Search

The Battle of Saule took place on 22 September 1236 in the Šiauliai area in Lithuania, at which the Lithuanians crushed the army of the Livonian Order that had launched a crusade to their lands from Riga. The Brothers of the Sword who tried to return to Riga via Semigallia (Zemgale) were harried and killed by the Semigallians, a Baltic tribe that became part of the Latvian and Lithuanian nations which formed later on. The date of the Battle of Saule has been marked in Lithuania and Latvia since 22 September 2000, by decrees of the parliaments of the two countries, as the Day of Baltic Unity, with the aim of reminding Lithuanians and Latvians of their ethnic similarities, and to encourage the closeness of the two kindred nations and the Lithuanian and Latvian states. The first time Lithuania and Latvia intended to commemorate the Battle of Saule together was in 1936, the 700th anniversary of the battle. However, the attempt to organise a shared celebration of the anniversary of the battle failed. This article seeks to answer the following questions: what prompted Latvia and Lithuania to organise the commemoration of the Battle of Saule in 1936; what were the meanings that accompanied the imagery of the Battle of Saule at the time; and why did the joint anniversary celebration not take place?

By analyzing the written legacy of Juozas Tumas-Vaižgantas, the author of the article discusses his activities in forming Lithuanian collective memory. He argues that Vaižgantas‘s point of view towards the importance of collective memory in the life of the Lithuanian people has changed under the influence of political circumstances. Up until WWI, Vaižgantas thought that in order to consolidate the Lithuanian national community, the mother tongue would serve better than constructing collective memory by ways of reminding Lithuanians of the heroic episodes of their country‘s history. During the WWI, in his attempts at validating the right of Lithuanians to political and cultural emancipation, Vaižgantas began using the images of the Grand Duchy of Lithuania which were reminiscent of the Lithuanian historical statehood. In the late 1920s, Vaižgantas actively participated in the organization of the jubilee campaign of remembrance of the Grand Duke of Lithuania, Vytautas the Great (1350-1430). He believed that the actualization of the memory of the statehood of the GDL, symbolized by the personality of Vytautas the Great, could help to highlight the tradition of Lithuanian historical statehood and cultural continuity.

Rusijos imperijos valdžia 1893 m. Kražiuose uždarė benediktinių vienuolyno bažnyčią. Tikintieji bažnyčios uždarymui priešinosi, tačiau valdžia jėga numalšino pasipriešinimą. Dėl itin brutalaus tikinčiųjų pasipriešinimo numalšinimo šis įvykis pavadintas Kražių skerdynėmis. Netrukus po įvykių Kražiuose prasidėjo lietuvių ir lenkų konfliktas dėl simbolinio Kražių skerdynių kapitalo dalybų, nes lietuviai ir lenkai ginčijosi dėl nuopelnų ginant bažnyčią. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Kražių skerdynės ir lietuviams, ir lenkams jau buvo tapusios atminties vieta. Iki 1938 m. pavasario tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo diplomatinių santykių. 1923 m. Kražių skerdynių 30-metis Lietuvoje ir Lenkijoje praėjo beveik nepastebimai, tačiau šio įvykio 40-metis paminėtas. Šiame straipsnyje bandoma atsakyti į klausimus: kas paskatino paminėti Kražių skerdynių 40-metį, kokios prasmės lydėjo šio įvykio minėjimą Lietuvoje ir Lenkijoje, ar šalių politiniai elitai bandė Kražių skerdynių minėjimu pasinaudoti politinei įtampai tarp Lietuvos ir Lenkijos mažinti. Kražių skerdynių 40-metį lietuviai ir lenkai paminėjo atskirai – nebuvo net pasiūlymų surengti bendrą šios sukakties minėjimą. Teigiama, kad lietuviams ir lenkams surengti bendrą minėjimą sutrukdė nesuderinami požiūriai į Kražių bažnyčios gynimo istoriją. Lietuviai tvirtino, kad Kražiuose tarp bažnyčios gynėjų lenkų tautybės tikinčiųjų nebuvo, o gindami bažnyčią lietuviai gynė ne tik savo religinį, bet ir tautinį identitetą. Lenkai teigė, kad bažnyčią sutartinai gynė lenkai ir lietuviai, tačiau lenkai inicijavo šią kovą ir jai vadovavo, o lietuviai atliko kovojančios masės vaidmenį. Be to, lenkai teigė, kad Kražių bažnyčios gynėjai kovėsi ne tik už katalikų tikėjimą, bet ir už Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Lenkų pretenzijomis į Kražių bažnyčios gynėjų simbolinį kapitalą pasinaudojo Lietuvoje veikusi Vilniui vaduoti sąjunga plėtodama savo propagandinį Vilniaus vadavimo diskursą. Tokiu būdu Kražių skerdynių 40-mečio minėjimas nepadėjo mažinti politinės įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos, bet priešingai, prisidėjo prie nepasitikėjimo tarp lietuvių ir lenkų visuomenių didėjimo. The Imperial Russian authorities closed the Benedictine convent church in Kražiai in 1893 and put down the Catholic community’s opposition with such brutality that the event came to be known as the Kražiai massacre. Soon after the events in Kražiai, a conflict broke out between Lithuanians and Poles over the division of the symbolic capital associated with the Kražiai massacre, as both sides argued over their respective merits in defending the church. On the eve of the First World War, the Kražiai massacre had become a place of memory for Lithuanians and Poles alike. This article presents an analysis of how the 40th anniversary of the Kražiai massacre was commemorated in Lithuania and in Poland in 1933. I try to answer the following questions: what prompted the need to commemorate the anniversary of this event, what meanings accompanied the commemoration of the event in Lithuania and Poland, and did the political elites of these countries try to exploit the Kražiai massacre’s anniversary to reduce political tensions between Lithuania and Poland due to the absence of diplomatic relations between these countries at the time. Keywords: Kražiai massacre, place of memory, collective memory, history policy, Vilnius, Lithuanian nationalism.

Nepriklausomybės pradžioje Latvijoje buvo įvykdyta radikali žemės reforma. Buvusių bežemių virsmas ūkininkais ir darbo migracija iš kaimo į miestą šalyje sukėlė žemės ūkio darbininkų trūkumą. Darbo jėgos stygiaus problemą valdžia sprendė sankcionuodama darbo migraciją iš kaimyninių šalių – Lietuvos ir Lenkijos. Vykti dirbti pas Latvijos ūkininkus lietuvius skatino nedarbas savo šalyje ir gerokai didesnis atlygis. Žemės ūkio darbininkų migracija į Latviją XX a. 4-ame dešimtmetyje Lietuvos kaime net sukėlė darbo jėgos deficitą. Viena dalis darbo migrantų Latvijos žemės ūkyje dirbo nuolatinai, o kita dalis buvo sezoniniai žemės ūkio darbininkai. Latvijos lietuvių bendruomenės statistika, atskleidžianti jos narių pilietybę, gimimo bei gyvenamąja vietą, užimtumo pobūdį, parodo, kad samdomais darbininkais Latvijos žemės ūkyje dirbantys lietuviai sudarė nemažą šioje šalyje gyvenančios lietuvių bendruomenės dalį. Darbo emigrantai tapo neatsiejama lietuvių bendruomenės Latvijoje dalimi. Tiek nuolatiniai, tiek sezoniniai žemės ūkio darbininkai susidūrė su tautinio identiteto išsaugojimo sunkumais, kaip ir visa lietuvių bendruomenė Latvijoje. The beginning of national independence saw Latvia carrying out a most radical land reform. As the landless turned into farmers and as laborers migrated from the countryside to the cities, Latvia experienced a shortage of agricultural workers. Its government decided to attack the problem by sanctioning labor migration from Latvia’s neighboring countries, Lithuania and Poland. Lithuanians felt encouraged to seek work on Latvian farms because they could not find employment in Lithuania and wages in Latvia were much higher. But the migration of Lithuanian agricultural workers to Latvia caused a shortage of labor on Lithuanian farms in the 1930s. Some of the labor migrants from Lithuania worked on Latvian farms all year round, while others were just seasonal workers. A statistical picture of Lithuanians in Latvia indicating their citizenship, places of birth and residence, and their type of employment, shows that Lithuanians working as hired help on Latvian farms made up a large part of the Lithuanian community living in Latvia. Thus labor emigrants became an integral part of Latvia’s Lithuanian community. Both the permanent and the seasonal agricultural workers faced challenges of maintaining their national identity, as did the rest of the Lithuanian community in Latvia.

The article analyzes the aspiration of the interwar political and cultural elite of Lithuania to turn Klaipėda Regionacquired in 1923 into integral part of the state of Lithuania by construing collective memory that wouldunify Lithuania Minor and Major. The attention is focussed exclusively on the initiatives whose authors werethe political and cultural elite of Lithuania that identified itself with the tradition of Lithuania Major. KEY WORDS: collective memory, Lithuanian nationalism, Lithuania Minor, Rambynas, Martynas Jankus. DOI: http://dx.doi.org/ 10.15181/ahuk.v24i0.296

This article deals with the cultural policy of the authoritarian regime of Antanas Smetona between 1927 and 1940. Treating policy not only as a theoretical and ideological construction but also illustrating its practical implementation (regulation and control, including concrete management, the search for methods and means, the functioning of government institutions), the author investigates the government’s attempts to influence the creative sphere and to reinforce trends acceptable to the authoritarian regime; the government’s contribution to searches for national distinctiveness in Lithuanian culture and freedom of creation in an authoritarian state. It is maintained that the authoritarian regime endeavoured to control the entire life of the state, including culture. However, cultural policy as defined by specific directives was not developed. The authoritarian regime did not force artists to adhere to compulsory norms of creative activity, but internal censorship haunting artists testified to the authoritarian nature of the political regime. On the other hand, the moderate character of the authoritarian regime itself was attested by the absence of obvious imperative guidelines which could subordinate culture at any cost to the propaganda needs of the regime and fix the norms of creation compulsory for all artists.

Avant d’analyser les relations entre les groupes ethnoculturels a l’epoque de la montee des nationalismes dans les villes des confins orientaux de l’Europe centrale, il conviendrait de souligner plusieurs particularites de cette region. Elle se differencie de l’Europe de l’Ouest, en premier lieu, par un eveil plus tardif des nations. Dans les regions des confins de l’Europe, auxquelles appartiennent les terres de l’ancien grand-duche de Lituanie ainsi que la Livonie et l’Estonie, contrairemen...