Search

The successful translation of humour has been one of the most challenging, as well as the most targeted objectives within translation studies. In the case of audiovisual translation and family-friendly films, particularly animated films aimed at a younger audience, the task of effectively transferring humour between languages becomes imperative due to the specific cognitive features of children, including shorter attention spans. Taking into account these circumstances, the aim of the final degree project is to analyse verbally expressed humour elements and their translation to Lithuanian in selected animated films. The project contains an overview of the theoretical approaches regarding audiovisual translation, particularly dubbing, and verbal humour, as well as an analysis of selected examples containing verbally expressed humour (cultural references and wordplay) in animated films. The analysis of cultural references is based on translation strategies for extralinguistic cultural references by Jan Pedersen: generalisation, direct translation, official equivalent, substitution, specification, retention, and omission, as well as an additional strategy of insertion. The analysis of wordplay, on the other hand, is carried out by employing a modified taxonomy for the translation of puns by Delabastita: wordplay to wordplay, wordplay to zero, wordplay ST to wordplay TT, non-wordplay to wordplay, zero to wordplay, wordplay to non-wordplay, and editorial techniques. The results of the analysis of cultural references showed that the translation strategies were Retention and Substitution. With Retention, certain transcultural references familiar to the Lithuanian audience were retained to increase humourousness, while monocultural references may have been retained due to the necessity to adhere to information of the visual channel, or the cultural context of the film. In terms of the use of Substitution, cultural references were replaced with a cultural reference of the target language or with a different rhetorical device. The strategy of substitution, along with insertion, proved to be particularly effective in terms of humour retention. The remaining strategies were employed significantly less during the translation of selected examples containing cultural references, with the strategies of Direct Translation, Official Equivalent, Insertion and Omission among the least employed. Considering the analysis of the translation of wordplay, the most frequent translation strategy employed was Wordplay to Non-Wordplay, followed closely by Wordplay to Wordplay. In the case of the former, wordplay-based humour was replaced with a non-wordplay utterance, potentially due to linguistic differences between English and Lithuanian, as well as technical constraints imposed by the mode of dubbing. Wordplay to Wordplay strategy was employed to replace wordplay with different wordplay in the target language or a different rhetorical device. This strategy, along with the strategies of Zero to Wordplay and Non-Wordplay to Wordplay proved most effective in terms of humour retention as, rather than retaining or transferring wordplay originally present, a different type of wordplay would be inserted that would be more humourous to the target Lithuanian audience. However, the latter two strategies were among the least employed for the translation of selected examples, potentially also pointing towards constraints imposed by dubbing or by linguistic differences., Sėkmingas humoro vertimas – vienas iš daugiausia iššūkių keliančių, tačiau taip pat ir siekiamiausių uždavinių vertimo studijose. Užduotis ir pastangos veiksmingai išversti humorą iš vienos kalbos į kitą tampa labai svarbi visai šeimai skirtų, o ypač vaikams skirtų animacinių filmų kontekste. Humoro vertimo svarbą animaciniuose filmuose lemia specifiniai kognityviniai jaunesnių žiūrovų bruožai, pavyzdžiui, trumpesnį laiką išlaikomas dėmesys. Atsižvelgus į šias aplinkybes, baigiamojo projekto tikslas yra išanalizuoti verbalinio humoro elementų vertimą pasirinktuose animaciniuose filmuose. Projekte apžvelgiami teoriniai požiūriai į audiovizualinį vertimą (išsamiau aptariamas dubliavimas) ir žodinį humorą, taip pat analizuojami atrinkti pavyzdžiai su verbalinio humoro (kultūrinių nuorodų ir žodžių žaismo) elementais animaciniuose filmuose. Kultūrinių nuorodų vertimo analizė atlikta taikant Jan Pedersen vertimo strategijas kultūrinėms nuorodoms versti: generalizavimą, tiesioginį vertimą, pripažintojo atitikmens pateikimą, pakeitimą, konkretizavimą, išlaikymą ir praleidimą, taip pat papildomą įterpimo strategiją. Žodžių žaismo atvejai tiriami ir lyginami taikant modifikuotą Delabastita strategijų klasifikaciją kalambūrams versti: žodžių žaismo vertimas į žodžių žaismą, žodžių žaismas į nulinį vertimą, originalo kalbos žodžių žaismo vertimas į žodžių žaismą vertimo kalboje, dialogo be žodžių žaismo keitimas į žodžių žaismą, nulinio originalaus teksto keitimas į žodžių žaismą, žodžių žaismo vertimas į dialogą be žodžių žaismo, ir kiti redagavimo metodai. Remiantis kultūrinių nuorodų vertimo į lietuvių kalbą analizės rezultatais, dažniausiai naudotos strategijos buvo išlaikymas ir pakeitimas. Naudojant išlaikymo strategiją, atitinkamos transkultūrinės realijos, gerai žinomos žiūrovams Lietuvoje, buvo išlaikomos siekiant padidinti humoro lygį atitinkamoje filmo scenoje. Svarstoma, kad monokultūrinės realijos buvo išlaikytos dėl poreikio atitikti vaizdinę filmo informaciją arba esamą kultūrinį jo kontekstą. Pakeitimas buvo naudotas siekiant pakeisti esamas kultūrines nuorodas į kitokias nuorodas arba kitas retorines priemones vertimo kalboje. Remiantis analizės rezultatais, pakeitimo ir įterpimo strategijos buvo ypač veiksmingos humoro išlaikymo atžvilgiu. Kitos strategijos buvo naudotos gerokai rečiau: tiesioginio vertimo, oficialaus atitikmens, įterpimo ir praleidimo naudojimo atvejų nustatyta mažiausiai. Žodžių žaismo pavyzdžių animaciniuose filmuose vertimo analizės rezultatai parodė, jog žodžių žaismo vertimo į dialogą be žodžių žaismo strategija buvo naudota dažniausiai, taip pat dažnai naudota ir žodžių žaismo vertimo į žodžių žaismą strategija. Tiriant atvejus, kuriuose panaudota pirmiau minėta strategija, pastebėta, jog žodžių žaismu paremtas humoras buvo pakeistas frazėmis be žodžių žaismo. Tokį vertimą galėjo nulemti kalbiniai anglų ir lietuvių kalbų skirtumai, taip pat dubliavimui būdingi techniniai apribojimai. Naudojant žodžių žaismo keitimą žodžių žaismu, originalo kalboje esantis žodžių žaismas buvo keičiamas kitokiu vertimo kalbos žodžių žaismu, arba kita retorine priemone. Ši strategija, taip pat nulinio teksto į žodžių žaismą ir dialogo be žodžių žaismo vertimo į žodžių žaismą strategijos nustatytos veiksmingiausiomis humoro išlaikymo atžvilgiu, kadangi naudojant jas buvo įterpiamas kitoks žodžių žaismas, kurį žiūrovai Lietuvoje laikytų juokingesniu, o ne išlaikomas originalo kalbos žodžių žaismas. Nepaisant to, pastebėta, jog pastarosios dvi strategijos buvo naudotos mažiausiai. Tokį rezultatą taip pat galėjo nulemti dubliavimo arba kalbinių skirtumų keliami iššūkiai ir apribojimai.

Kultūrinių realijų pavadinimai sulaukia nemenko mokslininkų dėmesio, nes laikomi vienu sudėtingiausių vertėjams kylančių iššūkių. Nepaisant to, daugumoje darbų tiriamas kultūrinių realijų pavadinimų perteikimas kitakalbei auditorijai rašytiniuose tekstuose, o negausiuose audiovizualiniam diskursui skirtuose darbuose menkai atsižvelgiama į papildomus polisemiotinio teksto ribojimus. Vienas sudėtingiausių audiovizualinio vertimo būdų – dubliavimas dėl jam taikomos sinchronizacijos. Straipsnyje pateikiamas kultūrinių realijų pavadinimų vertimo modelis, skirtas būtent dubliuotiems kūriniams analizuoti. Taip pat aptariamas kultūrinių realijų koncepto kompleksiškumas, analizuojamos ir sisteminamos skirtingos kultūrinių realijų pavadinimų kategorizacijos, kultūrinių realijų pavadinimų vertimo taksonomijos. Darbe nagrinėjama dubliavimo kaip audiovizualinio vertimo būdo specifika, sinchronijos tipologija ir jų keliami iššūkiai kultūrinių realijų pavadinimų vertimui. Culture-bound references receive considerable attention from translation scholars, as they are regarded as one of the most difficult challenges that translators face. However, most studies examine the transmission of culture-bound references to the target audience in literary texts, while research that would examine the translation of culture-bound references in audiovisual discourse involving additional constraints is somewhat limited. Dubbing is considered to be one of the most challenging modes of audiovisual translation, mainly due to the synchronization applied to it. This paper presents a model for the analysis of the translation of culture-bound references dedicated specifically to dubbing. The authors of the paper discuss the complexity of the concept of culture-bound references, their categorization and the taxonomies of their translation procedures. The article discusses the specifics of dubbing, the typology of synchronies applied in dubbing and restrictions posed by it on the translation of culture-bound references.

Researchers working in the audiovisual translation area have been diving deeper into new topics, researching an increasing number of diverse audiovisual texts and conducting interdisciplinary studies. This thesis aimed to analyse the relatively new topic of transference of dialects and accents in dubbed animated movies from English to Lithuanian. Even though dialects and accents in film are mimicked and not entirely loyal to the real-life versions, their presence in animated movies and other audiovisual texts is never random but serves specific purposes. These non-standard language varieties give some texture to the audiovisual text, build up characters, define power relations, perform audiopostcarding functions, create humour, move the plot forward. The empirical research of a twenty-one movie corpus has revealed that despite the importance of dialects, accents, and the associated functions, Lithuanian dubbing professionals tend to neutralise them by employing discourse standardisation or dialectisation strategies. However, in several cases, Samogitian and Aukštaitian dialects, their variations and accents were used to portray characters as lower-class members, emphasise the differences or create humorous situations. This combination of theoretical and empirical research showed that dialect and accent transference theory and practice is not yet developed in the Lithuanian context and deserves further research., Audiovizualinio vertimo srityje dirbantys mokslininkai gilinasi į vis naujesnestemas, tyrinėja didesnę audiovizualinių tekstų įvairovę ir atlieka tarpdisciplininius tyrimus. Šiuo darbu siekta išanalizuoti ganėtinai naują tarmių ir akcentų perteikimo animaciniuose filmuose iš anglų kalbos į lietuvių kalbą temą. Nors tarmės ir akcentai filmuose yra imituojami ir nėra visiškai lojalūs realiame gyvenime sutinkamomis versijoms, jų naudojimas animaciniuose filmuose ir kituose audiovizualiniuose tekstuose niekada nėra atsitiktinis, o tarnauja konkretiems tikslams. Tarmės ir akcentai suteikia tam tikrą tekstūrą audiovizualiniam tekstui, kuria personažus, apibrėžia galios santykius, atlieka lokacijos perteikimo funkcijas, kuria humorą, vysto siužetą ir kt. Dvidešimt vieno animacinio filmo rinkinio empirinis tyrimas atskleidė, kad, nepaisant tarmių, akcentų ir susijusių funkcijų svarbos, lietuviško dubliavimo specialistai linkę jas neutralizuoti pasitelkdami diskurso standartizavimo ar dialektizacijos strategijas. Tačiau kai kuriais atvejais žemaičių ir aukštaičių tarmės, jų patarmės ir akcentai buvo naudojami vaizduojant personažus kaip žemesnės klasės narius, akcentuojant skirtumus tarp jų ar kuriant humoristines situacijas. Šis teorinės apžvalgos ir empirinio tyrimo derinys parodė, kad tarmių ir akcentų perteikimo teorija ir praktika Lietuvos kontekste dar nėra išplėtota ir verta tolesnių tyrimų.

Dėl globalizacijos, migracijos, turizmo bei kitų priežasčių daugiakultūriškumas ir daugiakalbystė šiuolaikinėje komunikacijoje dažniau tampa taisykle nei išimtimi. Filmai, viena vertus, neretai yra daugiakalbės ir daugiakultūrės realybės atspindys, kita vertus, pritaikant juos kitakalbėms auditorijoms neišvengiamai susiduriama su daugiakalbiškumu, t. y. ne mažiau kaip dviem kalbomis. Filmai, kurių veikėjai yra skirtingų kultūrų ir kalbų atstovai, vertėjams kelia nemenkų iššūkių. Būtent toks atvejis yra amerikiečių animacinis filmas „Ratatouille“ (liet. „La Troškinys“, 2007 m.), kurio veiksmas vyksta Paryžiuje ir dauguma veikėjų yra prancūzai. Vis dėlto žiūrovams, ypač vaikams kaip pagrindinei filmo auditorijai, veikėjų tapatybė atskleidžiama ne ištisais svetimos kalbos dialogais, o kūrybiškai suderinus įvairias raiškos priemones: verbalinę akustinę (dialogus ir dainos žodžius), verbalinę vizualinę (užrašus), neverbalinę vizualinę (filmo kadrus) ir neverbalinę akustinę (nediegetinę muziką). Tos pačios raiškos priemonės taikomos ir prancūziškumą atskleidžiančioms kultūrinėms realijoms, ypač maisto ir gėrimų pavadinimams. Kadangi verbalinė raiška varijuoja pagal tikslinę auditoriją, analizuojant lyginamas animacinio filmo „La Troškinys“ originalas amerikiečių anglų kalba ir lietuvių, rusų bei prancūzų kalbų dubliažai. Taip siekiama atskleisti įvairias semiotines raiškos priemones, perteikiančias prancūziškumą. Lyginant pasirinktų kalbų dubliažus išnagrinėti ir kurioziški vertimo atvejai, kylantys būtent dėl skirtingų kultūrų ir kalbų sandūros. Tyrime derinamos audiovizualinio vertimo ir multimodalumo metodologijos, taikomas ir lyginamasis metodas. Due to globalization, migration, tourism and other reasons multiculturalism and multilingualism have become the rule rather than the exception. In this context films, on the one hand, serve as a reflection of multilingual and multicultural reality, on the other hand, multilingualism inevitably occurs by translating films for different audiences since (interlingual) translation involves at least two languages. Films, in which characters belong to different cultures and languages, pose a considerable challenge to translators. Such a case is the American animated film “Ratatouille” (2007), which action takes place in France and most of its characters are French. However, by adapting the film for the main target audience – the children – the character identity is revealed not using complete foreign language dialogues but creatively combining various modes: verbal acoustic (dialogues and lyrics), verbal visual (written texts), nonverbal visual (images) and nonverbal acoustic (nondiegetic music). The same modes are applied to render culture-specific items, especially food and drink names. Since verbal mode varies depending on the target audience, American English source language as well as Lithuanian, Russian and French dubbed versions of the film “Ratatouille” will be compared in order to determine semiotic modes, which convey Frenchness. Additionally, by comparing selected dubbed versions of the film, amusing translations, resulting exactly from the encounter of cultures and languages, will be presented as well. For the research methodological approaches of audiovisual translation, multimodality and comparative method will be applied.

Translation of Spoken Language Elements in a Dubbed and Subtitled Versions of the Film Despicable Me 2 – is a Master’s thesis that analyses translation of spoken language elements. Spoken language elements were collected from the film Despicable Me 2. Actuality and novelty: dubbing and subtitling are completely different types of audiovisual translation that require different skills from translators, and have its specific requirements. There was no analysis found that analyse these types of audiovisual translation of the same audiovisual product. Sociolinguistical differences and similarities can be determined making an analysis of this kind. The aim is to analyse the usage/translation/localization of spoken language in dubbing and subtitling. The object of the thesis is elements of spoken language from the film Despicable Me 2, following the classification of spoken language elements, provided by Quaglio (2009). Cultural elements of spoken language have also been included into the analysis i. e. idioms and humour. These two categories have been chosen due to the fact that these are concerned to be difficult to translate in order the target audience could the actual meaning, and in order to find out, if the usage of the elements is the same in the languages of different cultures. The following objectives were raised to achieve the main aim: 1. Theoretical overview of types of audiovisual translation, concentrating on dubbing and subtitling. This objective is to find out the features of types of audiovisual translation, what are the requirements, what have to be taken into consideration. 2. Theoretical analysis of dubbed film localization features. Dubbing is a type of audiovisual translation that creates impression of reality to the target audience. 3. Differences in sociolinguistics between the languages, taking analysis of translation strategies used, into consideration. This objective is to find out, if the translation versions remain close to the original text, if the target audience feels the impression of reality and what is seeking to reach using different translation strategies. 4. Analysis of translation of the spoken language instances. This is to determine the used translation strategy and to compare the subtitled and the dubbed versions. After the selection of the elements of spoken language i. e. expletives, slang, contractions, discourse particles, that-deletion, repetitions, greetings and leave-takings, vocatives, semimodals, private verbs, idioms, and humour, the analysis revealed that the subtitled version is more related to the original text and less modifications were made comparing with the dubbed version of the film Despicable Me 2. The dubbed version is more related to the Lithuanian culture. Extralinguistic elements were not always taken into consideration. In some cases, these elements were obligatory to determine the meaning of the spoken language elements. That have been noticed in both the subtitled, and the dubbed versions. The comparison between spoken language elements used in the source text and both versions in Lithuanian, revealed that the both Lithuanian versions are more neutralised and not as expressive, as the source version. This might had been caused due to the law on National Language of the Republic of Lithuania, and the State Commission of the Lithuanian Language, Šnekamosios kalbos elementų vertimas subtitruotoje ir dubliuotoje filmo „Bjaurusis aš 2\" versijose - tai magistrantūros baigiamasis baigiamasis projektas, kuriama analizuojamas šnekamosios kalbos elementų vertimas. Šnekamosios kalbos elementai buvo renkami iš filmo „Bjaurusis aš 2“. Temos naujumas ir aktualumas: dubliavimas ir subtitravimas – visiškai skirtingi audiovizualinio vertimo būdai, reikalaujantys skirtingų vertėjo įgūdžių ir keliantys atitinkamus reikalavimus. Atliekant šį projektą, nebuvo rasta tyrimų, kurie analizuotų šiuos vertimo būdus verčiant tą patį audiovizualinį produktą. Atliekant tokį tyrimą galima nustatyti sociolingvistinius skirtumus ir panašumus. Darbo tikslas – išanalizuoti šnekamosios kalbos naudojimą / vertimą / lokalizavimą subtitruotoje ir dubliuotoje filmo versijose. Tyrimo objektu pasirinkti šnekamosios kalbos elementai iš filmo „Bjaurusis aš 2“ pagal Quaglio (2009) šnekamosios kalbos elementų klasifikaciją. Taip pat į tyrimą įtraukti kultūriniai šnekamosios kalbos elementai, t. y. frazeologizmai ir humoras. Šios dvi kategorijos pasirinktos dėl to, kad yra laikomomis sudėtingomis išversti, kad būtų suprasti tikslinei auditorijai ir siekiant išsiaiškinti, ar skirtingų kultūrų kalbose vienodai pasiskirsto šių elementų naudojimas. Darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai: 1. Audiovizualinio vertimo būdų, ypatingą dėmesį atkreipiant į dubliavimą ir subtitravimą, savybių teorinė apžvalga. Šiuo uždaviniu siekiama išsiaiškinti, kas būdinga audiovizualinio vertimo būdams, kokie keliami reikalavimai, į ką būtina atkreipti didžiausią dėmesį. 2. Lokalizavimo dubliuotoje versijoje požymių teorinė analizė. Dubliavimas laikomas audiovizualinio vertimo būdu, kuris labiausiai priartina filmą prie tikslinės auditorijos, sukuriant tikrovės įspūdį. 3. Sociolingvistinis skirtumas tarp kalbų, atsižvelgiant į subtitravimo ir dubliavimo vertimo strategijų pasiskirstymą. Šiuo uždaviniu siekiama išsiaiškinti, ar vertimo versijos išlieka artimos originalo tekstui, ar yra labiau priartinamos tikslinei auditorijai, ir kas, taikant skirtingas vertimo strategijas, pasiekiama. 4. Šnekamosios kalbos pavyzdžių vertimo analizė. Šis uždavinys skirtas nustatyti vertimo strategijų pasiskirstymą ir palyginti subtitruotą ir dubliuotą versijas. Išrinkus šnekamosios kalbos elementus, t. y. keiksmus, žargoną, sutrumpinimus, diskurso daleles, sakinius su ištrintu šalutinio sakinio jungtuku kad, pasikartojimus, pasisveikinimus ir atsisveikinimus, vokatyvus, pusiau modalonius veiksmažodžius, liepiamosios nuosakos veiksmažodžius, frazeologizmus ir humoro elementus, išaiškėjo, kad subtitruota versija yra labiau susieta su originalo tekstu ir joje atlikta mažiau pakeitimų palyginus su dubliuota filmo „Bjaurusis aš 2“ versija. Dubliuota versija yra labiau priartinta prie lietuvių kultūros. Verčiant ne visuomet buvo atsižvelgiama į ekstralingvistinius elementus, kurie, kai kuriais atvejais, reikšmingai prisidėjo prie tam tikrų šnekamosios kalbos elementų vertimą. Tai buvo pastebėta ne tik subtitruotoje, bet ir dubliuotoje versijoje. Lyginant originalo teksto šnekamosios kalbos elementus su šiais dviem audiovizualinio vertimo variantais paaiškėjo, kad abi lietuviškos versijos yra labiau neutralizuotos ir, verčiant kai kuriuos elementus, ne tokios ekspresyvios, kaip angliška versija. Tai galėjo nutikti dėl Valstybinės kalbos įstatymo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, kuri prižiūri šio įstatymo vykdymą. Viešoje erdvėje galima naudoti tik taisyklingą kalbą, o kai kurie elementai, pavartoti originaliame tekste, matomai, nebuvo priimtini.

Lietuvoje filmų dubliavimas nėra labai populiarus todėl ir dubliavimo tyrimams skiriama nepakankamai dėmesio, nors šis vertimo būdas – ne tik brangiausias, bet ir sudėtingiausias. Didžiausias iššūkis vertėjams ir dubliuojantiems aktoriams yra išlaikyti skirtingų lygmenų – fonetinę, kinetinę, semantinę ir charakterio – sinchroniją. Straipsnio tikslas – apžvelgti dubliuotų filmų specifiką, sinchronijos tipus ir išanalizuoti, kaip šie tipai derinami dubliuojant. Analizei pasirinktas lietuviškai dubliuotas animacinis filmas „Aukštyn“ (Up, 2009). Fonetinio lygmens analizei aktualiausi tie filmo kadrai, kuriuose aiškiai matyti personažų veidas ir lūpos, nes svarbu išanalizuoti, ar atitinka originalo ir dubliuoto filmo pasakymų skiemenų skaičius ir artikuliacija, daugiausia dėmesio skiriant lūpiniams priebalsiams ir atviriesiems balsiams. Atliekant kinetinio lygmens analizę, tikrinama, ar kalbinė informacija sutampa su nežodine, analizuojant charakterio lygmenį – kaip atskleidžiami veikėjų charakteriai, kaip perteikiamas specifinis kurio nors personažo akcentas. Analizuojant semantinį lygmenį pastebėta, kad siekiant kuo didesnės fonetinės ir kinetinės sinchronijos taikomi įvairūs teksto modifikacijos būdai. Dubbing is both the most difficult and the most expensive type of film translation. The greatest challenge for dubbing actors is to retain the three-level – phonetic, semantic and dramatic – synchrony. Thus, the aim of the article is to put some light on the characteristic features of dubbed films, types of synchrony among them, and to analyse how these types work together in the dubbed film "Up" (2009). The close-ups where characters’ faces and lips are seen are the most relevant to the phonetic analysis, since it is important to find out if the number of syllables and lip and jaw movements of the actor speaking the source language can fit for the target utterance. To achieve greater semantic and phonetic synchrony various modifications are made on the semantic level, e.g. concretization, generalization, addition, and substitution. On the dramatic level, the correspondence between verbal and nonverbal information is important, the disclosure of characters’ features and rendering of specific accent. However, the main aim of dubbing is not the coherence of all types of synchrony but the attractiveness of the film, therefore some losses in synchrony may be justified if the dramatic effect is retained.

Šiame diplominiame darbe autorė apžvelgia buvusius ir dabartyje taikomus molbertinės tapybos dubliavimo metodus bei naudojamas medžiagas. Aprašomi žinomi paveikslų dubliavimo būdai Europoje.Nagrinėjami molbertinės tapybos paveikslų dubliavimo metodai LDM Prano Gudymo restauraimo centre, taikyti nuo įsikūrimo iki šių dienų. Lyginami įvairūs, skirtingų kūrinių konservavimo, dubliavimo atvejai. Detaliai aprašomas paveikslo "Biblijinė scena" konservavimo, dubliavimo procesas. Šiame darbe senieji žinomi molbertinės tapybos dubliavimo būdai bei panaudotos medžiagos lyginami su dabarties praktika ir metodais. Tyrimas atskleidė, jog kiekvienam darbui reikalingas kūrybiškas, metodiškas, mokslinis paveikslų konservavimo, dubliavimo metodas bei taikomos medžiagos. Author of this Master’s Thesis reviews former and present methods and techniques of the lining of canvas paintings. Furthermore, all known European lining methods are described. Lining methods of the canv-as painting applied in Pranas Gudynas Center for Restoration since its foundation until present days are reviewed. Author reviews various cases of conservation and lining of the canvas paintings in Lithuania. Thesis describes in details conservation and lining process of the painting “Biblical Scene”. Old canvas paintings methods of lining, including the material used for lining, are compared in this Master’s Thesis. Research made reveals the fact that each piece of art needs creative, methodological, scientific approach to the conservation and lining methods and the materials used.

Dėl spartaus techninio progreso augantis audiovizualinės produkcijos kiekis ir įvairovė skatina pagrindinių audiovizualinio vertimo (AVV) būdų – dubliavimo, subtitravimo ir užklotinio vertimo – tyrimus ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Šiame straipsnyje siekiama išsiaiškinti Lietuvos žiūrovų požiūrį į pagrindinius AVV būdus bei atskleisti, kokie subtitravimo, dubliavimo ir užklotinio vertimo aspektai yra esminiai lietuviškai auditorijai ir kas lemia jų pasirinkimą. Šiuo tikslu sudaryta anoniminė internetinė apklausa, į kurią atsakė 300 respondentų. Rezultatai aptariami remiantis Koolstra, Peeterso ir Spinhofo (2002) pateikta pagrindinių audiovizualinių būdų privalumų ir trūkumų klasifikacija į informacijos perdavimo, estetinę ir poveikio mokymuisi kategorijas. Rezultatai parodė, kad subtitravimas turi daugiau trūkumų informacijos perdavimo kategorijoje, tačiau jo privalumai atsiskleidžia estetinėje ir poveikio mokymuisi kategorijose. Didžiausi dubliavimo privalumai priskiriami estetinei kategorijai, o trūkumai – poveikio mokymuisi. Užklotinis vertimas priešingai – estetinėje kategorijoje vertinamas pakankamai neigiamai. Nors remiantis mokslininkų nuomone informacijos perdavimo kategorijoje užklotinis vertimas išsiskiria objektyvumu ir autentiškumu, tačiau Lietuvos žiūrovams šie aspektai neatrodo reikšmingi. Ypač aukštai vertinamas ir AVV būdų taikymas tikslinėms auditorijoms: dubliavimas – akliesiems ir žmonėms su regos sutrikimais, subtitravimas – turintiems klausos negalią ir užsieniečiams. Technological advances resulted in the emergence of Audiovisual Translation (AVT) as the most dynamic field within Translation Studies. A significant increase in the amount and variety of audiovisual production has necessitated research on the mainstream modes of AVT in many countries, Lithuania among them. However, the attitude of the Lithuanian audience towards AVT modes such as subtitling, dubbing and voice-over, has not been investigated so far. Thus, this particular study aims at identifying the Lithuanian attitude in order to find out what factors essentially influence the choice of the Lithuanian viewer. The investigation is based on a survey-questionnaire method involving 300 randomly chosen respondents. The empirical results are discussed applying methodology of Koolstra, Peeters and Spinhof (2002) and their classification of the mainstream AVV methods into three different categories of information processing, aesthetics, and learning effects. In the light of our experiential study subtitling has more disadvantages in the information processing category, whereas its advantages are revealed in the categories of aesthetics and learning effects. The findings suggest that the most significant advantages of dubbing are attributed to the aesthetic category; meanwhile the disadvantages of dubbing are associated with learning effects. Although voice-over is highly valued for its authenticity and objectivity by prominent scholars worldwide, the Lithuanian audience does not consider these factors to be of the utmost importance. Finally, the present study pinpoints the advantages of AVT methods for the blind and visually impaired, the deaf and hard-of-hearing, and non-Lithuanian audience.