Tyrimo objektas: pacientų, kuriems magnetinio rezonanso tyrimu nustatyta juosmeninės stuburo dalies išvarža, funkcinės būklės kitimas taikant kineziterapiją salėje arba vandenyje. Tyrimo problema: kineziterapija užima svarbią vietą atgaunant pacientų funkcinę būklę konservatyviai gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas. Skirtingos metodikos ne tik mažina skausmą, bet ir moko pacientą būdų, kaip stiprinti raumenyną ir apsisaugoti nuo tolimesnio stuburo pažeidimo. Tiek kineziterapija vandenyje, tiek salėje yra naudojamos gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas. Literatūroje teigiama, kad abi kineziterapijos metodikos statistiškai reikšmingai sumažina pacientų skausmą bei pagerina jų gyvenimo kokybę (Dundar et al., 2009; Bressel et al., 2011), tačiau lieka neaišku, kuri kineziterapijos metodika yra veiksmingesnė. Tyrimo tikslas: nustatyti, kuri kineziterapijos metodika, vandenyje ar salėje, yra veiksmingesnė konservatyviai gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų tiesios kojos kėlimo kampą ir skausmą prieš ir po kineziterapijos. 2. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų statinę pilvo ir nugaros raumenų ištvermę prieš ir po kineziterapijos. 3. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų negalios lygį prieš ir po kineziterapijos. Hipotezė: manome, kad kineziterapija vandenyje turėtų būti veiksmingesnė už kineziterapiją salėje konservatyviai gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas. Tyrimo metodai: tyrimas buvo atliktas VŠĮ Kauno klinikinėje ligoninėje, fizinės medicinos ir reabilitacijos centre. Ištirta 60 pacientų, tačiau rezultatų analizei atrinkti 32 tiriamieji, nuo 45 iki 59 metų (50,9±4,3 metų), kuriems disko išvarža diagnozuota L5 – S1 segmente ir patvirtinta magnetinio rezonanso tyrimu. Tiriamieji atsitiktinės atrankos būdu suskirstyti į dvi grupes. Vienai grupei (n=16) buvo taikyta kineziterapija vandenyje (48,1±3,5 metų), kitai grupei (n=16) – kineziterapija salėje (52,5±3,9 metų). Kiekvienam pacientui buvo taikoma individuali kineziterapija: 7 kartus po 30 minučių, kiekvieną darbo dieną. Tiriamųjų tiesios kojos kėlimo kampas, nugaros skausmas, statinė pilvo ir nugaros raumenų ištvermė bei negalios lygis buvo vertinami du kartus: prieš kineziterapiją ir po jos. Išvados: 1. Tiriamųjų tiesios kojos kėlimo kampas reikšmingai padidėjo, o skausmas reikšmingai sumažėjo tiek taikant kineziterapiją salėje, tiek kineziterapiją vandenyje, tačiau tarp skirtingų metodikų reikšmingas skirtumas nenustatytas. 2. Tiriamųjų pilvo ir nugaros raumenų statinė ištvermė reikšmingai padidėjo tiek taikant kineziterapiją salėje, tiek kineziterapiją vandenyje, tačiau tarp skirtingų metodikų reikšmingas skirtumas nenustatytas. 3. Tiriamųjų negalios lygis reikšmingai sumažėjo tiek taikant kineziterapiją salėje, tiek kineziterapiją vandenyje, tačiau tarp skirtingų metodikų reikšmingas skirtumas nenustatytas. 4. Kineziterapija vandenyje nebuvo veiksmingesnė už kineziterapiją salėje konservatyviai gydant juosmeninės stuburo dalies išvaržas., Research object: changes in functional state of patients, with a medical diagnosis of a lumbar herniation confirmed by magnetic resonance imaging, applying aqua or land therapy. Research problem: physical therapy often plays a major role in conservative herniated disc treatment. Its methods not only offer immediate pain relief, but they also teach you how to condition your body to prevent injury. Both physiotherapy methods are used for lumbar disc herniation treatment. The literature says that both methods statistically significant relieve pain, improve quality of live (Dundar et al., 2009; Bressel et al., 2011), but it is not known which of methods is more effective. Research aim: to determine which physiotherapy technique, land or aqua is more effective in conservative treatment of lumbar disc herniation. Research tasks: 1. To evaluate and compare pain intensity and straight leg raise angle before and after physiotherapy. 2. To evaluate and compare static endurance of abdominal and back muscles before and after physiotherapy. 3. To evaluate and compare disability level before and after physiotherapy. Hypothesis: physiotherapy in water should be more effective to compare to land physiotherapy in the treatment of lumbar herniation. Research methods: the research was performed in VŠĮ Kaunas clinical hospital, in the centre of physical medicine and rehabilitation. 60 patients were included, results but for result analyses were selected only 32 of them (age range 45 – 59 yr.; average 50.9±4.3 yr.), whose lumbar herniation (at L5 – S1 level) was confirmed by magnetic resonance imagining. Study participants were divided into two groups: aqua therapy (n = 16; mean age 48.1±3.5 yr.), land physiotherapy (n=16, mean age 52.5±3.9 yr.). We evaluated straight leg raise angle, back pain intensity, static endurance of abdominal and back muscles, disability index and functional state of participants twice: before and after physiotherapy. Every patient got 7 individual physiotherapy procedures, duration of physiotherapy – 30 minutes. Conclusions: 1. Both the aquatic and land therapies statistically significantly increased patients straight leg raise angle and statistically significantly relieved pain but there was no significant difference between these two methods. 2. Both the aquatic and land therapies statistically significantly increased patients static endurance of abdominal and back muscles but there was no significant difference between these two methods. 3. Both the aquatic and land therapies statistically significantly decreased disability index but there was no significant difference between these two methods. 4. Aqua therapy was not more effective than land physiotherapy in conservative treatment of lumbar disc herniation.