Šiuolaikinėje lietuvių muzikoje sprendžiama meno funkcijos dilema: ar ji, muzika, tėra subtilus pasaulio didybės fonas, meditatyvinė garsų rezignacija, įsimylėjusi civilizacijos lopšių kultūrą? Ar jos funkcija – tik atkurti tobulą grožio paveikslą, ar ji turi tiek galios ir noro pakeisti laiką? Šiuolaikinė muzika suskyla į dvi opozicines sroves, savaip konfrontuojančias su dabarties laiku ir žmogaus inertiškumu. Viena jų siekia toliau brandinti kultūros misiją, atkurti būties grožį, harmoniją, dvasingumą. Antroji priešingai – (siur)realistiškai iki nuogo „skeleto“ nugremžia, išverčia ir atskleidžia pasibaisėtiną realybę, kurios kraupios vizijos gimsta iš absurdo, kentėjimų, agresijos ir pasikartojimų, gyvenimo teatro, vaidinamo „įsiutusios kartos“. Tačiau mentaline prasme ji nenustelbia teigiančios pozityvią kūrybos galią atkūrimo tendencijos, užliejusios lietuvišką muziką (atkūrimas – būdinga lietuviško mentaliteto dalis). Dvasinės harmonijos siekis lietuvių muzikoje, fragmentų jungimas susijęs ir su naująja pasaulio integracija, reiškinių ir likimų sampyna. „Harmonijos atkūrimo sindromas“ – galbūt nutolusio neagresyvaus, bet nenugalimo Klasicizmo mito mentalinė opozicija destrukcijos jėgai. Modernus mąstymas „remuzikalizuoja“ kūrybą: grįžta melodika, konsonansai, estetizmas, grožio ir malonumo ausiai kriterijai. Muzikos atkūrėjai ir perkūrėjai yra ypatingos poetinės prigimties asmenybės, tarsi panirę į meno kultą, savotiški kultūros mediatoriai (M. Urbaitis, O. Narbutaitė, V. Bartulis). O kitos kartos autorių muzika virsta „išsigryninimo“ sindromu. The dilemma of the art function is being solved in the modern Lithuanian music: is music only the subtle background of the world’s majesty, the resignation of meditational sounds, passionate for the culture of cradle of civilizations? Is its function only to restore the perfect picture of beauty; has it enough power and desire to change the time? The modern music splits up into two opposing trends that individually confront with the present time and person’s passivity. One of them aims to nurture the mission of culture, reproduce the beauty of entity, harmony, spirituality. The other, on the contrary, surrealistically scrapes till the nude skeleton, turns inside out and reveals the terrible reality, which feral visions are born out of the absurdity, sufferings, aggression and repetitions, life theatre and so called “furious generation”. Nevertheless, from the mental implication it does not overshadow the restorational tendency maintaining the positive power of creation, which has flood the Lithuanian music (restoration is an inherent part of Lithuanian mentality). Aspiration for the spiritual harmony in the Lithuanian music, fragmental consolidation is also related to the new integration of the world, plexus of phenomena and destinies. “The syndrome of harmony restoration” is the opposition of remote and irresistible Classicism myth agains the destructive force. The modern thinking re-musicalizes the creation: melodic, consonance, aesthetics, criteria of beauty and pleasure to the ear are reverted. Music founders and reproducers are personalities of special poetic nature, sort of submerging in the cult of art, peculiar mediators of the culture (M. Urbaitis, O. Narbutaitė, V. Bartulis). Music of authors of the other generation becomes the syndrome of “purification”.