Search

Straipsnyje nagrinėjami dailės politizavimo aspektai postalininio laikotarpio Lietuvoje: galios meno ypatumai, oficialiosios kultūros politikos ir dailininkų interesų sąveika, meninio protesto klausimas. Galios menui kaip produkavimo, sklaidos ir recepcijos sistemai šiuo laikotarpiu būdingos trys tendencijos. Pirma, ideologinę propagandą dailės priemonėmis palaipsniui pakeitė politizuota dailės propaganda. Antra, stiprėjo galios meno kanono dvilypumas. Trečia, politinį dailės vaidmenį lėmė valdžios legitimacijos strategijų kaita. Brežnevo laikais SSKP siekė pademonstruoti pasauliui, kad ji puoselėja kultūrą, meną ir skatina nacionalinių kultūrų suklestėjimą. Todėl, kuo labiau Lietuvos dailė buvo panaši į vakarietišką modernizmą, tuo geriau ji tiko valdžios legitimacijos tikslams. Hipertrofuotas valdžios dėmesys dailei postalininiu laikotarpiu nulėmė tvirtą bei lanksčią dailės ir valdžios sankabą. Dailininkų sąjunga siekė kontroliuoti visas su daile susijusias sritis – muziejus, dailės studijas ir švietimą, tautodailininkų veiklą, dailės kritiką ir istoriją, spaudą, leidybą, prekybą kūriniais. Be pačių dailininkų pagalbos partija nebūtų galėjusi prižiūrėti atnaujinto socialistinio realizmo ieškojimų. Šio laikotarpio Lietuvos dailei būdingos dvi nonkonformizmo pakraipos. Pirmosios pakraipos nonkonformizmas – iliuzinis, valdžios skatintas, nulemtas skirtumo tarp reikalavimų ir vertinimo kriterijų. Antroji – tikroji, neoficiali, tik menininkų dirbtuvėse ar butuose siauram ratui rodyta kūryba – negalėjo tapti rimtu iššūkiu santvarkai dėl ribotos recepcijos. The paper focuses on the aspects of art politicization in post-Stalin Lithuania: the peculiarities of the art of power, interaction of the official cultural policy and artists’ interests, and the issue of artistic process. The art of power as the system of production, dissemination and reception could be characterised by three trends at that period. First, politicized art propaganda gradually replaced the ideological propaganda by means of art. Second, the ambiguity of the cannon of the art of power strengthened. Third, the political role of art was determined by the shift of government legitimation strategies. During Brezhnev’s regime the Communist Party tried to demonstrate to the world that it fostered culture and art and promoted the thriving of national cultures. Therefore, the more Lithuanian art was similar to Western Modernism, the more suitable it was for the purposes of government legitimation. Hypertrophied attention of the government to art during the post-Stalin period determined a firm and flexible union of art and government. The Artists’ Union sought to control all art related areas: museums, art studies and education, the activities of folk artists, art criticism and history, printing, publishing and trade in works of art. Two non-conformism deviations are characteristic of Lithuanian art of this period. The first deviation of non-conformism is illusory, promoted by the government and determined by the difference between the requirements and evaluation criteria. The second deviation is the actual, unofficial creation demonstrated only in artists’ workshops or flats to small groups; it could not become a serious challenge to the regime due to limited reception.

Straipsnyje nagrinėjami du vienalaikiai, tačiau dešimtojo XX a. dešimtmečio I pusėje priešingomis kryptimis veikę Lietuvos dailės gyvenimo procesai – tai „grįžimas į Lietuvą“ ir „išvykimas į Vakarus“. Šie du kultūrinės globalizacijos aspektai nėra vertinami nei išimtinai teigiamai, nei neigiamai, tačiau siekiama parodyti, jog bandymai institualizuoti ryšius tarp vidinių ir išorinių kultūros srautų siejosi tiek su teigiamomis, tiek su neigiamomis kultūros tendencijomis. Kalbant apie globalėjančiame pasaulyje kylančias įtampas tarp kultūrinio homogeniškumo ir heterogeniškumo, atkreipiamas dėmesys į skirtingas integracijos sąvokos reikšmes. Minėti klausimai aptariami atsižvelgiant į išeivijos studijas ir vakarietiškos migracijos tendencijas. Siekiant istoriškai pagrįstos perspektyvos, pasirenkamas kultūros politikos tyrimų laukas; meno įvykiai vertinami remiantis jų interpretacijomis dešimtojo XX a. dešimtmečio kultūros spaudoje bei pokalbiais-interviu su tuometinio kultūros gyvenimo dalyviais. The paper analyses two simultaneous processes of Lithuanian art life in the early 1990s that, however, evolved in opposite directions: “return to Lithuania” and “departure from Lithuania”. These two aspects of cultural globalisation are not viewed as either exceptionally positive or negative. However, the paper seeks to show that attempts to institutionalise relations between internal and external culture flows had links with both positive and negative culture trends. In discussing tensions that arise between cultural homogeneity and heterogeneity in an increasingly globalised world, the study focuses on different meanings of the concept of integration. These issues are discusses in the light of studies of the emigration and the trends of Western migration. Seeking a historically grounded outlook, the author chooses the field of culture policy studies. Art events are evaluated on the basis of interpretations published in the culture press and interviews with participants of cultural life of the 1990s.

Devintajame dešimtmetyje prasidėjęs tautinis-politinis Atgimimas sąlygojo Lietuvos kultūros gyvenimo reorganizaciją, kurioje Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) užėmė svarbią vietą. Pozityvaus bendradarbiavimo ir kompromisų su valdžia sąlygojamas LDS atgimimas buvo „iš vidaus“ kilęs reiškinys, o ne iš šalies besikurianti meninio gyvenimo alternatyva. Veikiant kartu su Sąjūdžio jėgomis išsikovota ekonominė bei politinė organizacijos autonomija (1989 m. LDS suvažiavimo metu LDS buvo traktuojama kaip kultūros laisvėjimo simbolis), tačiau vėlesni įvykiai parodė, kaip sunku buvo suderinti tą laisvę su menininkams ne visada palankiais naujos valstybės įstatymais. Straipsnyje analizuojama kaip vėlyvuoju sovietmečiu buvo formuluojami meniniam gyvenimui atstovaujančios organizacijos tikslai ir kaip jie koreliavo su bendrais tautos išsivadavimo siekiais. Taip pat aptariamos socialinės, politinės ir juridinės problemos, nuo 1990 m. nulėmusios gana staigų meno ir politikos sferų išsiskyrimą. National-political revival that began in the 90-ies led to reorganization of Lithuanian cultural life; the Union of Lithuanian artists (ULA) played an important role in this process. Revival of ULA, conditioned by positive cooperation and compromises with the Government, was “internally” produced event, not some alternative of artistic live evolving on a side. By acting together with Sąjūdis [national revival movement], ULA won economic and political independence for the organization (in 1989, during ULA convention, ULA was interpreted as a symbol of emancipating cultural life), however, later events demonstrated how difficult it was to reconcile that freedom with laws of the new state, which were not always favorable to artists. The article analyzes how, during the late Soviet period, the goals of organization representing artistic life were formulated, and how they correlated with general aspirations for national liberation. The author also discusses social, political, and legal problems, which led to rather rapid divergence of artistic and political fields after 1990.

The article deals with the history of the Lithuanian Artists' Union from the late 1980s to the early 1990s. The Union was the only institution that guided artistic life during Soviet limes. Union membership was required of both official and somewhat non-conformist artists, if they wanted to exhibit publicly. The rigid institutional structure of the union only began to loosen during the period of national 'Rebirth'. As the political climate changed in the late eighties, a reborn Artists' Union served as a unified institution of local intelligentsia, and it was the first among local creative unions to announce independence from its roof organization, the Soviet Artists' Union. The union evolved in negotiated steps towards cultural freedom and 'proper' representation of the nation in art more with an attempt to establish autonomy than through any 'outside' opposition or alternative organization. Within few years, however, the Artists' Union lost its political influence, and its activities were disdained by its own members who preferred to affiliate themselves with less official organizations, such as artistic groups. As the Artists' Union failed to fulfil its economic as well as administrative functions, so that it became embroiled in institutional and juridical contradictions, this compromised its activities. The reputation of the Artists' Union declined, and it became subject to widespread criticism that revealed the conceptual conflicts arising in a new autonomous artistic field. The article thus further analyses why the force of the union's 'resurrection' so quickly diminished after political independence and how it turned into a tangle of contradictions as the firm intentions to create new national artistic organization were foiled.