Search

Žygimanto Augusto medalio perdirbinys, sujungęs portretinio averso kopiją su iš kabučio perdarytu reversu, straipsnyje interpretuojamas kaip karaliaus asmens ir valdžios komentaras. Pasitelkus vaizdinius ir rašytinius šaltinius, tyrime konstruojamas istorinis Giovanniui Giacomui Caragliui priskiriamo originalo ir jo perdirbinio kontekstas išskleidžiant dvipusio medalio potencialą apversti prasmes. This enquiry focuses on the portrait medal of King Sigismund Augustus attributed to the goldsmith Giovanni Giacomo Caraglio; the medal and its remake are kept in the Ashmolean Museum of the University of Oxford. The medal features in Caraglio’s portrait painted by Paris Bordone in 1553, and is therefore also dated to the same year. The obscure occasion for which the medal was cast prompts reconsidering the relation between its obverse and reverse. The obverse features the bust of the king in profile facing left, while the reverse depicts the figure of Faith encircled with the quote from Virgil’s Aeneid: “DVM SPIRITVS HOS REGET ARTVS” (“As long as the spirit directs these limbs”, IV, 336). Avigdor W.G. Posèq has convincingly argued that the left-facing orientation of the profile coincides with the direction towards the past and is often used when representing humanists, females, minors, and clergymen rather than kings and politicians who are responsible for shaping the future. What is the message behind the medal that depicts the king looking towards the past in combination with the personification of Faith and Aeneas’ promise to remember Dido? This essay argues that this combination acknowledges Sigismund Augustus’ acceptance of his royal duties and his resolution to remain faithful to the Catholic creed of his ancestors in the wake of the death of his beloved spouse Queen Barbara Radziwill (1523–1551). Although, due to Virgil’s authority and the privileged genre of medal art, this item has been regarded as high art, the association between the queens Barbara and Dido bore significant misogynist and erotic undertones. The latter have been exploited in the remake of the medal as its bronze aftercast was adjoined to a former pendant featuring Venus and Mars surprised by Vulcan and Olympian gods mocking them. Due to the identification of the hitherto obscured iconography of the reverse as well as the references to the Reposianus’ epyllion together with Ovid’s Metamorphoses and Ars Amatoria as its literary sources, this unique medallic remake comes across as a humorous gesture. The paper argues that the reverse being fixed to the obverse along the horizontal axis allowed the viewers to reveal the erotic reputation of the king and, by doing so, turn the image of Augustus (meaning, literally, “the elevated one”) head upside down. This way, by a mere twist of fingers, the contradictory combination of reverse and obverse of this medallic remake allowed the erudite and powerful onlookers to join the Olympian gods in their laughter.

Straipsnyje analizuojami dabartiniai lietuvių anekdotai apie regos, klausos ir proto negalią turinčius žmones. Keliamas šių anekdotų turinio etiškumo klausimas ir pripažįstama, kad anekdotuose esama žmonių su negalia menkinimo apraiškų. Vis dėlto tiriamų anekdotų komizmas iš esmės yra grindžiamas ne sveikųjų pranašumo demonstravimu, o dviejų pasaulėvokų – turinčiųjų negalią ir sveikųjų – supriešinimu, todėl anekdotus nusprendžiama analizuoti, remiantis ne pranašumo, o neatitikimo teorija. Straipsnyje atskleidžiama, kad anekdotuose apie skirtingą negalią turinčius žmones vyrauja skirtingi juoko kūrimo būdai. Anekdotuose apie žmones su regos ir klausos negalia daugiau sąmojo, lingvistinių žaidimų, o anekdotuose apie turinčiuosius proto negalią – grotesko, absurdo, juodojo humoro. Pastaruosiuose anekdotuose pagrindinė veiksmo erdvė yra psichiatrijos ligoninė, kurioje gyvenama tarsi alternatyviame pasaulyje. Šiuose anekdotuose apstu karnavalinio komizmo apraiškų (atšaukiamos įprastinės normos ir pasaulis verčiamas aukštyn kojom, asmenys susitapatina su prisiimtais vaidmenimis, būdinga judėjimo kryptis – žemyn, linkstama į destrukciją, svarbų vaidmenį atlieka kūno reikmių tenkinimo bei žaidimų motyvai, alternatyvaus pasaulio logikai paklūsta visi – ne tik pacientai, bet ir personalas, anekdotų juokas yra ambivalentiškas, t. y. orientuotas ir į ligonius, ir į juos gydančius bei prižiūrinčius asmenis). Be to, straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kuo pastarieji anekdotai yra artimi folklorinėms pasakoms apie kvailį. Contemporary Lithuanian jokes about people with visual, hearing and mental disabilities were analysed in the paper. The ethics of humor was discussed, the conclusion that such jokes are offensive and demeaning was drawn. The purpose of humor of such jokes is not to demonstrate superiority of the non-disabled but to reveal two opposing worlds, of the disabled and of the non-disabled. Analysis was based on the incongruity theory rather than on the superiority theory. The author of the paper showed that humour differs depending on a disability. There is more quip, play on words in jokes about people with visual and hearing disabilities, and more surreal, black humor in jokes about mental health, a mental hospital and its patients who perceive the world differently. There is a lot of carnival humor in these jokes, no norms exist, the world is seen upside down, characters play roles, move down, towards destruction, concentrate on the physiological needs and games, both, patients and medical staff, live in another world and are made fun of. Closeness of such jokes to folk tales about a fool was highlighted.

Šiame straipsnyje analizuojami lietuviški ir rusiški anekdotai apie studentus. Anekdotų turinio analizė paremta teoriniais požiūriais, atskleidžiančiais humoro funkcijas, kaip antai: socialinės sanglaudos stiprinimas, koregavimas, normų saugojimas, įtampos mažinimas, socialinė kontrolė, pasipriešinimas, gynyba. Anekdotų analizė parodo studentiško gyvenimo, akademinėje (ir ne tik) aplinkoje realijas, leidžia giliau pažvelgti į studentų subkultūrą ir daryti išvadą apie funkcijas, kurias atlieka anekdotai apie studentus. Pastebėta, kad rusų anekdotuose išryškėja tokios funkcijos kaip socialinės sanglaudos stiprinimas, koregavimas, socialinių normų saugojimas, o lietuviškuose anekdotuose – saviraiškos, įtampos mažinimo ir socialinės sanglaudos funkcijos. Lithuanian and Russian anecdotes are analyzed in the article. The content analysis of anecdotes is based on the theoretical ideas that reveal the functions of humor, such as social cohesion, correction, preservation of norms, tension relief, social control, resistance and defense. The analyses of the anecdotes presents the realities of student life in an academic and none academic environment. It gives deeper insight into student subculture as well as draws conclusions on the functions of anecdotes about students. Such functions as social cohesion, correction and preservation of norms are found in the analysis of Russian anecdotes. The analysis of Lithuanian anecdotes reveal cohesive and tension relieving functions as well as the function of self-expression.

Straipsnyje apžvelgiama juoko situacijų raiška XVI–XVII a. lietuviškai išleistų pamokslų rinkiniuose. Jono Bretkūno, Mikalojaus Daukšos ir Konstantino Sirvydo pamokslų tekstuose dažniausiai minimos su pranašumo juoku susijusios situacijos. Pranašumo juokas, kuris neišvengiamai aptariamas pasakojant Kristaus nukryžiavimo istoriją, aprašomas kaip ypatingas socialinis reiškinys, kuris yra parodomasis, teatrališkas, besijuokiantieji turi kiekybinį ir galios pranašumą prieš apjuokiamąjį. Tokio juoko priežastis yra apjuokiamojo kitoniškumas. Besijuokiantieji siekia savo juoką vizualizuoti, įgarsinti triukšmu ir žodžiais (pavyzdžiui, įvardydami pastebėtus kitokio mąstymo paradoksus). Pamoksluose pateikiami emociniai besijuokiančiųjų ir apjuokiamojo paveikslai. Daukšos Postilė pamokslų adresatą pažindina su profesionaliąja juoko kultūra – aiškindamas tam tikrų situacijų teatrališkumą Jakubas Wujekas savo religiniame diskurse pasitelkia komedijos ir juokdario sąvokas. Tyrimui pasirinktuose pamokslų rinkiniuose pateikiama įdomių aprašymų iš kasdienybės, kuri pilna juokų, džiugesio, šėliojimų, linksminančio kalbėjimo. Sisteminė juoko situacijų pamoksluose apžvalga leidžia pamatyti tuo metu vyravusį požiūrį į juoką ir su juoku susijusių situacijų vertinimą. Bretkūno, Daukšos ir Sirvydo pamokslų rinkinių populiarumas leidžia manyti, kad su juoku susijusių gyvenimo situacijų vertinimas turėjo būti girdimas ir paveikus. The article gives an overview of the semantics of laughter situations found in the collections of sermons prepared by Jonas Bretkūnas (1591), Mikalojus Daukša (1599) (it is translation of sermons written by Jakub Wujek) and Konstantinas Sirvydas (I – 1629; II – 1644). Laughter of Superiority (or derision) is the most mentioned in the sermons. This laughter is ostensive, demonstrative and theatrical. Laughing persons have superiority in quantity and in force against the person who they laugh at. They laugh at the person who is single and different. Laughers of Superiority like to show their laughter as visual and loud. They verbalised it with paradoxes (the Laughter of Incongruity). To describe such predominance of the laugher Wujek uses concepts of professional culture of laughter such as Comedy and Joker. The authors of the sermons also describe interesting pictures of joyful, gladsome and blithe laughter in ordinary life (the Laughter of Relief).

Išskirtume keturias hipotetines kritiškos Florenskio nuostatos dėl juoko ir besijuokiančiųjų prielaidas. Pirmoji – „vakarietiškoji“ (katalikiškoji ir protestantiškoji) krikščionybė inkorporuoja juoką ir jį paverčia sudedamąja savo sistemos dalimi (ir čia svarbus vaidmuo tenka šv. Pranciškui, tiksliau, šv. Pranciškaus vaizdiniui, ir šiandieninėms vaizdinio interpretacijoms vakarietiškoje juoko teologijoje), o stačiatikiškoji rusų tradicija juokui ypač atidi, ypač dėl jo įtari. Puiki šios nuostatos iliustracija – vis dar tebevykstančios stačiatikių diskusijos apie šv. Pranciškaus tinkamumą ar netinkamą, savumą ar svetimumą. Florenskis itin kritikavo Šv. Pranciškaus vaizdinį ir šioje mąstytojo kritikoje galime aptikti savitos logikos dėsnių, tiksliau, galime kalbėti apie netiesioginę juoko kritiką. Aštriais „pareiškimais“ šv. Pranciškui ar „saviems besijuokiantiesiems“ (A. Chomiakovui, V. Solovjovui, N. Gogoliui, A. Blokui) Florenskis nesiima tiesiogiai ir atvirai kritikuoti juoko, nekritikuoja jų juoko, netgi pats žodis juokas nepasirodo, tačiau tokia netiesioginė kritika vienaip ar kitaip skleidžiasi ar ribojasi ties su juoku susijusiomis sritims. Kaip paaiškinti tokį Florenskio atsargumą dėl juoko, netgi paties žodžio vengimo? Antroji prielaida – religinės XIX a. pabaigos ir pirmosios XX a. pusės rusų filosofijos įtarumas dėl juoko, kaip lengvumo, nepakankamo gilumo ar tikėjimo stokos apraiškos. Trečioji – kompromituojantis juoko statusas rusų liaudies kalbos tradicijoje... [toliau žr. visą tekstą] The paper specifies four hypothetical assumptions about P. Florensky’s critical attitude to the laugh and “laughing”. Firstly, if “western” (Catholic, protestant) Christianity incorporates laughter and it is cause to be the component of their own system (the important role goes to the St. Francis of Assisi and his image in the western theology of the laugh) other than the Russian orthodox tradition which is very attentive and suspicious to the laugh. And still today the on-going discussion between the Russian orthodox about St. Francis’s relevance or irrelevance, peculiarity or alienation – is a great illustration of the latter provision. Florensky sharply criticized the image of St. Francis and peculiar laws of logic in this thinker’s critique can be found. Accordingly the indirect criticism of the laugh can be discussed. Florensky does not talk directly or professedly about laugh, even if we find his sharp “declarations” to the St. Francis or other “laughing” (A. Chomiakov, V. Solovjov, N. Gogol and A. Blok), he does not critique the laugh of them. Even though, the word laugh does not appear, but such indirect critique can be associated with the areas of the laugh. How can such situation be explained? Why does Florensky avoid the use of the word laugh? The second assumption is about the distrustfulness of the laugh of the XIX – XX century Russian Philosophy of religion, as the lack of belief. The third assumption is the compromising “status” of laugh in the tradition of the... [to full text]

Straipsnyje siekiama apibūdinti politinio humoro formas ir raiškos būdus Lietuvos juoko kultūroje. Tyrime keliama hipotezė dėl politinio humoro įtraukos ir plėtros viešajame ir politiniame gyvenime pasitelkiant memetikos metodologines ir taikomąsias galias bei metodikas. Avangardinė informologinė prieiga išryškina politinio humoro praktinę evoliuciją moderniosios Lietuvos viešojoje kultūroje. The aim of the article is to reveal the modern place and role of political humour as an integrated part of the Joke culture. Special attention is paid to the representation of classical and postmodern functions of political humour in the context of power and society interrelations. As the methodological instrument highlighted the humour mission in an informational society, such investigation invoked in the interdisciplinary approach – memetics. Its main features and characteristics are analysed in the context of the political humour role expansion in the modern political process.

Straipsnyje trijų socialinių juoko teorijų kontekste tiriamos 1989 m. lietuviškame periodiniame satyriniame žurnale „Šluota“ plėtotos laisvės ir išsilaisvinimo sampratos. Specifinius laisvės vaizdinius tikimasi užfiksuoti atsižvelgiant į tautinio atgimimo pradžią ir įsibėgėjusius Lietuvos išsilaisvinimo procesus, kuriais buvo persiėmus to laikotarpio visuomenė, bei į sovietmečio satyros specifiką. Gilinantis į žurnalo „Šluota“ turinį ir analizuojant negausius „Šluotos“ tyrinėtojų darbus, akivaizdžiai matyti, kad šis žurnalas, kaip ir visa sovietmečio satyrinė periodika, tiek tiesiogiai įgyvendino sovietinės satyros uždavinius, tiek atliepė visuomenėje gyvavusius vidinio išsilaisvinimo lūkesčius. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje „Šluotoje“ jau gali būti regimi ne tik filosofinio, numanomo, tačiau ir (geo)politinio išsilaisvinimo motyvai, tiesiogiai susiję su Sąjūdžio veikla ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekiais. Šis specifinis laikotarpis žymi ironiškas nacionalinio išsilaisvinimo refleksijas satyrinėje periodikoje ir akivaizdų „Šluotos“ turinio išlaisvėjimą. Tyrimo rezultatai rodo, kad politinis išsilaisvinimas žurnale yra suprantamas dvejopai: kaip akivaizdus paties žurnalo turinio laisvėjimas ir kaip politinės pertvarkos, Atgimimo sąsajos su kasdienybės problemomis ir socialinėmis ydomis. The images of freedom and liberation created in the Lithuanian periodical satirical magazine "The Broom" are analysed in the paper in the context of three social theories of laughter. At the beginning of the Lithuanian National Revival (Sąjūdis) and during the ongoing processes of Lithuania's liberation a particular aim of Soviet satire was to create a specific image of freedom. Analysis of the content of "The Broom" and scientific studies shows that the magazine, like Soviet satire in general, implemented the tasks of Soviet satire and echoed the expectations of society about inner liberation. At the end of the 1980s not only philosophical and presumed but also realistic motives of (geo)political liberation also may be identified as the result of Sąjūdis activity and its aim to reinstate Lithuania's independence. This specific time is marked by ironical reflections of national liberation and liberation of The Broom itself in satirical mass media. The findings of the research presented in the paper show that political liberation was understood in two ways by the magazine: as apparent liberation of the content of the magazine and as the relationship between political liberation, everyday problems and social vices.

Straipsnis skirtas ekstatinio juoko, dūksmo praktikų, legendų ir parabolių jungtims aptarti. Tuo tikslu diskutuojama, kokio tipo chasidai plėtojo praktikas ir kaip jos yra susijusios su mąstymu, veiksmu bei žodžiu. Chasidizmas kyla iš judėjiškos liaudies pasaulėjautos ir kasdienybės bendravimo. Nors chasidizmas atsirado XII–XIII a. Vokietijoje, jis esmingai pakito ir išsiplėtė XVIII amžiaus Vidurio ir Rytų Europoje, daugiausia Abiejų Tautų Respublikoje, Rumunijoje, Vengrijoje. Iki nūdienos jis išlieka vėlyvąja savo kilmės forma ir išreiškia unikalias religines ir filosofines patirtis, tarp kurių reikšmingos yra švento dūksmo ir parabolinio mąstymo, jo sklaidos sąsajos. Chasidizmo judėjimo dvasia ir įtaka buvo jaučiama Lietuvoje, todėl jis turi būti vertinamas kaip Lietuva žydų kultūros – religijos, folkloro, literatūros, filosofijos – fenomenas. Chasidų išplėtotos šokimo, giedojimo, maldingo varymosi kūliais, juoko praktikos dažniausiai buvo tarp sinagogų, viešojoje miestelių erdvėje, susitikimų ir maldos kambariuose, kuriuose emocingai buvo pasakojamos biografinės legendos ir stebukliniai nutikimai, padėję spręsti reikšmingus gyvenimo klausimus, religingai, filosofiškai ar mistiškai svarstyti būties klausimus. Emocingas protas gyvena parabolių, džiaugsmo, solidarumo ir atjautos sūkuryje. Aptarti chasidizmo teiginiai atskleidžia savitą santykį su šventumu ir kasdienybės Dievu, kuris toli nuo scholastinių išvedžiojimų, tačiau pamokantis, besikreipiantis, girdimas, jaučiamas. The article discusses the connections between ecstatic laugh, practises of enthusiasm, legends and parabolas. It is discussed, what type of Hasideans developed practices and how they are related with thinking, action and word. Hasidism originates from Jewish worldview and everyday communication. Although, Hasidism appeared in Germany in 17th – 18th centuries, it fundamentally changed and expanded in 18th century Middle and Eastern Europe, mostly in the Polish–Lithuanian Commonwealth, Romania, Hungary. Until today, it remains in its latest form and expresses unique religious and philosophic experiences, among which the significant ones are the relations between the saint enthusiasm and parabolic thinking, its disseminations. The spirit and the impact of Hasidic movement were felt in Lithuania. Therefore it has to be valued as phenomenon of Lithuanian Jewish culture – religion, folklore, literature, philosophy. Hasidic practises of dancing, singing, praying and laughing were mostly in synagogues, in public town spaces, in meeting and prayer rooms, where biographical legends and miraculous events, which helped to deal with significant issues of life, and religiously, philosophically and mystically discuss the questions of existence, were told emotionally. Emotional mind lives in the whirl of parabolas, happiness, solidarity and sympathy. The discussed Hasidic statements reveal distinctive relation with holiness and everyday God, who is far from scholastic routing but is instructive, asking, audible and tangible.

Straipsnyje kalbama apie situacijas, kai žmonės kalbėdami(esi) ar klausydami nusijuokia (angliškai rašomoje teorinėje literatūroje tai vadinama „laughter-talk“). Tyrimui pasirinkta sakytinė žiniasklaida, nes joje pasitaikantys tokie paralingvistiniai komunikacijos elementai kaip juokas gali būti interpretuojami kaip viešosios erdvės ir kalbos autentiškumo rodiklis. Šios temos lietuviškų tyrimų iki šiol nebuvo. Straipsnyje parodoma, kaip sovietmečiu juokas buvo naudojamas laimingo gyvenimo ir viešosios erdvės iliuzijai kurti, kaip jis charakterizavo autentišką Atgimimo metų žiniasklaidą, kol tapo privalomu pramoginės, žiūrovą linksminančios viešosios erdvės elementu. Tyrimui naudojamas diachroninio tyrimo instrumentas – Lietuvos sakytinės žiniasklaidos tekstynas, kurį sudaro dokumentinių TV ir radijo laidų išrašai. Tekstynas reprezentuoja tris žanrines grupes: informacines, publicistines ir pokalbių laidas. Tekstynas sąlygiškai suskirstytas į sovietmečio (1960– 1987), pereinamąjį (1988–1992) ir dabartinį (1993– 2011) laikotarpius. Iš juoku išsiskiriančių konkretaus laikotarpio laidų matyti, kad socialinės juoko reikšmės ir pragmatinės funkcijos yra ne tik dialogo, kalbėtojų įvaizdžio raiškos priemonė, bet kaip tokios strategiškai panaudojamos ideologiniais tikslais. Šiuo atžvilgiu sovietmečio laikotarpis išskiria Lietuvos žiniasklaidą tiek iš laisvų valstybių, tiek iš vėlesnio pačios lietuviškos TV ir radijo raidos konteksto. Pereinamuoju laikotarpiu kuriasi dramatiška viešoji erdvė, o juokas joje natūraliai įsilieja į kuriamą tekstą kaip diskurso žymiklis. Dabartiniu laikotarpiu juokas yra ir natūralaus spontaniško diskurso, ir improvizuojamų imitacijų dalis, ir parengto humoro, šou kertinis elementas.

Darbo objektas - reklamos parodija ir jos kūrimo būdai. Tikslas: nustatyti reklamos daromą įtaką žmogaus psichologijai ir ištirti juoko kūrimo principus reklamų parodijose. Išsikelti uždaviniai: aprašyti reklamos kūrimo būdus bei atskleisti reklamos ir jos parodijos daromą įtaką individui; remiantis anketavimo būdu aprašyti visuomenės požiūrį į reklamą ir jos parodiją, atskleisti anekdotų ir reklamos parodijų žanrų panašumus bei išskirti personažus būdingus abiems žanrams; nustatyti bendrus literatūrai ir folkloristikai juoko kūrimo principus reklamų parodijose. Rašant darbą naudoti metodai: aprašomasis – analitinis, lyginamoji analizė. Darbą sudaro įvadas bei trys dėstymo dalys. Pirmoje dalyje aptariami reklamos kūrimo būdai bei jos įtaka žmogaus psichologijai, analizuojama, kuo svarbus yra juokas ir kaip per reklamos parodiją sukuriama atsvara profesionaliajai reklamai, taip pat pateikiama autoriaus atliktos apklausos analizė, kurioje atsiskleidžia visuomenės požiūris į reklamą ir jos parodijavimą. Antrojoje dalyje aptariami reklamų parodijų ir anekdotų žanrų panašumai, lyginami populiariausi personažai. Trečioji dalis skirta humoro kūrimo principams reklamų parodijose aptarti. Darbas baigiamas išvadomis, literatūros ir šaltinių sąrašu bei priedais. Anketų duomenys rodo, kad reklama ir jos parodijomis domisi didžioji dalis apklaustųjų. Tai lemia informacinė reklamos funkcija bei humoristiškai pateikiamos originalių reklamų parodijos. Reklama individui daro tiek teigiamą... [toliau žr. visą tekstą] The object of this work - a parody of advertisement and ways to create them. The aim: to determine the impact of advertisement for psychology of human and explore the ways to create laugh in advertising parodies. Tasks: describe the ways of creating advertisement and disclose advertisement and parodies of advertising impact on the individual; based on questionnaires, describe public attitudes towards advertisement and parody; display anecdotes and advertising parodies genres similarities and identify typical characters of both genres; determine typical principles of making laugh in advertising parodies of literature and folklore. In this work are used these methods: a descriptive - analytical, comparative analysis. The work consists of an introduction and three parts. The first part discusses ways to create advertisement and its influence on human psychology, also examines the importance of laugh and how a parody makes a balance in professionally created advertisement, as well layed the author's analysis of the survey, which reveals public attitudes towards advertisement and parody. The second part deals with advertising parodies and jokes genre similarities, comparing the most popular characters. The third part is devoted to discuss the principles of laugh in advertising parodies. The paper ends with conclusions, references and a list of accessories. Data of survey suggests, that the majority of the respondents are interested in advertising and parodies. This... [to full text]

Straipsnyje tiriamas juokas kaip viešosios erdvės bruožas ir kaitos rodiklis. Straipsnyje nagrinėjamos pokalbio situacijas, kur dalyviai kalbėdami(esi) nusijuokia. Siekiama atskleisti, kiek ir kaip juoktasi kalbant ir kalbantis TV bei radijuje per pastaruosius penkiasdešimt metų, ir per kalbines juoko funkcijas parodyti, kaip kito viešoji erdvė, komunikaciniai viešojo diskurso dalyvių tikslai ir įvaizdžiai. Tyrimas paremtas prielaida, kad juokas, kaip ryškus socialinės interakcijos atributas, gali rodyti viešosios erdvės pobūdį ir permainas. Juoko atvejų sakytinėje žiniasklaidoje per penkiasdešimt metų nuosekliai daugėja ir pirminė kiekybinės tyrimo dalies išvada neabejotinai patvirtina prielaidą. Kokybinė konkrečių juoko atvejų analizė rodo, kad socialinės juoko reikšmės ir pragmatinės funkcijos gali būti ne tik autentiško diskurso ir kalbėtojų tapatybės raiškos priemonė, bet strategiškai panaudojamos ideologiniais tikslais. Dalis sovietmečio laidų su fiksuotu juoku yra aiškūs surežisuotos tikrovės pavyzdžiai, naudojantys autentiškas emocijas laimingo gyvenimo iliuzijai skleisti. Pereinamuoju laikotarpiu kuriasi autentiška viešoji erdvė. Charakteringas juokas šiuo laikotarpiu jau natūraliai įsilieja į kuriamą tekstą kaip tikros viešos interakcijos ir diskurso žymiklis (kategorizuoja diskursą kaip neformalų, draugišką arba konfliktišką, įtemptą), atlieka jo organizavimo funkciją (žymi perėjimą nuo monologo prie dialogo arba nuo sudėtingos, įtemptos prie neutralesnės temos) ir kartu yra kalbėtojo įvaizdžio (profesionalios, pasitikinčios savimi asmenybės) raiškos priemonė. The article analyses laughter as the feature of public space and an indicator of change. The article analyses conversation situations, where the participants give a laugh while talking. It seeks to reveal how much and how the people laugh when speaking and talking to each other on TV and radio in the last fifty years and to disclose the change of the public space and communication aims and images of public discourse participants through linguistic functions of laughter. The research was based on the assumption that laughter as a prominent attribute of social interaction may indicate the type and changes in the public space. The number of cases of laughter in spoken media has been consistently increasing in the last fifty years and the initial findings of the quantitative part of the research undoubtedly confirm the assumption. Qualitative analysis of particular cases of laughter indicates that social meaning and pragmatic functions of laughter may be not only the means of expression of authentic discourse and identity of speakers, but also strategically used for ideological purposes. Some programmes of the Soviet period with registered laughter are clear examples of staged reality, using authentic emotions to spread the illusion of a happy life. During the transition period, authentic public space has taken form. In this period, characteristic laughter is naturally integrated in the created text as a marker of real public interaction and discourse (it categorizes the discourse as informal and friendly or confrontational and tense), performs the function of discourse organisation (marks transition from monologue to dialogue or from complex and tense topic to a more neutral one) and at the same time is the means of expression of the image of the speaker (professional, self-confident personality).

Straipsnyje aptariamas juoko kaip neurotinio nerimo raiškos fenomenas. Remiantis prancūzų mąstytojo Bergsono veikalu Le rire (Juokas, 1900) įvairiais aspektais tyrinėjami asmenybės psichologinės adaptacijos mechanizmai, atskleidžiama svarbi juoko funkcija asmenybės psichologinėje diagnostikoje, parodoma, kad nesugebėjimas juokauti, žaisti savo konkretų socialinį vaidmenį, situaciją, liudija apie asmenybės psichologines problemas, nesugebėjimą adekvačiai reaguoti á socialinius iššūkius. In this article, the mechanisms of psychosocial adaptation are considered as they are presented in the book of famous France philosopher H.Bergson Le rire. The main attention is paid to the capacity of laughing. Since its defect or absence, as a rule, causes inadequate personal reactions to psychosocial challenges, the testing of it is an important part of psychoanalytical diagnostics.

Straipsnyje nagrinėjamas klasikinis Henri Bergsono traktatas .Apie juoką. (1900), atskleidžiant vidinius teksto prieštaravimus, mechanišką tyrimo objekto spraudimą á savą teorinę schemą bei rekonstruojant nutylėtas kontraintuityvias prielaidas. Siekiama parodyti, kad klasikinės filosofijos prieiga negali paaiškinti juoko patirties ne vien dėl savo nejautrumo socio-istoriniam kontekstui, esencializmo, binariniø opozicijų ir .objektyvaus žvilgsnio. pretenzijos, bet ir dėl pasirinkto objekto specifikos, kuri gali bûti adekvačiau suprasta tiktai sąmoningai atsisakius tikslo sukurti ją .paaiškinančią. teoriją. The article deals with the classical tractate .On Laughter. by Henry Bergson (1900) and, more precisely, with the problem that a critical analysis of the tractate reveals: is it possible to have a theory of laughter, is laughter susceptible to rational scrutiny, or what if the basic formal assumptions of classical essentialistic philosophy are the very ones that hinder us from understanding our experience of the phenomenon in question? The article shows that Bergson.s approach on laughter is inconsistent with his explicit aims and general intuitivism, context-blind and has very limited explicative scope. Finaly, in contrast, the article claims that laughter is better understood by defining it rather negatively.

Juoką galima sėkmingai panaudoti užsienio kalbos užsiėmimuose: jis ne tik patraukia auditorijos dėmesį, kuria draugiškumo ir laisvumo nuotaiką, bet ir padeda pateikti trumpus ir taiklius lingvistinių reiškinių apibrėžimus, iliustruoti juos lengvai suprantamais ir įsimenamais pavyzdžiais. Labai daug anglų kalbos juokų remiasi įvairiomis visų struktūrinių lygmenų kalbos priemonėmis ir figūromis. Straipsnyje aptariamas lingvistinis juokų pagrindas, pateikiama jų klasifikacija ir siūlomos naudojimo galimybės mokant užsienio kalbos. A joke may serve as a helpful ingredient of a foreign language class: it is able to catch the attention of the audience, to create friendly and relaxed atmosphere, moreover, it contributes to providing pithy and concise explanations of linguistic phenomena and /or illustrating them with examples easy to understand and memorise. A great number of jokes in English are based on different linguistic means on all the structural layers of the language. The article attempts to reveal the linguistic basis of a joke, to categorize them and to consider their use in a foreign language class.

Kosto Ostrausko dramos yra išskirtinis novatoriškas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos reiškinys. Avangardine jo kūryba galima vadinti įvardinant ne literatūros srovę, o pionierišką reiškinį lietuvių literatūroje. Ostrausko dramos šeštajame dešimtmetyje lietuvių dramaturgijai atvėrė iki tol dar nepažintą, o vėliau kone nepratęstą, absurdo teatro tematiką ir draminę raišką. Ostrausko dramos nėra vėluojanti Vakarų literatūros procesų imitacija: jos randasi tuo pačiu metu kaip ir S. Becketto ar E. Ionesco dramos. Ostrausko einama tuo pačiu keliu, dramos persiima absurdo teatro poetika ir pasaulėjauta. Būdamas radikalus psichologinės ir estetinės laisvės šalininkas, Ostrauskas kartu su kitais dviem egzodo dramaturgais A.Škėma ir A. Landsbergiu lietuvių dramai kūrė ir tebekuria nišą Vakarų dramaturgijoje. Ostrausko kūryba aptariama egzilio kontekste, apžvelgiama autoriaus deklaruojama kūrybinė programa, absurdo dramos samprata, esmingiausi dramų bruožai. Dramose atsisakoma ne tik motyvuoto charakterio, bet ir įprastos fabulinės raiškos. Pasinaudodamas įvairių tekstų ir jų kontekstų dermėmis, autorius formuoja paslapties, klausimo, nebylaus absurdo visatą. Dramose vyksta demitologizavimo žaidimas, paremtas griaunamais kanonais ir iškeliamų reiškinių paradoksalumu. Ostrauskas, savo dramose pradėjęs žaidimą žodžiais, paverčia jį „žaidimu vertėmis“. Jis išplėšia iš konteksto kultūrines, istorines vertes, literatūrines klišes ar veikėjus ir mąstymo apie juos stereotipus. Didžioji Ostrausko dramų tema – mirtis, kuri pasireiškia kaip stipresnė ir už meilės, ir už valdžios aistrą. Dramas written by Kostas Ostrauskas are an exceptional innovative phenomenon of contemporary Lithuanian dramaturgy. His works can be named avant-garde by naming not the literary trend, but a pioneer phenomenon in Lithuanian literature. In the 1950s, Ostrauskas' dramas opened Lithuanian drama the unrecognized theme of absurd theatre and dramatic expression that was almost forgotten about in the later times. Ostrauskas' dramas are not late imitations of western literary processes: they exist at the same time as Samuel Beckett's or Eugene Ionesco's dramas. Ostrauskas goes down the same road; his dramas, too, take on the poetics and the worldview of the absurd theatre. Being a radical supporter of psychological and aesthetic freedom, Ostrauskas, along with the other two exodus dramatists, Antanas Škėma and Algirdas Landsbergis, created and is still creating a niche for Lithuanian dramas in western dramaturgy. Ostrauskas' creative works are discussed in the context of the exile; the creative program declared by the author, the concept of an absurd drama and the main features of dramas are overviewed. Dramas abandon not only the motivated character, but also the usual fictional expression. Using various texts and their contexts, the author forms the universe of mystery, question and silent absurd. In dramas, the game of demythologisation is being played, based on the canons that are being destroyed and the paradoxical nature of the emerging phenomena. Ostrauskas, who in his dramas started playing the game with words, turns it into "game with values". He removes from the context the cultural, historical values, literary clichés or characters and stereotypes of thinking about them. The great theme of Ostrauskas' dramas is death, which manifests itself as being stronger than love or the desire for power.