particular; the psychological state of the Soviet people caused by feelings, experiences and moods at the end of the war; purposeful propaganda of the Communist Party and Soviet institutions, educational cultural organizations and the official mass media, ideological campaigns in the second half of 1940s; contacts and interactions of the Soviet settlers with the native inhabitants of East Prussia. The author is convinced, that the source of the economic, political and social problems that affected all the following years are to be found in that first decade of the existence of the Kaliningrad region.

Straipsnyje nagrinėjamas Antrojo pasaulinio karo įvykių atminimas buvusios Rytų Prūsijos šiaurinėje dalyje, lyginant atminimo diskurso ir praktikų funkcionavimą pokario Klaipėdos krašte ir Kaliningrado srityje. Apžvelgiant sociokultūrinius pokyčius šiame regione, atskiriamos privataus ir viešojo atminimo formos. Nurodoma, kad viešajame karo atminime pokariu turėjo reikšmės du pagrindiniai siužetai: "išvadavimo" ir pergalės, pasiektos "kovoje prieš fašizmą". Tiriant šių siužetų viešąjį atminimą, išskiriamos ir išsamiau pristatomos trys jo funkcijos: teritorinės priklausomybės legitimacija, kilmės mito funkcija, karių pagerbimas kaip režimo legitimacijos ir vertybinių orientacijų formavimo strategija. This article analyses commemorations of World War II events in the northern part of former East Prussia, comparing discourses and practices of commemoration in post-war Klaipėda region and Kaliningrad oblast. It reviews the socio-cultural developments in this region and distinguishes between private and public forms of commemoration. Author argues that two main plots were important in the public commemoration of war: the plot of "liberation" and that of the victory achieved in the "struggle against Fascism". Analyzing the public commemoration of these plots, it distinguishes and exhaustively examines its three functions: legitimation of territorial subordination, founding myth, and payment of homage to the warriors as strategies of regime legitimation and the formation of valuable orientations.

Straipsnyje kalbama apie trišalį Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos Federacijos, ypač Kaliningrado srities, bendradarbiavimą. Atkreipiamas dėmesys, kad be dvišalių santykių, svarbių Lenkijai, Lietuvai ir Rusijai palaikant tarpusavio ryšius, egzistuoja ir trišalis bendradarbiavimas, kuris kitu lygiu leidžia koordinuoti ir spręsti probleminius klausimus. Lenkijos, Lietuvos ir Kaliningrado srities bendradarbiavimui įtaką daro ir Europos Sąjungos (ES) plėtra. Viena iš būtinų sąlygų, kurią turėjo patenkinti narystės ES siekiančios Lenkija ir Lietuva, buvo reikalavimas išspręsti savo problemas su Kaliningrado sritimi ir plėsti bendradarbiavimą regione. XXI a. pradžioje surengta daug trišalių susitikimų, kurių pagrindinė tema buvo ką tik minėti klausimai. Daug dėmesio valstybės skyrė vizų režimo klausimui, nes Lenkijai ir Lietuvai tapus ES narėmis, jų valstybinė siena su Kaliningrado sritimi tapo išorine ES siena. Kitas svarbus klausimas – strateginė partnerystė. Lenkija ir Lietuva yra NATO narės, o tai vaidina reikšmingą vaidmenį trišaliuose santykiuose su Rusija. Dėl šios aplinkybės Rusija buvo iš dalies priversta pradėti gerinti santykius su NATO. Lenkija, Lietuva ir Rusija palaiko ryšius ir platesniuose bendradarbiavimo kontekstuose. Pavyzdžiui, Baltijos jūros regiono – Baltijos jūros valstybių taryboje, VASAB (Vizijos ir strategijos erdviniam planavimui aplink Baltijos jūrą) programoje ar Baltijos miestų sąjungoje. Taip pat trijų šalių bendradarbiavimas persipina vietos savivaldos arba nevyriausybinių organizacijų iniciatyvose. Besides bilateral relations, important form of contacts between Poland, Lithuania and Russia is tripartite cooperation, which allows coordination and solution of problematical questions. Extension of European Union has an impact on the shape of the Polish, Lithuanian and Kaliningrad district cooperation. One of the necessary conditions of entering the structures of EU by Poland and Lithuania was to settle their affairs with Kaliningrad district and further cooperation in the region. At the beginning of 21st century lot of tripartite meetings, most on the abovementioned theme, took place. The countries paid great attention to the question of visa regime, as after entering the EU structures, Polish and Lithuanian border Kaliningrad district is an exterior border of the EU. Strategic partnership is important as well. Poland and Lithuania are members of NATO, which plays deciding role in the tripartite contacts. Because of that Russia was somehow forced to begin the normalization its relations with NATO. Polish-Lithuania-Russian contacts exist as well in the wider context of cooperation, within the framework of the area of Baltic Sea, among the Council of the Baltic Sea States, VAS AB 2010 program and the Baltic Cities Union. Tripartite boundary cooperation is taking place within the euro regions "Baltic" and "Niemen"; realization the INTERREG III A program. As well local governments and non-governmental organizations are cooperating.

Nepaisant žirgų laidojimo praktikos egzistavimo baltų kraštuose romėniškuoju laikotarpiu, dabartinėje literatūroje aptinkama vien užuominų apie patį žirgą. Beriozovka ir Soseinyj vietovėse (Kaliningrado sritis, Rusija) aptikti trijų žirgų skeletai suteikia vertingų duomenų apie romėniškojo laikotarpio žirgus Sambijos ir Natangijos kultūroje. Kapai datuojami II amžiumi. Žirgai buvo palaidoti netoliese galimųjų savininkų. Pirmajame kape rasti dviejų eržilų skeletai. Abu žirgai beveik neabejotinai buvo jojamieji: tai rodo aptikti pakinktų fragmentai ir jojimui tinkamas amžius (3, 5-4 metai). Atskirame kape palaidotas senas, 8-10 metų, eržilas taip pat laikytinas jojamuoju. Nors jo žemas ūgis ir storos kojos šiandieninės kavalerijos standartais neleistų šio žirgo priskirti jojamiesiems, tokia fizinė konstitucija labai artima hunų žirgams, kuriuos romėniškojo laikotarpio specialistai laiko efektyviais karo žirgais. Panašūs žirgai būdingi kaimyniniams regionams (Vokietija ir Lietuva) vikingų laikotarpiu. Žirgų kauluose neaptikta požymių, kurie leistų nustatyti jų mirties priežastį. Kamanotų žirgų laidojimo šalia galimų savininkų faktas leidžia atmesti ritualinio maisto mirusiesiems hipotezę. Labiausiai tikėtina, kad žirgai, būdami gerovės dalimi, buvo laidojami šalia jų savininkų, kad šiems tarnautų pomirtiniame gyvenime, arba atliko tarpininkų, gabenančių juos į Dausas, vaidmenį. Single and double-horse burials of second century AD from Samland and Natangen (Kaliningrad region, Russia) are described. All horses were in the good riding age. They bear constitutional similarities with horses from later burials in Germany, Latvia, Lithuania and Scandinavia. Despite their small size, horses were used as riding and most likely were buried with proprietors as afterlife mediators or servants.

This article analyses the cross-border co-operation between the Kaliningrad Region and the neighbouring Polish and Lithuanian regions. It provides, firstly, a short overview of the cross-border co-operation formation and development. The author outlines the present-day co-operation structures. Secondly, the article reviews the asymmetries that hinder the cross-border co-operation. Finally, it offers some examples of the cross-border cultural and social projects proving that the co-operation under difficult conditions can be successful. The analysis is based on the author's empirical research and interviews with regional experts.

Pirmą kartą dėmesį į Rytų Prūsiją Stalinas atkreipė 1939 m. rugpjūčio mėnesį, kai Maskvoje buvo ruošiamas ir pasirašytas slaptasis Molotovo-Ribbentropo pakto protokolas. Jau tuo metu Stalinui pradėjo ryškėti nauja jo imperijos vakarinių sienų konfigūracija, susijusi ne tik su Lenkijos padalijimu, bet ir su Pabaltijo valstybių aneksijos planais. Rytų Prūsijos padalijimo tarp TSRS ir Lenkijos sprendimas buvo priimtas Potsdamo konferencijoje o galutinai patvirtintas Taikos konferencijoje. Tarybų Sąjungai buvo perduotas Kenigsbergo miestas ir prie jo esanti Rytų Prūsijos dalis. Kurį laiką kraštas buvo atiduotas kariškiams. Nebuvo skirta investicijų iš centro. Neapibrėžtas liko vokiečių gyventojų statusas ir jų tolesnės perspektyvos. Tiktai 1947 m., kai išryškėjo Vokietijos padalijimo perspektyvos ir dėl prasidėjusio "šaltojo karo" visiškai nutrūko ryšys su Vakarais, atkrito būtinybė laikytis padorumo Rytų Prūsijos atžvilgiu. Vokiečiai buvo deportuoti į Vokietiją. Srities ekonominė padėtis pasibaisėtina. 1947 m. vasarą vadas pasirašė dešimt vyriausybės nutarimų, kurie buvo pavadinti Didžiuoju Stalino Kaliningrado srities sukūrimo planu. Praėjus metams galutinai paaiškėjo, kad nė trupučio nepavyksta priartėti prie Stalino plane numatytų rodiklių. Patyliukais jis buvo užmirštas. Stalinui visa ta istorija padarė labai slogų įspūdį, ir jis iki pat savo gyvenimo pabaigos asmeniškai daugiau nebesidomėjo Kaliningrado sritimi. The author attempts to reconstruct how Joseph Stalin viewed the future of the German province of East Prussian and its development within the USSR. The problems Moscow had formulating policy with respect to the newly annexed region are considered from the point of view of the conflicts between military and civil authorities. Newly discovered documents from central and local archives describe the history of the so-called Stalin Plan that outlined the development of the Kaliningrad region (1947). The results of the realization of "the Stalin Plan" are analyzed, the consequences to relations between Moscow and the Kaliningrad area are evaluated, and also their influence on the formation of Kaliningrad government structures is estimated.

Straipsnyje istoriko žvilgsniu nagrinėjama Rusijos Federacijos Kaliningrado srities problema. Kaliningradas sudaro eksklavą palei Baltijos jūrą, kurį nuo Rusijos teritoriškai skiria Lietuva ir Lenkija, neskaičiuojant Baltarusijos. Sritis svarbi geopolitiškai. Nuo pat eksklavo atsiradimo 1991 m. iki pastarojo laikotarpio Rusijos politika blaškosi tarp alternatyvų: idėjos paversti Kaliningrado sritį vartais, kurie Rusiją susijungtų ar bent suartintų su Vakarais, ir sovietinės tradicijos išlaikyti sritį kaip forpostą prieš Vakarus. Istoriniu požiūriu Kaliningrado srities problema nepaaiškinama vien rusiškuoju ar sovietiniu periodu. Iki tol egzistavusi Rytų Prūsijos sritis, valdoma Vokietijos reicho, taip pat kėlė dilemą: ar Rytų Prūsija turi būti Reicho smogiamuoju kumščiu, ar joje turi įsivyrauti regiono kultūrų pliuralizmas. Kalbant apie Vakarų valstybių ir Europos Sąjungos poziciją, jų pozicija Kaliningrado klausimu reiškiamai tik su Maskvos žinia bei sutikimu, o JAV laikosi pabrėžtinai atsargios pozicijos. Lietuva yra labiausiai suinteresuota padėtimi Kaliningrado srityje dėl daugelio motyvų. Geopolitiškai sritis stabdo jos integraciją į euroatlantines struktūras. Dėl to esama intereso šią kliūtį pašalinti, ir Lietuvoje šiuo klausimu galima išskirti bent tris politines linijas – revizionistinę, aktyviąją ir konformistinę. 2004 m. Kaliningrado problema didesnių rūpesčių nekėlė, tačiau jie nesumažėjo. Srities atžvilgiu pastebimas nuoseklus Rusijos traukimasis nuo liberalaus problemos sprendimo modelio ir grįžimas prie sovietinių tradicijų. The article reviews the issue of Kaliningrad Region of Russian Federation in point of view of a historian. Kaliningrad comprises an exclave along the Baltic Sea, which from Russia is territorially separated by Lithuania and Poland, as well as Belarus. The Region is important geopolitically. Since the emergence of the exclave in 1991 and up until now, the Russian politics cannot decide between two alternatives: the idea to make the Kaliningrad Region in to gates, which would connect Russia or at least create a bridge with the West, and the Soviet tradition to maintain the Region as an advanced post against the West. By using the historical point of view, the issue of Kaliningrad Region cannot be explained by only Russian or Soviet period. The area of Eastern Prussia, which existed up until that point and ruled by the German Reich, also posed a dilemma: whether the Eastern Prussian must be the fist of the Reich or whether the pluralism of regional cultures must prevail there. Speaking about the position of Western countries and the European Union, their position on the question of Kaliningrad is expressed only with the knowledge and consent of Moscow and USA adheres to an emphatically careful position. Due to many motives, Lithuania is the most interested on the status of Kaliningrad Region. Because of this, there is interest to eliminate this obstacle and in Lithuania, one can distinguish three political lines regarding this question – revisionist, active and conformist. In 2004, the issue of Kaliningrad did not pose big threats, but they did not lessen. In point of view of the Region, one can note a consistent receding of Russia from liberal problem solution model to getting back to the Soviet traditions.

Straipsnio svarbiausia nuostata, kad ES plėtra į Rytus neišvengiamai susijusi su šalutiniu poveikiu trečiosioms šalims (įskaitant Rusiją ir integralią jos dalį - Kaliningrado sritį) bei greta svarbių teigiamų implikacijų sąlygoja tam tikras išlaidas. Lenkijos ir Baltijos valstybių (visų pirma Lietuvos) narystės ES perspektyvai ypač aktuali Kaliningrado socialinio-ekonominio atsilikimo nuo valstybių kaimynių grėsmė. Šio straipsnio tikslas - aptarti galimus Lietuvos ir Lenkijos narystės ES padarinius Kaliningrado sričiai, identifikuoti pagrindinius regioninių veikėjų - Rusijos, Europos Sąjungos, Lenkijos ir Lietuvos - interesus, pozicijas bei nustatyti, ar jie leidžia sėkmingai išspręsti Kaliningrado problemą ES plėtros kontekste. Kaliningrado problemos sprendimas (būsimos) ES plėtros kontekste nagrinėjamas kaip krizės prevencijos atvejis, naudojantis pastaruoju metu krizių valdymo studijose dominuojančiu krizės apibrėžimu: „normalaus" sprendimų priėmimo eigoje atsirandanti krizė - tai situacija, kylanti dėl įvykusių išorinės ar vidinės aplinkos pokyčių bei apibūdinama sprendimus priimančių veikėjų grėsmės svarbioms vertybėms, sprendimų priėmimo neatidėliotinumo ir netikrumo atmosferos suvokimu. Apibrėžimas grindžiamas sprendimus priimančių veikėjų subjektyviu situacijos interpretavimu: remiantis instituciniu-kognityviu požiūriu, grėsmės svarbioms vertybėms, laiko limito ir situacijos neapibrėžtumo suvokimas - trys būtinos ir pakankamos sąlygos, kad situacija būtų laikoma krizine. The main provision of the article is that the development of the EU in the East gives inevitable side effects to third countries (including Russia and its integral part – the Kaliningrad area) and, apart from important positive implications, requires certain costs. The threat of social-economical lag of Kaliningrad behind the neighbouring countries is especially relevant in regard to the perspectives of Poland’s and Baltic States’ (first and foremost, Lithuania’s) membership in the EU. The article aims at discussion of the possible consequences of Lithuania’s and Poland’s membership in the EU to Kaliningrad area, identification of the main interests and positions of the regional players, i. e. Russia, the EU, Poland and Lithuania and establishing whether they allow for successful resolution of the Kaliningrad problem in the context of development of the EU, which is viewed upon as a case of prevention of crisis, by using the definition of a crisis, dominating in the modern crisis management studies: a crisis, emerging in the process of a “normal" decision making is a situation, arising due to changes in the internal or external environment and characterized by the players, making the decisions, by comprehension of a threat to significant values, urgency of making the decision and the atmosphere of uncertainty. The definition is based by the subjective interpretation of the situation by the players, making the decisions: referring to the institutional – cognitive viewpoint, comprehension of a threat to significant values, time limits and the uncertainty of the situation are the three sufficient conditions for the situation to be considered critical.

Šio straipsnio tikslas - remiantis katalikų ir protestantų Bažnyčių istorijos, etnologijos bei etnomuzikologijos duomenimis nustatyti šių psalmių atsiradimo bei išplitimo Panemunėje priežastis: ištirti šiame regione giedamų psalmių ypatumus bei tradicijas: atskleisti jų sąsajas su grigališkojo choralo ir liaudies dainų melodika bei sąlytį su instrumentine muzika, parodyti, kad šios psalmės giedamos dar ir šiandien. Atlikta mokslines medžiagos analizė leidžia teigti, kad Panemunės psalmės kaip Pridedamosios šermeninės pamaldos, nors ir nebeegzistuoja spausdintiniame Katalikų liturginiame maldyne bei slenka užmarštin religiniu aspektu, žodinės tradicijos dėka vienija Kaliningrado ir Lietuvos Katalikų Bažnyčias The aim of the article is basing on the data from the History of Christian (catholic and protestant) Church ethnology and ethnomusicology to define the preconditions of their origin and spread, to research the particular features and traditions to reveal their connections with the Gregorian choral melodies of the folk songs and instrumental music, to show that these psalms have been sung till nowadays. The analysis of the scientific materials enables us to make a statement, that the Panemunė psalms as the additional funeral service, though they does not exist in the published catholic liturgics prayer book and are passing into oblivion however they unify Kaliningrad and Lithuanian Catholic Churches with the help of the oral Tradition in their religious aspect facet.