Search

Straipsnyje tiriama stalininės meno sampratos indoktrinacija ir ideologinė kontrolė dailės lauke. Dėmesys sutelkiamas į vieną pirmųjų režimo žingsnių, siekiant eliminuoti nacionalinės dailės dalį - 1950-ais Dailininkų sąjungos valdybos organizuotą dailininkų, žurnalistų, meno valdymo institucijų atstovų susirinkimą „Dėl M.K.Čiurlionio kūrybinio palikimo įvertinimo.“ Atskleidžiama oficialiojo diskurso atstovų, kurie traktavo Čiurlionio kūrybą kaip reakcingą buržuazinės Lietuvos kultūros paveldą, ir dailininkų bendruomenės narių priešstata. Išryškinamos manipuliacinės strategijos, kurias pasitelkdavo pastarieji, ieškodami doktrinai neprieštaraujančių argumentų pozityvaus Čiurlionio vaidmens lietuvių dailės istorijoje ir jo kūrybos išliekamosios vertės pagrindimui. The paper researches the process of indoctrination into the Stalinist concept of art and its ideological control of the art field. The focus is on one of the first regime’s moves to eliminate part of the national art-the 1950s meeting of artists, journalists and representatives of art institutions held by the board of the Lithuanian Artists’ Union On the Assessment of M.K. Čiurlionis creative legacy. The paper discloses the opposition between the representatives of the official discourse who treated Čiurlionis’ art as a reactionary, cultural heritage of bourgeois Lithuania, and the members of the artistic community. It highlights the manipulative strategies employed by the latter seeking to wield arguments aligned with the official doctrine, which could demonstrate Čiurlionis’s positive role in the history of Lithuanian art and the lasting value of his work.

Straipsnyje nagrinėjama socrealizmo indoktrinacija pokario lietuvių dailėje ir dailės kritikoje. Siekiama atskleisti manipuliacines strategijas, kurias taikė kultūros lauko veikėjai: viena vertus, valstybės kultūros politiką vykdantys socrealizmo indoktrinuotojai, kita vertus – dailininkai bei dailės kritikai, siekę apsaugoti kūrybą nuo ideologinio angažuotumo kraštutinumų. Pastarieji netruko perprasti socrealizmo indoktrinuotojų manipuliacines strategijas ir, formaliai neprieštaraudami doktrinai, kompromiso būdu stengėsi neatsisakyti estetinio vertingumo kriterijaus, saugoti dailės meninį lygį bei žanrinę įvairovę. Article analyses the socrealistic indoctrination of the Lithuanian art and art criticism in the postwar period. It attempts to reveal the strategies of manipulation which were used by the players of cultural field: the socrealistic doctrinaires implementing the state cultural policy from one side, and the artists and art critics, which attempted to safeguard their creative activity from the ideological excesses, from the other. The latter soon recognized the manipulative strategies of the doctrinaires and, though formally adapting to the doctrine, through the use of compromise strived to retain the criteria of aesthetic value, maintain the level of the art, and its variety of genres.

Straipsnis skirtas svarbiai tarpukario Lietuvos estetinės minties temai – dailės proceso ir ideologijos ryšiui. Nagrinėjama marksistine meno klasinės prigimties teorija besivadovavusių meno kritikų meno socialinio determinuotumo samprata, siekiama atskleisti jos, kaip dailės kritikos metodologinio atspirties taško, vaidmenį. Išryškinami realizmo / modernizmo priešstatos padariniai vertinant lietuvių dailės procesą ir raidos kryptį. The topic of the article is the interconnection between processes of the fine arts and the ideologies. This issue was of great importance to the aesthetic thought of the interwar Lithuania. The author analyses the views on the social determination of arts that have been declared by art critics, who represented the political left, and derived their outlooks from the Marxian theory of a class-based nature of the arts. The article is an attempt to reveal the role, which the art criticism, based on the methodological approach of social determination, played in the process of valuation of the Lithuanian fine arts. The author concludes that while the social criticism called for the engagement of the fine arts, this requirement supposed contraposition of realism to modernism. Keeping in mind the context of the young generation of Lithuanian artists – representatives of lyrical expressionism – that succeeded in their aspirations to create national art, this contraposition is a clear evidence of methodological weakness of leftist art criticism.

XX a. 9 deš. pradžioje Lietuvos fotografijos lauke išryškėjo dvi „nesusikalbančios“ frakcijos. Sovietų Sąjungoje ir už jos ribų išgarsėjusių fotomeno klasikų karta suvokė fotografiją kaip menišką realybės interpretaciją ir nepriėmė jaunosios kartos požiūrio į fotografiją kaip į procesą, kurį galima paversti performansu, reflektuoti, ardyti, perkonstruoti. Tiriant jų kūrybos recepciją, straipsnyje aiškinamasi, kaip menininkų ir menotyrininkų dėmesys ne tik padėjo įsitvirtinti fotomeno lauko atmestiems fotografams, bet ir integravo fotografiją į šiuolaikinio meno lauką bei tarptautinį kontekstą. At the beginning of the 1980s, two factions misunderstanding each other emerged in the field of Lithuanian art photography. The generation of photo artists, who had become famous in the Soviet Union and abroad, conceived photography as an artistic interpretation of reality and did not accept the young generation’s idea of photography as a process that may be turned into a performance, become reflexive, disrupted or reconstructed. The paper investigates the reception of works by Alfonsas Budvytis, Gintaras Zinkevičius, Alvydas Lukys, Gintautas Trimakas, Remigijus Treigys, Saulius Paukštys, Vidmantas Ilčiukas and Snieguolė Michelkevičiūtė trying to answer the following question: how has the attention of Lithuanian and foreign artists and art historians helped the young photographers to strengthen their position and to become integrated into the field of contemporary art and the international context? The analysis of documentation of group exhibitions that showcased the aforementioned photographers in 1987–1994 reveals that the discourse of recognition differed remarkably in Lithuania and abroad. In Lithuania, photographers still had to overcome the ideologically imposed Soviet view that photography was a document of reality. Thus, photographers attempted to emphasise the specific characteristics of the photographic medium, the ways it distanced the image from reality and the artificiality of art photography. The young generation of art historians to whom photography’s attachment to reality was no longer a problem read this formal language learning from their experience of modernist art. Meanwhile, foreign curators were interested in the manifestations of creative freedom under the conditions of political repressions and recognised them in the works of some young Lithuanian photographers. Critics who wrote about their exhibitions saw formal experimentation as a phenomenon of the past, thus they were more impressed with impersonal evidence of historical reality without apparent means of artistic expression. The work of Vytautas V. Stanionis who appropriated his father’s photos for Soviet passports seemed to conform to the method invented by Bernd and Hilla Becher, which was widespread by then as the dominating principle in photography. Thus, even though the work by Stanionis was older in terms of the time the passport photographs were taken and he did not understand the implications of his own action, it looked more up-to-date than the experiments of young photographers in the West. Yet the success of young photographers remained unnoticed in the field of art photography in Lithuania, which was still upholding the reportage method. Thus, Lithuanian photography "caught up" with the processes in the West, although it did not affect the institutionalised tradition of art photography at home.

Straipsnyje aptariama Algio Uždavinio dailės kritika, kuri formavosi stipriai veikiama neoplatonizmo filosofijos ir vertybinių nuostatų. Atskleidžiama, kad lietuviškoje spaudoje paskelbtuose tekstuose jis diegė neoplatonizmo ir sufizmo atstovų išplėtota atvaizdo ir kūrybinės vaizduotės sampratą. Publikacijoje tyrinėjami teoriniai ir praktiniai Uždavinio dailės kritikos bruožai. Tyrimo akiratyje – dailėtyrininko gvildenti lietuvių dailės tapatumo klausimai, lietuvių mentaliteto problemos, kultūros dialogo reikšmė ir būtinybė puoselėti gilų kultūros ir meno suvokimą. Algis Uždavinys was one of the leading Lithuanian art critics of the twentieth century. The paper discusses his work as an art critic and defines the main characteristics of his criticism which was strongly influenced by Neoplatonic philosophy and values. The paper discusses his approach to criticism and his understanding of imagination, image, and aesthesis in relation to Neoplatonism and Sufism. The study also focuses on the issues of the identity of Lithuanian art and Lithuanian mentality as discussed by Uždavinys who fostered many an intercultural dialog and stressed the need for a deeper theoretical and historical understanding of culture and art. Uždavinys‘ philosophical approach to art lent art criticism a degree of cultural breadth. He saw post-modernism as a destructive cultural phenomenon that completely blurs the lines between reality and illusion. In his criticism, this led to the emergence of a one-of-a-kind long-term perspective on contemporary art. Uždavinys emphasized the inherent verticality of culture that carries the knowledge of tradition. This serves as a counterweight to the horizontality of cultural studies.

Straipsnyje nagrinėjama Algio Uždavinio kultūros ir dailės kritika teorinių ir metodologinių lyginamųjų Lietuvos kultūros tyrimų problemų kontekste. Filosofas, menotyrininkas, kultūrologas, lyginamųjų civilizacijų studijų specialistas ir orientalistas daugiausiai domėjosi senosiomis civilizacijomis ir jų filosofiniu paveldu: Platonu, pitagoriečiais, stoikais, neoplatonizmu, senąja arabų kultūra, islamo istorija, filosofija ir mistika, senovės Egiptu ir Mesopotamija. Tačiau kartu A. Uždavinį domino moderni ir postmoderni Vakarų kultūra: filosofija, religijotyra bei menas. Straipsnyje atskleidžiamos svarbiausios A. Uždavinio teorinių pažiūrų ypatybės: kritiška nuostata klasikinės akademinės meno istorijos sampratos, schematizuotos, faktografinės, hagiografinės meno istorijos atžvilgiu, etnocentrizmo kritika, postmodernizmo ir pseudokonceptualizmo kritika. Paaiškinama dailės kritikos funkcijų šiuolaikinėje kultūroje samprata, dailės kritikos vertybių registrai. Apibendrinama, kad komparatyvistiniai tarpdalykiniai Lietuvos kultūros ir meno tyrinėjimai, kuriuose jungiamos filosofijos, antropologijos, kultūrologijos, sąmoningumo istorijos ir estetikos prieitys, atvėrė naujus lietuvių estetikos, menotyros, pasaulėvokos horizontus ir padėjo giliau pažvelgti į savo kultūros ir meno tradiciją. Article deals with Algis Uždavinys' cultural theory and art criticism in the context of the theoretical and methodological problems that have been emerging in Lithuanian comparative cultural studies. As a philosopher, art critic, and a connoisseur of the comparative studies of civilizations and oriental cultures, Uždavinys focused on ancient civilizations and their philosophical heritage: Plato, Pythagoreans, Stoics, Neoplatonism, ancient Arabian culture, Islamic history, philosophy and mysticism, ancient Egypt and Mesopotamia. At the same time, Uždavinys was interested in modern and postmodern Western culture: philosophy, religion, and art. The article reveals Uždavinys' principal theoretical positions: a critical approach to the classical academic conception of art history, factual and hagiographical art history and its schematic interpretations, a critique of ethnocentrism, postmodernism, and pseudo conceptualism. The article explains Uždavinys' view on the functions of art criticism in contemporary culture and its different realms of value. It concludes that the comparative interdisciplinary studies of Lithuanian culture and art which combine the various approaches of philosophy, anthropology, cultural studies, history of ideas and aesthetics, reveal new perspectives on Lithuanian art, new aspects of the art world and are a relevant contribution to the studies of the Lithuanian cultural and artistic traditions.

Apie tarpukario ir sovietinio laikotarpio aktyvios meninio gyvenimo veikėjos – etnografės, kritikės, dailininkės Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės (1896-1984) gyvenimą ir veiklą iki šiol nėra jokio atskiro leidinio. Vis dėlto ji nusipelno būti „atrasta“ kaip simbolinė meno istorikių pramotė. Ji – pirmoji meno istorijos daktarė Lietuvoje, parašiusi pirmą mokslinį veikalą apie žymų praeities kultūros paminklą – Pažaislio architektūrinį ansamblį. Istoriografijoje šios menotyrininkės veiklą įprasta skirstyti į tris etapus. Pirmasis – studijos užsienyje ir disertacijos rašymas, antrasis – aktyvi kritinė veikla Kaune, trečiasis, pats ilgiausias – lietuvių tautinių drabužių studijos. Nuo mažų dienų skaitomos klasikinės literatūros ir filosofijos išugdyti humanistiniai idealai paskatino ją studijuoti meno istoriją (vienas jos dėstytojų buvo H. Wölfflinas). 1924-1925 metų vasaromis studijų tikslais ji aplankė garsiausius Italijos meno centrus (Milaną, Veneciją, Florenciją, Pizą, Romą, Neapolį ir kt.). 1926 m. pristatyta disertacija yra pirmasis veikalas, liudijąs apie jau subrendusias menotyrininkės pažiūras, patobulintus tyrimo metodus, analitinį mąstymą, nepaprastą kruopštumą renkant ir sisteminant medžiagą. Nepaisant nepalankiai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių ir sovietų okupacinės valdžios nutrauktos sėkmingos karjeros, net keturiasdešimt gyvenimo metų nepailsdama rašė „Tautinės dangovės istoriją“, taip ir nesulaukusią leidimo. Įkvėpta lietuvių liaudies meno, ėmėsi teptuko: sukūrė moksliniais tyrimais paremtų drabužių rekonstrukcijų, atvirukų liaudies ornamentikos motyvais. Between the wars and during the 20 years of independence, studies in art history progressed quite a lot: specific aspects of art, in special editions and artists' monographs, were published, and attention was paid to the art theory and criticism by Paulius Galaunė, Justinas Vienožinskis, Vytautas Kairiūkštis and Vladas Drėma. But there is no separate publication about the life and work of the only woman active in art criticism at that time, the ethnographer, critic and artist Halina Kairiūkšytė - Jacinienė (1896-1984), even though she was a student of the famous art historian Heinrich Wolfflin, gained the first doctorate in art history in Lithuania, and wrote the first research work about the famous monastery at Pažaislis. Features of the life of this exceptional personality, connected first of all with her studies abroad, based on her memoirs, are reviewed.

Vienas mįslingiausių klausimų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir jo amžininkų ryšių istorijoje yra jo pakvietimas į Miuncheno Naujojo dailininkų susivienijimo parodą 1910 m., kurioje dailininkas dėl ligos nedalyvavo. Šis vokiečių modernizmo susivienijimas, iš kurio išaugo garsioji Mėlynojo raitelio grupė, buvo tarptautinis; jo nariai buvo vokiečių, austrų dailininkai, įkūrėjai – Miunchene gyvenę rusų dailininkai Vasilijus Kandinskis, Aleksejus Javlenskis, Mariana Veriovkina. Būtent jie žinojo apie Čiurlionį iš rusų dailės gyvenimo ir pakvietė jį į parodą Vokietijoje. Tačiau kur, kada ir kaip jie susipažino su lietuvių dailininko kūryba, neaišku iki šiol. Straipsnis skirtas pirmajam jų susitikimui – 1909 m. Sankt Peterburge įvykusiai parodai, kurios dalyvių tarpe buvo Kandinskis, Javlenskis, Veriovkina ir Čiurlionis. Straipsnyje nušviečiama parodos rengėjo Sergejaus Makovskio asmenybė ir veikla, jo salonas, eksponentai ir jų kūriniai, kritikos atsiliepimai, nulėmę minėtų dailininkų „pažintį“, ar bent darę jai įtaką. One of the most interesting questions regarding Mikalojus Konstantinas Čiurlionis and his links with his contemporaries in the West is his invitation to the Neue Künstlervereinigung München exhibition in 1910 (which he could not participate in due to illness). This association of German Expressionists (which led to the development of the famous Der Blaue Reiter group) was comprised of different nationalities, including Germans and Austrians, with its founders being Russian artists residing in Munich – Wassily Kandinsky, Alexej von Jawlensky and Marianne von Werefkin. It was precisely they who learned of Čiurlionis and his work from the Russian art world, and invited him to their exhibition in Germany. However where, when and how they become acquainted with his work has never been explained in art history. The article discusses biographical connections between Čiurlionis and two members of Neue Künstlervereinigung München –Wassily Kandinsky and Marianne von Werefkin. This research is devoted to what could be labelled their first “meeting”, which took place in 1909 at an exhibition held in St. Petersburg, the participants of which included Kandinsky, Jawlensky, Werefkin and Čiurlionis. The paper discusses the figure of Sergey Makovsky, the organisor of the exhibition, his salon, its participants and their work. Special consideration is focused on the negative reaction of critics to the works of Kandinsky, Jawlensky, Werefkin, as well as to the works of Čiurlionis. These negative reviews must have payed the attention of Munich artists to Lithuanian Čiurlionis and thus he became acknowledged in the circle of Neue Künstlervereinigung München.

2006 m. Lietuvos dailės istorikų darbų apžvalga akivaizdžiai atspindi nuolat didėjančias dailės ir architektūros tyrinėjimų apimtis, vis įvairėjantį temų spektrą. Etapiniu 2006 m. įvykiu vadinamas dviejų Lietuvos dailėtyrininkių monografijų pasirodymas už Lietuvos ribų. Budapešte išėjo Giedrės Mickūnaitės darbas apie kunigaikštį Vytautą Didįjį, per kurio atvaizdus pristatoma Lietuvos viduramžių dailės specifika (Making a Great Ruler: Grand Duke Vytautas of Lithuania, Budapest and New York: CEU Press), o kaimyninėje Lenkijoje buvo publikuota Birutės Rūtos Vitkauskienės knyga apie XV–XVIII a. Vilniaus auksakalius (Zlotnictwo wilenskie: ludzie i dziela. XV–XVIII wiek, Warszawa, Wydawnictwo Neriton). Šių monografijų leidybos geografija rodo, kad Lietuvos dailės paveldas, o ir jo tyrėjai sėkmingai integruojasi į Europos tyrėjų bendriją. Straipsnyje apžvelgiamos Lietuvoje 2006 m. pasirodę 9 monografijos, 7 kolektyviniai mokslo darbai, 12 mokslinių katalogų, 5 mokslo populiarinimo leidiniai. 2006 m. buvo surengtos 7 mokslinės konferencijos, apgintos 7 dailės istorijos krypties daktaro disertacijos. 2006 overview of works by Lithuanian art historians clearly reflects ever increasing scope of art and architectural studies, ever expanding range of themes. Critical event of 2006 was publication of two studies by Lithuanian art researchers abroad. In Budapest, there was published a work of Giedrė Mickūnaitė on Grand Duke Vytautas, whose depictions are used to introduce specific features of Lithuanian Middle Ages art (Making a Great Ruler: Grand Duke Vytautas of Lithuania, Budapest and New York: CEU Press), meanwhile in the neighboring Poland, there was published Birutė Rūta Vitkauskienė’s book about XV–XVIII c. Vilnius goldsmiths. The geography of publishing of these studies indicates that Lithuanian art heritage and its researchers successfully integrate into European research community. The article reviews 9 studies, 7 collective scientific works, 12 scientific catalogues, 5 popular scientific publications published in Lithuania in 2006. In 2006, there were 7 scientific conferences organized, 7 art history doctoral theses defended.

Lietuvos dailės istorikų 2005 m. darbų apžvalgoje pristatomos iškiliausios metų monografijos, straipsnių rinkiniai, mokslo populiarinimo darbai, konferencijos, parodos, apgintos disertacijos. Etapiniu Lietuvos dailės istorijos gyvenimo įvykiu nurodomas pirmojo „Lietuvos dailininkų žodyno“ tomo (sudarytoja Aistė Paliušytė), apimančio XVI a.–XVIII a. pabaigos dailininkų pristatymą, pasirodymas. Svarbiausios monografijos: Rasutės Andriušytės-Žukienės M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo, Jolitos Liškevičienės Mundus emblematum: XVII a. iliustracijos Vilniaus spaudiniuose, Jolantos Širkaitės Dailininkė Sofija Römerienė. Konferencijų temos (Šventasis Kazimieras istorijos vyksme: įvaizdis ir refleksija, Šventųjų relikvijos Lietuvos kultūroje, Benediktiniškoji tradicija Lietuvoje 1405-2005 ir kt.) rodo, kad pastaruoju metu Lietuvoje labiausiai aktualizuoti bažnytinės dailės ir architektūros tyrinėjimai. Apžvalgoje taip pat supažindinama su visuomenine Lietuvos dailės istorikų organizacija – Lietuvos dailės istorikų draugija, kuri vienija 60 dailės istorikų profesionalų, veikiančių Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Alytuje. Pagrindiniai Draugijos tikslai – moksliniai tyrimai ir visuomenės švietimas – realizuojami rengiant publikacijas, konferencijas, skaitant viešąsias paskaitas, aktyviai reaguojant į aktualius Lietuvos kultūros įvykius, išreiškiant savo visuomeninę poziciją. 2005 m. gegužės mėnesį Draugija pažymėjo savo veiklos 10-metį. The publication is a review of works produced by Lithuanian art historians in 2005; the author presents the most distinguished studies, article collections, popular science pieces, conferences, exhibitions, defended thesis. Watershed event in the life of Lithuanian art history is considered to be the appearance of the first volume of “Lithuanian artist dictionary” (Lietuvos dailininkų žodyno) (editor Aistė Paliušytė), presenting artists of XVI c. – end of XVIII c. The most important studies are the following: Jolita Liškevičienė “Mundus emblematum: XVII c. illustrations in Vilnius publications” (Mundus emblematum: XVII a. iliustracijos Vilniaus spaudiniuose), Jolanta Širkaitė “Painter Sofija Römerienė (Dailininkė Sofija Römerienė). The choice of conference topics (“Saint Kazimieras in history: image and reflection”, Šventasis Kazimieras istorijos vyksme: įvaizdis ir refleksija), “Relics of Saints in Lithuanian Culture” (Šventųjų relikvijos Lietuvos kultūroje), “Benedictian Tradition in Lithuania 1405-2005” (Benediktiniškoji tradicija Lietuvoje 1405-2005)) demonstrate that in the recent years, in Lithuania, there is a lot of research done on church art and architecture. The article also introduces a public organization of Lithuanian art historians – Lithuanian Association of art historians uniting 60 professional art historians, active in Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Klaipėda, and Alytus. The main goals of the Association is to carry out scientific research and educate the public; the goals are implemented through preparation of publications, conferences, readings of public lectures, active involvement in relevant events of Lithuanian cultural life, taking a civic stand.

The work's object - the Lithuanian art critics discourse community. The subject is provoked by present-days discussions about the crisis of art criticism and trying to discuss the phenomenon of art criticism in social context. The aim of analysis is to name conventions and practices of discourse and to discuss power relations in the Lithuanian art scene. The analysis is done in three aspects. First, by the institutional aspect, the margins of art critics trajectories are defined. Second, by the thematic aspect, the subjects, which are conditioned by hierarchy of the objects of the field of reflection, are defined. Third, by the mental aspect, the effect of art criticism field margins is defined for the art critics texts.

Lenkų dailininkų draugijos „Sztuka“ parodą, surengtą Vilniuje 1903 m., galima laikyti pirmąja moderniojo meno paroda mieste. Publika ją lankė, nors ir nelabai gausiai – parodoje pristatytas naujoviškas menas buvo jai netikėtas iššūkis. Dėl draudimo viešai naudoti Lietuvoje lenkų kalbą, Krokuvos dailininkų draugijos ir jų parodos pavadinimas „Sztuka“ buvo išverstas į lotynų kalbą - „Ars“ ir Vilniuje išgarsėjo būtent šiuo vardu. Mieste leistuose keliuose laikraščiuose rusų kalba atsiliepimų nebuvo, skelbti tik reklaminiai pranešimai. Verta dėmesio recenzija pasirodė Vilniaus laikraštyje „Северо-западное слово“. Joje Levas Antokolskis entuziastingai pristatė parodą, vadino ją ne tik šiuolaikiška, bet net ultranovatoriška ir nusipelniusia daug dėmesio. Jis pirmiausia apibūdino Vilniaus publikos santykius su paroda: pasak jo, miestas yra gerokai atsilikęs nuo šiuolaikinio meno, tačiau tvirtino, jog šiandien senoji Lietuvos sostinė trokšta atnaujinti meninės kūrybos siekius, lankytojai ima domėtis dekadentizmu, simbolizmu ir kitomis naujomis kryptimis, todėl paroda yra labai savalaikė. L. Antokolskis pristatė „Sztukos“ draugiją kaip negausią, tačiau jau europine šlove garsėjančią jaunų lenkų menininkų grupę. Parodos recenzija buvo ne tik teigiama, daug dėmesio skirta formaliajai kūrinių pusei, jai būdinga lengva literatūrinė forma, profesionalus, tačiau populiarus naujosios dailės principų pristatymas publikai. Įdomiausiu XX a. pradžios lenkų dailininku jis laikė Stanisławą Wyspianskį, antruoju po jo – naujosios peizažo kartos atstovą F. Ruščicą. An exhibition of the community of Polish artists “Sztuka” organised in Vilnius in 1903 can be considered to be the first exhibition of the modern art in the city. There were guests visiting the exhibition, however, there were not a lot of them, since the new form of art was a rather unexpected challenge for the public. As public use of the Polish language was banned, the name of the Krakow art community and their exhibition “Sztuka” was translated into Latin language and became widely known in Vilnius under the name “Ars”. Several newspapers in Russian published in Vilnius did not have any feedback on the exhibition, only some advertising booklets were published. A noteworthy review appeared in a Vilnius newspaper “Северо-западное слово” [North-western word]. In this issue, Lev Antokolski presented the exhibition and described it as an ultramodern and noteworthy exhibition. In the first place he described the relations of Vilnius residents with the audience: according to him, the city lagged behind the contemporary art. However, he claimed that the then capital of Lithuania aspired to update its artistic aspirations, and visitors would demonstrate more interest in decadence, symbolism and other new directions, therefore, the exhibition was very timely. Lev Antokolski presented the community “Sztukos” as a small in number community, however, having European fame for its group of young Polish artists. The review of the exhibition was not only positive. A great deal of attention was paid to the formal side of creative works, the literary form characteristic to them, and a professional and popular presentation of new principles of art to the public. He considered Stanisław Wyspianski to be the most interesting Polish artist of the beginning of the 20th century.