Search

XIX a. lietuvių raštijoje labai ryškų pėdsaką paliko žemaičių krašto žmonės. Tuo metu tam tikras kultūrinis sujudimas vyko ir kituose Lietuvos regionuose. Rytų Aukštaitijos žemėse suintensyvėjo sunkų religinės netolerancijos amžių išgyvenusių Kalvino pasekėjų veikla. Reikšmingiausi XIX a. veikėjai, susiję su lietuvių raštija, – Mykolas Cerauskas ir trys tėvų bei sūnų poros: Kazimieras Kristupas bei Edvardas Jokūbas Daukšos, Samuelis bei Karolis Nerlichai, Aleksandras Rapolas bei Albertas Konstantinas Močiulskiai. Tiesa, dalies reikšmingų darbų nepavyko publikuoti – neišspausdintos mokytojo Kazimiero Kristupo Daukšos ir jo sūnaus Edvardo Jokūbo Daukšos lietuvių kalbos gramatikos bei žodynas, to paties sūnaus Edvardo poezijos bandymai; neišliko rankraštinė Karolio Nerlicho gramatika; kai kurių veikalų leidyba smarkiai vėlavo: 1819 m. Samuelio Nerlicho parengtas giesmynas išspausdintas tik 1845 m. Be pakartotinai perspausdintų parankinių reformatų tekstų – Naujojo Testamento, giesmyno, katekizmo, postilės, XIX a. pasirodė religinės didaktikos leidinių. Originalią tokio žanro knygelę (pamokslą) parengė Mykolas Cerauskas (Kozonis padekawonies, 1803), o 1863 m. pasirodė keturi taip pat nedidelės apimties leidinukai – tikėjimo tiesų apmąstymai bei vaizdeliai jaunuomenei, kuriuos, mūsų bibliografų, istorikų teigimu, parengė Žemaitijos superintendentas Aleksandras Rapolas Močiulskis: "Atsiminimas da geroje adijnoje" (toliau – Atsiminimas, A); "Nusidawimas biedna Joniuka" (Nusidawimas, N); "Prisiwertimas grieszna żmogaus ing DIewą" (Prisiwertimas, Pr); "Wartojmas arba meginimas patis sawę" (Wartojmas, W). Jokūbo Kregždės manymu, šie veikalėliai, kaip ir 1865 m. išspausdintas "Gromata Naszłaitela ing sawa mieła Iszganitoja" (toliau – Gromata, Gr), buvo parengti norint atsverti katalikiškas, antiprotestantiškas Motiejaus Valančiaus knygeles prastuomenei. Tiesa, žymiausios Valančiaus knygelės vaikams ar suaugusiems radosi po 1863 m., iki tų metų buvo išleisti jo katalikų katechezei skirti ar kitokio tipo leidinėliai. Taigi minėtos reformatų knygelės galėjo būti inspiruotos ne konkurencijos, o pačios Lietuvos kalvinistų bažnyčios atsigręžimo į žemiausią, vargingiausią visuomenės sluoksnį; kaip rodo ir Arūno Baublio tyrimai, būtent taip krypo jos švietimo politika, būtent čia ji matė galimybę išlikti. Šio straipsnio tikslas – remiantis rašybos bei kalbos ypatumais persvarstyti minėtų 1863 ir 1865 m. parengtų veikalėlių autorystės ir lietuviškų šaltinių klausimą. [...] The article looks into five books on religious didactics published by the Calvinists in Eisleben in 1863–1865: "Atsiminimas da geroje adijnoje", "Nusidawimas biedna Joniuka", "Prisiwertimas grieszna żmogaus ing Diewą", "Wartojmas arba meginimas patis sawę" and "Gromata Naszłaitela ing sawa mieła Iszganitoja", which bibliographers and historians claim to have been written by Alexander Raphael Moczulski. A textological analysis has revealed "Prisiwertimas" not to have been drafted by Moczulski. This is evidenced in the differences in the spelling and the language of the texts covered by the analysis, the mismatched hypernormalisms, and the specific characteristics of the edits made to Biblical quotes and hymns. Certain qualities of the language in "Prisiwertimas" demonstrate that, unlike Moczulski, the editor of this text was under the influence of both the subdialect of Biržai and the subdialects of the northern Panevėžys region further to the west. Furthermore, "Prisiwertimas" features a much larger number of unique morphological forms not recorded elsewhere, which indirectly reflect the typical truncation of the ending of the Panevėžys subdialect and the resultant uncertainty on the editor’s part with regard to how certain parts of the text were to be written. The spelling and the language of the rest of the tracts covered by the analysis have a lot in common: without a shadow of doubt, they were drafted by the same person, as likely as not Moczulski. The hypercorrections that are present in the books edited by Moczulski suggest that, just like many Calvinists of the period, he was inclined to support the norms of the traditional Kėdainiai variant, even though by then the hub of Reformer activity had relocated to Biržai. Most efforts were focused on dropping the nasal reflexes of the East Aukštaitians. It is probable that all five publications covered by the analysis are not original tracts, but rather translations from German or Polish, even though no specific sources have yet been discovered (some references could be evident in the illustrations to the texts, particularly those that have a caption in Polish or German). The ample Biblical quotations in the books have been found to have been adopted from Bt¹ (or Bt²) and from the Lithuania Minor translation of the OT of the Bible that had been in circulation since 1735 (at least some of the tracts in question relied on the original 1735 edition). The research has allowed for the sources of the hymns featured in the books to be updated. The hymns were not original: one of them was a new translation of Friedrich von Lehr’s Spruch von der Bibel, others were adaptations of earlier Lithuanian tracts, such as the 1845 Calvinist hymnal, and several Lithuania Minor publications (in particular the official Lutheran hymnal). One hymn featured in "Prisiwertimas" has a very unique source: a rhymed text of a prayer from a translation of "Rojaus Darželis" (The Garden of Eden), a pietistic prayer book by Johann Arndt (its 1845 edition, in all likelihood), which had been supplied by Lithuania Minor worshippers at home. The rather intense use of Lithuania Minor Lutheran hymns in tracts by Lithuanian Reformers was yet another sign of vigorous collaboration between the two Protestant branches. The need for this collaboration was admitted by the Calvinist synod of 1862. It was critical for the continued existence of the Lithuanian Reformer Church.

This article continues the research of the 19th-century Lithuanian Calvinist texts. A hypothesis was raised regarding the unusual structure of Mykolas Cerauskas Seanas katechismas (1803), i.e. the sequence of parts of the catechesis. This sequence could have been determined by the 18th-century catechism compiler (whose work was taken over by Cerauskas) relying on the first catechism of Jan Seklucjan, published in East Prussia, or perhaps the traditional structure of early German catechisms (the works of Georg Major), which was closely related to the education of children in the late Middle Ages. Another Calvinist work is even more closely related to Prussian Lithuania and children’s education – the primer ABC knigeła (1861). It was detected that it was not an original work, but a text (a small fragment) taken from Friedrich Kurschat’s (1841) publication of the translation of the catechism and its comments prepared by Johann Gottlieb Weiß. The primer cannot be considered solely borrowed from the Prussian Lithuanian Lutheran writings, because the Calvinist editor made numerous spelling and lexical corrections, which brought it very close to the Calvinist writing tradition. In the middle of the 19th century, there were more Calvinist publications, whose authors included the texts of the Lutherans of Prussian Lithuania that were rearranged in their own way.

At the beginning of the 19lh century (probably, also in the 18th century), in Calvin­ 's! writing greater attention started to be paid to the needs of the addressee - they dared to deviate more from the Polish tradition, and translations solely very closely related to the Polish source were no longer prepared. This is demonstrated by the results of the studies of Sennas Katechizmas (hereinafter referred to as SK). 1. The Calvinist work Sennas Katechizmas (1803), which was prepared for the press by Mykolas Cerauskas, is not homogeneous. The quotes from the Bible, hymns and prayers (except one), with minimal amendments, were taken from the catechism and primer Pradžios pamokslas (hereinafter referred to as PP) of 1680, from which the alphabet and examples of syllables as well as numbers were also taken. SK's foreword and one prayer ("Malda Rita untra" SK 29-30) were prepared by Mykolas Cerauskas himself, which is evidenced by his other work, Kozonis padekawonies, coinciding features of spelling and language of the texts. 2. The main text, catechism (i.e. teaching the truths of faith), is of a slightly different spelling, language, and content than the texts of PP and those prepared by Cerauskas. Therefore, it was not prepared by Cerauskas. However, similarly to Cerauskas, the anonymous author was from the area of eastern Aukštaičiai (probably Panevėžys) area (as demonstrated by part of the phonetic features, including reduced verb forms), but from a dialect that is rather farther to the west (this is reflected by some of the nasal reflexes). Unlike Cerauskas, the author managed to better overcome the peculiarities of his native dialect and to adhere to the norms of the middle variant (however, it is also true that more accurate spelling tradition, writing and other, were not taken over). 3. It is highly likely that in the 18th century, a significantly revised manuscript version of the catechism and primer was prepared. It departed from previously existing Lithuanian and Polish Calvinist catechisms ("Who are you?" type of catechism order). It was simplified even more than PP and was adapted to teach children. The main texts of faith - the Lord's Prayer, the Confession of Faith, the Decalogue, and the description of the sacraments - departed from the versions of the 17th century very little but their order of presentation and the introductory part of the catechism were different. The author of this manuscript was probably a Calvinist priest who worked in a parish school. There is a lack of data to determine whether more catechism versions were developed at that time. 4. Despite its unusual structure, its difference from the catechisms of the "Who are you?" type, the manuscript catechism was included in the SK work of the early 19th century and, with a minor addition and other existing SK texts, was replicated under the title of the Shorter Catechism (Trumpas Katechizmas) in 1860s.

In discussing the issue of the authorship of Daukša’s Postilė, some scholars raise the question of the unevenness of the language of this work and the ambiguity of some corrigenda. One of such corrigenda to give rise to various linguistic hypotheses – aimieus to łáimieus – should be considered simply a mistake of the person who corrected the mistake. In fact, the correction had to be done in the opposite direction – łaimiaus to aimieus, but pages were mixed up due to an oversight, and page 88 was indicated instead of page 78. This mistake was very likely made by Daukša himself and not by the typesetter at the printer’s. If the latter were the case, the old and not matching indication of the line (38) would have remained next to the wrong page number. However, the corrigendum indicates line 33 of page 88: presumably, when Daukša was revising the corrigendum, he found one of the two given forms and made corresponding corrections without giving much thought to them.

Birutės Kabašinskaitės recenzijoje aptariamas lietuvių kalbos etimologijos žodynas „Altlitauisches etymologisches Wörterbuch“ (Hamburgas, 2015). Lietuvių kalbotyros istorija susiklostė taip, kad pirmojo lietuvių kalbos etimologijos žodyno parengimo garbė atiteko Vokietijos kalbininkams. Kadangi recenzuojamo veikalo objektas yra senoji, t. y. 16–17 amžiaus, lietuviškų tekstų leksika, jis ypač įdomus senosios raštijos tyrėjams. Kaip matyti iš šaltinių aprašo trečiajame, pagalbiniame, tome, buvo atliktas didelis parengiamasis bibliografinis darbas – suregistruoti visi žinomi 16–17 amžiaus tekstai. Be plačiai aprašytų, mūsų bibliografijos veikaluose užregistruotų tekstų, siekta įtraukti ir naujausius šių dienų radinius – dažniausiai nedidelės apimties tekstelius, skelbtus mokslinėje literatūroje. Recenzijoje pateikiama ir keletą pastabų. Žodžių etimologijos – visada hipotezės, todėl bent jau patys objektai, tiriami žodžiai, jų pavidalas ir reikšmė turėtų nekelti kokių nors abejonių. Dėl to žodyno rengėjams nevertėjo naudotis pusiau lietuviškais, iškraipyta kalba užrašytais tekstais. Kritikuotinos ir žodyno rengėjų sudarytos šaltinių santrumpos. Visgi pakritikavimai susiję tik su formaliąja žodyno puse. Gilinantis į žodyną matyti, kad per palyginti trumpą laiką sugebėta parengti modernų, tolesnius leksikos tyrimus inspiruojantį etimologijos veikalą. žodynas „Altlitauisches etymologisches Wörterbuch“ pateikia naujų žodžių etimologijų ir interpretacijų. Jos, žinoma, dar laukia mokslinės diskusijos. Naujas etimologijos žodynas – ženklus kiekvienos kalbos istorinių leksikos tyrimų postūmis.

Straipsnyje parodoma, kad aukauti ‘sacrificāreʼ, auka ‘sacrificiumʼ, aukuras kilmė siekia XIX amžių – tai Simono Daukanto perdirbiniai ir naujadarai. Žodžiui aukuoti „sūpuoti, kiloti“ kontekstinę reikšmę „atlikti žydų pakeliamąją auką“ suteikė Bretkūno Biblijos redaktoriai. Siekiama parodyti, kad Daukantas pasinaudojo šia specifine reikšme pavartotu aukuoti ir jo vediniu aukavimas – juos kaip pakaitalus slavizmams apieravoti, apiera jis veikiausiai ėmė iš Milkaus žodyno. Veiksmažodžio bendratį Daukantas nesąmoningai perdirbo, o patį žodį savitai perinterpretavo – aukauti jis įžvelgė kitokią įvardijamo veiksmo motyvaciją – dievų raminimą, maldymą (atnašavimo tikslą, ne būdą). Tą rodo specifinis aukauti junglumas, sutampantis su maldyti, raminti valentingumu, bei kai kurie Daukanto žodžių sugretinimai. Tačiau jau Istorijoje žemaitiškoje, kurioje buvo pirmąkart pavartotas Daukanto perdirbinys aukauti, pasitaikė ir kitoks (toks pat kaip dabartinėje kalboje) šio veiksmažodžio valentingumas – jį sąlygojo sinonimiškų slavizmų apiera, apieravoti poveikis. Straipsnyje aptariama naujadarų auka, aukas ir aukuras daryba. The article shows that the origin of the sacrifice "sacrificāre", the victim "sacrificium", the altar dates back to the nineteenth century - it is Simonas Daukantas' remake and neologism. The editors of the Bretkūnas Bible gave the word sacrifice "mumble, raise" the contextual meaning of carrying out a Jewish lifting sacrifice. The aim is to show that Daukantas used the sacrifice used for this specific meaning and the sacrifice of his linguistically - as substitutes for Slavism, he probably began to learn from the Milkaus dictionary. The infinitive of the verb Daukantas unknowingly remade, and interpreted the word in a different way, for sacrifice he saw different motivation of the action - the calming of gods, prayers (the purpose of giving, not the way). This is indicated by the specific sacrifice of connectivity, coinciding with prayer, calming valency, and some Daukanto word matching. However, in Samogitian history, in which Daukantas remake victim was used for the first time, there was another (just as in the current language) valence of this verb - it was determined by the synonymous slavishness of the circle, the effect of the creep. The article deals with new words victim, sacrifice and the altar formation.

Latvian un ‘andʼ – loanword or inherited word?The article deals with the origin of Lat. un ‘andʼ which is generally regarded as a loanword from German und ‘andʼ. As an alternative explanation it offers an interpretation of un as indigenous element of the language. If derived from *u + na (*na being an adverb belonging to the pronominal stem IE *nó ‘thisʼ, cf. Sl. in, earlier ino ‘andʼ < *e + na beside í ‘andʼ < *e of the Slavic sister languages) the formation of un would be paralleled by that of OInd. utá ‘andʼ (Av. uta, OPers. utā < Proto-Iranian *uta) < *u+tá (*-tá < *té or *to belonging to IE *tó- ‘thisʼ). If this interpretation is correct one would be compelled to explain the spelling unde, und used in the Latvian texts of the 16th and 17th centuries as an artificial transformation by the German authors of these texts who were not quite familiar with Latvian and applied the orthography of German to their Latvian texts.

Recenzijoje aptariami Simono Stanevičiaus „Raštai“, kuriuos sudarė Juozas Girdzijauskas, o išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2010 metais. Sudarytoju nurodytas ir Jurgis Lebedys, nes pagal šio mokslininko darbą orientuotas publikuotinų tekstų parinkimas ir iš jo 1967 metais parengtų Stanevičiaus „Raštų“ perimti kai kurie originalūs vertimai bei paaiškinimai. Naujame raštų leidinyje publikuojami Stanevičiaus tekstai apibūdinti labai lakoniškai, čia daug geros kokybės originalų fotokopijų, perrašų, o komentarai kukliai sudėti antrojo tomo pabaigoje. Stanevičiaus asmenybę, gyvenimą ir kūrybą pristato įvadinis Girdzijausko straipsnis, kuriame vykusiai užčiuoptos analogijos, paralelės su Daukanto asmenybe, veikla ir gyvenimu, pateikta platesnių žinių apie Stanevičiaus lankytą Kražių gimnaziją, ryšius su grafais Plateriais, paskutinius Stanevičiaus gyvenimo metus bei jo bibliotekos likimą. Stanevičiaus kūrybos tyrėjams pateikiamas pirmas labai išsamus visų prieinamų tekstų, dokumentų, šaltinių fotokopijų rinkinys. Pirmajame tome publikuotos visų Stanevičiaus tekstų bei kelių su juo susijusių dokumentų fotokopijos. Nespalvotų kopijų kokybė yra gana gera, jos įskaitomos, neretušuotos, matyti bibliotekų antspaudai, savininkų ar kitų asmenų įrašai. Leidėjų stengtasi paisyti ir originalų formato. Reikšmingiausi – pirmąkart publikuoti tekstai ir dokumentai. Palyginus senuosius ir naujuosius Stanevičiaus „Raštus“, konstatuojama, kad seniau išleistieji yra aiškesni ir patogesni naudoti, tačiau naujieji pranoksta publikuotų tekstų gausa bei jų grafine kokybe.

Lietuvių kalbos žodžio „spalvà“ kilmė iš kitų baltų kalbų žodžių gana akivaizdžiai susijusi su la. „spalva“ ‘plunksna, paukščių plunksnos; kailis, šeriai; žvėrių kailio spalva, šerių spalva’, toliau la. „spilva“ ‘tvenkinių augalas, švylys, pūkas (ypač augalo, tarkim, švylio), [pl.] (plunksnų) pūkai [ir kt.]’. Baltų kalbų žodžius buvo siūloma laikyti ide. *(s)pelh - ‘skelti, skirti’ vediniais. Tačiau dėl iš pirmo žvilgsnio regimų didokų semantinių vedinių ir senosios šaknies skirtumų šią etimologiją ne visada linkstama pripažinti. Tai nurodo latvių kalbos intonacija. Galima pateikti daugiau nei kelis dviskiemenius žodžius su -a, kurių tvirtagalė priegaidė (4 kirčiuotė) nedėsningai atitinka latvių tęstinę ar laužtinę priegaidę. Šiuo atveju latvių kalba yra konservatyvesnė nei lietuvių kalba (pvz. lie. kalvà [4] ir la.

Recenzijoje aptariamas Juozo Karaciejaus rengtas tekstas – autentiškai perrašytas anoniminis XVIII a. pradžios pamokslų ir giesmių rankraštis, sąlygiškai vadinamas „Conciones Litvanicae“ pagal pamokslų antraščių pradžias. Neaiškus rankraščio autorius, tikslus parašymo laikas, iki galo neaiški ir parašymo vieta (pamokslai skirti Šiaulių gyventojams, Žemaičių vyskupijai). Šiuos ir dar kitus dalykus aptaria įvadinis knygos skyrius „Vertingas XVIII a. pradžios rašto paminklas“. Skyriuje aiškiai atskleista neakivaizdi M Biržiškos, J. Palionio ir Z. Zinkevičiaus diskusija dėl rankraščio atribucijos bei kalbos. Recenzijos autorė formuluoja prielaidą, kad rankraščio autorius galėtų būti siejamas su Vilniaus jėzuitais. Publikuojant rankraščio perrašą be faksimilės, labai svarbus tampa išorinių rankraščio ypatybių aprašas. Jis recenzuojamame leidinyje galėjo būti išsamesnis bei tikslesnis. Nereziumuoti ir rankraštyje pasitaikantys taisymai. Nedėmesingumas neva šalutinėms, smulkioms teksto detalėms vienu atveju sąlygojo kiek klaidingus įvadinio skyriaus teiginius dėl rankraščio paginacijos. Pamokslų publikacijos pratarmėje trumpai išdėstyti teksto perrašymo principai. Jie buvo pasirinkti pamatuotai ir leido išlaikyti kuo didesnį teksto autentiškumą. Patys tekstai perrašyti gana rūpestingai, nors klaidų pasitaiko. Perrašo komentarai fiksuoja daugumą rankraščio rašytojo ar kitų asmenų įrašų, prierašų, taisymų. Vis dėlto matyti, kad nemaža smulkių, momentinių taisymų, kurie rankraščio kūrėjo daryti rašant tekstą (o gal perrašant jį iš juodraščio?), parengėjo nėra komentuoti. The review discusses the text prepared by Juozas Karaciejus – authentically transcribed anonymous manuscript of sermons and psalms of the beginning of the 18th c., relatively called Conciones Litvanicae according to the beginnings of sermon headers. The author of the manuscript and the exact time of writing are not known, the place of writing is not completely clear either (the sermons are intended for the residents of Šiauliai, Samogitian Diocese). These and other things are discussed in the introductory chapter of the book ‘Valuable Memorial of Literature of the Beginning of the 18th c.’ The chapther clearly reveals a correspondence discussion of M. Biržiška, J. Palionis, and Z. Zinkevičius regarding the attribution and language of the manuscript. The author of the review makes an assumption that the author of the manuscript could be related to the Jesuits of Vilnius. When publishing a transcript of a manuscript without a facsimile, the description of the external features of the manuscript is very important. It could have been more comprehensive and accurate in the reviewed publication. The corrections made in the manuscript were also not summarized. Lack of attention to allegedly secondary, minor details of text in one case resulted in slightly erroneous statements of the introductory chapter regarding the paging of the manuscript. In the foreword of sermon publication, the principles of text transcription are briefly described. Their selection was thought out and allowed retaining as much authenticity of text as possible. The texts themselves were transcribed rather carefully, though there are some errors. The comments of the transcript register most of the entries, additions and corrections of the writer of the manuscript or other persons. However, it is obvious that many minor, momentary corrections made by the author of the manuscript when writing the text (or maybe rewriting it from the rough copy) were not commented by the compiler.

Vandens žinduolio 'Balaena' lietuviškas pavadinimas, kaip ir kai kuriose kitose kalbose, susijęs su paslaptingo vandens gyvūno (lot. 'cetus') įvardijimais Biblijos vertimuose. Tiek paslaptingas Biblijos vandens gyvūnas, tiek konkretus žinduolis 'Balaena' XVI–XVII amžiaus lietuviškuose tekstuose vadintas gana įvairiai. Nuo XVII amžiaus matyti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos terminų takoskyra: Lietuvos valstybės tekstuose vartotas vertinys iš slavų kalbų 'didė žuvis', 'didžuvė', -is ir pan., o Rytų Prūsijos veikaluose 'Balaenai' vadinti iš pradžių taikytas 'eršketro' pavadinimas, vėliau, ypač nuo XVIII amžiaus, – 'bangos žuvis'. Pastarąjį žodžių junginį nuo XIX amžiaus antros pusės pakeitė sudurtinis variantas – 'bangžuvė', 'bangžuvis'. Pavadinimas 'bangos žuvis' pirmąkart pasirodė J. Rėzos redaguotame psalmyne (1625) – tai specifinis vertinys iš vok. 'Walfisch', pirmąją dalį klaidingai susiejus su panašiai skambančiu vok. 'wallen' 'banguoti', 'Wall' 'bangavimas'. Tokia sąsajos priežastis gali būti liaudies etimologija arba individuali pseudoetimologija, sąmoningas žaidimas žodžiais. Šio specifinio vertinio spėjamas autorius galėtų būti K. Sapūnas arba J. Rėza. Dabartinis bendrinėje kalboje įsitvirtinęs pavadinimas 'banginis' pirmąkart pavartotas 1905 metų veikaluose (vertimuose) – P. Ber[t]o „Dievo galybė” ir Vl. Krakovskio „Naujoji Zelandija“. Šis naujadaras perdirbtas iš žodžių 'bangžuvė', 'bangžuvis' (atsisakant klaidingų asociacijų su žuvimi) arba iš naujadaro 'banguolis' (jei paaiškėtų, kad jis buvo vartotas jau anksčiau); darybos požiūriu 'banginis' puikiai prisiderinęs prie kitų įprastų daiktavardinių – 'inis' vedinių, gerai įsilieja į bendrinės kalbos sistemą. Labai tikėtinas jo sumanytojas yra J. Jablonskis. Hipotetiškai galima teigti, kad naujadaras 'banguolis', fragmentiškai vartotas J. Šlapelio, A. Lalio, vėliau J. Elis As in some other languages, the Lithuanian name for the sea mammal Balaena is related to the mysterious animal that is referred to in the Bible (Hebr. tannin, Gk. Kήtoc, Lat. cetus). Both the mysterious biblical animal and (later) concrete mammal "Balaena" had been translated in quite different ways in 16-17th century Lithuanian texts. The difference between the texts of Lithuania Major and Lithuania Minor in naming the animal was obvious from the 17th century on: in the Grand Duchy of Lithuania the loan-translation from Slavic "didė žuvis", "didžuvė", -is, etc. 'a huge fish' was popular, and in the texts of Eastern Prussia the word "eršketras" was initially used (really, the term for another huge fish, selachian [Acipenser sturio]), and later, from the 18th century on, the term "bangos žuvis" gained acceptance there. This combination of the two words was substituted for a compound "bangžuvė", "bangžuvis". The denomination "bangos žuvis" occurred for the first time in the edition of Psalms (1625) by Jonas Rėza. It was a specific translation from German "Walfisch" (or "Wallfisch"); the first segment was mistakenly associated with the similar Germ, wallen 'to wave', Wall 'waving'. The reason for such a connection may have been either folk etymology or individual pseudoetymology (conscious pun). The author of this specific loan-translation might have been either Kristupas Sapūnas or Jonas Rėza. The contemporary Standard Lithuanian term "banginis" was used for the first time in the translations of 1905: Polius Ber[t]as, "Dievo galybė" (God's Might) and Vladislovas Krakovskis, "Naujoji Zelandija" (New Zealand). This neologism was recreated either from "bangžuvė", "bangžuvis" (the association with 'fish' was rejected) or from another neologism "banguolis" (in case it is proved that it was used prior to 1905). The word "banginis" with the suffix -inis fits well with the analogous derivatives and matches the system of Standard Lithuanian well. It is highly probable that the author could have been Jonas Jablonskis. Hypothetically, one can assume that the neologism "banguolis" that was occasionally used by Jurgis Šlapelis, Antanas Lalis, and later by Jurgis Elisonas and Jonas Baronas, was introduced prior to "banginis"; but because of Jablonskis' authority it was not accepted.

A. Baranausko verstoje Biblijoje (1901--1902) panaudoti ne tik plačiausiai žinomi senųjų tekstų archaizmai, bet ir dirbtinės morfologinės formos, kurios turėjo atspindėti pagal senuosius tekstus, tarmes, istorinės lyginamosios kalbotyros žinias bei rašytojo hipotezes rekonstruotą senąjį kalbos lygmenį. Geidžiamosios nuosakos formas be dalelytės te- su galūnėmis -ie, -y, -ai vertėjas sudarė remdamasis panašiomis tarmių ir senųjų tekstų geidžiamosios bei liepiamosios nuosakos formomis ir turbūt siekė atkurti pirmykštę senojo optatyvo paradigmą. Sangrąžinės geidž. nuosakos formos su -ys(i) yra labai netipiškos ir dirbtinai išmąstytos. Savitų esamojo laiko dalyvių formų, išvestų iš kai kurių atematinių vksm. su kamienu -ti-nt-, prototipas -- dalies žemaičių vartojamos perdirbtos atematinių vksm. paradigmos. Kamienas -ti-nt- dirbtinokai apibendrintas remiantis analogija su i kamieno praes. 3 galūne. Kai kurioms daiktavardžių dat. sg. formoms buvo suteikta senovinė i ir priebalsinio kamieno dat. sg. galūnė -i, pažįstama iš Daukšos veikalų ir gretimų anykštėnų šnektų. Panašiai mėgdžiojant Daukšos, Sirvydo tekstus vienaskaitos naudininko reikšme retkarčiais pavartota ir enklitinio įvardžio forma mi. Įvardžiuotinių būdvardžių, skaitvardžių nom. sg. m. galūnė su -ys turbūt atspindi rašytojo grįžimą prie nuostatos šią galūnę sieti su archajiškesne (būdinga ir daliai tarmių) ia kamieno galūne -ys. Straipsnyje nustatyta, kad vienas iš ankstesnių Baranausko rankraščių, Omiletika (papildytas Šleicherio gramatikos vertimas), vėliau įrišant buvo išskaidytas skirtinguose rinkiniuose. [autoriaus tekstas] In the Bible, translated by A. Baranauskas (1901--1902), not only the widest known archaisms of old texts, but also artificial morphological forms are used, which had to reflect the old language level, reconstructed according to the old texts, dialects, historical comparative linguistics knowledge and the writer’s hypotheses. The translator formed the optative forms without the particle te- with endings -ie, -y, -ai referring to the similar forms of optative and imperative, found in different dialects and in the old texts and most likely strived for recreation of the primary paradigm of the old optative. Reflective optative forms with -ys(i) are very non-typical and artificially created. The prototype of the peculiar forms of participles of the present tense, derived from certain athematic verbs with the stem -ti-nt- is the altered athematic verb paradigms, used by a part of Samogitians. The stem -ti-nt- is artificially generalized referring to an analogy with the i stem praes. 3 ending. Certain forms of nouns dat. sg. were given the ancient i and consonant stem dat. sg. ending -i, known from the studies by Daukša and the adjacent Anykštėnai dialects. Employing the same method of mimicking texts of Daukša and Sirvydas, the meaning of the dat. sg. was sometimes used as the enclitic pronoun form mi. The pronominal adjectives’ or numerals’ nom. sg. m. ending with –ys most likely reflects the return to the intension to relate the ending with the more archaic (characteristic of a part of the dialects) ia stem ending -ys. The article establishes that one of the earlier manuscripts of Baranauskas, i. e. “Omiletika” (the supplemented translation of Šleicher’s grammar), was later divided in different compilations when binding.

AUS DER LITAUISCHEN WORTGESCHICHTE: 3. LIT. kùrmisZusammenfassung1. Die Grundlage der baltischen und des germanischen Wortes für ‘Maulwurf’, lit. kùrmis, -io (se­kundär kurmỹs), lett. kur̃mis, sowie lit. kurnỹs, lett. kurnis, kur̃ne und ahd. skero m., mhd. scher m. (n-Stamm), nhd. bair. Scher ist, wie bis jetzt übersehen wurde, die in ai. kr̥̄ ‘ausschütten, ausgießen, ausstreuen, aufschütten, aufwerfen’ (im späteren Altindisch hinter bestimmten Präverbien skr̥̄) fortge­setzte urindogermanische Wurzel (s)kerh-. In der Spezialbedeutung ‘(einen Maulwurfshügel) aufschüt­ten, aufwerfen’ ist die Wurzel auch in ai. ākhukiri-, ākhukarīṣa- und ākhūtkará- ‘Maulwurfshügel, Maulwurfshaufen’ verwendet.2. Lit. kùrmis, lett. kurmis ist auf ein mittels des die Zugehörigkeit bezeichnenden Suffixes *-ii̯a- < uridg. *-ii̯o- gebildetes *ˈkúrmii̯a- ‘der zum Maulwurfshügel Gehörige’ zurückzuführen. Als Grund­wort ist ein Paroxytonon *ˈkúrma- < *kŕ̥h-mo- ‘das (vom Maulwurf) Aufgeschüttete, Maulwurfshügel’ anzusetzen. Dieses kŕ̥h-mo- ist durch oppositive Akzentverlagerung bei Substantivierung aus einem Verbaladjektiv *krh-mó- ‘aufgeschüttet’ hervorgegangen; zum Substantivierungakzent vgl. etwa lit. výras (1), lett. vĩrs ‘Mann’, ai. *vī́ra- ‘Mann’ (vorausgesetzt von den Komposita ai. suvī́tra- ‘gute Männer habend’, avī́ra- ‘keinen Mann, keine Männer habend’) neben ai. vīrá- ‘Mann’, das eine Substantivie­rung ohne oppositive Akzentverschiebung erfahren hat. Entsprechend ist als Grundlage der Nebenform lit. kurnỹs, lett. kurnis, kur̃ne letzlich ein Verbaladjektiv *kr̥h-nó- ‘aufgeschüttet’ anzunehmen.3. Ahd. skero m., nhd. bair. Scher < urgerm. *skeron ist als Abkömmling eines Nomen agentis *skerh-on- ‘der (einen Erdhügel) aufschüttet’ zu deuten.4. Die altindische Wurzel kr̥̄ zeigt Vollstufe I im Aorist akārīt und den Nomina kárīṣa-, ut-kará sowie Vollstufe II in dadhi-krā́(-van)-, Name eines göttlichen Rosses (vielleicht eigentlich ‘Molke [als Geifer] ausstreuend = ausfließen lassend’; das heißt ‘weißen Geifer ausfließen lassend’?) und rudhi-krā́- (eigentlich etwa ‘rotes [Blut] geifernd’). Eine baltische Entsprechung des altindischen -krā- dürfte in lett. krât, Prs. krãju ‘aufhäufen’ < *krā-i̯e/o- < *krah2-i̯e/o-, lit. apkroja ‘Gepäck’ (Sirvydas) < *api-krā-i̯ā- und lit. krósnis ‘Steinhaufen; Backofen (der ursprünglich aus aufgeschichteten Steinen bestand)’, lett. krâsns ‘Ofen’ < *krā-sni- ‘Stein-Aufschüttung’ (lett. krâsn-mata ‘Steinhaufen’, lit. krós-meta) vor­liegen. Die baltische Wortsippe *krā- hat sich nur geringfügig von der Ausgangsbedeutung der Wurzel entfernt: etwa ‘(ungeordnet) aufschütten’ > ‘in einer bestimmten Form aufschütten’. Die urindogermanische Wurzelansatz läßt sich bei Zugehörigkeit von balt. *krā- zu *(s)kerh2- präzisieren.Mit der Wurzel *krah2- in lett. krât usw. stimmt in der Bedeutung überein die in lit. kráuti ‘aufhäufen, aufschichten, laden’ enthaltene Wurzel. Diese ist aus einer um -u- erweiterten Wurzelform *krau̯h2- < *krah2+u (Metathese nach Laryngalumfärbung) herzuleiten.5. Bei slav. *krъtъ (ursprünglich endbetont) ‘Maulwurf, Maulwurfshügel’ (vgl. skr. kȑt ‘Maulwurf’, das dialektisch auch in der Bedeutung ‘Maulwurfshügel’ gebraucht wird) ist auf Grund der Beleglage nicht zu entscheiden, ob von einem *kru-ˈta- oder *kru-ˈtu- auszugehen ist. Unklar ist auch, welche der beiden Bedeutungen, ‘Maulwurf’ oder ‘Maulwurfshügel’, als ursprünglich zu gelten hat. Eine metonymische Übertragung der Bedeutung ist sowohl in der einen wie in der anderen Richtung möglich und durch Beispiele zu belegen. Die fehlende Plausibilität der bisherigen Etymologisierungsversuche und die Kenntnis des fürs Baltische und Germanische festgestellten Benennungsmotivs beim Wort für ‘Maulwurf’ legt den Gedanken nahe, daß ein wohl die Grundlage des slavischen Wortes bildendes *kru- als Wurzelvariante *kr+u- zu *kerh2-/ kreh2- und *kreh2+u- zu bestimmen ist. Eine vergleichbare Wurzelvariation ist etwa das Nebeneinander der Formen *kei̯-/ki- (lat. cĭtus; lat. ciē- wohl Umbildung eines *koē- < *koi̯-ei̯e/o- nach cĭtus), *ki+h2- (gr. κίατο, μετ-εκίαϑε < *kiǝ2-), *ki+h2+u- (vielleicht in gr. κῑνέε/ο-, κῑ́νυ-) und ki̯-+eu̯-, *ki̯+u- (ai. cyu-, gr. hom. ἔσσυτο) bei Verben für ‘(sich) in Bewegung setzen’.Ein eventuell die Vorform von slav. *krъtъ bildendes *kru-ˈta- wäre als ‘der aufgeschüttete (Maulwurfs-)Hügel’, ein ursprüngliches Abstraktum *kru-ˈtu- ‘Aufschüttung’ entweder als ‘aufgeschütteter (Maulwurfs-)Hügel’ oder als ‘der die Aufschüttung vornimmt, Maulwurf’ aufzufassen.

Filologui, katalikų giesmių tyrėjui ypač svarbūs yra du monografijos skyriai, pirmąkart išsamiai pristatantys XVII–XVIII a. leidinius, kuriuose yra lietuviškų giesmių. Autorius apibendrino J. Lebedžio Slavočinskio giesmyno tyrimus, kai ką patikslino. Tolesniems tekstologiniams katalikų giesmių tyrimams svarbūs greta šaltinių pateikti sugrupuoti vertimo variantai, rasti kituose giesmynuose bei leidiniuose. Panašiai monografijoje pirmąkart aprašyti ir vėliau išleisti lietuviški katalikų giesmynai, kiti leidiniai. Nemažas autoriaus indėlis į lietuviškos himnodijos studijas – lietuviškų šaltinių nustatymas. Atliktas nemenkas tekstologinis darbas. Yra ir koreguotinų dalykų, rodančių autoriaus darbo skubotumą (ypač Balso širdies šaltinių apraše). Klaidingai įvertinti kai kurie Contiones Litvanicae giesmių šaltiniai. Tyrimo pagrindu kartais imtas ne pirmasis išlikęs knygos leidimas (Giesmės apie švenčiausią paną Mariją, Altorius duchaunas); per mažai dėmesio skirta to paties leidinio leidimų skirtumams. Tai nulėmė kai kurias klaidas, o leidinių aprašai nebe tokie naudingi, nes neįmanoma suvaikyti giesmių skolinimo krypties. Neištyrus visų išlikusių Balso širdies leidimų teiginiai apie šio giesmyno pildymą naujomis giesmėmis tapo iš dalies klaidingi. Reikšmingas knygos skyrius apie giesmių originalumą. Vertingi monografijos gale esantys priedai. Jie yra viso autoriaus giesmių tiriamojo darbo santrauka, tai atspirtis tiems, kas toliau imsis analizuoti painius šaltinių klausimus. Gaila tik, kad nepakankamas visų išlikusių knygų leidimų ištyrimas verčia šiuos priedus kiek koreguoti. Two sections of the monography which introduce editions of the 17-18th centuries, which include Lithuanian hymns, are especially meaningful for the philologist and the explorer of Catholic sohymnsngs. The author summarised Lebedis Slavočinskis’ analyses of the hymnal and specified some parts. Translation variants grouped beside the sources and found in other hymnals and publications are significant for further textological analyses of Catholic hymns. Similarly, for the first time the monography describes Lithuanian Catholic hymnals and other later published editions. The identification of Lithuanian sources is a considerable contribution by the author to the studies of Lithuanian hymnody. Substantial textological work has been performed. There are things to be corrected. Some of the sources of Contiones Litvanicae are evaluated incorrectly. Sometimes it is not the first edition of a book that has been chosen for the analysis; too little attention has been paid to differences between editions of the publication itself. This results in certain mistakes. Descriptions of publications are not that useful, since it is impossible to trace the direction of borrowing hymns. Despite this, the section on the originality of hymns is significant. The appendices at the end of the monography are valuable. They constitute a summary of all the author’s analysis of the hymns and are a starting point for those who would like to analyse complex issues associated with the sources. It is pity that the insufficient analysis of all editions of the remaining books necessitates only the correction of those appendices.

Remiantis LKI parengtais elektroniniais Baltramiejaus Vilento knygų perrašais ir konkordancijomis, originalais bei jų fotokopijomis, nustatyta, kad Vilentas diakritinius rašmenis , , , vartoja nevienodai. EE (Evangelijose bei Epistolose) yra daug daugiau nei E (Enchiridione). su diakritikais E ir EE vartojamas santykinai apylygiai. Tačiau nei E, nei EE nėra nė vieno nuoseklaus aptariamų grafemų vartojimo atvejo: greta formų su , , , egzistuoja tos pat formos ar žodžiai su , . Rašmuo dažniausiai žymi kirčiuotą arba nekirčiuotą nosinį [ų] bei kirčiuotą (retais atvejais nekirčiuotą) ilgąjį [ū]. Daugiausiai raidė rašyta gen. pl. galūnėje. Atsižvelgiant į Zengštoko, antrąkart perleidusio Vilento veikalus, įvestą , galima numanyti, jog Vilento žymėjo pirmiausia [ū], ilgąjį garsą. Šį teiginį paremia faktas, jog nuosekliau ir dažniau diakritiką tekstuose turi vienskiemenės formos – jų kirčio vieta aiški, tad pirmenybė veikiausiai teikta kitiems dalykams. Duomenys patvirtina Strockio, Palionio nuomonę, jog trys diakritikai virš atliko tą pačią funkciją; iš jų dažniausiai vartotas . Dažniausiai su diakritikais tiek E, tiek EE pasitaiko kelių vienskiemenių įvardžių gen. sg. galūnėje. Manytina, jog ženklai virš Vilento tekstuose atliko keletą funkcijų: kai kurių gen. sg. formų skiriamąją funkciją ir sutrumpinimo ženklo funkciją. Rašmenų su diakritikais vartosenos tendencijos rodo, jog Vilento rašyba kiek kito: EE jis nusprendė ryžtingiau vartoti , o , , vartoseną, atvirkščiai, buvo linkęs riboti. The article deals with the special diacritical marks , , , that Baltramiejus Vilentas used in the two surviving printed texts (translated from German) – Enchiridion (1579) and Evangelias bei Epistolas (Gospels and Letters, 1579). Using the concordance that was compiled in the Research Institute of the Lithuanian Language (Vilnius) of these texts, in addition to photocopies and transliterations, I registered all the cases where these diacritics are found. It is obvious that in his Enchiridion and Evangelias bei Epistolas Vilentas did not use , , , in the same way and in equal measure. In Evangelias bei Epistolas [ū] is much more frequent than in Enchiridion (in Enchiridion this letter is found approximately three-and-a-half times less than we might expect in comparison with Evangelias bei Epistolas). In the case of with diacritics the difference between Evangelias bei Epistolas and Enchiridion is comparatively small (in Enchiridion it is 1.4 [3]times more frequent than we might expect in comparison with Evangelias bei Epistolas). However, neither in Enchiridion nor in the Evangelias bei Epistolas do we find a consistent usage of those graphemes: along with the diacritical forms with the letters , o , , there exist also the same forms or words with a plain and . The grapheme most often marks the accented or unaccented nasal sound [ų] and the accented (occasionally unaccented) long sound [ũ]. Most often this grapheme was used in the gen. Pl. ending. In the Evangelias bei Epistolas it is not rarely used also in the nom. and gen. pl. of the pronoun jūs ‘you’ and in the third person future tense of the verb būti ‘to be’.

1. Nustatyta, kad lietuvių gáirė, gairùs turi atitikmenį s. air. gaith, v. air. gaíth, goíth, n. air. gaoth f. ‘vėjas’

Straipsnyje recenzuojamas lenkų baltistikos puoselėtojui profesoriui Michalui Hasiukui dedikuotas straipsnių rinkinys: jis žymi serijos "Poznańskie Studia Bałtystyczne" pradžią. Be sveikinančiųjų prof. M. Hasiuką 70-mečio proga sąrašo, be sudarytos išsamios jo darbų bibliografijos, minėtame straipsnių rinkinyje dar glaustai pristatomi svarbiausi jubiliato gyvenimo, ypač mokslinės veiklos, epizodai. Šiame apraše iškeltos kelios svarbiausios M. Hasiuko mokslinių interesų kryptys - lietuvių dialektologija, fonologija bei fonetika, baltų kalbų istorija. Parengėjų stengtasi, kad ir didžioji leidinio straipsnių dalis gvildentų būtent tokių, jubiliatui artimų, sričių klausimus. Įdėta ir literatūrologinių darbų - juk M. Hasiukas, daug pastangų skyręs lituanistikai Lenkijoje, ypač Poznanėje, plėtoti (nuo 1987 metų jis vadovavo Poznanės universiteto Baltų kalbų katedrai), labai parėmė ir literatūriškąją jos pusę. Įsigilinus į leidinyje publikuotus darbus akivaizdu, jog didžiausią vietą čia užima diachroniniai baltų kalbų tyrimai. Nemaža straipsnių skirta žodžių istorijai - etimologijai, istorinei darybai, istorinei morfologijai. Leidinyje yra ir literatūrologinių darbų. Visi jie vienaip ar kitaip susiję su Lietuvos literatūra. Rinkinyje, pagerbiančiame M. Hasiuką, įdėta labai įvairių straipsnių - ir rimtų mokslinių studijų, ir kuklių apžvalgų, kurių parengėjai galbūt galėjo ir atsisakyti. Aptariamąją leidinį menkina stebėtinai nesuredaguota, pilna kalbos kultūros ir korektūros klaidų kai kurių į lietuvių kalbą išverstų (ar parašytų) straipsnių kalba (ypač literatūrologinių darbų). The article reviews the compilation, dedicated to Professor Michal Hasiuk, a Polish scholar of the Baltic languages: the publication begins the series "Poznańskie Studia Bałtystyczne". Apart from the list of persons, congratulating M. Hasiuk on the occasion of his 70th anniversary and the comprehensive bibliography of his studies, the compilation also briefly presents the most important episodes of his life and researching activities. The description highlights several most important directions of M. Hasiuk’s scientific interests, i. e. Lithuanian dialectology, phonology and phonetics and the history of the Baltic languages. The compilers strived for the majority of the articles, contained in the publication to examine the issues of the said areas. The collection also contains literature research studies, since M. Hasiuk, who dedicated a lot of attempts to development of studies of the Lithuanian language in Poland, especially in Poznan (from 1987 he headed the Department of Baltic Languages of Poznan University), greatly supported its literary part. Upon getting deep into the studies, published in the compilation it is obvious that the largest place is occupied by the diachronic studies of the Baltic languages. A good deal of articles is dedicated to history of words, i. e. etymology, historic formation and historic morphology. The publication also contains literature studies, all of which, in one way of another, are related with Lithuanian literature. The compilation contains very different articles, i. e. both serious studies and modest overviews, which could have been refused by the compilers. The publication is also downgraded by the surprisingly poor-edited language of certain articles, translated into Lithuanian (or written in Lithuanian), full of language and proof errors (this especially regards the literature researching articles).

Recenzuojama šaltinio publikacija - italų kalbininko Guido Michelini paskelbtos Švedijos Uppsalos universiteto bibliotekoje saugomos Jono Bretkūno išleistos Giesmės Duchaunos, Kancionalas, Kolektos ir Parafrazis. Recenzentės nuomone, autoriaus įvadas leidinyje palyginti lakoniškas: labai lakoniškai pristatomi Bretkūno veikalai, nustatyti šaltiniai, kai kurie ankstesni tyrėjai, net neužsimenama apie Bretkūno knygų pasirodymo aplinkybes. Įvade neaptartas vienas svarbus aspektas - visų trijų 1589 m. Bretkūno išleistų liturginių knygų, taip pat ir Mažvydo Parafrazie tarpusavio ryšys. Recenzuojamame leidinyje buvo publikuotas vienintelis išlikęs Bretkūno knygos, arba knygų konvoliuto, egzempliorius, o ne parengėjo nuožiūra atrinktos 1589 metais leistos liturginės knygos (taip būtų galima suprasti iš leidinio pavadinimo). Nors Mažvydo tekstų šaltiniai recenzuojamame leidinyje turėtų užimti antraeilę vietą (Bretkūno tekstų požiūriu tai jau šaltinių šaltiniai, pradiniai prototipai), kruopštus jų pateikimas greta Bretkūno bei Mažvydo giesmių ir komentavimas rodo kitokią parengėjo nuostatą. Vertinga, jog šalia Bretkūno giesmių publikuojant transliteruotus Mažvydo giesmių tekstus naujai pridėti kai kurių žodžių formų komentarai. Analizuojant tekstų perrašymo kokybę konstatuojama, kad skaitytojui būtų buvę naudingesni fotografuotiniai naujai Bretkūno paskelbtų giesmių, maldų šaltinių perspaudai. Apgailestaujama, kad „Baltos lankos“ nepasirūpino knygos stiliumi ir korektūra. The reviewed source publication contains “Giesmės duchaunos” [Spiritual Hymns], “Kancionalas”, “Kolektos” and “Parafrazis” published by Jonas Bretkūnas and kept at the Library of Uppsala University in Sweden. The publication was prepared by Italian linguist Guido Michelini. According to the reviewer, the author’s introduction is relatively laconic: the works by Bretkūnas, identified sources and some earlier researchers are presented very briefly, and no circumstances of the appearance of Bretkūnas’ books are mentioned. The introduction does not discuss one important aspect: the connection between all three liturgical books published by Bretkūnas in 1589 and Mažvydas’ “Parafrazis”. The book publishes the only extant copy of Bretkūnas’ book, or convolutus, but not the liturgical books published in 1589 and selected by the compiler (as could be implied from the title of the publication). Although the sources of Mažvydas’ texts should play a secondary role in the publication (in terms of Bretkūnas’ texts these are sources of sources, the original prototypes), their thorough presentation next to Bretkūnas’ and Mažvydas’ hymns as well as commentary shows a different approach of the compiler. New commentaries of certain word forms of transliterated texts of Mažvydas’ hymns published next to Bretkūnas’ hymns are considered valuable. The analysis of the quality of transcription leads to the conclusion that the reader would have benefited more from photographed reprints of hymn and prayer sources newly published by Bretkūnas. Regretfully, the Baltos Lankos publishing house neglectfully handled the style and proofreading of the book.

XVIII a. viduryje Rytų Prūsijoje Johano Jokūbo Kvanto (Quandt) rūpesčiu leidžiamą oficialųjį protestantiškąjį lietuvių giesmyną ėmėsi tvarkyti ir pildyti kunigas Adomas Frydrichas Šimelpenigis. Straipsnyje bandoma nužymėti Šimelpenigio giesmyno pokyčius XIX a. pirmoje pusėje, į tyrimo centrą iškeliant du neseniai Čikagoje, Newberry bibliotekoje ir Rygos Baltijos centrinėje bibliotekoje rastus egzempliorius. Čikagos bibliotekos egzemplioriaus sandaros, rašybos, stiliaus redagavimo ypatybės rodo, jog tai vienas iš XIX a. vidurio Keberio giesmynų leidimų. Rygiškis giesmynas veikiausiai XIX a. pradžios (1810 m.) leidimas, kuriuo daugiausia rėmėsi vėlesnieji Keberio giesmynai. Po Keberio mirties tik 1836 m. buvo pakartotinai išleistas visas oficialusis giesmynas. Visi tirti 1838 m. leidimai iš tiesų yra suformuoti iš skirtingų metų leidimų lankų. 1832 m. plataus formato giesmyne Keberis visų pirma sumodernino rašybą. Atsisakė priebalsių geminatų; nosines žodžio šaknyje keitė balsėmis su akūto ar cirkumflekso ženklais; dažniau po afrikatų ir vartojo minkštumo ženklą; po [š], [ž] ir afrikatų gana nuosekliai keitė . Rimčiau Keberio giesmynas taisytas 1838 m. Nemažai stilistiškai redaguota kalba, pertvarkyti kai kurie rašybos dalykai: žodžio šaknyje nuosekliai imtos dėti nosinės, o minkštumo ženklas – ir po [r], [s], [1]. Keberio giesmynų kalba susideda iš kelių sluoksnių: oficialiojo giesmyno pirmosiose dviejose dalyse ir maldyne koegzistuoja senosios, dar iš XVIII a. atėjusios, ir naujosios, Keberio pertvarkytos, (hiper)priderintos prie baltsermėgiškų normų, formos. In the mid-18th c., a priest Adam Friedrich Schimmelpfrnnig started managing and supplementing the official Protestant Lithuanian songbook published in East Prussia through the efforts of Johann Jakob Quandt. The article attempts to define changes in the songbook made by Schimmelpfrnnig in the first half of the 19th c. by focusing on two exemplars recently discovered in the Newberry Library in Chicago and the Baltic Central Library in Riga. The peculiarities of the structure, writing and style of the Chicago exemplars show that it is one of Keber's publications of the songbooks of the mid-19th c. The Riga songbook is most probably the publication of the early 19th c. (1810), which Keber's songbooks are mostly based on. After Keber's death, the whole official songbook was published only in 1836. All the analysed publications of 1838 are formed from various texts of various years. In the songbook published in 1832, Keber modernised the writing. He refused gemination; replaced stem nasal vowels with vowels with acute or circumflex signs; consistently replaced with after [š], [ž]. In 1838, Keber's songbook underwent more serious editing. A great many of stylistic editions were introduced, certain things related to writing were modified. The language of Keber's songbooks consists of several layers: the first two sections and the prayer-book unite the old forms of the 18th c. and the new Keber's forms adjusted to Baltic norms.

Straipsnyje pateikta XVI-XX amžiaus lietuviškų giesmių tyrimo ir publikavimo apžvalga. Pagrindinis dėmesys kreipiamas į mokslines giesmynų ar giesmių publikacijas ir jas dažniausiai papildančius darbus, skirtus tekstologiniams klausimams. Išskiriami giesmių genezės ir apibendrinamieji giesmių tyrimai, nurodant pagrindinius tyrinėjimų autorius ir problemas. Aptariami M. Mažvydo giesmynų perrrašai, perspaudai ir tyrinėjimai, S.M. Slavočinskio giesmyno leidimai, plačiau sustojant ties J. Lebedžio parengtu leidimu. Pažymima, kad tekstologiniu požiūriu tai viena iš geriausiai parengtų giesmynų publikacijų. Be faksimilės, čia įdėtas platus J. Lebedžio įvadas, kuriame S.M. Slavočinskio giesmynas aptartas bibliografiškai, istoriškai, lingvistiškai, literatūrologiškai; užsiminta ir apie galimus giesmyno šaltinius, analizuoti vertimo ypatumai, lyginta su kitais lietuviškais giesmynais. Aptariamas M. Petkevičiaus Katekizmo giesmynėlio leidimas, J. Bretkūno Biblijos psalmių leidimas, Mikalojaus Daukšos 1605 metų Katekizmo giesmių, A. Strazdo pasaulietinės poezijos knygelėje “Giesmės svietiškos ir šventos” išspausdintų giesmių, A. Baranausko giesmių, pavienių spausdintų ir rankraštinių giesmių publikacijos ir joms skirti tyrimai. Daroma išvada, kad lietuvių bažnytinė poezija tirta bei moksliškai publikuota ne per daugiausia. Didesnio mokslininkų dėmesio sulaukė ankstyvieji giesmynai ar giesmės. Autorės nuomone, profesionaliai, šiuolaikiškai parengti senųjų giesmynų perspaudai pasitarnautų ne tik išsamiems tekstologiniams, bet ir lingvistiniams tyrimams. The article reviews the research and publication of Lithuanian songs of the 16th–20th c. The main attention is focused on scientific publications of songs or songbooks and the works frequently accompanying them and dedicated to issues of textology. The genesis and generalising research of songs are highlighted by indicating the main authors and problems of the research. The re-written, re-printed versions and the research of M. Mažvydas' songbooks, the publications of Slavočinski's songbook are analysed, with particular focus placed on the publications produced by J. Lebedys. The author notes that it is one of the best publications of songbooks from the point of view of textology. Apart from the facsimile copy, it contains a wide introduction by J. Lebedys, which discusses Slavočinski's songbook from the point of view of bibliography, history, linguistics and literature studies. Possible sources of the songbook are mentioned, its translation peculiarities are analysed, and comparisons with other Lithuanian song books are made. The publication of M. Petkevičius' minor songbook of Catechism, J. Bretkūnas' publication of Bible psalms, Mikalojus Daukša's Catechism songs of 1605, songs published in A. Strazda's secular poetry booklet “Giesmės svietiškos ir šventos”, publications of A. Baranauskas' songs and research dedicated to these publications are discussed. The author concludes that Lithuanian church poetry has not been sufficiently analysed and scientifically published. Earlier songbooks or songs have attracted more scientists' attention. The author believes that professional and modern reprints of the old songbooks would serve to the needs of deeper textological and linguistic studies.

Pirmasis Greifswaldo universiteto Baltistikos instituto raštų tomas, dedikuotas žymiam Vokietijos baltistui ir slavistui Raineriui Eckertui, susideda iš 21 įvairius baltistikos klausimus gvildenančio straipsnio. Taip pat pateiktas R. Eckerto baltistinių publikacijų sąrašas. Daugiausia darbų skirta tradicinei filologijai (išorinei lingvistikai) ir istorinei kalbotyrai. Į lingvistinės istoriografijos klausimus gilinasi Pietro U. Dini. Trys straipsniai gvildena aktualią tekstologijos temą – teksto santykį su šaltiniais. Gertrud Bense analizuoja vienintelio knygos „Ißʃkirstyti ir Sʒwentam Raßte randomi Nuʃʃulawimai [...] Mete 1742“ egzemplioriaus vertimo ypatumus. Baltramiejaus Vilento „Euangelias bei Epistolas“ (1579) šaltinius tikslina italų kalbininkas Guido Miche1in. Samuelio Chylinskio versto Naujojo Testamento šaltinių klausimas aptariamas Bernfriedo Schleratho straipsnyje. Wolfgango Носko straipsnis – savitas įvadas į baltų ir slavų kalbų diachronijos tyrimus. Konstantyno Karulio straipsnyje – XIII-XX a. latvių ir Pabaltijo vokiečių istorijos bei kalbos ryšių apžvalga. Kontraversiškas Vladimiro N. Toporovo straipsnis tiria baltų ir slavų onomatopėjinę, ekspresyviąją leksiką. Onomastikos klausimams skirtas Anatolijaus P. Nepokupno darbas. Daiktavardžių istorinės darybos tyrimus tęsia Saulius Ambrazas. Sinchroninės lietuvių ir latvių kalbos žodžių darybos klausimus aptaria Jochenas D. Range. Istorinio esamojo laiko funkcijos lietuviškose pasakose analizuojamos Paolos Cotticelli-Kuras straipsnyje. Iš nekalbinių darbų didžiuma nagrinėja mitologijos, tautosakos klausimus. The first volume of writings of the Institute of Baltic Studies of the University of Greifswald dedicated to the famous German researcher in the fields of Baltic and Slavic studies Rainer Eckert contains 21 articles on various issues in the filed of Baltic studies. It also has a list of publications by Rainer Eckert. The majority of the above articles are focused on traditional philology and historical linguistics. Pietro Umberto Dini analyses issues of linguistic historiography. Three articles discuss the relevant issue of textual criticism, i.e. the relations of the text with its sources. Gertrud Bense analyses peculiarities of the translation of the only copy of the book “Ißʃkirstyti ir Sʒwentam Raßte randomi Nuʃʃulawimai Mete 1742”. The sources of the book “Euangelias bei Epistolas” (1579) by Baltramiejus Vilentas are revised by an Italian linguist Guido Michelini. The topic of sources of the New Testament translated by Samuel Boguslaw Chylinski is discussed in the article by Bernfried Schlerath. The article by Wolfgang Hock is a peculiar introduction to the research of the diachrony of Baltic and Slavic languages. The article by Konstantynas Karulis reviews the links between history and languages of Latvians and Baltic Germans in the 13th–20th c. A controversial article by Vladimir. N. Toporov analyses onomatopoeic and expressive vocabulary of Baltic and Slavic languages. Onomastics is discussed in the article by Anatolijus P. Nepokupnas. Saulius Ambrazas continues further with studies of historical word-formation of nouns. Themes in the field of synchronous word formation in Lithuanian and Latvian languages are discussed by Jochen D. Range. The majority of articles, which are not concerned with linguistic matters, analyse questions related to mythology or folklore.