Search

Sekant dramą dėl sienų piešinių Saltoniškių gatvės požeminėje perėjoje Vilniuje, Žvėryne, mane trikdė vienos stovyklos sprendimas panaudoti tautinės trispalvės atvaizdą viskam uždažyti, paskui net budėti to atvaizdo sargyboje. Iškilo klausimas: kaip suprasti nacionalinės vėliavos atvaizdo panaudojimą priešiškumui reikšti mūsų visuomenėje, kuri per visas XX a. okupacijas tiek daug neteko dėl valstybės mastu ir vardu organizuotų atskirčių ir smurto? Žinau, yra kas pasakytų: vėliavos atvaizdo dauginimas tiesiog yra nacionalizmo išraiška, o nacionalizmas pagal apibrėžimą priešiškas. Bet man tai per rimtas apibendrinimas; noriu pasamprotauti labiau efemeriškai ir tik apie pavienės, smulkaus masto situacijos prasmės atspalvius. Manau, kad suprasti atskirą situaciją – ne menkesnis iššūkis, nei apibūdinti stambiuosius visuomenės reiškinius. Visų pirma noriu pažymėti, kad viskas buvo uždažyta ne Lietuvos Respublikos vėliava, bet vėliavos atvaizdu. Vėliava nedažoma, ji daroma iš audeklo. Tai svarbu dėl poros priežasčių, kurios viena kitai priešingos. Pirma, tai lemia, kad visa situacija buvo bent kiek sąlygiška: gal ne fiktyvi, bet abstraktoka, susijusi labiau su aistra ženklams, nei su pagarba simboliniams daiktams. Antra, ši aistra ženklams ir asociatyviam mąstymui, kuri yra dominuojanti dabartinės Lietuvos kultūros tendencija, akimirką išsiliejo faktiniais poelgiais, sukūrė įtemptą situaciją: man regis, tą kelias dienas trukusią akimirką dėl intensyvumo šuolio vėliavos atvaizdas požeminėje perėjoje tapo tikriniu ženklu, tarytum medžiaginės vėliavos variantu ar pakaitalu, įžemintu štai šioje sienoje ir niekur kitur.

Actes Sémiotiques, N° 123 | 2020

Šiame straipsnyje mėginama apibūdinti ankstyvosios Sigito Gedos kūrybos visumą praktikuojant poetinio diskurso semiotiką. Gedos poezija yra aptarta lingvistiniu, istoriniu, estetiniu, keliais teminiais atžvilgiais, tačiau mėginimų išsamiai aprašyti jo kūrybą moderniomis diskurso analizės ir kritikos sąvokomis praktiškai nėra. Turint omenyje ryškų Gedos poezijos modernumą, taip pat pripažintą jos vertę, atrodo būtina dėti tokias pastangas, kurios išryškintų poeto kūryboje įsteigtas naujoves, visų pirma naujo tipo modernų poetinio diskurso sakymo (kitaip: kalbantįjį) subjektą ir naujovišką teksto praktiką. Gedos naujo tipo sakymo subjektas nesiekia apibūdinti savo patirčių, išreikšti savo vidujybės, perteikti akistatoje su pasauliu susidariusių pojūčių, įspūdžių, nuotaikų ar minčių, ką nors aprašyti ar papasakoti. Užtat šis subjektas save projektuoja išorėn, gamina vaizdinių, įspūdžių, pojūčių, figūrų srautus ir nebūtas (žaidžiamas, prasimanomas, programiškai teigiamas) temines jungtis. Iš tokio srautinio teksto taip pat randasi savitas „pasakyto“ (kitaip: poetinio) subjekto kaip kultūros figūros modelis: šis subjektas nevientisas, bet itin intensyviai esamas; jis ekstatiškai išgyvena beribės praeities esatį dabartyje („pėdas“). Taip pat mane domina, kaip Gedos poetiniame diskurse atliekamas objektų reprezentavimas ir kartais šiam diskursui būdingas ypatingas vizualinis intensyvumas. Diskurso semiotika šiems uždaviniams naudinga sąvokomis, kurios leidžia aprašyti kalbantįjį subjektą, šio subjekto atžvilgiu reprezentuojamą pasaulį ir poetinio subjekto figūrą kaip tekstų dinamines funkcijas, o ne kaip iš anksto duotas ar ieškomas esmes. Kadangi Geda buvo produktyvus kūrėjas ir išbandė ne vieną poetinį žanrą ir registrą, nuolat ieškojo naujų formų, atrodo paranku bent apytikriai skaidyti jo poetinės veiklos rezultatus chronologiniu atžvilgiu, nemėginant aprašinėti visko iškart. Šiame straipsnyje aptariama eilėraščių rinktinė Pėdos ir iš dalies poema Strazdas, laikant jas poeto veiklos ankstyvojo laikotarpio rezultatais. The article examines poetic discourse in the early works of Sigitas Geda— these include Pėdos [Footprints, 1966], Geda’s first published collection of poems, and Strazdas [A Thrush, 1967], a long narrative poem. Poetic discourse is loosely defined in the article as a kind of modelling of meaningful speech in textual practice. The particular literary works selected are read as manifestations of a type of poetic discourse. The article presents an interpretative explication of this particular type and contrasts this approach with established mythopoetic readings of Geda’s oeuvre. In an attempt to examine poetic discourse enunciation, the article describes qualities of the textual fabric, e.g. modes of cohesion, part-towhole relations, collocations, dynamic vectors (such as crescendos), figures of the speaker, object representation, etc. The article singles out and discusses three aspects of the works in question: the particularities of plural enunciation and the way the enunciator projects itself as the ground for the totality of the represented world; the particular cognitive semiotic construct wherein a traditional landscape is represented as a diagrammatic sign that generates signification related to the past, integrating selected modern objects; a micro-plot of ecstatic experience by way of an immediate subjective encounter with the immensity of the past; and epiphanic images of primitive cosmology that emerge in moments of extreme intensity, as attained in the process of enunciation by the selfprojecting imagination.

The doctoral dissertation is an analysis of works by Sigitas Geda (1943–2008), a distinguished Lithuanian poet of the second part of the 20th century and the beginning of the 21st century, as well as a discussion of the semiotic problematic of text. The main problem is the peculiarity of works by the poet, but instead of inquiring into style, subjects or poetics, the problem is raised in terms of meaning. It is also considered theoretically, but juxtaposing, opposing and fusing the linguistic problematic of the idiolect, the theoretical and practical principles of Algirdas Julien Greimas’ semiotics, Graham Harman’s Object-Oriented Ontology, reading experiments and descriptions of experiences of understanding. It is suggested that the peculiarity of texts is accessible by acknowledging that they are not bits of an undivided field of research, but objects with features. On the one hand, they are objects of interaction, that are there only when one is reading and a multiplicity of meaning is unfolding. On the other hand, reading does not exhaust texts, but ends in understanding. The peculiarity of texts is sought as a ground on which the reader can understand something, but the problem of grounding is articulated in semiotic rather than metaphysical terms. Four such “grounds” for understanding works by Sigitas Geda are discussed at length: ‘A Vision of an Elementary World’, ‘Hyper-Archeological Sight’, ‘The Poet-Lithuania Relation and “Lithuanianness”’, ‘The Cosmos of Extraordinary Figures’.

The doctoral dissertation is an analysis of works by Sigitas Geda (1943–2008), a distinguished Lithuanian poet of the second part of the 20th century and the beginning of the 21st century, as well as a discussion of the semiotic problematic of text. The main problem is the peculiarity of works by the poet, but instead of inquiring into style, subjects or poetics, the problem is raised in terms of meaning. It is also considered theoretically, but juxtaposing, opposing and fusing the linguistic problematic of the idiolect, the theoretical and practical principles of Algirdas Julien Greimas’ semiotics, Graham Harman’s Object-Oriented Ontology, reading experiments and descriptions of experiences of understanding. It is suggested that the peculiarity of texts is accessible by acknowledging that they are not bits of an undivided field of research, but objects with features. On the one hand, they are objects of interaction, that are there only when one is reading and a multiplicity of meaning is unfolding. On the other hand, reading does not exhaust texts, but ends in understanding. The peculiarity of texts is sought as a ground on which the reader can understand something, but the problem of grounding is articulated in semiotic rather than metaphysical terms. Four such “grounds” for understanding works by Sigitas Geda are discussed at length: ‘A Vision of an Elementary World’, ‘Hyper-Archeological Sight’, ‘The Poet-Lithuania Relation and “Lithuanianness”’, ‘The Cosmos of Extraordinary Figures’.

Recenzijoje aptariama Nijolės Keršytės monografija „Pasakojimo pramanai“. Pažymima, kad monografijoje pirmąkart taip išsamiai lietuvių kalba pristatoma G. Genette’o naratologija, atskaitos tašku pasirinkus A. Greimo semiotiką. Didelis monografijos privalumas, recenzento nuomone, kad susipažindinant su teorija iškart pateikiami ir originalūs autorės atliktų analizių pavyzdžiai. Recenzentas kvestionuoja kai kuriuos autorės požiūrius. Jam nepagrįstas atrodo pernelyg didelis šuolis formuluojant greiminę naratyvumo kaip transformacijos problematiką: jo manymu, vargu ar pagrįsta teigti, jog A. Greimas modeliuoja pasakojimą kaip transformaciją todėl, kad, pasak F. Saussure’o, reikšmės atsiradimo sąlyga esąs skirtumas, o transformacija yra dinamiškas skirtumas. Atskleidžiama, kad autorė monografijoje išsako teiginį, kad pasakojamasis diskursas – tam tikrų dydžių algoritmas, o recenzentui pagrįstesnis atrodo požiūris, kad jau sukonstruoti modeliai nėra ontiški, o yra tęstinės analitinės aiškinamosios praktikos dalis, todėl jų neįmanoma niekur fiksuoti esant, bet kas kartą imantis analizės reikia iš naujo ieškoti koreliacijos tarp modelio (ar jo dalių) ir visos semantinės analizuojamo teksto apimties. Recenzento teigimu, tokiu atveju veikiau tekstai nušviečia modelį, atskleisdami galimas jo elementų ir jų sąryšių variacijas ir komplikacijas. Konstatuojama, kad monografijoje intriguojančiai, naudojant skirtingus pavyzdžius, svarstoma laiko ir atminties problematika. Recenzentas pažymi ir aiškią, žodingą, sintaksiškai lanksčią ir intonaciškai moduliuotą monografijos kalbą.

Straipsnyje pateikiamas semiotinis Sigito Gedos pirmojo poezijos rinkinio „Pėdos“ (1966) idiolektiškumo aprašymas. Svarstant aprašymo galimybes, iš kalbotyros atėjusi idiolekto sąvoka interpretuojama atsiribojant nuo kalbinių formuluočių analizės ir teikiant pirmenybę tekstualizuotų prasminių intencijų atpažinimui. Atitinkamai, nuo kalbinio pasakymo paradigmos atsiejamas ir poetinio teksto imanentinis turinys. Atsisakoma tekstą suvokti kaip savaime duotų reikšmių jungimo teritoriją ir siekiama į aprašymo akiratį įtraukti poetiniams tekstams būdingą vidinį generatyvumą ir interpretatyvumą, grindžiamą prasminiais akiračiais. Šiuo požiūriu aptariant Gedos rinkinį „Pėdos“, kaip fenomeninis turinių pateikimo matas išskiriamas nuostabus kraštovaizdis. Teigiama, jog šiuo pagrindu „Pėdų“ tekstuose formuojami betarpiškai regimi ženkliški objektai, nurodantys į numanomos kultūros atminties fragmentus. Tokiu būdu tekstas virsta terpe be išreikšto subjektyvaus patirtinio nuotolio interpretuoti kultūros atmintį kaip objektyvių verčių telkinį. Teksto eigoje šis interpretacinis vyksmas pasirodo iškeliant numanomybės krūvį per patosą, kai iki epinių įspūdžių sureikšminami paskiri elementai, ir kartu atmetant teksto diskursyvinio nuoseklumo lūkestį skaidančio, žaidybiško skaitymo naudai. Tokio betarpiško ir vertybiškai orientuoto tradicijos regėjimo, kai kultūros atmintimi įkrauti ženklai sudaro vienintelę akivaizdžią realybę, pagrindu siūloma laikyti fantazijos plotmę. The author of this article has given himself the task of applying the linguistic concept of idiolect to the description of a poetic text’s ideolectic, or singular, nature. To do this he has chosen a text of the second half of the twentieth century, Sigitas Geda’s (1943-2008) first book of poetry, "Pėdos" (Footprints) (1966). Discussing the descriptive possibilities of semiotic singularity, the author problematizes the analytical concept of expression as spoken utterance. He argues that the paradigm of speech usage limits understanding of the specificity of the poetic text and can be overcome by recognizing not the unusual usage of language, but the textualized significatory intentions within poetry. Moreover, because the analysis draws largely upon the semiotic perspective developed by the school of Algirdas Julius Greimas, it critiques the idea of textual content that has become entrenched within that tradition. Instead of considering the text as a territory generating selfevident, anonymous meanings, the author focuses his analysis on the acts of internal generation and interpretation that are typical of poetic texts. Analyzing the texts that make up Geda’s book, Jevsejevas first of all draws on Roland Barthes’ concept of style, shifting his attention from the author’s person to the foundational culture of the text. In this way he is able to identify fantastical landscape as a category of phenomenal expression in "Pėdos". The author demonstrates that, on this basis, the texts in the collection generate signs that have object-like qualities and belie fragments of cultural memory. The author of the article sees this kind of textual creation as pathos and as a playful valorization of tradition which makes it possible to lay out fragments of memory for the purposes of an understanding based on epic impression. He claims that it is fantasy that makes it possible to invest visible elements with meanings provided by cultural memory and, from that, to create a relatively closed circle of meaning.

The article presents a semiotic inquiry into a particular rendering of the theme of love. The object of analysis is a novel by Vincas Mykolaitis-Putinas, In the Shadow of Altars (Altorių šešėly; 1933), one of the first and most prominent Lithuanian novels about love (it involves Liudas Vasaris, the protagonist, ‘breaking free’ from being first a seminary student and then a priest, to being a poet and a married man). Prior critique of the novel highlights the psychological-existential character and thematic autonomy of love therein. However, the outcome of the present analysis is quite the opposite: in the novel, love stories are actually organized according to fairytale principles of narrative structure, and developed on the basis of sociocultural stereotypes that do not imply any direct experience or an existential dimension. Our research employed a number of theoretic and methodological supports: R. Barthes’ notion of figure, presented in Fragments d’un discours amoureux; 1977, A. J. Greimas’ canonical narrative schema, developed on the basis of fairy-tale research, and Y. Lotman’s notion of worldview, presented in his works on individual selfperception and behavior patterns. These devices were applied according to the specific character and structural unity of the text. Structural analysis of sections devoted to love stories and of their relation with other sections reveals that love in this novel is not important per se, but as a means of becoming of a man-creator. The becoming of Liudas Vasaris as a creator – a utopian image of personal fulfillment in one’s own society – is made possible in the novel by the exploitation of a fairy-tale love narrative. Therefore, the novel presents a ‘love tale’ rather than a love story rendered by novelistic narration. This also determines the thematic treatment of love. In the Shadow of Altars love does not become an independent theme, problem or value; it is dissociated both from the novel’s historic-sociocultural framework and from any manifestations of subjectivity. Love situations are composed by reproducing sociocultural and literary stereotypes of behavior and perception, thus unconsciously propagating underlying patriarchal notions and rituals. Therefore, the results of this inquiry call for an adjustment of In the Shadow of Altars’ critical reception, a re-evaluation of the novel's character and of the possibilities for an adequate reading. This also encourages broader questions about love in Lithuanian literature, from the possibilities of its existence to its authenticity. Furthermore, recognizing the primacy of the story of becoming of a man-poet allows for an identification of the tensions and polemic between poetic currents in the Lithuanian literary field of the first three decades of the 20th century. The trajectory of becoming of Vasaris-poet begins with an orientation towards a ‘poetry of ideas’, continues into a stage of decadent neo-romanticism (an important element of the latter stage are decadent relations with decadent women), and ends its development with a program of hypothetical harmonious neo-romanticism (together with the discovery of ‘truthful’ love and way of life). In this sense, this analysis is a contribution to ongoing research of interaction between textual and non-textual structures, text and context, semiotics and cultural studies.

Straipsnyje aptariama ir nagrinėjama lietuviškoji Ezopo kalbos samprata. Remiantis ankstesniais apibrėžimais ir samprotavimais, keliamas klausimas apie ezopinės savimonės santykį su tekstinės raiškos plotme. Teigiama, jog ezopinis suvokimas numato išankstinę prasminę intenciją, kuri susijusi ne su imanentiniu teksto turiniu, o su pirmesne visuomenine stovėsena. Taip tekstas tampa tapatybės diskurso pasakymų formulavimo ir atpažinimo vieta. Į tai atsižvelgiant, prieinama išvada, jog tradicinę Ezopo kalbos sampratą perteikiančios ištaros ir apibendrinimai patys laikytini Ezopo kalbos dalimi. Kartu parodoma, jog Ezopo kalbai kaip reiškiniui priskirtinas tiek ezopiškumas, tiek cenzūriškumas. Remiantis tokiu Ezopo kalbos sampratos performulavimu ir laikantis bendrosios teksto semiotikos perspektyvos, daroma išvada, jog Ezopo kalboje teksto turinio plotmė nušalinama ir pakeičiama papildomu tekstinės esaties lauko artikuliavimu, kuris grindžiamas visuomeninės stereotipijos apytaka. Šios išvados tikrinamos mėginant aprašyti dokumentuotą literatūrinės cenzūros taikymo atvejį ir vieną iš Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladžių „Kukučio žodžiai“. Aesopian language is traditionally considered as a textually-mediated transmission of ‘secret’ yet essentially unambiguous messages of the so-called "silent resistance" via the means of allusion, suggestion and similar means. When such a conception is used to explain and interpret literature and other kinds of works, the question of the status of textual production and consumption naturally comes up. From a semiotic point of view, an attentive consideration of the Aesopian self-conception reveals that Aesopian communication always implies an expression and recognition of a public stance, and thus makes the text an arena for the formulation of identity utterances. This, in turn, leads us to consider traditional "interpretations" of Aesopian texts as simple continuations of the Aesopian language paradigm, as an expansion of the discourse that this paradigm represents. Accordingly, in terms of textual meaning there are no grounds for an a priori distinction between the Aesopian and the censorial – they are both mutually interacting dimensions. In taking these inferences as a foundation to freshly consider the processes of Aesopian signification from the perspective of general textual semiotics, it can be shown that in Aesopian language the textual plane of content is actually removed and neutralised to make way for a circulation of public stereotypes, which in turn is enabled via a secondary articulation of what is here called the field of textual presence. This is further elaborated via analyses of a particular censorship related situation and one of the series of widely acknowledged Aesopian poems by the Lithuanian author Marcelijus Martinaitis.