Search

Straipsnyje nagrinėjamos Vydūno religinės pažiūros, jo santykiai su Prūsijos lietuvninkais, Rytprūsiais ir Prūsijos unijine bažnyčia. Pažymima, kad tik nedaugelis Vydūno gyvenimo ir veiklos tyrinėtojų akcentuoja jo protestantiškąsias šaknis. Autoriaus manymu, Vydūno mintys apie pasaulinį krikščionybės plėtros fenomeną parodo, kiek giliai ir netradiciškai jis suvokė krikščionybės prigimtį. Atskleidžiama, kad Vydūno religingumas ir požiūris į krikščionybę dėl jo sąlyčio su teosofija daugeliui jo amžininkų buvo nepriimtinas, sietinas pirmiausia su Rytų religijomis, ezoterinis bei atrodė tolimas nuo krikščionybės, ypač tokios jos formos, kokia buvo paplitusi Prūsų lietuvninkų tarpe - surinkimininkų tradicijos, kilusios iš vokiško pietizmo. Pabrėžiama, kad Vydūno domėjimasis pagonybe, Rytų religijų postulatais jį atskyrė nuo laikmečio religinio gyvenimo vyravusių tendencijų. Parodoma, kad kuo daugiau ir giliau Prūsijos unijinė bažnyčia suaugo su valstybe, tuo labiau Vydūnas kaip tautinės mažumos atstovas tolo nuo nuo jos institucinio konfesionalizmo ir prūsiškojo patriotizmo. Daroma išvada, kad religine prasme Vydūnas tapo mediatoriumi tarp dar labai stipriai savo tradicijas ir pasaulėjautą puoselėjančio jo laikmečio religinio pasaulio, kuris jautėsi esąs vienintelis teisus ir savo teisumą tvirtino kolonializmu, prievartine kitų tautų krikščionizacija, ir gimstančio naujo, globalizacijos era paženklinto pasaulio, kuriame pasaulio religijų ir kultūrų įvairovė suvokiama kaip savaime suprantamas ir kasdieninis reiškinys. The article deals with Vydūnas religious attitudes, its relation with the Prussian Lithuanians, the Eastern Prussia and the Prussian Uniate Church. It is noted that only a few Vydūnas' life and activity explorers emphasize his Protestant roots. According to the author, Vydūnas' thoughts about the global phenomenon of Christian development reveal how deeply and unconventionally he perceived the nature of Christianity. It is revealed that Vydūnas' religiousness and attitude toward Christianity was unacceptable for many of his contemporaries due to his contact with theosophy, which is primarily related to Eastern religions, isocratic, and seemed distant from Christianity, especially in its form, which was common among the Prussian Lithuanians - the collector traditions derived from German subjection. It is emphasized that Vydūnas' interest in paganism, the postulates of Eastern religions, separated him from the tendencies prevailing in the era of religious life. It is shown that as more and deeper the Prussian Uniate Church has grown up with the state, the more Vydūnas as a representative of a national minority ran away from its institutional confessionalism and prussian patriotism. It is concluded that Vydūnas became a mediator between the religious world of his time and his world, who believed to be the only righteousness, and his own righteousness, claimed to be colonialism, forced Christianization of other peoples, and the emerging world of a new era of globalization, in which the world religion and cultural diversity is perceived as a self-evident and everyday phenomenon.

Straipsnio objektas – „Rigvedos“ griausmavaldžio Indros epitetas puram-dara- ir jo atitikmenys lietuvių tautosakoje bei kalboje. Tikslas – visų pirma tiesiog atkreipti dėmesį į tokius atitikmenis, o kartu, jais remiantis, pagrįsti ne istorinę (užkariautojai arijai triuškina senosios Indo slėnio civilizacijos miestus), bet įdėm mitinę kalbamo Indros epiteto prigimtį. Darbo, kadangi jį iš esmės sudaro vediškų ir baltiškų duomenų palyginimas, metodas – lyginamasis. Rezultatai, nekalbant apie aptiktas konkrečias įtikinamas sąsajas, kartu apskritai padrąsina ieškoti kur kas gausesnių ir gilesnių atitikmenų tarp vediškosios ir lietuviškosios tradicijų, kurie savo ruožtu leistų geriau apčiuopti abiejų bendrą indoeuropietišką branduolį, ne taip jau negrįžtamai užmirštą, kaip iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti. As is well known, Vedic thundergod Indra used to "break citadels (pur-)" therefore he was given a nickname puramdara- 'the citadel-breaker'. This epithet is by some scholars connected with the downfall of such Hindu valley cities as, for example, Harapa, and ascribed to the invading Arian image. The others have criticised such a view on different grounds, one of which consists of the fact that the concept puramdara- deals not with historical material altogether but with the mythological one (and if it has some historical links at all, these might be only secondary projections of the mythological content). For example, the Lithuanian (and Lettish too) folk tradition presents some motives of the thundergod Perkūnas breaking the pilis 'castle' of his antagonist Velnias, whose habit to construct stone ramparts and dams is well known. As is also well known, Lith. pilis (and Lett. pils too) is the precise etymological equivalent of the Vedic pur- (cf. puri-); and, furthermore, the name of the mentioned antagonist of Lithuanian thundergod, that is Velnias (var. Velas), according to Russian scholars V. Ivanov and V. Toporov, is etymologically connected with the name of the Vedic thundergod Indra's antagonist Vala-, meaning 'rock', which in Lithuanian again corresponds to uola (IE *uel-). Moreover, Lith. Uola (cf. Lett, valnis 'rampart' from the same IE *uel-) can also indicate a 'rampart', or 'wall of stones' (cf. Lith. pylimas 'rampart': pills), which, in its turn, corresponds to the primary meaning of the Vedic pur- (according to O. Schräder, W. Rau etc.). .). Thus the epithet puramdara- becomes included into the main stream of Vedic images of Indra destroying Vala and, on a wider horizon, into the context of the so called "principal myth". Further­more, Lith. uola has also the meaning of 'hardened soil' or 'petrified ground', and in RV IV.28.5, due to the Indra's victory over his enemy and the destruction of their stone enclosures, "the earth opens". Lithuanian Perkūnas (or his later substitutes), in his turn, as the first thunder in spring, used to "open the earth" for vegetation to sprout out. And the verb Lith. ati-daryti 'open', according to one of the main etymologies, is connected with Lith. dirti 'flay, flog, thrash' (cf. dirva 'soil, field, arable land') and, finally, with Vedic [...] 'bursts, causes to burst, tears' (cf. drti- 'skin of leather', dara- 'hole in the ground, cave' etc.), to which the second part of the composition puram-dara- derives. Therefore, in different (though interconnected) mythological contexts, the Lithuanian equivalents to both parts of the Vedic compound noun puram-dara- have been found, thus, by the way, altogether removing the ground for its historical interpretation.